Keletas įvardžių semantikos klausimų

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) ADELĖ VALECKIENĖ KELETAS ĮVARDŽIŲ SEMANTIKOS KLAUSIMŲ 001. Rašant naujas lietuvių kalbos gramatikas arba sudarant žodynus daug problemų kelia įvardžiai, jų nomenklatūros nustatymas bei tam tikrų įvardžių formų traktavimas. Pastaruoju metu lietuvių kalbotyroje daugiau susidomėta įvardžiais. Reikšmin- gų rekomendacijų dėl tam tikrų įvardžių formų traktavimo yra pasiūlęs V. Žulys (1969, 167—177; 1974, 83—92). Neseniai „Boripocbi s3biKo3HaHHa“ Žurnale pasirodė žymių rusų kalbininkų, lietuvių kalbos tyrinėtojų ir bičiulių T. Buly- ginos ir J. Stepanovo straipsnis (Byxsiruka, Crenanos, 1988, 17—33), kur kelia- mi lietuvių kalbos įvardžių probleminiai klausimai. Apie įvardžių semantiką iš- leista A. Rosino (1984) studija (recenziją žr. Tekorienė, 1987, 86—92). Šiuose darbuose keliamos problemos verčia mąstyti ir toliau spręsti įvairius su įvardžių semantika susijusius klausimus. Įvardžiai sudaro negausią, galima sakyti, uždarą žodžių klasę. Jų branduolys — seni žodžiai, būdingi daugeliui indoeuropiečių kalbų. Todėl įvardžių klasėje nema- ža universalių bruožų. Antra vertus, kiekvienoje kalboje yra specifinių dalykų, susijusių tiek su įvardžių semantika, tiek su jų formaliąja išraiška. Lietuvių kal- boje daug neaiškumų kelia semantinė įvardžių riba su kitomis žodžių klasėmis, ypač būdvardžiais. Tam tikri žodžiai pagal savo reikšmę bei vartoseną yra artimi tiek įvardžiams, tiek būdvardžiams. Tačiau įvardžiai yra diskretiškos formos, ir dėl jų net ir pereinamaisiais atvejais jau vien praktiniais tikslais turėtų būti priim- tas klasifikacinis sprendimas: įvardis ar būdvardis. Nemaža sunkumų kelia tam tikrų lietuvių kalbos įvardžių giminės, skaičiaus, linksnio kategorijų nustatymas. Kartais neaišku, ar turima reikalo su tos pačios leksemos dviem ar keliomis giminės, skaičiaus, linksnio formomis, ar su dviem bei keliomis atskiromis leksemomis. Vienaip ar kitaip sprendžiant su įvardžių semantika susijusius klausimus neuž- mirštinas tikslingumo kriterijus, t. y. kad tam tikras teorinis sprendimas neapsun- kintų, nesukomplikuotų, bet palengvintų gramatinės struktūros aprašymą. 002. Skiriant įvardžius nuo kitų žodžių klasių galima remtis 3 kriterijais: žo- džių semantika, distribucija ir morfologinémis ypatybėmis. Įvardžių, kaip žodžių klasės, pagrindinis semantinis bruožas yra jų referentinė reikšmė. Kaip nurodo R. Jakobsonas (1971, 132) įvardžius skiria iš kitų lingvistinio kodo elementų jų privaloma referencija į tam tikrą pranešimą. Be to, skirtingai nuo vardažodžių, įvardžių reikšmė yra labai bendra ir neapibrėžta. Savo distribucija įvardžiai taip 134 pat skiriasi nuo vardažodžių. Priešingai daiktavardžiams, jie neprisijungia pažy- minių, pvz., sakoma: aukštas žmogus, bet negalimas pasakymas: *aukštas aš. Priešingai būdvardžiams, įvardžiai negali prisijungti prieveiksmių, pvz., sakoma: labai gražus, bet negalima pasakyti: *labai toks. Distribucinės įvardžių ypatybės turi įtakos ir jų semantikai. Gimininiy įvardžių morfologinės ypatybės daug kur su- tampa su būdvardžių morfologinėmis ypatybėmis, nes būdvardžiai yra perėmę iš gimininių įvardžių jų linksniavimą, tačiau atskirais atvejais morfologinis kri- terijus taip pat gali padėti nustatyti žodžių klasių ribas, ypač kai semantinis kri- terijus nelabai