Динамика языковых процессов на разноязычной территории

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS JAKOVAS TRIFONOVAS KALBINIŲ PROCESŲ DINAMIKA DAUGIAKALBĖJE TERITORIJOJE Įvadas. Objektyvios daugianacionalinės valstybės raidos sąlygos lemia dėsningą poreikį visapusiškai gilinti internacionalizacijos procesus. Tai lemia didėjantis vietinių tautybių atstovų skaičius, kartu stiprėjantis gyventojų daugiatautiškumas ir migracijos procesų fone kintančios etnodemografinės struktūros; dėl to nuolat plečiasi tiesioginio masinio skirtingų tautybių atstovų bendravimo mastas. Toks bendravimas neįmanomas toliau nevystant ir neplečiant rusų kalbos socialinių funkcijų kaip tarpnacionalinio bendravimo ir internacionalinio telkimosi priemonės. Rusų kalba naujomis socialinėmis sąlygomis galėjo prisiimti tarpnacionalinio bendravimo priemonės funkciją dėl istoriškai susiformavusios dinamiškos struktūros, kuri dėl savo atvirumo „nuolat turtėja ir kinta, į jos veikimo sferą įtraukiant vis naujus socialinius ir nacionalinius kolektyvus“; dėl to keičiasi jos vartojimo socialinės ir nacionalinės sritys, funkciniai ryšiai su kitomis kalbomis ir tarpusavio santykiai tarp įvairių kalbos lygmenų (Динамика структуры современного русского языка, 1982, с. 10). Viena iš konkrečių tokio pokyčio apraiškų buvo kalbos funkcinės struktūros persiskirstymas, dėl kurio pakito tarmės funkcijos: veikiama lingvistiškai bendrų ir sociologiškai prestižiškesnių tendencijų, tarmė pamažu artėja prie šnekamosios kalbos. Šiuo požiūriu ypač įdomios tarmių sistemos, egzistuojančios kitos kalbos aplinkoje, kuri konservuojamai veikia tarmių sistemos raidą ir taip lemia jos stabilumą. Tokių sistemų funkcionavimo tyrimas yra itin įdomus kaip konkretus dialektinio kalbos procesų pobūdžio pasireiškimas – kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip funkcijos dialektika, joms realiai veikiant. Toks kalbos raidos pobūdis būdingas rusų kalbos saliniams šnektų arealams, ypač Lietuvos rusų senbuvių šnektoms, susidariusioms persikėlus rusams sentikiams, kurie gelbėjosi 107 nuo religinių persekiojimų po to, kai Rusijoje 1667 m. buvo įvykdyta Nikoninė bažnytinė reforma (Немченко, 1963 а, с. 65—67; Karaliūnas, 1983, с. 23). Šio tyrimo objektu pasirinkta viena iš tokių šnektų, susidariusi XX a. pradžioje rusų gyventojams toliau keliantis iš pirminių gyvenviečių (dab. Zarasų, Jonavos, Panevėžio rajonai) šiaurės vakarų kryptimi ir naujoje teritorijoje, centrinėje dabartinio Šiaulių rajono dalyje, susiliejus kelioms Lietuvos rusų senbuvių šnektoms (LRSS). Todėl ji vadinama Šiaulių rajono rusų senbuvių šnekta (ŠRRSŠ). Kadangi jos kalbėtojų buvo nedaug, o įsikūrimo naujoje teritorijoje ypatumai buvo saviti (apie 300 žmonių beveik vienu metu įkūrė tris rusų kaimus, esančius 5—7 km atstumu vienas nuo kito, vietinių lietuvių apsuptyje arba greta jų: 1908 m. – Smilgiai, 1909 m. – Amalai, 1910 m. – Gilaičiai), salinis šnektos pobūdis dar labiau sustiprėjo ir pasireiškė jos dvejopa izoliacija: ne tik nuo rusų kalbos motininių šnektų, bet ir nuo pagrindinio LRSS arealo (Непокупный, 1964, с. 7—8, 14—15). Pagal įsikūrimo laiką ir pobūdį ši šnekta priskirtina vėlyvosioms persikėlėlių šnektoms, kurioms būdingas vienalaikis ir masinis persikėlimas bei didelė izoliacija (Баранникова, 1975, с. 22—31). Šio straipsnio tikslas – ištirti kai kuriuos šios tarmių sistemos funkcionavimo ypatumus kitos kalbos teritorijoje, esant dvikalbystei ir diglosijai. Sociolingvistiniame kalbų funkcionavimo ir sąveikos problemų tyrime būtina nustatyti grynai kalbinius funkcinės raidos parametrus: kaip vartojamos įvairios kalbos egzistavimo formos ir skirtingi jos posistemiai įvairiose žmonių visuomeninės ir kultūrinės veiklos srityse, taip pat kokie yra ilgalaikio kalbos vartojimo vienai ar kitai funkcijai rezultatai (Михальченко, 1984, с. 8). Pati kalbos funkcinė raida visuomet priklauso nuo socialinių ir kalbinių veiksnių visumos, kurią bendriausiu pavidalu iš vienos pusės atspindi kalbos politika, o iš kitos – kalbinė būklė, suprantama kaip visų kalbos variantiškumo rūšių visuma, apimanti tiek funkciškai apkrautus, tiek aiškiai apibrėžtos funkcinės apkrovos neturinčius variantus (Степанов, 1976, с. 30). Šiame straipsnyje apsiribosime fonetinio variantiškumo analize ir bendriausiu leksinio lygmens variantiškumo apibūdinimu. Pastarasis sociologiniu požiūriu sąlygotas ryškiausiai. 