J. Balčikonis apie stilių

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINEJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) JUOZAS PIKČILINGIS J. BALČIKONIS APIE STILIŲ Profesorius Juozas Balčikonis kartu su savo mokytoju ir bendradarbiu Jonu Jablonskiu, regis, galėtų pasakyti: į stilių nesikišu, man rūpi kalbos taisyklingu- mas. Iš tikrųjų ne visai šitaip yra. Teisybė, tiesioginių minčių apie stilių profeso- riaus palikime terandame vieną kitą, bet nemaža dalis jo taisymų yra ne kas kita, kaip stilistika. O ka ir kalbėti apie tą kelią, kuris jo nueitas, ieškant paties geriausio- jo stilistinio varianto verčiant, redaguojant. Juk tūlo sakinio, kurį skaitome „Tūks- tančio ir vienos nakties“, Grimų, Haufo, Anderseno, Pero pasakų ar Dž. Svifto „Guliverio kelionių“, Ž. Verno grožinių kūrinių vertimuose, galutinė redakcija atrinkta iš daugio galimų: gal trijų, gal penkių ar net septynių, Bet ir šiaip rašyda- mas kalbos praktikos klausimais neretai kur pasako ką tiesiog ir apie stilių. Tarki- me, kalbėdamas apie mąstymą ir jo santykį su tokiomis kalbos ypatybėmis, kaip aiškumas, suprantamumas. Straipsnyje „Kodėl reikia gerai mokėti savo kalbą“, skaitome: „Joks kitas dalykas neišmoko tiek logiškai galvoti, kaip kalba, nes be kalbos nėra minties. Tik per kalbos aiškumą pasiekiame minties aiškumą““". Čia, o ir dar vienur kitur kliudomos, nors ir konkrečiais vardais nepavadintos, kitos stiliaus ypatybės: gyvumas, sugestyvumas. O štai atsiminimuose apie J. Jab- lonski pabrėžiama: jei kalbi ten, kur žodis atlieka estetinę paskirtį, neifleisk iš akių žodžio konotacijos ypatybių — jo atspalvių, jausk žodžio spalvą. Cituojamas J. Jablonskio priekaistas tiems, kurie šito nepaiso: „kaip žiūrėtų jis, kalbos vartoto- jas, į tapytojo darbą, iš kurio matyti, jog to tapytojo nesusivokiama ir nesirū- pinama nusivokti apie spalvų reikšmę tapyboje, apie tapinio medžiagą, lytį (for- mą)?“? Tačiau atviriausiai apie stilių profesorius, kaip ir J. Jablonskis, prasitaria pole- mikoje su rašytojais. Skaitome atsakymą B. Sruogai: „Klysta rašytojai manydami, kad tik jie Zino, kas yra stilius. Savo mėginimu didžiausias kalbos klaidas išaiškinti stiliaus ypatu- mais parodo tik, kad jie ir apie stilių nekiek nusivokia. Gero stiliaus pirmas reika- lavimas — kalbos taisyklingumas. Kur kalba netaisyklinga, ten ji negyva, o kur negyva, ten nesklandi, tad kaip gali būti geras stilius. Stilius nuo kalbos neatski- riamas. Stilius gali būti įvairus, bet negali išeiti iš rėmų, jam kalbos nustatytų““*. 1 Balčikonis J. Rinktiniai raštai. — V., 1978, t. 1, p. 106. 2 Balčikonis J. Atsiminimai apie J. Jablonskį. — Kalbotyra, 1962, t. 5, p. 61. 2 Balčikonis J. Atsakymas ponui Baliui Sruogai. — Kn.: Rinktiniai raštai. V., 1978, t. 1, p. 57. 