Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS ELENA GRINAVECKIENĖ, JUZEFA MACKEVIČ KAI KURIOS BALTARUSIŲ LITUANIZMŲ FONETIKOS YPATYBĖS Įvairiu metu (praeityje ir dabar) baltarusių šnektose (daugiausia šiaurvakarinėse) dėl kalbinių, kultūrinių, ekonominių ir kt. kontaktų su lietuvių kalba ir jos šnektomis, o vietomis ir dėl lietuvių šnektų slavėjimo yra atsiradę nemažai lietuviškų skolinių. Akivaizdžiausi iš jų leksiniai lituanizmai. Lietuviški skoliniai baltarusių šnektose yra prigiję, tapę jų nuosavybe ir bendravimo priemonių elementais, o gyvuodami vartosenoje šalia baltarusiškų žodžių kaip lygiaverčiai, natūraliai yra paklusę baltarusių kalbos sistemai, supanašėję su baltarusių žodžiais neretai tiek, jog kartais nėra lengva juos pažinti lituanizmais. Tačiau ne visų lituanizmų fonetika subaltarusėjusi vienodai. Neretai čia pasitaiko nemaža įvairumo, susiduriama su fonetiniais skolinių variantais. Visa tai paprastai didele dalimi priklauso nuo lituanizmo skolinimo laiko, nuo šnektos, į kurią skolinys patenka, fonetinės sistemos būklės, nuo skolinio vartojimo joje intensyvumo, taip pat ir nuo paties skolinio lietuviškos formos ir kt. Tam tikra dalis lituanizmų dar nėra atitrūkusi nuo gimtosios kalbos, o tarsi yra automatiškai baltarusių perimta ar tiesiog perkelta. Jų ir fonetika išlaikyta lietuviška. Tokių lituanizmų tarpe minėtini: apýod (< lie. arúodas) [Juod.; Mal.; Malk.], бальзені (< lie. balžienos) [Grauż.; Mal.], за́кты¹ (< lie. gáktos) [1, T. 1, c. 406; Mal.], за́йны ‘žandikauliai; burna’ (< lie. žįúnos) [1, T. 2, c. 337], клу́мпи (< lie. klùmpės) [1, T. 2, c. 479–480; Grik.], купене́ць ‘kopinėti’ (< lie. kopinėti) [S.S.], куційна́ца (< lie. tarm. kucinécis~kutinėtis) [1, T. 2, c. 592; Dain.], кру́сня ‘akmenų krūva’ (< lie. krùšnis) [1, T. 2, c. 537–538], кяўло́к ‘kas kiauliškai elgiasi, nemandagus’ (< lie. kiauliùkas, ‘nešvarus vaikas’, kiaũlius ‘nemandagus, kiauliškas žmogus’) [Kud.], лаўж ‘krūva žagarų, nešvarių drabužių’ (< lie. láužas) [1, T. 2, c. 631], расакі́ля (< lie. rasakilė) [1, T. 4, 274; Juod.; Mal.], саўсокі́ ‘katpėdėlės’ (< lie. sausìukai ‘t.p.’) [S.S.], саўсе́ня ‘grūstos bulvės su svogūnais’ (< lie. sausìenė ‘šutienė’) [1, T. 4, c. 374] ir kt. Šio tipo lituanizmai, kaip iš nurodytų šaltinių matyti, daugiausia pasitaiko pačiame baltarusių ir lietuvių šnektų pasienyje, kur intensyvūs tų šnektų kontaktai tebevyksta ir mūsų dienomis, kur tos šnektos nuolat maišosi ir lietuviškos slavėja. Jie yra aiškiausi pačių naujausių tokių kontaktų produktai. Nemaža jų dalis net savo fonetika neretai rodo lietuvių šnektas, iš kurių jie baltarusių pasiskolinti, pvz., 1 Baltarusių šnektų sprogstamasis z (paprastai pasitaikantis skoliniuose) dėl spaustuvės kaltės grafiškai neskiriamas nuo jų pučiamojo z. 123 быгундаць ‘išlandyti, apieškoti’ (< lie. tarm. iš-lundyć ‘t.p.’) [1, T. 1, c. 358; Grauž.], грумжа́ ‘tokia žuvis’ (< lie. tarm. grumzda ‘t.p.’) [2, c. 119], кіпса́ ‘kupstas pelkėje’ (< lie. tarm. kimsa ‘t.p.’) [1, T. 2, c. 462], куми́а ‘tokia pelkių žolė’ (< lie. tarm. kumšà ‘klampynė, apaugusi žole’) [1, T. 2, c. 570], nímna ‘пемпе’ (< lie. tarm. pimpė ‘t.p.’) [1, T. 3, c. 519; 2, c. 358], пумно́лакичы ‘purienos’ (< lie. tarm. pumpólakščiai ‘t.p.’) [Achr.; Juod.; Kur.; Mal.], pážuyi ‘plačios rogės; rogių vežėčios’ (< lie. tarm. rągutės ‘rogės’) [1, T. 4, c. 238; Juod., Mal.], свíntы ‘sekmadienis, šventa (diena)’ (< lie. tarm. švintà ‘t.p.’) [Psn.], скилу́ндзи ‘susukta taukinė’ (< lie. tarm. skilūndis ‘į kiaulės pilvą prikimšta raumenų dešra’) [1, T. 4, c. 448], сла́сны ‘slėsna’ (< lie. tarm. slãsna ‘t.p.’) [1, T. 4, c. 478], cým-pa ‘kas apsileidęs, nešvarus’ (< lie. tarm. sutrà ‘t.p.’) [1, T. 5, c. 23], mpýua ‘mėšlas, dvėsena’ (< lie. tarm. trušà ‘t.p.’) [1, T. 5, c. 134]. Kitų lituanizmų pasitaikančių baltarusių šnektose, fonetika yra daugiau ar mažiau paveikta baltarusių įtakos. Pastebėta, jog visų pirma yra pakite baltarusių kalbai svetimi ar neįprasti skolinių vokalizmo dalykai: visais atvejais siaurėja kirčiuotų dvibalsių ir dvigarsių pirmojo sando balsis a ir jis išvirsta į o, pvz.: ai > ou: kóupacka ‘kairiarankis’ (< lie. kairius) [1, T. 2, c. 494; Mal.], nóucau (< lie. paišyti, paišyti) [1, T. 4, c. 37], nóuchi ‘nešvarumai, suodžiai’ (< lie. paišos) [1, T. 4, c. 37], pasz’óušųć ‘išeikvoti, išmėtyti’ (< lie. iš-gaišinti ‘t.p.’, plg. dar gaišate ‘prapūtis, pražūtis’) [1, T. 4, c. 253; S.S.], poúcm (< lie. raistas) [1, T. 4, c. 302–303] ir kt; au > oy: klóbyčicka ‘sakanti lie. tarm. pertarą klaũsai ‘klausyk’ [1, T. 2, c. 478–479; Pal.], kóyu (< lie. káũsas) [1, T. 2, c. 508–509], kropu ‘kriaušis’ (< lie. tarm. kraũšis) [1, T. 2, c. 525], лоу́же (< lie. láužas) [1, T. 2, c. 673–674; Bak.; Kur.; Laip.; Malk.; Rak.; Val.], пло́ут ‘lentelė avilio lakai uždengti’ (< lie. pláutas ‘t.p.’) [1, T. 4, c. 15; Akm.; S. Trak.]; am > om: бомбля ‘spuogas’ (< lie. bamblys ‘kiekvienas sustorėjimas’, plg. dar bambti ‘pūstis, storėti’) [1, t. 1, c. 202], сомуч, сомец, сомчик ‘žuvų gaudymo samtis’ (< lie. samtis ‘t.p.’) [1, t. 4, c. 520; 2, c. 447; S.S.]; an > он: бо́нда, бо́ндачка (< lie. bandà) [1, T. 1, c. 203–205; Bystr.; Laip.; Mass.], бронкт, бронкта (< lie. brañktas) [1, T. 1, c. 218], шкилёнда (< lie. skilándis) [1, T. 5, c. 479]. Tokio balsio a siaurėjimo atvejų gausu. Jis yra būdingas visam plotui ir, be jokios abejonės, bus vykęs dėl baltarusių šnektų fonetikos įtakos (plg. jų kalbos жоўты ‘geltonas’, кроў ‘kraujas’, по́ўны ‘pilnas’, taip pat Lydȯs, Varanavo, Vielikos ir gretimų raj. šnektų проўда < праўда ‘tiesa’, троў < траў ‘žolių’ ir kt.). Susiaurėjęs ir išvirtęs į o čia paprastai yra ir lietuviškų skolinių balsis a, pastoviai kirčiuojamas žodžio kamiene², pvz., zákmь ‘gaktos’ (< lie. gãktos) [1, t. 1, ² Lie. skolinių kirčiuoto žodžio kamieno a (ir dvigarsių ai, au, am, an pirmojo dėmens) virtimas slavų kalbose o, remiantis K. Būgos pateiktais pavyzdžiais, turimas jau XIV a. [3, t. 1, p. 227]. Mūsų dienomis paskolinti ir kai kuriose baltarusių šnektose Vilniaus krašte vartojami šio tipo lituanizmai lie. a turi išlaikę sveiką, pvz., zákmb (lie. gãktos) [Čyč.]. 124 c. 468], kóciń (< lie. kãsa, plg.: kúry kóciaų grãdki) [1, t. 2, c. 431], núoian ‘rakštis’ (< lie. pašinas) [2, c. 369; Kaun.; Stral.], stõji ‘stačias’ (< lie. tarm. stãčas ~ stãčias) [1, t. 4, c. 591–592; Gem.] Baltarusijų kalbai neįprastas lietuvių dvibalsis (i)uo visai sveikas pasitaiko tik pačiuose naujausiai jų pasiskolintuose lituanizmuose ir ten, kur lietuvių kalba dar gyva, pvz., jau minėtas apýod < arúodas; kitur šnektose jis pirmiausiai trumpėja ir vienbalsėja, išvirsdamas į už save platesnį balsį (i)o [4, p. 183, 184, 189], pvz., akóm, akóma ‘akuotas’ [1, t. 1, c. 73], apód ‘aruodas’ (< lie. arúodas) [Juod.; Mal.], žilėnь, žilónь ‘gylys’ (< lie. gyluonìs) [1, t. 1, c. 444; Pal.], Аболікачы ‘Breslaujos raj. kaimas, vietos lietuvių vadinamas a’buol’i·kščiai (plg. jų a’buol’i·s ~ obuolỹs) ~ Obuolỹkščiai’, Ёдажэмь ‘Breslaujos raj. Adomėniškės kaimo kalnelis, vietos lietuvių vadinamas Juodažemỹs’, Ёдлавічы ‘Breslaujos raj. kaimas, vietos lietuvių vadinamas júodela·nai ir júodla·nai’ (pastarasis kilęs iš Júodela·nai ~ Júodelėnai³, pvz., júodla·nuos g’i·mus mamù·t’e ir aš; dėl júodla·nai < júodela·nai dar plg. šių vietų lietuvių stó· < šitó· ‘šioji’); Ёдлóyckia ‘Juodelėnų kaimo gyventojai’, Пóдзiуки ‘Breslaujos raj. Petkūniškės kaimo kalnelis, vietos lietuvių vadinamas púodz’iš’k’e ~ Púodiškė’ [5, p. 173, 174, 186, 188; 6], Ёдынка ‘Šalčininkų raj. Akmenynės kaimo upelis’ < lie. Júodupė ‘t.p.’ [7], Aбóлiуки ‘Baranavičių raj. kaimo ir lauko vardas’, plg. lie. Obeliškiai ‘Rokiškio raj. kaimas’, dar plg. lie. obuolỹs [8, c. 13], Iómкluki ‘Varanavo raj. kaimas’, plg. lie. Júodkiškiai ‘Ukmergės raj. kaimas’, Крóniуки ‘Breslaujos raj. kaimas’, plg. lie. Kruópiškis ‘Utenos raj. viensėdis’ [9, c. 21, 23], Ло́ша ‘Ašmenos intakas prie Gervėčių, vietos lietuvių vadinamas Aluoša, Aluošià [10, p. 219]⁴, nodźinka ‘puodynė’ < lie. puodýn[ė] ‘t.p.’ + sl. -ka [1, t. 4, c. 33; Juod.; Laip.; Mag.; Rak.; Skrud.], сло́ксня, сло́киня, сло́кишна, сло́киня ‘karna’ < lie. slúogsna ‘t.p.’ [13, c. 388; 14, p. 189; dar plg. 15, s. 349; 16, c. 50], Vžolíi ‘Varanavo raj. miškelis ir kelias, vietos lietuvių vadinami v·žolijo·s (plg. ten tariama ú·žuolas ~ ąžuolas) ~ Ažuolijos’ [8, c. 240; 17] ir kt. Toks lie. uo virtimas sl. kalbose, K. Būgos tvirtinimu [3, t. 1, p. 229], — baltarusių fonetikos reiškinys, prasidėjęs XVI a. pradžioje. Šis dėsnis, kaip rodo kai kurių br. šnektų lituanizmai, vietomis tebesiformuoja ir dabar. Kad lietuviškų žodžių -(i)uo- lietuviškai pramokusių slavų lūpose lengvai virsta -(i)o-, gerai rodo ir toks jų lietuviškų žodžių tarimas, kaip dóna < dúona, dót < dúoti, póla < púola, prausiós < prausiuosi, sólòse < súolose, važiót < važiuóti ir kt., plg. dar le. pabucok ‘pabučiuok’ < lie. tarm. pabučiok, važok ‘važiuok’ < lie. tarm. važiuok, dos’u < lie. dúosiu [15, s. 351, 352]. ³ Kad Ёдлавічы tikrai nieko bendra neturi su le. jodła ‘eglė’, gerai rodo šiose apylinkėse vartojama baltarusių šnekta, kurioje ‘eglė’ vadinama ёлка, o kadugys – gzlėнец < lie. tarm. ėglis. ⁴ Dėl br. Ло́ша (< lie. Aluošià) žodžio pradžios a nukritimo plg. jų баркулёз (< туберкулёз) ‘tuberkuliozė’, а́дка (< сладка) ‘saldu’ [1, t. 1, c. 260; t. 2, c. 630] ir kt. Upėvardis Ло́ша < Aluošià, o ši yra kilęs iš šaknies al-, plg. alėti ‘tekėti’, ‘bėgti’, ir priesagos -uoša, -uošia [11, p. 206]. Čia pateikiamas lituanizmų (i)uo virtimo slavų kalbose į (i)o dėsnis galėtų tikti patikslinant ir Aukštutinio Padnieprio upėvardžio Ло́ша, laikomo baltizmu [12, c. 194], lietuvišką šaltinį. Jis taip pat galėtų būti pati lie. Aluošià, kaip ir tos pat darybos br. Ло́ша < lie. Aluošià. 125 Daugumo kitų lietuviškų žodžių fonetika ir daryba, stipriai paveikta baltarusių šnektų įtakos, yra daug labiau nuo lietuvių kalbos fonetikos nutolusi, kartais beveik neatpažįstamai, neretai nereguliariai pakitusi. Tuo dažniausiai ypač pasižymi senesni lietuviški skoliniai, pasitaikantys baltarusių šnektose, labiau nutolusiose nuo lietuvių ir baltarusių šnektų dabartinių kontaktų zonos, bei pavieniai lituanizmai, dažniausiai pasitraukę į pasyvųjį baltarusių leksikos fondą. Tai galbūt geriausiai rodytų kartais palyginti gausūs to paties lietuviško skolinio variantai, pasitaikantys skirtingose br. šnektose, plg. kad ir lituanizmų burbulas, paišyti (paišyti), pleiskanės, skerštuvės, svirtis (svirtis, dz. svirsnia) ir kai kurių kitų būdingesnius subaltarusėjusius variantus: burbulas > бу́рбу́лка, бу́рбалка, бу́рбалька, бу́ро́лька, бу́рбалмка, бу́льбамка, бу́рдайка ir kt. [1, t. 1, c. 201, 236, 237, 241–243]; paišyti > по́йцаць, бо́йцаць, по́йсаваць, по́льсаваць, по́ясаваць, пульсаваць ir kt. [1, t. 1, c. 