Latviškos pavardės Lietuvoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ALEKSANDRAS VANAGAS LATVIŠKOS PAVARDĖS LIETUVOJE Latviškų pavardžių Lietuvoje yra palyginti gana daug, tačiau iki šiol jos tebėra visiškai netyrinėtos. Vien dėl šios priežasties jų visų detaliai aptarti nebus įmanoma. Todėl straipsnyje bus stengiamasi ne tiek pateikti visas latviškos kilmės pavardes, kiek aptarti tuos kriterijus, kuriais remiantis latviškos pavardės gali būti atskiria- mos nuo lietuviškų. Pirmiausia pabrėžtina, kad bus kalbama tik apie dabartinį laikotarpį, vadinasi, ir apie dabartines latviškas pavardes šių dienų lietuvių kalboje. Tai akcentuoti svar- bu dėl daugelio priežasčių, tarp kurių pirmiausia minėtina tai, jog latviškų pavar- džių skaičius Lietuvoje istorijos eigoje, matyt, bus gerokai svyravęs. Antra, ir pačių latviškų pavardžių raidos specifika (palyginti vėlyvas juridinis jų įteisinimas ir kt.) verčia pabrėžti, kad bus kalbama apie tą latvių pavardžių raidos periodą, kada jos jau buvo susiformavusios ir įsigalėjusios (CraxrMane 1981, 3—11). Latviškoms pavardėms atskirti nuo kitų, šiuo atveju svarbiausia — nuo lietu- viškų pavardžių, — kriterijų yra nemaža, tačiau kartais nė vienas jų atskirai paim- tas ar ir visi drauge nėra pajėgūs tiksliai atsakyti į klausimą, kuri pavardė yra latviš- ka, kuri — lietuviška ar dar kokios kitos kilmės. Dėl to ir bendras latviškų pavar- džių Lietuvoje kiekis skaičiais gana sunkiai pasakomas. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad latviškų pavardžių išskyrimo kriterijai yra perdėm migloti ar jų iš viso nesama. Kalbant apie atskyrimo kriterijus, galima būtų juos grupuoti į dvi dalis — tai lingvistiniai ir nelingvistiniai (ekstralingvistiniai) kriterijai. Lingvistiniais kriterijais čia vadinami tokie, kurie leidžia latviškas pavardes atskirti nuo kitų remiantis tik kalbiniais faktais. Šios grupės kriterijai dažniausiai esti fonetiniai, leksiniai ir morfologiniai (darybiniai). Fonetinis kriterijus yra toks, kai pavardę esant latviška parodo žodžio fonetika. Imkime keletą pavyzdžių. | Bėrzinis Lkv 3, Ppl (lat.), Kdn 4 (lat.), SIE (lat.) (9)*. Šią pavardę esant latviška pirmiausia rodo priebalsis z: lat. Bėrzinš (Salnais, Maldups 1931, 150). Lietuvių kalboje vietoje z yra ž, plg. lietuvių pavardę Beržinis (įvairiose Lietuvos vietose). Birzgalis Rz (lat.). Plg. lat. Birzgalis (Salnais, Maldups 1931, 77 ir kt.), Birzgals (Ten pat, 22 ir kt.). Iš lat. bifzs „beržtva“ ir gals „galas“. Lietuvių panašių pavar- džių nėra. * Skaičius po gyvenamosios vietos vardo sutrumpinimo rodo, kiek kalbamojoje vietovėje yra šeimų, turinčių šią pavardę, o skaičius! skliaustuose po lokalizacijos žymi bendrą šios pavardės šeimų skaičių. 