J. Balčikonio darbų reikšmė

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) STASYS KEINYS J. BALČIKONIO DARBŲ REIKŠMĖ 1985 m. kovo 25 d. suėjo 100 metų nuo žymaus lietuvių kalbininko, akademiko, profesoriaus Juozo Balčikonio gimimo. Šešis dešimtmečius jis uoliai rūpinosi gim- tosios kalbos dalykais ir paliko įvairiuose kalbos ugdymo ir tyrinėjimo baruose neišdildomus pėdsakus. Per keliolika po J. Balčikonio mirties prabėgusių metų jau nemažai nuveikta, tiek siekiant išsaugoti ir padaryti visiems lengvai prieinamą jo palikimą, tiek bandant nešališkai įvertinti jo darbus, nustatyti jų vietą ir reikšmę. Kas padaryta? 1972 m. išleistas J. Balčikonio užrašytų liaudies dainų rinkinys „Druskininkų dainos“, akivaizdžiausiai rodantis jo begalinę meilę liaudžiai, jos kultūrai ir pagarbą paprastiems Žmonėms, kuriuos visą savo gyvenimą pats bran- gino ir mokė to paties kitus. 1978—1982 m. išėjo J. Balčikonio „Rinktinių raštų“ dvitomis?, parengtas ir išleistas pagal respublikos Ministrų Tarybos nutarimą dėl J. Balčikonio atminimo įamžinimo („Tiesa“, 1970, kovo 24 d.). Į šį raštų rinki- nį sudėti visi svarbesnieji kalbininko straipsniai bei straipsneliai kalbos klausimais, paskelbtas pluoštas jo skaitytų paskaitų konspektų bei kalbos mokslui svarbių laiškų. Pasirodė nauji J. Balčikonio verstų pasakų ir kurių ne kurių kitų grožinės literatūros kūrinių leidimai. Mokslo leidiniuose bei laikraščiuose ir žurnaluose pas- kelbtas pluoštas straipsnių apie profesoriaus gyvenimą ir darbus. Ypač daug įvairių J. Balčikoniui skirtų skelbinių ir renginių buvo jo 100-tųjų gimimo metinių proga. Vilniuje įvyko šiai datai skirta jubiliejinė mokslinė konfe- rencija, kurią surengė Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas ir Moks- lų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, respublikos sostinėje, ki- tuose miestuose ir rajonuose, taip pat ir profesoriaus tėviškėje Ėriškiuose vyko iškilmingi minėjimai. Šiai progai skirtas visas 48-tasis „Kalbos kultūros“ sąsiu- vinis, kuriame, be keleto straipsnių, įdėta daug atsiminimų apie kalbininką*. Sukak- tinis straipsnis ir pluoštelis atsiminimų apie J. Balčikonį paskelbtas taip pat „Mū- sy kalbos“ leidinyje?. O „Šviesos“ leidykla mokykloms išleido V. Vitkausko kny- gelę apie kalbininko gyvenimą ir mokslinę bei pedagoginę veikla®. Plačiai sukaktį paminėjo respublikinė, miestų ir rajonų spauda, respublikos radijas ir televizija. 1 Druskininkų dainos / Užrašė J. Balčikonis. — V., 1972. — 216 p. 2 Balčikonis J. Rinktiniai raštai / Sudarė A. Pupkis. — V., 1978, t. 1. — 408 p.; 1982,. t. 2. — 332 p. 8 Kalbos kultūra, 1985, sąs. 48. — 80 p. 4 Mūsų kalba, 1985, Nr. 1(119), p. 3-31. 5 Vitkauskas V. Juozas Balčikonis. — K., 1985. — 112 p. 61 Visa tai leido ir kalbininkams, ir visuomenei geriau pažinti bei suprasti J. Balčiko- mio darbus, jų svarbą ne tik kalbotyrai, literatūrinės kalbos plėtotei ir ugdymui, bet ir apskritai dvasinei tautos kultūrai. Ateityje nereikėtų užmiršti ir dar neskelbtos J. Balčikonio palikimo dalies. Su- kakties proga ne vieno buvo minima, kad kalbos mokslui būtų naudinga išleisti kalbininko išverstą ir papildytą J. Otrembskio „Lietuvių kalbos gramatiką“. Tautosakininkai kėlė mintį, kad derėtų paskelbti J. Balčikonio užrašytą pasakojamą- ją tautosaką. Galimas daiktas, vertėtų pagalvoti ir dėl rankraščiuose likusių ar se- niai skelbtų jo vertimų išleidimo. Reikalinga išsami J. Balčikonio bibliografija. Ieškant, triūsiant per laiką, be abejo, susiras ir daugiau kas skelbtina. Tad tiek J. Balčikonio palikimo skelbimas, tiek išsamus mokslinis nagrinėjimas bei vertinimas turėtų būti tęsiamas ir prasidėjus antrajam šimtmečiui po kalbininko gimimo. Į kalbos darbą J. Balčikonis stojo anksti. Jau būdamas studentas, jis susipažino ir ėmė gyventi bendrais kalbos rūpesčiais su žymiausiais šio šimtmečio pradžios lietuvių kalbininkais J. Jablonskiu, K. Būga ir kitais. Be abejo, tai ir pasuko visą jo gyvenimą į lietuvių