Veiksmažodžių abstraktų darybos tipų istorinė kaita

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) SAULIUS AMBRAZAS VEIKSMAŽODŽIŲ ABSTRAKTŲ DARYBOS TIPŲ ISTORINĖ KARTA Žodžių darybos kategoriją sudaro darybos tipų paradigma¹. Svarbiausią vietą joje turi vienas arba keli produktyvūs tipai, kurių darybos reikšmė sutampa su visos kategorijos reikšme. Jie yra kategorijos semantinis centras, o kiti darybos tipai, turintys siauresnes ar labiau specializuotas reikšmes — jos periferija². Šio straipsnio tikslas — apžvelgti pakitimus lietuvių kalbos veiksmažodžių abstraktų (nomina actionis; toliau — NA) kategorijos semantiniame centre. Dabartinėje lietuvių kalboje NA kategorijos centrą sudaro tik priesagos -imas/-ymas vediniai. Jie gali būti daromi iš kiekvieno veiksmažodžio ir paprastai išlaiko kategorinę veiksmo arba būsenos reikšmę³. Galūnių vediniai dabar yra periferiniai. Jie dabartinėje kalboje dažnai vartojami specializuotomis reikšmėmis ir neretai eina įvairių sričių terminais⁴. Patyrinėjus veiksmažodžių abstraktus XVI — XVII a. raštuose, matyti, kad šios kategorijos būklė tuo metu buvo kitokia. Galūnių vediniai, dabar turintys konkretesnes ar specializuotas reikšmes, senuosiuose raštuose dar buvo vartojami tiesiog kaip veiksmų pavadinimai. Tai matyti iš toliau duodamų pavyzdžių. NA mūšis M. Daukšos Postilėje dar turi tik „mušimo“ reikšmę: mušbi pjaßtaku ir kůmſciu … kąkino Wießpati DP 167₁₉–₂₀ (t. p. 160₁₁, 161₂₂,₂₆; orig. bicie, karanie, policzki, razy⁵). Ta pačia reikšme jis buvo vartojamas ir daugelyje kitų XVI — XVII a. lietuvių kalbos paminklų (VlnE 42₂₂, 51₄; BB Pat 17,10; 18,8; 20,30; 28, 6; Lex 75, 84a; SD³ 13; SIG II 81₁; Ch¹ Luk 12,18; ApD 16,18; 2 PvK 6,5; 11,23; 11,24; 1 Ptr 2,24). Reikšmė „kova, kautynės“, būdinga dabartinei kalbai, vedinys mūšis pastebėtas tik keliose senųjų raštų vietose: Bitwā. Pugna. Kawa / mußis SD³ 1 Wellmann H. Deutsche Wortbildung: Typen und Tendenzen in der Gegenwartssprache. 2. Haupt. Das Substantiv. — Düsseldorf, 1975, S. 19—20; Мороховская Э. Я. Основные аспекты общей теории лингвистических моделей. — Киев, 1975, с. 82; Цыганенко Г. П. О словообразовательной парадигме — одном из компонентов теории словообразования. — В кн.: Изучение грамматического строя и преподавание грамматики в вузе и школе (Материалы Всесоюзной конф.). Кишинев, 1976, с. 72—73; Мурясов Р. З. О словообразовательных парадигмах. — В кн.: Словообразование и фразообразование: Тез. докл. науч. конф. М., 1979, с. 57—59. 2 Plg. Furdík J. Zo slovotvorného vývoj slovenčiny. — Bratislava, 1971, s. 16. 3 Urbutis V. Žodžių darybos teorija. — V., 1978, p. 161, 215, 268—269. 4 Keinys S. Galūninė terminų daryba. — Kn.: Socialinės lingvistikos problemos (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1979, t. 19, p. 167—169. 5 Kudzinowski Cz. Indeks-słownik do „Daukšos Postilė“ (toliau — KI). — Poznań, 1977, t. 1, s. 647. 