Metaforizavimo strategija J. Baltušio kūriniuose

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSI MAI, XXVI (1987) II JUOZAS ABARAVIČIUS METAFORIZAVIMO STRATEGIJA J. BALTUŠIO KŪRINIUOSE Apie metaforą rašoma daug. Apskaičiuota, kad jeigu metaforai skirtų darbų «dauges tokiais tempais kaip dabar, tai 2039 m. bendras metaforos tyrėjų skaičius pralenks tų metų pasaulio žmonių skaičių!*. Tokia prognoze nelengva patikėti. ‘Bet ir pavienės bibliografijos teikia metaforos darbųįspūdingų skaičių. Antai 1971 m. V. Šibleso bibliografijoje, apimančioje darbus vakarų kalbomis, metaforai skirta 3 tūkst. pozicijų?. Todėl net ir žymus metaforologas ne visuomet gali turėti iliuzi- jų, kad sako tai, kas į metaforos teoriją dar nesudéta. Čia nepretenduojant į didesnį teorinį naujumą, mėginama nagrinėti J. Baltušio kūrinių metaforą komunikacinės strategijos aspektu. Strategija čia suprantama kaip kalbos vienetų toks organizavimas, toks jų išdėstymas pagal rašytojo sumanymą “ir planą, kuriuo ne tik perteikiama meninė informacija, bet ir siekiama veikti skai- tytojo pagavas ir reakcijas. „Komunikacija“ ir „metafora“. Kas gali būti bendra tarp tų sąvokų? Ar gali būti "metafora patikima komunikacijos priemonė? Juk pavartoti metaforą — tai pavar- toti žodį ne pagal tiesioginę jo paskirtį, tai, J. Pikčilingio žodžiais sakant, „padaryti "perversmą jo semantikoje“. Ji yra antrinės nominacijos ir charakterizavimo priemo- nė. Pagrįstai sakoma, kad metaforos semantinis dviplaniškumas nesutinkantis su pagrindinių sakinio elementų — subjekto ir predikato — įprastine komunikacine paskirtimi: kalbos dalykui žymėti ji esanti perdėm subjektyvi, o predikatui reikšti — pernelyg „miglota“, nevienareikšmė?, Tačiau meninės komunikacijos aspektu žvelgiant, teksto metafora yra pragmatinė instrukcija skaitytojui. Atrodo, taikliai "pastarąją nusako A. Okopien-Slavinska žodžiais: sąmoningai kalbu kaip tik tokiu neįprastu (metaforiniu) būdu: noriu, kad suprastum, ką tuo ketinu pasakyti“. Daugeliu atvejų metaforą J. Baltušio kūriniuose analogiškai būtų galima apibū- dinti tokia sąlygiškai abstrahuota pragmatine instrukcija skaitytojui: šič tam ty- «čia rašau metaforiškai, nes noriu taip perteikti savaip suvoktą, pajaustą vaizduojamą- ją reiškinių esmę. Skaitytojau, įsidėmėk tai, kas sakoma perkeltinės reikšmės žodžiu 1 Žr. Slawinski J. Prawdziwie poruszeni informacją. — Teksty: Teoria literatury. Kryty- ka. Interpretacja, 1980, Nr. 6 (54), s. 1. 2 Shibles W. A. Metaphor: An Annotated Bibliography and History. — Whitewater (Wisconsin), 1971. * Apyrionosa H. JĮ, Meradopa. — B xu.: Pycckmii s3mrx. OuuEknonemus. M., 1979, «<. 140, * Okopien-Stawinska A. Metafora bez granic. — Teksty..., 1980, Nr. 6 (54), s. 26. 