padeda. Jis, ji 003. Šis įvardis skiriasi nuo kitų tuo, kad vartojamas daiktavardiškai, t. y. pa- prastai eina veiksnio arba papildinio pozicijose, bet turi skirtingas dviejų giminių formas kaip būdvardiškieji įvardžiai. Pagal tai įvardis jis, ji atitinka daiktavar- džius tipo „substantiva mobilia“ (mokytojas, mokytoja). Šio tipo daiktavardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės formos yra skirtingos leksemos, nes daikta- vardžių giminė sąlygoja jų leksinį savarankiškumą. Dėl to pastaruoju metu ir įvar- džio jis, ji giminių formos imtos laikyti dviem skirtingomis leksemomis, t. y. jvar- džiu jis ir įvardžiu ji (žr. Žulys, 1969, 174 išnaša; 1974, 91; Rosinas, 1984, 31). Antra vertus, visiško atitikimo tarp minėtojo tipo daiktavardžių ir įvardžio jis, ji nėra. Daiktavardžiai tipo mokytojas, mokytoja paprastai Žymi asmenis, re- tai kitus gyvus daiktus; negyvų daiktų jie nežymi. Šie daiktavardžiai derinami su kitais daiktavardžiais ne tik sintaksiškai, bet ir semantiškai, t. y. jų giminės for- mos skiriamos pagal žymimojo asmens (gyvio) lytį, pvz.: Tėvas yra mokytojas, Motina yra mokytoja. Taigi šio tipo daiktavardžių giminės formos turi skir- tingas reikšmes: vyriškosios giminės formos žymi vyriškosios lyties asmenis (gy- vius), o moteriškosios giminės formos — moteriškosios lyties asmenis (gyvius). Dėl to juos ir reikia laikyti skirtingomis leksemomis. Tuo tarpu įvardis jis, ji nurodo ne tik asmenis ar kitus gyvus daiktus, bet labai dažnai — negyvus daiktus. Nuro- dant negyvus daiktus tarp daiktavardžio antecedento ir įvardžio jis, ji yra tik sintak- sinis derinimas, pvz.: Kambaryje stovėjo stalas. Jis buvo apdengtas staltiese; Kam- baryje stovėjo kėdė. Ji buvo su atloša. Papildomų semų šiuo atveju įvardžių for- mos jis, ji neturi. Kintant formoms jų reikšmė nesikeičia. Abiem atvejais jos nurodo tik į aukščiau minėtą daiktą (įvardžio anaforinė reikšmė). Formų jis, ji derinimas su antecedentais daiktavardžiais yra grynai gramatinis, t. y. įvardžio formos pasi- rinkimas priklauso nuo daiktavardžio gramatinės giminės formos. Tai leidžia įvar- džio formas jis, ji laikyti ne atskiromis leksemomis, bet tos pačios leksemos skir- tingomis giminių formomis, reikalingomis tekste nurodyti ryšiui su atitinkamos giminės daiktavardžiais. Be to, formų jis, ji laikymą skirtingomis leksemomis komplikuoja lietuvių kal- boje dar toks dalykas. Čia yra gana daug parodomųjų, klausiamųjų-santykinių bei neapibrėžiamųjų įvardžių, kurie kaitomi giminėmis ir Vartojami tiek būdvardiš- kai, tiek daiktavardiškai. Daiktavardžio pozicijoje jie atitinka įvardžio jis, ji varto- 135 seną. Visiškai kaip įvardis jis, ji daiktavardžio pozicijoje vartojami ir derinami su antecedentais gimine parodomieji tas, ta, šis, ši, Šitas, -a, anas, -a, tas pats, ta pati, anaforinės reikšmės santykiniai kuris, -i, katras, -a, neapibrėžiamasis pats, -i ir kt., pvz.: Tarp Viliaus ir Martyno įsispraudusi sėdi ponia Gaidienė. Graži ji ir linksma. Ji kalbina Vilių, — šis tuo tarpu nieko neatsako Simon; O po keliolikos metų per- traukos (gimė) — Martynukas. Prie šito ji beveik galvą padėjo Simon; O kara- laitė padovanojo jam kalaviją, nusagstytą auksiniais pinigais, tie jam labai pra- vertė Balč; Klausė tėvą: „Ar leidi dukterį?“ Tas atsakė: „Leidžiu“. Klausė moty- nos: „Ar leidi?