Iš veiksmažodžio „rinkti“ semantikos lietuvių ir baltarusių paribio šnektose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ALOYZAS VIDUGIRIS IŠ VEIKSMAŽODŽIO RINKTI SEMANTIKOS LIETUVIŲ IR BALTARUSIŲ PARIBIO ŠNEKTOSE Kalba, būdama pagrindinė bendravimo priemonė, sudaro turinio ir formos vienovę. Taigi ir lengviausiai pastebimas kalbos elementas – žodis savo forma (raiška arba žymikliu) yra neatskiriamai susijęs su reikšme (turiniu arba žyminiu). Žodžio leksinė reikšmė iš tiesų yra pagrindinis kalbos leksinės sistemos vienetas. Pastaruoju metu kalbos semantika laikoma viena iš pačių aktualiausių ir perspektyviausių dabartinės kalbotyros sričių. Be semantinės kalbos aspektų tyrimo sunku geriau suvokti pačią kalbos prigimtį, jos funkcionavimo dėsningumus ir raidą, jos ryšį su žmogaus mąstymu ir elgesiu (Васильев 1981, 3). Ne mažiau aktualu šiuos aspektus tirti ir kalbų kontaktų sąlygomis. Šiame straipsnyje norima plačiau panagrinėti veiksmažodžio rinkti semantiką ir jos kitimą dėl interferencijos kontaktuojančiose lietuvių ir baltarusių paribio šnektose, įeinančiose tiek į pietrytinius Lietuvos TSR, tiek į šiaurvakarinus Baltarusijos TSR rajonus. Vietų, iš kurių turima daugiau ar mažiau medžiagos, pavadinimai nurodomi tais pat sutrumpinimais, kaip ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“. Dėl veiksmažodžio rinkti reikšmių ir jų vartojimo daugiausia duomenų yra iš Zietelos ir Lazūnų apylinkių, todėl straipsnyje daugiausia šių šnektų medžiaga ir remiamasi. Iš kitų vietų turima medžiaga gerokai fragmentiškesnė ir neatskleidžia visos šio veiksmažodžio reikšmių vartojimo sistemos. Ji minima daugiausia atitinkamų reikšmių paplitimui nustatyti. Zietelos ir Lazūnų šnektos į lietuvių kalbotyros istoriją yra įėjusios kaip toliausiai į pietryčius nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto atsijusios salos. Iš tiesų vadinamosios Zietelos ir Lazūnų šnektos yra tik likučiai kitados buvusių daug didesnių lietuvių patarmių. Lazūnai iki XIX a. vidurio iš esmės dar betarpiškai siejosi su pagrindinių lietuvių kalbos tarmių plotu, kurio pietrytiniai pakraščiai dėl asimiliacijos buvo tik pradėję koryti (Balinski, Lipinski 1846, 251; Гаунас, Видугирис 1983, 38). O Zietelos sala irgi anksčiau tiesiogiai siejosi su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis. Tarpusavyje gerokai skiriasi ir pačios Lazūnų ir Zietelos šnektos. Nemažą Lazūnų apylinkė sudaro pati pietinį rytų aukštaičių vilniškių (rytų dzūkų) patarmės kampą. Tai natūralus tos patarmės tęsinys už respublikos ribų. O Zietelos šnekta svarbiausiomis vokalizmo ir konsonantizmo ypatybėmis skiriasi nuo artimiausios pietų aukštaičių (vakarų dzūkų) patarmės ir daugiau šliejasi prie vakarų aukštaičių, kauniškių. Tik pagal priebalsio l kietinimą ir kai kurias morfologines ypatybes 39 ji priartėja prie seniau skirtos vidurio aukštaičių patarmės, ypač pietinės dalies (apie Jiezną). Šiaip Lazūnų ir Zietelos šnektos turi daug ką bendra, pasižymi nemaža morfologinių formų įvairove ir archaika. Ypač jas jungia daugelis naujesniųjų įvairaus pobūdžio (t. y. įvairių tarminių sistemų lygmenų) bendrybių, atsiradusių dėl ilgų ir glaudžių kontaktų su slavų (baltarusių, lenkų ir iš dalies rusų) kalbomis. Pastarųjų ypatybių, artėjant prie pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, palaipsniui mažėja. Daugelis daugiakalbių lietuvių ir baltarusių paribio šnektų atstovų nuostabiai lengvai geba iš vienos kalbos (kalbinės sistemos) pereiti į kitą. Dėl to kartais, kai kas iš kalbininkų, nors ir pripažįstančių sparčią vietos lietuvių asimiliaciją, tačiau grynai sinchroniškai nagrinėjančių dabartinių lietuvių ir slavų kalbų kontaktų mechanizmą, mano esą tikslinga kalbėti apie „baltų ir slavų kalbų sąjungą“ (Невская, Судник 1978, 286). Iš tiesų dėl ilgų ir intensyvių kontaktų daugelis lietuvių ir baltarusių paribio šnektų pasižymi savotiška specifika, kurią turi ir visa (ypač Zietelos ir Lazūnų šnektų) veiksmažodžio rinkti semantika ir vartosena. Veiksmažodis rinkti, nežiūrint daugiausia fonetinio pobūdžio įvairavimų (plg. riñkti | rbūnkt | riñkc' | rbūnkcie, reñka | rañka ir kt.) iš esmės visose lietuvių pietrytinio pakraščio šnektose išlaiko tas pačias pagrindines formas — riñkti, reñka, riñko. Tik Zietelos šnektoje dėl analogijos esamojo laiko formų šaknies kartais pasitaiko tokia pati, kaip ir būtojo kartinio laiko formų, pvz., riñku, riñki, riñkam(e), riñkat(e), riñka greta renku, renki, reñkam(e), reñkat(e), reñka | rañka. Visose lietuvių kalbos tarmėse šis veiksmažodis yra daugiareikšmis, o pietrytinių pakraščių šnektose neretai netgi itin daugiareikšmis. Daugiareikšmiškumas, arba polisემija, paprastai tapatinama su semantine derivacija (Drotvinas 1986, 83; 1987, 29), yra be galo svarbi kalbos ekonomijos ypatybė, padedanti sėkmingai įveikti pagrindinį prieštaravimą tarp begalinės realybės įvairovės ir gana riboto kalbos elementų skaičiaus. Daugiareikšmio žodžio semantinė apimtis, tiksliau — semantinė žodžio struktūra, sudaranti savotišką kontinuumą, praktiniuose žodynuose paprastai skaidoma atskiromis reikšmėmis — semantiniais variantais (Vidugiris 1977, 111). Semantinis variantas, kaip ir semema, savo ruožtu susideda iš smulkesnių reikšmės dalelių, vadinamųjų semų, išskiriamų komponentinės analizės metodu. Čia semomis operuojama tik tiek, kiek jos padeda apibūdinti daugiareikšmio žodžio atskirus semantinius variantus. Semantinį variantą (sememą) paprastai sudaro semų kompleksas, susidedantis iš integralųjų semų, kurios jungia įvairias reikšmes, t. y. yra joms bendros, ir diferenci­nių semų, kurios skiria artimas reikšmes (Гудавичюс 1985, 19). Taigi kiekvienas daugiareikšmio žodžio semantinis variantas, be bendrųjų, arba integralųjų, semų, visada turi daugiau ar mažiau diferenci­nių semų. Būtent nuo diferenci­nių semų skyrimo, jų kompleksų kiekio, nemaža priklauso ir semantinių variantų kiekis. Apskritai pagal kalbų kontaktų poveikio pobūdį veiksmažodžio rinkti semantinius variantus, arba reikšmes, galima dalyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarytų semantiniai variantai, kurie yra bendri su atitinkamais pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ir bendrinės kalbos semantiniais variantais. Skirtinga dažnai yra tik jų 40 raiška. Dalis semantinių variantų slavų kalbų pavyzdžių paprastai nusakomi priešdėliniais ar priešdėliniais ir priesaginiais veiksmažodžiais. Kartu čia apžvelgiamos būdingesnės raiškos formų darybos priemonės. Antrąją grupę sudarytų semantiniai variantai, atsiradę dėl glaudžių kontaktų su slavų kalbomis. Daugelis jų yra aiškiai semantinės interferencijos produktas – vadinamosios semantinės kalkės. Būdingiausios jos yra pietrytinio lietuvių kalbos pakraščio šnektoms. Greta pateikiami priešdėliniai veiksmažodžiai, kurie paprastai svarbūs yra ne tik reikšmių koreliacijai, bet leidžia pasekti semantinės interferencijos kryptis ir tendencijas. I. Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (V., 1972) veiksmažodis rinkti turi septynis semantinius variantus, arba reikšmes¹. Įdomu iš eilės pasekti, kaip jos reiškiamos lietuvių ir baltarusių paribio šnektose, ypač apie Lazūnus ir Zietelą. Iš tradicinių reikšmių plačiausiai yra vartojami pirmieji du semantiniai variantai: 1. „imti ir dėti į vieną vietą“: Aimam m’ė·dz’an² v̄ogu· riṅkc’ Lz. Dz’iėnu· n’egalė·davo· riṅkc’ gr’i·bu· (pono miške) Grv. Ir tadaik ren·ka no·stāl’n’i·k’ė·n (į staltiesę) ir sarižd’in’ė·ja Zt. Ūogas renka, an tūrgo· atv’ėždo· Pls. Rinkaũ gru·š’ās ir n’es’āũ an tūrgo· Zt. L’ies’n’i·kai (iš drevių) m’ė·du· riṅko· Rod. | refl.: Anà renkas’i (bulvių) v’ė·l’ k’itō·n t’erlbi·kon (į molinį dubenėlį) Zt. 2. „Iš įvairių vietų gauti, telkti“: Lalautuv’ai aima riṅkc’ paũtu· (kiaušinių) Lz. B’ernai sa m’erguč’o·m’i ait’i (eina) p’er v’ė·s’ė· (sodžių) ir pautūs riṅka Zt. | refl.: Jaun’i baz’n’i·č’·on renkas’i ir v’in’č’avo·jas’i (tuokiasi) Zt. Dabar p’r’i·eš dz’ėnu· r’ėṅkas Pst. Pasakytina, kad nepriešdėlinio veiksmažodžio rinkti atvejų čia (ypač Zietelos ir Lazūnų šnektose) užrašyta mažiau negu panašios (priešdėlių atitinkamai modifikuotos) reikšmės priešdėlinių darinių, pvz.: pririnkti 1. „renkant prikrauti“: Nāv’eimam s(u) ōdan, o·buol’ī· priren̄kam Zt. G’iro·j priranka lāužo· (žagarų) ir atv’èža Zt. Prirankam riešuc’ū· ir āimam namō· Lz. P’r’i·renkam maišū·, tadū ā·t’n’ėsam, pā·p’il’am Švnč. Pr’ir’iṅko· žo·le·s k’au·l’e·m Slčn. Kvartuk’i (prijuostėje) pr’ir’iṅkau žuvū· Tvr. D’ičkas (kubilai) jau p’iena· pr’ip’ilta, pr’i·r’iṅkta Aps. | refl.: Nudinū prisrenku tū· spal’g’enu· Dbč. Da 1 Akademiame „Lietuvių kalbos žodyne“ daugelis šių reikšmių yra skaldomos smulkiau ir kartu su įvairių tarmių žodžio rinkti reikšmėmis semantinių variantų kiekis siekia 30 vienetų. Tačiau čia atskleista ne vienos kurios kalbinės sistemos žodžio rinkti semantinė struktūra, o pateiktas heterosisteminis jo reikšmių inventorius. 2 Vartojama kiek supaprastinta transkripcija. Kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų, taip pat dėl kirčio pailgėjusių balsių ilgumas nurodomas tašku aukštai iš dešinės raidės pusės (iš tiesų jų ilgumas žodžio gale čia gana dažnai nuosekliai nebeišlaikomas). Iki pusilgių pailgėję į, u ir priešdėlių a, e žymimi tašku žemai iš dešinės raidės pusės ir s raide primenančiu kirčio ženklu. Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių sandų ilgumas atskiru ženklu nežymimas: tvirtapradžių esti pailgėjęs pirmasis sandas (nuo pusilgių iki ilgų; nepailgėja tik Zietelos šnektos i, u+l, m, n, r) o tvirtagalių – antrasis sandas (paprastai iki pusilgių). Po suketėjusių priebalsių ė, į, ų žymimi ɛ/ə, ū, pailgėjęs e–a, rytų aukštaičių neįtempti paplatėję ė, o – ẹ; ɔ. Priebalsių minkštumas nurodomas apostrofu iš dešinės pusės. Paprastose skliausteliuose aiškinami retesni tarminiai žodžiai ir skoliniai, o laužtiniuose skliausteliuose tekstą paaiškinantys, bet rinkėjų neužrašyti žodžiai. 41 kã-š'ikus (pintines) [spanguolių] p'r'ir'ėnka Ad. An v'ieto's sė'dais ir prisrenk'i grį'bu· Nč. Prisrínk'i; prisdž'o'v'in'i turi žo'l'inų Pls. 2. „iš įvairių vietų gauti“: B'ernūkai sa m'erguč'om'i pautu· pririnka daug'i· Zt. Ánas pririnko· tarbu· lašin'ų Lz. 3. refl. „daug prieiti“: Prisri̇́ko· daug žmo'n'ų Lz. Pr'is'r'ínk'i s'v'ieta· p'ir'k'š'i p'ilna Aps. Ir to·k'ų b'jaur'ų prisrínk'i Arm. surinkti | sari̇́nk(i)t 1. „sut elkti į vieną vietą“: Žo'l'inų· sari̇́nko·, prisūt'ino· ir g'ėrt dãv'ė Zt. Kuriej art'i g'iro's, tai sàrinka daug'i· grį'bu· Zt. Kad surinkt v'iso· dvãro· raktus ir apskrist triskart dvãru· Lz. Surank'it v'iso· dvãro· raktus Lz. V'iogu· sūren'k'i, parduodz'i, sūren'k'i rùb'l'i· Dv. T'i· irà malku· sū.r'inkta m'iš'k'i Aps. 2. „iš įvairių vietų gauti“: Tõs m'erguč'o's sàrenka daug'i· pautu· ir d'ešrū Zt. 3. „su varyti“: Surink'c'i iš v'iso· bálto· s'v'iet'ė·l'o· Pls. | refl. „daug sueiti“: Susri̇́nko· šimtas v'ìru· Dv. M'ė's kap sùsrenkam, tai n'ėgã'l'i ats'idz'auk'c' Arm. Formų su kitais priešdėliais reikšmę daugiausia lemia pirmojo semantinio varianto ir atitinkamo priešdėlio kombinacija, pvz.: Rud'en'ai àprinka põ'nas itus ó'buol'us ir s'k'l'epañ išn'ėša Zt. Apri̇́nk'i s'l'i·vas, dair'is'im'ės o'buol'ų Lz. Jau aprinko· riešutus Btrm. Po· dz'v'i ó'b'el'is àprenkam Dv. C'ik a.prà·nkam vakar'i [Kolorado vabalus], r'i·tu i v'ė·l' skrañda Ad. | refl.: Aps'iriñko· o'buol'ai g'eres'n'i Arm. Àtrenka, kur būno·s ã·v'izo·s ir pagrūda Zt. Reik'a atriñkc' baltunùs (pasenusius kiaušinius) ir paso'dz'in'c' v'ištu· un pautu· Lz. Reik'a išriñk't'i plauk'in'es kanap'es Zt. Reik'a išriñk' žo'le· iš t'i Lz. Nùrinku kuno·dàs (bulves), v'ė·l' vãn-d'in'i· išp'il'd'in'ė·ju Zt. V'išto·s pautùs d'ė·ma, juos reik'a nuriñkc' Lz. Nurãkam kad kur pamã·ta·m k'irm'el'as Ad. Akm'en'ė·l'us nurinktáu Dv. Reik'a ait p'irkái-t'en kuno·dàs p'ėrrinkt, bo· sas'iáugo jau Zt. S'ė·dz'is prieg stãl'i, p'ėrrinks'im viogas Lz. Panašios motyvacijos yra ir daugiau priešdėlinių darinių. Gana gausūs yra hibridai ir įvairūs dariniai su keliais priešdėliais, pvz.: L'ig gãl'i n'ėdarinkau Zt. Išriñ-ko·m viogas, aguonàs, v'isa paišriñko·m Lz. Darb'in'į-kai ã·km'en'is nunài panu-riñks Dv. Vaikai papanuriñko· ã·km'en'is Dv. Važiuodamu· bul'bàs ras'n'į·l'au, mus'ė·dau nog v'ėžimo· paparinkau Lz. Bùl'bàs ri·tój nukã·sim ir paparinkš'im Dv. Papariñko· úogas Btrm. Vuog'ė·la, m'erg'ė·la, pas'k'ink man'ė, razriñk man'ė [slyvėlę] Zt. D'eg'ė·s'us papazarziñko·m Dv. V'is'i pamy'ė·ji ir o'buol'ų paprisriñko· Dv. V'ìlkas žv'ėr'ų v'iso·k'u pasuriñko· Lz. | refl.: Man'ip bùvo· pasuriñk'k'i s'elõ·s'ai (sodžiaus) b'ernai Lz. S'en'i, maž'i pasùsrenka v'ìs'i Dv. M'ėrgo·s papasùsrenka kur in tvo·r'ės ir prad'ėda g'iedo·c' Dv. Priešdėlinių formų gausumą ir produktyvumą čia daugiausia sąlygoja bilingvizmas (bei polilingvizmas). Slavų kalbose įvairios „rinkti“ reikšmės paprastai ir reiškiamos priešdėliniais veiksmažodžiais³, plg. baltarusių набраць | набіраць, падабраць, сабраць | сабіраць, lenkų zebrać, rusų собирать | собрать ir kt. 3. Reikšmę „ieškoti, rasti tinkamą“ nepriešdėlinių veiksmažodžių rinkti nėra užrašyta nė iš vienos pietrytinių lietuvių šnektos. Užtat tos reikšmės priešdėlinių 3 Kartais kai kuriose šiaurvakarìnėse baltarusių šnektose (veikiausiai dėl lietuvių kalbos įtakos) šie semantiniai variantai gali būti reiškiami ir nepriešdėliniais veiksmažodžiais браць (Слоўнік 1979, 215). 