Varenavo rajono oikonimų slavinimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS LAIMA GRUMADIENĖ VARENAVO RAJONO OIKONIMŲ SLAVINIMAS Kalbos substrato tyrinėjimai gali duoti daug naujos medžiagos, bet visų pirma reikia nusistatyti substratinės kalbos atstatymo taisykles, t. y. būdus, kaip nuvalyti superstrato apnašas. Kalbos faktai rekonstruojami tada, kai patikrinti nebeįmanoma. Dvikalbystės situacijoje kalbos faktus galima bandyti atstatyti, lengviau galima aptikti bendriausius dėsningumus, pagal kuriuos vienos kalbos dalykai pritaikomi kitai. Taip galima suvokti kalbų sąveikos mechanizmą, pasekti kalbinių elementų apykaitą. Onomastika — vienas iš substrato tyrinėjimų objektų. Lietuvių onomastikos slavinimo ypatybės jau ne kartą nagrinėtos. Minėtini išsamūs, pagrįsti gausia medžiaga K. Būgos (1958), K.O. Falko (1963), J. Otrembskio (1963), J. Princo (1968) ir kitų darbai. Juose remiamasi rašytiniais šaltiniais, todėl nemažai reikšmės skiriama rašto ženklų inventoriui, raštininkų sugebėjimui ir nuostatoms, labai atsižvelgiama į diachroninius kalbų santykius. Bendriausius dėsningumus jau pavyko nustatyti, bet išimtis ar net prieštaringų tendencijų apraiškas paprastai tenka eliminuoti arba aiškinti ekstralingvistiniais veiksniais. Kalba yra nepaprastai tobula sistema, ji „veikia kaip laikrodis“, jeigu kalbos iš tikrųjų sąveikauja, o ne kitakalbis raštininkas užrašinėja jam egzotiškos kalbos žodžius. Visai kitas dalykas, kai dvikalbiai žmonės perteikinėja jiems gerai suprantamus vienos kalbos žodžius kita kalba, kurią jie irgi gerai moka, jaučia jos arsenalą. Šio tyrinėjimo objektas — kalbų sąveika. Nekainojamų kalbos faktų šiam reikalui gausu vadinamosiose periferinėse lietuvių tarmių salose ir paribiuose. Medžiaga šiam darbui rinkta Baltarusijos TSR Varenavo rajone per 1984–1987 metų ekspedicijas. Bendroji sociolingvistinė rajono situacija yra gana išsamiai aprašyta (Чекмонас 1988). Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo periferinių lietuvių tarmių tyrimai: tęsia darbą A. Vidugiris, K. Garšva, savąją plačiabarės sociolingvistinės dialektologijos idėją šiuose kraštuose įgyvendina V. Čekmonas su mokiniais (A. Vaičiulytė-Romančiuk, T. Vaišnytė ir kiti)1. Substrato tyrimas iš gyvosios žmonių kalbos — nedažnas lingvistinėje praktikoje, todėl vertėtų aptarti kai kurias metodologines nuostatas. Visų pirma kompleksiškai tirtinos visos koegzistuojančios kalbos ir tarmės. Gramatiniai aprašai, žodynai rengtini taip, kad juose atsispindėtų, kuriais atve- 1 Esu nuoširdžiai dėkinga V. Čekmonui už pačią darbo idėją, taip pat visiems čia minėtiems nuolatiniams ekspedicijų dalyviams už savitarpio pagalbą. 