24 Mat esama autorių, stilių kuriančių tuo, kad nukrypsta nuo visuotinai priimtų ir praktikuojamy žodynų bei gramatikos normų, šių įžūliu ir niekuo nepagristu laužymu, teisinamu nebent ta universaliąja „poetikos laisve“. Šitokių užuominų būta ir B. Sruogos polemikoje — straipsnyje „Apie kalbininkus ir rašytojus“ („Lie-- tuva“, 1927). Čia profesoriaus J. Balčikonio žodžiais sakant, „savo (t.y. rašytojų) didžiausias klaidas“ linkstame remti „stiliaus ypatumais“. Po kiek laiko B. Sruoga parašo straipsnį „Rašytojas ir gramatika“, kuriame, tarp kitų teiginių, randame: „Jei gramatikas, na, tegu bus kalbininkas, yra lavoni- nės specialistas, tai kaip tiktai ir yra jo priedermė nustatinėti būtinuosius gyvybės palaikymo dėsnius, gyvojo organizmo iš pavojų gelbėjimo dėsnius!*“ Kalbininkas — anatomas, pjaustantis lavonus, dirbąs nelabai malonų darbą, o kiek gero žmo- nijai padarąs: mokantis, kaip reikia gyvybę palaikyti. Šiuo atveju B. Sruoga turi galvoje kalbos gyvybę. Manyčiau, kad šis straipsnis yra, nors ir netiesioginis, bet nuoširdus atsiliepimas į J. Jablonskio ir J. Balčikonio rašytojams primenamą dalyką: paisykite kalbos raidos dėsnių, jos taisyklingumo. Ir visų pirma, manyčiau, turbūt tai atsiprašymas J. Balčikonio, kuris buvo užkabintas minėtame straipsnyje. Stilius kliudomas ir ne viename kitame J. Balčikonio straipsnyje, recenzijoje. Sakysim, „Keliose pastabose dėl V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ kalbos“ (1935). Plg.: „Kai dėl mūsų (= dėl mūsų), tai galėjai atostogauti nors ir visą žiemą“; „Jis nujautė, kad pažintis įvyko baronienei norint (= baronie- nės noru)“; Juk šitaip arčiau šnekamosios kalbos, anaip — knygiškiau. Romano autorius vartojąs šalutinius sakinius be pagrindinių: „Nes aš tamstą vis dėlto atsiminsiu“. Bet juk tai yra priduriamoji konstrukcija, kuria čia stilizuojama. Tad vargu ar čia recenzentas teisus, reikalaudamas tos konstrukcijos normalesnės. Dar vienas kitas pavyzdys iš kitų straipsnių bei recenzijų: — „Prašau (= prašom) įeiti, — pasakė Rimukas“; „Jos siekia (= nori, rūpinasi) pakelti derlių“; „giria- mai atsiliepęs apie knygas (= gerai atsiliepęs, pagyręs knygas)“. Tiesa, prof. J. Balčikonis, galimas daiktas, minėtuosius dalykus taiso daugiau kaip netaisyk- lingumus, bet, žiūrint mūsų akimis, jie priderėtų stiliui — taisymas dažniausiai esti arčiau šnekamosios kalbos arba bent jau nebe toks knygiškas bei dar kitaip stilis- tiškai geresnis. Ypač šita pasakytina apie tuos atvejus, kur duodami keli atitikmenys. Pavyzdžiui, recenzijoje „Gogolio raštų vertimai į lietuvių kalbą“ teikiant pa- sakymą „puiki bobikė“ keisti „gražia mergaite“, o jei ne, — „dailia merguže“ ar net „gražia varliūkšte“. Arba V. Mykolaičio-Putino „Sukilėlių“ pasakymą „ruošėsi... šienapjūtei“ — keisti: „galvojo apie šienapjūtę“, ,taisési šienauti“, „rengėsi į pievas“. Tačiau, atvirkščiai, esama atvejų, kur taisyti bei ką teikti nesii- mama, o tik papeikiama. Šitaip esti ten, kur kliudomi specialesni stiliaus dalykai. Štai „Abejotinų V. Mykolaičio-Putino „Sukilėlių“ kalbos dalykų“ pabaigoje dar pridedama: „Vietomis autorius kažkaip negyvai reiškia savo mintis“. Kas turima galvoje? „Domiai išklausęs visą skaitymą“. Juk tai iš tikrųjų ne itin vykęs, dirbtinokas žodžių junginys! Ne itin įtikinamai sukurtos ir metaforos „glūdėti“ vaizdas: „Visa sodyba glūdėjo skaudulingame ramume“; „Bagynų rūmas 4 Sruoga B. Raštai. — V., 1957, t. 6, p. 333. 