Uodegėnų šnektos fonetika, morfologija ir leksika dvikalbystės sąlygomis

galių tarmės (Krudslauka = Kriėslauka, stiostija = stdstija* „pasakojo“ arba lie- tuvių bendrinės kalbos (muoki*tiojis „mokytojas“, Zmiona = bd'ba „žmona“, dar plg. briolanas „borėlėnas“, pamuotie „pamotė““). Visi Uodegėnų šnektos balsiai a, e, vietoj kurių bendrinėje kalboje yra a, a, e“, e, tiek kirčiuoti, tiek ir nekirčiuoti yra tik trumpi, pvz.: adatu „Adatą“, aki's „akys“, ataina „ateina“, avinas, avi's, galas, katinas, padivie, praša'm, ragis, saka, isajis, nidarwis, nigali, nuvarie, pavasaris, d'iašaras „dešras“, k'ali, k'apiem, kévelviem, mė- dzis, augana „augėna“, gi"v'ana ir t. t. Kaip matyti, kirčiuoti trumpieji 4, e dažniau- siai būna pirmajame ir antrajame žodžio skiemenyje. Trečiajame žodžio skiemenyje šie balsiai dažniau būna priesagoje -elis, -ė (balsis e joje visada trumpas), plg.: la- pėlei „lapėliai“, suwnėl'a', debesėlei „debesėliai“, garbinél'a’, kaunieralis ir pan. Trumpi arba pusilgiai balsiai a, e yra tvirtapradžių dvigarsių pirmajame kompo- nente, pvz.: darbas, karvie, galvas, kalnas, valgie, k'almas, kd.rstas, šd.ltas, g'd.rt. Ilgasis a“ tariamas vietoj bendrinės kalbos balsio o : g'altd"nas „geltėrnas“, nibi- jak .nebijo-k“ ir t. t. Nekiréiuotas balsis e dažnai verčiamas i, pvz.: dadgil „daugel““, iskipie „iškepė“, nūdigie „nudegė“, nūvidie, pardivie ~ pardevė „pardavė“, sin'aū „seniau“, smagi- nai „smegenys“, ūndin'a' „vandenio“, (v)uodiga „uodega“, (V)uodigienai „Uode- gėnai“, su biti“"ti „bityte“. Greičiausiai dėl slavų kalbų įtakos nekirčiuotas priešdėlis ne- senesniųjų Žmonių kalboje dažnai buvo tariamas nie-, jaunesniųjų — ni-: niedudk | niduok „neduok“, niemdkam | nimdkam „nemėkam(e)“, niesūpruntu [nisupruntu „nesuprantu“, nieZsinai [nifeinaii „mežinau“. Nekirčiuotas balsis e gali būti ir iš- laikomas, bet kiek dažniau taip būna prieš užpakalinės eilės balsius (g'altanas „gel- tonas“, isv'aléji „išvelėji“, nigerai „negerai“, nuperka, m'argeitie „mergaitė“, su- melioti, s'ist’alsigjam „siūstelėjam““) ir rečiau — prieš priešakinės eilės ar suprie- šakėjusius balsius: di.d'alis „didelis“, nūp'arki, sū.dedi, visel'tot „veseliuoti“. Vietoj bendrinės kalbos balsių i“, i šnektoje po kietųjų priebalsių būna sr’, br: rorta „ryto“, skreisu „skrisiu“. Panašiai tariamas ir atviros galūnės e ir bet koks ę: palm „pelė“ (bet p'alas „pelės“), di.d'aler „didelę“, piolers „pūolęs“. Minėtose pozicijose e ir ę pirmiau turėjo būti išversti į i (i“), o vėliau, sukietėjus / — į 51 (hr). Tuo tarpu dvigarsio en pirmasis komponentas susiaurėjo jau po / sukietėjimo atvi- ruose skiemenyse, plg.: linta „lenta“, bet g'alužsinis „geležinis“. Prieš priebalsių sukietinimą vietoj ė jau buvo, matyt, ie, dėl to ie (< ie, ė) išvirto į ste: Seténu „Šie- ng", luiékie „lėkė“, sdulwis „saulė“ (veiksmažodžių trumpame galiniame skiemenyje vietoj ė tariama ir &, plg. prisésk „prisėsk““). Skirtingai nuo atviros galūnės ir dvigarsio en, kitur vietoj e yra a (ei > ai): la- das, ldides „Jeidžiasi“, vaflai, racei „retai“, kraivas, sanas „senas“, maišalis „maiše- lis“, šaimi"na „šeimyna“, Zamie „Žemė“. Užpakalinės eilės balsiai w, w, a“, a po su- kietėjusių priebalsių nebebūna supriešakėję, plg.: Zu'riet „Žiūrėti“, bisu „būsiu“, gra'v'ūs „griovius“, apara „aparia“. Trumpasis balsis a išlaikomas vardažodžių vienaskaitos vardininko galū- nėje (pieva, baltdja ~ baltoja „baltoji“, d.na „ana, ji“, viena, visa, pinkta „penkta“), veiksmažodžių galūnėse (kalba, miegduna „miega“). Balsis a šnektoje daugiau ar mažiau redukuojamas. Kirčiuotas a gali būti ištariamas su didele garso £ priemaiša 76 (išartė „išarta“, marmė „mama“, salė „sala (kaimaš)“), o nekirčiuotas — su garso bi priemaiša: bdlteis „baltas“, bul'beis ~ būlbas „bulves“, d.nas ~ danas „jis“, groūzmos, jdunas, maišūkon, pilnos, išdugo, pavérds. Absoliutinėje žodžio galūnėje trumpąjį balsį a tam tikrose formose atitinka u (tiek kirčiuotas, tiek nekirčiuotas): vns. in. su ruijku „ranka“, dienu „diena“, salu „sala“, prieveiksmiai radu, „tada“, kadū „kada“, niekūdū „niekada“ ir kt. Po minkštųjų priebalsių vietoj balsio a gali būti i (ir į., į'): kdji „kėją“, kėli „kelią“, kirci „kūčią“, su dū.kteri ~ dūkteria „dukterimi“, juokis „juokiasi“, kraūčis, riécis, svėcis, viėjis (bet v'ark'a ir t.t.). Tų pačių garsų nevienodi atitikmenys rodo šnektos evoliucijos kelis sluoksnius. Bendrinės kalbos a šaknyje ir galūnėje dėsningai atitinka u', 0 8—i' (br): nū.