84 jais vartojama viena kalba, kuriais – kita. Kitaip sakant, tirdami kalbų sąveiką ir sąryšį, turėtume stengtis rasti inovacijų židinius. Taigi antras dalykas – būtinas sociolingvistinis požiūris į tiriamąjį objektą: kas, kada, kur, su kuo ir kaip šneka. Kokią didelę įtaką turi sociolingvistiniai veiksniai, rodo tas faktas, kad 15 aptariamų Varėnavo rajono apylinkių oikonimų slavininimas gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, Balčiškių, Girkų, iš dalies Rūdiņios, mažiau – Žirmūnų apylinkėse dar gana neseniai lietuvių kalba buvo gyva, nors dabar ir gerokai apnykusi; Misevičių ir Ažubalio apylinkėse – senokai, o dabar tikriausiai niekas nebešneka lietuviškai. Visa tai sąlygojo oikonimų slavininimo ypatybes: bilingviai paprastai aiškina kitos kalbos priemonėmis semantinį ir formalųjį oikonimų turinį, pasitelkdami tokias kitos kalbos priesagas ir priešdėlius, kurie tiksliausiai jį perduoda, o kalbą užmiršusieji (prolenkiškai orientuoti) – dažniausiai viskam taiko lenkiškas priesagas ir galūnes. Tose vietose substratinė kalba apsineša ypač storu superstrato apnašu. Patikimiausiai buvus stiprų lenkinimo židinį rodo pagal lenkų kalbos taisykles perkeltas kirtis, kurio vieta gali būti nebegrąžinamai paslėpta. Panašūs reiškiniai vyksta ir kituose kalbos lygmenyse. Trečia – renkami visi įmanomi kalbos faktai, fiksuojamos detalės, galinčios turėti įtakos pavadinimo kilmei (reljefas, geografinė padėtis ir pan.). Labai svarbūs etimologizavimui gali būti ir aplinkiniai mikrotoponimai, vyraujantys antropo-nimai. Dalies tiriamo ploto oikonimų pamatas yra pavardės, plg., Surkantai ~ Сурканты Blč, Vilbikai ~ Вильбики Blč, bet, aišku, įmanomas ir atvirkštinis procesas: Kულiai ~ Кули Grk ir tų vietų pavardė Кулейч. Naudinga žinoti, kad Saltoniškės ~ Солтаниуки Grk yra giliai į miškus įsiterpęs vienintelis kaimelis. Tai labai sutvirtina hipotezę dėl salt- šaknies hidronimų siejimo su ѕлата „liauka gyvulio pakaklėje; taukai ant žarnų“; saltas „juodas gū-muliukas taukuose“ ir pan. (plg. Vanagas 1981, 289). Kaimas Pėncin iškės ~ Пѣнцынюки Rod, kaip ir Plikiai ~ Плики Žrm, yra plynoje vietoje, todėl jo pavadinimas gali būti siejamas su pėntis „kulnis“. Tokie būtų patys pagrindiniai sociolingvistinio substratinių reiškinių nagrinėjimo uždaviniai. Pirmosios kalbamu aspektu tirti kalbų sąveikos padarinius Baltarusijoje ėmėsi lietuvių periferinių tarmių atstovės T. Vaišnytė (Войшниц 1986) ir A. Romańčiuk (1989). Šiame straipsnyje aprašomi tik oikonimai – 148 kaimų pavadinimai, 1984–1987 m. užrašyti iš vietinių Varėnavo rajono dvikalbių ar daugiakalbių (ne vienakalbių) gyventojų. Tai pats patikimiausias šaltinis nustatant kalbų sąveikos taisykles: pasitaikančios „išimtys“ yra kitų taisyklių veikimo padarinys, atsitiktinumų čia nėra. Fiksuojamos dabar vartojamos lietuviškos ir baltarusiškos (po-prostu) oikonimų lytys. Įvairaus pobūdžio ir įvairių laikų raštuose rasta daugelio nagrinėjamų oikonimų lenkiškosios ir rusiškosios lytys, bet čia nustatyta griežtai skirti gyvosios kalbos (suponuojančius dvikalbystę) ir rašytinius faktus. Pavyzdžiui, Žirmūnų apylinkėje esantį Zalieckių kaimą, kurio pavadinimas tikriausiai kilęs nuo dar dabar tose apylinkėse tebegyvenančių Zalieckių pavardės, rusiškai dabar jau randame