62 Cėlinis Kri 5 (lat.). Iš lat. Celinš (Salnais, Maldups 1931, 50): lat. celš „kelias“ ar galbūt celis „kelys, das Knie“. Lietuvių pavardė būtų *Kėlinis ar *Kelinis. Šiuo metu tokių lietuviškų pavardžių nėra. Celmas Krp 2 (lat.). Iš lat. Celms (Salnais, Maldups 1931, 75): lat. celms „kel- mas“. Plg. lietuvišką pavardę Kėlmas. Cėlminis Brž (lat.), Krp 2 (lat.), RdN 2 (lat.) (5). Iš lat. Celminš (Salnais, Mal- dups 1931, 8 ir lat.): lat. celms „kelmas“. Lietuviška pavardė *Kelminis ar pan., bent šiuo metu, nežinoma. Cieminas Zml (lat.). Iš lat. Cieminš (Salnais, Maldups 1931, 94 ir kt.): lat. ciems „kiemas“. Lietuviška pavardė *Kieminis ar pan. nežinoma.l Čersis Brž. Iš lat. Cers (Salnais, Maldups 1931, 89 ir kt.), plg. lat. cers „keras“. Žinoma ir gana dažna lietuviška pavardė Kėras. Ddrzinis RAN (lat.). Iš lat. Darzins (Salnais, Maldups 1931, 66 ir kt.): lat. darzs „daržas“. Lietuvių pavardė DarZinis (Brz) greičiausiai yra vėliau pakitusi iš Darzinis < Darzinš. Zvainikas Brž. Iš lat. Zvejnieks (Salnais, Maldups 1931, 25 ir kt.): lat. zvejnieks „žvejys“. Žinomas ir lietuvių kalbos bendrinis žodis žvėjininkas „Žvejys“, bet dėl žodžio pradžios priebalsio ž pavardė Zvdinikas iš jo kilti negalėjo. Leksiniu kriterijumi laikomas toks, kada pavardės latvišką kilmę parodo lekse- ma, t. y. kada pavardė yra kilusi arba sudaryta ne iš lietuviško, o iš latviško bendri- nio žodžio. Turint omenyje tai, kad lietuvių ir latvių kalbose yra didelis abiems šioms kalboms bendros leksikos klodas, darosi aišku, jog šis kriterijus gali būti pakankamai efektyvus daugiausia tais atvejais, kai atitinkami latvių kalbos ape- liatyvai skiriasi nuo lietuvių. Apogas Skd (lat.). Iš lat. Apogs (Salnais, Maldups 1931, 264), plg. lat. vv. Apuogs, Apuogi k. : lat. apudgs „apuokas“ (Endzelins 1956, 41). Žinoma ir panaši lietuvių pavardė — Apuokas Ds 4, Kn, Ob 2 (7) : liet. apuokas. Auzinis Brz 2, RAN (3). Iš lat. Auzinš (Salnais, Maldups 1931, 20 ir kt.): lat. auza „aviža“. Plg. atitinkamą lietuvių pavardę AviZinis Pgg, Vrn (2). Balodis Brz 3 (lat.), Kri 10 (lat.), Lnkv, Pbr (lat.) (15). Iš lat. Balodis (Ctant- Mane 1981, 140) : lat. balodis „balandis“. Plg. liet. Balafidis — dažna pavardė, apie 130 šeimų. Biezumas Kri 5 (lat.), Žml 3 (lat.) (8). Iš lat. Biezums (Salnais, Maldups 1931, 75) :lat. biezums ,uZsispyrélis; lėtas, vangus žmogus“, biezs „storas“. Birzniekas Kn 2. Iš lat. Birznieks (Ctantmane 1981, 174) : lat. birznieks „kas beržyne, biržtvoje gyvena“. Būmanis Jnš 2. Iš lat. Būmanis (Salnais, Maldups 1931, 28 ir kt.), plg. lat. vv. Biimanis, Būmani, Būvmani : lat. bū(v)manis „dailidė“ (Endzelins 1956, 151) < vok. vid. žem. būwman (Miilenbachs 1925, 360). Būrgis Zr 4. Plg. lat. Burgis (Salnais, Maldups 1931, 266 ir kt.), Burga (Ten pat, 79), lat. vv. Bufgi, Burga : lat. burgis „burtininkas, raganius“ (Endzelins 1956, 147; Miilenbachs 1925, 353). Burvys KI, Kn, Pln 6, Plt 2 (10). Iš lat. Burvis (Salnais, Maldups 1931, 150 ir kt.), Burva (Ten pat, 141), lat. vv. Bu#fvji, Bufvi : lat. būrvis „burtininkas“ (Endzelins 63 1956, 148; Miilenbachs 1925, 335). Prūsų vietovardis Burvite taip pat lyginamas su lat. būrvis (Gerullis 1922, 24). Calytis Pp 2 (lat.). Iš lat. Calitis (Salnais, Maldups 1931, 26 ir kt.), Calits (Ten pat, 61 ir kt.): lat. calis „viščiukas“. Céplis Brz 5, Pbr, RAN 3, Všk (lat.) (10). Iš lat. Ceplis (Salnais, Maldups 1931, 166 ir kt.): lat. ceplis „krosnis, pečius“. Cirulis Aln, Brž 5, Klp 2, RAN 9, Všk 2 (lat.), Zg (20); Cyrulis Klp 2, Krč (lat.), Stu (4); Cyrulyps Klp, Pgg 5, Slu 10 (16). Iš lat. Cirulis (Salnais, Maldups 1931, 18 ir kt.): lat. cirulis „vieversys“. Cakstas Sl. Plg. lat. Cakste (Salnais, Maldups 1931, 131 ir kt.), Caksténs (Ten pat, 513), Čakstinš (Ten pat, 155 ir kt.), lat. vv. Cakstis, Cakste, Cakstes, Caksti : lat. čakste „toks augalas (lanius excubitor, lanius minor, saxiola rubicola) ir „kas mažas“ (Miilenbachs 1925, 401, Endzelins 1956, 176) arba lat. čūkste „minkšta kopūsto galva; tinginé, mieste Slitinéjanti merga“ (Miilenbachs 1925, 408). Cikstas Brz. Plg. lat. Cikste (Salnais, Maldups 1931, 472), lat. vv. Cikstes, Ciks- ti : lat. Cikste ,stuobrys, kerépla, liurbis, lazda“ (Endzelins 1956, 181). Dabuolas RAN (lat.). IS lat. Dabols (Salnais, Maldups 1931, 45 ir kt.) : lat. dd- buols „dobilas“. Plg. liet. pvd. Dobilas — dažna pvd., apie 60 šeimų. Dabuolinis Brž. Iš lat. Dūbolinš (Salnais, Maldups 1931, 18 ir kt.), plg. lat. vv. Dūbuolini :lat. dūbuols „dobilas“ (Endzelins 1956, 200). Daūdzvardas Imbr, Kn 2 (3). Iš lat. Daudzvards (Salnais, Maldups 1931, 528 ir kt.), Daudzvardis (Ten pat, 546): lat. daiidzvardis ,daugiavardis® (Miilenbachs 1925, 444). Daiigavietis Brz, RAN 5 (6). Iš lat. Daugavietis (Salnais, Maldups 1931, 490 ir kt.), Daugaviets (Ten pat, 498 ir kt.): lat. daugavietis „gyventojas nuo Dauguvos“. Kitos liet. pavardės, kaip antai Daugovetas Kn, Dauguvietis BrZ, Kdn, Kn, Pn2 (5), Daugvietis Brž 3 greičiausiai taip pat yra vėliau iSsirutuliojusios ar pakitusios iš liet. Daiigavietis, lat. Daugavietis ar pan. Spruogis Lnkv, RAN 3, Šš (5). Iš lat. Sprogis (CtaširMane 1981, 141): lat. spruo- gis „garbangalvis, garbanius“. Zviėdras RAN. Iš lat. Zviedris (Salnais, Maldups 1931, 28 ir kt.): lat. zviėdris, zviėdrs „švedas“. Morfologinis arba, gal net tiksliau, darybinis kriterijus yra toks, kada pavardę laikyti ne lietuviška, o latviška leidžia žodžio daryba, struktūra. Šis kriterijus lemia- mas pavardžių kilmei aiškinti būna daug rečiau negu, sakysim, leksinis ar fonetinis. Dažniausiai darybos priemonės tik greta su kitais — lingvistiniais ir nelingvistiniais — motyvais parodo pavardę esant latvišką. Iš aiškesnių latvių kalbai būdingesnės darybos atvejų galima nurodyti, sakysim, vedinius su priesagomis -niek- ir ypač -inis. Aureniekas Skd (lat.) Plg. lat. vv. Auerenieks (Endzelins 1956, 55). Galbūt toliau gretintina su lat. aūrnieks „medžioklės trimitininkas; trimituojantis medžiotojas“ (Miilenbachs 1925, 226). 