Dvikalbystės tyrinėjimai Latvijos TSR

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ANGELĖ KAULAKIENĖ DVIKALBYSTĖS TYRINĖJIMAI LATVIJOS TSR Dvikalbystę paprastai lemia kontaktuojančių tautų istorinės aplinkybės, geneti- nis ir tipologinis kalbų santykis. Todėl dvikalbystės mokslinė analizė gali apimti ir istorinį, ir socialinį, ir etnolingvistinį, ir lingvistinį, ir daugelį kitų aspektų. Kon- taktuojančių kalbų gretinimas ir tyrinėjimas šiais aspektais duoda vertingų teori- nę ir praktinę reikšmę turinčių sociolingvistinių rezultatų, kurių dalis yra paskelb- ta Latvijos TSR MA A. Upyčio kalbos ir literatūros instituto išleistame leidinyje „Rusų kalbos kontaktai su Pabaltijo tautų kalbomis“. Šį straipsnių rinkinį sudaro keturi skyriai: 1) rusų ir latvių; 2) rusų ir lietuvių; 3) rusų ir estų; 4) rusų ir baltarusių kalbų kontaktai. Rinkinio gale pateikiama šių tematikų publikacijų bibliografija, apimanti 1945—1981 m. Bene didžiausias šio straipsnių rinkinio skyrius yra „Rusų ir latvių kalbų kontak- tai“. Aptardama pagrindinius latvių ir rusų dvikalbystės ugdymo uždavinius, A. Blin- kena nurodo, kad visi latvių ir rusų dvikalbystės tyrinėjimai apima įvairius kalbos lygmenis: fonetinį, gramatinį, leksinį. Paprastai šie tyrinėjimai turi būti pagrįsti lingvistiniais metodais, padėti šalinti kalbų interferenciją, kelti latvių ir rusų kalbos kultūrą. Norminis interferencijos įvertinimas yra viena pagrindinių lingvistinių dvikalbystės problemų. Tik ją išsprendus galima kalbėti apie darnų dviejų kalbų — latvių ir rusų — funkcionavimą. Šiomis bendromis A. Blinkenos nurodytomis gairėmis, be abejo, galima pasinaudoti sprendžiant ne tik latvių ir rusų, bet ir kitų tautų dvikalbystės problemas. Kalbų kontaktų įtaką terminijai aptaria V. Skujinia ir I. Edelmanė. Iš daugy- bės problemų, susijusių su kalbos kontaktų faktais, V. Skujinia tyrinėja skolinimąsi. Ji analizuoja dabartinės latvių terminijos leksinius, morfeminius, darybinius ir semantinius skolinius. Jos nuomone, vertinant kalbų kontaktus ir rengiant kalbos praktikos rekomendacijas, kiekvienas konkretus klausimas turi būti sprendžiamas kompleksiškai, atsižvelgiant į visą kalbos sistemą. I. Edelmanė savo straipsnyje aptaria terminologinius ir liaudiškus augalų pavadinimus, jų santykį, panašu- mus ir skirtumus. Pagrindinį dėmesį ji skiria šių dviejų grupių augalų pavadinimų darybai, nes dėl įvairių augalų rūšių introdukcijos ir aklimatizacijos atsiranda daug naujų augalų, kuriems pavadinti reikia naujų terminų. J. Baldunčiko ir A. Bankavo straipsniuose nagrinėjama kalbos tarpininkės įta- ka skolinant žodžius iš anglų ir prancūzų kalbų. Tai analizuojama istoriniu aspek- tu. Didžiausias kalbos tarpininkės vaidmuo tenka rusų kalbai. i KoHTakTbi pyccroro A3bIKaA © AIBIKAMH HapojioB TipuGanruxu. Pura: BunaTne, 1984. 