1. GRŠŠ fonetinės sistemos funkcionavimo sociolingvistinė charakteristika. Nepaisant išskirtinio šio kalbos sistemos lygmens stabilumo, fonetika, kaip ir kiti lygmenys, patiria tam tikrų pokyčių, kuriuos pirmiausia lemia vidiniai kalbos raidos dėsningumai. Tačiau tai neatmeta ir išorinių veiksnių poveikio; kaip žinoma, jie paprastai atlieka savotiško- 108 pobūdžio katalizatoriaus vaidmenį: spartina arba lėtina vidinius fonetinės raidos procesus, vykstančius glaudžiai sąveikaujant su bendrosios gramatinės raidos tendencijomis. Tiriamosios šnektos medžiaga patvirtina teorinį teiginį, kad pirminiai dialekto požymiai, kurie yra „reikšmingiausi jo nukrypimai nuo literatūrinės kalbos normų ar kitų dialektų mišimosi sąlygomis“ ir todėl „trukdo kalbiniam bendravimui su kitaip kalbančiaisiais“, nesudaro kokios nors nekintamos, statiškai uždaros kalbos reiškinių grupės (Жирмунский, 1976, p. 389—390). Pavyzdžiui, jei vyresnės kartos GRŠŠ kalbėtojams tokiu pirminiu požymiu laikomas asmeninių galūnių trumpinimas, ypač veiksmažodžio sistemoje, tai jaunajai kartai — ryškus jakavimas ir afrikatų kietumas. Toks skirtingas požiūris į „aštriausių“ dialektinių ypatybių nustatymą lemia nevienodą šnektos kalbos artumo literatūrinei normai laipsnį. Šios šnektos fonetinio variantiškumo tyrimas grindžiamas svarbiausių jos fonetikos ypatybių — ryškaus jakavimo, dzekavimo ir cekavimo, afrikatų depalatalizacijos, taip pat kai kurių kitų fonetinių reiškinių — variacijų diapazono (Variationsbreite) nustatymu (Fleischel, 1961). Kita vertus, fonetinio variantiškumo tyrimas funkciniu aspektu reikalauja ir sinchroninio, ir diachroninio požiūrio, todėl būtina atsižvelgti į tiriamosios šnektos formavimosi ir raidos ypatybes. Kadangi tiriamoji šnekta susidarė susiliejus kelioms izoliuotoms Lietuvos senbuvių šnektoms, pagrindiniai jos fonetinės sistemos bruožai liudija jos bendrumą su šiomis šnektomis. Tarp bendrų bruožų išskirtini: vokalizmo sistemoje — nedisimiliacinis akanjimas, ryškus jakavimas, pirmojo prieš kirčiuotą skiemens vokalizmas po šnypščiamųjų ir [ц], antrojo pilnavokališkumo reiškiniai, nekirčiuotų pradinės ir galinės padėties neaukšto pakilimo balsių tarimo pobūdis ir kt.; konsonantizmo sistemoje — dzekavimas ir cekavimas, priebalsio /р/ tarimo nepastovumas, lūpinių priebalsių kietumas žodžio gale, dantinio /с/ minkštumas priesagoje -ск-, pradinių balsių jotacija įvardžiuose, priebalsių samplaikų supaprastinimas žodžio pradžioje ir viduryje ir kt. (plačiau žr.: Трифоновас, 1978б, p. 90—93). Tačiau Šiaulių rajono rusų senbuvių šnektoje per palyginti trumpą jos atskiro egzistavimo laikotarpį išryškėjo tam tikros fonetinės sistemos ypatybės, skiriančios šią šnektą nuo kitų Lietuvos rusų šnektų. Ryškiausiai šis skirtumas pasireiškia afrikatos /ч/ ir samplaikų /шч/ bei /ждж/ kietumu, atitinkančiu literatūrinės kalbos ilguosius minkštuosius /ш’/ ir /ж’/: час, чорт, чыста, чэсный, сичас, ничаво, чылавек, чылный, иччас’йа, иччука, рачют, иччапка, иччак, иччытай; вожжжы, дажжжы, прийджжжайут, прийежджжый ir pan. (čia ir toliau dialektiniai žodžiai bei tekstai pateikiami supaprastinta transkripcija). Tuo tarpu šnektoje 109 Jonasų rajono rusų senbuvių afrikatos ir priebalsių samplaikos tariamos minkštai (Немченко, 1958, p. 156—157). Istoriškai afrikatų tarimą galima priskirti prie reiškinių, tokių kaip akanjimas ir jakavimas, kurių raidai būdingiausi vidinio pobūdžio impulsai (Орлова, 1959, p. 5—23). Afrikatos /ч/ ir samplaikų /шч/ bei /ждж/ kietumas priskirtinas prie archajiškiausių bruožų, siejančių tiriamąją šnektą su dauguma žemyninių vakarinių rusų kalbos šnektų, kur ši ypatybė derinama su ilgojo kietojo /ц/ tarimu dalyvių priesagose (ten pat, p. 58, 64—65), būdingu ir tiriamoms šnektoms. Tačiau reiškiniai, pažeidžiantys „garsėjimo vienodumą, susiformavusį veikiant ankstesniems grynai fonetiniams procesams“, gali vystytis „veikiami veiksnių, kuriuos sukėlė tam tikros istorinės sąlygos“ (ten pat, p. 23). Kaip sąlygas, turėjusias lemiamos įtakos išsaugant afrikatų kietumą, pažeidžiantį kai kurioms kitoms Lietuvos rusų senbuvių šnektoms būdingą minkštą jų tarimą, galima išskirti dvi reiškinių grupes. Pirmoji — baltarusių kalbos fonetikos poveikis, patirtas pirmojo tolimesnių tiriamosios ir kitų Lietuvos rusų senbuvių šnektų kalbėtojų protėvių persikėlimo laikotarpiu iš žemyninių Pskovo srities pietvakarių šnektų teritorijos, kurios fonetinėmis ypatybėmis yra artimiausios tiriamajai šnektai (Царева, 1962, p. 58, 61; Филин, 1972, p. 244—254, 296—300), į Pskovo ir Baltarusijos pasienį, tiksliau — į buvusią Vitebsko guberniją; tai patvirtina istoriniai šaltiniai (Волков, 1866, p. 31—33, 47—51). Šis poveikis daugiausia pasireiškė konsonantizmo srityje, nes baltarusių kalbai, greta dzekavimo ir cekavimo, būdingas ypač platus afrikatų kietumo paplitimas (Карский, 1955, p. 46—47; Орлова, 1959, p. 64; Филин, 1972, p. 312). Šio poveikio pėdsakų išliko ne tik afrikatų kietume, bet ir dzekavimo bei cekavimo pobūdyje: jis artimesnis baltarusiškajam dzekavimo tipui ir gerokai skiriasi nuo analogiškų šiuolaikinių Pskovo šnektų bruožų (Царева, 1954, p. 297) minkštųjų afrikatų /дз’/ ir /д’/ tarimo įtempimo bei švilpiamojo elemento pobūdžiu. Vėlesnės šių rusų persikėlėlių kartos pamažu įsikūrė Pabaltijyje — iš pradžių Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienyje, o vėliau — vidurinės Lietuvos zonos rajonuose. Šią prielaidą patvirtina afrikatų kietumo išlikimas Latvijos pasienio rusų senbuvių šnektose, ypač Dagdos rajono šnektoje (Новгородов, 1958, p. 353). Ankstyvojo apgyvendinimo teritorijoje (dab. Zarasų, Jonasų, Panevėžio ir Ukmergės rajonai) dėl gausaus persikėlusio rusų gyventojų skaičiaus ir kompaktiško jų