71 ir jo kontekstu. Tokia strategine pragmatine metaforizavimo nuostata, sakyčiau, grindžiama daugybė metaforų personifikacijų, ypač išplėstinių. Tipiškas čia būtų toks pavyzdys: Miškas pravirko. Didelės, skaidrios jo ašaros drebėjo ant kiekvienos šakutės ir kiekvieno lapelio, bėgo traškiu vingirio liemeniu, žvilgino leverdžio kasas, tvenkėsi pušų metūgiuose ir ilgai kabojo nukarusios spyglių galiukuose, o paskui krito žemėn, kurčiai papsėda- mos į vilkažolę. Raudojo miškas R IV 55*. Norint suprasti, kodėl rašytojas nelauktai keičia minties kodą — užuot vaiz- davęs smarkoką lietų (juk „slenka juodi, tiršti debesys“ ir jau ,, pradėjo dulkti“), — „pravirkdo“ mišką, išplėstine metafora vaizduoja „jo ašaras“, — reikia įvertinti visus tokios informacijos semantinio svarbumo signalus. Ir ne tik personifikacija, jos dėmenimis („miškas pravirko“, „didelės, skaidrios jo ašaros“, „raudojo miškas“ ...) perteikiamus, bet ir ilgesnio konteksto semantinius impulsus („saulė teka kaž- kokia gelsva, mieguista“, „blaškosi neramios varnos“, „šalikelės žolė taip kurčiai šiugžda“, „kurčiai žuženo lietus lapijoj“ ir kt.). Visais tais turinio svarbumo sig- nalais, vaizdo ir detalių menine visuma rašytojas tarsi sako: miškas aprauda geriau- sią piemenuko „žmogų“ Joną. Vadinasi, norint kaip reikiant suprasti, ką yra įko- davęs metaforišku kontekstu rašytojas, reikia turėti prieš akis visą teksto inter- pretatorių vadinamą metaforos „reikšmių horizontą“, arba kitaip — „asociacijų aureolę“. Žinoma, kad strateginės rašytojo nuostatos, pragmatinė instrukcija būtų prasmingai įkoduotos į metaforinį kontekstą ir vėliau keltų aikštėn norimų reikšmių ir asociacijų horizontą, reikia tam tikrų sąlygų. Pirmiausia turi būti „eks- ponuojami“ patikimi semantinio rišlumo, kontekstinės motyvacijos signalai? — pačios metaforos ir jos apsupties bei jų sąveikos suformuoti tarpusavyje susiję svar- bios prasmės komponentai. Skaitytojui ypač atidžiam reikia būti tada, kai metaforizuojama — J. Baltušiui tai būdinga — simultaniškai, vienu metu apimant keletą realijų nominacijų, var- dų, bet kontekstinė motyvacija sieja turinio svarbumo semantinius signalus į daiktą. Tokio metaforizavimo randame, pavyzdžiui, „Sakmėje apie Juzą“. Prisiminkime ro- mano pabaigos vaizdus, kai „atėjo dar viena žiema“. „Nelaukta, nešaukta. Iš pradžių debesys, pritvinkę nebepanešami, alaviniai. Ne dangumi slinko, o spaudė pilvais žemę ir kiuro, užgriuvę laukus už Kairabalės ir pačią Kairabalę. Ir ne šuorais ar proper- šom liejo, o tikrą tvano griūtį šniokštino iš savo vidurių“. Toliau vaizduojama, kaip pagėlūs vėjai užvertė užverpė Kairabalę, kaip visa, kas gyva po jos ledu, surakino barškus šaltis, kaip aplink „užgrojo ir užraudojo vilkai naktimis“. Ir pagaliau „pa- metusio miegą“ Juzos „promiegiu“ pamatyti vaizdai — vizijos ir realybė. „Jaunas pirmųjų šalčių išskaistintas [mėnuo], tikras jaunikis, pirštis išsiruošęs. Prisėlino prie trobos langų, atkariai žiūrėjo į vidų. Tyli ir žiūri. Žiūri. Ir troba tarytum nebe ta. Lyg sapnuojanti, lyg laukianti ko R VI 248. 5 Čia ir toliau pavyzdžiai teikiami iš rašytojo „Raštų“ (R): Baltušis J. Raštai. — V., 1981 — 1983, t. 1—8 (romėniškasis skaitmuo žymi tomą, arabiškasis — puslapį). ¢ Okopien-Stawinska A. Op. cit., s. 27. 