“ Ta vėl atsakė: „Leidžiu“ Val; Puspūrę bulvių atkišo, ir tos pa- čios vėjo nupūstos Balt; Žvairaakis išlupo seną kelmą, įvertė jį su akmeniu į mai- Sq, 0 pats su piemeniu pasislėpė po tiltu Cv; Ten boba kvailė pikta ir pati mažų neturi, tai nė kiaušiniautų neturi ko siųsti Vaižg; O rugiai Plaučiūno, kurs ant pjautuvą plaka Don; Beeidami jie abudu atrado labai drūtą pušį, katrai buvo vi- durys išpuvęs BM. Daiktavardžio pozicijoje taip pat vartojami dar šie giminėmis kaitomi neapibrė- žiamieji arba klausiamieji įvardžiai: vienas, -a, aliai vienas, -a, nė vienas, -a, kitas, -a: vienas kitas, viena kita; visas, -a, tūlas, -a, kiekvienas, -a, bet kuris, -i, kai kuris, -i, kaži(n) kuris, -i, kažkuris, -i; kuris nors, kuri nors; kuris ne kuris, kuri ne kuri; bet katras, -a; kai katras, -a, kaži(n) katras, -a, kažkatras, -a; katras nors, katra nors; kuris, -i, katras, -a, keli, -ios, keleri, -ios, kelintas, -a, pvz.: Vieni tą kalnelį vadina Milžinkapiu, kiti Šmėklų kalnu Krėv; Žinojo iš moterų kiekviena savo artimųjų padėtį, todėl ateidama viena atsinešė vystyklų, kita margą juostą Cv; Susėdę visi ėmė medų valgyti ir kiekvienas biteles garbinti Žem; Kažkuris dirbančių jų pasakė keletą žodžių, kiti pritariamai nusijuokė Balt; Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo būtų ne- sutikęs Vaižg; Tūlas tik per slenkstį oran iš trobos išėjęs greitai spruko atgal Bil; Ak, kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė, kad nei boba jau didžiai sukrošusi kumpso Don; Tie (paukščiai) visi atsisakė, nė vienas niekur (brolių) nematę, nė vienas nieko nežiną Jabl; Kaime yra ir daugiau liepų, bet nė viena iš jų negali prilygti Galinio liepai Myk-Put; Keli jūs čia būsit rytoj? Jabl. Laikant įvardžio formas jis, ji skirtingomis leksemomis reikėtų laikyti atskiro- mis leksemomis ir visų anksčiau nurodytų įvardžių giminių formas, einančias daik- tavardžių pozicijoje. O tai sudarytų nemažų nepatogumų ir apsunkintų gramatinį aprašą. Pvz., vietoj vieno įvardžio tas, ta, tai (tatai) būtų keturi ar net penki skir- tingi įvardžiai: 1) būdvardiškasis tas, ta, 2) daiktavardiškasis tas, 3) daiktavardiš- kasis ta, 4) daiktavardiškasis tai (tatai) ir, jeigu variantus laikysime atskirais įvar- džiais (Zr. 015), 5) tas „tai“. Atitinkamai reikėtų „smulkinti“ ir kitus įvardžius. Su- sidarytų labai nekompaktiškas aprašas. Be to, sunkiai būtų atribojami atskiri var- tosenos atvejai. Pagaliau įvardis jis, ji nėra kokia lietuvių kalbos specifika. Šio tipo įvardžiai ir kitose kalbose vartojami daiktavardiškai ir turi skirtingas, net tris giminių formas, pvz.: rus. oH, ona, ono, vok. er, sie, es, angl. he, she, it ir kt. Tai labai sena ypatybė, susiformavusi atskirose indoeuropiečių kalbose dėl derinimo su antecedentu, gali- 136 mas daiktas, dar prieš atributinę giminių formų vartoseną. Minėtųjų kalbų grama- tikose įvardžių giminių formos atskiromis leksemomis paprastai nelaikomos. Tai- gi ir mums vargu ar tikslinga gramatikose ar žodynuose tokius įvardžius skaldyti pagal giminių formas į atskiras leksemas. Aš, mes; tu, jūs 004. Kaip žinoma, įvardžiai aš, mes; tu, jūs nuo indoeuropiečių senovės sudaro supletyvines paradigmas, t. y. atskiri jų linksniai skiriasi savo šaknimis. Ypač skiriasi vienaskaitos formos nuo daugiskaitos formų, taip pat vardininkas nuo ki- tų linksnių. Be išorinės struktūros, skiriasi ir šių formų reikšminis santykis. Tarp formų