42 veiksmažodžių gausu, pvz.: Ir daikta˙ aprin˙ko˙ zo˙va˙du (gamyklai, įmonei) dari˙t Zt. | refl.: V’ienań kaĩman aps’irińko˙ m’ergãit’i Rod. Išrinkauˇ sauˇ gã:dną: m’ė:-dž’a Zt. Gãl’ išrĩnks kadaik v’iena˙ l’iežĩv’i (kalba), ir būs v’ieni žmó:n’ės Zt. Išrinkauˇ go˙d’n’es’n’ū o˙buol’ū im’c’ su saim’i Lz. Aš iš v’ išo˙s L’ietuvo˙s n’eis-rinkauˇ sauˇ panõ˙s Dbč. | refl.: Č’a ka(p) būs’i do˙ ir m’ėrga i(š)s’irĩnk’ (is) Zt. Tù i(š)s’irĩnkai man’i Lz. O˙ kad bū˙t daiktas i(š)s’irinktas, tai graĩt p’ėrs’ivėž-tum Azr. V’tras m’irė˙, anà k’itu˙ pas(i)rińko˙ Grv. Prirenka k’ė˙turis b’eržel’ùs to˙k’ùs kreivùs [važiuoj] Pls. G’ė˙rai m’ėrgai raĩk’a g’ė˙raz b’ėrnas privĩ’k’t’ie Brsl. Prirĩnko˙ sau˙ pál’ta ir anà Zt. Pririnkauˇ kartu˙no˙ m’ergùtai un suk’ienko˙s Lz. Netrūksta šios reikšmės ir hibridų, pvz.: Òt kok’ĩ tu sáu darĩnkai žmó˙gu Zt. Akul’ierùs (akinius) reĩk’a ak’ùmp darĩnk’ Lz. Laika˙ n’edar’ink’š’im pam-ìt’ Aps. Daũ (dabar) n’edarinks’į laĩko˙ kadù árk’l’i˙ gó˙v’ė˙ ir so˙d’ina Rod. | refl.: N’ed asr’ińka˙ [žmonos] i š’ùndz’ien g’iv’ėna v’ienas Ad. Nùvėima m’ė˙dž-an, al’k’s’n’i˙ kreivù padrėnku Lz. Padr’inkau drù’tru k’auš’ì.n’i˙ Aps. 4. Reikšmė „balsavimu skirti“ nepriešdėlinė veiksmažodžio rinkti forma užrašyta tik iš Zietelos, pvz.: Man’ė reĩnka iš brigad’iėri (žinoma, jeigu tai nėra paprastas veiksmažodžio ima pakaitas). Šiaip visur šis semantinis variantas dabar dažniausiai reiškiamas įvairiomis priešdėlinėmis ir priesaginėmis rinkti formomis, pvz.: N’emó˙ku n’ė˙ skaič’ič’, n’ė˙ raši˙c’, nό˙ri kara˙l’um aprin˙k’ė Grv. Sùsrenka v’isas k’ėmas, kàtràs [kerdžius] g’er’áus’ai pač’inka, tù˙ ir aprenka Grv. Trìs žmó˙n’es k’ėmas išrenka ap’iekùnais Grv. Daba˙, sã˙ko˙, išringd’in’ėjam prez’id’enìta˙, paláuk Zt. T’ė˙vo˙ s’esuvà ap’iekùnus aprin˙gdo˙ [našlaičiams] Asv. Ap’iekùnu˙ aprin˙gdo˙, kad n’emuzdž’it [našlaičių] Asv. Išringd’ė p’irm’in’i˙ku˙ Grv. 5. Pagal DLKŽ reikšmė „dėti iš raidžių tekstą“ yra nauja. Minėtose šnektose šią reikšmę atstotų nors ir retokai užrašyti pavyzdžiai „daryti raštus audžiant“, plg.: Divõ˙nai pav’ien’i atringdz’i-ta Dv. N’ič’el’n’i’č’o˙sna inringd’in’ė˙jo˙ ir s’k’ė˙tan. N’eko˙žnà inringd’in’ė˙s Zt. Márškas áust, reĩk’a mo˙k’ėt išringd’in’ė˙t Zt. Paklo˙t’ės graž’às daugz’a išringdz’įtas, k’v’ietkuot’in’es to˙k’às Šč. Pirminio nepriešdėlinio veiksmažodžio rinkti šia reikšme neužrašyta. Ir paskutiniai du veiksmažodžio rinkti plačiau žinomi semantiniai variantai iš esmės paliudyti irgi tik priešdėlinių arba priesaginių veiksmažodžių, pvz.: 6. „imti nuo pradalgės ir rišti į pėdus“: Iš po˙ p’jaũtuvo˙ reńkam [rūgius] ir v’ė˙žam Pls. Taũ klója l’inùs, reńka, riša in kul’ùs Šič. Kló˙jam l’inùs in p’ievo˙s i paskuĩ reńkam Dv. Kàp jau ats’ìgul’i [linai], reńkam, p’ìrt’i˙ ku˙rĩnam, dz’ov’inam Eiš. Pãrenka l’inùs, tàdù m’ina Arm. L’inùs pãrenka, išdž’ov’ina, suriša p’ė˙dukosna Dbč. V’ienùs l’inùs kló˙ja, k’ìtus paringd’in’ė˙ja Zt. V’ìriskas d’ėl g’ė˙i [kerta], o’ bó˙ba paringd’in’ė˙ja ir riša rug’ùs Zt. Tadù˙jeinas par’in’k’in’ė˙ja [linus] nuo p’ievo˙s, nusaus’in’ė˙ja Aps. Parink’in’ėju l’in’el’ùs, tùto˙ (d.) Zt. 7. „kraustyti, valyti (stalą)“: N’évalgo˙t, tai nurinks’ù stà˙lu˙ Arm. Aš nur’inks’ù stà˙lu˙ Švnč. Nurĩnk nug stà˙lo˙ Arm. | refl.: Mė˙s pà˙c’i˙s nusirińksim stà˙lu˙ Lz. Panùrenka no˙k stà˙lo˙, no˙k skõ˙t’ert’ės (staltiesės) v’ic’ v’isa Dv. Nuo stà˙lo˙ reĩk’a šaũkštai parińkc’ Eiš. Reĩk’a ir pad’uo˙c’ val’gi˙c’ ir prarińkc’ Grv. Aš stà˙lu˙ pra-r’inks’ù Ad. Prar’ink stà˙lu˙ Lnt. | refl.: Válgai, ba prasr’ińkc’ raiks Str. Reĩk’a 43 pririškę' nok stā'lo· val'g'i'mus Lz. Ītaig'i nuringd'in'ė jau stā'lo· Zt. Nuringd'in'ė·k stā'la· Zt. Alk, nuringdz'ik stā'lu· Rod. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad tradicinė veiksmažodžio rinkti reikšmių raiška čia gana nevienodai išlikusi. Geriausią lietuvišką raišką išlaikė tik pirmieji du pagrindiniai semantiniai variantai. Jie reiškiami tiek pirminiais, nepriešdėliniais veiksmažodžiais, tiek ir priešdėliniais (dažniau). Pastarieji pavyzdžiai gal dėl to dažnesni, jog jie pagal atitinkamą priešdėlį sukonkretina, patikslina žodžio rinkti reiškiamus veiksmo atspalvius. Likusiomis kitomis reikšmėmis nepriešėlinio veiksmažodžio rinkti iš esmės jau nebėra užrašytų pavyzdžių. Jį pakeičia daugiausia įvairūs priešdėliniai, plg. trečiąjį semantinį variantą „ieškoti, rasti tinkamą“, reiškiamą vien priešdėliniais veiksmažodžiais. Kiti likusieji semantiniai variantai reiškiami tiek priešdėliniais dariniais, tiek priesagų -(d)inėti, -dyti vediniais. Tai priklauso nuo to, kur koks darybos būdas daugiau įsigalėjęs. Pavyzdžiui, Zietelos šnektoje dažnai pasikartojančiam, dažniniam ar ilgai užtrunkančiam veiksmui pabrėžti labai mėgstami priesagos -dinėti veiksmažodžiai (Vidugiris 1961, 219–231). Greta lietuviškos darybos priešdėlinių veiksmažodžių skverbiasi kalkės, atsiradusios pagal baltarusių kalbos žodžių darybos modelį (plg. вɪбіраць / выбіраць „1. išrinkti tinkamą, 2. balsavimu skirti“, падабраць „išrinkti tinkamą“, набɪраць „imti paklotus linus ar kanapes ir rišti į pėdus“, прыбіраць / прыбіраць „kraustyti (stalą)“ ir kt.). Pavyzdžiui, lazūniškiai greta lietuviškai vartojamos formos nu(si)-rinkti (Mē's pā'ci's nusirīnkšim stā'lu·) dabar dažniau vartoja darbines kalkes pri-rinkti ar net priimti (Reika pririņkė' | priim'c' nok stā'lo· val'g'i'mus). Taigi dėl glaudžių ir intensyvių kontaktų su slavų kalbomis pietrytiniame lietuvių kalbos pakraščio šnektose veiksmažodžio rinkti tradicinių reikšmių raiškos raidai būdingos dvi tendencijos: nykstant nepriešėlinėms formoms, vis daugiau įsigali priešdėliniai dariniai (kartais priesaginiai vediniai) ir smarkiai plinta darybinės (raiškos) kalkės. II. Intensyvus pietryt inio lietuvių kalbos pakraščio šnektų kontaktavimas su slavų kalbomis taip pat veikia ir veiksmažodžio rinkti semantinę struktūrą. Būdinga lietuvių kalbai „rinkti“ reikšmių plėtotė buvo sutrikdyta, t. y. išmušta iš tradicinių savo vėžių. Atsirado didžiulis reikšmių klodas, mažai ką bendra turintis su tradicinėmis „rinkti“ reikšmėmis. Lietuvių kalbos žodis rinkti pradėjo perimti atitinkamo slavų kalbų žodžio (plg. baltarusių браць „imti“, lenkų brać, rusų брать) reikšmes. Į žodžio rinkti semantinę struktūrą pradėjo brautis svetimos lietuvių kalbai reikšmės, vadinamosios semantinės kalkės. Kalkiavimas šiuo atveju apima vadinamąją „vidinę žodžio formą“ arba turinį. Pagal išorinę formą semantinės kalkės „neturi svetimos kilmės požymių, nes yra gimtosios kalbos žodžiai“ (Velakoski 1984, 221–222; Ojanen 1985, 143). Savas žodis, įgijęs kitą ar svetimą reikšmę, iš karto tampa ir kitu žodžiu arba leksema. Tai vienas nominacijos būdų (Павел 1983, 74, 83). Turinio požiūriu (turint omenyje, kad veiksmažodžiai rinkti ir imti turi bendrų semų) naująsias žodžio rinkti reikšmes galima laikyti antriniais semantiniais derivatais (t. y. reikšmės dariniais). 