parašytą Залеские, t. y. liaudies etimologijos pagrindu paaiškinta, kad tas kaimas esąs už 85 miško. Todėl geriau riboti nagrinėjamos medžiagos apimtį, bet turėti ją kuo vienalytiškesnę, taigi autentiškesnę. Dar viena metodinė pastaba. XX a. 3–4 dešimtmečiais kalbamuose kraštuose vyko trumpas, bet gana intensyvus „Ryto“ draugijos organizuotas sąjūdis už lietuvybės atgaivinimą. Daugelyje kaimų įsisteigusios skaityklos iki mūsų dienų paliko būrį žmonių, kurie lietuviškai išmoko ne iš savo tėvų (nors pastarieji dažnai dar lietuviškai buvo mokėję, bet savo vaikų nebemokę), o iš mokytojų, skaityklose. Iš tokių žmonių (jie kalba netarmiškai arba pusiau tarmiškai) užrašyti vietovardžiai gali būti hiperkorektiški, plg. *Gaivūnai ~ гаўёўны Rod, bet čia yra Aivūnai (tarmėje ai < ei žodžio pradžioje), plg. Эйтūны (Lydos raj.), taip pat tarminę lytį Aišiškės ~ Эйшыўки. Tik šnekamoji kalba (nes rašte neatsispindi) gali parodyti, kur substratinėse formose buvo /g/, o kur ji pridėta: alofonas [g] baltarusiškoje formoje rodo iš seno ten buvus /g/ ir substratinėje kalboje, o [ɣ] dažniausiai indikuoja pridėjimą, plg. yaŭyūnīuki Ben. [ɣ] žodžio pradžioje leidžia pamažu restauruoti veiksmažodinės šaknies ei- pamatą ir šiame oikonime. Aptarus medžiagos rinkimo ir atrankos principus, toliau aptariamos oikonimų perkėlimo iš vienos kalbos į kitą taisyklės, pagal jas klasifikuojami visi surinktieji pavyzdžiai. Išeities tašku pasirinkti J. Princo, iš dalies ir K. O. Falko, metodologiniai principai: skirti ir iš fonetinių svarstymų eliminuoti tuos pavyzdžius, kurie perteikiami į kitą kalbą vertimo ir aiškinimo (pastarąjį J. Princas vadina Deutung) būdais. Vertimu laikomas toks pakeitimas, kai oikonimo semantika perteikiama neturinčiu fonetinio ryšio kitos kalbos žodžiu, o aiškinimu – kai parenkant kitos kalbos atitikmenis siekiama maksimalaus fonetinio panašumo. Vertimas yra, pvz., Aukštūjai ~ Высокія Grk, o aiškinimas – Bilōnys ~ Біланы Žrm. Vertimas. Neabejotinų vertimo pavyzdžių nedaug. Pavyzdžiui, toks slaviškas oikonimas Бярбазаўка Ažbl duoda pagrindo įtarti esant vertimą, bet tai gali būti ir slavų kaimas, juk kitokia lytis neužfiksuota. Kas kita, kai yra žinoma, kad Aukštūjai ~ Высокія Grk, kad Piliakalnis ~ уападіўша Rod, kad Lietuva ~ Литвіца Bnk, arba Ažūbalis | Žūbalis ~ Забалаць | Заболаць Ažbl, Bnk — net giminė pakeičiama, nors perteikiant baltiškus oikonimus baltarusių (ir lenkų) kalbomis stengiamasi išlaikyti ir tą pačią giminę, ir skaičių. Aišku, iškart kyla noras oikonimus Залешаны Msv, Ažbl, Заречане Msv taip pat traktuoti kaip vertimą, kaip ir įtarti priesagų vertimą Дайнавічка (*Dainavėlė) Msv, nes šalia yra Dainavā. Kýbelčiki Msv galima įsivaizduoti esant substratinę Kubiliėlių lytį, bet šie dalykai nėra patvirtinti kalbos faktų. Be pamatinio žodžio verčiami ir tik atskiri sudėtinių vietovardžių komponentai: Senėji Smilginiai ~ Старыя Смільгіны Rod. Aiškinimas. Aiškinamasis vietovardžių perteikimas yra pats