- Sula „nušąla“ (bet nusa.lvr's „nušalęs“), raskū'st „atkąsti, prakąsti“, trūša's „trą- šos, mėšlas“, ūžuolas „ąžuolas“, babu: „bobą, žmoną“, tvdrtu' „tvartą“, ūntru' „antrą“, ki'sk „kęsk“, švi"st „švęsti“, atajis „atėjęs“, izdz'ūrvi's „išdžiūvęs“, ma- nis „manęs“, savi's „savęs“, geriesni' „geresnę“, puoler's „puolęs“, did'aler „di- delę“. Kirčiuoti ir nekirčiuoti, tvirtapradžiai ir tvirtagaliai mišrieji dvigarsiai am, an, em, en šnektoje paprastai verčiami um, un, im, in, pvz.: tūnkas „tankus“, sut- rumdie „sutramdė“, tumsas „tamsūs“, ufritru* „antrą“, dunksc'i „daūgčių“, kum- pan „kampai“, pri.prunta „pripranta“, u(n) naktiés „ant naktičs“, gi-vinkit „gy- vėnkit“, tifi „teš“ (ir ti“, ti), instimpta's ~ įtemptos „įstemptos“, sū.timsta „su- tėmsta“ ir t.t. Sveiki išlieka antrinės kilmės dvigarsiai am, an: 1) kirčiuoti bei nekirčiuoti — a) vardažodžių ir įvardžių vienaskaitos naudinin- ke, vardažodžių daugiskaitos naudininke (moteriškosios giminės — ir įnagininke): gerdm, jdm, man, tdm, visam[vi.sui, platieja'm ~ platiejams „platiesiems“, rufi- ka'm „rankoms, rankomis“, stalim „stalams“; b) vyriškosios giminės vienaskai- tos iliatyve: kumpaii „kampan“, peil'an „peilin“, ri“"taii, tvartan. 2) Nekirčiuoti — esamojo laiko daugiskaitos pirmajame asmenyje: kalbam, Sirlam „šąlam“, v'afp'am „vetpiam“, mė.tam „mėtam“, mi'l'am „mylim“ (t.y. antrinės kilmės dvigarsyje am). Tvirtagalių dvibalsių ai, ei ir ypač au pirmasis komponentas gali būti siaurina- mas: maiša“ „maišo“, ka'pi'stai „kopūstai“, beikt ~ beigti „baigti“, mažoū „ma- žiau“, susirgoū „susirgau“ ir pan. Panašiai kaip Ciskode, absoliutiniame žodžio gale dvibalsis ai dažnai keičiamas -ei. Taip yra įvardžiuotinių formų būdvardžių vyriškosios giminės (su formantu -asai „asis“) vienaskaitos vardininke, būdo prie- veiksmiuose ir kitur, plg.: ma.žasei „mažasis“, naūjasei „naujasis“, lietū.viškei „lietuviškai“, bla'gei „blogai“. Ši ypatybė priklauso morfologijai. Daugiaskiemenių žodžių segmentas -djau(i), -ajaū po minkštojo priebalsio sutraukiamas į -du(i), -aū. Pavyzdžiui, vienu skiemeniu gali būti sutrumpinamas būtojo kartinio laiko veiksmažodžių pirmojo ir antrojo asmens galas (plg. nune- §'djau [nunes'd.u „nunešiojau“, nuneš'd'jai nuneš'd.i „nunešiojai“), paliekant tik « paskutinį balsį — svarbiausią šio asmens požymiį, atskiriantį jį nuo antrojo asmens 17 dz'a „sviedžia“, vadz'dja ~ vadžiojo „vežiojo“, svėc'a' „svečio“, kafc'a's „kar- čios“, pac'a's „pačios“, gafdz'a's „gardžios“, šma'c'ūkais ~ šmočiukais, gaid'zū- kas „gaidžiukas“, dunc'ū" „dančių“, svec'ū' „svečių“, Vietoj č, dž dažniausiai tariami minkštieji £', d' šiais atvejais: 1) é, ia, i kamienų daugiskaitos kilmininke, pvz.: bit'u“ „bičių“, karvi"t'u' „karvyčių“, paukst’i „pau- kščių“, nakt'ū" „nakčių“, šwrd'ū' „širdžių“; 2) i kamieno vienaskaitos naudininke, pvz.: ndktei „nakčiai“, piftei „pirčiai“, širdei „Širdžiai“; 3) (i)ia kamieno daugis- kaitos vardininke, plg. briedei „briedžiai“ ir t.t.; 4) esamojo laiko veiksmažodžių trečiajame bei vienaskaitos pirmajame asmenyje, pvz.: put'ū ~ pučiu „kvėpuoju“, gird'ū „girdžiu“, išlaid'u „išleidžiu“, dod'a „uodžia“, žerd'a ~ žydžia „žydi“; 5) būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens galūnėje, pvz.: dud'au ,au- džiau“, mdud'aus „maudžiaus“, ved'aū „vedžiau“, skait'aū „skaičiau“, mat'oū „mačiau“. | Šnektoje gali sukietėti beveik visi priebalsiai, išskyrus j, kuris neturi kietojo atitikmens. Pagal kietinimo dažnumą ir pozicijas išsiskiria trys priebalsių grupės: 1) r, s, š, ž, dažnai kietinami prieš visus priešakinės eilės (i, i, ie, e) ar suprieša- kėjusius (ir, it, dr, d) balsius, plg.: daršrsi „darysi“, k'aturs: „keturi“, šwėnas „Ššie- nas“, ragieja' „regėjo“, k'aturi- „keturių“, nig'drsu „negersiu“, grdža's „gražios“, šdša.s „šešios“, sasariės ~ seserės „sesers“, madi „mažiaū“ ir t.t. (daugiausia yra pavyzdžių, kur kietinami r, š, ž prieš i, e, ū ir pan.); 2) I, senuose šnektos žodžiuose visada kietas prieš e, ė: ldidz'a „Jeidžia“, galsie- ja „galėjo“, p'dleic „pelė“ ir t.t., bet kalieda's „kalėdos“ (pagal analogiją su pripi'lai „pripylei“ ir t.t. sakoma ir pripi“lau „pripyliau“, prisikielau „prisikėliau“); de 6d dž. D. ty, 2, taip pat b, g, k, m, n, retkarčiais sukietinami prieš i, e, d, kartais ir ū, plg.: Vincantas, kurca „kurčia“ (bet c'a „čia“, Kosc'a, wlic’as), čdiscoinkas, pécwin, acu „ačiū“, pečūkas, grėnča'j ~ griūčioj „gryčioj“, pietniča „pėtnyčia“, duslis „dišlius“, sa-dfa's „sodžios“, apsišdie „apėdė“, apės „apės“, pėnsija.s, storklai, stsipra „stipri“, daiktalis, tasla's „tešlos“, Tėkl'a, nivėrksu „ne- verksiu“ (bet viergdama), Savėras „Ksaveras“, Juzépka „Juzepa“; kalbsist „kal- bėti“, Gėl'a „Gelia < Helena“, kielau „kėliau“, vekus „vikius“, moisliju, mič- nesis „mėnesis“. Kartais priebalsiai yra kieti, o balsiai pastebimiau dar nepakitę, plg.: pasižina, ragiejau. Neretai išlieka ir minkštieji priebalsiai ¢’, &, r',s' ir kt., plg. g'erci, traci, pac'ws „patys“, dunc'ūs ~ dančiūs „dantis“, minkščinkas, čiėsu, tūočies, bažni“- č'aj, tris dikteri's, durim, pridieja „pradėjo“, ritini „dviratį“, grieba't „grėbti“, nūmirie, ričkie|rmiškie „riekė, rėkė“, susimaiša, pakasie, s'ašasd'ašwmm „šešiasde- šimt“, siediekit „sėdėkit“, s'ana, sen'oū „seniau“, s'ašsr „Šeši“ ir t.t. (s dažniausiai kietinamas tik prieš #). Minėtos ypatybės rodo, kad priebalsių (išskyrus /) kietini- mas — nelabai senas reiškinys, iki šiol epizodiškai besiformavęs dėl kitų kalbų įtakos. Priebalsiai r, s, š, z, žir kt. gali būti kieti ir priebalsių samplaikose prieš minkš- tąjį priebalsį, plg.: miftie, marškin'alei „marškinėliai“, geriesn'ū", pjdustie, šn'u'- rai, tri.zd'ašwimt „trisdešimt“, ba¥ni-da's ir pan. Kaip ir kitose aukštaičių šnek- 79 5. Balsių kiekybė (oscilogramų duomenys) Oscilogramos rodo, jog šnektos nekirčiuoti ilgieji balsiai, palyginus su kirčiuo- tais, sutrumpėja 1,60—1,27 karto. Labiausiai trumpėja aukštutinio pakilimo balsiai (ypač i"), mažiau — Žemutinio pakilimo balsiai. Pavyzdžiui, žodyje biti-ti- bity- tę“ nekirčiuotas balsis i* už kirčiuotą yra trumpesnis net 108 ms arba 1,60 karto: kirčiuoto i trukmė — 289 ms, pokirtinio — 181 ms. Žodžių sinu" ir su'nūs nekir- čiuotas balsis trumpesnis už kirčiuotą pirmajame skiemenyje 95 ms, arba 1,56 karto (264 ms ir 169 ms), o antrajame skiemenyje — 62 ms arba 1,19 karto, žody- je vagdija“ „vagėjo“ — 71 ms, arba 1,27 karto (337 ms ir 226 ms, žr. I lentelę). Kuo toliau skiemuo nuo žodžio pradžios, tuo ilgesnis jame esantis balsis. Paly- ginus su pirmuoju žodžio skiemeniu, antrajame skiemenyje balsis w“ ilgesnis 1,19 karto (su'nūs— simu), o trečiajame skiemenyje balsis g ilgesnis 1,80 karto (vagdja „vagėja“). Greičiausiai dėl tos tendencijos pirmajame žodžio skiemenyje ilgojo kir- čiuoto balsio a trukmė yra 291 ms (ndrsis), 310 ms (kd§sie), 0 antrame skiemenyje — 331 ms (vagd'ja) ir t.t. Panašaus atviro skiemens pokirtinis trumpasis a antraja- me skiemenyje yra 143 ms (rūksta), o trečiajame — 182 ms (vagd-ja). Išimtį sudarė ilgasis a“ žodžiuose sū'da" (343 ms) ir vagd'ja" (266 ms) — dėl lėtesnio kalbos tempo dviskiemeniuose žodžiuose balsiai ir turėtų būti kiek ilgesni negu daugiaskieme- niuose. Pirmajame žodžio skiemenyje žemutinio pakilimo balsiai kiekybiškai redukuo- jami labiau negu aukštutinio pakilimo balsiai, t.y. kuo balsio absoliutinė trukmė didesnė (pvz. d=334 ms, i*=247 ms), tuo daugiau jis gali būti ir redukuotas. Pir- mojo skiemens trumpasis a 3,37—3,28 karto trumpesnis už kirčiuotą antrojo skie- mens ilgąjį balsį ir 2,66 karto — už pokirtinį trečiojo skiemens a (vagdja“), o balsis i trumpesnis atitinkamai tik 2,95 ir 1,85 karto. Pagrindinių porų 28 garsų opozicijos rodo, kad prieš ilgesnį garsą