44 Taigi be minėtų tradicinių reikšmių šių šnektų žodis rinkti turi įgijęs daug ir kitokių reikšmių (semantinių variantų), kurias savo ruožtu galima dalyti vėl į dvi dalis: įvairios „imti“ reikšmės (a) ir „rengti, ruoštis“ bei kitas smulkesnes reikšmes (b). Toliau reikšmės skaidomos ir pateikiamos savo nuožiūra, todėl jų išskyrimas ir išdėstymas dėl difuziškumo gali būti ginčytinas. a. Čia pateikiami tokie veiksmažodžio rinkti semantiniai variantai, kurie daugiausia ne tik reiškia, bet ir dubliuoja žodžio imti semantinius variantus. Tai akivaizdžiai matyti iš greta pateikiamų su veiksmažodžiu imti pavyzdžių: 1. „čiupti, imti ranka, ar įrankiu“: Gãl’iv’ienas v’iena’ rinkt iš g’erklės Zt. N’ėbūvo’ kūoj m’ešlū’ rinkc’e Lz. Reñka p’irk’õn [avį], sàriša kó’jas ir k’ìrpa Zt. Paut’ieñ’i· šaukštu reñkam ir válgo·m Lz. Bo·bkà išèido· i(r) reñka vaikų’ iš vežimo· Lz. Vaikus mažus an rankų’ riñko· Zt. | refl.: Reñkas’i á̇rk’l’i· až vuod’egõ·s ir jó·ja Lz. Riñkam’ės ratù iš rankų· ir áimam, g’iedo·jam Zt. D’id’ele·s ir mã·c’itko·s živ’ko·s (žuvelės), riñk’it’ė·s iš v’ìlko· vuod’egẽ·s Zt. || ÷nas ima k’ìrv’ì· do· ir ãima d’ìrpt p’ìrk’a Zt. N’ėaddari·d’in’ė·k it dūru·, bo·v’ìdmà (ragana) jim̃s jūs Zt. Ir v’ã·da du b’ernukai v’ienas iš v’ieno· šo·no· ėmi· po· pã·žas’t’i, o· k’ìtas iš k’ìto· šo·no· ėm’i· po· pã·žas’t’i Lz. | refl.: Tai rankai jė·m’aus, ir mán nuv’ã·j t’en v’idun [skausmas] Zt. Ēm’ėm’ės až rankų· ir šo·ko·m, g’iedo·jo·m Lz. Ši reikšmė, nors ir modifikuota, atsispindi priešdėliniuose veiksmažodžių riñkti | ìmti dariniuose, pvz.: Kõ·ši: iš p’ìesto·s išrenka kauko·riñ (į molinį dubenį) Dv. Išriñk p’ã·lanus iš duob’ã·lės Lz. Bó·bo·s pazbó·rė ir aš c’ùbu· pasriñko· vieną k’ìtu Lz. Reik’a sariñkt dró·b’ã· ir namóp atn’ã·št Zt. Kurám papùlės tadù trūmpu· [čiaudelė] išriñkė·e, tai jau tadù tas žmo·gùs num’ìrs Lz. Nù ir lo·k’ìs išlanda, atlupa b’it’ės ir m’ã·du· ir išrenka Lz. || Chva·jo·s b’it to·k’õ·s d’id’ele·s, kad n’ėpim̃t ab’ìem’i ranko·m’i Zt. Išim̃ pã·šinu· iš p’ìršto Lz. Išėm’ė lašin’ų t’enàik Zt. Aš uždusū šunuką ir išimšū šird’į Zt. Aš tã·t’ėšla· (duonkubili) i(ž)-s’ìjem’iau ant galvõ·s ir atit sa jai [į degantį namą] Zt. Nùin’ nog v’ìršùs lã·šin’us Lz. Norėj puoda· nujimt Zt. Norėjau pajimt v’ìšto·ka· Zt. Sarmata ranko·sna priim̃ c’ìto· b’ì’ūdo· Arm. ÷nas tù žėbu· dastó·jo, išėm’ė kaltu ir ju rask’ìto· Lz. Neužėmėm dabar m’ėdaus Zt. 2. „imti sau, ar su savimi“: ÷nas n’ėranka grã·šu Lz. Anà dail’ė, o· aš rinkau Zt. Sã·ko, jė·sk’it, ką· nórìte, o· ką· n’ėsãje·s it, riñk’it sa sav’ìm Zt. | refl.: Vál’g’rc’ p’ievo·n riñko·m’ės Lz. || Ēm’ąu su saim’ì lüstur dúono·s Lz. Tai tu jau dail’ìk, o· aš jim̃su Zt. Aš jim̃su namo·, itai mú·su p’ėliukas Zt. | refl.: Insùk aut’ã·l’in drùsko·s im’c’is su saim’ì Lz. Dvejopai — tiek su rinkti, tiek su imti — ši reikšmė nusakoma ir priešdėliniais veiksmažodžiais, pvz.: Ažriñko· vaikus ir žmó·nu Lz. | refl.: Tadù aš jų· as’iriñkau par saũ Gry. Jã· išriñko· dukt’ė· pa(s) sav’ė Zt. Anà v’ìsa pariñko·, n’ìeko· jiem’i n’ėpàm’et’ė Zt. Anà razdail’ė, o· aš pariñkau Zt. D’ė·d’ė us’ìk’ė·lės, pariñko· tū· žã·latu· ir nuv’ã·j Lz. Tadù pariñko· bõ·c’ù, mõ·mu· ir nuvažau Lz. Mã·n’šeim’ìnu· v’ėl’n’as par’iñko· Str. Kad jūs, ito’k’us vaikus s’m’ėrc’is pariñkt Arm. | refl.: Pasriñko· v’ìsa, mùs gri·nùs pal’ìgd’ė· Arm. Anà v’ìsa pasriñko· sã·vo ir muã·j Vrn. Kad mañ pririñkt dz’ìėvas nog jų·s (kad greičiau ateitų mirtis) Arm. Ìt’ep 45 and razdail'ė, o· až razrinkau Zt. Kuŕg'i tu užrink's'i v'isa sa sav'im Zt. N'ev'edoma (nežinia), kadaik až jau ją: (karvę) užrinkšu Zt. || Pàėmė· batùs po· pàžaiks't'i ir nušn'ėše· Lz. Sa sav'im v'isa g'i n'ėpaims'i Zt. Kad būtu· dù, tai v'iena· pajimč'ap Zt. Òt, kad bū'č'ap tà· pàjė'm'ė· Zt. 3. „valgyti, gerti“: N'iek'o· n'ėranka (jėst) Zt. Aš jam vàl'g'ic' dav'inė jau, à'nas n'ėrińko· Lz. Rińk dùono·s ir pienùko· Zt. Rańk nastruòš Lz. || O· v'ìras n'ė-jė'mė· n'ìeko·, kru·pa· tik atsigė·rė Zt. Nasruòsha neimsi Zt. Tìm paku·s'n'el'l, kad l'ìkt un ri·tójus Lz. Pasitaiko ir artimos reikšmės priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: Svo·tuosna nuvažù ir dau'g'i arièlko·s pririńko· Zt. Dâu ito· s'p'ìrto· ižg'ėrt, al'ė mã·ža vànd'i-n'o· pririńko· Zt. || „pavaišinti“: Nuju· bo·č'a paso·dz'ino· a(ž) stà·lo, pr(i)ė'm'ė· labai g'erai Lz. 4. „gauti“: Kuŕg'i c'a go·dna m'ė·dz'aga rińkė· Lz. À'nas g'erus asmo·kuš rińka Zt. À'nas trìs šimtùs an m'ėno· rińka Zt. || N'ėr kur šieno ìm'c', reik'a šienanç' bùl'bo·sa Lz. Purdà·va· jė'm'au tù·kstanč'i Zt. Kuŕ s'iràtai ìm'c' t'ė·vu, kad jò· n'ėr Am. Aì kuŕg'i tù ìm's'i t'ėn d'ė·l jù Zt. Rečiau pasitaiko priešdėlinių šios reikšmės veiksmažodžių. Daugiausia jų užrašyta Zietelos apylinkėje, pvz.: Iž inp'en'ė·tas za·s'is parińko· po· dù rub'l'ù Zt. Dùkart udùcha· (dusulį) pririńkau Zt. Pririńko· l'ìekarstyo·s b'ė grã·šu Lz. || refl.: Ò· jau à'nas kó·s'c'i, prisirińko· kó·sul'o· Lz. Kō·sast'ies (niežų) prisirińko· Zt. || L'ik s'm'ėrt'ies at'im'č'ã [skolą] Zt. Paprà·še· s'v'ė·tku·, išėmė· metrìkus Zt. Jau išė-m'ė·b'it ir pō·p'ierus Zt. Mōža iš tō· pàjė'mė· vardą. Zas'à·c'ai Zt. Ot, sã·ko, až pàjė'm'au po· trizd'ė·šim du rub'l'ù iš k'il'a Zt. D'ìrbam c'ìl'us m'ėtus ir n'ėžinom, k'iek kã· m'ės paim's'im Zt. S'ìlù m'ė·ilės n'ėpaims'i Tvr. 5. „vesti (merginą), arba gauti į namus (vyrą, užkurį)“: Ir graži ir bago·ta, kàp-g'i jò·s n'ėrińkt Zt. Jaun'i v'ėnga· m'ė·to·, k'ita reńka Zt. Reńka primò·ka (užkurį) namòp Zt. Jò·s n'ìekas n'ėrińko· iz žan'i·ko· (jaunikio) Zt. M'ė·s jì· rińko·m i(ž) žmó·nu· Lz. || K'et'ino· man'ė iz žen'i·ko· imt'i Zt. S'en'ėst tai ima v'iena·, tai sa v'ìrnai bùsta, k'ō·lai nùm'ira Zt. Anà tadù ė·me· jì· až v'ìru·, apsìžan'ino· Lz. Nu aps'ìžan'ino·, jė'm'ė· mòt'ėrišk'ą iš Pag'ìrù