25 tebeglūdi šiukšlėse kaip koks apleistas lokio laužas“, Ar rūmai gali glūdėti šiukš- lėse?.. Be to, šią metaforą esame pratę matyti vartojamą ką teigiamai apibūdinant, šiltai apie ką atsiliepiant, plg.: „Kai sūnus duoną turės, ir motina galės prie jo glūdėt“ (Surviliškis). „Par man glūdėjo da ana daina“ (Daugėliškis). „Revoliu- cinės jėgos glūdi liaudies ir kareivių sąjungoje“. O išvis recenzentui daugiausia kliūna veiksmažodis ruošti(s), vartojamas tikrai ne itin stilingai ir praryjantis ne vieną kitą — taisyti(s), virti, gaminti, daryti, rengti, kelti, rašyti ir kt., plg.: „liepė ruošti (= taisyti) svečiui nakvynę“; „motina su Gene pusrytį paruošė (= pataisė, išvirė, pagamino)“; „vestuves ruoškite (= darykite, renkite, kelkite)“; „tikrasis manifestas jau ruošiamas (= rašomas?)“, dar jau minėtas „ruošėsi... šiena- pjūtei“. Pastabose apie J. Baltušio „Parduotų vasarų“ (I) kalbą: „viskas paruošta (= pataisyta, sutvarkyta)“; „pamokas paruošėt (= išmokot)?““; „paroda Kaune ruošiama (= taisoma, daroma)“; „Kokį ten jovalą ruoši (= taisai, maišai) už durų?“; „Mendelis važiuoja! Ruoškit (= čiupkit, imkit, taisykit...) botagus!“ Iš formų daugiausia stiliui nusidėta abiejuose minėtuose kūriniuose vartojant, pasak profesoriaus, „nei vienai mūsų tarmei nepažįstamą esamojo laiko pirmąjį asmenį prašau, šio vietoj vartotinas prieveiksmis prašom. „Prašau sėsti “. „Prašau atleisti, kad pasivélinau®; ,,... o dabar prašau į vidų...“ „— Ir taip per visą kny- gą“, — apmaudauja recenzentas. Tas pat atsiliepime apie J. Baltušio „Parduotų vasarų“ kalbą, kur randame taisoma: „Prašau, pone inspektoriau;“ „Tai prašau tamstas trobon“. Šią formą profesorius irgi laiko netaisyklinga. Mes, stilistai, manytume, jog čia derėtų papriekaištauti autoriams dėlto, kad jie nepasinaudoja tais galimais stilistiniais niuansais, kurių teiktų sinoniminės formos prašom, prašy- čiau, prašytume, ir teprabyla į pašnekovą per daug oficialiai, šaltai. Visa pastraipa „Sukilėlių“ recenzijoje paskiriama sintaksinėms padalyvio kons- trukcijoms — jų taisymui. Štai: „Išpirkti žemę galima tik susitarus su ponu ir jam sutinkant (= su jo sutikimu); Skrodskis, atsisakius valstiečiams (= dėl valstiečių atsisakymo) užtraukė vaiską; bausmę įvykdys dvaro kotas Rubikis, dra- gūnams padedant (= dragūnų padedamas; su dragūnų pagalba); Maištinin- kams atsisakius atiduoti valdžiai savo vadą (= į maištininkus, atsisakiusius atiduoti valdžiai savo vadą)... kariuomenė paleido šūvius“. Čia taisyta be kokių aiškinimų, tad sunku pasakyti, ar tos konstrukcijos laikytos netaisyklingomis, ar negyvomis, ar gal, ko gero, ir tokiomis, ir tokiomis. Dabar jas laikytume — iš- skyrus gal tik prieš paskutinįjį