Dėl LKŽ žodžių „įmislė“ ir „įžaistis“

Dé LKZ žodžių įmislė ir įžaistis asta Ska E a og a 1. Žodis įmislė (LKZ IV 68: jmislé? (orig. imiesle) sf. proga, okazija) paimtas iš rašytojo didakto Petro Gomalevskio apysakos „Aplankymas seniuko“ (1853). Čia jis pavartotas du kartus — vns. galininko ir dgs. kilmininko formomis: 0 wienok rejk cze pasymyslity, nes cze turem gera imiesle ant pagelbieima artyma; LE žmones jeszka tokiu imieslu, idant par dawyma pagalbas artymuj, galietum padau- = | ginty gerus darbus sawa... (p. 40). Apysakos autorius šį žodį išnašoje lenkiškai ya paaiškinęs: okazya, t.y. proga, dingstis, pragumas. SBE P. Gomalevskio žodis imiesle — aiškus latvizmas, plg. lat. iémesls prickal®. tas; pretekstas“; K. Miūlenbachas savo žodyne (ME II 44) iš rašytinio šaltinio „Lat i golas Words“ dar nurodo formą iemesle „priežastis“. P. Gomalevskis šį žodį pavarfr tojo ne atsitiktinai. Kunigaudamas ilgokai Latgaloje, Tlukstéje, jis, be abejonės, nuolat susidūrė su latvių kalba, o galimas daiktas, buvo jos ir pramokęs. Žodžio pavidalas jo apysakoje gali atitikti tarmišką tarimą, nes nemaža dalis to krašto latvių šnektų vietoj ie taria ilgą i ir vietoj siauro é — dvibalsį ie (Rudzite, 1964, p. 273, 281 tt.). Atstatę pagarsiui į latvių bendrinę kalbą, turime iemėsle „priekaištas; pretekstas“. Žodis iemesls su ilgu šakniniu é taip pat latvių kalboje paliudytas: ičėmęsis? iš Nigrandos (žr. ME II 45). Kadangi ilgąjį i P. Gomalevskis žymėjo raide i (plg. jo idant ~ ydant), į mūsų kalbą šį žodį reikėtų atstatyti ymieslė, t.y. jo tarminiu pavidalu (bet vargu ar latvių bendrinės kalbos pavidalu: iemėslė). 2. LKŽ IV 282 duodamas žodis įžaistis (: įžaistis, -ies sf (?) S. Dauk. priežastis), kaip rodo LKŽ kartoteka, yra paimtas iš JAV išleistos S. Daukanto „Lietuvos istorijos“ sakinio: Vienok visoje toje Lenkų ukės namkarėje Lietuvių giminės namie lindojo; negali žinoti įžaisties to jy ramumo, turėjo būti ar didei nuvargę dabar, minavotose Gudų karėse, ar patys nekibinami nenorėjo be lycziaus karės pradėti (Lietuvos istorija, 1893, p. 134). Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraštyne esančiame „Istorijos žemaitiškos“ rankraštyje (originale) cituotas sakinys taip skamba: Wienog wisso 16 numkarie Lankū ukes, Letuwiu gimines numei lindoię negal žinote ižasteis (viršuj šio žodžio paaiškinta: liczaaus — B. V.) tė iu rumuma, turieię bute ar dide nuwargę dabar minaotose Gudu kariesę, ar patis nekibynamis nenorieję be licziaus karęs pradiete (Istoryje Žemaytyszka, Ip. 60). Kaip matome, priežasties reikšme pavartotas žodis įžastis nuo LKŽ esančio skiriasi užrašymu. Taip šis žodis rašomas ne tik „Istorijoje žemaitiškoje“, bet ir S. Daukanto J. Kampės apysakos vertimo rankraštyje, plg. Js turieję ižasti wilteis, iog krasztas amerikos netoley turieję bute (Rubinatio Peluzęs Giwenimas, p. 180). Kadangi žodis įžastis du kartus ir ne tame pačiame kūrinyje užrašytas vienodai, tai abejoti dėl jo egzistavimo ir grafinio vaizdo, atrodo, nereikėtų. Kas kita su LKŽ pateiktu jo variantu įžaistis, kuris iki šiol užfiksuotas tik minėtoje S. Daukanto publikacijoje. Tebėra neaišku, kokiu „Istorijos žemaitiškos“ rankraščiu remtasi leidžiant šį veikalą, bet vargu ar tai buvo, kaip bandyta spėti, neseniai Leningrade surastas jo