Zt. Tsaik n'ėimtùp už žan'i·ko·, kad anà n'ėbùt graži Zt. Atitinkamos reikšmės priešdėliniai veiksmažodžiai minėtini šie: À'nas dù·mo·j man'ė izrińkt Zt. À'nas izrińko· tà· m'ė·rga· sau an Rùd'n'o·s Zt. Žmo·nas pariń-ko· gud'ės Lz. V'ìs'i parińko· m'ėrgas, raz n'ė jauna·, tai s'ė·na· Zt. V'ìs'i po·l'kàs (lenkes) parińko· Zt. Pà·c'as pà·r'ìńkta l'ėńk'es Aps. || V'ìenaz b'ėrnas pàjė·mė· i tà· m'ėrgait'ė· Zt. Iš tō·s pač'ō·s s'ėlo·s žmó·nu· pàjė·m'au Lz. Kab à'nas man'ė paimtu· iš sà·vo· pà·c'ã· Zt. Pà·ėm'ė· ir su namais, ir su ž'em'ì Ad. 6. „imti nuo lauko, doroti derlių“: Nug lauko· reńka ir v'ė·ža namòp Zt. Nušienau kū's'h'i· šieno· ir n'ėrenka namò· Lz. Jėi n'ė l'ìetùs, reńkam nuog lauko ir v'ė·žam klùonan Pls. D'ìd'el'i darbai bù·va· tadù, kap nuo laukù· r'ėńkam Dsn. || Rug'ùs p'jauč' prad'ė·dz'in'ė·jam, p'ėvas i.mam Ad. Kuno·dàs jė·mė·m nug lauko· Zt. 46 Šią reikšmę gražiai iliustruoja ir priešdėliniai veiksmažodžiai, pvz.: Nug laūko nurinīko·m, v’īsa nurinīko·m Zt. Daũk jā·vo· nurinīko·m Lz. Nur’īnkā rug’el’ūs, būl’-bas i(š)s’ī·kas’e· Aps. V’īsa žė·m’ē·n pas’ē·jo·m, o· paskui reik’a v’īsa nurinkc’ Dv. Vi.su. nāudu. nuo laukū· nurīnkau·m Zr. Jau laukai nurinkt’ī mú·su·, nūrinkta v’īsa Zt. Nurīnko· rug’ūs Dbč. Jau v’īsa kàs nūrinkta nug laūko· Grv. T’ik būl’bɔ·s li·kɔ· n’ēnū·r’inkta Str. Nug laūko· dar v’īsa pārinkta Zt. Prieš rug’el’ūs v’īsu· šienu· parinktái, tadū g’erai i rug’āl’ai Btrm. ‖ Dabar kakarū·za· reik’a nujimt Zt. Kazlā·l’is č’irk’a ka(p) p’jov’imas, kap nūjimam rug’ūs Lz. Nog laukū v’īsa nūimta Zt. Kai nūim’i javūs nug laukū·, v’is’i darbaī g’i’n’ē·c’i Rod. Pries n’ed’ē·l’u· ir daržūs nūimš Pls. Kap aps’id’irba, v’īsa nog laūko· pāima, l’inūs m’ina Lz. Kad šč’esl’ī·vai suim tum rug’ūs, tai šiėm’et dūono·s turė·tum Nč. 7. „pirkti“: B’il’ieto· n’ereik’a rinkc’ Lz. Kap pa·ū·tarina, kad p’érmain’i·d’i-n’ēs asmo·kūs (pinigus), tai labai žmōn’ēs riṅka v’īsa Zt. ‖ Nū’veimu, imū k’ilo·grā·mu· tris Zt. Nuv’eisu, p’ie pūs’e· šīmto· jimsū Zt. Sakaũ, ās im’č’āp, al’ė as-mō·ku· n’eturū Zt. Šios reikšmės priešdėlinių veiksmažodžių užrašyta tik su šaknimi rinkti, pvz.: Ā·no·s p’īg’os, tai jās v’iek’āū pārenka Zt. Tā· juoda· dūona· žmōnė·s parinks Zt. Kap ātv’eža, t’ep ir razrenka Zt. Jau razr’īṅka· [prekes] — n’er’ė Aps. N’eb’it nurnaik m’iltu·, razrīnko· Zt. S’v’ietas razrīnko· m’iltus Arm. 8. „šaukti, mobilizuoti“: Tadaik riṅko· man’ė maskō·l’uosna (į kareivius) Zt. Mas’kā buvū, kap v’ī·rus riṅko·, mō·t’erīšk’o·s v’ėrk’ė Lz. ‖ Ė·m’ė· vaiskañ (į kariuomenę) pō·no· tris sv’nūs Lz. Šėn ištrū·ko, b’ijō·j, kad n’eimtu· vaiskañ Zt. Nors ir negausūs priešdėliniai veiksmažodžiai irgi parem ia šią reikšmę, pvz.: V’ī·ru· azrīnko· un pō’l’skos vainō·s Lz. Man’ė izrīnko· vaiskañ Zt. A po·tōm maskō·l’uosna izrīnko· jau Zt. Kap būtu pat’i darb’in’ī·k’ė, man’ė izrīnktu· vė·l vaiskañ Zt. Tadaik mūs daugī· parinko· maskō·l’uosna Zt. Iš jū· k’ėmo· b’ėrnus d’o· v’ienām maskō·l’uosna paparinko· Grv. ‖ B’ėrnus papā·m’ė· vaiskañ Lz. 9. „areštuoti, suimti“: Č’ā jau jī· reṅka t’urmō·n (į kalėjimą) Zt. Kàs kaltas, tai riṅka to·k’ō·n t’urmō·n Zt. ‖ Kap jė·m’ė· jūos n’ėmč’ū·s, ir n’egrīžo· Zt. Šios reikšmės yra daugiau priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: Ažr’īṅkā· p’ī’ie-nan (į nelaisvę) Pst. Man’ī· ažrīn’k’i· būvo· Lz. Izrīnko· v’īsūs v’ī·rus Lz. N’ė·r mū·su· kaplō·no· (kunigo), ot jau k’iek m’ė·tu·, kap izrīnko·, tai ir išrīnko· Zt. M’īl’i-c’ija jī· izrīnko· ir pasod’ino· Zt. Ot ā·nas jūos dav’īs ir g’ī·vus parīṅks Lz. Kàs n’ek-laūš’ė, pašāud’ė, parīṅko· Arm. V’īsūs būvo· parīṅk’i· ir panuv’āri· Lz ‖ T’ep jūos g’i’vai pājė·m’ė· Lz. Maskō·l’ai pravažāvo·, o· itu· pō·nu· n’epājė·m’ė Zt. Jī· būvo· t’urmōn pajė·m’ė· Zt. Norrė·jo· p’ėrimti jūos ir n’ep’ėrė·m’ė· Zt. 10. „kviesti; priimti“: Ā·ni·s riṅka t’ik an darbo·, jė·s(k), kā· nō·ri, n’ėšō·(k), kā· nō·ri Zt. An v’es’ėil’o·s, an krišt’ī·mu· v’īsu· riṅka, v’īsu· prašo· Zt. Prip’īl’a lachōn’ė·n (į dubenį) vánd’en’o; im’ėta av’ižū·, o· tadaik reṅka v’īsūs praušt’is Zt. Ir man’ī riṅko· mō·k’ī·c’is Lz. ‖ Dūoja s’k’ep’ėti·ka· (skarelę), kab ims jā· šō·kt Zt. Sā·ko· brō·l’u, kab imtū· jā· šō·kt Zt. Priešdėlinių veiksmažodžių nedaug teužrašyta, pvz.: Tadaik ā·nas man’ė izrīn-ko· t’enāik Zt. Vaikus parinko· mō·k’ī·c’is Lz. Man’ė jau užrīnkt nor’ė·jo· Zt. ‖ K’itu- 47 m’ergùtu· pajėmė· mók’įc’ Lz. S’v’ė’t’imas b’ijós priimt Zt. Āni·s priėm’ė· draug’ė·n Zt. Kad priim’s’it, tai ataisù Zt. Priim’ man’i nakvóc’ Lz. 11. „atimti, grobti, plėšti, vogti“: Dabar v’į·nas nug v’į·no renka Zt. Kàm jū·s t’ep raba vójat (plėšiate), v’isa renkat Rod. N’iėm’ ai riñko· kár’yes Lz. Riñko· arkl’us n’iėm’ ai Rod. V’ėima arkl’ù, riñks maskō·l’ai kok’į Bn. || N’echōj (tegu) g’erėst mā·no· kas jīm’tu, o· āš n’ėje’m’au n’į·ko· Zt. Lietuvių ir baltarusių paribio šnektose ypač gausu priešdėlinių šios reikšmės darinių, pvz.: Vag’ai gražùs v’įsùs apriñko· Lz. Māžu kas apriñko· t’i namùs Lz. M’il’ic’ija pā·ė·mė už tai, kū· apr’iñka· žmā·gu Aps. Apriñko· šitu· malūn’in’į·ku — kū· jis t’i· prisāugo·s Grv. Šiem’et tai mūs sù·v’is apr’iñka· Pst. Atvaž’avo; apr’iñko· i t’i·l’i· Str. V’ienus m’etùs ir man’i apriñko· Šlc. Vā·psos užpūola b’it’es, nō·ri m’ė·du atriñkė· Lz. Juosà arkl’i· atriñko· Zt. K’iek vál’g’į·c’ pā·m’et’ė; e·t’ep atriñko· v’į·sa kū· Kli. Āni·s atriñko· v’isa bū·st’ima (gyvenimą) mum’i Zt. Kāp pagauś lā·p’ė· v’išta, tai n’eatrinks’i Zt. Kur tai g’ird’ė·ta, kad v’įsu žė·m’i atriñkti Dv. Gō·dnu· kárv’i· ažriñko, o· blō·gu· mum’i pam’ė·t’ė Lz. N’eturi av’i·t’ù, ažriñko· Lz. G’i·vul’us v’įsùs ažr’iñka· Ad. Mā·no· daržin’ą išriñko· Zt. Išrinkai gražūmu· mā·no· v’eid’ė·l’u Grv. Skārbai (turtai) išriñkta, v’įsa Arm. Ir asmo’kùs išriñko· jamp Zt. Hārkl’i· išriñko·, v’ėžimą išriñko·, v’įsa pariñko· Zt. V’įsa pariñko·: ir laukā·, ir ark’l’us Zt. Kárv’es pariñko· nog mūs Lz. Iš v’įsu· pa· kár’v’i· par’iñka· Aps. Žām’i· pariñko· i bū·na v’įend Arm. Lāngus išlup’ė·, v’įsa pariñko· Bn. V’įsa nuog tav’į· parenka Rod. N’iėm’ ai drō·b’es napariñko·, n’ieko· n’ėpal’iko· Dv. V’įsa pariñko·, kad n’emok’ė·jo·m Arm. Kab ā·nas num’irė·, žmō·n’ės razriñko· v’įsu· jo· g’er’ibu· Lz. Ir kárv’es, v’įsa ć’įsta užriñko· Zt. || O· pat’i·t’ik ir dir’moja, kap ć’da tā· no·stal’n’ik’ė·la: at’įmt nug jō· Zt. V’įsa ć’įsta at’įma nug tav’ė Zt. At’ė·m’ė· pō·nuosa dvarùs Lz. Tūos banditùs pariñko· ir tū add’ėžu at’ė·m’ė· Lz. Aš n’iek’ien n’ieko· n’ėpajė·m’au Zt. V’įsa kū· padpat’ė·m’ė — ir jā·vu·, ir skac’įnu· (gyvulius) Lz. 12. „paraližuoti, atimti (galūnes, kūno dalis)“: Šios reikšmės nepriešdėlinio veiksmažodžio rinkti formų nėra užfiksuota. Tai veikiausiai motyvuota pačios tikrovės. Paralýžius paprastai esti staigus ir reiškiamas priešdėlinėmis įvykio veikslo veiksmažodžių formomis: pvz.: Ab’id’v’i kójas i(r) rankas jau jai atriñko· Zt. Atrink’o šō·na· ir kó·jga, i(r) ranka; n’epas’iver’ė· Zt. Kó·ja· atriñko· ir l’iežuv’i·, n’eišū·tarino· g’erai Zt. Vā nuo ito· daikto· atranka kójas Dv. Įžgu·šč’ai rankàs ir kójas atriñko· Rod. Kó·jo·s atriñkta, s’ė·d’ Arm. || Jaip laušė pus’ė· v’įsa at’įmta Zt. 13. „užimti, paimti, okupuoti“. Ši reikšmė paliudyta tik priešdėliniu veiksmažodžiu (su priešdėliu už- /iž-), pvz.: Ižriñko· so·v’ietai tā· daikta Zt. Napal’ė·nas žōdžiu pal’ė·kus ir pastāt’ė karāl’i Zt. Ā·nas (germanas) ižriñko· K’ijeva· Zt. || T’e(p) pā·c’a d’id’el’i· kāis’n’i [žemės] ižėm’ė· ā·n’i·z b’it’i Zt. 14. refl. „imтис, griebtis (darbo)“: Atā·ji· ir v’ė·l’ n’ėr žin’ō·s aš kō· riñk’cies, bo· v’įsa n’edz’irbta Lz. Tsaik d’id’ė·s n’is tai riñkas’i už dárbo· labai: ir ārt, ir app’il’d’in’ė·t (kaupti), ar m’ė·šla v’ė·št Zt. Aš jau s’ė·nas, suv’įsù n’ėgal’ù, dárbo n’ėsranku Lz. || Mā·nas t’ė·vas b’it s’ė·nitkas, tai aš nok šašō·l’ika m’ė·tu· jėm’· auš iš dárbo· ir d’įrbau, d’įrbau, d’įrbau Zt. | refl.: Po· v’ės ė·l’ai ā·ni· jė·m’ė·s aż dár- 48 bo Lz. Nu ir tadaik jau bōˇč iš žinoˇjo, kas koˇk ōˇ darbo· imˇsˇis dˇirptˇi Zt. | „sunkiai dirbti“: Karšta šienpˇjūrtˇė, sˇvˇietˇė·lˇis su šienais imas Rod. Ši reikšmė būdinga daugiausia nepriešdėlinėms sangrąžinėms rinkti formoms, nes priešdėlinių paprastai užrašyta tik su šaknimi imti, pvz.: Nu ãˇnas ȧpsˇėmėˇ jūˇlˇtėčˇtˇc Lz. Jūˇsˇis pˇiemuōj mažˇdžins ir mūˇsˇas kārvˇes ganˇiˇcˇ Lz. | refl.: Ašˇjėˇmˇė ažˇpˇiemˇenˇi vˇisōˇs šˇelōˇs gˇivˇiˇ ganˇiˇcˇ Lz. Kūrgˇi prisimˇši davˇinˇėˇt jiemˇi Zt. Aš ūmtum ganˇiˇcˇ, tai daug ãuˇpˇer meˇtūs aždˇirptum nˇei Lãˇtvˇijˇi Švnč. || Su šaknimi rinkti čia galėtų tikti nebent pavyzdys „daug, sunkiai prisidirbti“: Pˇer vˇisuˇ buitˇi· prisˇirinkau, kūˇ in sˇeniˇstoˇs paaicˇ nˇegalˇu Arm. 15. „apimti (tam tikrai būsenai)“: Pˇiktumas ranka, kad nˇerāˇšo· [vaikai] Lz. Mˇiˇgas nˇėranka Zt. Tū juokˇies, oˇ manˇi juōkas nˇėrenka Lz. || Jiˇ mˇiegas ėˇm, ãˇnas i prigulˇe Lz. Kvarabà (liga) jōˇ nˇėėmėˇ Zt. Nˇėima jōˇ dzˇi(e)glˇai Arm. Šia reikšme šak­nies rinkti priešdėlinių veiksmažodžių neužrašyta. Ją turi tik priešdėliniai šaknies imti veiksmažodžiai, pvz.: Nakėˇù mˇedzˇi ȧpˇėmˇė manˇi strōˇkas Lz. Pãėˇmˇė jiˇ koˇkˇà naglōˇji, va jau tracˇà dzˇienà gūlˇi Arm. Kaip šuˇmˇė sunkˇi lˇigà, vˇiso padūˇmo·jau Arm. Skraidˇė, skraidˇė mˇiegas ir šuˇmˇė gālvuˇ Arm. Kad ažūjem jiˇ sāpˇė· Tvr. Tai rodo, kad veiksmažodis rinkti šia reikšme pradėtas vartoti daug vėliau. 16. „pjauti, gerai imti“: Ar ręnka britvà barzduˇ Lz. Jau pˇėilˇis nˇėrenka tōˇs lazdōˇs, čˇiˇsta džˇūˇvo Zt. || Ōt dalˇgˇė aštrà: i.ma kai ū.gnˇie Švnč. Gˇėˇro· šienpˇjoˇvˇė·lˇo gˇerà dalˇgˇėlˇe. – ima Rod. Tai patvirtina ir pasitaikantys artimos reikšmės priešdėliniai veiksmažodžiai, pvz.: Aprińk skūˇra· pˇėilˇù Zt. || Sāˇko, kap tū jaunˇėˇsˇnˇis būˇtai, tai tāu kōˇja· atimtumˇėm Zt. Doˇjėˇmˇė ir jām gālvaˇ nūjėˇmˇė. (nukirto, nužudė) Zt. Tu jām gālvu nuimk, oˇ jis vi.s sāˇvo· gˇieda ir ganà Švnč. 17. „semti“: Kàs važiuoja, tai vˇisi čˇa vándˇinˇi rīnka Zt. Tenčˇus (vaivorykštė) iš māruˇ ranka úndˇenˇi Lz. Anà úndˇenˇi reika iš mūˇsˇo· šūlˇnˇo· Lz. Aš vándˇenˇi rinkau Zt. || Jėmˇaũ kupkˇė·lˇi· vándˇenˇo· Zt. Pasitaiko ir artimos reikšmės priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: Šauštu murīnk sˇmˇetōna. Zt. Jėˇmˇė čˇà prirīnko· vándˇinˇo· ãˇnas. || Reikˇa murīnkˇ sˇmˇetōną, nusˇėmˇcˇ, nujimˇcˇ Pls. Dalis nepriešdėlinių rinkti veiksmažodžių, dubliuojančių imti reikšmes, esti vieniši, t. y. neturi aiškiau juos remiančių priešdėlinių veiksmažodžių. 18. refl. „rasti“: Ir iš kur tas lˇitˇus rinkasˇi pˇer nˇedˇėlˇa vˇisa Zt. (Nu)g kurˇtˇėn rinkasˇi vanduō Zt. || Iš kur tu, sakāu, čˇà jėmˇėis Zt. Ir iš kur ãˇnas eˇmˇėˇs itoˇkˇis Lz. ȡà pas mūs Zˇiˇtˇelon tai at (iš) kur jėmˇėˇsˇi ituˇ žiˇdūˇbˇėrnū Zt. Patˇiltai (pievos pavadinimas) eˇmˇėˇsˇi dˇėl tōˇ, kat poˇ tˇiltu pˇieva Zt. Kunoˇdas kasˇaũ, ir mažālˇai (nuospaudos) jėmˇėˇsˇi Zt. Balsavˇi kai jau ir tˇėn jėmˇėˇsˇi Zt. Nˇėžnˇa iš kurˇ eˇmˇėˇs kārpˇas Ad. Kur ãˇnas pas mūs eˇmusˇis itoˇkˇis durnas Vrn. 19. refl. „pradėti augti, didėti“: Žoˇlė ręnkasˇi poˇ lˇietˇi Lz. Ungˇi žiemuˇ šalnā ręnkasˇi Lz. || Ītas aūtˇas imasˇi (apsitraukia) šalnù (ledu) ka(p) blˇė·kà (skarda) ir tadū nˇė kōˇkˇo šalˇcˇo nˇebˇjo· [kojos] Lz. | „pradėti degti“: Iž itoˇ krāˇstoˇ išˇidˇegˇė, ōˇ nug tōˇ eˇmˇėˇsˇi ir pˇirkˇà Zt. 4. 678 49 20. „suvokti, suprasti“. Šia reikšmė užrašyta tik priešdėliniu veiksmažodžiu: Papul’ d’in’é·jasi to·k’i žö·dž’ai, katrū· n’egal’u razriñkt Zt. Kap mö·k’i·to·jai šn’ė·ka, suñku razriñkc’ Dv. N’iekas n’eražrenka, kap ã·nas ū·tarija Lz. N’erãzrenku, kąš paraš’ta Lz. N’erazrenk’i jü· gavẽndo·s (šnekos) Arm. B’er’n’ã·kas ar m’er·gãit’e· dabar n’eraz’r’iñk’c’ Pst. N’erazrinks’i, kū· dud’ã·na Šlc. Kãs jãs raz’r’iñks, katrā kaltā Švnč. Nerazrinksi – i ruskāi, i l’ietū·v’iškai (kalba) Ad. | refl.: Aš n’ė·kap (kažkaip) n’era(z)s’irẽnku, ažg’i neras’iranku Zt. Aš n’eras’irinkau, kū· ã·nas rašā·k’ė Lz. Ilgā g’i itai g’is’m’ė, pak’i m’ė·s ras’irinks’im (išsiaiškinsim) Zt. Jéi kur prisiėtu· t’ė·vi·kšč’a rašt, n’erazrinktāu (neatpažinčiau) Dbč. S’ū·lai sus’v’ijo, ir razriñkc’ (išnarplioti) n’emōžna Lz. || N’ėko· dš č’a n’egal’ū pajimt Zt. Mus’ip prastai ū·tarina, tai g’erẽst paim’t’i Zt. N’emōžna pajim’c’e [iš brėžinio], suv’isu n’eto·k’ã žã·grẽ· Lz. T’en jü nepaiṃ’s’i, k’iek pãrt’ijv’ b’it Zt. Bene visos šios reikšmės yra semantinės kalkės, daugiausia neseniai per kontaktus atėjusios iš slavų kalbų atitinkamo žodžio brat ir jo darinių. Dauguma jų vartojamos toliau nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto atsidūsiuose šnektose, ypač apie Zietelą, Lazūnus. Plačiausiai iš jų paplitusios semantinės kalkės yra „atimti, grobti, vogti“ (11) ir „suvokti, suprasti“ (20). Visų kitų (likusių) kalkių smarkiai mažėja, artėjant prie pagrindinio lietuvių kalbos ploto. Tačiau semantines kalkes primenančių rinkti reikšmių pasitaiko ir pagrindinėse lietuvių kalbos tarmėse. Jos gali būti čia išriedėjusios savarankiškai. Ypač iš jų minėtini daugiau paplitę frazeologizmai: Neriñks jõ vẽlnias Ds. Neriñks jo gãlas Kps. Kãd tavẽ perkūnas riñktų Yl. ir kt. b. Į šią grupę įeina ne tik semantinės, bet ir darybinės kalkės, paprastai turinčios kitokias reikšmes negu minėtosios „rinkti“ ir „imti“ reikšmės. Vienos iš jų žinomos gana plačiai, kitos labai individualios, užrašytos tik atskirose šnektose. 