185 či 207 O. Bušas aptaria barbarizmų, kaip kitakalbių slengizmų, norminio vertinimo kriterijus, T. Jakubaitė ir V. Dryzulė — tikrinius vardus dvikalbystės is S. Lagzdinia — genetyvo ir veiksmažodžio nebiit komunikacines reikšmes, L Pavlovskaja — latvių studentų akcento minimizaciją rusų kalboje. Antrąjį skyrių, pavadintą „Rusų ir lietuvių kalbų kontaktai“, sudaro 4 straips- niai. L. Grumadienė, analizuodama lietuvių ir rusų dvikalbystés įtaką lietuvių li- teratūrinės kalbos tarčiai, pateikia to lygmens kokybinę lietuvių ir rusų dvikal- bystės analizę. Remdamasi vilniečių apklausos rezultatais, ji daro išvadą, kad vil- niečių lietuvių tarties trys ypatybės gramatiniu požiūriu yra relevantiškos, o penkios ypatybės nėra relevantiškos. Aptardamas hibridų sampratą, jų klasifikaciją, darybą ir apskritai hibridizaciją, S. Keinys nurodo trejopą hibridinių terminų poveikį lietuvių terminijai. Pirma, hibridai praplečia kalbos motyvacijos bazę. Antra, tarptautinių žodžių afiksai padidina afiksinių morfemų inventorių. Trečia, dėl tarptautinių terminų elementų vartosenos atsiranda naujas terminų sudarymo būdas. Be to, hibridai, kaip ir tarp- tautiniai terminai, padeda suvienodinti terminiją ir sąjunginiu, ir tarptautiniu mastu. S. Krinickaitė straipsnyje „Lyginamoji leksikologija ir kalbos žinių minimali sistema“ lyginamosios leksikologijos sąvokas sutapatina su aktyviosios gramatikos ir kalbos racionalaus vartojimo sąvokomis. Kalbos racionalaus vartojimo reikšmė ypač akivaizdi kalbų kontaktų ir dvikalbystės aplinkoje. Todėl jau mokyklose turėtų būti supažindinama su pagrindinėmis lyginamosios leksikologijos sąvokomis. Susipažinus su jomis, tiksliau galima skirti formą nuo turinio, geriau išmokti kitą kalbą bei atsiminti kalbos kultūros rekomendacijas. Tad kalbų kontaktų ir dvikal- bystės sąlygomis lyginamosios leksikologijos pagrindai turėtų tapti kalbos žinių minimalios sistemos pagrindine dalimi. V. Būda, aptardamas kai kuriuos lietuvių ir rusų kalbų kultūros aspektus, nu- rodo didžiulę rusų kalbos įtaką, apimančią visas lietuvių kalbos funkcionavimo sferas. Jo nuomone, ši įtaka neturi būti stichinė ir nekontroliuojama, nes kalbos, turinčios savo raštą, turi susidariusias, fiksuotas ir tiksliai apibrėžtas sistemas. Trečiasis skyrius „Rusų ir estų kalbų kontaktai“ pradedamas žymaus estų terminologo R. Kulio straipsniu „Estų termininės leksikos raida indoeuropiečių kalbų fone“. Tiesioginis ir netiesioginis sekimas indoeuropiečių kalbomis (leksiniai skoliniai, vertiniai, analogiški dariniai) dvejopai veikia estų termininę leksiką. Pir- ma, estų termininė leksika tampa daugialypė, išraiškinga ir plastinė. Antra vertus, sekimas indoeuropiečių kalbomis mažina estų termininės leksikos stabilumą, atsi- randa daugiau variantiškumo, heterogeniškumo. R. Kulio nuomone, kokybinė estų termininės leksikos raida priklausys nuo patikimų kriterijų, racionaliai deri- nančių savosios kalbos galimybes su indoeuropiečių kalbų interferencija. H. Lemets aptaria rusų ir estų interferencijos sisteminimo dalykus ir nurodo, kad nepageidautinos interferencijos rekomendacijos turi' remtis estų ir rusų kalbų visų lygmenų lyginamųjų tyrimų rezultatais. Tik tokiomis rekomendacijomis gali- ma naudotis mokant kalbas. T. Laglės nuomone, tarptautinių žodžių reikšmę ir formą lemia trijų kalbų ypatybės: kalbos šaltinio, kalbos tarpininkės ir kalbos, kurioje funkcionuoja tarp- 208 tautiniai žodžiai. Todėl tarptautinių žodžių reikšmių neatitikimo įvairiose kalbose problemos negali išspręsti vien verstiniai žodynai. Paprastai šią problemą