dažniausias būdas. Galima būtų skirti du jo potipius: kai ieškoma tiek prasminio, tiek ir morfologinio panašumo ir kai verčiamasi iš esmės morfologinėmis priemonėmis. Vieną grupę sudarytų kuopiniai vietovardžiai, kurių pamatas – asmens pagal užsiėmimą ar profesiją pavadinimas ir jo slaviški atitikmenys, kurie dėl senų baltų ir slavų ryšių ir skolinimosi labai panašūs: Bajōrai ~ Баяры Žrm, Ulonai ~ Ула- 86 nú Grk, Kavòliai ~ Kaválʹki Grk. Priesagos -ki atsiradimą šiuo atveju gal sąlygojo reikalas perduoti kuopinę reikšmę, todėl priesaga atsiranda ten, kur jos nė nebuvo. Antrasis aiškinamojo perteikimo būdas – homonimijos pagrindu atsirandantis naujas įprasminimas: Zaliečiai ~ Зале́й(с)кія Žrm, plg. tų apylinkių pavardę Зале́йкій. Vadinasi, kuopinio vietovardžio pamatu imama pavardė ir pasidaroma (o ne tik perteikiama galūnė -(i)ai > i) pagal modelį: iš pavardės su -ėkių – oikonimas su -ėkią. Taip iš Зале́йкі atsiranda „suprantamesnis“ Зале́йкіа, o tai jau homonimas (ar beveik homonimas) reikšme „залесские“ – „už miško“. Trečiasis aiškinimo būdas – kai pakeičiamos visos žodžio morfemos, kirčio vieta, – tai beveik vertimas, bet vis dėlto pamatinis žodis gana panašus: Babriņykai ~ Бабрау́нікі Ažbl, Beržuonà ~ Березна́ Žrm (plg. atitinkamą upėvardį), Várniškės ~ Варо́нічы Msv. Ketvirtasis būdas galėtų būti toks, kai „iš inercijos“ lietuviškos oikonimo lyties pabaiga sutapatinama su atitinkama lietuviška priesaga, turinčia kuopinę reikšmę, ir perteikiama jau pastaroji, plg. Paliūnai ~ Паліўцы Rod (Ditvós aukštupio pelkėse esančio kaimo vardas tikriausiai kildintinas iš apeliatyvo liūnas ir pa-). Taigi čia hiper korektiškai traktuota priesaga -ūnai. Tokiam darybos būdui priklausytų ko gero visi nepavardinės kilmės oikonimai, kurių semantika iš pirmo žvilgsnio nėra aiški. Taigi elgiamasi formaliai, kai žodžio pabaiga skamba panašiai kaip ir priesaga. Šiame darbe ketvirtasis būdas laikomas potencialiu, bet be specialios vietovardžių semantinės analizės negali būti tinkamai taikomas. Kaip minėta, aiškinamasis perteikimas gali būti pagrįstas tik morfologiniais ekvivalentais (arba pusiau ekvivalentais), t. y. priešdėliais, priesagomis ir galūnėmis. Tai pagrindinis oikonimų slav(in)imo būdas. Priešdėlėtų vietovardžių nedaug, todėl gali pasirodyti, kad tai nėra produktyvus būdas. Iš 6 aptiktų priešdėlėtų lietuviškų oikonimų 1 buvo išverstas (Ažūbalis | Žūbalis ~ Забола́ць | Забола́ць Ažbl, Bnk, o vieno verčiama tik lenkiška lytis (nes lietuviškas ir baltarusiškas priešdėliai sutampa): Pravožà ~ Праваса́ц ~ Pžóvóžá Ažbl, beje, tai ir upėvardis. Kitiems 2 oikonimams, susijusiems su apeliatyvais mēdžias „miškas“ ir valkà „bala, pelkė“ bei 1 – su upėvardžiu Ditvà, padarytiems su priešdėliu pa-, parenkamas labai panašus baltarusiškas priešdėlis По-, plg. Padzitvė | Padzicývys ~ По́дзімба Blč, Pamedė ~ По́мяд(з)ь Blč, Pavalakė ~ По́ва-лака Blč. Kad tai ne fonetinis perteikimas, o priešdėlio pakeitimas, rodo ir tas faktas, kad