kalbą, jos tyrinėjimą, puoselėjimą ir ugdymą. J. Balčikonis yra atstovas paskutinės lietuvių kalbininkų kartos, kuri aukštosio- se mokyklose neturėjo progos studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros specialybės, nes carinės Rusijos universitetuose dėl suprantamų priežasčių tokios nė nebuvo. Jos nebuvo ir niekur kitur. Gimtosios kalbos tyrinėjimui ir ugdymui atsidėjusiems kalbininkams teko savarankiškai išeiti tos kalbos studijas, jų lietuvių kalbos uni- versitetai buvo kaimų trobelėse. Beje, tokius universitetus praėjusiame ir šiame šimtmetyje baigė ir ne vienas kitų kraštų kalbininkas, panoręs išmokti lietuviškai ir geriau pažinti pačią lietuvių kalbą. Praėjusio šimtmečio galo ir šio amžiaus pradžios lietuvių kalbininkai turėjo patys pasinerti į kalbos versmes, nuodugniai pa- žinti jos pirminius šaltinius — gyvąją žmonių kalbą, senąją raštiją ir geriausių nau- jesnių laikų rašytojų kūrybą. Šie dalykai kartu su tikruosiuose universitetuose gau- tais darbo metodologijos įgūdžiais ir lėmė ano meto lietuvių kalbininkų darbo sėk- mę. Pagaliau, be abejo, tai buvo ir viena iš priežasčių, dėl kurių šie kalbininkai kaip niekas kitas brangino, gerbė ir vertino liaudies, paprastų kaimo darbo žmonių kal- bą. Tokį požiūrį kaip senųjų kalbos darbininkų priesaką iš J. Balčikonio gavo ir dabartinė lietuvių kalbotyra. Baigęs Peterburgo universitetą, J. Balčikonis dirbo praktinį kalbos darbą lietu- viškų laikraščių redakcijose, o netrukus pradėjo ir mokytojo darbą lietuvių gimna- zijose, vėliau tęsė Panevėžio mokytojų seminarijoje, Lietuvos universitete Kaune ir Vilniaus valstybiniame universitete. Į Lietuvos mokyklų istoriją J. Balčikonis įėjo ne tik kaip garsus gimtosios kalbos mokytojas, bet ir kaip švietimo organiza- torius. Po Pirmojo pasaulinio karo jis buvo veiklus Panevėžio lietuviškų mokyk- lų (iš pradžių berniukų gimnazijos, o po to mokytojų seminarijos) kūrėjas ir direk- torius. Nuo 1970 m. J. Balčikonio Panevėžyje praleistus metus (čia jis ir pats baigė realinę gimnaziją) primena jo vardu pavadinta vidurinė mokykla. Itin didelės mokslinės ir pilietinės svarbos darbai J. Balčikoniui teko po Antrojo pasaulinio karo. Jam buvo pavesta atkurti lietuvių kalbos tyrinėjimą respublikos Mokslų Akademijoje. Nuo 1945 m. iki 1952 m. J. Balčikonis buvo Mokslų Akademi- 62 jos Lietuvių kalbos instituto“ direktorius (1946 m. išrinktas Akademijos tikruo- ju nariu), ypač atsidėjęs pagrindiniams lietuvių leksikografijos darbams. Daug lai- ko J. Balčikoniui teko skirti ir mokytojų lituanistų rengimui. Jis buvo vienas Lie- tuvių kalbos katedros atkūrėjų Vilniaus valstybiniame universitete (1944—1950 m. jos vedėjas, 1948 m. gavo profesoriaus vardą), per 15 pokario metų labai daug pasidarbavo, kartu su kitais ugdydamas gyvybiškai kraštui reikalingus lietuvių kal- bos ir literatūros mokytojus. Kaip autoritetingiausiam kalbininkui, J. Balčikoniui teko didžiausias krūvis ir ugdant lietuvių kalbininkus. Daugiau kaip 20 pirmųjų tarybiniais laikais apgynusių filologijos mokslų kandidato disertacijas kalbininkų lituanistų buvo arba jo vadovauti, arba oponuoti. Kartu su saujele jaunesnės kartos bendradarbių J. Balčikonis nelengvais pokario metais organizavo ir plėtojo lietuvių kalbos tyrinėjimus, ugdė ir puoselėjo lituanistų kadrus. Ši J. Balčikonio veikla ypač svarbi ir reišminga, nes padėjo sparčiai kilti ir plėtotis lietuvių kalbos tyrinė- jimams, išaugti ir suklestėti dabartinei lietuvių kalbotyrai. Pedagoginė J. Balčikonio veikla išsitęsė beveik per penkis dešimtmečius. Tad ne- nuostabu, kad daugumai dabartinių lietuvių kalbininkų ir nemažai daliai vyrėsnės kartos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų J. Balčikonis yra mokytojas, profe- sorius. Nė vienam jo mokiniui profesoriaus paveikslas niekada neišblės. Lėta eise- na, ramus, negarsus balsas... Ir meilė, gimtosios kalbos meilė, spinduliuojanti iš | visos profesoriaus esybės. Retas aukštosios mokyklos dėstytojas