72 Šitaip nelabai subalansuotu, daugiau simultanišku, asociatyviu, situaciniu, su Juzos jausena susijusiu tikrovės reiškinių suasmeninimu, išplėstiniu metaforizavi- mu skaitytojas rengiamas Vinciūnės atėjimui, paskutiniam jos pokalbiui su Juza. Metafora ypač suintensyvina semantinius procesus, į kuriuos „strategiškai“ orientuojamas visas kūrinio kalbos mechanizmas. Didelė, pavyzdžiui, yra metafo- ros galia stiprinti, keisti pasakojimo tonacijas. Antai „miškui pravirkus“, konkre- tų, realistišką vaizdavimo būdą keičia graudesnė, lyrinė tonacija. O minėtais perso- nifikuotais gamtos apraiškų vaizdais ir Juzos vizijų metaforišku aprašymu susti- prinama neaiškaus lūkesčio tonacija, vėliau pereinanti į rūstų Vinciūnės pokalbio su Juza toną. Būdinga ir tai, kad rašytojas metaforizuodamas kuria individualų gamtos reiš- kinių, apraiškų „charakterį“: „+++ Stovi balimarškinis beržas, tarytum šienpjovys vasaros rytą, krūpčioja dre- bulė kaip barama merga, o ten, žiūrėk, sustojo uosių jaunimėlis, glaustosi šaltekš- nė su liaunučiu karklu...“ R IV 42. Tokiam metaforizavimui būdingi vienu metu vykstančios „gamtos bylos“ ap- raiškų išvardijimai, reljefiškų vaizdo detalių plastika, medžių, augalų ir gyvūnu individualūs „charakteriai“, sukurti metaforizuojant, įasmeninant pastabiai nusi- žiūrėtas jų ypatybes („stovi baltmarškinis beržas“, „krūpčioja drebulė“ ...). O sub- jektyvus tokių charakterių ypatumų, savitumo žymių komponavimas į daiktą ir visumos vaizdą daro individualų, nepakartojamą. Kartais metaforizuojant aktyvinamos žodžio semos, teikiančios detalei simbolio reikšmę. Tokią reikšmę pagal liaudies simboliką turi karklų kraujas — žiemą raudonai „tikrom žiedų kepurėm“ žydintys karklai. Plg.: Jau pirmąją vasarą po karklų kraujo griuvo karas žmonėms ant galvų R VI 143. Išplėstinių metaforų, simbolių prasmę galima identifikuoti, remiantis meninės informacijos tūrinio svarbumo signalais, einančiais iš žodžio semantikos potencijų, jos sąveikos su kontekstu. Iš tos sąveikos kylantį reikšmių horizontą, lygiai kaip ir rašytojo strategines nuostatas, pravartu turėti prieš akis net taisant pavienį teksto žodį. Ir kol kas abstraktokus teiginius apie strategines nuostatas galima sukonkre- tinti. Juk turime ir paties rašytojo minčių apie pavienius vaizdus, kūrinių detales ir pan. Vieną kitą tokią rašytojo mintį pagrįstai galima laikyti tipišku „pragmati- nės instrukcijos“ aiškinimu. Čia tiktų prisiminti dėl „Parduotų vasarų“ kalbos vie- no kito taisymo kilusią polemiką. Akad. J. Balčikonis, kaip žinoma, tarp kitų yra pataisęs ir tokį minėto romano sakinį: „avietyno pavėnėje dainuoja (= zyzia, zvim- bia) girtas nuo saulės uodas“". Rašytojas J. Baltušis ne viena proga tą taisymą yra prisiminęs. „Vos tik įrašiau „Parduotose vasarose“ sakinį, — aiškino rašytojas, — „avietyno pavėnėje dainuoja girtas nuo saulės uodas“, man tuojau buvo paaiškin- ta, kad uodas negali dainuoti, jis gali tiktai zyzti“. Rašytojas esantis dėkingas kal- bos mokslininkams, atskleidusiems „didelę uodo zyzimo paslaptį“, bet negalintis jų įrodymais pasinaudoti, kadangi įrašius „zyzia girtas nuo saulės uodas“, sumen- " Balčikonis J. Šis tas dėl „Parduotų vasarų“ kalbos. — Kn.: Rinktiniai raštai. V., 1978, t. 1, p. 288. 