baltarusių По- prisitraukia kirtį. Ir atvirkščiai, kirčiuotas priešdėlis lietuviškoje lytyje Pārodūnė baltarusiškoje Параду́нь Dčk tampa nekirčiuotu. Priesagų perteikimas yra pats sudėtingiausias iš morfologinio pritaikymo būdų. Pavyzdžiai rodo, kad griežtai laikomasi tokios taisyklės: lietuviškos priesagos balsiai gauna gerai fonetiškai parinktą atitikmenį baltarusių priesagoje, bet kiti priesagos elementai jau derinami pagal morfologinius kriterijus (ieškomas atitikmuo kuopinės reikšmės perteikimui), o ne fonetinius. Atrodo, kad a ir o tarpusavio kaitą reguliuoja priegaidės: tvirtapradžiai a ir o išlieka nepakitę, o tvirtagaliai a virsta o ir atvirkščiai, bet šis dėsningumas dar nėra tvirtai nustatytas. Ilgalaikis taikus kalbų 87 koegzistavimas (kai nė viena kalba nėra uijama, stumiama kitos, prestiziškesnės) skatina rinktis kalbamą perteikimo būdą, t. y. sąmoningą pritaikymą, ne tik fonetinio apvalkalo pakeitimą. Pateikiami priesagų aiškinimo pavyzdžiai. -ėnai ~ -ėhė: Dvarčėnai ~ Дварчане Ažbl, Kazlėnai ~ Казляны(a) Ažbl, Zaprudėnai ~ Запрудзяны Ažbl; -iniai ~ -інцы: Dubiniai ~ Дубіныцы Grk (Balčiškėse yra Dubinių miškas). Gal -інцы, skirtas kuopinei reikšmei nusakyti, šiuo atveju pavartotas hiperkorektiškai? -inykai ~ iki : Druskinykai ~ Дру́сініки Blč, teka upelis Druskėlė. Priesagų -аніцы ir -яны parinkimas priklauso nuo šaknies paskutiniojo priebal-sio kietumo: po kietojo vartojama -аніцы, po minkštojo – -яны; -(i) ónys ~ -(я) ány: Bilónys ~ Біляны Žrm, Kivónys ~ Ківяны Dčk, Leliōnys|Liuliōnys ~ Ліляны | Люляны Grk, Mickónys ~ Міцканы Nč, Miežónys|Mieziónys ~ Межяны | Мізяны [Grk, Pavilionys ~ Павіляны Dčk, Pereigónys ~ Пере(й)ганы Prg, Skaldónys ~ Складаны Rod, Ramaškónys ~ Рамашканы Prg, Tišmonys ~ Тишмяны Bnk, Vigónys ~ Віганы Rod. Kai kurių šių oikonimų kuopinis pobūdis nėra aiškus, todėl galėjo veikti fonetinės analogijos veiksnys. -ūnai ~ -ўнуцы: Aivūnai ~ пайўнуцы Rod, Lipkūnai ~ Липкуныцы Grk, Mačiūnai|Mičiūnai|Miciūnai ~ Мачуныцы Dčk, Nekraščiūnai ~ Някřашчуныцы Nč, Piliūnai|Piliūnys ~ Пілюны Blč, Pocelūnai ~ Пацелуны Rod, Sapūnai ~ Сапуны Grk (yra pavardė Сапка, upelis Сапунка), Tolkūnai ~ Талкуныцы Rod, Vaikūnai|Vaikūnony­s|Vaikūnys ~ Вайкуныцы Rod. Labiausiai priartėjęs prie fonetinio perteikimo būdo yra galūnių perteikimas aiškinamuoju būdu, kartais tai net sunkiai atskiriami reiškiniai. Šis pogrupis pats gausiausias. Pažymėtina, kad daugeliu atvejų kirčio vieta išlaikoma ta pati, pasitaikė tik viena išimtis: Ramūčiai ~ Рамучы Bnk. Galūnę -ai atitinka -i arba -ы : Adėvर्नykai ~ Адэ́рнікі Rod, Balčinykėliai ~ Бальчынікелі Bnk, Balkūnai ~ Балькуны Klš, Bartašiūnai ~ Барташу́ны Prg, Bastūnai ~ Бастуны Bst, Biliai ~ Бі́лі Klš, Biržiniai ~ Біржыны Bnk, Budrėvičiai ~ Будрэвічы Žrm, yra pavardė Будрэ́віч, Draguciai ~ Драгучы Blč, yra pavardė Драгучы, Džietkai ~ Дзе́ткі Ažbl, Geštautai ~ Гештаўты Blč, Ginėliai ~ Гінелі Nč, Gudėliai ~ Гудэлі Žrm, Hánevičiai ~ у́аніцэвічы Žrm, yra pavardė