sugebėjo palaiky- ti tokį nuolatinį dalykinį ryšį su klausytojais. Jis vienintelis nuolat atkreipdavo sa- vo studentų akis į tą neišsenkamą rašomosios kalbos gyvybės šaltinį — tėvų, seno- lių, paprastų žmonių kalbą. „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos lapelių atsargos profesoriaus portfelyje niekada nesibaigdavo. Kiekvienas jo studentas buvo išmo- kytas, kaip ir kokius žodžius reikia rinkti. Tas žodžių rinkimas buvo ne tik talka žodynui, bet ir gyvas, nenutrūkstamas studentų ryšys su gyvąja kalba, aktyvaus santykio su ja ugdymas. Tik tie nepamėgo profesoriaus, kurie jo nesiklausydavo, kurie, norėdami pasidaryti lietuvių kalbos ir literatūros specialistais, rašytojais ar redaktoriais, mokslininkais ar mokytojais, nenorėjo pagerinti savo pačių tos kal- bos mokėjimo. Tie tik skleisdavo kalbas apie profesoriaus keistenybes, šaipydavo- si iš jo duodamų rašinių temų ar net piktindavosi dėl jų, kurie nesuprato to tauraus žmogaus ir atsidėjusio mokytojo didžiausio noro išmokyti savo mokinius studen- tus taisyklingų taisyklingiausios, gražių gražiausios, gyvų gyviausios kalbos, kuriems laikraščių ar raštinių stilius rodėsi tartum visaip siektinas ir vienintelis kalbos ide- alas. Buvo ir tokių studentų, kurie iš J. Balčikonio nieko arba beveik nieko neiš- moko ir atsimena tik drebėjimą už auditorijos, kurioje profesorius duodavo įskai- tas ar egzaminuodavo, durų ar studijų knygelės čiužtelėjimą stalu — ateisi kitą kartą. Tačiau negi iš to reikėtų spręsti, koks J. Balčikonis buvo pedagogas? Negi galima užmiršti, kad jis buvo labai taktiškas, niekada niekam neprimesdavo savo nuomonės! Netgi studentams. O juk visuomet pasitaiko ir tokių studentų, kurie tariasi išmaną daugiau už bet kurį profesorių. J. Balčikonis sakė, kad nebūtinai studentai turi lygiai taip galvoti, kaip jo galvojama ir aiškinama. Tačiau būtinai reikia mokėti savo galvojimo teisingumą įrodyti. Profesorius savo aiškinamus da- lykus stengėsi paremti išsamiais ir akivaizdžiais įrodymais. Jis visada liks tiesumo, 63 mokėjimo ginti savo nuomonę, nesavanaudiškumo ir kartu reiklumo, teisingo griežtumo bei principingumo pavyzdys. Nuoširdžiai J. Balčikonis džiaugdavosi savo mokinių laimėjimais. Neužmirš- tamą, jaudinamą kalbą jis pasakė per Z. Zinkevičiaus filologijos mokslų daktaro disertacijos gynimą. Apskritai, būdamas mokslo laipsnių teikimo tarybos narys, per disertacijų gynimus J. Balčikonis kalbėdavo dažnai. Ne vienas disertantas tų kalbų turbūt labai bijodavo, nes profesorius reikliai ir be nuolaidų iš visų reikalavo gero gimtosios kalbos mokėjimo. Ir ypač reiklus jis buvo mokslo laipsnių siekian- tiems kalbininkams. Kaip priesakas ir šiandien skamba šie profesoriaus žodžiai: „Filologijos mokslų kandidatas turi mokėti apie kiekvieną raštą pasakyti tikslią savo nuomonę — pasakyti, ar to rašto kalba gera, ko jai trūksta. Kad galėtų tai pa- sakyti, pats turi savo kalboj nedaryti klaidų, kalbėti gyvai““* ir „Lituanistai pirmi turėtų rašyti taisyklingai, gyvai ir sklandžiai““. J. Balčikonio kūrybiniame palikime yra ir straipsnių gimtosios kalbos mokymo klausimais, taip pat vadovėlių recenzijų, Iš jų aiškiai matyti, kaip rimtai profeso- Tiaus Žiūrėta į kalbos mokymo klausimus ir į pačius mokytojus bei jų rengimą („Argi lietuvių kalbos mokytoju gali būti kiekvienas, kuris skiria raides nuo akė- čių?“ — ne be pašaipos klausė J. Balčikonis 1927 m. paskelbtame straipsnyje „Lietuvių kalba mūsų universitete“), Jo paties pedagoginė veikla kartu su tais straipsniais yra ryškus praktinės lietuvių pedagogikos ir metodikos puslapis, svar- bus bei reikšmingas ir šių dienų įvairioms mokykloms. Norint tobulinti ir gerinti gimtosios kalbos mokymą, reikia išsamiai ištirti geriausių jos mokytojų patyrimą ir i ji atsižvelgti. Šiuo atžvilgiu nemažai ką ir dabartinė metodika, rodos, dar ga- lėtų pasiimti iš J. Jablonskio bei J. Balčikonio pedagoginio palikimo. Daug vidurinės ir senesnės kartos lituanistų laiko didele