64 Bitiniekas Dr (lat.). Kontaminacinė pvd. iš lat. Bitenieks (Salnais, Maldups 1931, 33 ir kt.) ir liet. Bitinas. Kad tai latviška pavardė, rodo latviška priesaga -niek-. Latvių pavardėms labai būdinga priesaga -inš. V. Staltmanės duomenimis, lat- vių pavardės su -inš ne tik pačios dažniausios, bet ir pačios „latviškiausios“ ta pras- me, kad dauguma jų susidarė iš latviškų apeliatyvų. Lietuvių pavardės su -inis taip pat palyginti gana populiarios, bet jų procentas lietuvių antroponimijoje yra kur kas mažesnis negu latvių. Be to, lietuvių pavardės su priesaga -inis sudaromos iš ribotesnio kiekio apeliatyvų negu latvių. Dėl to, pavyzdžiui, pavardė Antinis Brž, Rk 3 (lat.) greičiau latviška negu lietuviška jau vien dėl priesagos: lietuvių pavardžių, su priesaga -inis išvestų iš paukščių pavadinimų, tuo tarpu, rodosi, nežinoma — plg. lat. Antinš (Salnais, Maldups 1931, 14 ir kt.) bei Gulbinš (lat. gūlbis), Strazdinš (lat. strazds), Vanadzinš (lat. vanags) ir t. t. (Crantvane 1981, 219—226). Pavar- dé *Antinis Lietuvoje nežinoma. Dėl panašių priežasčių ir pavardė Barzdinis Jnš (lat.), Krp 2 (lat.) (3) vestina iš lat. Būrzdinš (Crantmane 1981, 220): lat. barzda „barzda“. Pavardė *Barzdinis Lietuvoje neZinoma. Tokiu būdu galima susekti ir kai kurių kitų lietuvių pavardžių su -inis latvi šką kilmę. Iš kitų lingvistinių kriterijų, kuriais kartkartėmis galima pasiremti ieškant lat- viškų pavardžių Lietuvoje, galima dar paminėti ir akcentuacinį. Bet šis kriterijus savarankišką vaidmenį atlieka labai retai — dažniausiai jį tenka derinti su kitais (lingvistiniais ir nelingvistiniais). Antai, pvd. DdrZininkas Nj, Rz, Sml (3) gali būti palaikyta latviška, tik vėliau lietuvių kalboje kiek pakeista, sulietuvinta, be kita ko, ir dėl kirčiavimo — lietuviškai būtų *Dafžininkas : dafžininkas „kur prižiūri daržą ar sodą“. Plg. lat. Darznieks (Salnais, Maldups 1931, 57 ir kt.): lat. darznicks „daržininkas“. Minėtą pavardę Antinis tikrai esant latviška rodo ir jos kirčiavimas — lietuviš- kai tikriausiai būtų * Antinis. Beje, žinomo lietuvių skulptoriaus pavardė Antinis dabar dažniausiai ir kirčiuojama Antinis. Taip netiksliai sukirčiuota ji pateko net į mokslinę literatūrą (Skardžius 1941, 258). Iš nelingvistinių (ekstralingvistinių) kriterijų svarbesnieji yra du — tautybės ir arealinis (geografinis) kriterijus. Abu jie, nors ir labai svarbūs, nėra absoliutūs, nes žinoma nemaža atvejų, kai latvių kilmės žmonės arba save latviais laikantys bei laikę, turi lietuviškos kilmės pavardes. Sakysim, pavardės Buividps Grz 2 savinin- kai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje užsirašė latviais, nors jų pavardė neabejo- tinai lietuviška — plg. liet. Buividas (apie 80 šeimų), Buivydas (apie 230 šeimų), Buivydis (10 šeimų) ir kt. Savaime suprantama, kad dauguma Lietuvos — Latvijos paribio lietuvių turi lietuviškas pavardes. Todėl geografinis kriterijus gali būti veiks- mingas tik tam tikrais atvejais. Abu šie nelingvistiniai kriterijai tampa svarbūs pirmiausia tada, kai pavardė teoriškai daugmaž vienodai gali būti laikoma ir latviška, ir lietuviška, t. y. kada lingvistiniai jos kilmės aiškinimo kriterijai nėra pakankamai veiksmingi. 5. 