1. refl. „rengtis, ruoštis“: Reik’a jau riñk’e’is m’iego· Lz. Rankās rašt’esa (lokys) i(r) riñkas’i gal’in’ė·t’is sa žmō·gu Zt. Jau renkuos pakalbā·c’ Ad. Riñko·s, riñk·s ir n’iekō· n’ebūv· Kli. Riñka·s riñkas l’ī·c’, tai i dau Ad. Riñkam’e·s riñka·m’ė·s [pirkti] ir n’ėp’iñkam Tvr. O· l’itru· kab izg’ērs it, o·r dai (greit) n’esriñks’it (namo) Lz. Nu tai renk’ės ir važūō par t’ė·tur Grv. Iš namū· n’es’iriñk’it t’ep ankst’ė· Zt. Šia reikšmė atitikmenų su leksema imti nerasta. Užtat netrūksta priešdėlinių leksemos rinkti veiksmažodžių, pvz.: Sus’iedai jau iš’iriñko· važiuoc’ um p’ievu· Lz. V’is’ī būvo· iš’iriñk’i· L’ietuvō·n Grv. Ag ã·nas atvažuoja, tai v’īso· pririñka, kad pac’estavō·t (pavaišinti) Zt. Ir ė·st pririñkta b’it, ir v’is padarīta b’it v’isa Zt. | refl.: Prisriñko· tūrgūn Zt. Aš ažu darbū· n’ep’r’is’riñkau in tav’i ataic’ Tvr. O· t’oj l’is’i·c’ā (lapė) sdsriñko· jė·st jau tās s’il’k’ės Zt. Bo·c’ā susriñko· važiuoc’ V’il’n’um Lz. Kō·laik ã·nas susriñks ir pus’iñdz’ien Lz. Sus’r’iñk? ã·n’is išvaž’iuoc’ Švnč. Bė·ba, n’esulaugdamā sā·va dz’ieda·, sus’r’iñka· pac’i aic’ Tvr. Susriñki· jau būvo· aic’ un dárbo Lz. Dalis čia paminėtų nepriešdėlinio sangrąžinio veiksmažodžio rinktis pavyzdžių yra lyg dviprasmiški, t. y. be „ruoštis, rengtis“ gali dar reikšti „vilktis, rengtis, puoš- 50 tis“ (plg. Nù tai renk’ iès ir važũo par t’ ǽːtu), „eiti, vykti, kraustytis“ (plg. Reik’a jau rinkc’is m’iẽgo. Iš namũ n’esriũk’t it’ep anks’t’i) ir kt. Šių reikšmių diferenciacija geriau pasireiškia priešdėliniuose veiksmažodžiuose. 2. „apvilkti, aprengti“: Apriṅkoː dz’iedu ka(p) põːnu, è’ bób’u ka(p) põːn’u. Grv. | refl.: M’ergáit’ės aps’iriṅkoː taũt’ iškais rūbais Grv. Jaunóji lauk’a jau noːjoː dar n’eapsiriṅk’i Lz. C’igãṅkoːm aps’iriṅk’i vaikšč’oja Grv. Tadù jiː inriṅkoː čéroː ad’iežoːn Lz. Doː at’iežėː ad’ėžõːs gražõːs, doː inriṅkoː man’è poːn’ėː Zt. Inriṅk ir m’ædz’as buz gražùs Zt. Atvažavoː gražùka inriṅkta m’ergà Zt. Išv’idoː žmón’ėːs, kad Jõːnas ir jōː vaikai inriṅkt’i Zt. | refl.: Dukt’ėː slùžinoː, reik’a b’it ins’iriṅkt Zt. Pàts ins’iriṅkoː ka(p) põːnas Zt. Ins’iriṅkoː gražai ir v’ėːl’ daiŕos’i zerkalañ (i veidrodį) Lz. Oː ins’iriṅk’ėː, oː grãːž’us v’ iš’i l’it’ v’ėːkal (lietuviai) Zt. Nurìṅkoː nuog žmõːgo, murìṅkoː v’isuː tūː ad’iežur, máršk’in us Lz. | refl.: Ãːnas nusriṅkoː ir ats’igul’è m’iẽgo Lz. Nusriṅkoː suvišu grinai Lz. Vag’ai juos bũːt paruriṅk’i Lz. Aš juos papraus’ù, parink’s’u Grv. | refl.: V’isa graž’ai parinìkoːs’i, muyẽːj, us’irãːšeː (susimetrikavo) Zt. V’is’i bùvo pasriṅk’i gražai Lz. Dz’iedas atóː (atėjo) namõn ir p’érs’iriṅkoː savõːn ad’iež’oːn Grv. Oː bób’a sàːvoː dùkt’eri pririṅkoː jōːs rūbuosna Grv. Užùg’ì.na man’i mat’in è’laː ir pr’ir’iṅkaː kai tūː panait’ėːliː Ad. | refl.: K’itù dz’iénu c’igãːnais pr’ israṅka Ad. | Ir tadaik prisriṅkaù krũːpa gražest Zt. Aš prisriṅksù, kad krũːpa gražest bũːtuː Zt. Kap v’es el’à, v’is’i suv’eidoː gražai prisriṅk’i Lz. V’isap t’ iː ãn’is prisriṅk’iː prisriṅk’iː Grv. Parvaž’uoja dz’iedaː dukt’ėː š’ilkuos p’ ir’ isr’ iṅkus Tvr. Lóva n’egraž’ai pririṅkta Grv. Jau v’is’i ras’iriṅkoː, gulis Lz. Dėl priešdėlių in- ir an(t)- (kaip ir prielinksnių) funkcijų supanašėjimo Gervėčių ir Lazūnų šnektose ta pačia reikšme dar vartojamas ir veiksmažodis anriṅkti, pvz.: uñrenka [mirusi], rakš’t’iñ (į karstą) pàd’eda Grv. Unriṅkc’ unuːkuš reik’a Lz. | refl.: V’is’i ãn’iː uns’iriṅk’i, gražus Lz. 3. „papuošti, pasipuošti“. Ši reikšmė labai artimai susijusi su minėta „vilktis, rengtis“ reikšme. Tai gerai matyti iš minėtųjų ir toliau pateikiamų pavyzdžių: P’irk’õːj inriṅka, k’ v’ietkuː prid’irba Zt. Inriṅka kárv’es, an ragũː, an kãːkloː vain’iːkus d’ėst ir vãːroː Zt. Inriṅkdam stáːlaː gražai, ir àtaima s’v’eč’ai Zt. Inriṅkoː divoːnus Dbč. Kũ juos prisriṅks, b’ė(t) t’ik apv’ilktas Ad. Inriṅkoː jai vain’ikuː un galvòːs Lz. Kap kur aim’i, reik’a i(š)s’iriṅk’ Lz. Nu jau kũːs’n’iː pas’iriṅkaù Lz. Kuom tu pririṅks’i aglũt’i Grv. | refl.: Tãːvaː dukt’ėː p’r’ is’r’iṅka Dsn. Ãːn’ies man’iːs n’elãid’eː — aš n’ép’ r’ is’r’iṅkus buvaũ Aps. 4. „eiti, vykti, kraustytis“. Su reikšme „ruoštis, rengtis“ labai glaudžiai susijusi reikšmė „eiti, vykti, kraustytis“. Šių priešdėlinių veiksmažodžių reikšmės atspalviai priklauso nuo įvairių vertimo sudedamųjų dalių (priešdėlių, leks inemos rinkti, sangražos dalelytės buvimo ar nebuvimo) ir konteksto. Todėl toliau tie veiksmažodžiai sakinyje dar paaiškinami, pvz.: N’ebùvoː kur aps’iriṅkc’ (apsistoti) Grv. Atvaž’u riṅkc’ šaudùː ir dasriṅkoː (prėjo, prisikasė) jõːp Lz. Aš noːrėːjau k’el’an ins’iriṅkc’ (išsiruošti, išvykti) Lz. Anà sa žan’iːku L’iːdõːn ins’iriṅkoː Zt. Ãːn’iː ins’iriṅkoː (ėjo, įlindo) p’irk’ėːl’en ir ats’igul’eː Lz. Ãːnas t’iː kãiman in’s’ ir’iṅkaː ir g’ėːr’a Svnč. T’en Põːl’šč’uj (Lenkijoje) i’rà b’ielarùsų, rùsųː, tai tũos č’a užriṅks (atkels) Zt. | refl.: Oː t’iej tr’īs, kap pàd’eg’ėː, Pat’erabãn i(š)s’iriṅkoː (išsikėlė, 4* 51 (išsikraustė) Zt. Ãr jau jùs iš t'i suvy'isu iš'iriṅko· Lz. N'eg'ird'ė·t, kab ãni· is'i-ri·ṅkt kur̃ Zt. V'is'i iš g'r'i·č'as is'ir'iṅka· (išsiskirstė) Tyr. Pačũ.kai ir̃ g'i· jeigu sugáus'i, užmuš'i k'iek, tai is'ir'eṅka paskuĩ Str. Is'iriṅko· (išlindo) ã·n'i· iš m'ė·dz'o· un laũko· Lz. Anà jau pas sã·va· žmõ·gu· is'iriṅko· (mirė) Zt. ÷n'is pasriṅko· (išsiskirstė) i(r) rã·do· dãrbã L'i·dõj Zt. Para(z)s'iriṅko· (išsiskirstė) v'is'i m'iẽgo· – panuv'ė·j gul'c' Lz. Pa(s) sũ·nu· p'ėrs'iriṅko· (persikėlė) Zt. Maṉ'í·s(p) ã·n'i· p'ér-s'iriṅko· Lz. Ka(p) pàd'eg'ėm do ir šen p'érs'iriṅko·m Zt. An g'er'es n'ė·s žẽ·m'ės p'érs'iriṅko·m Grv. Jiej nõ·ri p'érs'iriṅkc canuje Azr. Krũpa p'érs'iriṅko· (perėjo, sumažėjo) tõj radn'à (giminė) Zt. P'er' bã·lu· n'ep'érs'iriṅk's'i (nepravaziuosi dviračiu) Lz. Bũt v'isus prariṅk'i· (išvežė) Grv. Žiẽmu n'emõžn'ė·jo· m'ė·dz'an razriṅk'c'ie (patekti, jeiti) Lz. | refl.: Taduj un ri·tõ·jo· v'ís'i ras'ireṅka (išsiskirsto) priẽs dz'ienu· Lz. Maṉ'i aspãdõ·rai (šeimininkai), p'i·rk'a ka(p) p'i·rko; ras'iriṅko· (išsikraustė) Zt. ÷nas bũvo· Zas'ẽ·c'u(o)sa, al'ė u(ž)s'iriṅko· (išsikraustė, nusikėlė) K'l'išũsna Zt. Mã·nd(s) su·nũs v'ienas us'iriṅko· Põ·l'ščin Zt. Rusk'ėjai us'iriṅko· (išbėgo) Grv. 5. „išardyti, nugriauti“: Reik'a lubãs išriṅkc' Dbč. Norė·j bažn'i·č'u razriṅkc' Rod. Klũonu· ir s'v'ėrnu· razriṅka· Pst. Balatnõj bažn'i·č'u razriṅko· Arm. Nug-rùvo· nãmas, razriṅko·m in málko·s DV. Bu·dãs razr'iṅk'jəm Str. Sũ·ko·, itu· p'irk'u razr'iṅks Grv. 6. refl., „sueiti, sukibti“: Kũl'a pakõ·l' s'm'eto·nà sas'ireṅka s'v'ėstan Zt. Grumul'ais ladùs pasriṅko· Lz. Kap dùst'elej, t'ep ir kaisnùkai (gabaliukai) sas-riṅko· Zt. | „apkibti“: An v'ienu· splũsnu· (plunksnų) kap gul'i, pas'ireṅka an žmõ·go· Zt. Inláid'au hũp'ėn ir prisriṅko živ'ũ iš vuod'eg'ė·s Zt. Ir lãuk'a, kad živ'ũ prisriṅktu iš vuod'eg'ė·s Zt. Kiti vertiniai yra gana individualios reikšmės ir plačiau, rodos, nepaplitę. 