у́аніцэвіч, Jančiai ~ Янчы Dčk, Jotutai ~ Ятаўты Rod, Juciūnai ~ Юцюны Rod, Jurāliai ~ Юрэлі Dčk, Kargaudai ~ Каргаўды Grk, Kemeišiai ~ Кемейшы Rod, Kerbedziai ~ Кербедзі Žrm, yra pavardė Ке́рбедзь, Klaišiai ~ Клайшы Grk, Klóniai ~ Клоні Ažbl, Kukliai ~ Куклі Blč, Kulidž ~ Кулі Grk, yra pavardė Куле́іч, Kużiai ~ Кузьцы Bnk, Leliušai ~ Лялюшы Grk, Lauciūnai ~ Лаўцу́ны Bst, yra kaimas Лаўцы Klš, Lebedūnykai ~ Лебеднікі Dčk, yra upė Lebeda, Lūnkiai ~ Лункі Grk, yra pavardė Лунке́іч, Nasavičai ~ Насавічы Rod, yra pavardė Но́савіч, Navikai ~ Навікі Grk, yra pavardė Но́вік, Norkūnai ~ Наркӯны Ažbl, Dčk, yra pavardė Наркӯн, Mažėi-kiai ~ Мажэйкі Rod, yra pavardė Мажэйка, Mėdžiušai ~ Мядзюшы Rod, Minykai|Mnykai ~ Мніхі Žrm, Mogūnai ~ Магуны Žrm, Padaikai ~ Па- 88 džiūki Ažbl, Papiškiai ~ Папіўкі Rod, Petrašiūnai ~ Петрашўны Žrm, Pliškiai ~ Плікі Žrm, Poškai ~ Пашкі Ažbl, Pusiavárai ~ Пусаўары Rod, Rač-kūnai|Račkūnai ~ Рачкуны Bst, Rod, yra pavardė Рачка, Radžiūnai ~ Радзюны Dčk, yra pavardė Радзголь, Ramučiai ~ Рамуыці Bnk, Sakalai ~ Сакалы Bst, Scilgūnai ~ Сцилгўны Vrn, Skireikiai ~ Скірэйкі Rod, Sidurūkai ~ Сяўрукі Blč, yra pavardė Сяўрук|Саўрук, Smilginiai ~ Смільгіни Nč, Rod, Ažbl, Stračiūnai ~ Страчуны Rod, Stukai ~ Стукі Žrm, Surkantai ~ Сурканты Blč, Šalčiniai ~ Шальчыны Žrm, Ševerdókai ~ Шевердакі Žrm, Šaurai|Šiauriai ~ Шаўры Nč, Taukiniai ~ Таўкіни Žrm, Traigiai ~ Трайзі Ažbl, Trakėliai ~ Тракэлі Bst, Vaišniai ~ Вайшні|Воўшні|Воўшня Bnk, pastarasis yra vertimo pavyzdys, o šaknyje kirčiuojama dėl adstratinio lenkų kalbos poveikio; yra pavardė Ваўшніс|Воўшніс, Varėliai ~ (В)Орлі Rod, Vaškėliai ~ Вашкелі Rod, yra pavardė Вашкелоўць, Zapasnykai ~ Запаснікі Ažbl, yra pavardė Занаčnik, Žirmūnai ~ Жырмўны Žrm. Oikonimai su galūne -ės pritaikant juos baltarusių kalbai gauna galūnę -i: Abrōmiškės ~ Абрамішкі Ažbl, Alekšāškės ~ Алякшышкі Nč, Ambražiškės ~ Амбражышкі Plc, yra pavardė Амбражык, Ažėliškės ~ Ажэлішкі Žrm, Balčiškės|Balčiškės ~ Больышкі Blč, yra pavardės Бальціч, Balčius, Bartašīškės ~ Барташышкі Rod, yra pavardė Бартось, Daugėlįškės ~ Даўгелішкі Rod, yra pavardės Даўгяла, Даўгелеч, Daugirdziškės ~ Даўгірдзишкі Rod, Dōčiškės ~ До̄цішкі Dčk, Gudziniškės ~ Гудзінішкі Ažbl, Jūotkiškės|Jūotkos ~ Ёмкішкі Bnk, yra pavardės Ëdic, Ямкевіч, Kūrkes ~ Кўркі Rod, Lapōčiškės ~ Лапаўшкі Prd, Bst, Nāniškės ~ Но̄нішкі Žrm, Padvariškės ~ Падва-рыўшкі Bnk, Pėneniškės ~ Пēнūнішкі Rod, Sališkės ~ Салішкі Rod, netoli yra miškas Salà, Šaltoniškės ~ Со̄лтанішкі Grk, Serbeniškės ~ Се̄рбенішкі Nč, Sūšyškės ~ Сўшыўшкі Dčk, Taičiškės ~ То̄ўшкі|То̄ўшішкі Grk, Trumpiškės ~ Трӯмнішкі Prd, Valdōtiškės|Valdotiškės|Valdonai ~ Валдо̄тышкі|Во̄лда-жышкі Blč, Vanagiškės ~ Ванагішкі Grk. Galūnę -i baltarusių kalboje gauna ir oikonimai su galūne -os: Berýlos ~ Бя-рылы Plc, Girkos ~ Гіркі Grk, yra pavardė Гіріс, šalia, Navikuose, miškai vadinasi Гipa, Гіро̄ць, Paloskose šaltinis Гіркі, Mikūtos ~ Мікūты Blč, yra pavardė Мікūць, Palōškos ~ Палаўкі