Dėl LKŽ žodžių „įmislė“ ir „įžaistis“

À propos des mots du LKŽ įmislė et įžastis 1. Le mot įmislė (LKŽ IV 68: įmislė? (orig. įmiesle) sf. occasion, opportunité) est tiré du récit « Aplankymas seniuko » (1853) de l’écrivain et didacticien Petras Gomalevskis. Il y est employé deux fois — aux formes du singulier accusatif et du pluriel génitif: o vienok rejk cze pasymyslity, nes cze turem gera imiesle ant pagelbiema artyma; … žmones jeszka tokiu imieslu, idant par dawymą pagalbas artymui, galėtum padauginty gerus darbus sawa… (p. 40). L’auteur du récit a expliqué ce mot dans une note en polonais: okazya, c’est-à-dire occasion, motif, opportunité. Le mot imiesle de P. Gomalevskis est un calque letton évident, cf. letton iemēls « reproche; prétexte »; dans son dictionnaire (ME II 44), K. Mülenbach donne aussi, d’après une source écrite, « Lat-golas Wôrds », la forme iemesle « cause ». P. Gomalevskis n’a pas employé ce mot par hasard. Ayant exercé longtemps les fonctions de pasteur en Latgale, à Ilūkste, il a sans aucun doute été constamment en contact avec la langue lettone et l’avait peut-être même apprise. La forme du mot dans son récit peut refléter une prononciation dialectale, car une bonne partie des parlers lettons de cette région prononcent un ie comme un i long et, au lieu de ē étroit, une diphtongue ie (Rudzīte, 1964, p. 273, 281 sq.). Une fois rétablie dans la langue lettone standard, la forme notée donne iemēslē « reproche; prétexte ». Le mot iemēls avec un ē long dans la racine est également attesté en letton: iemēls² à Nigranda (voir ME II 45). Puisque P. Gomalevskis notait le ī long par la lettre i (cf. son idant ~ y dant), il faudrait restituer ce mot dans notre langue sous la forme ymislė, c’est-à-dire sous sa forme dialectale (mais probablement pas sous la forme de la langue lettone standard: iemēslē). 2. Le LKŽ IV 282 donne le mot įžastis (: įžastis, -ies sf (?) S. Dauk. cause), qui, comme le montre le fichier du LKŽ, est tiré d’une phrase de l’« Histoire de la Lituanie » de S. Daukantas, publiée aux États-Unis: Vienok visoje toje Lenkų ūkės namkarėje Lietuvių giminės namie lindoję; negal žinote ižasties to jų ramumo, turėjo būti ar didei nuvarge dabar, minavotose Gudų karėse, ar patys nekibinamais nenorėjo be lyzciaus karės pradėti (Lietuvos istorija, 1893, p. 134). Dans le manuscrit original de l’« Istorijos žemaitiškos » conservé au dépôt des manuscrits de la bibliothèque de l’Institut de langue et de littérature lituaniennes, la phrase citée se lit ainsi: Wienog wisso to mumkarie Lankų ukes, Lethuwi gimines numei lindoię negal žinote ižasteis (viršuj šio žodžio paaiškinta: liczaatis — B. V.) to iu rumuma, turieję bute ar dide nuwarge dabar mundotose Gudu karėse, ar patys nekibynamis nenorieję be licziaus karęs pradiete (Istorije Žemaytyszka, f. 60). Comme on le voit, le mot įžastis, employé au sens de « cause », diffère par son orthographe de la forme donnée par le LKŽ. Le mot s’écrit ainsi non seulement dans l’« Istorijoje žemaitiškoje », mais aussi dans le manuscrit de la traduction par S. Daukantas du récit de J. Kampė; cf. Js turieje ižasti wilteis, iog krasztas amerikôs nefoley turieje bute (Rubinatio Pelužės Giwenimas, p. 180). Puisque le mot įžastis est écrit deux fois de la même façon, et pas dans la même œuvre, il ne semble pas nécessaire de douter de son existence ni de sa graphie. Il