yra ilgesni 20 garsų (72 %). Tarp jų yra devynios balsių opozicijos (išimtį sudaro 3 jų opozi- cijos, arba 25%) ir 11 priebalsių opozicijų (išimtys — 5, arba 31 94). Dar tiksliau šio dėsningumo priežastis galima suprasti, jei palyginsime kirčiuo- to balsio ir viso žodžio trukmę. Iš 8 porų yra ilgesni 6 Žodžiai (su'nūs, biti"ti", na"- sis, rūūksta, kde, diévas); išimtys — 2 žodžiai (laiikas, iš dalies ir vagdja“). Taigi balsiai ir priebalsiai dažniausiai būna ilgesni prieš ilgesnį garsą, arba tiksliau — prieš ir po ilgesnio kirčiuoto žodžio balsio. Šis fonetinis dėsnis, rodos, būdingas daugeliui aukštaičių šnektų. Uodegėnų šnektos ilguosius aukštutinio pakilimo balsius i*, w fonetiškai būtų galima laikyti ilgaisiais, o Žemutinio pakilimo balsį a* — pusilgiu. Minimalio- je poroje nd-si's — ndsis ilgasis balsis i (182 ms) apskritai yra 2,09 karto ilgesnis už trumpąjį i (87 ms). Balsis i 1,99 karto ilgesnis diktoriaus J. kalboje ir 2,19 karto (skaitant greta — net 3,27 karto) — diktorės G. kalboje. Skaitydami žodį nd'si"s po žodžio nd'sis (taip buvo 5 kartus iš 10), diktoriai il- gojo balsio skirtumą dažnai pabrėždavo. Bet galima neabejoti, jog bent pokirti- niame skiemenyje balsio i* trukmė svyruoja nuo trumpojo balsio iki daugiau kaip ę 83 Priegaidžių skirtumai net Žodžio atkarpoje nėra dideli ir pastovūs, todėl supran- tama, dėl ko iš klausos ir savistabos šnektos priegaidės menkokai skiriamos. Kaip ir visi kiti kiekybiniai skirtumai, priegaidžių trukmės skirtumai buvo Žymesni dik- torės G. kalboje (išskyrus poros kd'šsxe—kūa'šsre kirčiuoto balsio ilgį ir poros tie- vas —diévas žodžių ilgį). Sprendžiant apie cirkumfleksinio balsio 4° trukmę iš Zo- džio kū'šwie (321 ms), 4 žodžiuose akūtinio d' trukmė viršijo a: (Id'jam, vagdja-, kdarja'm, vagdja) trukmę atitinkamai 360, 338, 333 ir 331 ms ir 4 žodžiuose (gel- tarnas, nd-si's, nd-sis, kdršbie) nebuvo didesnė (260, 288, 291, 310 ms). Dėl to sup- rantama, kodėl akūtiniai d' tankiai transkribuojami kaip cirkumfleksiniai. Neblogai skirtos poros siū*da—sū'da ir sū"dai—siūūdai „indai“: ū' bendra truk- mė — 289 ms, # — 312 ms (n=14ir 17). Žodyje daužaū „daužiau“ galinis dvigar- sis (360 ms) buvo net 60 ms trumpesnis už tokį pat garsą žodyje daužaū „daužaūu“ (420 ms). Žodžio tievas „tėvas“ matavimai rodo, kad sudvibalsintas ė nesiskiria nuo tikrojo ie. Dalyje žodžių išmatavus atstumą nuo kirčiuoto garso pradžios iki intensyvu- mo viršūnės, iš penkių porų „tvirtapradiškesni“ už cirkumfleksinius buvo tik žo- džiai su'da ir tievas. Taigi ir šis požymis vargu ar būtų ryškesnis priegaidžių ski- riamasis požymis. Matuotos kai kurių pokirtinių dvigarsių sudėtinės dalys rodytų, jog šie garsai, kaip daugelyje lietuvių šnektų, yra tvirtagaliai: žodžio Ild:jam galinio dvigarsio komponentų trukmė yra 70 ir 190 ms, vaga"jam — 143 ir 170 ms (išimtis — kūja"m 177 ir 87 ms), kd“šbie — 85 ir 135 ms, kū“šbie — 90 ir 175 ms. II. MORFOLOGIJA Uodegény Snektai būdingos vardažodžių vienaskaitos iliatyvo formos, kurios vartojamos ne tik krypčiai, bet ir vietai reikštį. Taigi iliatyvo ir lokatyvo reikšmės yra sumišusios, plg.: aik graičarj grorūičan ir t. t. Moteriškosios giminės vardažo- džių paradigmose kiek dažnesnės vienaskaitos lokatyvo formos. Iliatyvas vartojamas vietoj lokatyvo labai dažnai: pdcis pirmasei aina rita da Krieslaukai; ragiejau sapanaūii tievu; par dukteri daržalin miegduna; kitu miSkan prireiSa par pu.sSe; gulšieja" žamien, kai kur'anoū p'ačūku:; čikėlw „plaukus“ išmazgė'ja“ pirtiūi. Kartais iliatyvas pavartojamas vietoj galininko: dunt'alin skdudž'a. Lokatyvas taip pat pavartojamas vietoj iliatyvo ar prielinksninių konstrukcijų, pvz.: indietas tama'j skrūm'a'j; na būrna's burndj kalbu pierdavie; ašai ali"'vuos tamuės ir nenli'stumai „meįlįsčiau“. Ne tik daiktavardžiai, bet ir kiti vyriškosios giminės vardažodžiai (būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai ir t. t.) vienaskaitos naudininko linksnyje turi daiktavardinę — galūnę -wi, pvz.: gilui „giliam“, žal'ui „žaliam“, geriesn'ui „geresniam“, g'arajui „gerajam“, jdunajui „jaunajam“, d.nui „anam“, kitui „kitam“, ššitui „Šitam“, visui „visam“ ir t. t. Išimtis — įvardžiai jdm, tdm, mdn, tdu, sdu. Dėl vietinės latgalių šnektos ši Uodegėnų šnektos ypatybė negalėjo atsirasti, nes latviai čia visur turi galūnę -am, plg.: vienui lūngui „vienam langui“ — ltg. vi"nam 1 li gam, pac'ui „pa- čiam“ — posam ir t. t. 89 Asmeninių ir savybinių įvardžių vienaskaitos galininko galūnė -im (manim „mane“, tavim „tave“, savim „save“) sutampa su vienaskaitos įnagininko galūne. Šios ypaty- bės latgalių šnekta taip pat negalėjo paveikti (plg. manim „mane“ — ltg. mani). Minėtų formų galūnės -ui, -im greičiausiai atsirado dėl analogijos ir gana seniai (prieš jas galūnių -am, -e gal ir nebuvo). | Kelintiniai skaitvardžiai nuo „vienuolikto“ iki „devyniolikto“ šnektoje varto- jami su priesaga -likis, -likie: vienuolikis, vienuolikie, ..., devi'n'a'likis, devi'n'a'likie. Populiarios būdvardžių, kelintinių skaitvardžių įvardžiuotinės formos, pvz.: kalnas, kur didz'a’s’a’s pū.ški's; ek ti, md.Zasei, aik grsiūčan; pirmasei mi.rie vi“- riesniesei bra'lis ir t. t. Įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės formų vienaskai- tos galininkas ir įnagininkas sutampa su moteriškosios giminės naudininku ir turi galūnę -/i)Jajei: g'drajei ma"mūti" „gerąją momutę“, pirmajei vaiku“ „pirmąjį vaiką“, su g'arajei brū'li „geruoju broliu“, su g'drajei sasari „gerąja seserimi“. Įvardžiuotinių būdvardžių formų vyriškosios giminės daugiskaitos naudininko galūnė -(ie)jam, -(ie)jiem: didiejam ~ didiejams „didiesiems“, platiejam ~ platie- jams „platiesiems“, jauniejiem ~ jauniejiems „jauniesiems“. Ši forma sudaroma prie tos giminės daugiskaitos vardininko kamieno (didiej-i, platiej-i, jauniej-ie) pridedant vienaskaitos naudininko galūnę -am, -iem. Kaip ir gretimose šiaurrytinėse šnektose (apie Daūgpilį, Indricą), Uodegénuose nėra būdvardžių aukščiausiojo laipsnio paprastosios formos. Vietoj jos būna anali- tinės formos, sudarytos iš įvardžių pats, pati ir nelyginamojo arba aukštesniojo laipsnio būdvardžių (dažniausiai įvardžiuotinių), pvz.: pdcis maZasei, pats geriesni- sei, pats seniesnisei, paci didz'd'ja. Pasitaiko ir sinonimiškos konstrukcijos: balties- nie par visdm, viel maZeiesnis, viel pati baltd ja. BudvardZiy vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas, taip pat būtojo laiko dalyvis dažnai vartojamas vietoj būdvardžių bevardės giminės: Pli‘ta kurinas, šaltas, a vakarai — šalta |šaltas. Bū.va' švarūs greiicaj, iššlūotas. Mažas bū.va dūona's. Zman'ii- pilnas. C'a sunkūs gi'vint, tumsas. Kiek cd strūka ragie- tas, ak, dievūlis. Vienaskaitos vardininke xwx kamieno būdvardžiai turi galūnes -as, -a (aštras, ašt- ra, gi.las, -a, riėbas, stinigras, surikas, tumsas ir t. t.) ir vienaskaitoje yra linksniuoja- mi pagal a kamieno paradigmą. Bevardėje giminėje kirčiuotos senosios galūnės yra išlikę, plg.: lingvū „lengva“, gilū, tumsū. Daugiskaitos vardininke a, ia (kartais ir ijd) kamienų vyriškosios giminės būdvar- džiai, neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai vietoj galūnės -i paprastai turi « kamieno galūnę, pvz.: g'aru's „geri“, mū.štu's „mušti“, s'anu's „seni“, svėti- mu's „svetimi“, nujaūktu's „muversti“. Šių formų galūnė -ūs greičiausiai kilusi iš pil- nesnės galūnės -uos, o veiksmažodžių (Zr. toliau) galūnė -is — iš pilnesnės -ies. Nesutrumpinta galūnė -uos (iš dalies ir -ies) seniausių šnektos atstovų dar buvo ga- na dažnai vartojama (bet jau rečiau už sutrumpintas galūnes -us, -is), plg.: gi"vuos „gyvi“, jdunuos, smūlkuos, supjdusti'tuos „Supjaustyti“, na‘'rsietuos „norėtųsi“, ais mazgd'tuos, važvinietuos ir t. t. Vietinė latgalių šnekta vietoj lietuvių galūnės -iis/ -uos turi -i: ilgus „ilgi“ — ltg. gari, su.ktu's — salikti ir pan. 90 Vietoj įvardžiuotinių būdvardžių, prieveiksmių, veiksmažodžių (ypač sangrąži- nių) galūnės -i gali būti išlikusi pilnesnė galūnė «ie, plg.: seniejie „senieji“, jaunie- jiems „jauniesiems“, artie „arti“ (bet ta'li), unkscie, klausi ties ir t. t. Asmeninių įvardžių daugiskaitos