aš ir mes, tu ir jūs nėra adekvataus vienaskaitos/daugiskaitos santykio. Dėl to yra pagrindo aš ir mes, tu ir jūs laikyti skirtingais įvardžiais. Antra vertus, lietuvių kalboje, kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, formos aš ir mes, tu ir jūs nėra visiškai atribotos pagal vienaskaitos/daugiskaitos santykį. Lietuvių kalboje tarp tu ir jūs vienaskaitos/daugiskaitos priešprieša paprastai išlaikoma. Jūs dažnai vartojamas nurodant du ir daugiau asmenų (kartais gyvių ir net negyvų daiktų — personifikacija), į kuriuos kreipiamasi, t. y. jūs turi grama- ting daugiskaitos reikšmę: ,tu+tu+tu®, pvz.: — Laurynai, brolau! Broliene! Jūs man nepavydite, jus tik myliu ir į vestuves prašau Žem; — Tai jūs čia gulésite, o ten kiaulės bulves knis! Aš jums! — grasy- damas botagu (piemenims) rėkė Pliauga Krév; — Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot, bėkit, skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint Don: Jūs reikšmė taip pat artima daugiskaitos reikšmei, kai nurodomas adresatas kartu su kitu ar kitais asmenimis, pvz.: Matote, iš karto aišku, kad mums, seniams, sunku su jaunuomene. Jūs (,,tu® ir kiti jauni žmonės) kitaip galvojate Vencl. Tokią pat reikšmę turi jūs konstrukcijose su prielinksniu su: jūs su Petru = tu su Petru. Mes negali būti lygu „aš+aš+aš“ paprasčiausiai dėl įvardžio aš reikšmės — „kalbantysis asmuo“, mat Keli asmenys kartu paprastai nekalba, nors kartais gali būti tokia kalbinė situacija, pvz.: Mes visi rékéme kartu: . Pritariam! Teisingai!“ ir pan. Čia mes= „aš+aš+aš“. Artimą reikšmę gramatinei daugiskaitos reikšmei turi mes ir tada, kai nurodo- mas kalbantysis kartu su kitu ar kitais asmenimis, kuriems jis atstovauja, t. y. kai vienas kalba kelių vardu, pvz.: Mes kareiviai. Šaltas rūstis suledėjo miis veiduos S.Nér: Mes gi visi senieji gerai atsimename carizmo laikus Vencl. Panašią reikšmę turi mes konstrukcijoje su prielinksniu su: mes su Petru = aš su Petru. Tokia nagrinėjamųjų įvardžių vartosena rodo, kad aš ir mes, tu ir jūs nėra vi- siškai gramatikalizuotos skaičiaus kategorijos formos (dėl savo specifinės reikšmės), bet negalima nuneigti ir to, kad jos turi šios kategorijos bruožų. Nevisiška skaičiaus kategorijos gramatikalizacija būdinga ir kitiems įvardžiams, žr. $ 008. 137 Pagal sintaksinius modelius aš, fu yra vienaskaitinės, o mes, jūs — daugiskaiti- nės formos, t. y. pirmosios vartojamos su skaičiais kaitomų žodžių vienaskaitos, o antrosios — su daugiskaitos formomis, plg.: aš einu — mes einame; tu eini — jūs einate, aš geras — mes geri, tu geras — jūs geri. Pagal linksnių galūnes aš ir tu paradigmos yra artimos daiktavardžių vienaskai- tos, o mes, jūs paradigmos — daiktavardžių daugiskaitos paradigmoms. Taigi atsižvelgiant į reikšmę, sintaksines ir morfologines ypatybes, mūsų supra- timu, galima aš ir mes, tu ir jūs laikyti skaičiaus kategorijos vienaskaitos ir daugi- skaitos formomis, juoba kad lietuvių kalboje dar vartojamos šių įvardžių dviskai- tos formos: mudu, mudvi, judu, judvi. Pastarąsias formas galima laikyti daugiskai- tos formų mes, jūs variantais (jos taip pat vartojamos su daugiskaitos formomis, plg.: mudu einame, judu einate). Laikant aš, mes, tu, jūs, mudu, mudvi, judu, judvi atskiromis leksemomis, užsitušuotų visų šių formų su skaičiaus kategorija susiję semantiniai santykiai. 