88 17 (t. p. SD³ 21, 136); Feldschlacht abazo mušis Lex 35; mušis (bitwa) PK 53₈, plg. dar panašią reikšmę „žmogžudystė (zabojstwo)“: Karalißtes šiames ießko … waydays ir mušieys SP II 155₁₅. NA žinia senuosiuose raštuose žymi ne tik „informaciją“, bet ir „žinojimą“. Pastarąją reikšmę šis vedinys ypač dažnai vartojamas K. Sirvydo Punktuose. Iš 26 pavartojimo atvejų 23-uose NA žinia turi reikšmę „žinojimas“, pvz.: gitumą žinios / ape wifą kas deßis I 14₁₅. Žodžiai umiejętność, wiadomość, kuriais išverstas K. Sirvydo žinia, senojoje lenkų kalboje taip pat reiškė „žinojimą, pažinimą“⁶. Tokia reikšmė fiksuota ir kituose XVI–XVII a. raštuose, pvz.: Dok mums ßine ir drukibe Mž 53₅; parodęs lobius … mókßto arba žinios ßawós DP 436₆, plg. dar Szinnę (Verstand) BB Pat 5,12; acc. sg. szinnę (Klugheit) Ps 7,4; Ape apßtepta žinia Roždńciaws SIG II 71₄; turi žinę wißu paprociu Ch¹ ApD 26,3. Dabartinėse tarmėse ši reikšmė išliko tik apstabarėjusiuose junginiuose: mano trumpa žinia „maža žinau“ Grd; daug žinios yr galvoj „daug žinau“ Psv (LKŽK). Tokią pat reikšmę M. Daukšos Postilėje turi ir NA pažinia: iżg pažinios ne įbitikeiimo ßawo pažino 404₃₅ (orig wiadomość). Dabartinėse tarmėse šis vedinys vartojamas specialesne reikšme „pažintis“ („pažinimą, žinojimą“ XVI–XVII a. žymėjo ir atitinkamas priesagos -tis vedinys pažintis⁷). Priešingą reikšmę – „nežinojimas“ senuosiuose raštuose turėjo NA nežinia, pvz.: kas waikßčioia tamfumßia (ne žinios ir nūdžių) DP 510₃ (t. p. 234₃₆, 299₁₈, 528₃₈, 610₂₇ – orig. niewiadomość); Nießwiadomość / Imprudentia. Nepritirimas nežinia SD³ 218 (t. p. SP I 104₂₃, 117₉, 248₁₀, 294₁₀; II 8₂₂, 31₂₈, 112₄). Dabar NA nežinia dažniausiai reiškia „nežinomą“ arba „nežinomybę“. NA maldą, be vyraujančios reikšmės „kreipimasis į dievą; šio kreipimosi tekstas“ XVI–XVII a. raštuose dar retkarčiais pavartojamas reikšme „prašymas“ (M. Daukšos Postilėje 2 atvejais iš 200): [Kristus] mus maldomis teßia ßawęs DP 380₁₃ (t. p. 545₅₂ – orig. prośba); klaußik balsą maldos (tais. į aßuftoghimo) mana BB Ps 28,2 (t. p. Ps 31,23 – orig. Flehen); maldą (Bitte) Job 6,8; Lex 18: Vorbitt malda Lex 101a; Proßba / Petitio, precatio. Malda SD³ 346 (t. p. kai kuriuose vėlesniuose raštuose, žr. LKŽ VI 790). Reikšmė „prašymas“ sutinka su veiksmažodžio *mel-/*mol- senovine reikšme „kalbėti, prašyti“⁸, kurią ligi šiol išlaikė veiksmažodis melsti „prašyti“. Panašia kryptimi konkretėjo NA prašymas. XVI amžiuje fiksuotas reikšme „malda“: daboießi praßchimo mana BB Ps 66,19 (orig. Gebet, t. p. Mž 362₅, 365₅, 392₅, 393₇). NA nūlaida, dabar turintis įvairias specializuotas ir konkrečias reikšmes (LKŽ VIII 934), M. Daukšos Postilėje dar buvo proceso pavadinimas: nūg ußtekeimo ßaules net’ ik’ nūlaidai garbūs yr wardas io 487₂₁. Kategorine reikšme šis vedinys ⁶ Reczek S. Podręczny słownik dawnej polszczyzny. – Wrocław etc., 1968, s. 548. ⁷ Ambrazas S. Priesaginės darybos veiksmažodžių abstraktai M. Daukšos Postilėje. – Kalbotyra, 1983, t. 34(1), p. 80. ⁸ Szemerényi O. Principles of Etymological Research in Indo-European Languages. – In: Etymologie / Hrsg. von R. Schmitt. Darmstadt, 1977, S. 338–345 su lit.; Иванов Вяч. Вс. Славянский, балтийский и раннебалканский глагол: Индоевропейские истоки. – М., 1981, с. 171. 