Metaforizavimo strategija J. Baltušio kūriniuose

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) II JUOZAS ABARAVČIUS METAFORIZAVIMO STRATEGIJA J. BALTUŠIO KŪRINIUOSE Apie metaforą rašoma daug. Apskaičiuota, kad jeigu metaforai skirtų darbų daugės tokiais tempais kaip dabar, tai 2039 m. bendras metaforos tyrėjų skaičius pralenks tų metų pasaulio žmonių skaičių1. Tokia prognozė nelengva patikėti. Bet ir pavienės bibliografijos teikia metaforos darbų įspūdingų skaičių. Antai 1971 m. V. Šibleso bibliografijoje, apimančioje darbus vakarų kalbomis, metaforai skirta 3 tūkst. pozicijų2. Todėl net ir žymus metaforologas ne visuomet gali turėti iliuziją, kad sako tai, kas į metaforos teoriją dar nesudėta. Čia nepretenduojant į didesnį teorinį naujumą, mėginama nagrinėti J. Baltušio kūrinių metaforą komunikacinės strategijos aspektu. Strategija čia suprantama kaip kalbos vienetų toks organizavimas, toks jų išdėstymas pagal rašytojo sumanymą ir planą, kuriuo ne tik perteikiama meninė informacija, bet ir siekiama veikti skaitytojo pagavas ir reakcijas. „Komunikacija“ ir „metafora“. Kas gali būti bendra tarp tų sąvokų? Ar gali būti metafora patikima komunikacijos priemonė? Juk pavartoti metaforą — tai pavartoti žodį ne pagal tiesioginę jo paskirtį, tai, J. Pikčilingio žodžiais sakant, „padaryti perversmą jo semantikoje“. Ji yra antrinės nominacijos ir charakterizavimo priemonė. Pagrįstai sakoma, kad metaforos semantinis dvilypiškumas nesutinkantis su pagrindinių sakinio elementų — subjekto ir predikato — įprastine komunikacine paskirtimi: kalbos dalykui žymėti ji esanti perdėm subjektyvi, o predikatui reikšti — pernelyg „miglotą“, nevienareikšmė3. Tačiau meninės komunikacijos aspektu žvelgiant, teksto metafora yra pragmatinė instrukcija skaitytojui. Atrodo, taikliai pastarąją nusako A. Okopien-Slavinska žodžiais: sąmoningai kalbu kaip tik tokiu neįprastu (metaforiniu) būdu: noriu, kad suprastum, ką tuo ketinu pasakyti4. Daugeliu atvejų metaforą J. Baltušio kūriniuose analogiškai būtų galima apibūdinti tokią sąlygiškai abstrahuota pragmatine instrukcija skaitytojui: šį tam tyčia rašau metaforiškai, nes noriu taip perteikti savaip suvoktą, pajaustą vaizduojamąją reiškinių esmę. Skaitytojau, įsidėmėk tai, kas sakoma perkeltinės reikšmės žodžiu 1 Žr. Slawiński J. Prawdziwie poruszeni informacją. — Teksty: Teoria literatury. Krytyka. Interpretacja, 1980, Nr. 6 (54), s. 1. 2 Shibles W. A. Metaphor: An Annotated Bibliography and History. — Whitewater (Wisconsin), 1971. 3 Арутюнова Н. Д. Метафора. — В кн.: Русский язык. Энциклопедия. М., 1979, с. 140. 4 Okopien-Slawinska A. Metafora bez granic. — Teksty..., 1980, Nr. 6 (54), s. 26. 