įsikūrimo (Корецкий, 1863; Памятная книга Ковенской губернии, 1914, 1915) susidarė salinių rusų kalbos šnektų arealas, kurio viduje kalbos raida, nors ir kiek sulėtėjusi dėl kitakalbės aplinkos, tęsėsi pagal bendruosius dės- 110 kalbos procesų dėsningumams, nulėmusiems afrikatų minkštėjimą dėl vis stiprėjančio norminės kalbos tipo poveikio (Орлова, 1959, с. 64). Tiriamasis šnekta, susiformavusi rusų gyventojams toliau keldamiesi į šiaurės vakarinę Lietuvos dalį, įskaitant dabartinio Šiaulių rajono teritoriją, atsidūrė rusų kalbos salinių šnektų arealo periferijoje. Tai ir nulėmė jos savitą raidą, palyginti su buvusiu arealo židiniu arba centru, pasireiškusią tuo, kad išliko bruožai, prarasti arealo židinyje arba centre (Никонов, 1977, с. 212—215). Prie to prisidėjo dvejopa tiriamosios šnektos izoliacija, sustiprinusi izoliacinį svetakalbės aplinkos poveikį šnektos vidinės struktūros raidai ir nulėmusi archajiškiausių jos bruožų konservaciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriuose šaltiniuose aprašoma analogiška salinių rusų šnektų fonetikos raida svetakalbės aplinkos sąlygomis, pavyzdžiui, sukietėjusių junginių /шч/, /ждж/ išlikimas vienoje pečorų šnektoje (Лисенкова, 1964, с. 7—9, 15). Bendruosius socialinio sąlygotumo pasireiškimo dėsningumus, susijusius su fonetiniais variantais dialektinėje kalboje, lemia: 1) komunikacinis tikslingumas, numatantis tokių optimalių kalbos priemonių pasirinkimą, kurios tiktų įvairioms kalbinės veiklos rūšims (Леонтьев, 1974, с. 237); 2) rusų kalbos vartotojų stratifikacija pagal tai, kiek jų kalboje pasireiškia dialektinių ypatybių (Тарасов, 1974, с. 62); 3) pusiau dialektinių kalbos struktūrų lokalizacija ir kt. Pavyzdžiui, šeimos ir buities srityje tiriamosios šnektos pagrindiniai vokalizmo ir konsonantizmo bruožai realizuojami gerokai dažniau nei oficialiajame dalykiniame bendravime, o šnektos vartotojų gyvenamoji vieta kaimo ar miesto vietovėje lemia atskirų fonetinių bruožų pastovumą. Svarbiausi socialiniai veiksniai, pirmiausia lemiantys fonetinę variaciją, yra amžius ir lytis (Баранникова, 1972, с. 9—11). Atrankinė kalbinės medžiagos analizė ir statistinis apdorojimas rodo, kad tokie tiriamosios šnektos vokalizmo ypatumai kaip stiprus jakavimas, pirmojo priešpaskutinio kirčiuoto skiemens vokalizmas po šnypščiamųjų ir /ц/, protezinių garsų atsiradimas žodžio pradžioje arba viduryje dažniausiai pasitaiko tarp vyresnės kartos ГРСШ vartotojų. Pavyzdžiui, jeigu šiai kartai būdingiausio vokalizmo bruožo – stipraus jakavimo – realizavimo dažnis informantų kalboje svyruoja labai nežymiai, vos 5% ribose (žr. 1 lentelę), tai jaunosios kartos šnektos vartotojų grupėje šis svyravimas labai platus – nuo 20 iki 95%. Vyresnės kartos vyrų kalboje afrikatų kietumo realizavimo dažnis taip pat svyruoja nuo 94 iki 100%, o moterų kalboje svyravimo visai nėra; tuo tarpu jaunosios kartos informantų grupėje jis svyruoja nuo 20 iki 83% vyrų ir nuo 10 iki 97% moterų kalboje. 111 Be pirmiau nurodytų veiksnių, fonetinė variacija nemažai priklauso ir nuo šnektos vartotojų mobilumo. Jei tarp nemobilių vyresnės kartos atstovų visų trijų pagrindinių šnektos fonetinių bruožų realizavimo dažnio svyravimų arba visai nėra (mažai raštingų grupėje), arba jie nežymūs (sudaro 2—3%), tai tarp mobilių atstovų jie siekia 6—12%; mobilumas daugiausia būdingas vyrams, o tai lemia didesnis jų socialinis aktyvumas. Šio veiksnio reikšmė dar labiau išryškėja jaunosios ir viduriniosios kartos atstovų grupėje, kur afrikatų kietumo, dzekavimo ir cekavimo realizavimo dažnio svyravimai tarp vyrų viršija 40%, o tarp moterų siekia 7—10%, esant vienodam išsilavinimo lygiui. Kita vertus, stipraus jakavimo variacija mažiau priklauso tiek nuo lyties, tiek nuo informantų mobilumo; mūsų nuomone, tai paaiškinama tuo, kad šis šnektos fonetinis bruožas yra artimesnis norminiam tarimui nei kiti du. Didesnį atskirų šnektos fonetinių bruožų realizavimo dažnį tarp vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunosios ir viduriniosios kartos atstovų labiau lemia subjektyvaus arba individualaus pobūdžio priežastys, tačiau iš esmės ir šioje grupėje matoma ta pati atvirkštinė priklausomybė: kuo aukštesnis išsilavinimas ir mobilumas, tuo rečiau realizuojami pagrindiniai šnektos fonetikos ypatumai. Jaunosios kartos informantų išsilavinimo lygis neabejotinai gerokai aukštesnis už vyresniosios kartos informantų: 67% pirmųjų turi nebaigtą vidurinį, 25% – vidurinį, o 8% – aukštąjį išsilavinimą; tuo tarpu 73% vyresniosios kartos informantų turi tik pradinį išsilavinimą, apie 20% moka skaityti ir rašyti, o apie 7% yra neraštingi – daugiausia tai garbaus amžiaus moterys (remiantis kolūkių, kuriems priklauso tirtieji kaimai, socialinės raidos perspektyviniu planu 1975—1980 m.). Izoliacinis svetakalbės aplinkos poveikis tiriamosios šnektos fonetinei variacijai ypač akivaizdžiai išryškėja lyginant tiriamosios šnektos ypatybes su centrinės Lietuvos dalies rusų šnektų, ypač Jonavos rajono, dialektinių tekstų pavyzdžių analize. Nė viename Jonavos rajono rusų