005. Lietuvių aš, mes; tu, jūs; tamsta, savęs, kaip ir daiktavardžiai tipo akiplė- ša, kerėpla, neturi skirtingų giminių formų, bet semantiškai derinami pagal nurodo- mojo asmens lytį su giminėmis kaitomomis formomis, pvz.: Aš, tu, tamsta geras (apie vyrą); Aš, tu, tamsta gera (apie moterį); Mes, jūs, tamstos geri (apie vyrus); Mes, jūs, tamstos geros (apie moteris); Savęs paties nekenčia (apie vyrą); Savęs pa- čios nekenčia (apie moterį). Plg.: Tas (toks) akiplėša (apie vyrą); Ta (tokia) aki- plėša (apie moterį). Todėl pastaruoju metu visai pagrįstai nurodoma, kad dėl ,„Sse- mantinio derinimo“ su giminėmis kaitomomis formomis 1-ojo ir 2-ojo asmens įvar- džiai lygiai taip pat galėtų būti laikomi dvigiminėmis (homoniminėmis) formomis kaip daiktavardžiai tipo akiplėša (žr. Bymmsiruna, Crenanos, 1988, 23). Bet prieštaravimas yra pačioje kalboje dėl netolygios atskirų posistemių raidos. Žodžiai tipo akiplėša sudaro lietuvių kalboje palyginti negausią daiktavardžių gru- pę. Jų vartojimas apibrėžtas, iš dalies stabarėjantis. Jie paprastai eina tik su giminė- mis kaitomais žodžiais, signalizuojančiais reiškiamo asmens lytį: Koks tu kerėpla; Didelis nemokša; Tokia akiplėša ir pan. (žr. LKG 1976, 401). Todėl tokius daikta- vardžius yra pagrindo laikyti dviejų giminių skirtingomis (homoniminėmis) lek- semomis (žr. TJISI, 1985, 84) kaip „substantiva mobilia“ (mokytojas, mokytoja), nors pastarieji turi skirtingas giminių formas, o pirmieji neturi. Tuo tarpu aš, mes; tu, jūs įvardžiai su giminėmis kaitomais žodžiais palyginti retai vartojami, dažniau- siai jų nurodomo asmens lytis paaiškėja iš konteksto, t. y. šie įvardžiai dažnai ne- turi ne tik morfologinių, bet ir sintaksinių bei semantinių giminės skyrimo rodiklių, plg.: Aš rašau. Neretai šiais įvardžiais nurodomų asmenų lytis visai neaktuali. Taigi jų laikymas dvigimininiais apimtų tik nedidelę jų vartosenos dalį. Daugumoj at- vejų jie yra negimininiai. Pagal semantinį derinimą su giminėmis kaitomomis formomis įvardžius aš, mes; tu, jūs taip pat galima gretinti su jis, ji, jie, jos, plg.: aš geras — aš gera, tu geras — tu gera, mes geri — mes geros, jūs geri — jūs geros, jis geras — ji gera, jie geri — jos geros. Tačiau tarp jų taip pat yra esminių skirtumų. Įvardis jis, ji yra substitutas, visada eidamas daiktavardžių pozicijoje jis pakeičia antecedentus daiktavardžius. Dėl to jų ir buvo išrutuliotos skirtingos giminės formos. Jos būtinos 138 dėl derinimo su daiktavardžiu antecedentu ir vartojamos ne tik su giminėmis kaito- mais žodžiais (jis geras, ji gera), bet ir su veiksmažodžiais (jis eina, ji eina — pagal antecedentą). Aš, mes; tu, jūs nėra substitutai, su daiktavardžiais jie tiesioginio sintaksinio lygmens ryšio neturi, t. y. neturi antecedentų daiktavardžių. Dėl to aš, tu, mes, jūs dažnai tekste iš viso nebūtini, pvz., kai eina su veiksmažodžiais ir pastarieji Zy- mi asmenį: (Aš) einu (asmenį žymi morfema -w). Giminės kategorija, paremta de- rinimu su antecedentais daiktavardžiais, jiems tiesiog neaktuali. Taigi ir šiuo atveju yra įvardžių aš, mes; tu, jūs sintaksiškai suprantamos giminės kategorijos apriboji- mas. Antra vertus, šių įvardžių dviskaitos formos kaitomos giminėmis (plg.: mudu geri, mudvi geros; judu geri, judvi geros). Taigi įvardžiai aš, tu, tamsta, savęs yra negimininiai, bet turi ir gimininių įvardžių bruožų. Mano, tavo, savo 