garbe galį vadintis J. Balčikonio mokiniais. Tai geriausias mokytojo darbo įvertinimas. Tokį vertinimą paprastai pelno tie mokytojai, kurie daug ko išmoko. J. Balčikonis savo moki- niams atvėrė tikruosius kalbos aruodus, įtikinamai parodė, kad ir gimtosios kalbos reikia mokytis nė kiek ne mažiau atsidėjus negu kitų kalbų ir kitų dalykų. J. Balčikoniui, kaip kalbininkui ir pedagogui, teko ypatinga misija. Jis, būda- mas pirmųjų profesionaliųjų lietuvių kalbininkų amžininkas ir bendražygis, buvo tarsi tiltas, sujungęs šimtmečio pradžios lietuvių kalbotyros palikimą su dabarti- niu kalbos mokslu. Tas kartų ryšys, pagarba savo mokslo srities palikimui ir atidus jo mokslinis vertinimas, geriausių tradicijų perimamumas, rodos, bus buvę tarp svarbiausių dalykų, laidavusių spartų kokybinį lietuvių kalbotyros augimą dabar. J. Balčikonis visą gyvenimą brangino J. Jablonskio ir K. Būgos atminimą. Pagarbą ir meilę didiesiems lietuvių kalbininkams jis nuolat diegė savo mokiniams, pavyz- džiu jų darbus rodė visiems ir pats buvo ištikimiausias ir nuosekliausias jų darbo tęsėjas. O dabar ir paties J. Balčikonio vardas ne šventvagiškai įrašytas į lietuvių kalbos mokslo istoriją greta Žymiausių to mokslo darbininkų, profesoriaus ben- dražygių vardų. ¢ Balčikonis J. Rinktiniai raštai, t. 1, p. 302. 7 Ten pat, p. 362. 8 Ten pat, p. 61. 64 Bemaž keturis dešimtmečius J. Balčikonis tęsė K. Būgos pradėtą „Lietuvių kal- bos žodyno“ darbą, didesnę pusę to laiko buvo ir žodyno Vyriausiasis redaktorius, darbo vadovas bei pagrindinis organizatorius. Žodynui buvo lemta pasidaryti di- džiausiu J. Balčikonio darbu. Šio žodyno istorija turi vieną ypatingą bruožą — visą laiką jo rengėjai verčia- mi skubėti, kuo greičiau duoti, kaip sakoma, visuomenei baigtą darbą. Trečiojo dešimtmečio pradžioje tarp K. Būgos ragintojų ir skubintojų buvo ir pats J. Bal- čikonis. Vėliau, nuo 1930 m. galo stojusį prie šio lituanistikos veikalo vairo, patį J. Balčikonį akino ir net visaip vertė skubėti kiti. Tačiau užsimotas didžiulis darbas — esminis žodyno kartotekos papildymas (iš tikrųjų jos sudarymas, nes ankstesnė, K. Būgos turėtoji, buvo pranokta kelis kartus), žodyno rengimo pamatų nustaty- mas (J. Balčikonio imtas rengti žodynas buvo visai kitokio pobūdžio negu K. Bū- gos vos pradėtasis, tad iš teisybės nėra ir jo tęsinys; K.. Būgos žodynas yra tik didžio- jo „Lietuvių kalbos žodyno“ ištakos) ir pats žodyno rašymas, redagavimas, korek- tūrų kalnų skaitymas — reikalavo daug daugiau jėgų ir laiko negu iš pradžių buvo manęs ir pats vyriausiasis redaktorius. Pirmajam žodyno tomui prireikė viso dešimt- mečio. Darbas lyg ir ėmė eiti sparčiau, tačiau J. Balčikoniui pavyko išleisti tik du pirmuosius tomus (I t. — 1941 m., II t. — 1947 m.). Po to, parengus trečiąjį ir pra- dėjus ketvirtąjį tomą, jau kitų buvo užsimota kiek pakeisti žodyno santvarką, ir tai vėl kuriam laikui pristabdė žodyno rengimą (III tomas, naujai, jau be J. Balči- konio, perredaguotas, išėjo 1956 m.). Dabar išleista 14 didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų. Žodynas jau seniai yra didžiausias, įspūdingiausias ir svarbiausias lietuvių kalbotyros veikalas, pelnęs platų pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Žodynininkų garbės da- lykas pasistengti, kad skaitytojai gautų į rankas paskutinį akademinio žodyno to- mą šiame šimtmetyje. Žodynas ir J. Balčikonis ir šiandien tebėra neišskiriami, o daugelio metų jo triū- sas duoda gerą derlių. Į lietuvių kalbotyros istoriją J. Balčikonis įėjo kaip vienas didžiausių leksikografy, didžiojo žodyno organizatorius, vadovas ir rengėjas. Tad simboliška ir teisėta, kad kiekvieną įeinantį į didįjį Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Žodynų skyriaus kambarį pasitinka J. Balčikonio portretas. J. Balčikonis buvo taip pat ištikimiausias J. Jablonskio bendražygis, o po jo mir- ties nuosekliausias darbo tęsėjas. Galvoje turima ne vien kruopščiai J. Balčikonio parengti ir