atvejį, kuris yra netaisyklingas, — taisytinomis dėl to, kad yra pernelyg knygiškos, turi laikraštinį skambesį. Dar keli pavyzdžiai, kuriuos manyčiau esant stilistiškai taisomus, nes jie esti vie- naip ar kitaip meniškai neįtikinami, dirbtinoki ir ne visai tikslūs: „Ir dabar jis (lai- krodis) nenuilstamai (= be paliovos, nuolat) tiksėjo; Varšuvai kainavo (= atsiėjo) daug pinigų; dar sekančią dieną (= kitą dieną) dvidešimt vyrų... turi stoti į dvarą. (J. Baltušio: (bitė) palypėjo žemyn prie sekančio (= kito) žiedo.) Ta žinia, be abejo, žalingai atsilieptų (= pakenktų) jo sveikatai; Diena turėjo būti pavasariškai džiugi (= smagi, linksma); Kokį milžinišką (= didelį, bai- sų...) įspūdį padarė; Išdėti visą elgesio netinkamumą (= netikimą); Veltui duoną ėdą ir alina (= skurdina, vargina) juos pačius“. 26 Si sąrašą galėtume pratęsti pastabomis J. Baltušio „Parduotų vasarų“ (I) kalbai,. jų Žodžiui, šių irgi esama tokių, kurios yra daugiau ne taisyklingumo, o stiliaus da- lykas. Ar visur recenzentas buvo teisus? Vienu kitu atveju gal ir ne! Pradėkime nuo: labai elementaraus pavyzdžio. Sakysim, jau pabardamas V. Mykolaitį-Putiną už „kavolių“, vartojamą vietoj „kalvio“: „— Kavoliau (= kalvi), štai nudilo ir trūko vienas brizgilo žiedas“. Mat Surviliškio apylinkėse žmonės paprastai saką „kalvis“. Taisomas tas žodis ir „Parduotose vasarose“: „Kavoliu (= kalviu) aš nebūsiu“. Bet juk čia rašytojai stilizuoja. Juk „Sukilėlių“ kalba — tai prieš šimtą metų Survi-- liskyje skambėjusi kalba, ir gal tada joj vietoj kalvio buvo kavolis. Ne, neginu šio barbarizmo. Užtenka priminti, kad negalima visko, ko būta žmonių kalboje, be at- rankos perkelti į grožinį kūrinį. Tik čia jau nebeužtenka taisyklingumo mato — dera atsižvelgti į žodžio vartojimo tikslingumą. Tad šitokie taisymai neturėtų patekti į tokią pat plotmę, kaip, tarkime, netaisyklingi įnagininkai ar vietininkai. Juk tai rašytojo idėjinio meninio sumanymo apraiška. Ir jau visiškai nepritariama keisti žodžius, kurie yra senas tradicinis klodas bei visuotinai vartojami: gandrą — gužu, sukilėlius — maištininkais, beždžionę — malpa ir t.t. Kur kas problemiškesnis dalykas — peikiamieji rašytojų metaforiškai varto- jami žodžiai. Straipsnyje „Šis tas dėl „Parduotų vasarų“ kalbos“ avietyno pavė- nėj dainuojantis „girtas nuo saulės uodas“ keičiamas zyziančiu, zvimbian- čiu uodu, o balandis..., sėdintis sau apmiręs — tupinčiu. Šių įvaizdžių auto- rius, kaip atsimename, nieku gyvu nėra linkęs atsisakyti“. Ir čia jam pridera lemia- mas žodis. Juk norėta pasakyti figūriškai! Uodas dainuoja, balandis sėdi nely- ginant žmogus. Ir čia sunku tokį tropą vartojančiam rašytojui prieštarauti. Lygia dalia vargu ar dera ginti jam debesis vadinti švininiais, ne juodais, tamsiais, o snaiges tupiančiomis, ne gulančiomis, krintančiomis. Nemaža stiliui artimų dalykų ir patarimų, kaip geriau pasakyti, randame straip- snyje „Reikia gerinti spaudos kalbą“. Jie štai kokie: „Šiemet, prieš prasidedant