nuorašas (Žilevičius, 1983), kur cituotame sakinyje vietoj šio žodžio os S ERS ia yra lyčius ([Istorija žemaitiška], p. 116). Publikacijai panaudotame rankraštyje neabejotinai turėjo būti žodis įžastis. Įžaistim greičiausiai jį sąmoningai ar nesamoningai padarė rengėjai, jei tai nėra tiesiog korektūros klaida. Tad į LKŽ įtrauktą žodį įžaistis turėtume žiūrėti rezervuotai. Remtis vis dėlto reikėtų ne išleistais vienaip ar kitaip paredaguotais S. Daukanto raštais, o patikimesniu autentišku (ir dar ne vienu) šaltiniu, teikiančiu pirmenybę formai su a — įžastis. Žodis įžastis, kaip ir priežastis, kilme tikriausiai susiję su veiksmažodžiais žasti, Zosti (Lyberis, 1984, p. 74 tt.). Dėl darybos plg. žodžius įžadas „pasižadėjimas, įžodis“ ir priežadas „1. prižadėjimas, pažadas; 2. apžadas, įžadas...“. i 2 lh EM Bh Tl SEER SE BAS Br Ae FAIRS Tų Red ap a atras ec ahs Biruté Vanagiené PE ay Ow 8 RY IRE ERS a AE ray mi ka Cee ATS Rr GL Miki“ ien Sie Bra LirĖRATŪR "rr Uni Mis Gar wl a e BT ALLS BRT Si RSE tai A SU ne gen SE Istoryje Zemaytyszka [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)2. [Istorija žemaitiška] [rankraštis] // LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas, F. 29-1056. Lyberis A. Zadas, žodis ir jų giminaičiai // Kalbos kultūra. 1984, Nr. 48. Lietuvos istorija nū seniausių gadynių iki Gediminui D. L. K. parašyta 1850 m. Simano Daukanto, Plymouth, 1893. T. I. Miilenbacha K. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1925—1927, TI s&jums. Rubinatio Peluzęs Giwenimas iszgėlditas isz Teutonū katbos i Žamaijtiū (rankraštis) // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)24, Rudzite M. Latviešu dialektologija. Riga, 1964, wl Žilevičius L. „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio keliai || Literatūra ir menas, 1983, Lapk. 19. gn Ami ey Dar vienas kitas žodis dėl Ardea cinerea pavadinimų Te riai a i ps PE Ee T Nykstan€io dabar balų paukščio garnio /Ardea cinerea/ tarminis pavadinimas naujai išėjusiuose kalbos mokslo veikaluose pateiktas šitaip: liet. gén¥é, gene „gęžė, gęšė, toks balų paukštis“ (Vanagas, 1981, p. 112), gėšė, gėnšė (sen. gemšė?); gėžė, genžė (Urbutis, 1981, p. 20). Kas tai per variantai? Kokiose kalbos sistemose funkcionuoja šie faktai ir kokia jų turėtų būti bendrinės kalbos norma? Iš dabar pateikiamų citatų matyti, kad autoriai juos visus bene laiko tolygiais, kaip ir pramaišiui įvairiose vietose vartojamais. Kaip rodo gėnžės žodžio straipsnis LKŽ III 239, jis vartotas dūnininkų K. Jauiaus (Kvėdarna), A. Juškos (Kaltinėnai), K. Maciaus raštuose, Forma g'ė.n'dž'ę 1958—1976 m. girdėta sakant pačius seniausius Pavandenės, Pajūrio, Kvėdarnos, ryškių, Rietdvo šnektų atstovus, g'č.n'dž'i — nugirsta Kurščnuose, Saukénuose (Varputėnų k.), Kūrtuvėnuose (Ūžkalnių k.). Tai yra šnektos, įeinančios į vad. osinių balsių išlaikymo zoną ir greta žodžių rgn'ž'i't'eis | ron'ž'i"t'i"s | rūn'dž'i-- ‘i's ~ rąžyties, b'r'ė.n'e't'e |b'r'ė.n'c't'i ~ brėsti, r'ė.n'č't'čis | r'ė.n'č"'t'i's ~réities, gr'ė.n'č't'ę | gr'eii.čti ~ gręžti turinčios g'ė.n'dž'ę | g'ė.n'dž'i kaip savaime suprantamą dalyką. (Jaunimas dabar to žodžio nebežino, nebent pasako palyginimą 2167 ;r-- Dra a EE Taa aa A i ES en REE elniais Sianio TPL LGR oer TL SA LR A | Ef, sia 5 Cy To Vila Eon A