71 ir jo kontekstu. Tokia strateginė pragmatinė metaforizavimo nuostata, sakyčiau, grindžiama daugybe metaforų personifikacijų, ypač išplėstinių. Tipiškas čia būtų toks pavyzdys: Miškas pravirko. Didelės, skaidrios jo ašaros drebėjo ant kiekvienos šakutės ir kiekvieno lapelio, bėgo traškiu vingirio liemeniu, žvilgino leverdžio kasas, tvėnkėsi pušų metūgiuose ir ilgai kabojo nukarusios spyglių galiukuose, o paskui krito žemėn, kurčiai papsėdamos į vilkažolę. Raudojo miškas R IV 555. Norint suprasti, kodėl rašytojas nelauktai keičia minties kodą — užuot vaizdavęs smarkoką lietų (juk „slenka juodi, tiršti debesys“ ir jau „pradėjo dulkti“), „pravirko“ mišką, išplėstinė metafora vaizduoja „jo ašaras“, — reikia įvertinti visus tokios informacijos semantinio svarbumo signalus. Ir ne tik personifikacija, jos dėmenimis („miškas pravirko“, „didelės, skaidrios jo ašaros“, „raudojo miškas“…) perteikiamus, bet ir ilgesnio konteksto semantinius impulsus („saulė teka kažkokia gelsva, mieguista“, „blaškosi neramios varnos“, „šalikėlės žolė taip kurčiai šiugžda“, „kurčiai žuženo lietus lapijoje“ ir kt.). Visais tais turinio svarbumo signalais, vaizdo ir detalių menine visuma rašytojas tarsi sako: miškas aprauda geriau-sią piemenuko „žmogų“ Joną. Vadinasi, norint kaip reikiant suprasti, ką yra įkodavęs metaforišku kontekstu rašytojas, reikia turėti prieš akis visą teksto interpretatorių vadinamą metaforos „reikšmių horizontą“, arba kitaip — „asociacijų aureolę“. Žinoma, kad strateginės rašytojo nuostatos, pragmatinė instrukcija būtų prasmingai įkoduotos į metaforinį kontekstą ir vėliau keltų aikštėn norimų reikšmių ir asociacijų horizontą, reikia tam tikrų sąlygų. Pirmiausia turi būti „eksponuojami“ patikimi semantinio rišlumo, kontekstinės motyvacijos signalai6 — pačios metaforos ir jos apsupties bei jų sąveikos suformuoti tarpusavyje susiję svarbios prasmės komponentai. Skaitytojui ypač atidžiam reikia būti tada, kai metaforizuojama — J. Baltušiui tai būdinga — simultaniškai, vienu metu apimant keletą realijų nominacijų, vardų, bet kontekstinė motyvacija sieja turinio svarbumo semantinius signalus į daiktą. Tokio metaforizavimo randame, pavyzdžiui, „Sakmėje apie Juzą“. Prisiminkime romano pabaigos vaizdus, kai „atėjo dar viena žiema“. „Nelaukta, nešaukta. Iš pradžių debesys, pritvinę nebepanešami, alaviniai. Ne dangumi slinko, o spaudė pilvais žemę ir kiuro, užgriuvę laukus už Kairabalės ir pačią Kairabalę. Ir ne šuorais ar properšom liejo, o tikrą tvano griūtį šniokštino iš savo vidurių“. Toliau vaizduojama, kaip pagėlūs vėjai užvertė užverpė Kairabalę, kaip visa, kas gyva po jos ledu, surakino barškus šaltis, kaip aplink „užgrojo ir užraudojo vilkai naktimis“. Ir pagaliau „pametęs miegą“ Juzos „promiegį“ pamatyti vaizdai — vizijos ir realybė. „Jaunas pirmųjų šalčių išskaistintas [mėnuo], tikras jaunikis, pirštis išsiruošęs. Prisilėno prie trobos langų, atkariai žiūrėjo į vidų. Tyli ir žiūri. Žiūri. Ir troba tarytum nebe ta. Lyg sapnuojanti, lyg laukianti ko R VI 248. 5 Čia ir toliau pavyzdžiai teikiami iš rašytojo „Raštų“ (R): Baltušis J. Raštai. — V., 1981–1983, t. 1–8 (romėniškasis skaitmuo žymi tomą, arabiškasis — puslapį). 6 Okopien-Sławińska A. Op. cit., s. 27. 