73 kėsiantis meninis paveikslas, vaizduojantis „svaiginantį vasaros vidurdienio grožį, neišsemiamą saulės šilumos sotybę, didžią visos gamtos šventę“. O tokio vaizdo rašytojui reikėję išryškinti senojo Dirdos menkybei. Ne veltui juk po šito vaizdo eina Dirdos liga ir mirtis®. Taigi išsakyta labai konkreti rašytojo pragmatinė „direktyva“, kaip reikėtų suprasti pasirinktą metaforinę, personifikuotą žodžio reikšmę. Skaitytojas, žinoma, tegali remtis tik abstrahuota kūrinio, jo fragmento tokia „direktyva“. Bet remtis reikia. Čia nesiekiama būti kokiu polemikos arbitru, juolab tariančiu paskutinį žodį. Bet atrodo, kad rašytojo valia uodas gali ir dainuoti. Tokį reikšmės variantą Cia supo- nuoja net minimalus kontekstas „girtas nuo saulės“. Antraip — neatsižvelgiant į beletristikos specifiką, metaforizavimo motyvaciją, tikslus, — galima reikalauti, tik kažin ar gerbiant personifikacijos, antropomorfizacijos teisę, kad gamtos padarai „biltų“ tik „savo balsu“, — pavyzdžiui, vilkai ne „užgrotų ir užraudotų naktimis“, o staugtų, kad širmis ne „dūsautų, o Zvengty tvarte“. O rašytojas savo credo — „ti- kiu sudvasinimu“ — kartais nuosekliau motyvuoja, pabrėžia. Štai taip pradeda ro- mano skyrių: „r išgirdo sykį nakčia: dūsauja Sirmis tvarte. Sunkiai dūsauja. Tikro žmogaus balsu“ R VI 101. Pagrįstai sakoma, kad metaforizaciją stimuliuoja realijų ypatybės, o ne Zo- džio reikšmė?. Tai ypač tinka sakyti apie J. Baltušio metaforikos stimulus. Ne vie- nu atveju rašytojas sakytum „piešia iš natūros“ metaforinį reljefišką vaizdą, sukel- tą tiesioginio įspūdžio. Štai koks plastiškas debesų vaizdas, pamatytas skrendant į Ameriką: „+... 0 apačioj, kiek akimis užmatai, plyti ramūs debesų sniegynai. Vienur prasilaužia į viršų fantastinės uolos, vietomis ištisi kalnynai, su giliais tamsiais tarpekliais ir nuolaidžiais prieškalniais, kitur, žiūrėk, kelia saulėn nuauk- sintas rankas geraširdžiai milžinai...“ R III 112. Įprasmindamos rašytojui spontaniškai kilusį įspūdį, dažnai metaforos konden- suotai perteikia tikrovės faktą, turintį situacijos suvokimo žymę. Štai kaip įpras- minamas akimirkos įspūdis kontekste, kur vaizduojama, kaip Juza nori ištraukti iš akivaro Karusės lavoną: Net atsiduso Karusė. Tarytum iš tikrųjų atsiduso. Ir belaukė, kad Juza pagul- dytų ją į sakingas skiedras savo rankomis sukaltame karste R VI 87. Metafora padeda įprasminti tai, kas ir šiaip sulaiko skaitytojo dėmesį. Būdama savotiška minties dominantė, kartu gerai derinasi su realiomis sąvokomis. Suprantama, meninio teksto erdvė, kurią semantiškai veikia metafora, tampa svarbiu prasminiu struktūriniu visumos elementu. Paralelizmas tarp pagrindinės metaforizuojamo žodžio reikšmės ir modifikuotos, perkeltinės reikšmės sukuria referencijos dvejybę, o kartu ir emfazę, atsirandančią dėl naujos metaforinės „vi- zijos“ ir įprastinio suvokimo sugretinimo. Pyz.: Užkabino Juza korio nuotrupa šitos košelės, ir į burną, ant liežuvio ir po liežuviu. Ir iš karto jam žaibai akyse, ir tai tokie, kad žemė susiūbavo po kojom ir nak- 8 Baltušis J. Apie kūrybinį darbą. — Kn.: Raštai. V., 1959, t. 3, p. 71—72. Apyriorosa H. JĮ. Yras. cou., c. 140. 