iš dalies padeda išspręsti aiškinamieji verstiniai Žodynai. L. Sim nurodo, kad rusų kalbos skoliniai sudaro savitą, gausią estų slengizmų grupę, turinčią tendenciją didėti. Dalis estų slengizmų, kilusių iš rusų kalbos, iš- laikė savo pirmykštę formą. Tokie skoliniai įsigalėjo daug anksčiau ir tik vėliau įgavo slengo statusą. „Rusų ir baltarusių kalbų kontaktų“ skyriuje pateiktas vienas straipsnis. P. Kopanevas ir A. Michnevič aptaria dvikalbystę kaip vidinių ir išorinių kalbų formų sąveiką. Jų nuomone, dvikalbio sociumo lygiateisei dvikalbystei pasiekti būtinas teorinis pagrindimas, tikslus sąvokų apibrėžimas, praktinių rekomendacijų moks- linis formulavimas. Bibliografijos rodyklėje pateiktos knygos, svarbiausi rinkinių ir periodinių lei- dinių straipsniai, kuriuose analizuojami latvių, lietuvių, estų ir rusų kalbų kontaktų klausimai. Rodyklėje publikacijos pateikiamos alfabeto tvarka, iš pradžių nacio- naline, 0 po to rusų kalba. Bibliografijos rodyklė, kaip ir visas rinkinys, suskirs- tyta skyriais (1 — Latvių ir rusų kalbų ryšiai | Sudarė D. Barbarė (p. 165—172); 2 — Lietuvių ir rusų kalbų ryšiai | Sudarė R. Vensaitė (172—180); 3 — Estų ir rusų kalbų ryšiai | Sudarė T. Laglė ir R. Kulis (180—185). Ši rodyklė siejasi su kita Latvijos TSR MA A. Upyčio kalbos ir literatūros insti- tuto 1987 m. išleista latvių ir rusų dvikalbystės bibliografine rodykle?. Kaip nurodo autoriai, rodyklės tikslas — pateikti kiek įmanoma daugiau publikacijų, skirtų latvių ir rusų dvikalbystei, jos lingvistiniams aspektams aptarti. Rodyklę sudaro 9 skyriai: I) baltų ir slavų kalbų kontaktai (p. 7—16); 2) latvių ir rusų dvikalbystės dabartinis raidos etapas (17—27); 3) lyginamieji tyrinėjimai (27—34); 4) latvių ir rusų literatūrų ryšiai, grožinės literatūros vertimas (35—38); 5) terminologija (38—41); 6) onomastika, transkripcija (42—47); 7) pedagogika (rusų k. dėstymas) (47—52); 8) leksikografija, žodynai (52—54); 9) papildymai (55 —60). Pirmieji trys skyriai turi poskyrius: etimologija (1 sk.); dialektai, šnektos (2 sk.); a) morfologija, sintaksė, b) fonetika, daryba, semantika, leksika, frazeologija (3 sk.). Kiekvieno skyriaus pradžioje aptariamos svarbiausios to skyriaus mokslinės problemos. Prie latvių ar kita kalba parašytų publikacijų pavadinimų pateikiami pavadinimai rusų kalba. Pirma pateikiamos publikacijos rusų kalba, o po to — latvių ar kita kuria kalba. Skyriuose bibliografija surašyta alfabeto tvarka, išsky- rus Latvijos TSR MA Terminologijos komisijos biuletenių sąrašą, 'kuris pateiktas chronologine tvarka. Visos rodyklės publikacijos sunumeruotos iš eilės. Iš viso bibliografijos rodyklė apima per 450 pozicijų. Kad būtų lengviau ja naudotis, rodyklės gale yra alfabeti- nis autorių sąrašas (61 —68). Reikia apgailestauti, kad į ją nepateko viena kita monografija, pvz.: Pasaurne HanMOHAaJIbHO-pycCKOTO Asysseraus. M., 1976. Rodyklėje pasigendama ir lietuvių „tą Ipuayne B. ‘A., Tepenronių B. B. „Jlarbuuoko-pycexoe nBysasramMe: Kparkuit 06- 30p Hu GuGmorpaduseckuit yxasarens. Pura: 3unarne, 1987. 