senbuvių šnektos dialektiniame tekste neužfiksuota nė vieno afrikatos /ц/ arba junginių /шч/, /ждж/ kietumo atvejo, o kiti archajiški fonetikos bruožai pasitaiko maždaug tokiu pat dažniu kaip ir tiriamojoje šnektoje (Немченко, 1963б, с. 97—110). Ignalinos rajono rusų šnektos tekstų pavyzdžiuose (Свищенко, 1963, с. 111—113), lietuvių ir baltarusių paribio zonoje, afrikatų kietumo realizavimo dažnis artimas tiriamosios šnektos lygiui ir svyruoja 70—80% ribose. Abiem atvejais tekstų pavyzdžiai yra vyresniosios kartos šnektos vartotojų, menkai raštingų arba neraštingų, dialektinės kalbos įrašai; apie tai galima spręsti iš 112 teksto turiniui ar sudarytojų nurodymams, todėl dviejų kitų tarmių fonetikos ypatybių realizavimo dažnumas yra itin didelis (žr. 2 lent.). Sinchroninė konkrečios kalbinės medžiagos analizė kai kuriais atvejais atskleidė ryškius fonetinės variacijos skirtumus, būdingus atskiriems tarmės kalbėtojams, priklausantiems tai pačiai amžiaus grupei. Šių individų individualių sociolingvistinių biografijų tyrimas padėjo atskleisti sudėtingą ir įvairiapusę išorinių ir vidinių veiksnių sąveiką visos tarmės sistemos funkcionavimo procese, ypač fonetinės variacijos raidą (plačiau žr.: Трифоновас, 1978 а, p. 89—90). Tiriamos tarmės kalbėtojų šnekamosios praktikos fonetinės variacijos procesų tyrimas leidžia daryti išvadą, kad dabartinė vidinė šios salinės senųjų Lietuvos rusų gyventojų tarmės struktūra yra difuzinio pobūdžio sąveikos tarp tiriamos tarmės ribose koegzistuojančių kalbinių sistemų ir posistemių rezultatas; šią sąveiką lemia tiek vidinės šių sistemų ypatybės, tiek išoriniai veiksniai. 2. Socialiolingvistinė socialiai aktualizuotos tarminės leksikos charakteristika. Sociolingvistinis tarmės leksikos tyrimas suponuoja tam tikrų jos sluoksnių, išskiriamų remiantis vidine struktūrine ar tarpkalbine analize, funkcinio priskyrimo nustatymą konkrečioms amžiaus, socialinėms, profesinėms ar kitokioms šios kalbos ar tarmės kalbėtojų grupėms; tai yra atskira kalbos socialinės diferenciacijos apraiška, neatsiejamai susijusi su visuomenės socialine diferenciacija (Швейцер, 1983, p. 6). Būtina sėkmingos kalbos socialinės diferenciacijos problemos apskritai ir atskiro jos lygmens – leksikos – analizės prielaida yra kalbos ir kalbėjimo socialinės variacijos tyrimas; ji pasireiškia dviem pavidalais: stratifikacine ir situacine variacija (Швейцер, 1976, p. 78—79). Tarmės leksikos socialinės diferenciacijos esmę geriausiai atskleisti padeda stratifikacinė variacija, tiesiogiai susijusi su visuomenės socialine struktūra. Tiriant tarmės leksiką stratifikacinę variaciją galima apibrėžti siauresne sąvoka – tarmės leksikos socialine aktualizacija, kuri yra atskiras stratifikacinės variacijos atvejis. Ją lemia vieno socialinio veiksnio – subjektų užsiėmimo ar veiklos pobūdžio – poveikis, kuris, kaip žinoma, visada glaudžiai susijęs su daugelio kitų socialinių veiksnių poveikiu. Remiantis visuotinai pripažinta ir plačiai vartojama temine tarmės leksikos klasifikacija, leksikoje galima išskirti 8. 1880 113 tiriamojoje tarmėje septynias temines grupes, išsamiausiai atspindinčias jos žodyninę sudėtį: 1) gamtos reiškinių, augalijos ir gyvūnijos pavadinimai; 2) sodybos, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų pavadinimai; 3) namų apyvokos daiktų pavadinimai; 4) drabužių, avalynės ir papuošalų pavadinimai; 5) maisto ir maisto produktų pavadinimai; 6) žemės ūkio gamybos leksika; 7) su amatais ir verslais susijusių daiktų bei sąvokų pavadinimai. Siekiant atskleisti tarmės leksikos socialinės aktualizacijos procesus, reikia sutelkti dėmesį į tas leksikos grupes, kuriose atsispindi pagrindiniai kokybiniai tiriamos tarmės kalbėtojų socialinio ir profesinio pasiskirstymo pokyčiai: išaugęs prieinamų profesijų pasirinkimas, naujų profesijų atsiradimas ir tam tikras jų priskyrimas atskiroms amžiaus grupėms, pasikeitusi socialiai aktyvių asmenų amžiaus sudėtis ir kt. Tai leidžia išskirti kelias socialiai aktualizuotos tarmės leksikos grupes, apibūdinančias svarbiausių šiuolaikinių žemės ūkio profesijų atstovų – augalininkystės darbuotojų, gyvulininkystės darbuotojų, kaimo mechanizatorių, kaimo statybininkų ir žemės ūkio gamybos specialistų – kalbėjimo praktiką. Ryškiausia socialine aktualizacija, mūsų nuomone, pasižymi kaimo statybininkų leksika. Joje sukaupta turtinga ir įvairialypė kalbinė medžiaga – rusų literatūrinės kalbos leksika, tarmės leksika ir skolinių iš įvairių kalbų. Jos kalbėtojams būdingas aukštas socialinio aktyvumo ir visuomeninio prestižo lygis, išlikęs nuo tų laikų, kai šios profesijos atstovų buvo nedaug, tačiau jie buvo plačiai žinomi. Kaimo statybininkų leksika yra menkai ištirtas РСГЛ tarmės leksikos sluoksnis (Немченко, 1961, p. 147—175; Марченко, 1968, p. 73—81). Ji apima terminus ir sąvokas, vartojamus statybos, statybinių medžiagų ruošimo ir apdorojimo (anksčiau – daugiausia rankomis), įrankių ir darbo priemonių, darbo organizavimo ir apmokėjimo būdams bei kt. žymėti. Pagal tarmės leksikos funkcinę priklausomybę nuo jos kalbėtojų