006. V. Žulio (1969) siūlymas jungti šias formas į aš, tu, savęs paradigmas, iš pradžių priimtas su nepasitikėjimu, dabar vis daugiau įteisinamas ir pagrindžiamas. Reikia pritarti T. Bulyginos ir J. Stepanovo (Byjnsiruua, Crenanos, 1988, 20) minčiai, kad tikslinga įvardžių aš, tu savęs paradigmose skirti 2 kilmininkus: I ne- savybinį manęs, tavęs, savęs ir II savybinį mano, tavo, savo. Šios formos pasiskirsčiu- sios pagal papildomos distribucijos principą (vienos kitas išskiria), bet aiškiai skiriasi savo reikšme pagal turėjimą / neturėjimą savybinio atspalvio. Įjungus mano, tavo, savo į aš, tu, savęs įvardžių paradigmas, vis dėlto nega- lima manyti, kad lietuvių kalboje nebėra savybinių įvardžių. Nykstant savybiniams įvardžiams manas, -a, tavas, -a, savas, -a bei uzsifiksuojant jiems poetinėje kalboje (savas, -a vartojamas dažniau, bet kinta jo reikšmė), neutraliuose pasakymuose vis daugiau įsigali jų įvardžiuotinės formos manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji. Tarp manas, -a ir manasis, -oji, taip pat kitų atitinkamų formų dabar jau nebėra paprastųjų/įvardžiuotinių formų priešpriešos. Įvardžiuotinės formos įsigali kaip savybinės vietoj paprastųjų (žr. Valeckienė, 1964, 46—47). 007. Kad nebūtų maišomi savybiniai įvardžiai ir savybiniai kilmininkai, tiks- linga savybinius įvardžius, taip pat ir sangrąžinį įvardį jungti į asmeninių jvar- džių bendrą skyrių ir traktuoti juos kaip to skyriaus poskyrius. Tiek sangrąžinis, tiek savybiniai įvardžiai nurodo asmenų santykius: sangrąžinis įvardis nurodo asmens, kuris sakinyje suvokiamas kaip veiksmo ar būsenos subjektas, santykį su pačiu savimi, o savybiniai įvardžiai — daikto (asmens) priklausymą asmeniui. Savybiniai įvardžiai tiesiogiai santykiauja su savybiniais kilmininkais: jie turi vie- nodą reikšmę ir eidami toje pačioje pozicijoje sudaro fakultatyvinius variantus. Šaknies inan- savybinės formos (mano, manas, -a, manasis, -oji, maniškis, -ė) nuro- do daikto priklausymą kalbančiajam, šaknies tav- formos (tavo, tavas, -a, tava- sis, -oji, taviškis, -ė) — daikto priklausymą adresatui, o šaknies sav- formos (savo, savas, -d, savašis, -oji, saviškis, -ė) yra savotiški sangrąžiniai-savybiniai įvardžiai, jie nurodo daikto priklausymą asmenims, kuris yra veiksmo ar biisenos subjektas. 139 Jungiant savybinius įvardžius prie asmeninių, vienamė posistemyje taip pat lengviau paaiškinami asmeninių įvardžių kilmininkai mūsų, jūsų; jo, jos, ju; mudvie- jų, judviejų, jųdviejų; tamstos, tamstų; paties, pačios, pačių, kurie turi dvejopą reikš- mę: nesavybinę ir savybinę, nors jų formos pagal šias reikšmes nekinta. Visas, -a, visi, -os 008. Kaip žinoma, šio įvardžio vienaskaitos ir daugiskaitos formos skiriasi lek- sinės reikšmės atspalviais. Vn. visas, -a turi ,,iStisumo, apimties“ reikšmę, t. y. nu- rodo, kad daiktas yra ištisas, pilnos sudėties, visas apimtas tam tikros ypatybės, pvz.: Visas kūnas skaudėjo; Visą dainą padainavau (nuo pradžios iki galo). Dg. visi, -os tūri pasiskirstymo (distribucinę), kolektyvinę reikšmę, t. y. nurodo, kad daik- tų skaičius išsemtas, pvz.: Visi žmonės taip kalba; Visas dainas išdainavau (kurias tik mokėjau) (žr. Valeckienė, 1984, 74). Kai kurios kalbos šioms reikšmėms žymėti turi 2 skirtingus įvardžius, pvz., vok. ganz= liet. visas, -a ir vok. alle= liet. Visi, -0s. Kyla klausimas, ar visas, -a, visi, -os