74 tis užgriuvo iš viršaus. Nė šulinio nepasiekė Juza, kniūbsčiomis puolęs prie Pa- virvės. (...) ilgai gėrė dumblu trenkiantį vandenį, 0 rankomis sėmė jį ir persiliedinėjo kur pasiekdamas, kol nuėmė žaibus, vėl pamatė saulę viršum Kairabalės R. VI 108 — 109. Kaip matyti iš šio ir daugybės kitų pavyzdžių, metafora yra turinio svarbumo signalų harmonizacijos būdas, jų išdėstymo stiprėjančia ar silpnėjančia tvarka prie- mone. Geroka dalis J. Baltušio kūrinių metaforų turi asmens charakterizavimo funkci- ją, apibūdina išorės ir vidaus ypatybes. Pvz.: Kazytė nuo ano vakaro kaip apsiniaukė, tai ir vaikščiojo tamsi. R V 233. Se- noji pasidarė nebegera, veidas — gryna žemė, lūpos balkšvos, kertėse įjuodusios. RV 115. Juza seniai nekalba, tvinksta rūstybe. R VI 106. Kaip gyva prastovėjo prieš akis [Vinciūnė] visus tuos metus Kairabalėj. Dešimtis ilgų metų, aštria dilgy- nėle įaugusi į patį kraują Juzai, neišraunama, sūriausiu prakaitu neišplaunama... R VI 148. Asmens pojūčius padeda charakterizuoti sinestezinės metaforos, grindžiamos žodžių, priderančių skirtingoms sensorinėms teminėms grupėms, reikšmių sąveika. Jų pamatą dažniau sudaro „regimieji“ kvapai (plg.: „...aitrų pelyną ir gailią rūtą, paskendusią didžiulėj degtinės ropinėj, galėjai sugauti nosimi)“ R V 141, rečiau girdimieji vaizdiniai ir kitos „pojūčių kombinacijos“. Aišku, nederėtų sakyti, kad visos J. Baltušio metaforos yra didžiai originalios. Dalis jų, ypač susijusių su žmonių buities (ne gamtos) stichijos vaizdavimu, yra kon- vencialių vaizdų pobūdžio. Jų pamatinis vaizdas paprastai yra liaudiškųju metafo- rizacijos postulatų pavartojimo rezultatas, neretai pastovesnių stereotipų pobūdžio. Tiesa, ne vienu atveju stereotipų vaizdas suaktyvinamas, „atnaujinamas“, dėl neį- prasto konteksto įgauna sugestijos. Prisiminkime jau teikto pavyzdžio metaforų stereotipus — „žaibai akyse“, „žemė siūbavo po kojom“, „naktis užgriuvo“, „nuėmė žaibus“. Juos suaktyvina neįprasta situacija ir kontekstas, hiperbolės elementas. Rašytojas nevengia remtis liaudies simbolika, konvencinių vaizdų semantika. Tokį metaforizavimo pobūdį sąlygiškai galima būtų apibūdinti šia strategine rašyto-- jo nuostata: naudojuosi universalesniais liaudinės metaforizacijos ir kitokios raiškos būdais, nes čia esama originaliausioms priemonėms nenusileidžiančių raiškumo, min- ties kondensacijos ir sugestijos priemonių. Tos priemonės atitinka rašytojo daiktiš-- kai konkretų vaizdavimo būdą, vaizdinį mąstymo pobūdį. Tik keletas pavyzdžių: „Iki rudens pagulėjo Aleksiukas, kol užlopė prakirtimus R I 235. Laukienė šėlo R 1 255. Ir matė: nebe savas jis (Juza) čia, atriekta rieké R VI 38. Nepasakytų, kad labai jau kaitriai liepsnojo iš meilės, o vis dėlto rovė ir neišrovė ir gailesčio Juzai neužgniaužė...