tvartiniam laikotarpiui (= prieš uždarant gyvulius į tvartus), kolūkio vadovai žadėjo panašių klaidų nekartoti“; „Nė vienas iš kombainų nepanaudojamas kūlimui (= nepavartojamas kulti)“; „Žliaubia šaltas rudeninis (= rudens, rudenio) lietus“. Juk tikrai čia visais atvejais mintis prašyte prašosi pasakoma ne taip pasiduodant madai — be tų, kur reikia ir kur nereikia, brukamų tvartinių laikotarpių, be veiksmažodinio daiktavardžio naudininko konstrukcija reiškiamos tikslo aplinkybės, be išvestiniu būdvardžiu reiškiamo derinamojo pažyminio, kur gyvoji kalba pataria: vartok nederinamojo pažyminio kilmininką. Dar keli pavyzdžiai: „Vadovai privalo (= turi) į kolūkį pasiųsti (= nusiųs- ti) savo kertamąsias“; Sparčiai vystomas (= keliamas, plečiamas) kiaulių ūkis“; „Barkūnas bičių labai noriai lankomas (= Iš barkūno bitės labai nešė)“; „Kolūkiečių lenktyniavimas dar labiau plėsis, atnešdamas (= ir atneš) naujas pergales žemės ūkiui“; „Organizuoja kolūkiečių mases (= kolūkiečius) tary- bos sesijos sprendimų įgyvendinimui (= sprendimams įgyvendinti); „Geriau- ® Baltušis J. Apie kūrybinį darbą. — Kn.: Raštai. V., 1959, t. 3, p. 71—72. 27 siai atspindi (= vaizduoja, iškelia, atšviečia...) esamą padėtį mūsų literatiri- nėje kritikoje“; „Laisvę mylinti (= laisvę branginanti, laisvinga) Egipto liaudis vieningai stoja į kovą“; „Negali būti nė kalbos, kad Egiptas pasirengęs mestis (= pulti) Amerikai į glėbį“; „Moterys ruošiasi (= namus tvarkosi)“; „Perdavė žemę darbo valstietijai (= valstiečiams); „Viešpatauja gili (= didelė, visiška) tyla“; „Kalbasi su aukštų (= didelių, gausių) derlių meistrais“. Gyvoji kalba taip pataria — šitaip galėtume nusakyti prof. J. Balčikonio taisy- mų motyvus bei pamatą, jo sampratą, kur dera ieškoti atramos geram stiliui. Gyvai pasakyta ar ne — šit kaip čia esąs keltinas klausimas. Esama nemaža aforizmų apie gerą stilių. Pasak vienų, to gerumo dominantė — aiškumas, pasak kity — tikslu- mas, tretiems — glaustumas, dar kitiems — vaizdingumas, skambumas ir t.te Profesoriui J. Balčikoniui viso ko pradžių pradžia bei matas — gyvumas: „Kas prieštarauja gyvos kalbos dvasiai, tas negali būti geras“*, — sako jis. Žinoma, neatmetamos ir kitos stiliaus ypatybės. Pavyzdžiui, minėtasis aiškumas: „Tik aiš- kia ir gyva kalba išdėstytos mintys pasiekia klausytojų širdis ir ten įleidžia giliai šaknis, o kas teikiama vargiai įkandama kalba, nueina paviršium neužkliudžius žmogaus sielos ir išnyksta kaip muilo burbulas ore““. O šitaip, t.y. gyva bei pagau- lu bus, jei laikysimės kuo arčiau šnekamosios kalbos. Todėl geriau net ne žmona, o pati, ne pasaga, o pasagas, ne debesis, o debesys ir t.t. Čia, gyvojoje žmonių kalbo- je, glūdinčios neišsenkamos gyvybe trykštančių išraiškos priemonių versmės dos- niai maitina profesoriaus — pasakų bei kelionių aprašymų vertėjo sakinį, šio lek- siką, sintaksę: „Prieš karalaitės akis tvanksojo visoje savo gražybėje plačiausia jūra“ — šit pavyzdys, kokių dešimtimis randame