202; t. 4, c. 36–37, 45, 186]; pleiskanės > пласко́ні, плас-ко́ні, плас-ко́не, паско́ні, паско́не, пло́скуни, пло́скания, пло́скунькі, пло́сканя, по́сканни, пло́скунь, пло́скань, пласку́нькі, пласку́ни, пласканя, пласканина, пласкунькі, паскані, пасканя, пасканіна ir kt. [1, t. 3, c. 529–530; t. 4, c. 53; 2, c. 435; 18, карта № 283]; skerštuvės скярсту́лі, скярсту́ля, скарсту́лі, сквярсту́ля, скярста, скярсты, скярста, скярсту́нне, скверты, скярэная ir kt. [1, t. 4, c. 441, 446, 471]; svirtis (svirtis, svirsnia) >сверць, сверць, свіршня, біршня, швершня, швіршня, свір, асвір, ацвір, свірня ir kt. [1, t. 1, c. 106; t. 4, c. 386, 395, 396–397; t. 5, c. 475]; greitpolkė ‘pasiutpolkė’ > грэйпо́лька [1, t. 1, c. 495]; jūd­rė ‘linų piktžolė’ > юдрыца, лютрыца [1, t. 5, c. 540]; liūrba ‘stora skiedra’ > люрба, ну́рба, ру́льба, рульбіна [1, t. 2, c. 705; t. 4, c. 314], suktinis ‘toks šokis’ > сюптынь [1, t. 5, c. 62]; šalavija > шалаўя [1, t. 5, c. 453]; šelmūš > шаламянь, шаламя, шаламяц [1, t. 5, c. 452]; šunavija > шуя [1, t. 5, c. 512] ir kt. Taigi br. šnektose susiduriama su palyginti nemažu kiekiu žodžių, kurių fonetinis skambėjimas daugiau ar mažiau primena lietuviškus žodžius ir semantika tapati ar artima atitinkamų lietuviškų žodžių semantikai. Vadinasi, kai kurie br. šnektų neatpažinti lituanizmai savo fonetikoje iki šiol neretai slepia dar neatskleistus dėsnius, leidžiančius tokį svetimžodį pripažinti lituanizmu. Kai kurių tokių neabejotinų lituanizmų fonetika rodo, jog vietoj jų dvibalsio uo kai kur baltarusių šnektose turimas vienbalsis a, pvz., эда́ ‘guoba’ < lie. guoba [20, t. 3, c. 7], plg. dar ir kitus jos giminičius, pasitaikančius baltarusių, taip pat lenkų šnektose; pvz., br. эдб, эдбіна, га́бы, эдбі [1, t. 1, c. 397; 5, c. 303], le. gab, gabina [21, s. 788], plg. dar Ганкі ‘bala ir krūmokšniai’ [8, c. 55] < lie. Guobos, Guobės ‘ganyklos vardas’ < guobos. Atvejų, kai tokio skolinio kamieno vietoje br. šnektose yra a, pasitaiko ir daugiau. Jie neretai tinka būti raktas atpažinti ir kai kuriems kitiems, baltizmais įtariamiems, br. šnektų žodžiams. Lie. uo > br. šnektose a dėsniui yra paklususios br. антара́плацеці ‘pasūkos’ < lie. tarm. antarãpluostės ‘t. p.’ [1, t. 1, c. 82] bei надзінка ‘puodynė’ [18, c. 822] < lie. puodynė. Taikant dėsnį lie. (i)uo > br. šnektose (i)a greičiausiai lituanizmu laikytina ir leksema жо́жаль ‘tokia balų žolė’ bei palyginti gausūs kiti tos pat šaknies ir reikš- 126 mės jos fonetiniai bei darbiniai perdirbiniai — а́джэль, а́жэль, а́ждаль (< dėl metatezės iš а́джаль), а́жджаль, а́жджыль, а́жджэў, а́жджар, а́жджмыр ir kt. [1, T. 5, c. 174, 333, 550—551]. Tai greičiausiai sudurtiniai žodžiai. Lietuviškas jų šaltinis pagal fonetiką ir semantiką galėtų būti tos pačios reikšmės leksema juodžolė ‘tokia pelkių vaistažolė’, plg. dar juodšaknė ‘miškinė sidabražolė’. Šios fonetikos lituanizmų pasitaiko vienur kitur ir br. šnektų vietų, taip pat asmenų varduose, pvz., Абалікума ‘pvd.’ [19, c. 15], dar plg. Абалікучы ‘Breslaujos raj. kaimas, vietos lietuvių vadinamas a'buol'ikščiai~Obuolýkščiai’ [5, p. 174]; Абалічкі ‘Varanavo raj. kaimas’ [9, c. 12], plg. br. Абалікавы; Абаль ‘pvd.’ [19, c. 15], dar plg. lie. obuolys; Едгалі ‘Breslaujos raj. kaimas’ [9, c. 91] < Ядгалі (dėl žodžio pradžios a prieš j priešakėjimo), plg. lie. Juodžgalys ‘Anykščių raj. kaimas’; Едглани ‘Astravo raj. kaimas’ [9, c. 54] < Ядглани, plg. lie. Juodaklonis ‘Trakų raj. kaimas’, Едглкны ‘Ašmenos raj. kaimas’ [9, c. 42] < Ядглкны, plg. Едглани; Едзі ‘Smurgainių raj. kaimas’ [9, c. 91] < Ядзі, plg. lie. Juódžiai ‘Anykščių, Jonavos ir kt. raj. kaimai’ ir kt. Visai taip pat dvibalsis uo yra išvirtęs į a ir vieno kito į br. šnektas patekusio latvizmo. Štai br. агус ‘juodasis garnys’, kaip etimologai spėja, gali būti kilęs iš la. guoris ‘garnys, gužutis’ [20, T. 3, c. 66]. Dėsnis, pagal kurį baltizmų uo br. šnektose pavirsta į a, atitinka baltų-slavų bendrybių atliepimo dėsnį, visiškai su juo sutampa, plg. lie. dúoti ir br. даць, lie. guoba ir br. габа. Šių dviejų dėsnių visiškas sutapimas, kaip pavyzdžiai rodo, yra realiai egzistuojantis, tačiau, mūsų nuomone, greičiausiai tik atsitiktinai sutampa. Pripažindami jį baltų-slavų bendrybių dėsniu, kalbininkai netaiko jo slavų baltizmams atpažinti [22, s. 265]. Iš tikrųjų br. lituanizmų kamieno a atliepimo lie. uo dėsnis yra susiformavęs galbūt ir vėliau už baltų-slavų bendrybių uo: a dėsnį ar savarankiškai, nepriklausomai. Pamatas jam atsirasti galėtų būti dvi priežastys. Pirmiausia lie. uo > br. a greičiausiai nekirčiuotas, pvz., zabá < guoba, zabý < guobos. Vėliau šis a galėjo būti apibendrintas ir kirčiuotas. Tačiau yra atvejų, kai kalbamas tokio skolinio skiemuo yra tik kirčiuotas. Čia galbūt galėjo pasitarnauti balsio uo tarimas ua/va (plg. ir dabar kai kur pietinėse Lietuvos šnektose tokį tarimą: duáda~dúoda, duána~dúona, glúaksnis ‘gluosnis’, kuádas~kuódas, šlúata~šlúota, vuága~vuóga ‘uoga’ ir kt. [23, p. 234—236; 24, p. 77, žemėl. Nr. 66]⁵, plg. dar atvejus, kai iš ua yra kilęs kai kurių lie. ir la. šnektų žodžio kamieno dvibalsis uo, pvz., lie. tarmių apuolùs ‘apyvalus’, la. apuols (< apvalas) ir kt. [25, p. 276; 26, p. 18; 27, p. 37]. Šiuo atveju junginio ua pusbalsis u dėl prieš einančio priebalsio asimiliacijos turėjo išnykti (šlúata > *šláta ir pan., plg. *apvyñs < apvynys ir kt.), o, likęs vienas, a bus sutapęs su baltų senuoju a: (plg. šlá:ta ir brá:lis). Taip atsitikus, skirtingos kilmės balsio a tarimas galėjo visiškai sutapti, ir toks baltų a baltarusių (ir kitų slavų) baltizmams galėjo duoti vienodą atitikmenį, balsį a, plg. br. zab, le. gab < lie. *gábas < guobas ir br. mдрлляцца ‘terliotis’ [Kaun.] < lie. *terliátis ir kt. Iš čia matyti, jog baltų uo virtimas br. a bus buvęs netiesioginis, galėjęs vykti per baltų tarmių ua/va pakopą. Ryšium su tuo lie. uo > br. 5 Tokio tarmiško lie. ua tarimo plotas seniau galėjo būti didesnis. 127 a dėnis galėtų atspindėti lie. tarmių dvibalsio uo per ua raidos etapą. Nors jis kalbininkų iki šiol nepripažįstamas, bet yra neginčijamas faktas, galėjęs susiformuoti tuo laiku, kai baltų senasis a· buvo sveikas [dar plg. 3, t. 1, p. 228]. Pasitaiko atvejų, kai subaltarusėjusių lituanizmų žodžio kamieno uo būna išvirtęs į jų y. Tokių baltizmų tarpe akivaizdžiausias slavų apýd. Baltiška jo kilmė visuotinai pripažinta [28, s. 17–18; 29, c. 90]⁶. Nebeabejotinas šios fonetikos lituanizmas yra ir pačiame Lietuvos pasienyje, kur lie. kalba dar neužgesusi, vartojamas sudurtinis br. žodis дмана́наўцу ‘pašukos’ (< lie. tarm. antarà:plus’t’ė’s < antarà:płuoštės t.p.’ [1, t. 1, 82; 14, p. 189; 16, c. 61]. Šio vokalizmo lituanizmai yra ir br. а́русть, я́русь, я́рус ‘agrastas’ [16, c. 97; 30, c. 131] < lie. tarm. agruozdas. Ir br. бужа́нда bei бужа́лка ‘spragilo galva’ [1, t. 1, c. 235; Sud.] – tikri lituanizmai, atsiradę iš lie. buož- šaknies žodžių – buožė, buožė, buožėlė ‘spragilo galva’. Tokio pat vokalizmo yra ir br. lituanizmas бужгалкі ‘buožgalviai’ [1, t. 1, c. 498], kuriam pradžią davė lie. buožgalv[iai] ir br. priesaga -ki> *бож-галкі. Lituanizmui toliau baltarusėjant, pradinis jo б dėl sprogstamojo z (dėl—галкі z) tolimosios