laikytini dviem skirtingomis leksemomis, ar vienos leksemos vienaskaitos ir daugiskaitos formomis, taip pat ar vn. visas, -a yra įvardis, ar būdvardis. Reikia pirmiausia pasakyti, kad vn. visas, -a ir dg. visi, -os reikšmės, būdamos skirtingos, kartu yra tarp savęs susijusios, viena su kita persipynusios, nėra griež- tai atribotos leksiškai. Su daugiskaitiniais daiktavardžiais visi, -os turi ne tik kolek- tyvinę, bet ir „ištisūmo, apimties“ reikšmę (kuri būdinga vn. visas, -a formoms). pvz.: Visus metus ištarnavau — reiškia „ištisus metus iki galo“ („apimties“ reikš- mė). Tuo tarpu Visus savo gyvenimo metus dirbau vienoj vietoj — reiškia „daug me- tų, visą gyvenimą“ (kolektyvinė reikšmė). Antra vertus, vn. visas, -a, be „apimties, ištisumo“ reikšmės, implikuoja kolektyvinę reikšmę (kuri būdinga dg. visi, -os for- moms) tais atvejais, kai jungiasi prie vienaskaitinių daiktavardžių, turinčių eilės, kuopos, t. y. kolektyvinę, reikšmę, pvz., visas gyvenimas — visi gyvenimo metai. Taigi vn. visas, -a ir dg. visi, -os reikšmių skirtumai tiesiogiai priklauso nuo jų ap- supties, t. y. nuo daiktavardžių semantikos. Be to, visas, -a ir visi, -os reikšmės santykį komplikuoja įvardžių, skaičiaus ka- tegorijos specifika. Kaip žinoma, skaičiaus kategorija: „vienas/daugiau kaip vie- nas“, yra iSsirutuliojusi iš kuopinės bei kolektyvinės reikšmės žodžių gramatikali- zacijos būdu. Lietuvių kalbos įvardžių sistemoje šios raidos pėdsakų yra išlikę iki šių dienų. Pvz., įvardžio kiekvienas, -a nevartojama daugiskaita, nes daugiskaitos gramatinė reikšmė prieštarauja šio įvardžio leksinei reikšmei: „vienas atvirai paim- tas iš bendros visumos, visi iš eilės atskirai iki galo“. Labai ryškiai skaičiaus katego- rijos formavimosi etapus atskleidžia lietuvių kalbai būdingos konstrukcijos tipo: mes kiekvienas, -a, mes nė vienas, -a, vaikai vienas...kitas ir kt., kur nėra derinimo skaičiumi, nes tokiose grupėse įvardžiai kiekvienas, -a, nė vienas, -a, vienas, -a... kitas, -a ir kt. turi distribucinę individualizuojančią reikšmę. Su skaičiaus katego- rijos raida susijęs ir formų visas, -a, visi, -os semantinis santykis. Tiek visas, -a, tiek visi, -os išlaiko įvardžiams būdingą referentinę apibendrinamąją reikšmę — nurodo .140 sąsają su visuma, tik vienų ir kitų formų apibendrinamoji reikšmė nevienodai san- tykiauja su gramatine skaičiaus kategorijos reikšme. Visi, -os formų, vartojamų su daiktavardžių daugiskaitos formomis, apibendrinamoji kolektyvinė reikšmė ati- tinka daugiskaitos gramatinę reikšmę — nurodomi ir kartu apibendrinami daugiau kaip vienas asmenų arba daiktų. O visas, -a formų, vartojamų su daiktavardžių vienaskaitos formomis, apibendrinamoji leksinė reikšmė konfliktuoja su vienaskai- tos gramatine reikšme „vienas, -a“. Dėl to gramatikalizacijos procese vn. visas, -a formų apibendrinamoji reikšmė stabarėjo ir neišvengiamai gavo „apimties, ištisu- mo“ atspalvį, tuo būdu priartėdama prie būdvardžių ištisas, -a, pilnas, -a reikšmių. Įvardis visas, -a ir būdvardis ištisas, -a artėja savo reikšmėmis dar ir dėl to, kad pastarasis taip pat tam tikrame kontekste (ir tik tam tikrame kontekste) artėja prie įvardžių reikšmės, plg.; ištisi marškiniai „tokio kirpimo“ ir ištisi metai „visi me- tai“. Pastaruoju atveju ištisas, -a visai artimas įvardžio visi, -os reikšmei. Bet tai ne- reiškia, kad ištisas, -a