89 kartais pavartojamas ir vėlesniuose raštuose, pvz.: nuolaidos (t. y. nusileidimo) virvė LC 1884, 5 (LKŽ VIII 934). NA pasaka XVI–XVII a. turėjo reikšmę „pasakojimas“: Nepaniekin... pašakos wirefiniųjų DP 66₃₀ (t. p. 166₄₆, 272₄₁, 371₂₃, 475₅₁ – orig. powieść, przypowieść9); Ant tos pašakos akis atkelkite SIG II 20₁₈ (panašiai II 21₁, 26₁); nieku kitu neboWijos, tykt pašakomis naujenu Ch¹ ApD 17,21 (t. p. PvTit 1,14; PK 48₁₆); Wadiname ją Hiftoria, delto jog užrakina... tykrą pašaką ape tey, kas nufidawę Ch Job (įžanga) (t. p. 2 Moz (įžanga); Ch¹ 2 PvTm 4,4). NA priep(u)olis (prýpuolis) XVI–XVII a. reiškė „nelaimę; nuopuolį; nelauktą įvykį“: iźg fwetimų priepůlů / mókikites DP 65₂₇ (11x – orig. przypadek, przypadłość, przygoda10); wiſoki priepuoley (wſelakie przypadki) SP I 109₂₆ (t. p. II 14₂₅); I. sg. wiſokiame pripůly SIG II 2₁₅ (w żadnej przygodzie; t. p. II 16₁₀, 40₂₆11); Przypadek / przygoda. Cafus repentinus, euentum Priepuolis SD³ 364 (t. p. SD¹ 147, 148, 171; SD³ 242, 319, 364, 414, 446); Zufall pripůlis, prigadas Lex 110a (panašiai PK 73₁₉, 112₁₂, 251₇ … 9x; AK 85₁₅; BK 54₁₅; Ch¹ 1 PvK 7,15); iź priepůlo tokio iźbliūtas (w swym upadku ... podźwigniony)12. Dabar paplitusi reikšmė „ligos pasmarkėjimas“ yra visai nauja; ji fiksuota tik XX a. šaltiniuose13. Kad galūnių vediniai XVI–XVII a. geriau buvo išlaikę kategorinę NÁ reikšmę negu dabartinėje kalboje, rodo dar ir ta aplinkybė, jog tą pačią terminologizuotą reikšmę dažnai turėjo ne vien galūnės vedinys, bet ir pagrečiui vartojamas priesagos -imas/-ymas vedinys ar koks kitas priesaginis NÁ. Pavyzdžiui, M. Daukša greta galūnės vedinio nuodžia (187x) specializuota „religinio nusikaltimo“ reikšme vartojo priesagos -mė vedinį nuodėmė (K. Sirvydas ir S. M. Slavočinskis – tik pastarąjį), o Mažosios Lietuvos senuosiuose raštuose randamas dar ir nusidėjimas. Tokią pat reikšmę turi ir retas priesagos -tis vedinys prasirastis (grzech) AK 23₂₄, 36₂₈, 39₁₈,₂₁; BK 6₉, 16₁₃. Galūnės -ė vedinys gailė K. Sirvydo raštuose vartojamas ne tik kategorine reikšme „gailestis“ (pvz.: Żal / żałowanie / żałość. Poenitentia, dolor. Gailyſta / gaile SD³ 520), bet ir „atgaila“ (pvz.: Sakramento gailes – Sakramenta pokuty SP II 130₆) pagrečiui su kitu galūnės vediniu gailius (pokuta) SP I 159₁₄ ir priesaginiais vediniais gailysta, gailystė, gailystavimas, pvz.: Pokutá / Poenitentia, poena, multa, satisfactio pro defectibus suſcepta. Gailyſta / gayle SD³ 319; daritu gayliſti aźu ſawo nuſideimus (źá grzech ſwoy pokutowal) SP II 116₅; acc. sg. gayliſtawimu (pokuta) SP I 57₅¹⁴. Kiti XVI–XVII a. autoriai šiam reikalui vartojo priesaginius NÁ: gailėjimas (is) DP 143x; SE 12₃; AK 10₂–₃, 24₇; BK 23₆; gailesys (gailesis) 9 Kudz inowski Cz. Kl, t. 2, s. 50. 10 Kudz inowski Cz. Kl, t. 2, s. 153. 11 Lebedys J. Žodynėlis. – Kn.: Slavočinskis S. M. Giesmės tikėjimui katalickam priderančios. V., 1958, p. 502. 12 Lebedys J. Ten pat. 13 Plg. dar Būga K. Rinktiniai raštai / Sud. Z. Zinkevičius. – V., 1959, t. 2, p. 39. 14 Plg. dar Zinkevičius Z. Kelios pastabos lietuvių XVI–XVII a. leksikos istorijai. – Kn.: Socialinės lingvistikos problemos (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1979, t. 19, p. 121–122. 