Grk, Taločkos ~ Тало̄чкі Ažbl, yra pavardė Тало̄чка, Valaišos ~ Вале̄йшны, yra pavardė Вале̄йшна. Šiame straipsnyje apžvelgti semantinio ir morfologinio lietuviškų oikonimų lyčių perteikimo baltarusiškai (po-prostu) būdai. Fonetinės perteikimo taisyklės čia neaptariamos. Varenavo rajono oikonimų, užrašytų iš bilingvių vietinių gyventojų, apžvalga rodo, kad galimi keli perteikimo būdai, bet kodėl pasirenkamas tas, o ne kitas, pateiktieji rezultatai dar negali padėti spręsti, pvz., kodėl vienur verčiama priesaga, o kitur analogišku atveju – tik galūnė? Galima padaryti prielaidą, kad tokiais atvejais daug lemia vertybinė kalbos orientacija, bet tai jau kito straipsnio tema. 89 SUTRUMPINIMAI Ažbl – Ažubalio Blč – Balčiškių Bst – Bastūnų Bnk – Benekainių Dčk – Dočiškių Grk – Girkų Klš – Kauleliškių Msv – Misevičių Nč – Nočios Plc – Palečkiškių Prd – Paradnės Prg – Pereigonių Rod – Ródūnios Vrnw – Varenávo Žrm – Žirmūnų LITERATŪRA Būga K. Apie lietuvių asmens vardus // Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958. T. 1. P. 201–269. Falk K.-O. Ze studiów nad slawizacją litewskich nazw miejscowych i osobowych // Skandoslavica. Copenhagen. 1963. T. 9. S. 87–103. Otrębski J. Slawizacja litewskich nazw wodnych i miejscowych // Z polskich studiów slawistycznych. Seria 2: Językoznawstwo. W-wa. 1963. P. 267–286. Prinz J. Die Slavisierung baltischer und die Baltisierung slavischer Ortsnamen im Gebiet des ehemaligen Gouvernements. Suwałki; Wiesbaden. 1968. 320 P. (Rec.: Urbūtis V. Baltistica. 1969. T. 5(2). P. 210–217; Vanagas A. LKK. 1970. T. 12. P. 194–200). Romančiuk A. Mikrotoponimų funkcionavimas daugiakalbėje aplinkoje // Jaunųjų filologų darbai. V., 1989. T. 3. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. 289 P. Войшниш Т. А. Ономастический тезаурус Переганцевского с/с Вороновского р-на БССР: диплом. работа. Вильнюс: ВГУ, 1986. 87 с. Чекмонас В. Н. Функционирование языков и билингвизм // LKK. 1988. Т. 27. С. 37–54. СЛАВЯНИЗАЦИЯ ОЙКОНИМОВ В ВОРОНОВСКОМ РАЙОНЕ Резюме Приводятся результаты исследования ойконимии Вороновского р-на БССР, функционирующей в литовской и белорусской формах и записанной от местных жителей билингвов. Устанавливаются правила грамматически осознанного переноса форм одного языка в другой. Определены следующие его типы: 1) семантический перевод: Aukštūjojai ~ Высокія Grk, Ažūbalis ~ Забалаць Bnk, Ažbl, Sentėjų Smilginiai ~ Старые Смилыгини Rod; 2) объяснение при помощи подбора соответствующих морфологических элементов белорусского диалекта: а) родственных корней: Beržūnai ~ Березня Žrm, Varnìškės ~ Вароничи Msv; б) приставок: Pavalakė ~ Повалка Blč; в) суффиксов: Dvarčėnai ~ Дварчане Ažbl, Vigōnys ~ Виганцы Rod; г) окончаний: Ažėliškės ~ Ажэлишки Žrm. Делается заключение об относительно высокой регулярности соблюдения данных правил, а также предположение (без доказательств) о наличии процесса переосмысления правил переноса под влиянием адстрата (в данном случае – польского языка).