vertimų puslapiuo- seir kurie rodo, kur klausia patarimo vertėjas, imdamas žodį, žodžių junginį, formą, sintaksinę konstrukciją. Čia, šnekamosios kalbos versmėse, randa ir dar retesnį, bet labai reikalingą žodį, kurio negebėdavome pavartoti, nes gal net neįtardavome išvis jį esant. Tarkime, veiksmažodį trukinti: „Šeimininkas buvo linksmo būdo, savo pasakojimais mokėjo svečią trukinti lig vidurnakčio“; veiksmažodį at- sveikinti: „Jaunikaitis galvos linktelėjimu jį atsveikino, ir tarė...“ Panašių pavyzdžių galima išrašyti nemaža, tik geriausiojo žodžio ieškojimas ir atradimas profesoriaus J. Balčikonio pasakų vertimuose — ne šio straipsnio tema. Čia tenorėčiau pridurti pluoštelį stilistinių taisymų, neįėjusių į skelbiamųjų skaičių, nes jie terašyti ranka (pieštuku) tarp kurių ne kurių jau spausdintos knygos eilučių, prieš dovanojant šią padėjusiam skaityti korektūrą. Tai arba paties vertė- jo susigriebta, kas buvo išslydę iš akių verčiant ar peržiūrint vertimą, arba atstaty- ta, ką buvo pakeitęs redaktorius. Taigi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose: „Mardžana nepamiršo, ką buvo liepęs Ali-Baba. Pirmiausia ji suieškojo jam skal- binius ir padavė nunešti vienai vergei, kuri dar nebuvo atsigulus (=... vergei, dar buvusiai neatsigulus®). 6 Balčikonis J. Rinktiniai raštai. — V., 1978, t. 1, p. 106. 7 Ten pat, p. 106. 28 Ne kuri ... konstrukcija — ne pažyminio šalutinio sakinio, o dalyvinė... dar buvusiai neatsigulus, nes pirmoji perteiktų ne visai tą informaciją, be to, čia pa- vartota kiek knygiškai. Antra, reikia neiginio ne veiksmažodžiui būti, o veiksmažo- džiui atsigulti. O ir apskritai gal nebus iš kelio paminėjus J. Balčikonį tos hipotaksinės pažymi- nio šalutinio sakinio konstrukcijos, dabar, pasakytume, taip agresyviai daugiur besireiškiančios, privengus, matyti, įtarus šią ne visur sutinkant su „gyvosios kalbos dvasia“. Ta proga — vienas kitas pavyzdys. Tiek „Broliai Grimai“, tiek Anderse- nas pasaką linkę pradėti sakiniu su „kuris“ konstrukcija. „Es war einmal eine Frau, die sich ein ganz kleines Kind wiinschte...“; „Vor Zeiten war ein Schneider, der drei Sohne hatte und nur eine einzige Ziege“; „Mit den feinen Hinden griff sie in die hdBlichen Nesseln, die waren wie Feuer“. Vertėjas tokią pasaką pradeda: „Gyveno kartą moteriškė, ji labai norėjo turėti mažą vaika...“; „Gyveno kartą siuvėjas, turėjo tris sūnus ir tik vieną ožką“; „Ji ėmė rauti savo dailiomis rankomis dilgynes, tos ją degino kaip ugnis“. Šalutinį sakinį čiatankų metą keičia dalyvine konstrukcija, paprasta sakinio dalimi, bet itin linkęs prabilti į skaitytoją „tas, ta“ ... konstrukcija. Dar palyginkime Brolių Grimų pasakos „Brėmų miesto muzi- kantų“ pabaigą: Ach, in dem Haus sitzt eine greuliche Hexe, die hat mich ihren langen Fingern mir das Gesicht zerkratzt; und vor der Tūr steht ein Mann mit einem Messer, der hat mich ins Bein gestochen; und auf dem Hof liegt ein schwarzes Ungetiim, das hat mit einer