veiklos pobūdžio ir kitų nekalbinių veiksnių išskiriamos dvi didelės grupės: profesinė leksika siaurąja prasme, t. y. žodžiai, kurie yra specifiniai tam tikros profesinės grupės pavadinimai ar terminai, ir semantiniai profesionalizmai, t. y. daugiareikšmiai žodžiai, įgyjantys specifinę vartoseną dėl gebėjimo plėtoti papildomas reikšmes ir išlaikyti jas sinchroninėje vartosenoje greta pagrindinės reikšmės (Баранникова, 1973, p. 111). Sociolingvistinės analizės požiūriu ypač įdomūs semantiniai profesionalizmai, kurie savo pagrindine reikšme 114 vartojami visų tiriamos tarmės vartotojų, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio ir kitų socialinių veiksnių. Antrine arba perkeltine reikšme tie patys žodžiai, kurių vartojimo galimybės visada yra ribotos, šioje kalbinėje bendruomenėje vartojami tik siaura specialiąja reikšme, pasižyminčia griežtai apibrėžta semantine diferenciacija, t. y. yra socialiai aktualizuoti, pvz.: гнать, ставить, крутить ir jų priešdėlinės formos выгнать, прогнать, поставить, выкрутить, прокрутить tiriamojoje tarmėje gali būti vartojami: a) ta pačia reikšme kaip ir bendrinėje kalboje — šia reikšme juos vartoja visi tarmės vartotojai; b) specialiąja reikšme, kaip tam tikrų statybos procesų pavadinimai — tik kaimo statybininkų kalboje, daugiausia vyresniosios kartos (plačiau žr.: Trifonovas, 1978б, p. 152—154). 3. Kontaktinių kalbų sistemų ir posistemių vidinės sąveikos. Nepaisant didelio fonetikos pastovumo, turima kalbinė medžiaga liudija apie tam tikrus kontaktinių kalbų sistemų vidinės sąveikos faktus šiame lygmenyje. Tiek rusų senbuvių vyresniosios kartos gimtojoje, tiek lietuviškoje kalboje kartais pastebima atskirų kirčiuotų balsių diftongizacija, pvz., dvigarsinių variantų ᵘо, ᵘе tarimas vietoj kirčiuotų neaukštutinio pakilimo balsių /о/, /е/ gimtojoje kalboje (мноᵘго, зарабᵘотана, Смолᵘенска, губᵘернию — „daug“, „uždirbta“, „Smolensko“, „guberniją“) ir lietuvių kalboje (tᵘoki, senᵘovė, kalᵘėjimas — „tokie“, „senovėje“, „kalėjimas“). Panašių dvigarsinių variantų buvimas rusų senbuvių lietuviškoje kalboje net ir vietoj nekirčiuoto lietuviško galinio /ė/ arba kitose nekirčiuotose pozicijose liudija apie vietinių lietuvių kalbos tarmių fonetikos ypatumų poveikį: jose ilgųjų balsių /o/, /ė/ tarimas svyruoja nuo plačiųjų /aː/, /æː/ iki siaurųjų įtemptųjų /oː/, /eː/ arba dvigarsių ir dvigarsinių variantų ᵘо, ᵘo, ᶦe, ᶦe (Zinkevičius 1966, p. 68, 74) (plg.: Garšva, 1983, p. 159). Kita vertus, šiuo atveju galima kalbėti apie motininių tarmių substrato išsaugojimą, nes kai kurioms žemyninėms rusų kalbos tarmėms, tiesa, šiuo metu retai, būdingas garsų dvigarsinis tarimas, atitinkantis fonemas /o/, /e/; jis paprastai pasitaiko greta nediftonginio tarimo (Русская диалектология, 1964, p. 33). Palaikomuoju lietuvių balsio /e/ skambesio poveikiu pirmajame ikikirtiniame skiemenyje galima paaiškinti palyginti gerą stipriojo jakanjės išlikimą viduriniosios ir jaunosios kartos rusų senbuvių kalboje: su lietuvišku šio garso tarimu jie susiduria daug dažniau negu su norminiu rusų kalbos tarimu (plg. rusų tarmiškąjį ir lietuvių bendrinės kalbos tarimą: вᵘаду „vedu“ — degù, вᵘаду „vedu“ — vedu, вᵘазу „vežu“ — vežu, нᵘасу „nešu“ — nešu, сᵘестра „sesuo“ — sesuo). 115 Priebalsių sistemoje kontaktinių kalbų sąveika pasireiškia šnypščiamųjų ir afrikatų tarimu, o lietuvių kalbos priebalsių sistemos poveikis yra dvejopas. Viena vertus, vietinėms lietuvių tarmėms būdingas „afrikatų dėsnis“ tam tikru mastu padeda išsaugoti jų archajišką kietumą tiriamojoje rusų tarmėje. Kita vertus, minkštas norminis afrikatos /ч/ tarimas tiek lietuvių, tiek rusų kalbose veikia priešingai; todėl toks tarimas vyrauja jaunosios kartos atstovų kalboje ir palaipsniui skverbiasi į kai kurių vyresniosios kartos atstovų kalbą. Tam tikras svetimų tarmių fonetikos poveikis ypač aiškiai matyti kai kuriose teminėse leksinių skolinių iš lietuvių kalbos grupėse, visų pirma lietuviškų vietovardžių adaptacijoje (Garšva, Trifonovas, 1977, p. 27—31). Dėl bendros tendencijos perkelti kirtį nuo galūnės į šaknį, būdingos tiriamajai ir kitoms Lietuvos rusų tarmėms, skolintuose lietuviškuose vietovardžiuose kirtis visada perkeliamas iš galinio skiemens į priešpaskutinį. Tai palaiko poveikis, kai dalis kirčio perkeliama iš žodžio galo į pradinius jo skiemenis; šis reiškinys apima beveik visą žemaičių tarmės plotą, taip pat ir tirtą vietovę (Grinaveckis, 1973, p. 38—39), pvz.: Буби, Груздзи, Кужы, Шавли, С’ада, Тэл’шы — plg. liet. bendr. Būbiai, Gruzdžiai, Kužiai, Šiauliai, Seda, Telšiai. Pastebima lietuvių balsių /е/ ir /ё/ skiriamųjų požymių niveliacija: tiriamojoje tarmėje daugeliu atvejų jie susilieja į /а/ po kietojo arba minkštojo priebalsio: Акм’аны, Дуб’аны, Куршаны, Нывар’аны, Шавк’аны, Шыланы — plg. liet. bendr.: Akmenė, Dubėnai, Kuršėnai, Nevarėnai, Šaukėnai, Šilėnai; antrasis lietuvių dvibalsio /au/ sandas keičiamas priebalsiu /в/: Давгели, Каунас|Ковна, Тавреги, Шавли — plg. liet. bendr. Daugėliai, Kaunas, Tauragė, Šiauliai; tai būdinga ir kitoms Lietuvos tarmėms (Немченко, 1958, p. 4); lietuviškų galūnių -iai- ir -is, -ė apibendrinimas: jos visur pakeičiamos galūne -ы (po kietųjų priebalsių) arba -и (po minkštųjų priebalsių): Смил’ги, Гуроги, Минейки, Ужвенты, Радывилишки, Кел’мы, Жагоры — plg. liet. bendr. Smilgiai, Gūragiai, Mineikiai, Užventis, Radviliškis, Kelmė, Žagarė. Lietuviškų galūnių apibendrinimo procesuose Šiaulių rajono rusų senbuvių tarmėje atsiskleidžia ir tokia ryški jos fonetikos ypatybė kaip afrikatų /ч/, /дж/ kietumas, taip pat išlikę cakanjės reiškiniai, pvz.: Байайцы |-чы, Буткайцы |-чы, Гил’вйцы |-чы, Станайцы |-чы, Груджджы — plg. liet. bendr. Baisčiai, Butkāčiai, Gilvūčiai, Stonāčiai, Gruzdžiai. Išvados. 