90 Mž 335₃; Vln 69₁₆; BP II 229₃; MT 2₁₀, 54₄, 61₁₁, 67₁₉, ...; DP 6x; gailystė SE 57₂₆, 257₃; gailysta BK 43₁₃; prisivertimas BP 6x; liovimas(is) Vln, VlnE 4x; BP 2x. Daugeliu atvejų išlaikydami kategorinę reikšmę, galūnių darybos NA XVI–XVII a. semantiniu požiūriu maža kuo skyrėsi nuo atitinkamų priesagos -imas/-ymas vedinių. Senuosiuose raštuose pastebimas polinkis nevartoti priesagos -imas/-ymas vedinių su sinonimiškais galūnių vediniais, padarytais iš to paties veiksmažodžio. XVI–XVII a. lietuvių kalbos paminkluose galūnių darybos NA, neturintys atitinkamų priesagos -imas/-ymas vedinių, paprastai sudaro nuo 48 iki 90%, o tarp tų, kurie turi tokius gretutinius vedinius, dažniau vartojami galūnių vediniai negu atitinkami priesagos -imas/-ymas NA. Šis santykis tarp minėtų NA grupių atskiruose tekstuose yra nevienodas. Tam turėjo įtakos dvi aplinkybės: 1) bendras galūnių darybos NA kiekis; 2) autorių polinkis vartoti sinonimus. Kur galūnių darybos NA palyginti nedaug, rečiau pasitaiko ir atitikmenų su priesaga -imas/-ymas. Taip yra Mažosios Lietuvos raštuose (Mž, Vln, BP, BB ir kt.). Pavyzdžiui, B. Vilento raštuose atitinkamus vedinius su priesaga -imas/-ymas turi tik 9% galūnių darybos NA. Didžiosios Lietuvos raštuose, kur galūnių darybos NA yra žymiai daugiau, dažniau vartojami ir atitinkami vediniai su priesaga -imas/-ymas. Daugiausia tokių gretbybių yra M. Daukšos Postilėje¹⁵, kuri apskritai pasižymi sinonimų gausumu ir įvairumu¹⁶. Tuo tarpu M. Daukšos Katekizme, kur sinonimų yra mažiau, atitinkamų priesagos -imas/-ymas vedinių turi apie 17% galūnių darybos NA. XVI–XVII a. daugelis galūnių darybos NA tipų (ypač vediniai su galūnėmis -a, -is/-ys, -ia) buvo produktyvesni negu dabar. Daugumoje to laikotarpio raštų galūnių darybos NA yra daugiau negu priesaginių (išskyrus priesagos -imas/-ymas vedinius). Galūnių darybos NA ypač paplitę M. Daukšos, K. Sirvydo, S. M. Slavočinskio raštuose. Nemažai galūnių vedinių, vartotų XVI–XVII a. raštuose, šiuo metu arba visai nevartojami arba yra labai reti. Pavyzdžiui, dabartinei kalbai nebūdingi 46% šios grupės NA, fiksuotų K. Sirvydo Punktuose, 28% – M. Daukšos Postilėje, 26% – K. Petkevičiaus Katekizme, 22% – S. M. Slavočinskio giesmyne. Čia pateikti duomenys leidžia manyti, kad XVI–XVII a. NA darybos kategorijos semantinį centrą sudarė ne tik priesagos -imas/-ymas vediniai (taip yra dabar), bet ir galūnių vediniai. Priesagos -imas/-ymas vediniai išplito lietuvių kalboje tik jos savarankiškos raidos laikotarpiu¹⁷. Dar senesniais laikais, iš kurių neturime rašytinių šaltinių, NA kategorijos semantinį centrą sudarė vieni galūnių vediniai, kurie užima svarbią vietą ir kitų giminiškų kalbų darybos paradigmose. Slavų kalbose galūnių darybos 15 Ambrazas S. Galūnių darybos veiksmažodžių abstraktai M. Daukšos Postilėje. – Baltistica, 1980, t. 16(1), p. 68. 16 Plg. Tangl E. Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Alt litauischen. – Weimar, 1928, S. 8–11; Skardžius P. Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Didžiojoje Lietuvoj. – Archivum Philologicum, 1933, t. 4, p. 12, 15; Lebedys J. Mikalojus Daukša. – V., 1963, p. 308–318. 17 Ambrazas S. Dėl veiksmažodžių abstraktų su priesaga -imas/-ymas darybos raidos. – Baltistica, 1983, t. 19(1), p. 66–69. 