Holzkrule auf mich losgeschlagen; und oben auf dem Dach, da sitzt, der Richter, der rief: ,Bringt mir den Schelm her“. Namuose yra baisi ragana, griebé ji man su nagais ir sudraskė veidą; o prie durų stovi žmogus su peiliu, jis man blauzdą perpjovė; kieme guli juoda baidyklė, ta man kad davė su vėzdu, ko galą negavau; o ant stogo sėdi teisėjas, tai tas liepė mane sugauti ir jam nuvesti. Bet grįžkime prie paliktos minties gijos — prie arabų pasakų: „Ali-Baba nusekė Mardžaną (= su Mardžana)“. Matyt, reikia iškelti aikš- tėn draugės aspektą: juk ne tas pat nusekti ką ir nusekti su kuo. „Naktį atšnypštė baisioji gyvatė, ėmė šliaužioti iš visų pusių aplink mano laužą, bet pro (= per) šakas ir aštrius spyglius negalėjo manęs pasiekti“. Per? Kodėl? Dėl to, kad reikia nusakyti ne pro ką nebuvo galima pralįsti, o per ką negalima buvo pasiekti. „Buvome baisiai nuvargę (= išvargę), nebegalėjome pavilkti kojų, sugulėm ir kietai užmigom“; išvargę, ne nuvargę; nuvargti buvo per maža. „Žvejys matė plaukiant (= plaukant) po vandeniu daugybę žuvų...“; plau- kant, nes reikia nusakyti veiksmą buvus kartotinį. „Žvejys vedė kelią. Netrukus jie prijojo tą (= tokį) kalną...“; Tokį, nes prieš tai buvo: „Sultonas pasišaukė ta žvejį ir išklausinėjęs, kur jis sugavo Žuvis, sėdo 29 su visais savo kiemo vyrais ant arklių ir liepė joti į tą vietą“. Tas kalnas — ne- tiksli informacija; juk Cia reikia pasakyti:... prijojo kažkokį nepažįstamą kalną, vieną kalną. „— Mane šiurpas ima pagalvojus, kokia ištiktų jūsų didybę (= galesą) nelai- ‘me, jei fėja savo kerštais uždegtų princui piktą norą nuversti jus nuo sosto...“; Ne didybė, o galesa... Didybė, matyt, neturi žmonių kalboje vartojimo tra- dicijos. „Aš leisiu savo dukterį už tavo sūnaus, jei jis man atsiųs keturiasdešimt auksi- nių padėklų, pilnų tokių pat brangiųjų akmenų, kokių dabar atnešei. Tuos akme- nis turi atnešti keturiasdešimt juodųjų (= juodų) vergų, iš kurių kiekvienas tegu vedasi baltąjį (= baltą) vergą...“; Kam vartoti — šalia brangiųjų akmenų — ir vergų pažyminių įvardžiuotines formas? Juk čia tereikia paprasto požymių nusa- kymo: nereikia nei išskyrimo, nei pabrėžimo. „Tuo laiku Aladinas atsigavo iš baimės ir tarė: — Ką gi aš turiu daryti? Prašom sakyti (= sakyt)?“; Vartojama sutrum- pėjusi forma, nes ši būdingesnė šnekamajai kalbai, be to, palikus pilną sakyti formą, kartotųsi -ti: daryti — sakyti — ir būtų lyg ir kokia monofoninė orkes- truotė. Toliau — dar pluoštelis taisymų be kokių aiškinimų: — Ką, mano karaliene, — tarė princas, — sakai, tas Skaibaras tavo brolis? Kad ir kažkoks jis būtų baisus, aš jį gerbsiu ir mylėsiu kaip artimiausią savo (= ma- no) giminę!“ „— Dabar eik, vaike, ir daryk, kaip aš sakiau, — tarė žynys! — Mes abu būsim turtingi visą savo (= mūsų) gyvenimą“. „Apvilko jį karališkais drabužiais, pasodino ant sosto ir prisiekė jam savo ištikimumą (= ištikėjimą)“. „Vieta, kur mane paukštis atnešė, buvo iš visų pusių apsupta debesis (= de- besius) remiančiais kalnais...