regresyvinės asimiliacijos išvirto į з, ir *бож-галкі > *зож-галкі. Palaipsniui *зож-галкі atsisakė sunkiai ištariamų priebalsių -ж- (> -ж-) ir -лк- (> -лк-) samplaikų, sutamsino šaknies o iki y ir tuo būdu, smarkiai aptemdęs savo etimologinį ryšį su lie. buožgalviai, išsirutuliojo iki dabartinio зўжгалкі. Kitas šio vokalizmo lituanizmas yra клюня/клюня ‘trobesys javams krauti’ [1, t. 2, c. 480–481; 18, c. 791–797, карты № 235, 236], kilęs iš lie. klūonas, dar plg. br. Клу́нічча ‘vieta tarp namų ir pievų’ [8, c. 118] < lie. kluонiena ‘pieva prie klojimo’. Greičiausiai lituanizmai yra ir стулінда, сталінда ‘kas kur lindi, kas susitraukęs’ (pvz., Стулінда – хто ходзя стуліўшыся; І гэта стулінда пашла ў ягоды; Пашла стулінда (apie katę) [1, т. 4, с. 613]. Ах ты сталінда гарбараты; Сталінда прышла, худзіна такая) [V. Baj.], savo fonetikoje slepiantys lie. uo>br. y (ir a) dėsnį. Abu šie žodžiai, kaip matyti iš jų darybos,—sudurtiniai. Pirmieji jų dėmenys yra стул- ir стал-, o antrasis abiejų jų – лінда. Pagal lie. uo virtimo br. šnektose y (ir a) dėsnius, pirmuosius jų dėmenis yra pamato kildinti iš vienos, iš *стуол- šaknies. Lietuviškas jos fonetinis ir semantinis šaltinis būtų stuolys ‘stuobrys’ (neutralioji pastarojo reikšmė skolinyje metaforizuota). Fonetškai skirtingų vienareikšmių стул- ir стал- variantų buvimas gretimose br. šnektose rodytų, jog jie abu galėjo būti pasiskolinti ne vienu metu. Antrasis kalbamųjų leksemų dėmuo – лінда greičiausiai visas lietuviškas, plg. linda ‘kas kur lindi’. Analogiškos fonetikos yra ir lituanizmas стума ‘stuomuo, stotas, figūra’ (pvz., Од жонку ўзяв: ні хараства, ні стумы) [2, c. 463; 4, p. 195]. Jo lietuviškas ⁶ Pastaruoju metu baltarusių etimologai abejoja lietuviška apýd kilme. Įtarimą keliąs ne taip retas jo pridėtinis z (загрыд) ir senojoje br. kalboje pasitaikantis орыд. Dėl to apýd jų lyginamas su ru. орыднца ‘ginklų sandėlis’, kartu spėliojant „nji ne ору́дні“ [20, т. 1, с. 152]. Iš tikro pridėtinis z ar žodžio pradžios o vietoj a yra pačių br. šnektų papildomi dalykai prie lituanizmo apýd. Ir abi šios apýd ypatybės nė kiek negriauna jo lietuviškos kilmės. 128 šaltinis yra stuom- kamieno žodis, plg. stuomuõ. Tačiau cmýma galūnė rodo, jog jai pradžią galėjo duoti ir lie. tarminė forma *stuoma, plg. dar stúomas ‘stuomuo’. Lie. uo > br. y yra paklusę ir vietovardžiai Гу́бин ‘miškelis Varanavo raj.’, vietos lietuvių vadinamas Guobýnas’; Гу́бінакель ‘kelias per miškelį Varanavo raj., vietos lietuvių vadinamas Guobýnakelis’ [17], Юда́йчяй ‘Breslaujos raj. kaimas’ [9, c. 78] < lie. Juodáičiai ‘t.p.’, taip pat Губе́йки ‘Lydos raj. (BTSR) kaimas’ [9, c. 69] < lie. Guobeikiai. Lie. uo > sl. y yra paklusę ir kai kurie senųjų slavų dokumentų lietuviški vietų vardai, pvz., Висуны < Vyžuonos, Опуле < Apulė, Шалтунь < Šaltuona, Юдки < Juodkys ir kt. [3, t. 1, p. 229; 22, s. 265]⁷. Dėsnis, pagal kurį lietuviško žodžio uo baltarusių šnektose atliepia y, yra visai analogiškas tokių lietuvių ir baltarusių bendrybių fonetikai, kaip lie. duóbti: br. ду́быцца ‘duobta valtis’, lie. lúobas: br. луб ‘karna’, lie. lúostas ‘sluoksnis’: br. лусок ‘gyvatės išnara’, lie. úostas: br. ву́це ir kt. bei fonetikai tokių baltų skolinių iš baltarusių, kaip lie. žem. puokai < nyx ir kt. [31, p. 190], la. bloda ‘dubuo’ < блúда, doma ‘mintis’ < ду́ма, skop ‘šykštus’ < скуп ir kt. Tokį vokalizmo tarpusavio atliepimą baltų ir slavų kalbose K. Būga laiko vykusiu prieš XI a. [3, t. 3, p. 497]. Baltarusių šnektose vartojami lietuviški skoliniai, kaip jų vokalizmas rodo, tik pasiskolinti dar kurį laiką