7. „dėti (į ką)“: Kójų prikultà, g'ipsan riṅko· Zt. 8. refl. „išsileisti, nusigyventi“: Aps'iriṅkau, asmõ·ku· n'ė·rà Zt. 9. „išbarti“: Išriṅk's'ù as jì· ažu itus dãrbus Vrnv. Po· s'v'ieto· ak'imù kap išriṅks'ù jì·, tai n'ėt s'c'aud'ės Vrnv. 10. „įsiminti“: Šl.tu· g'ė·šm'i· t'ik v'ienu·kart g'ir'd'ė·jau, tai da n'epar'iṅkau Ad. Ot jã g'erà galvà: kù· užg'irsta, tai askãrt par'eṅka Ad. 11. „primušti, apdaužyti“: P'ėrrinko· tai p'ėrrinko· man'i po·l'c'ija pastarãnk'i (nuovadoje) Nč. 12. refl. „prisidaryti“: Žmõ·gus prisriṅko· b'ė·dõ·s Lz. 13. „padalinti, suskaldyti“: Tadaik razriṅks Põ·l'šč'i· Zt. 14. refl. „susidėti, susidraugauti“: Ar žinai, su kuo tù susrinkai Lz. Su banditais susriṅko· a·n'is Lz. Nug mãs kũ· dz'ienu· jau ã·n'i· susriṅk'i· Lz. 15. refl. „sueiti, susidurti“: Tro·bõ·s (Trobų miestelyje) sus'iraṅka k'ėl'ai Lz. Daugelis šios grupės (rinkti) žodžių ir reikšmių veikiausiai yra susiformavę slavų kalbose ir tik paskui atitinkamai adaptuoti (pamorfemiu išversti) lietuvių kalbos šnektose. Kad ta adaptacija lietuvių šnektose vyko atskirai, gana dažnai rodo individuali jų reikšmė. Sangrąžinis veiksmažodis rinktis vietoj rengtis „1. ruoštis; 2. vilktis“ daugiausia vartojamas pakraštinėse vilniškių šnektose ir apie Zietelą. Ypač vilniškių šnektose 52 formų rengtis galbūt pradėta vengti dėl tam tikro nepatogumo, kuris čia atsirado, verčiant tautosilabinį en į in ir prie balsį g prieš t duslinant. Taigi bendraties ir liepiamosios nuosakos formos visai sutapo su rinktis formomis. Zietelos šnektoje šis žodis grynai buvo išstumtas kalkių. Daug įtakos formų įvairavimui turi slavų kalbų veikslių opozicijų narių raidiskas vertimas į lietuvių kalbą. Visa tai labai gausina raiškos dubletus, kurie savo ruožtu griauna vietos lietuvių šnektų sistemą. Dalis raiškos kalkių, tiek ir jų reikšmių veikliausiai yra atsitiktiniai bei proginiai okazionalizmai. Juk pietrytiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais, kurių didesnė dalis dabar yra Baltarusijos TSR, nemaža medžiagos buvo užrašyta iš lietuviškai tik mokančių, tačiau namie tarpusavyje dažnai jau baltarusiškai kalbančių asmenų. Daugelis buvusių kompaktiškų lietuvių šnektų (kaip Breslaujos, Kamojų, Lentupio, Armoniškių, Asavos, Benekainių, Nočios, Žirmūnų, iš dalies ir Apso, Varenavo apyl.) jau baigia savo gyvavimo dienas. O apie Zietelos šnektą dabar jau kalbama kaip apie buvusią. Taigi ir tam tikrą čia minėtų raiškos ir reikšmės kalkių dalį reikia traktuoti kaip paskutinės lietuvių ir slavų bilingvizmo ar polilingvizmo stadijos rezultatą. LITERATŪRA Baliński M., Lipiński T. Starożytna Polska pod względem historycznym, geograficznym i statystycznym. Warszawa, 1846. Drotvinas V. Pagrindinės leksikologijos sąvokos. V., 1986. Drotvinas V. Lietuvių kalbos leksika ir frazeologija. V., 1987. Ojanen M. О кальках и полукальках (на материале восточноприбалтийско-финских языков) // Studia slavica Finlandensia. Helsinki, 1985. T. 2. S. 142—152. Velakoski H. О кальках по немецкой модели в русском языке // Studia slavica Finlandensia. Helsinki, 1984. T. 1. S. 221—232. Vidugiris A. Veiksmažodžių su priesagomis -inėti ir -dinėti Zietelos tarmėje // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A. serija. 1961. T. 2 (11). P. 219—231. Vidugiris A. Dėl leksinės sinonimijos santykių su žodžio geografija // Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. XVII). V., 1977. P. 109—120. Васильев Л. М. Семантика русского глагола. Глаголы речи, звучания и поведения. Уфа, 1981. Гауачас П., Видугирис А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в. // География, 1983. Т. 19. С. 26—73. Гудавичюс А. Сопоставительная семасиология литовского и русского языков. Вильнюс, 1985. Невская Л. Г., Судник Т. М. Диалектные контакты в зоне современного балтийско-славянского этноязыкового пограничья // Славянское языкознание. VIII междунар. съезд славистов. М., 1978. С. 285—307. Павел В. К. Лексическая номинация. Кишинев, 1983. Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. Мінск, 1979. Т. 1. К СЕМАНТИКЕ ГЛАГОЛА RINKTI ‘СОБИРАТЬ’ В ГОВОРАХ ЛИТОВСКО-БЕЛОРУССКОГО ПОГРАНИЧЬЯ Резюме В статье исследуются преобразовательные процессы в семантике глагола rīnkti ‘собирать’ в литовских говорах, интенсивно контактирующих со славянскими языками (особенно с белорусским, в меньшей мере — с польским и частично с русским) на территории юго-восточных районов ЛитССР и в северо-западных районах БССР. 53 Констатируется, что в юго-восточных литовских говорах глагол rinkti испытывает влияние контакта со славянскими языками как в плане содержания, так и в плане выражения. В более отдаленных и тем самым быстрее ассимилированных литовских говорах на территории БССР, напр. в окрестностях Дятлова (лит. Ziętela) и Лаздунь (лит. Lazūnai) в Ивьевском р-не глагол rinkti ‘собирать’ почти полностью перенял значения соответствующего славянского глагола, ср.: блр. браць, польск. brać, рус. брать. В других говорах, которые находятся ближе к основным литовским диалектам, такой последовательности не отмечено. Слово rinkti в значении ‘брать’ в указанных говорах существует чаще всего как дублет наряду с исконным imti ‘брать’, так как глагол rinkti в некоторой степени еще сохраняет и старое значение ‘собирать, собрать’. Из семи (7) основных традиционных семантических вариантов два главных сохраняются еще полностью, а остальные чаще всего выражаются уже приставочными или приставочными и суффиксальными глаголами, как и в славянских языках. Употребляются заимствованные приставки da-, pad-, raz- (darinkti, padirinkti, razirinkti), по славянской словообразовательной модели используются по две или три приставки (papagrįžkti, papiriņkti, papanuirinkti и др.), суффикс -amь передается суффиксами -(d)inėti или -dyti (išrinkdinėti, nurinkdinėti, išrinkdytį, nurinkdytį). Словообразовательные кальки в отдельных литовских говорах часто адаптируются с индивидуальными значениями.