penkiais tomais išleisti beveik visi J. Jablonskio straipsniai?. Visų pirma čia neužmirštamas paties J. Balčikonio literatūrinės kalbos ir jos kultūros ugdo- masis darbas. Visą savo kalbininko gyvenimą jis buvo nuoseklus literatūrinės lie- tuvių kalbos liaudiškumo sargas, pats buvo, be abejo, geriausias liaudies kalbos mo- kovas. Kaip ir J. Jablonskiui, J. Balčikoniui buvo svetimos puristinės nuotaikos, kurias jis visada ir visur, tiek terminologijos darbe, itiek kalbos taisymuose bei pedagoginiame darbe, ryžtingai smerkė. Kaip ir J. Jablonskis, J. Balčikonis visą laiką turėjo griežtų savo darbo teisėjų. Tačiau jis niekuomet nenuleido vėliavos, visuomet iki galo ir garbingai kovojo. * Jablonskio Raštai / Redagavo J. Balčikonis. — K., 1932—1936, t. 1—5. 3. 1835 65 Kalbos taisymai yra sudėtingas, didelio išmanymo reikalaujantis darbas. Dabar-- tinės literatūrinės lietuvių kalbos istorijoje daug kas yra vienaip ar kitaip ėmęsis šio darbo. Kalbą taisė ir didžiausią patyrimą turintys kalbininkai, kuriuos drą- siai šiandien galima laikyti literatūrinės kalbos norminimo klasikais, ir pradedan-- tys kalbos tyrinėtojai, ir visai ne kalbininkai, taisė išmanantys ir visai nekompe- tentingi žmonės. Įvairių taisytojų esama ir dabar. Kaip ir kiekviename darbe, čia nesunku suklysti. Kita vertus, prigyja toli gražu ne visi ir labai geri kalbos taisytojų siūlymai. Tai pasakytina tiek apie J. Jablonskio, tiek apie po jo mirties susibūrusių: „Gimtosios kalbos“ kalbininkų veiklą. Toks ir J. Balčikonio dalies taisymų likimas. Atskiri jo taisymai atrodė keisti tiek studentams, tiek kai kuriems kalbininkams,. tiek šiaip aktyviau savo nuomonę dėl įvairių dalykų reiškiantiems Žmonėms. Išties keistokai turėjo atrodyti siūlymai susiformavusios literatūrinės kalbos leksikoje imtis keisti, pavyzdžiui, svogūną cibuliu, gandrą gužu, skėtį parasonu ar kolūkį kol- chozu. Kurie ne kurie J. Balčikonio taisymai buvo labai smarkiai kritikuojami®. Tiesa, ginčo įkarštyje kritikai irgi ne dėl visų dalykų sugebėjo išlikti objektyvūs. Dabar, praėjus daugiau kaip ketvirčiui šimtmečio nuo anų dienų, tai žymiai leng- viau ir pastebėti, ir pasverti. Laikas ir šiuo atžvilgiu yra geriausias teisėjas. Dabar tiek kalbininkai, tiek visi, kas domisi kalbos dalykais, turi lengvai priei- namus J. Balčikonio darbus, skirtus kalbos kultūrai. Jie sudėti minėtuose „Rinkti-- niuose raštuose“. Ir iš jų akivaizdžiai matyti, kad absoliuti tų taisymų dauguma yra didžiai vertinga ir reikalinga. Po jais pasirašytų kiekvienas kompetentingas kalbos normintojas. J. Balčikonio kalbos ugdomosios veiklos negalima riboti ir vien minėtais straip- sniais. Rūpindamasis, kad jaunuomenė turėtų kuo daugiau gyva, taisyklinga kal- ba parašytų knygų, jis parengė spaudai ir naujai suredagavo M. Valančiaus ,,Ras- tus“ (Kaunas, 1931). Bet svarbiausia — visiems Lietuvos vaikams J. Balčikonis yra įžymus pasakų senelis. Tuo seneliu jis pasidarė, tiesą sakant, jau savo jaunysté- je ir juo išliko visą gyvenimą. Jau kelios lietuvių kartos žavisi H. K.. Anderseno, bro- lių Grimų, V. Haufo, Š. Pero pasakomis, lietuviškai papasakotomis J. Balčikonio. Be to, jis yra išvertęs arabų pasakas „Tūkstantis ir viena naktis“, Ž. Verno,, Aplink žemę per 80 dienų“, Dž. Svifto „Guliverio keliones“, neminint kurių ne kurių mažai žinomų A.. Čechovo, G. de Mopasano, L. Tolstojaus ir kt. autorių dalykėlių jaunystės vertimų. Gražios, taisyklingos kalbos J. Balčikonio vertimai yra puiki gimtosios kalbos mokykla, kurią šiandien išeina tikriausiai kiekvienas vaikas. Kalbininkai, rinkdami; visokiausiems savo darbams medžiagą iš gyvosios kalbos, lietuvių literatūros klasi-- kų, tautosakos ir kitų šaltinių, neužmiršta ir J. Balčikonio vertimų. Šie vertimai tu- ri netgi vieną labai svarbų pranašumą prieš daugelį kitų šaltinių — galima neabe-- joti nė vieno žodžio, nė vieno sakinio liaudiškumu, taisyklingumu. Jeigu profeso- rius, devynis kartus atmatavęs, dešimtąjį nukirpo, vadinasi, toks pasakymas yra: arba iš gyvosios kalbos, arba visai su ja sutinka. 