nekinta ir aiškiai leidžia atpažinti šaltinį. Vėliau, derindamiesi prie br. kalbos fonetinės sistemos, jie pradeda prarasti tuos lie. vokalizmo elementus, kurie nepatogūs br. kalbai, verčia juos br. šnektoms patogesniais garsais. Visų pirma šiuo atveju siaurėja lie. a (vienas ir dvigarsiuose) ir virsta o. Ypač yra pakitęs lie. dvibalsis uo. Kaip pavyzdžiai rodo, jis skoliniuose yra supanašėjęs su trimis baltarusių balsiais. Nepakitęs uo yra išlaikytas tik pačiose pakraštinėse su Lietuva baltarusiškai kalbančiose vietose, kur dar mokama ir lietuviškai (pvz., apýod < arúodas Apso, Gervėčių ir gretimos apylinkės), kitur jis suvienbalsėjęs. Skoliniuose, paskolintuose po XVI a., lie. uo išvirtęs o (pvz., akóma < akúotas ir kt.), XXIII a. siekiančių skolinių uo greičiausiai per lie. tarmių ua pakopą yra išvirtęs a (pvz., ab < guóbas ir kt.). Pastarasis dėsnis dėl savo atsitiktinio sutapimo su baltų-slavų bendrybių dėsniu uo: a (pvz., úoga: žuoda) kalbininkų iki šiol nebuvo pripažįstamas, tačiau, kaip pavyzdžiai rodo, yra objektyviai egzistuojantis. Skolinių, paskolintų prieš XI a., uo yra išvirtęs y (pvz., apýd < arúodas). Šis dėsnis visiškai sutampa su kai kurių lie. ir la. skolinių iš sl. kalbų fonetika (plg. lie. žem. puokai ‘pūkai’ < br. nyx ‘t.p.’, la. doma ‘mintis’ < sl. ду́ма ir kt.) bei su dėsniu, charakteringu baltų slavų bendrybių fonetikai (plg. lie. lúobas: slavų луб ir kt.). Atskleistieji lituanizmų vokalizmo dėsningumai yra, mūsų nuomone, gana patikimas raktas tolimesnei šios fonetikos skolinių baltarusių šnektose paieškai. 7 Senuosiuose slavų dokumentuose užrašytas Mindaugo laikų pilies vardas Воро́вна [3, t. 1, p. 131—136] rodytų, jog tikroji lietuviška jo forma galėjo būti *Varýota (lie. a > sl. o, dvibalsis uo čia dar sveikas, tik greičiausiai dėl lietuviškai menkai mokančių to meto metraštininkų parašytas oy vietoj vo). 9. 1880 129 Э. ГРИНАВЕЦКЕНЕ, Ю. МАЦКЕВИЧ НЕКОТОРЫЕ ФОНЕТИЧЕСКИЕ ОСОБЕННОСТИ ЛИТУАНИЗМОВ В БЕЛОРУССКИХ ГОВОРАХ Резюме Литунизмы белорусских говоров в начале заимствования не подвергаются влиянию белорусской фонетики, что позволяет сравнительно легко установить их источник, напр., gákta ‘передняя часть саней’ < лит. gáktos ‘тж.’, làužė ‘куча хвороста’ < лит. làužas ‘тж.’ (Малькуны Игналинского р-на ЛитССР). Приспосабливаясь к белорусской фонетической системе, такие заимствования постепенно теряют те элементы литовского вокализма, которые отсутствуют в белорусском языке, и таким образом славянизируются. Славянизирование более очевидно в сужении литовского монофтонга a и первого компонента дифтонгов, которым является этот монофтонг, и в превращении его в монофтонг o, напр., góhty < лит. gáktos, kóiračka ‘левша’ < лит. kairýs ‘тж.’, lòužė < лит. làužas, bòmblė ‘прыщ’ < лит. bamblys ‘любое утолщение’, šiklėnda < лит. skilándis и др. Славянизированию поддается и остальной вокализм литуанизмов. Отмечено, что лит. дифтонг uo в зависимости от времени заимствования уподобляется трем белорусским гласным. В заимствованиях из литовского позднее XVI в. он превратился в монофтонг o, напр., akóta ‘ость’ < лит. akiotas ‘тж.’ и др. Данное превращение имеет место и в наши дни, напр.: Ёдажеме̇ ‘название горки в Браславском р-не БССР’ < лит. Juodadėmýs ‘тж.’ и др. В заимствованиях позднее XIII в. литовский дифтонг uo превратился в a, и это случайно совпало с законом, характерным для балто-славянских общностей, ср.: gab ‘ильм’ < лит. guóbas и брл. dūnė: лит. dioti. В более ранних литуанизмах лит. дифтонг uo превратился в y, что совпало с двумя известными законами, первый из которых характерен для древнейших славянских заимствований в балтийских языках (ср. брл. аруд ‘закром’ < лит. arúodas ‘тж.’ и брл. пух > лит. жем. puokai), второй — для древнейших балто-славянских общностей (ср. еще брл. луб ‘лыко’: лит. liùbas ‘тж.’). Исследуемые в статье закономерности приспособления литовского вокализма к белорусской фонетической системе являются, как нам представляется, заслуживающим доверия ключом для дальнейших поисков литовских заимствований в белорусских говорах. E. GRINAVECKIENĖ, J. MACKIEVITSCH ZUR PHONETIK EINIGER LITUANISMEN IM BELORUSSISCHEN Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel untersucht man die belorussischen Lituanismen mit den Wurzeln o (ė) / a (я) / y (ю), die aus den litauischen Wörtern mit Wurzel (i)uo entstanden sind. LITERATŪRA 1. Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. Мінск, 1979—1986. Т. 1—5. 2. Сцяшковіч Т. Ф. Слоўнік гродзенскай вобласці. Мінск, 1983. 3. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958—1961. T. 1—3. 4. Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusijų šnektose // Lietuvių kalbos specialioji leksika. V., 1983. P. 182—204. 5. Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 2(9). V., 1960. P. 173—191. 6. Júodelėnų šnektos (Ёгла́вичы, Breslaujos raj. BTSR) 1977 m. ekspedicijos užrašai, turimi E. Grinaveckienės. 7. Akmenynės šnektos (Šalčininkų raj. LTSR) 1982 m. ekspedicijos užrašai, turimi E. Grinaveckienės. 130 8. Мікратанімія Беларусі. Мінск, 1974. 9. Бірыла М. В., Ванагас А. П. Літоўскія элементы ў Беларускай анамастыцы. Мінск, 1968. 10. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. 11. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 12. Топоров В. Н., Трубачев О. Н. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. М., 1962. 13. Гринавецкене Е. Й., Ковальчик И. П., Мацкевич Ю. Ф., Романович Е. М. Северо-западные белорусские говоры литовского пограничья // Балто-славянский сборник. М., 1972. С. 377—393. 14. Гринавецкене Е., Мацкевич Ю. Ф., Романович Е. М., Чеберук Е. И. Бытовая лексика литовского происхождения в Западной Белоруссии // Lietuvių terminologija. V., 1975. P. 163—195. 15. Zdancwicz T. Litewskie elementy słownikowe w gwarach polskich okolic Sejn // Lingua Posnaniensis. Poznań, 1960. T. 8. S. 333—352. 16. Лаўчюте Ю. А. Словарь балтизмов в славянских языках. Л., 1982. 17. Senųjų Smilgių šnektos (Старые Смильгины, Varėnavo raj. BTSR) 1973 m. ekspedicijos užrašai, turimi E. Grinaveckienės. 18. Дыялекталагічны атлас беларускай мовы. Мінск, 1963. 19. Бірыла М. В. Беларуская антрапатанімія. Мінск, 1969. 20. Этымалагічны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1978—1985. Т. 1—3. 21. Słownik języka polskiego ułożony pod redakcją Jana Karłowicza, Adama Kryńskiego, Władysława Niedźwiedzkiego. Warszawa, 1900. T. 1. 22. Skardžius P. Russisch-weissrussisches дзякло (дзякло) und litauisches duoklė // Lingua Posnaniensis. Poznań, T. 7. S. 265—270. 23. Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija). V., 1970. 24. Lietuvių kalbos atlasas. Fonetika. V., 1982. T. 2. 25. Lietuvių kalbos žodynas. V. 1968. T. 1. 26. Endzelīns J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. 27. Jonaitytė A. Palatvės vakarų aukštaičių nedėsningos fonetikos žodžiai ir jų kilmė // Leksikos tyrinėjimai. V., 1972. P. 31—41. 28. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1955—1962. 29. Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1964. Т. 1. 30. Матэрыялы для слоўніка мінска-маладзечанскіх гаворак. Мінск, 1974. 31. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija (Fonetika). V., 1973. · 48