69 c. 209 kalbininkų (S. Karaliūno, A. Sabaliausko, A. Vanago, A. Vidugirio ir kt.) kai ku- rių publikacijų, liečiančių baltų ir slavų etnogenezės dalykus. Matyt, į terminolo- gijos skyrių reikėjo įtraukti ir V. Skujinios straipsnius, išspausdintus „Kalbos kul- tūroje“ (Tarptautinių elementų vartojimas latvių terminijoje. 1979. Sąs. 37. P. 57— 63; Terminas kontekste. 1983. Sąs. 44. P. 19—26). Nelabai aiškus ir publikacijų parinkimo pagal metus motyvas. Viename skyriuje pateikiamos publikacijos nuo 1950-ųjų, kitame nuo 1960-ųjų ar 1970-ųjų metų ir pan. Šie minėti dalykai nemenkina bibliografijos vertės. Latvių ir rusų dvikalbystės bibliografija yra labai vertinga ir reikalinga. Be abejo, ji taps ne tik latvių, bet ir lietuvių kalbininkų parankine knyga, nes rodyklėje pateikiama nemaža darbų, kuriuose liečiami lietūvių kalbos fonetikos, morfologijos, leksikos ir kiti įvairūs dalykai. Antra vertus, net vienas skyrius skirtas baltų ir slavų kalbų kontaktams, kuriame randame straipsnių bei monografijų baltų etnogenezės, substrato, baltų ir slavų kalbų tipologijos, etimologijos ir kitais klausimais. Latviešu valodas kontaktu pėtijumi/Atb. red. A. Blinkena. Riga: „,Zinštne“, 1987, 276 p. Latvijos TSR MA Andrėjo Upyčio Kalbos ir literatūros instituto kalbininkai nemaža dėmesio skiria kalbos kontaktų problemoms. Galima prisiminti vertingus instituto leidinius: ,,B3aumocss3u GajITOB H IpHuOajITHŪCKHX OuxHoB“ (Pura, 1970; parengta kartu su MA Istorijos institutu), „KoHTakKTbI pycckoro S3bIKA C S3bIKA- MH HapojjoB [Mpubantuku® (Pura, 1984). Pastarajame nemaža vietos skiriama ir rusų— lietuvių kalbų kontaktams (straipsnių autoriai — lietuvių kalbininkai). Neseniai pasirodė nauja šios problemos knyga „Latvių kalbos kontaktų tyrinė- jimai“. Tai gana įvairios tematikos latvių kalbininkų straipsnių rinkinys. Nemaža šių straipsnių dalis yra tiesiogiai susijusi su lituanistika. Pirmiausia tai galima pa- sakyti apie du pirmuosius, kurių autoriai yra ir Vilniaus, ir Rygos universitetų auklėtiniai ir kuriems turbūt vienodai prie širdies yra ir latvių, ir lietuvių kalbos problemos. L. Baluodė (Balode) straipsnyje „Bendros kilmės priešdėlinių daiktavardžių ir veiksmažodžių semantiniai santykiai dabartinėje lietuvių ir latvių kalboje“ (Kop- cilmes prefiksalo lietvirdu un darbibas vardu semantikūs attieksmes mūsdienu lietuviešu un latviešu valoda, p. 7—38) išnagrinėja 115 abiejų kalbų tos pačios kil- mės priešdėlinių daiktavardžių ir 880 priešdėlinių veiksmažodžių. Juos suskirsto į tris grupes: pirmajai skiriami dariniai, sutampantys ir forma, ir semantika (liet. apyrankė: lat. aproce, liet. patėvis: lat. patévs; liet. apaiiti: lat. apaut), antroji — dariniai, kurių forma sutampa, bet semantika iš dalies skiriasi (liet. įrankis : lat. ierocis "ginklas; prk. įrankis', liet. atradėjas : lat. atradėjs ‘radéjas’, liet. apgiedd- ti :lat. apdziedat "apdainuoti; dainuoti talalines (daines)’, trečioji — dariniai, kurių forma sutampa, tačiau semantika visiškai skiriasi (liet. nesgmoné : lat. nesamana "sąmonės netekimas, apalpimas’, liet. pėrvalkas : lat. parvalks "užvalkalas, apdanga- las’; liet. apskrieti : lat. apskriet "'apibėgti (aplinkui), aplakstyti'). Kaip ir reikėtų tikėtis, trečioji grupė yra pati mažiausia: jai tenka 21 procentas nagrinėtų daikta- vardžių ir 15 procentų veiksmažodžių. 210