“ R VI 39. Tokių metaforų pamatas — konvencialūs vaizdiniai ir vaizdai. Bet jų jungimas,. kontekstinis įprasminimas vis tiek atspindi tam tikrą pasaulio reiškinių sampratą ir interpretaciją, daug kur rodo iš tradicijos einantį buities, kultūros reiškinių ,,sud- vasinimą“, įprasmina kitokį nei tikrovėje jų universumą. Ir šitaip, t.y. tarpusavyje derindamas stereotipiškas, konvencialias minties raiškos priemones su originaliomis, rašytojas sukuria anaiptol ne stereotipišką, nestandartišką efektą. Žinoma, tradi- 15 cinių raiškos priemonių nekūrybiškas vartojimas gali stiprinti minties inerciją. Jos rašytojas išvengia plėtodamas stereotipų vaizdinį pamatą, labai subjektyviai juos komponuodamas į meninę visumą. Be to, minties inerciją labiau sugestijuoja ne metaforizacija, o metonimijų apraiškos. Pasak Ziomeko, metafora siekiama „perklasifikuoti jau pažintą pasaulį“, o metonimija esanti tam tikras kultūros teks- tų įrašas. Mat jos perkeltinė semantika su ribota ir tikslia konotacija imama iš pa- radigmos. Todėl metonimija esanti kur kas konservatyvesnė*". Jau seniau įsigalėjęs požiūris, kad metafora vyrauja poezijoje, o metonimija — prozoje. J. Baltušio kūriniuose vyrauja metoniminis mąstymo būdas, taigi ir meto- nimijos semantinė figūra. Su jos tradiciniu konservatyvumu ir galima sieti dides- nius rašytojo minties inercijos pavojus. Bet pati figūra gali būti ir niekuo dėta. Svar- bu, kaip vartojama. Apskritai imant, metaforinių reikšmių, asociacijų horizontas J. Baltušio kūri- niuose ypač aukštas ten, kur plastiškai, stereoskopiškai ryškiai vaizduojamos gam- tos realijos, kur jos personifikuojamos, „sudvasinamos“. Metaforos, ypač išplės- tinės, čia nepaprastai suaktyvina kontekstų semantinius procesus, susijusius su ra- šytojo strateginėmis nuostatomis. Mažiau kuria rašytojas originalių metaforų ten, kur vaizduoja žmonių buitį, personažų gyvenimą. Rašytojas labai remiasi ir konven- cialių metaforinių vaizdų semantika, liaudinės kilmės simbolika. Suaktyvinamas tokių priemonių tradicinis reikšmių asociatyvumas, kūrybiškai plėtojama jų seman- tika. CTPATETHSA META®OPMU3AILUH B IIPOH3BEJLEHHSX IO. BAJITYUIHCA Pe310Me B craTthe paccMaTpHBaeTCA CAMOGLITHOCTL MeTadOpH3aIlIHH B TIpOH3BeJICHHSX 10. Bajiry- nrmca. B acriekTe KOMMYHMKATHBHON CrparernH aBTOpa MeTradopki, OcOGeBHO pa3BepHYyTEIe» HEOOLISHO WHTEHCHOHUMPYIOT CEMAHTHYUeCKHe IIPOLECCH — YCHJIKBAIOT MIM MEHSIOT TOHAJIb- HOCT„L (HHOTIa KOJI) IfOBEeCTBOBAHHA, AKTYAJIH3HDYIOT CHMBOJIHYECKHE CMPBICJIbI H ACCOLMALMHA HADOJIHLIX HOMHHAIKŪ SBJICHWI, SBILAIOTCHA CPEACTBOM rapMOHH32aIIHH CHTHAJIOB „BaxHOcTH“ COJIEDXKAHHS H CDEJICTB ero BkIpaxeHHs. Iocpe/(CTBOM MeTadop PHCYIOTCS ApKHe HHIMBH/YAJIA- 3HpOBAHHEICe DEAJIHH NpHpoOJILI. BorvIoNniasi CIIOHTAHHO BO3HHKINCC BIOe4aTJIEHHC, MeTaiĖbopa 4acC- TO SIBNsieTCS KOHNEHCAIIHElt XAapDAKTEDHCTHKH KaKOTO-JIMGOO SBJIEHHS, GakTa H ero CHTYALIMOHHOTO BOCIIPHSATHS. Ilpx m3o6paxennn Geirra jrrojieit MACATENb TBOPYECKH HCITOJIb3YyeT H Pa3BHBACT CEMAHTHKY KOHBEHIHOHAILHEIX MeTahOpHYECKHX M CHMBONMYECKMX O6pa3oB. 10 Žr. ir plg. Ziomek J. Metafora a metonimia. — Pamiętnik Literacki, 1984, XXV, z' 1, s. 206.