1. Kalbinių procesų dinamika tirtoje teritorijoje ryškiausiai pasireiškia fonetiniu variantiškumu, kurį lemia keletas socialinių veiksnių, tokių kaip amžius ir lytis, mobilumas, išsilavinimo lygis ir kt. 2. Dviguba tiriamosios šnektos izoliacija sustiprino svetimos kalbinės aplinkos konservuojamąjį poveikį ir lėmė, kad joje išliko 116 tiriamojoje šnektoje atskiri archajiški bruožai, išskiriantys šią šnektą iš kitų Lietuvos rusų šnektų. 3. Socialinis tarmių leksikos aktualizavimas, kaip atskiras stratifikacinio variantiškumo atvejis, yra socialiai sąlygotas profesinių žodžių funkcinis diferencijavimas, grindžiamas jų gebėjimu įgyti papildomų reikšmių ir išlaikyti jas sinchroninėje vartosenoje greta pagrindinės reikšmės. 4. Funkcinė ir vidinė kontaktuojančių kalbinių sistemų bei posistemių – rusų ir lietuvių kalbų bei jų vietinių tarmių – sąveika nulėmė laipsnišką tiriamosios šnektos struktūros transformaciją. Šiuo metu ji išlaiko tarmiškąjį pagrindą ir kartu apima trijų kalbinių normų elementus: archajiškąją tarmės normą, į literatūrinę kalbą pasislinkusią tarmės normą ir literatūrinę kalbos normą. Socialiai nulemtas šių elementų santykis šnektos vartotojų kalbinėje praktikoje lemia pusiau tarmės, artėjančios prie šnekamosios kalbos, formavimąsi. 5. Palankios sąlygos abiem kontaktuojančioms kalboms plačiai funkcionuoti tirtoje teritorijoje lėmė masinio bilingvizmo plėtrą ir aukštą antrosios kalbos mokėjimo lygį 1 lentelė. Pagrindinių šnektos fonetinių ypatybių realizavimo dažnumas, atsižvelgiant į kalbėtojų amžių, išsilavinimą ir mobilumą,% Vyresnioji karta | Jaunoji ir vidurinioji karta | Pagrindinės fonetinės ypatybės | pradinį išsilavinimą turintys | 8 metų išsilavinimą turintys | nebaigtą vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą turintys | nemobilūs | mobilūs | nemobilūs | mobilūs | mobilūs | Stiprus jakanjė m*. | 100 | 95–97 | 85–90 | 88 | 75 | jakanjė ž.** | 100 | 100 | 95 | 90 | 20 | Dėkanjė m. | 97 | 88–100 | 93 | 50 | 25 | ir cekanjė ž. | 100 | 100 | 95 | 85 | 83 | M. kietumas | 98 | 94–100 | 60 | 20–63 | 83 | ž. afrikatų kietumas | 100 | 100 | 97 | 92 | 10 *vyrai, **moterys. Lentelė sudaryta remiantis atrankine tarmių tekstų, kuriuose pateikti iššifruoti magnetofono įrašai, atspindintys skirtingų GRSŠ kalbėtojų grupių atstovų kalbą, analize. Skaičiai nurodo pagrindinių šnektos fonetikos ypatybių realizavimo procentą viename mašinraščio tarmės teksto puslapyje. Pastaba. Menkai išsilavinusių nemobilių vyresniosios kartos atstovų kalboje pagrindinės šnektos fonetinės ypatybės realizuojamos visiškai (100%), o mobilūs menkai išsilavinę šios kartos atstovai ir nemobilūs jaunosios bei viduriniosios kartų atstovai, turintys nebaigtą vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, jų beveik nerealizuoja. 117 2 lentelė. Pagrindinių fonetinių ypatybių realizacijos dažnumo palyginimas trijose rusų senųjų gyventojų tarmėse Lietuvoje,% Fonetinės ypatybės Šiaulių r. Ignalinos r. Jonavos r. Stiprus jakavimas 95…100 85…100 100 Dzekavimas ir cekavimas 88…100 75…100 100 Afrikatų kietumas 94…100 70…80 — Lentelė sudaryta remiantis lyginamąja atitinkamų šnektų vyresniosios kartos atstovų dialektinių tekstų analize. 3 lentelė. Darbo kolektyvų ir jiems teritoriniu požiūriu priklausiusių buvusių rusų kaimų nacionalinė sudėtis Darbo kolektyvų ir kaimų pavadinimai Bendras žmonių skaičius, iš jų pagal tautybę rusų žmonių% lietuvių žmonių% Kolūkis „Raudonasis Spalis“ 478 120 25 358 75 iš jų k. Smilgiai 186 94 50,5 92 49,5 Kolūkis „Tarybų Lietuva“ 329 106 32 223 68 iš jų k. Amaliai 169 96 56,5 73 43,5 Kalinino vardo kolūkis 432 118 28 314 72 iš jų k. Gilačiai 241 98 41 143 59 Iš viso: darbo kolektyvuose 1239 344 27,7 895 72,3 tirtuose kaimuose 596 288 48,3 308 51,7 Lentelė sudaryta remiantis kolūkių ūkinių knygų duomenimis 1975 m. sausio 1 d. būklei. 4 lentelė. Lietuvos TSR Šiaulių rajono ir tirtos teritorijos kaimo gyventojų nacionalinė sudėtis Teritorijos pavadinimas Bendras gyventojų skaičius, žmonių iš jų atskirų tautybių,% 1959 1970 rusų 1959 1970 lietuvių 1959 1970 Lietuvos TSR 1 665 500 1 556 500 3,2 2,6 85,7 87,1 Šiaulių r. 42 500 42 200 3,5 2,6 95,3 96,2 Tiriama teritorija 723 638 62,3 48,3 36,8 51,7 Lentelė sudaryta pagal leidinio duomenis: 1970 metų visuotinio gyventojų surašymo Lietuvos TSR duomenys. Vilnius, 1971. T. 1. P. 261, 274, 285–288. Duomenys apie tirtą teritoriją gauti statistiškai apdorojus žemės ūkio tyrimo duomenis, palygintus su kolūkių valdybų ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų duomenimis. 