galininkas — muri, jum. Tokia pati ir daugis- kaitos įnagininko galūnė (mum, jum). Taigi įvardžių aš, tu daugiskaitos naudininko, galininko ir įnagininko galūnės, kaip ir kitose rytiečių šnektose, yra vienodos. Fonetiškai sutampa.visy vardažodžių vienaskaitos galininko ir įnagininko ga- lūnės (tik galininke jos gali būti ilgesnės), pvz.: vns. gal.: stalu“, vieji*, diėnu“, ma muti-, p'a.lbr', Zma-gu-, aki", ūndini“, sasari“, gi.lu', Žali", geriesni“, platajei, manim; vns. įn.: stalu, vieji, diénu, ma'mūti, p'a.lsr, žma'gu, aki, ūndini, sasari, gilu, žali, geriesni, platajei, manim. Taip pat sutampa daiktavardžių 4, ia, ė, i kamienų moteriškosios giminės daugis- kaitos naudininko ir įnagininko galūnės, pvz.: dgs. naud.: ruiika'm, marc’a'm, biti'tiem, naktim; dgs. įn.: ruūka'm, marc’a'm, biti‘tiem, naktim. Šnektoje pasitaiko veiksmažodžių atematinio asmenavimo liekanų, pvz.: aci(pri-, sū-) gulsta, mirsta, pakl'i'sta, pista, sūpsta, skaūsta, (ap)siésta ir t. t. Asmenuojama taip: (ėš) gdustau „gaudau“, sdirkstū „sergu“, (tū) gaustai „gaudai“, svrksti „sergi“, (anas, ani's) gdusta „gaudo“, svirksta „serga“, (mėš) gaustam „gaudom“, sūrkstam „Sergam“, (jūs) gaustat „gaudot“, sūširkstai: „sergat“. Šnektoje nėra žinoma dalelytė „tegu“. Geidžiamoji nuosaka sudaroma iš lei|lai (plg. la. k.) ir ešamojo ar būsimojo laiko trečiojo asmens: lei gausta, lei pajima, lai paswils. Snektoje tebėra gyvas siekinys (ji gali pakeisti ir bendratis), plg.: Raik'a nait padabd'tu'. Brd'lis ais mazga'tu's [mazgd-tuos. Aik da miškui ūogu' r wriktu. Aik sietu" |siet ma'rkvu'. Aisu siedintu" [siedint būlv'u'. Vietinė latgalių šnekta šiuo atveju turi tik bendratį, plg.: aja dionas prašvitu" — guūoja maizeites pra- seit. Dviskiemeniai veiksmažodžiai, kurių bendratys baigiasi sandūra -sti, -§ti (mėsti, dusti, nėšti ir kt.), būsimajame laike turi dvigubą formantą -ss-, -ŠŠ-: m'd.ssu, v'd.ssu, d.ussu, n'a.ššu, m'a.ssi ir t. t. Tokiu būdu Uodegėnų šnekta bent formaliai išlaiko se- nąją būsimojo laiko veiksmažodžių darybą: bendraties kamiengalį ir priesagą -s-: mes-ti + si-u —> messiu, neš-ti + si-u — neššiu ir t. t. Tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmasis asmuo turi galūnę -um, Oo antrasis -im: : eš sviestum, siedintum, mdudi*tumuos tu sviestim, siedintim, mdudi‘timies. 91 ras- (slaviškos kilmės, šnektoje dažnas priešdėlis): rassvdidyt ~ išsvaidyti „Ati- duoti“, raskūndu „prakandu“, razimudaū ~ rassimudaū „prabudau“ ; pri-: pridiet „pradėti“ (nors šnektoje yra priešdėlis pra-, tačiau reikšme „pradėti“ vartojamas veiksmažodis pri-diet); pritėks, vartojamas reikšme „užteks“. b. Dialektizmų klasifikacija Šnektoje yra nemažai reikšmės (semantinių) dialektizmų: dionkepé „duonkubi- lis“, léva „plautai“, latūkas „varveklis“, eiliūotas „dryžuotas“, pamdigyti „pagūž- čioti“, taika „ramybė“, miltūotas „miltingas“, tiesigji (ranka) „dešinė“, dulkiūotas „Susidrumstęs“, patrinti „aptepti“, pažandė „pasmakrė“. Raiškos dialektizmai skirstytini į kelias grupes: 1) leksiniams dialektizmams priklauso žodžiai, kurių neturi bendrinė kalba: lébas „duoba, slėnys“, driginė „vaivorykštė“, gryžė „griežlė“, kdnduolas „riešuto branduolys“, tūlė „karvė be ragų“, karpinykas „voras“, gyvé „gyvenimas“, alsinéti „lekuoti“, pakentuėlis „abstinentas“, mindiklinė „pintinė šiaudams“. 2) morfologiniai dialektizmai nuo bk skiriasi kamienu, afiksais, gimine ir pana- šiai: ilginis „išilginis“, ariaminis „ariamas“, paklotūvė „paklodė“, inkstjs „inks- tas“, ašarduti „ašaroti“, kalbingas „kalbus“, virtas „virintas“, kąsnys „kąsnis“, la- Suoti „lašnoti“, piFtė „pirtis“, pavardys „pavardė“. 3) fonetiniai dialektizmai nuo bk skiriasi garsais: ankstymas „ankstyvas“, ežgys „ežys“, sūpanas „sapnas“, paskuitinis „paskutinis“, žulvitis „Žilvitis“, mėgžti „megz- ti“, dėšara „dešra“, skieda „skiedra“, morkva „morka“, keiridji (ranka) „kairioji“, skregždė „kregždė“, pabeiga „pabaiga“, žagarė „Žagrė“, pinegas „pinigas“, kalni- niai „kailiniai“, skrūdelė „skruzdėlė“. 