72 Šitaip nelabai subalansuotu, daugiau simultaniškų, asociatyvių, situacinių, su Juzos jausena susijusių tikrovės reiškinių suasmeninimu, išplėstiniu metaforizavimu skaitytojas rengiamas Vinčiūnės atėjimui, paskutiniam jos pokalbiui su Juza. Metafora ypač suintensyvina semantinius procesus, į kuriuos „strategiškai“ orientuojamas visas kūrinio kalbos mechanizmas. Didelė, pavyzdžiui, yra metaforos galia stiprinti, keisti pasakojimo tonacijas. Antai „miškui pravirkus“, konkrečių, realistišką vaizdavimo būdą keičia graudesnė, lyrinė tonacija. O minėtais personifikuotais gamtos apraiškų vaizdais ir Juzos vizijų metaforišku aprašymu sustiprinama neaiškaus lūkesčio tonacija, vėliau pereinanti į rūsčią Vinčiūnės pokalbio su Juza toną. Būdinga ir tai, kad rašytojas metaforizuodamas kuria individualų gamtos reiškinių, apraiškų „charakterį“: „... stovi baltmarškinis beržas, tarytum šienpjovys vasaros rytą, krūpčioja drebulė kaip barama mergą, o ten, žiūrėk, sustojo uosinė jaunimėlė, glaustosi šaltekšnė su liaunučiu karklu...“ R IV 42. Tokiam metaforizavimui būdingi vienu metu vykstančios „gamtos bylos“ apraiškų išvardijimai, reljefiškų vaizdo detalių plastika, medžių, augalų ir gyvūnų individualūs „charakteriai“, sukurti metaforizuojant, įasmeninant pastabiai nusižiūrėtas jų ypatybes („stovi baltmarškinis beržas“, „krūpčioja drebulė“...). O subjektyvus tokių charakterių ypatumų, savitumo žymių komponavimas į daiktą ir visumos vaizdą daro individualų, nepakartojamą. Kartais metaforizuojant aktyvinamos žodžio semos, teikiančios detalei simbolio reikšmę. Tokią reikšmę pagal liaudies simboliką turi karklų kraujas — žiemą raudonai „tikrom žiedų kepurėm“ žydintys karklai. Plg.: Jau pirmąją vasarą po karklų kraujo gruvo karas žmonėms ant galvų R VI 143. Išplėstinių metaforų, simbolių prasmę galima identifikuoti, remiantis meninės informacijos turinio svarbumo signalais, einančiais iš žodžio semantikos potencijų, jos sąveikos su kontekstu. Iš tos sąveikos kylantį reikšmių horizontą, lygiai kaip ir rašytojo strategines nuostatas, pravartu turėti prieš akis net taisant pavienį teksto žodį. Ir kol kas abstraktokus teiginius apie strategines nuostatas galima sukonkretinti. Juk turime ir paties rašytojo minčių apie pavienius vaizdus, kūrinių detales ir pan. Vieną kitą tokią rašytojo mintį pagrįstai galima laikyti tipišku „pragmatinės instrukcijos“ aiškinimu. Čia tiktų prisiminti dėl „Parduotų vasarų“ kalbos vieno kito taisymo kilusią polemiką. Akad. J. Balčikonis, kaip žinoma, tarp kitų yra pataisęs ir tokį minėto romano sakinį: „avietyno pavėnėje dainuoja (= zyzia, zymbia) girtas nuo saulės uodas“⁷. Rašytojas J. Baltušis ne viena proga tą taisymą yra prisiminęs. „Vos tik įrašiau „Parduotose vasarose“ sakinį, — aiškino rašytojas, — „avietyno pavėnėje dainuoja girtas nuo saulės uodas“, man tuojau buvo paaiškinta, kad uodas negali dainuoti, jis gali tiktai zyzti“. Rašytojas esantis dėkingas kalbos mokslininkams, atskleidusiems „didelę uodo zyzimo paslaptį“, bet negalintis jų įrodymais pasinaudoti, kadangi įrašius „zyzia girtas nuo saulės uodas“, sumen- 7 Balčikonis J. Šis tas dėl „Parduotų vasarų“ kalbos. — Kn.: Rinktiniai raštai. V., 1978, t. 1, p. 288. 