91 NA įsigalėjo prieš pasirodant pirmiesiems rašto paminklams, galbūt slavų kalbų bendrybės epochoje18. Daug šio tipo vedinių nuo seniausių laikų randama indoiranėnų kalbose19. Klasikinėje graikų kalboje labai išplito galūnės *-ā- NA20. Germanų kalbų grupėje galūnių darybos NA (ypač su galūne *-o-) būdingiausi gotų ir senųjų vokiečių aukštaičių kalboms21. Daugelis tyrinėtojų galūnių vedinių plitimą, kuris atskirose indoeuropiečių kalbose vyko ne vienu metu, sieja su vyriškosios ir moteriškosios giminės diferenciacija ir su tuo susijusiu o ir ā kamienų produktyvumo didėjimu22. Prieš išplintant galūnių vediniams indoeuropiečių kalbų NA darybos paradigmoje privilegijuotą vietą užėmė vediniai su formantais *-tei-/-ti- ir *-teu-/-tou-/-tu-, kurie turėjo skirtingas reikšmes23. Iš NA su formantu *-tu- baltų kalbose išriedėjo siekinys, o prūsų kalboje — taip pat bendratis su formantu -tvei. Tačiau rytų baltų kalbose šis darybos tipas anksti prarado produktyvumą. Iš senųjų NA su formantu *-tu- lietuvių ir latvių kalbose 18 Mečė A. Общеславянский язык. — М., 1951, с. 273; Бернштейн С. Б. Очерк сравнительной грамматики славянских языков: Череповская. Именные основы. — М., 1974, с. 276—277, 302—333; Vondrák W. Vergleichende slavische Grammatik. — Göttingen, 1924, Bd. 1, S. 494 ff.; Sławski F. Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. — In: Słownik prasłowiański. Wrocław etc., 1974, t. 1, s. 58—61; Wojtyła-Świerzowska M. Prasłowiańskie nomen agentis. — Wrocław etc., 1974, s. 12—16. 19 Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. — Göttingen, 1954, Bd. 2, T. 2, S. 219—235, 238—251; Burrow T. The Sanskrit Language. — London, 1959, p. 123 ff.; Герценберг Л. Г. Морфологическая структура слова древних индо-иранских языков. — Л., 1972, с. 240, 245; Елизаренкова Т. Я. Грамматика ведийского языка. — М., 1982, с. 136 сл. 20 Debrunner A. Griechische Wortbildungslehre. — Heidelberg, 1917, S. 141—142; Chantraine P. La formation des noms en grec ancien. — Paris, 1933, p. 19—23; Arend E. Verbalabstrakta bei Herodot und ihre Vorgeschichte. Teildruck: Die Verbalabstrakta auf -οσ und -η. — Berlin, 1936, S. 13—41. 21 Bahder K. Die Verbalabstrakta in den germanischen Sprachen. — Halle (Saale), 1880, S. 40 ff.; Meid W. Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3. Wortbildung. — Berlin, 1967, S. 59—60; Hinderling R. Studien zu den starken Verbalabstrakta des Germanischen. — Berlin, 1967, S. 42 ff.; Сравнительная грамматика германских языков. — М., 1963, т. 3, с. 76—77. 22 Plg. Burrow T. Op. cit., p. 121 ff.; Gagnepain J. Les noms grecs en -οσ et en -ā: Contribution à l'étude du genre en indo-européen. — Paris, 1959; Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964, p. 216—217; Birnbaum H. Indo-European Nominal Formation Submerged in Slavic. — In: The Slavic Word: Proceedings of International Slavistic Colloquium at UCLA/Ed. by D.S. Worth. The Hague, 1972, p. 162—163; Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklincija). — V., 1970, p. 306—308; Georgiev V. I. Die luv̯ische Abstrakta auf -aḫi, die hethitischen