4) akcentuaciniai dialektizmai: piliakalnis, brolėnas, pintinė, rytinis, paukštis, braūktuvė, vėdinti. c. Skolinių klasifikacija Šnektos geografinė aplinka ir glaudūs kontaktai su slavų bei latvių kalbomis są- lygoja tai, kad nemažą leksikos sluoksnį sudaro skoliniai ir hibridai. Senesnių lat- vizmų ir slavizmų, įeinančių į pagrindinį šnektos fondą, palyginimas rodytų, jog šnek- ta dešiniojoje Dauguvos pusėje egzistuoja seniai ir didesnius kontaktus palaikė su latgaliais: slavizmų yra mažiau (be to, apie pusė jų žinoma ir kitose lietuvių tarmėse, plg. adyna „valanda“; čėsas „laikas“ ir t. t.) ir daugiausia daiktų pavadinimų, até- jusių su perimtomis realijomis (dalis atėjo ir per latvius); lietuvių šnektoje pasitaiko ir tokių skolinių iš baltarusių kalbos (pvz., ridlia „kastuvas“), kurių nėra vietinių latgalių šnektoje. Tuo tarpu tarp senų latvizmų nemaža būdvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, o daiktavardžiai žymi ir kūno dalis (mūgara „nugara“, žandas „smak- ras“), giminystės sąvokas (zniltas „Žentas“) ir t. t. 95 a i OR aa BI FT Ca a Ei EL Ln I al al oa 7 I ilginis, -¢ i3ilginis: Ilginies eilia’s par megZtini aina. at-imti, -a, -ėmė patraukti: Tu man atimsi Ssitu cacku (mikrofoną)? inkstys (4) (dgs. vard. inkscei): Kaja's buva sutini na inkscii}. iSpiltas, -a (3*) panašus: Visa išpilta kai tievas, visus trupinidlius surinkis. išdilas delčia: Iždilas miéniasis, kai dilsta. J pri-juiikti, -jufiksta, -juūko priprasti: Prijufikis prie manim. Prijuikam — i gerei. jūosta (1) diržas (ne odinis): Pati laibinka i mylia jūostas. K kalbingas, -a kalbus: Mama bu.va' kalbinga. kalniniai (3%) kailiniai: Nasi inkišis kalniniuds. Apsegi kalninius, kaki pėl'tu. kamlys (4) kamienas: Kūks meédis, taks i kamlys. kaplys (4) kauptukas: Su kapli datZu kapliūja. karpinykas (2) voratinklis: Rudini karpinykai skraida-. pa-karti, pa-karia, pa-kéré pakabinti: MarSkinidlius iSneSie arafi, pakérie, lai dzifista. Svatky greiiéa‘j pakarsu. karvinis, -ė (1): Nuperka karvini miesu i mala. kasai kas: Kaip kaksai, kaip kakia sovestie, nu-kasyti krapstyti, valyti: Raikia nukasyt peili (prilipusia duona): kasnys kąsnis: Kūnda dideliais kųsniais. keiriėji (ranka): Kazimieras gyvėna pa keirejai rūnkai. kėltava (1) galvijas: Šaudus niaša i kialtavas pėni. pa-kieminéti, -ėja, -ėjo pasisvečiuoti. Atvažava atsipūst na darba, moš pakiemi- nies pas sava sasari. kirkuZys (3*) kankorėžis: Pušsinius kirkužius tievas rstnka, kifpé (2) kirvarpa: Kifpies graužia i vara: kai miltus, su-kifsti, -kerta, -kifto pastatyti: Dideliūs vaikai, sikerta grsinču! i pardūoda gyvint. pėr-kirtenti, -ena, -eno perkirsti: Pierkirtena na trijų šmūštų galvyti, kvasilenu vėrdam, klikutys (3?) Zagsulys: Klikucys nutraukie. kluksténti, -8na, -čno kudakuoti:] Klukstielste vadzidja vistialius i kluksténa, klukstelé (1) perekslé: Prisipfitus, kai klukstielsie, su-kočėti, -ėja, -€jo: Abrūsai stiklioti, su kačielu sukadieji glūdzinkai, kosuolys (3°) kosulys: Ūndinia* pritėks tam kūsuoliui pašūtint. kraukštis, kraukškiasi, -ėsi traškėti: Kraukškias blinčikai, kai šsricinki, kraušliai iškeltos medžių šaknys: Pa kraušliais žūvys palindi gyvėna. - kreiiklis (2) toks krūmas: Krefklia“ ūoga's Zsilas palinka, kai suspieja. miltūotas, -a (1) miltingas: Miltūotas būl'bas gardiesnies. Mūsų šaimyna miltūo- tas būl'bas mylkreja". mindiklinė (2) didelė pintinė šiaudams nešioti: Mindiklemie labai aukšta, na lu€emeliu pinta. ap-mifti, -mirsta, -miré numirti: Kai §siti€ senig&jie apmifs, nibūs kam darba da- ap-myiti, mya, -o: Ai, anas apmyža visūs kumpūs, tu aik graiciail na’ nami. morkva (3) sl.: Mérkva's mazinka's, saldze's, gerei valgyt. Raikia paZiriet, kas par markva'm (kokios morkvos). N nétré dilgélé (la. natre): Natriu arbata gerei mazgat galvu. [0] ožkytė (1) medinis įrankis siūlams vynioti: Aškytie, kur matku nūlinkia. P padas klojimo molinė asla: Suklėja rugiūs nu pada i išmuša. pūdėklis pirmasis kiaušinis vištoms toliau dėti, padėlys: Neišimk vis] kiauSeiniu, palik padiekli. pakentudlis (2): Tasai nigiersie, pakintudlis bu.va. paklotuvé (2) staltiesė: Abrūsus dudiem stikliotus, pakla-tuvis