73 kėsiantis meninis paveikslas, vaizduojantis „svaiginantį vasaros vidurdienio grožį, neišsemiamą saulės šilumos sotybę, didžią visos gamtos šventę“. O tokio vaizdo rašytojui reikėję išryškinti senojo Dirdos menkybei. Ne veltui juk po šito vaizdo eina Dirdos liga ir mirtis8. Taigi išsakyta labai konkreti rašytojo pragmatinė „direktyva“, kaip reikėtų suprasti pasirinktą metaforinę, personifikuotą žodžio reikšmę. Skaitytojas, žinoma, tegali remtis tik abstrahuota kūrinio, jo fragmento tokia „direktyva“. Bet remtis reikia. Čia nesiekiama būti kokiu polemikos arbitru, juolab tariančiu paskutinį žodį. Bet atrodo, kad rašytojo valia uodas gali ir dainuoti. Tokią reikšmės variantą čia suponuoja net minimalus kontekstas „girtas nuo saulės“. Antraip – neatsižvelgiant į beletristikos specifiką, metaforizavimo motyvaciją, tikslus, – galima reikalauti, tik kažin ar gerbiant personifikacijos, antropomorfizacijos teisę, kad gamtos padarai „biltų“ tik „savo balsu“, – pavyzdžiui, vilkai ne „užgrotų ir užrauduotų naktimis“, o staugtų, kad širmis ne „dūsautų, o žvengų tvartė“. O rašytojas savo credo — „tik ...“ – kartais nuosekliau motyvuoja, pabrėžia. Štai taip pradeda romano skyrių: „Ir išgirdo sykį naktį: dūsauja širmis tvartė. Sunkiai dūsauja. Tikro žmogaus balsu“ R VI 101. Pagrįstai sakoma, kad metaforizacija stimuluoja realijų ypatybes, o ne žodžio reikšmę9. Tai ypač tinka sakyti apie J. Baltušio metaforikos stimulus. Ne vienu atveju rašytojas sakytum „piešia iš natūros“ metaforinį reljefišką vaizdą, sukeltą tiesioginio įspūdžio. Štai koks plastiškas debesų vaizdas, pamatytas skrendant į Ameriką: „... o apačioj, kiek akimis užmatai, plyti ramūs debesų sniegynai. Vienur prasilaūžia į viršų fantastinės uolos, vietomis ištįsi kalnynai, su giliais tamsiais tarpekliais ir nuolaidžiais prieškalniais, kitur, žiūrėk, kelia saulėn nualkintas rankas geraširdžiai milžinai...“ R III 112. Įprasmindamos rašytojui spontaniškai kilusį įspūdį, dažnai metaforos kondensuotai perteikia tikrovės faktą, turintį situacijos suvokimo žymę. Štai kaip įprasminamas akimirkos įspūdis kontekste, kur vaizduojama, kaip Juza nori ištraukti iš akivaro Karusės lavoną: Net atsiduso Karusė. Tarytum iš tikrųjų atsiduso. Ir belaukė, kad Juza paguldytų ją į sakingas skiedras savo rankomis sukalta karste R VI 87. Metafora padeda įprasminti tai, kas ir šiaip sulaiko skaitytojo dėmesį. Būdama savotiška minties dominantė, kartu gerai derinasi su realiomis sąvokomis. Suprantama, meninio teksto erdvė, kurią semantiškai veikia metafora, tampa svarbiu prasminiu struktūriniu visumos elementu. Paralelizmas tarp pagrindinės metaforizuojamo žodžio reikšmės ir modifikuotos, perkeltinės reikšmės sukuria referencijos dvejybę, o kartu ir emf azę, atsirandančią dėl naujos metaforinės „vizijos“ ir įprastinio suvokimo sugretinimo. Pvz.: Užkabino Juza korio nuotrupa šitos košelės, ir į burną, ant liežuvio ir po liežuviu. Ir iš karto jam žaibai akyse, ir tai tokie, kad žemė susiūbavo po kojom ir nak- 8 Baltušis J. Apie kūrybinį darbą. – Kn.: Raštai. V., 1959, t. 3, p. 71–72. 