10 Plačiau žr.: Kalbininkų pasitarimas. — Tarybinis studentas, 1959, gegužės 7 d. 66 Savo vertimais J. Balčikonis atliko didelį pozityvųjį gimtosios kalbos kultūros "ugdymo darbą. Iš teisybės svarbiausia kalbos kultūros mokykla ir yra ne kalbos taisymai, kalbininkų pabarimai ir pamokymai, kaip nereikia ir kaip reikia rašyti bei sakyti, o nepriekaištingos kalbos pavyzdžiai, ištisi tekstai. Tai gerai suvokė žy- mieji lietuvių kalbos mokytojai J. Jablonskis ir J. Balčikonis. Šiuo atžvilgiu J. Bal- čikonis pralenkė ir patį J. Jablonski. Tad tik sudėjus į krūvą tiesioginį paties J. Bal- čikonio pedagoginį darbą (ypač rengiant lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus), jo vertimus, kalbos taisymus, leksikografijos darbą (taip pat ir organizuojant bei rengiant „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pirmąjį leidimą, išėjusį Vilniuje 1954 m.), vardyno norminimą, J. Jablonskio raštų parengimą ir išleidimą, galima su- vokti, kiek daug ir našiai literatūrinės kalbos ugdymui ir jos kultūrai profesoriaus dirbta. Lietuvių kalbotyros istorijoje ir šiuo atžvilgiu jo vardas visada bus rašomas kartu su žymiausių jos darbininkų vardais. Nemažai laiko J. Balčikonis yra paskyręs lietuviškiems vietovardžiams ir asmen- vardžiams, daug jų pats užrašė, aktyviai normino. Tuo reikalu jis paskelbė ir strai- psnių. Normindamas vietų vardus, profesorius nuosekliai pats laikėsi ir atsidėjęs mokė kitus laikytis autentiškumo pamato. Pirmybė visais atvejais jo duota vietos Žmonių vartojamiems vardų variantams, aktyviai stota prieš dirbtinius naujai ku- riamus vietovardžius. Jis atkreipė dėmesį, kad Vilniuje įtekanti į Neri upelė nuo se- no lietuviškai vadinta Vilnia, o ne Vilnėlė, kad netoli Vilniaus esančio miestelio vardas yra ne Maišidcgala, bet Maišiagala ir kt. J. Balčikonis diegė i literatūrinę vartoseną ir ne vieną kitą autentišką lietuvišką vietos vardą, nors ir čia ne visais atvejais jo teikiniai buvo be išlygų priimami, o kurie ne kurie net kritikuoti. Laikyda- mas, kad „kiekvienas vietos vardas yra mūsų praeities paminklas, seniau gyvenusių kartų paliktas dokumentas“, ne kartą jis yra kėlęs, kad pirmiausias vardyno sri- ties uždavinys yra surinkti visus vietovardžius, nuo stambiausių lig smulkiausių. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vardyno tyrinėtojai su gausiais savo talkinin- kais šiuo metu tą darbą jau varo prie galo. J. Balčikonis buvo plačių interesų kalbininkas ir filologas. Jis domėjosi lietuvių kalbos ir raštijos istorija, parašė straipsnių apie lietuvių kalbininkus, rusų moksli- minkų įnašą į lietuvių kalbos mokslą. Įvairiomis progomis rašė apie kitų tautų moks- lininkus, susijusius su lituanistika, džiaugėsi kiekvienu nauju darbu apie lietuvių kalbą, ne vieną jų palankiai pristatė visuomenei. Neužmirštamas J. Balčikonio rū- ;pinimasis lietuvių kalbos paminklais. J. Otrembskio parengto senųjų lietuvių kalbos tekstų rinkinėlio „Teksty litewskie. I. Teksty dawne“ (Varšuva, 1957) recenzijoje aiškiai pasakyta: „Norint gerai pažinti savo šių dienų kalbą, reikia pažinti jos is- toriją. Dabar apskritai mes maža pažįstame savo senąją kalbą. Tarp kitų nepa- žinimo priežasčių yra lengvai gaunamų tekstų trūkumas, o svarbiausia — komen- tary nebuvimas“!?, Tai suvokdamas, jis jau prieš karą parengė fotografuotinį M. Petkevičiaus katekizmo leidimą, o minint pirmosios lietuvių kalbos gramatikos tri- 11 Balčikonis J. Rinktiniai raštai, t. 1, p. 73. 12 Ten pat, p. 278. 