118 5 lentelė. Įvairių tautybių atstovų antrosios kalbos mokėjimo formos ir lygis tirtoje teritorijoje Antrosios kalbos mokėjimo formos | Teigiamų atsakymų skaičius,%: rusai, lietuviai | Antrosios kalbos mokėjimo lygis | Teigiamų atsakymų skaičius,%: rusai, lietuviai Supranta | 100 | 98 | Laisvai kalba | 88 | 61 Kalbasi | 94 | 85 | Kalba sunkiai | 6 | 24 Skaito ir rašo | 79 | 71 Lentelė sudaryta remiantis sociolingvistinio tyrimo duomenų statistinio apdorojimo rezultatais. Teigiamų atsakymų procentas apskaičiuotas nuo bendro apklaustų informantų skaičiaus – apie 600 žmonių. 6 lentelė. Lietuvių ir rusų kalbų funkcinis pasiskirstymas tirtoje teritorijoje,% Kalbų vartojimo sritys | Tirtos gyvenvietės: Amaliai, Gilaičiai, Smilgiai | rusai, lietuviai Šeimos bendravimo kalba | rus. 100 — 100 — 100 24 | liet. 20 100 46 100 20 100 Darbe, mokykloje | rus. 50 48 72 63 85 54 | liet. 94 96 96 100 91 100 Viešojo ir oficialaus dalykinio bendravimo kalba | rus. 20 9 24 3 15 4 | liet. 80 91 76 97 85 96 Knygų ir laikraščių skaitymo kalba | rus. 74 44 46 57 60 48 | liet. 76 92 84 99 63 98 Radijo ir televizijos kalba | rus. 100 78 100 75 96 88 | liet. 92 98 90 100 87 100 Lentelė sudaryta remiantis sociolingvistinio tyrimo duomenų statistinio apdorojimo rezultatais; procentas apskaičiuotas ta pačia metodika kaip ir 5 lentelėje. J. TRIFONOVAS KALBINIŲ PROCESŲ DINAMIKA ĮVAIRIAKALBĖJE TERITORIJOJE Santrauka Straipsnyje nagrinėjamos Šiaulių rajono rusų senbuvių tarmės funkcionavimo ypatybės. Tarmė susiformavo susiliejus kelioms Lietuvos rusų tarmėms, kai rusai senbuviai persikėlė iš centrinės Lietuvos dalies į šį rajoną XX a. pradžioje. Iki Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje tarmė buvo izoliuota nuo pagrindinio rusų kalbos tarmių ploto ir kitų Lietuvos rusų tarmių. Dėl tos priežasties kai kurios archaiškos tarmės fonetinės ypatybės išsilaikė iki mūsų dienų. Tai išskiria ją iš kitų Lietuvos rusų tarmių. 119 Tarmės funkcionavimas bilingvizmo ir diglosijos sąlygomis nulėmė esminius jos pasikeitimus. Tarmę nuolat veikė vietinės lietuvių kalbos tarmės ir lietuvių bei rusų literatūrinių kalbų normos. Tie pasikeitimai priklausė nuo kalbinių kontaktų pobūdžio, kurį nulėmė įvairūs nekalbiniai faktoriai (kalbančiųjų amžius, išsilavinimas, socialinis aktyvumas, mobilumas ir kita). Dabartinė transformuota rusų senbuvių tarmės struktūra išlaikė savo tarminį pagrindą ir turi trijų kalbinių normų elementų: archaiškų tarminių; pusiau tarminių, panašių į literatūrines kalbos; literatūrinės kalbos. Dėl to tarmėje formuojasi trys pusiau tarmės (Halbmundart), būdingos įvairioms kalbančiųjų amžiaus grupėms. Rusų ir lietuvių kalbų tarminės ir norminės (literatūrinės) sistemos tiriamosios tarmės atstovų kalboje papildo viena kitą. Optimalios sąlygos vartoti abi kalbas lėmė masinį bilingvizmo pobūdį, gerą antrosios kalbos mokėjimą. Daugelyje bendravimo sferų vartojama lietuvių kalba, rusiškai bendraujama šeimoje. Būdama visų TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemone, rusų kalba greta lietuvių kalbos plačiai vartojama kultūriniame gyvenime, masinės informacijos srityje. Rusų kalbos poreikį kitose sferose nulemia internacionalinių gamybinių kolektyvų susidarymas. J. TRIFONOVAS KALBOS PROCESŲ DINAMIKA DAUGIAKALBĖJE TERITORIJOJE Santrauka Straipsnyje nagrinėjamos Šiaulių rajono rusų senbuvių tarmės funkcinės ypatybės. Tarmė susiformavo XX a. pradžioje, susiliejus kelioms Lietuvos rusų tarmėms, kai rusų senbuviai iš centrinės Lietuvos persikėlė į šią teritoriją. Iki tol tarmė buvo izoliuota nuo kitų Lietuvos rusų tarmių. Todėl kai kurios archajiškos tarmės fonetinės ypatybės išliko iki šiol. Būtent tai skiria šią tarmę nuo kitų Lietuvos rusų tarmių. Dvikalbystės ir diglosijos sąlygomis tarmės funkcija darė didelę įtaką jos pokyčiams. Tarmę nuolat veikė vietinė lietuvių tarmė ir abiejų literatūrinių kalbų normos. Jų tarpusavio santykiai kito priklausomai nuo kalbinių kontaktų išsivystymo lygio ir pobūdžio; šiuos kontaktus lėmė įvairūs nekalbiniai veiksniai (kalbėtojų amžius, išsilavinimas, socialinis aktyvumas ir kt.). Dabartinės, pakitusios rusų senbuvių tarmės struktūra išlaikė savo pagrindą ir apima trijų kalbos normų elementus: archajiškos tarmės normą; tarmės, artimos literatūrinei kalbai, normą; literatūrinės kalbos normą. Todėl tarmėje susidaro trys vadinamosios pusiau tarmės, būdingos skirtingoms kalbėtojų amžiaus grupėms. Kalbinėje praktikoje dažniausiai vartojamos rusų ir lietuvių kalbų tarmių bei literatūrinės kalbos sistemos viena kitą papildo. Optimalios abiejų kalbų vartojimo sąlygos lemia dvikalbystės pobūdį ir gerą antrosios kalbos mokėjimą. Bendraujant dažniausiai vartojama lietuvių kalba. Rusų kalba kalbama šeimoje. Kaip visų SSRS tautų bendravimo priemonė, ji plačiai vartojama kultūriniame gyvenime ir žiniasklaidoje. Tarptautinių gamybinių kolektyvų susidarymas lėmė rusų kalbos paplitimą. 