Nomina actionis auf-(a)ai und die ā Stämme. — KZ, 1974, Bd. 88, H. 1, S. 121; Watkins C. Die Vertretung der Laringale in gewissen morphologischen Kategorien in den indogermanischen Sprachen Anatoliens. — In: Flexion und Wortbildung: Akten der V. Fachtagung der indogermanischen Gesellschaft. Regensburg, 9—14. Sept. 1973/Hrsg. von H. Rix. Wiesbaden, 1975, S. 363 ff.; Бернштейн С. Б. Указ. соч., с. 134—135; Brosman P. W. The Development of the PIE Feminine. — The J. of Indo-European Studies, 1982, vol. 10, N 3—4, p. 253—272. 23 Benveniste E. Noms d’agent et noms d’action en indo-européen. — Paris, 1948, p. 112. 92 liko vos keletas: lie. lietùs (lytùs), la. lietus : lie. lýti, la. lit; lie. piẽtūs, plg. pỹti „gerti drėgmę, biurti, žliugti; atleisti pieną“ < ide. *pī-[poi- „gerti“24; la. viltus „apgavystė“ : vilt „apgauti“; mītus (miētus) „pasikeitimas“: mīties „kaitalioti, keisti“; dẽstų (1. sg.) likt „(Samen) in die Keime legen“25. Daugelis NA su įvairiais formato *-teu-/-tou-/-tu- variantais baltų kalbose gavo instrumentų reikšmes. Pavyzdžiui, tuo būdu susiformavo lietuvių kalbos instrumentų pavadinimai su priesagomis -tuvas, -tuvė. Rytų baltų kalbose NA kategorijos semantinį centrą iš pradžių, matyt, sudarė vediniai su formantu *-ti-. Tik po to, kai šis darybos tipas prarado produktyvumą, o daugelis vedinių su formantu *-ti- sustabarėjo ir virto bendraties formomis, jų vietą NA darybos paradigmoje užėmė galūnių vediniai. Tai turėjo įvykti dar lietuvių ir latvių kalbų bendrystės laikais, nes tiek lietuvių, tiek latvių kalboje26 NA su formantu *-ti- yra nedaug, o galūnių vediniai yra gausūs ir nemaža dalis jų turi atitikmenis abiejose kalbose. Lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais, išplitus priesagos -imas/-ymas NA, galūnių vedinių darybinės išgalės ėmė pamažu siaurėti. Tas procesas jau atsispindi XVI–XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. Mažosios Lietuvos raštuose galūnių darybos NA tuo metu buvo vartojami gerokai rečiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, galūnių darybos NA J. Bretkūno Postilėje yra du kartus mažiau negu mažesnės apimties K. Sirvydo Punktuose. Panašus yra galūnių darybos NA skaičiaus santykis rankraštiniame Lexicon Lithuanicum ir K. Sirvydo žodyne. Matyt, Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje galūnių darybos NA produktyvumas sumažėjo anksčiau. Galūnių vediniai Didžiosios Lietuvos XVI–XVII a. raštuose paplitę nevienodai. Palyginti nedaug jų yra anonimminiame 1605 m. ir vad. Belarmino katekizmuose, nors jie parašyti rytų aukštaičių tarmės pagrindu, kaip ir K. Sirvydo raštai, pasižymintys galūnių vedinių gausumu. Galūnių vedinių kiekio svyravimui galėjo turėti įtakos ta aplinkybė, kad ne visi senieji raštai vienodai atspindi gyvąją liaudies kalbą. Pažymėtina, kad daugiausia galūnių vedinių randame M. Daukšos, K. Sirvydo, S. M. Slavočinskio raštuose, geriausiai reprezentuojančiuose Didžiosios Lietuvos liaudies šnekamosios kalbos leksiką. Antra vertus, priesagos -imas/-ymas vedinių standartizacija, ypač pastebima B. Vilento raštuose ir rytietiškuose katekizmuose, atitiko knyginio stiliaus reikalavimus. Yra pastebėta, kad senojoje slavų kalboje galūnių darybos NA ir priesagos -nije/-tije vedinių vartojimas irgi priklauso nuo raštų stiliaus27. Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose fiksuota pabaiga to NA raidos etapo, kai galūnių vediniai dar buvo kategorijos centre. NA darybos paradigmos persigrupavimas, prasidėjęs prieš raštijos pradžią, per pastaruosius kelis šimtmečius baigėsi: 24 Fraenkel E. Die baltischen Sprachen. – Heidelberg, 1950, S. 37; Litauisches etymologisches Wörterbuch. – Heidelberg, Göttingen, 1962, S. 588; Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. – Bern, 1959, Bd. 1, S. 839–840. 25 Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. – Rīga, 1951, 1pp. 380. 26 Endzelīns J. Op. cit., 1pp. 380. 27 Вайан A. Руководство по старославянскому языку. – М., 1952, с. 228. 93 šios kategorijos centre liko vieni priesagos -imas/-ymas vediniai. Galūnių vedinių vartojimo sfera žymiai susiaurėjo. Šiuo metu jie jau nebėra priesagos -imas/-ymas vedinių sinonimai, o turi specialesnes reikšmes, plg. mūšis ir mušimas, pašaka ir pašakojimas, žinia ir žinojimas ir pan. Latvių kalboje taip pat linkstama galūnių vedinius specializuoti28, o veiksmo procesui reikšti apibendrinami bei standartizuojami priesagos -šana vediniai, kurie savo vieta NA darybos paradigmoje maždaug atitinka lietuvių kalbos -imas/-ymas vedinius. Panašus procesas vyko ir slavų kalbose. Senojoje slavų kalboje galūnių vediniai dar buvo vartojami kaip -nije/-tije vedinių sinonimai29. Nustatyta, kad senojoje rusų kalboje galūnių vediniai sudarė apie 80% visų veiksmažodinių daiktavardžių30. Atskirų slavų kalbų savarankiškos raidos laikotarpiu galūnių darybos NA vartojimo sfera susiaurėjo, jų reikšmės buvo specializuotos, o priesagos -nije/-tije vediniai smarkiai išplito ir tapo NA kategorijos branduoliu. Toks darybos tipų persigrupavimas pastebėtas rusų31, bulgarų32, čekų33, slovakų34, lenkų35 kalbose. Taigi matome aiškų baltų ir slavų kalbų galūnių darybos NA raidos paralelizmą. Ypač verta dėmesio ta aplinkybė, kad abiejose kalbų grupėse galūnių vedinių vietą NA darybos paradigmoje užėmė priesaginiai darybos tipai, išplitę tik atskirų kalbų savarankiškos raidos laikais. 28 Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. — Rīga, 1959, s. 1, lpp. 100, 106—108; Скуня В. Образование терминов технических наук в латышском языке: Автореф. дис. ... канд. филол. наук. — Рига, 1969, с. 12. 29 Вайан А. Указ. соч., с. 228—229. 30 Варбот Ж. Ж. Древнерусское именное словообразование. — М., 1969, с. 18. 31 Auerbach I. Nomina abstracta im Russischen des 16. Jahrhunderts: Ein Beitrag zur Geschichte der Abstraktsuffixe im Slavischen. — München, 1973, S. 118—139 su ankstesne lit.; Menge-Verbeeck R. Nullsuffix und Nullsuffixierung im Russischen: Zur Theorie der Wortbildung. — München, 1973; Dulewiczowa I. Nomina actionis we współczesnym języku rosyjskim. — Wrocław etc., 1976, s. 17—22; Волков В. С. Наблюдения над производными бессуффиксных существительных в актах XVII в. (лексические новообразования). — В кн.: Вопросы теории и истории языка: Сборник в честь профессора В. А. Ларина. Л., 1963, с. 53 сл; Дубогаева М. Бессуффиксальные отглагольные существительные в русском языке XI—XVII вв.: Автореф. дис. ... канд. филол. наук. — Минск, 1970, с. 20; Ахметова Г. Я. Имена действия в русском языке XV—XVI вв. (словообразовательные типы и лексико-грамматические свойства): Автореф. дис. ... канд. филол. наук. — Л., 1975, с. 15, 17; Русская грамматика. — М., 1980, т. I, с. 220—221. 