3 67 jų šimtų metų sukaktį, aktyviai padėjo rengti ir tos gramatikos bei jos santrauko leidimą su vertimu į lietuvių kalbą. Be to, apie atskirus kalbos paminklus, ypač... jų naujus leidimus, J. Balčikonis yra paskelbęs tam tikrų straipsnelių. Profesoriaus filologiniame palikime svarbi yra tautosakos vieta. Kaip ir daugelis: senosios kartos filologų, J. Balčikonis ne tik brangino tautosaką, ją naudojo savo mokslo darbuose ir pedagoginėje veikloje, bet ir rinko. Pristatydamas skaityto- jui profesoriaus surinktas ir parengtas spausdinti „Druskininkų dainas“, L. Sauka rašė, kad tas rinkinys yra „reikšmingas žingsnis, ryškinant lietuvių liaudies dainų geografines koordinates. Šis leidinys dainuojamosios tautosakos skelbimo žemė- lapyje yra ženklus tiek pateiktos medžiagos iš siauro, netirto regiono gausumu, tiek ir jos autentiSkumu “3, kartu iškeldamas ir publikacijos savitumą bei vertin- gumą dėl lingvistinio tekstų užrašymo pobūdžio: „Lingvistinio profilio tautosaki- nių leidinių šiuo metu nedaug tepasirodo. XIX a. blykstelėjęs kalbininkų — A. Šleicherio, F. Fortunatovo, F. Kuršaičio, A.. Leskyno, K. Brugmano, J. Jablons- kio ir kt. — susidomėjimas lietuvių tautosaka davė gražių vaisių. Vėliau ši darbo vaga liko apleista. Tad ir šiuo atžvilgiu prof. J. Balčikonio „Druskininkų dainos“ yra reikšminga knyga, atgaivinanti mokslininkų dėmesį dainų kalbai“'*. Vertinti J. Balčikonio darbus ir veiklą reikia, kaip ir įprasta moksle, visų pirma pagal tai, kas jis buvo ir ką padarė savo meto atžvilgiu, ar jo darbai ir veikla padėjo mokslo pažangai ir kokia jų išliekamoji vertė bei svarba dabartiniam mokslui ir kalbos praktikai. Dabar, beveik dviem dešimtmečiams prabėgus po J. Balčikonio mirties, akivaizdžiai matyti jo neeiliniai nuopelnai lietuvių kalbotyrai ir pačiai kal- bai. Tiesa, ne viskas yra daroma lygiai taip, kaip siūlė J. Balčikonis ar buvo jo pra- dėta ir sumanyta. Savo apžvalginiame veikale „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija“, turėdamas galvoje abejotinus J. Balčikonio veiklos dalykus, A.. Sabaliauskas rašė: „Ne su visais jo kalbiniais taisymais sutiko tiek ankstesnieji, tiek ir dabartiniai lie- tuvių kalbininkai. Akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ redaguojamas ne visiš- kai pagal tuos principus, kaip jį buvo pradėjęs Balčikonis. Jo vertimai, būdami iš tikrųjų puikūs liaudies kalbos pavyzdžiai, gal ne visada tiksliai atspindi originalo stilių. Tačiau šie dalykai jokiu būdu negali sumenkinti didžiulių Balčikonio nuopel- nų lietuvių kalbai — jos mokslui ir praktikai““*. Dauguma J. Balčikonio mokslinių minčių tvirtai įaugo į lietuvių kalbotyrą, yra pasidariusios neatskiriama jos dalis. Pagrindinis jo pradėtas darbas — didysis. „Lietuvių kalbos žodynas“ — sėkmingai tęsiamas. Mokslinis, taip pat ir kalbos praktikai skirtas J. Balčikonio palikimas turi neabejojamą išliekamąją vertę, padė- jo ir padeda plėtoti lietuvių kalbos tyrinėjimus, ugdyti bei tobulinti pačią literatū- rinę kalbą. Jo nuopelnai rengiant gimtosios kalbos mokytojus ir ugdant bei ke- liant šiuolaikinę lietuvių kalbotyrą niekada nebus užmiršti. 13 Sauka L. Prof. J. Balčikonio „Druskininkų dainos“. — Kn.: Druskininkų dainos / Už- rašė J. Balčikonis, p. 7. 14 Ten pat, p. 8. 15 Sąbaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. 1940—1980 m. — V., 1982, p. 42. 68 Prasmingas ir reikšmingas buvo prof. J. Balčikonio gyvenimas. Būdamas dide- lis bitininkas mėgėjas, visą gyvenimą ir jis pats it ta darbščioji bitelė be triukšmo, muolat ir atsidėjęs triūsė gimtosios kalbos labui. Simboliška buvo ir jo paskutinė kelioné — grįžimas į tėviškės žemę, su kuria buvo augte suaugęs ir niekada nuo jos meatitrūkęs. Baltais, kaip pasakų karalaitės drabužiai, gimtojo krašto keliais iš se- mojo Vilniaus gedulo mašinos su dideliu būriu profesoriaus mokinių ir bendra- darbių per visą Lietuvą lydėjo savo mokytoją, žymų kalbininką į jo gimtąjį sodžių. "Ten, pas savo tėvus, gimines, kaimynus, jis pageidavo sugrįžti visam laikui. Ten, „gimtinės kapuose, pučiant Žvarbiam žiemos vėjui, 1969 m. vasario 8 d. iškilo smė- lio kauburėlis, brangus visai Lietuvai. 