678 65 Būlinis Zml 4 (lat.). Iš lat. Balin (Endzelins 1956, 91). Teoriškai įmanoma ir lietuviška pavardė *Balinis ar *Balinis (plg. liet. Šilinis, Miškinis ir kt.), bet, viena, tokios pavardės Lietuvoje iš viso nėra, antra ir svarbiausia — pavardės geografija (Palatvė) ir savininko tautybė (latvis) neabejotinai rodo pavardę Balinis esant lat- viška. Baltinas Mzk 3 (lat.), Trk (4). Iš lat. Baltins (Rigas un Jūrmalas... 1971, 66), Baltinš (Crantmane 1981, 224): lat. balts „baltas“. Šiuo atveju pavardė Baltinas latviška laikytina dėl dviejų svarbiausių priežasčių — dėl geografijos ir dėl tautybės (Mažeikių apyl.). Yra pamato spėti, kad ir kitos pavardės iš šiaurės Lietuvos — Baltynas Y1 3, Ms 2, Skd 4 (9) bei Baltinis RAN 9, Baltinis Sd — gali būti vėliau pa- kitusios iš lat. Baltins ar Baltinš. Lietuvių pavardė *Baltinis ar pan. nežinoma. Ir apskritai, lietuvių pavardės — priesagos -inis vediniai iš būdvardžių — labai retos. Būlderis Ob (lat.), Pn, Ppl, Rk (lat.) (4). Iš lat. Bulders (Salnais, Maldups 1931, 97 ir kt.), Buldurs (Ten pat, 265 ir kt.), plg. lat. vv. Bulderes, Buldurs, Bulduri (En- dzelins 1956, 142). Galbūt latvių pavardės ir vietovardžiai sietini su lat. bulduris „plepys, švebeldžiuotojas, rėksnys“. Dėl buldur- : bulder- plg. lat. buldurėt : bulderėt (Miilenbachs 1925, 348). Kad pavardė Būlderis negali būti kildinama iš lietuvių kalbos skolinio (žinomo tik iš A. Juškos žodyno) bulderis „riebus žmogus, dručkis, nutukėlis“, rodo jos geografija ir svarbiausia — tautybė (du iš keturių jos savininkų dar neperseniausiai save laikė latviais). Diévinas Plng 6 (lat.). Iš lat. Dievinš (Salnais, Maldups 1931, 291; Crantmane 1981, 225): lat. dievs. Lietuvių pavardė *Dievinis ar pan. nežinoma. Analizuojant pavardžių kilmę, dažniausiai galima pasiremti ne vienu iš Čia mi- nėtų kriterijų, o dviem ar net keliais. Dėl to kilmės aiškinimai darosi gerokai įtiki- mesni. Pavyzdžiui, pavardės Bėrzinis kilmės aiškinimui svarbu ne tik fonetinis (z vietoje ž), bet ir tautybės (bemaž visi šią pavardę turintys žmonės yra arba buvo latvių tautybės) bei geografinis kriterijus (ši pavardė žinoma daugiausia pačioje Palatvėje). Pavardės Bitiniekas latvišką kilmę rodo ne tik darybinis (priesaga -niek-), bet ir tautybės (jos savininkas buvęs latvis) kriterijus. Tokių ar panašių atvejų dau- guma. Remiantis šiais kriterijais dažniausiai pavyksta nustatyti tokias latviškas pavar- des, kurios genetiškai paprastai yra baltiškos, t. y. susidarę iš latvių kalbos (savų ar kartais ir skolintų) bendrinių žodžių. Šios rūšies pavardės latvių kalboje yra atsi- radusios palyginti vėlai, ne visada natūraliu asmenvardžių raidos keliu, o labai dažnai dirbtiniu būdu. Tai dažniausiai pavardės, Latvijoje išplatintos XIX a. pir- maisiais dešimtmečiais (CranTmane 1981, 8). Žymiai sudėtingesnė situacija yra su tokiomis pavardėmis, kurios Latvijoje galėjo rastis anksčiau ir kurios dažniausiai yra genetiškai nelatviškos (paprastai vokiškos). Jas atskirti nuo panašių lietuvių būna sunkiau dėl to, kad dauguma ling- vistinių kriterijų (fonetinis, leksinis, darybinis) neretai netenka savo galios, nes šio tipo pavardės neturi šioms dviems baltų kalboms būdingų kalbinių skiriamųjų požymių. Tuomet tenka daugiau remtis nelingvistiniais kriterijais — tautybės, geografiniu ar pan. 66 Béikmanas Dr 2. Greičiausiai ne tiesiog iš vok. Beukmann (Gottschald 1954, 213) ar pan., o iš vokiškos kilmės latvių pavardės Beikmanis (Rigas un Jūrmalas... 