“ (Plg.: K. Donelaičio: „Gervins, ik debesių juodų dyvinai kopinėdams...“) „Eidamas aš mindžiau po savo kojų deimantus ir nei nepagalvojau bent vieną jų (= iš jų) pakelti“. Šią profesoriaus J. Balčikonio minčių apie stilių ir tame veiklos bare išvarytos vagos apžvalgėlę baigsiu vienu J. Jablonskio pamokymu: „Turime mokyti ne tiek gramatikos terminų, kiek gyvųjų kalbos dalykų“ (mano pabr. — J. P.). Ištikrųjų J. Balčikonis neparašė nei gramatikos vadovėlio, neistilistikos, nei vertimo vadovėlio, bet ir iš dėstytojo tribūnos, ir recenzijomis, vertimais bei kitokia savo veikla visą laiką mokė „gyvųjų kalbos dalykų“. Tarp šių gana ženkli vieta pridera ir stiliui. 30 10. BAJIbYHKOHHC O CTHJIE Pe31oMe Ilpodeccop FOo3ac BajibunroHuc He OCTABHJI HAM CICIMAJILHELIX HCCJIIEeJIJOBAHHHŪ IMO JIHTOBC- KOH CTHJIKCTHKE, TEM He MEHEE K CTHJIIO H CBS3aHHBIM C HAM BOIIpOCAaM OH OOpaINaJICA BO MHOIHX cBOHx paGorax. Hax6ojiee sicHO H IIOJIHO CBOIO TOUKY 3pEHHS Ha CTHJIb OH H3JIOXHJI B IIOJIEMHKE € JIMKTOBCKHM IikcaTejieM Bb. Cpyoroii (1927). B xauecrBe riiaBHO#N IpelNIOCbIIKH XODONIETO CTH- JIA HM B IIEDBYIO OSPpLeIIb Bb]IBHTAIOTCS TDAMMATHYeCKASI, CJIOBOOOpa3OBATEJILHAS IpaBHJI5LHOCTb peur H cOOJIOJIeHHe 3aKOHOMEPHOCTEH pa3BHTHS s3bIKA. CTHJIL He OTIEJIHM OT s3bika. [ToaTomy 6e3 npaBHJIbHOH pet*H HeMbICJIAM H XODONNIHĖ CTHJIb, KOTODEIN IPH BCEM MHOIr00Gpa3HH CBOHX dopM H TPOSIBIICHA He MOXKET BHIXOIHTH 3a pAMKH, YCTAHOBJIEHHbIC CHCTeMONH s35IKa. Hapsany C 3THM B S5135IKOBeJIMECKOM HaciIejmu IO. BajibunkoHuca HEpeJIKH CYXJIEHHA H 3aMe4aHMs O BAaX- HOCTH fi3LIKOBOTO 4YTbA UI BOCHDHSTHS CTHIMCTHYSCKOM OKDpAaCKH H OTTEHKOB CJIOBA, HIOAHCOB ero CeMAHTHKH. CyIIECTBEHHBIMA Ka4ecTBAMH CTHJIS, 0 MHEeHHIO Itpod'eccopa, SBISIOTCH JIOTHY-- HOCTb HM3JIOXCHHSA, SCHOCTb Bbipaxenns. OO 3ToM rosopurcs B crathe „IlotueMy Hano XODpONO 3HATb CBOH si3bIK“. VI3 Bcex TpeGoBaHHū, HDeĮ[rbsBIISIEMbIX FO. BaribuukoHHcCOM K XODONEMY CTH- JIIO, Ha NepBEIK IUIAH B erO YYCHWH BBIABHIAETCH TpeOOBaHHe yMETh BHIDAKATHCS XHBO, HOO »HEXHBOE He MOxeT GrITh XOpoInM“, Karas petub cCuHTaeTCSA KUBO H KaKast HEXHBOM, — 00 3TOM HAHOOJIEC OTHO MBI Y3HAŠM M3 ero perteH3HH Ha JIMTepaTypHbIE TIpOH3BEJIEHHS JIUTOBCKHX IMCaTE- Nici H JIATOBCKHME IEpeBOJIbI HpOMH3BEJIEKHĖ MHDOBOKH JTHTEPATYPHI, a TAKXE H3 NIDpaPpJIEHHLIX HM JIATOBCKHX TEKCTOB APYIHX cTHIeH (OcoOemHo mepmommyeckoif revarn). I“ OBODpHTb XOPOIIHM CTH= JIEM — 3TO 3HA4WT, coryiacHO FO. BajibunKOHHCY, JIEDXATECHA IO BO3MOXKHOCTH Oke K JKHBOR HApO/IHOM peun, YIHTECS Y Hee, CJIe/[OBATb ee yumm obpasnaM. ĮlaHHOTO TIDHHIMIIA TINATEJILHO: NpHJIEpXHBAJICHA CAM Ipodeccop Kak B OPHTHHANBHEIX CBOMX paboTax, Tak H B IIEpeBOJIaX CKa30K („Tricgua Hi ojmma HOWL", Gparss I'pumm, X. Arnepcen, III. Ileppo) H XYJ10xecCTBEHHLIX IDOH3BE- JeHHH JpyruxX xaHpoB. Ero MHOIMOH4HCIJICHHbICE IepeBOJILI IpejicTABJISIOT COGOH IIPEeKpacHyIo- XNIKOJIY HE TOJIBKO IIDaBHJILHOŽ H JXHBOH peuK, HO H XODOILUEro CTHIIA.