3HA4UEHHE HAYYHBIX TPYJIOB H JIESTEJIbHOCTH 10. BAJIbYHKOHUCA Pesrome ĮleitcrBurensHsIž wien Akanemun Hayk JIutCCP, npodeccop FO. Banpuukonnc (1885 — 1969) Ha MPOTSKCHAM IIECTH NECATUIICTHI HEYCTAHHO H3Y4aji poJjiHONH si3bik. ITocne CMepTH A3bIKOBĖJIA 'HEMAJIO M3/]aHO ero TpyjIoB (B 1972 r. m3gan COODpHHK JIKTOBCKHX HADOJIHEIX neceH, COOpaHHbIX -M MOATOTOBJECHHBIX K IIeSaTH mpodeccopoM. B 1978—1982 rr. BLOmeJi ABYXTOMHHK H3OpaHHbIX HAYYHBIX TpYJIOB, MOSBJIAIOTCS HOBbIC H3JIAHHSA MEPEBEICHHBIX HM HA JIMTOBCKHŪ S3BIK CKA3OK H Ap. IpoH3BeJIeHHH XYJJOXeCTBeHHOH JiuTepaTypbIi). B Hayunoit H OOnLIECTBEHHO-I!OJIHTHYeCKONH Ite4aTH OITYOJIHKOBAH IHeJIbIĖ Ps CTATEN, B KOTODBIX OCBAINEHA XKH3BHL H aesarensHocTh FO. Bajs- "uukKoHHca. K 100-neturo co mus poxienus si3pikopena B m3mamusx „Kalbos kultūra“ (,,KyasTy- pa pean”, 1985, Bei. 48) m „Mūsų kalba“ (,Hama peus“, 1985, Nel), Omy6IMKOBAHEI CTATHH "O HeATENbHOCTH H TpyAax FO. Barrsunkonuca H BOCIOMHHAHHS €ro GIM3KMX H YYeHHKOB, M31aHA kuura B. Butkayckaca „Juozas Balčikonis“ (,,FOosac Bamsumkomnc®, — Kaynac, 1985. — 112 c.). Bce To ĮtaeT BO3MOXHOCTb INTyGxe HOHSTL H OCMBICJIKTb TBOPYECKOE HaCJIeJiMe H ĮHeESTEJIEHOCTL SA3BIKOBEIA. B crarbe oTMedaetcst GobITast mearoraveckas, HayuHAS HK OPraHW3aTOPCKAs AeSTENLHOCTD „IO. Eansyungromuca, Haununas ¢ Hauana XX cronerust. A mocie Benmkoil OTeYeCTBEHHON BOKHEL Ha ero IUICYH JIerJjia OpraHH3Al[HS HAY4HEIX HCCIICOBAHMI IIO JIATOBCKOMY SI3BIKY B BOCCTAHOB/ICH= HOM pecrtyGimkancKoi AkajieMun Hayk (m0 1952 r. on Gun mupekTopoM VIHCTATYTA JIMTOBCKOTO s3bIKA), 15 jieT OH aKTHBHO Y4aCTBOBAJI B HOJTOTOBKE YYHTENEH DONHOTMO S3BIKA B BHJILHIOCCKOM TOCYJIapCTBEHHOM YHHBepCHTeTe, BeJIKHKH €ro 3acCJIYTH B IIOJITOTOBKE HayuHLIX H HayuHO-Ire/ja- TOTrH4eCKHX KAJIDOB. BOJILbIIHHCTBO JIMHTOBCKHX COBETCKHX S(3bIKOBEJIOB-JIKHTYAHKHCTOB CTADINETO H CpejiHero IIOKOJIEHHH SBJIISIOTCH yueHHKaMH HO. Bajsunkonnca, B cBoeit Hayunol nestensrocty FO, BajisLunkoHHc NpOKOJIXHJI paboTy, Ha4aTYRO H3BECTHEI- MH JIKHTOBCKHMAH A3bIKOBeJIaMH Ū. SI6nouckucom (1860— 1930) u K. Byroii (1879— 1924). C 1930 r, IO. Bansuukonuc GUT rJIaBHbIM PENAKTOPOM, OPraHM3aTOPOM, BIOXHOBHMTENEM H PYKOBOIHTE- JieM KAIMTAJIBHOTO MHOTOTOMHOIO CJIOBaps JIMTOBCKOIO S3bIKA, a BIIOCNEICTBHM CTA] KpYITHElH- IIIHM JIATOBCKAM Jekcukorpadom. Bnaromaps ero YcHJIiusiM Gbina co3mana Gonbinas KaproTexa, BEIpaOOTAHbI IIpHHIHIIbI CO3AAHAS H M3JaHbI Ba MePBHIX TOMa. B HacTosmee Bpems HAYaTyIo IO. BambsuukoHHCOM CnOBapHYO paboTy YCHENnIHo MPOJOJDKAIOT JIMTOBCKHe S35IKOBeJIbI (H31a- HO 14 TOMOB aKaJeMH4YECKOro CJIOBADpa), Beto ¢Boio xu3b FO. BajibunKOHHC aKTHBHO HCCJIe/ĮOBAJI JIMTOBCKHI JIMTEPATYDHBIN S3BIK, SIBJIASICH COPATHHKOM H IIDOJIOJIKATEJIEM Jieia KJIACCHKA HODMAJIM3alIHH 3TOro s3bika Wi. SI6nonc- kuca. O sacnyrax FO. Baiibunkonnca rmepejį TATOBCKUM JIATEPATYPHBIM SI3BIKOM H €r0 KYJIBTYpPOik CBHIETEIBCTBYET ero meJarormyeckas, HayvHas, IIepeBOIYECKAss H PeNAKTOpPCKas ĮIESITEJILHOCTB. OH nonroTOBHJI K w3nanmio counnenust WU. SIGnonckuca B mat Tomax (Kaymac, 1932-1936), «CaM IIHCAJI CTATLH H PELEH3HH ITO BOMPOCAM KYJIbTYDpbI DEYH H Bel COOTBETCTBYIOIIHE Dpaliuo- 69 nEpeJiaun, IIepeBeJI Ha JIATOBCKHĖ S3BIK HECKOJILKO KHHT CKa30K, HEKOTODBIe IPOH3BEICHHS X. Bep-+ Ha, Jk. CeudTa x Jip. aucaTrejieit, AKTHBHO YJ4acTBOBAJI IPH IHOArOTOBKE NEPBOTO H3JaHHS HOP- MATHBHOTO CJIOBApSi COBPEMEHHOrO JIMTOBCKOro s3erka („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. — Bursaroc, 1954 r.) u ap. Muoro BHaMaxas FO, Bajrsunkonnc YVeisji TAKxXe coOHpaHHIO H HOpMA- JIM3AIIKH JIATOBCKOH OHOMACTHKH, IO. Bansunrogucy ObUIH TPHCYIIH nupokue Odunonoruueckue uuTepeckl. OH HOATOTOBAN K INIEDEK3IAHHIO HEKOTODbICE IIAMATHHKH JIMTOBCKOH IMMCHMEHHOCTH HM S3BIKO3HAHMA, C IOHBIX JIET compan OOJIEKIIOp, JIKOOHJI IIOJIEBEIC HCCJIeJ(OBAHH3Si PEM KPECThSH. Emy cyxjeHo Obulo cTaTb KAaK Obl MOCTOM, COCJIHHHBINHM KJIACCHYECKOE HacJIejine JIATOBCKOrO A3bIKO3HAHHA KOKIA XIX — Hauajia XX CTONETHs C COBPEMEHHBIM JIATOBCKEM 53bIKO3HAHHeM, CBoeit nearoruieckoi, Hayu- HOM H HayJHO-OpraHH3aTOpcCKON ĮĮesXTEJIbHOCTbIO JO. BanbYMKOHMC B 3HAUKTEJIbHOH CTEINCHH CIIO— COGCTBOBAJI CTAHOBJIEHHIO H DpOCTY JIATOBCKOTO COBETCKOTO A3BIKO3HAHHS,