9 Арутюнова Н. Д. Указ. соч., с. 140. 74 tis užgriuvo iš viršaus. Nė šulinio nepasiekė Juza, kniūbsčiomis puolęs prie Pavirvės. (...) ilgai gėrė dumblu trenkiantį vandenį, o rankomis sėmė jį ir persiliedinėjo kur pasiekdamas, kol nuėmė žaibus, vėl pamatė saulę viršum Kairabalės R VI 108–109. Kaip matyti iš šio ir daugybės kitų pavyzdžių, metafora yra turinio svarbumo signalu harmonizacijos būdas, jų išdėstymo stiprėjančia ar silpnėjančia tvarka pinamonė. Geroka dalis J. Bal tušio kūrinių metaforų turi asmens charakterizavimo funkciją, apibūdina išorės ir vidaus ypatybes. Pvz.: Kazytė nuo ano vakaro kaip dūpsniaukė, tai ir vaikščiojo tamsi. R V 233. Senoji pasidarė nebegera, veidas – gryna žemė, lūpos balkšvos, kertėse įjuodusios. R V 115. Juza seniai nekalba, tvinksta rūstybė. R VI 106. Kaip gyva pras lovėjo prieš akis [Vinčiūnė] visus tuos metus Kairabalėj. Dešimtis ilgų metų, aštria dilgynėle įaugusi į patį kraują Juzai, neišraunama, sūriausi prakaitu neišplaunama… R VI 148. Asmens pojūčius padeda charakterizuoti sinestetinės metaforos, grindžiamos žodžių, priderančių skirtingoms sensorinėms teminėms grupėms, reikšmių sąveika. Jų pamatą dažniau sudaro „regimieji“ kvapai (plg.: „…aitrų pelyną ir gailią rūtą, paskendusį didžiulėj degutinės rūpinėj, galėjai sugauti nosimi“ R V 141, rečiau girdimieji vaizdiniai ir kitos „pojūčių kombinacijos“. Aišku, nederėtų sakyti, kad visos J. Bal tušio metaforos yra didžiai originalios. Dalis jų, ypač susijusių su žmonių buities (ne gamtos) stichijos vaizdavimu, yra konvencialių vaizdų pobūdžio. Jų pamatinis vaizdas paprastai yra liaudiškųjų metaforizacijos postulatų pavartojimo rezultatas, neretai pastovesnių stereotipų pobūdžio. Tiesa, ne vienu atveju stereotipų vaizdas suaktyvinamas, „atnaujinamas“, dėl neįprasto konteksto įgauna sugestijos. Prisiminkime jau teikto pavyzdžio metaforų stereotipus – „žaibai akyse“, „žemė siūbdavo po kojom“, „naktis užgriuvo“, „nuėmė žaibus“. Juos suaktyvina neįprasta situacija ir kontekstas, hiperbolės elementas. Rašytojas nevengia remtis liaudies simbolika, konvencinių vaizdų semantika. Tokį metaforizavimo pobūdį sąlygiškai galima būtų apibūdinti šia strategine rašytojo nuostata: naudojosi universalesniais liaudinės metaforizacijos ir kitokios raiškos būdais, nes čia esama originaliausioms priemonėms nenusileidžiančių raiškumo, minties kondensacijos ir sugestijos priemonių. Tos priemonės atitinka rašytojo daiktiškai konkretų vaizdavimo būdą, vaizdinį mąstymo pobūdį. Tik keletas pavyzdžių: „Iki rudens pagulėjo Aleksiukas, kol užlopė prakirtimus R I 235. Laukienė šėlo R I 255. Ir matė: nebe savas jis (Juza) čia, atriekta riekė R VI 38. Nepasakytų, kad labai jau kaitriai liepsnojo iš meilės, o vis dėlto rovė ir neišrovė ir gailesčio Juzai neužgniaužė…“ R VI 39. Tokių