32 Szymański T. Słowotwórstwo rzeczownika w bułgarskich tekstach XVII—XVIII wieku. — Wrocław, 1968, s. 94. 33 Tvoření slov v češtině. — Praha, 1967, s. 592—607, 610—617; Ангел В. П. Словообразование абстрактных существительных в чешском языке: Автореф. дис. ... канд. филол. наук. — Минск, 1979, с. 7—8. 34 Furdík J. Op. cit., s. 54 tt. 35 Klemensiewicz Z., Lehr-Spławiński T., Urbańczyk S. Gramatyka historyczna języka polskiego. — Warszawa, 1955, s. 207; Fokker A.A. Derivation of Nouns from Verbs in Contemporary Literary Polish. — Lingua, 1964—1965, vol 13, p. 395 ff.; Puzynina J. Nazwy czynności we współczesnym języku polskim. — Warszawa, 1969, s. 34—40; Rospond S. Gramatyka historyczna języka polskiego. — Warszawa, 1979, s. 181. 94 SUTRUMPINIMAI BK – Trumpas Mokslo Krikščioniškzo Surinkimas/Nuog Roberto Bellármino Kardynolo párásitas. – Vilnae, 1677. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1957–1984, t. 1–13. LKŽK – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begr. von A. Kuhn. – Berlin etc. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. ИСТОРИЧЕСКАЯ СМЕНА СЛОВООБРАЗОВАТЕЛЬНЫХ ТИПОВ ИМЕН ДЕЙСТВИЯ Резюме В древнелитовской письменности засвидетельствован конец того периода, когда флективные производные вместе с производными с суффиксом -imas/-ymas образовали семантический центр категории имен действия (nomina actionis; в дальнейшем – ИД). В XVI–XVII вв. флективные ИД еще в основном сохраняли категориальное значение и употреблялись как названия действий и состояний, напр.: mūšis „битве“, ныне „сражение“, priepuolis „беда, несчастье; упадок“, ныне „припадок“, žinia „знание, познание, понимание“, ныне „сообщение, информация“. В течение последующих столетий флективные производные постепенно сузили сферу употребления, получили более специальные значения и переместились в периферию категории ИД. В центре категории остались лишь производные с суффиксом -imas/-ymas. Сходный процесс специализации флективных ИД наблюдается в период самостоятельного развития латышского и многих славянских языков, где вместо флективных производных в словообразовательной парадигме ИД заняли также словообразовательные типы суффиксальных производных: в латышском – ИД на -šana, в славянских языках – ИД на -nije/-tije. На основании сравнительного анализа балтийских языков выявлена следующая последовательность смены словообразовательных типов в семантическом центре категории ИД литовского языка: 1) ИД с формантом *-ti- и *-tu- (в общебалтийском); 2) ИД с формантом *-ti- (в раннем восточно-балтийском); 3) флективные ИД (в позднем восточно-балтийском); 4) флективные ИД вместе с производными с суффиксом -imas/-ymas (в древнелитовском); 5) ИД с суффиксом -imas/-ymas (в современном литовском языке).