nu stala. papečis papeCkys: Papecis, kur malkas dziavidna. paskuitinis, -¢ (1) paskutinis: Jau paskuitini mėtai gyvint (liko). paSalinyté (1) pašiūrėlė: Malku sukrdvie pašalinytiej. pautiéné kiaušinienė: Talierkytiej indiesi pauti€nies, bulbu. pažandč (3°) pasmakré: Katinas mylia, ka kasa paZundi. perkšččėti, petkitia, -ėjo perstéti: Rinku pridieja- perkščiet. Akys pėrkšča. pėrniait pernai: Aš linūs niseniai siedianaū, pėrniait ir ažupėrniait. piktas kartus: Piktas agufkas, kartas. pifté (2): Pirmieji aina bernai da piftei, paskui — būabas. pieninė (2) pienė: Pienini ištrauksta, bla'ga žalsiE, prisiperėna. Iškapliūit raikia dafžu, pienini žalsr ištraukt. nu-pjauti, pjauna, pjovė papjauti: Aš važavaū da Rygai avinu nupjavus. pri-pliūopoti, -oja, -ojo pripliurpti: Judksis, sakys pripliūopa'ja". nu-plaiikti, -ia, -ė plauti, plaukti (lat. nūskoluot, nūmozguot): Raikia vūogas nu- plaūkt. pristas, -a (4) paprastas: Prastas žmagūs anas, nisidūoda (nesineša). į-pūlti, -pūola, -pūolė „įkristi“: Bulbialsis inplolsie. Siūlai išpūolkis „nukrito“. pūplakšis (1) pūplaiškis: Pūplakšiam lapai na“ triejų sudietūs. pupurélis (2) pumpurėlis: Ssitie pupuraliai moš liškarstva's. purpuliai snarglys: Purpuliai tėka na" nūsies. 101 rodo, jog daugiausia kontaktų būta su vietine latgalių šnekta. Žodžiai gyvé „gyve- nimas“, kidumalas „kevalas“, §pkstas „tąsus“ ir kt. greičiausiai pasiskolinti, latga- * liams jau turint priebalsius dz, č, s. 14. Įdomūs šnektos dialektizmai: ankstymas „ankstyvas“, kosuolys „kosulys“, lipjnės „kopėčios“, mdiglis „įtaisas sūriams slėgti“, mindiklinė „pintinė šiaudams nešioti“, plaūkti „plauti“, pldutas „nuolaidus“, riestūvis „velenas“, pri-tulzti „pri- tvinkti“, vėžėlis „iš čiurnos išsikišęs kaulas“ ir t.t. Dalis jų (pvz., kėltava „galvijas“, trąša „mėšlas“) žinomi ir gretimose Ciskodo, Apso šnektose. K. TAPIIIBA, P. AIĮKYTE, 3. BAHCKAVCKAUTE GOHETHKA, MOPEOJIOTHS H JIEKCHKA TOBOPA VOJIATEHAH B YCJIOBUSX JBYS3bIYMA Pe3irome B mutoBckoM mepudepuitHoM AHajiekKTe epeBHxu Vojnsrėgai (Kpdcnascxmit p-H JIatsCCP) cymecTByeT 6 ritacHsIX dOoeMi Vi“, i, w', u, a’, al; 4 HX BapHAHTA ABAAOTCH JOJITHMAH (I, 51', U*, a") 8 — KpaTKHMH!: i, bi, U, €, £, J, €, a. Ilepejn Boxanu3MOM Taira į cOorjiacHbIe ¢’, dž" B IuanexTe mpespamaiTcs B oC“, dz“, a Gojnee MOJIOBHHBLI 3BYKOB d“ H 0co0enHO !' — B dz’, ¢’. CorjtacH0o 4acTOTHOCTH H MMO3HIHAM JerrajiaTa- JIK3AIĮKKH BbUJEJISIOTCA 3 rpymisl COT/IAaCHBIX: a) r, 5, §, ž, O) Iu B) b,c, &, d, dž,g, k, m,n, p, t, v. Ynapenue 4acTO OTTATHBAeTCA H3 HHDKYMOJIEKCHOTO KOpHS Ha CYOOHKCEI af-, is-, né-, si-. Ocumutorpadudecknit AHAJIH3 DE"H INOKA3bIBASCT, YTO MO CPABHEHHIO C YJADHBIMH TJIACHLIMH KOJTHYECTBEHHBIE PAIHIMA [TO CIOTOBbIM AKUEHTAM B OOIGINOH CTEITEHH OIDOSBIKIIOTCA Ha OTDe3KE CcJIOBA. B nMasnexTe ymoTpediiseTcs HUUIATHB, CYIHH, HEKOTODbIC QOPMBI ATEMATHYECKOTO CODAXKE- HHA, TIIaroJIbHbICE OOpMAHTEI -55-, -Šš- (Oyaymiee Bpems), cydbdukcer -ėlis, -ė “élis, -&°, -énti ‘inti’, „ūiti "Yti', MHOTO JIHAJIEKTHBIX CJIOB. B OTjIH4KHE OT CIaBHIMOB, 3AHMCTBOBAHHA H3 MECTHOTO JIaTra/IbCKOro Hape4yus OXBATLIBAHOT HE TOJILKO HMMS CYN<eCTBHTEJILHOC, HO H HpH/JIaraTeIbHbIE, rjaroisel H T. I. K. GARSVA, R. JACKUTE, E. VENSKAUSKAITE PHONETICS, MORPHOLOGY AND VOCABULARY OF THE LITHUANIAN DIALECT OF UODEGENAI IN THE ENVIRONMENT OF BILINGUALISM Summary The dialect of Uodegénai (Lettish Vodigéni) exists in the Kriaslava District of the Latvian SSR, 60 kilometres away from the main territory of the Lithuanian language. There are 6 vocal phonemes (i“, i, ww, u, a“, a) in the dialect. Three groups of consonants, as (a) r,s, š, ž,(b) land (¢) b, ¢, č, d, d%, g, k, m, n, p, t, v, may become hard. As compared with stressed vocals the quantitative differences of minimal pairs with acute and circumflex syllable accents are more noticeable in a word. In the paper illative, supine, the forms of athematic conjugation, formants -ss-, «šš- of the fu- ture tense of the verb, suffixes -ėlis, -ė „ėlis, -ė““, -énti „inti“, -diti „yti“, many dialectic words 105