1971, 70). Bidermanas SIE (lat.) Greičiausiai iš lat. Bidermanis (Rigas un Jūrmalas 1971, 76), Bidermanis (Salnais, Maldups 1931, 220 ir kt.), kurios savo ruožtu yra iš vok. Biedermann (Gottschald 1954, 192). Bridagas Žml (lat.). Plg. lat. pvd. Bridags (Salnais, Maldups 1931, 8 ir kt.), Bri- dags (Ten pat, 424 ir kt.), Bridūgs (Ten pat, 420), lat. vv. Bridagi, Bridūgi, Bridęgi ir kt., kuriuos J. Endzelynas kildina iš vok. vid. žem. vridag? (Endzelins 1956, 130 —131). Bulverkis Brž. Iš lat. Bulverks (Salnais, Maldups 1931, 34 ir kt.), o ši — grei- Ciausiai iš vok. Bollverk (Gottschald 1954, 201) ar pan. Danenbergas Krp (lat.). Iš lat. Danenbergs (Salnais, Maldups 1931, 138 ir kt.), o latvių pvd. yra iš vok. Dannenberg (Gottschald 1954, 566). Pasitaiko ir tokių atvejų, kai genetiškai slavų kilmės pavardė į Lietuva gali būti užklydusi iš Latvijos. Tokia galėtų būti pavardė Brūnovas Ppl (lat.), Rim, Smal 4 (6). Galbūt iš lat. Brunovs (Salnais, Maldups 1931, 24 ir kt.), Brunavs (Ten pat, 378), Briinavs (Ten pat, 319). Latvių pavardės gali būti slavizmai, plg. lenk. Bru- now (Stownik... 1967, 258), Brunoff (Bystron 1936, 283), vok. < sl. Bru now (Gott- schald 1954, 211). Tokie atvejai gana reti. Kartais genetiškai nebaltiskos kilmės pavardė latviška gali būti laikoma dėl to, kad ji yra išriedėjusi iš kokio nors kito asmenvardžio (dažniausiai krikščioniško) latvių kalboje. Anšencas Brž. Tai tam tikras perdirbinys iš lat. Jafičenis, o šis asmenvardis yra iš krikšto vardo Jūnis (Rūke-Dravina 1959, 59). Daūkas Kp 6, Skp 3, Šmn 13, Všn (23). Greičiausiai iš lat. Dauka ar pan., kuris yra trumpinys iš krikšto vardo Davids (Rūke-Dravina 1959, 59). Galbūt iš Latvijos atklydusios ir pavardės (bent jau kai kurios) Breficis Klp 2. Zml (3), Brencys Klp 2, Breficius Ms 5, Nv, Pln 2, Plt 11, Sk, Sint 8 (28), Breiicis Brž, Brenčys Kn, Rk 2 (3), Bredicius Klp. Jos pirmiausia sietinos su dažna lat. pa- varde Brencis (Salnais, Maldups 1931, 82 ir kt.), kilusia iš Laurentius (Miilenbachs 1925, 330). Lietuvių kalboje krikšto vardas taip netrumpéja. Kartais latvių pavarde tenka laikyti tik dėl to, kad jos savininkas yra latvių kilmės. Kitu atveju tokia pavardė visiškai gali būti ir lietuvių. Pavyzdžiui, Cigonas SI (lat.) — iš lat. Čigans (Salnais, Maldups 1931, 213 ir kt.): lat. čigūns (plg. liet. čigonas). Daugiau lietuvių pavardžių Cigdnas nėra. Gana dažni tokie atvejai, kada panaši nebaltiškos (paprastai vokiškos) kilmės pavardė paplitusi ir Lietuvoje, ir Latvijoje, tačiau dėl to, kad jos savininkas kartais yra latvis, tik tuo konkrečiu atveju ją galima traktuoti kaip latvių. Pavyzdžiui. Bliumbergas Klp 3, Kn 15, Šiu 3, Trgn, Trš (lat.) (23). Matyt, tik