120 ЛИТЕРАТУРА Баранникова Л. И. О соотношении внутренних и внешних факторов в развитии диалектных систем // Тез. IV диалектологич. конф. по изучению говоров и языковых контактов в Прибалтийских республиках. Вильнюс, 1972. С. 9—11. Баранникова Л. И. Введение в языкознание. Саратов: Изд-во Саратовск. ун-та. 1973. Баранникова Л. И. Говоры территорий позднего заселения и проблема их классификации // ВЯ. 1975. № 2. Волков В. Сведения о начале, распространении и разделении раскола в Витебской губернии. Витебск, 1866. Гаршва К. Развитие двуязычия в Литовской ССР//Тр. АН ЛитССР. Сер.А. 1982. Т. 3(80). Гаршва К. Сопоставление фонологических систем литовского и русского языков // Kalbų kontaktai Lietuvos TSR. V., 1983. Динамика структуры современного русского языка. Л., 1982. Жирмунский В. М. Марксизм и социальная лингвистика. Проблема социальной дифференциации языков // Жирмунский В. М. Общее и германское языкознание. Л., 1976. С. 235—252. 386—400. Карский Е. Ф. Белорусы. Вып. 1: Язык белорусского народа. М., 1955. Корецкий П. И. О раскольниках в Ковенской губернии // Памятная книга Ковенской губернии на 1863 г. Ковно, 1863. Леонтьев А. Н. Общее понятие о деятельности // Основы теории речевой деятельности. М., 1974. Лисенкова Д. Т. Русский старожильческий говор села Трусово Усть-Цилемского района Коми АССР: Автореф. дис. … канд. филол. наук. Сыктывкар, 1964. Марченко Е. З. Названия некоторых хозяйственных построек в русских говорах Зарасайского района Литовской ССР//Диалектологический сборник / Учен. зап. Латв. гос. ун-та им. П. Стучки. Рига, 1968. Т. 92. С. 73—81. Михальченко В. Ю. Проблемы функционирования и взаимодействия литовского и русского языков. Вильнюс, 1984. Немченко В. Н. Словарный состав говора русского населения Йонавского района Литовской ССР//Учен. зап. вузов ЛитССР. Языкознание. Вильнюс, 1961. Вып. 3. Немченко В. Н. Фонетические и морфологические особенности говора русского населения Йонавского района Литовской ССР// Учен. зап. Вильнюсск. гос. ун-та им. В. Капсукаса. Языкознание. Вильнюс, 1958. Т. 26. Вып. 1. Немченко В. Н. Русские старожилы Литвы и их говоры // Учен. зап. вузов ЛитССР. Языкознание. Вильнюс, 1963 а. Т. 7. С. 63—86. Немченко В. Н. Образцы текстов русского говора центральной части Литовской ССР (рассказы, сказки, заговоры, песни, частушки, загадки, пословицы и поговорки) // Учен. зап. вузов ЛитССР. Языкознание. Русские говоры в Прибалтике (сб. ст.). Вильнюс, 1963б. Т. 8. С. 97—110. Непокупный А. Н. Ареальные аспекты балто-славянских языковых отношений. Киев, 1964. Никонов В. А. Очаг и периферия // Ареальные исследования в языкознании и этнографии. М., 1977. Новгородов М. А. Из наблюдений над фонетикой и морфологией говора русского старожильческого населения Дагдского района Латвийской ССР // Учен. зап. Даугавпилс. гос. пед. ун-та. Даугавпилс, 1958. Вып. 1. Орлова В. Г. История аффрикат в русском языке в связи с образованием русских народных говоров. М., 1959. Памятная книга Ковенской губернии на 1905—1914 гг. Ковно, 1914. Памятная книга Ковенской губернии на 1915 г. Поневеж, 1915. Русская диалектология / Под ред. Р. И. Аванесова и В. Г. Орловой. М., 1964. Сницине М. К. Образцы текстов русского говора Игналинского района Литовской ССР // Учен. зап. вузов ЛитССР. Языкознание. Вильнюс, 1963. Т. 8. С. 111—113. 121 Сивицкене М. К. О двуязычии сельского русского населения Литовской ССР / Socialinės lingvistikos problemos. V., 1979. Степанов Г. В. Типология языковых состояний и ситуаций в странах романской речи. М., 1976. Тарасов Е. Ф. Социолингвистические проблемы теории речевой коммуникации // Основы теории речевой деятельности. М., 1974. Трифонова Я. С. Функционирование и взаимодействие русского и литовского языков в Литовской ССР: Дис.... канд. филол. наук. М., 1978а. Трифонова Я. С. Основные особенности вокализма и консонантизма островного говора русского языка // Проблемы внутренней и внешней лингвистики. М., 1978б. С. 88—96. Трифонова Я. С. Явления социальной дифференциации диалектной лексики в островном говоре // Проблемы внутренней и внешней лингвистики. М., 1978в. С. 144—155. Филин Ф. П. Происхождение русского, украинского и белорусского языков. Историко-диалектологический очерк. Л., 1972. Царева Л. И. Говоры юго-западной части Псковской области (фонетика и морфология): Дис.... канд. филол. наук. Л., 1954. Царева Л. И. Аканье и яканье в говорах юго-западной части Псковской области // Псковские говоры: 1. Псков, 1962. С. 58—76. Швейцер А. Д. Современная социолингвистика. Теория, проблемы, методы. М., 1976. Швейцер А. Д. Социальная дифференциация английского языка в США. М., 1983. Garšva K., Trifonovas J. Lietuvių vietovardžių tarimo ypatybės Šiaulių rajono rusų senbuvių šnektoje // Mūsų kalba. 1977. Nr. 6. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija (Fonetika). V., 1973. Karaliūnas S. Respublikos lingvosocialinės situacijos charakteristika // Kalbų kontaktai Lietuvos TSR. V., 1983. Šiaulių Metraštis 1918—1938. K., be datos. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966.