en va autrement de sa variante įžais tis donnée par le LKŽ, qui jusqu’à présent n’est attestée que dans la publication précitée de S. Daukantas. On ne sait toujours pas quel manuscrit de l’« Istorijos žemaitiškos » a servi à l’édition de cet ouvrage; toutefois, il est peu probable qu’il s’agisse, comme on l’a supposé, de la copie de celui-ci récemment découverte à Leningrad (Žilevičius, 1983), où, dans la phrase citée, à la place de ce mot 215 on trouve lyčius ([Istorija žemaitiška], p. 116). Le mot įžastis figurait nécessairement dans le manuscrit utilisé pour la publication. Įžaistim a très probablement été introduit consciemment ou non par les éditeurs, à moins qu’il ne s’agisse simplement d’une coquille. Il convient donc de considérer avec réserve le mot įžaistis inclus dans le LKŽ. Il faudrait s’appuyer non pas sur les écrits de S. Daukantas publiés et édités de diverses manières, mais sur une source authentique plus fiable (et même plusieurs), qui privilégie la forme avec a — įžastis. Le mot įžastis, comme priežastis, est probablement apparenté par son origine aux verbes žašti, žōšti (Lyberis, 1984, p. 74 sq.). Pour la dérivation, cf. les mots įžadas « engagement, promesse solennelle » et priežadas « 1. engagement, promesse; 2. vœu, engagement… » Birutė Vanagienė LITERATŪRA Istorije Žemaytyszka [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)2. [Istorija žemaitiška] [rankraštis] // LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas. F. 29—1056. Lyberis A. Žadas, žodis ir jų giminaičiai // Kalbos kultūra. 1984. Nr. 48. Lietuvos istorija nuo seniausių gadynių iki Gediminui D. L. K. parašyta 1850 m. Simano Daukanto. Plymouth, 1893. T. 1. Mülenbacha K. Latviesu valodas vārdnīca. Rīga, 1925—1927, II sējums. Rubinatio Pelužes Giwenimas izgzolditas isz Teutonų kalbos į Žamajtių [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)24. Rudžite M. Latviesu dialektoloģija. Rīga, 1964. Žilevičius L. „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio keliai // Literatūra ir menas. 1983. Lapk. 19. Dar vienas kitas žodis dėl Ardea cinerea pavadinimų Nykstančio dabar balų paukščio garnio /Ardea cinerea/ tarminis pavadinimas naujai išėjusiuose kalbos mokslo veikal uose pateiktas šitaip: liet. gėnžė, genžė „gežė, gešė, toks balų paukštis“ (Vanagas, 1981, p. 112), gėšė, genšė (sen. gemšė?); gėžė, genžė (Urbutis, 1981, p. 20). Kas tai per variantai? Kokiose kalbos sistemose funkcionuoja šie faktai ir kokia jų turėtų būti bendrinės kalbos norma? Iš dabar pateikiamų citatų matyti, kad autoriai juos visus bene laiko tolygiais, kaip ir pramaišiui įvairiose vietose vartojamais. Kaip rodo gėnžės žodžio straipsnis LKŽ III 239, jis vartotas dünininkų K. Jauniaus (Kvėdarna), A. Juškos (Kaltinėnai), K. Maciaus raštuose. Formą g’ė.n’dž’ė 1958—1976 m. girdėta sakant pačius seniausius Pävandenės, Pajūrio, Kvėdarnos, Tryškių, Rietavo šnektų atstovus, g’ė.n’dž’i — nugirsta Kuršėnuose, Šaukėnuose (Vėrputėnų k.), Kùrtuvėnuose (Užkalnių k.). Tai yra šnektos, įeinančios į vad. nosinių balsių išlaikymo zoną ir greta žodžių rōn’z’i’t’ės | rōn’z’i’t’īs | rūn’dž’i-t’i’s ~ rąžyties, b’r’ė.n’c’t’ė | b’r’ė.n’c’t’i ~ brėsti, r’ė.n’c’t’ėis | r’ė.n’c’t’i’s ~rėžties, gr’ė.n’c’t’ė | gr’ė.n’c’t’i ~ gręžti turinčios g’ė.n’dz’ė | g’ė.n’dž’i kaip savaime suprantamą dalyką. (Jaunimas dabar to žodžio nebežino, nebent pasako palyginimą 216