metaforų pamatas – konvencialūs vaizdiniai ir vaizdai. Bet jų jungimas, kontekstinis įprasminimas vis tiek atspindi tam tikrą pasaulio reiškinių sampratą ir interpretaciją, daug kur rodo iš tradicijos einančią buities, kultūros reiškinių „sudvasinimą“, įprasmina kitokį nei tikrovėje jų universumą. Ir šitaip, t.y. tarpusavyje derindamas stereotipiškas, konvencialias minties raiškos priemones su originaliomis, rašytojas sukuria anaiptol ne stereotipišką, nestandartišką efektą. Žinoma, tradi- 75 cinių raiškos priemonių nekūrybiškas vartojimas gali stiprinti minties inerciją. Jos rašytojas išvengia plėtodamas stereotipų vaizdinį pamatą, labai subjektyviai juos komponuodamas į meninę visumą. Be to, minties inerciją labiau sugestionuoja ne metaforizacija, o metonimijų apraiškos. Pasak Ziomeko, metafora siekiama „perklasifikuoti jau pažintą pasaulį“, o metonimija esanti tam tikras kultūros tekstų įrašas. Mat jos perkeltinė semantika su ribota ir tiksli konotacija imama iš paradigmos. Todėl metonimija esanti kur kas konservatyvesnė10. Jau seniau įsigalėjęs požiūris, kad metafora vyrauja poezijoje, o metonimija – prozoje. J. Baltušio kūriniuose vyrauja metoniminis mąstymo būdas, taigi ir metonimijos semantinė figūra. Su jos tradiciniu konservatyvumu ir galima sieti didesnius rašytojo minties inercijos pavojus. Bet pati figūra gali būti ir niekuo dėta. Svarbu, kaip vartojama. Apskritai imant, metaforinių reikšmių, asociacijų horizontas J. Baltušio kūriniuose ypač aukštas ten, kur plastiškai, stereoskopiškai ryškiai vaizduojamos gamtos realijos, kur jos personifikuojamos, „sudvasinamos“. Metaforos, ypač išplėstinės, čia nepaprastai suaktyvina kontekstų semantinius procesus, susijusius su rašytojo strateginėmis nuostatomis. Mažiau kuria rašytojas originalių metaforų ten, kur vaizduoja žmonių buitį, personažų gyvenimą. Rašytojas labai remiasi ir konvencialių metaforinių vaizdų semantika, liaudinės kilmės simbolika. Suaktyvinamas tokių priemonių tradicinis reikšmių asociatyvumas, kūrybiškai plėtojama jų semantika. СТРАТЕГИЯ МЕТАФОРИЗАЦИИ В ПРОИЗВЕДЕНИЯХ Ю. БАЛТУШИСА Резюме В статье рассматривается самобытность метафоризации в произведениях Ю. Балту-шиса. В аспекте коммуникативной стратегии автора метафоры, особенно развернутые, необычно интенсифицируют семантические процессы – усиливают или меняют тональность (иногда код) повествования, актуализируют символические смыслы и ассоциации народных номинаций явлений, являются средством гармонизации сигналов „важности“ содержания и средств его выражения. Посредством метафор рисуются яркие индивидуализированные реалии природы. Воплощая спонтанно возникшее впечатление, метафора часто является конденсацией характеристики какого-либо явления, факта и его ситуационного восприятия. При изображении быта людей писатель творчески использует и развивает семантику конвенциональных метафорических и символических образов. 10 Žr. ir plg. Ziomek J. Metafora a metonimia. – Pamiętnik Literacki, 1984, XXV, z’ 1, s. 206.