pavardė iš Tryš- kių dėl savininko tautybės laikytina latvių iš lat. Blumbergs (Salnais, Maldups 1931, 49 ir kt.). Kitais atvejais lietuvių pavardė Bliumbergas gali būti ir tiesiog iš vok. Blumberg (Gottschald 1954, 198). go 67 Neretai galima įtarti, kad pavardė yra latvių dėl to, jog panašių pavardžių (ar vietovardžių) yra Latvijoje, arba Latvijoje jų daugiau negu Lietuvoje, nors pasta- rųjų kilmė tuo tarpu nėra visiškai aiški. Braténas Brž 3, Pnd, Vb 5 (9). Plg. lat. pvd. Bratenis (Rigas un Jūrmalas 1971, 84), lat. vv. Brūtene, Bratini (Endzelins 1956, 126). Bujanas Vik. Plg. lat. pvd. Bujans (Salnais, Maldups 1931, 110 ir kt.), lat. vv. Bujani, Bujan, Bujéni (Endzelins 1956, 140), Būjėns (Ten pat, 151). Dauksta Rs. Plg. lat. pvd. Daukste, Dauksts, Daukšta (Rigas un Jūrmalas 1971, 101), lat. vv. Daukstes, Daukste, Dauksti, Dauksten (Endzelins 1956, 199). Déjus Graz, Klp 2, Plng 13 (lat.) Slu, V (18). Plg. lat. pvd. Dejus (Salnais, Mal- dups 1931, 248), lat. vv. Dejus, Deji (Endzelins 1956, 208). Yra ir daugiau įvairių įvairiausių neaiškių, abejotiny, pereinamųjų atvejų. Vadinasi, latvių pavardžių Lietuvoje bendras vaizdas yra be galo margas ir su- dėtingas. Todėl praktiškai neįmanoma pasakyti, kiek latvių pavardžių yra Lietuvo- e, j Latvių pavardžių geografija, kaip ir reikėtų tikėtis, nėra plati — tai daugiausia Palatvė ir vakarinis Lietuvos pakraštys. Išimtis dažniausiai galima paaiškinti gyven- tojų migracija. LITERATŪRA Bystron J. Nazwiska polskie. Lwow; Warszawa, 1936. Endzelins J. Latvijas PSR vietvardi. Riga, 1956. I dala, I. sėjums. A—J. 425 Ipp.; Riga, 1961. I dala. 2. sėjums. K—0O. 505 Ipp. Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin; Leipzig, 1922. 280 S. Gottschald M. Deutsche Namenkunde. Berlin, 1954. 630 S. Lauksaimnieku un citu zemes ipašnieku adresu gramata / Red. Salnais V., Maldups A. Riga. 1931, 1131 Ipp. Miilenbachs K. Latviešu valodas vardnica / Redigéjis, papildindajis, turpindjis Endzelins J. Riga, 1923-1925. T. 1. 839 Ipp. Rigas un Jirmalas pilsétu telefona tiklu dzivok]u telefonu abonentu saraksts. Riga, 1971. 416 Ipp. Riike-Dravina V. Diminutive im Lettischen. Lund, 1959. Salnais V. un Maldups A. Latvijas ciemi. Riga, 1936. Skardzius P. Lietuviy kalbos Zodziy daryba. V., 1941, 768 p. Slownik staropolskich nazw osobowych. Wroclaw; Warszawa; Krakéw, 1965-1967. T. 1. A-D. 580 s. Cranrmane B. D. JlaTsmickas anTpononumus: ®amuauu. M., 1981. 228 c. JATBINICKUE ®AMWJIMU B JIMTBE Pe3iome Jlarbuncrne dbamvujiuun B JIATBE BCTPEYAIOTCH JJOcTATO4uKHO uacTO. PacripocTpaHeHbI OHM MiaB- HLIM OOpa3OM B ceBepHoii Jiuree. OCHOBHBIMH JIMHIBHCTHYECKMMHA KDpHTEDpHAMH BBUIC/ICHHA JIATLINICKAX (DAMHJIHĖ C4HTAIOTCA donernyeckuit (Celmas: nrur. celms, im. kėlmas), nexcnuecknit (Apogas: arm. apudgs "Onnan'", mnt. aptiokas), Mopdonornueckuit (Aureniekas — cp. nro. aiirnieks "TpyGau ma oxorte'). K nme- JIMHTBUCTHYECKHM KDpHTEDHAM MOXHO OTHECTH reorpadmyeckuil (apeanbHbli) K HALMOHAJILHBIH (HaunOHaJIbHAA IpHHAJUIEXHOCTb). 68