minėtąja reikšme yra įvardis kaip ir visas, -a „ištisumo, apim- ties“ reikšme — būdvardis. Sinonimija bei substitucija šiuo atveju nėra pakankami kriterijai identifikuoti žodžių klasę (plg. Tekorienė, 1987, 88). Ribiniai žodžių kla- sių reiškiniai dažnai yra sinoniminiai. Antra vertus, sinonimija čia gana ribota. Neįprasti būtų pasakymai: *Ištisas kūnas skaudėjo vietoj Visas kūnas skaudėjo arba *Išgėriau ištisą puodelį pieno vietoj Išgėriau visą puodelį pieno ir pan. Kaip rodo iškeltieji dalykai, visas, -a ir visi, -os formų reikšmės nėra tiek atribo- tos, kad jas būtinai reikėtų laikyti skirtingomis leksemomis. Visas, -a, visi, -os se- mantinis santykis reprezentuoja ne šių formų leksinį atskirumą, bet ne visišką jų skaičiaus kategorijos gramatikalizaciją. Visas, -a „ištisumo, apimties“ reikšmė iš- laiko įvardžiams būdingą referentinį apibendrinamąjį pobūdį ir tuo būdu yra susi- jusi su visi, -os reikšme. Sprendžiant visas, -a, visi, -os formų santykį reikia atsižvelgti ir į morfologinį kriterijų. Pagal išorinę struktūrą visas, -a sudaro vienaskaitos, o visi, -os — daugi- skaitos paradigmą. Lemia Cia ir sintaksinis kriterijus: visas, -a vartojamos su daik- tavardžių vienaskaitos formomis, o visi, -os su daiktavardžių daugiskaitos formomis. Taigi, mūsų supratimu, tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu formas visas, -a ir vi- si, -0s tikslinga laikyti (ypač gramatiniame apraše bei žodynuose) vienos leksemos — įvardžio vienaskaitos ir daugiskaitos formomis. Remdamasis visas, -a ir visi, -os reikšmių skirtumais bei jų sinonimika su būd- vardžiais ištisas, -a, pilnas, -a A. Rosinas (1984, 101 — 102) skiria 3 atskiras lekse- mas: 1) visas, -a — būdvardis „apimties, ištisumo“ reikšme; 2) visas, -a — įvardis, kai eina su kolektyvinės reikšmės daiktavardžiais, pvz.: visa grupė; 3) visi, -os — įvardis kolektyvine reikšme. Pagal tokią klasifikaciją reikėtų skirti dar ir 4) visi, -08 — būdvardis „apimties, iStisumo* reikšme, kai eina su daugiskaitiniais daik- tavardžiais, pvz.: Visas duris nuvaliaui, t. y. vienerias nuo pradžios iki galo kaip: Visą langą nuvaliau. Bet ne čia esmė. Dalykas tas, kad A.. Rosinas atskiras visas, -a, visi, -os reikšmes traktuoja kaip skirtingas leksemas. Toks sprendimas labai sukomp- likuotų gramatinį aprašą. Visų pirma, būtų daug keblumų nustatyti ribą, kada visas, -a — būdvardis ir kada — įvardis, nes šiuos skirtumus lemia daiktavardžio, ne įvardžio semantika, plg.: Visa klasė „patalpa“ — būtų būdvardis (Visa kla- 141 sė buvo gražiai sutvarkyta) ir visa klasė „mokiniai“ — būtų įvardis (Visa klasė tam pritarė). Susidarytų komplikacijų dėl šių formų skaičiaus kategorijos. Reikėtų laikyti tiek „įvardžius“ visas, -a, visi, -os, tiek „būdvardį“ visas, -a atskirais žodžiais, neturinčiais skaičiaus kategorijos, o tai neatitinka realios padėties. Taigi esant tokiai šių įvardžių dinaminei raidai daugiau yra pagrindo eiti ne formų diferencijos, bet jų redukcijos keliu, t. y. laikyti visas, -a, visi, -os viena leksėma — įvardžiu, kartu išryškinant jų leksinės reikšmės skirtumus bei skaičiaus kategorijos specifi- ką. Visoks, -ia 009. Kaip visas, -a, taip ir visoks, -ia A. Rosinas (1984, 11; 1988, 185—189) lai- ko ne įvardžiu, o būdvardžiu. Remiamasi taip pat sinonimija, kad visoks, -ia ati- tinkas būdvardį įvairus, -i, ji galima esą pastaruoju pakeisti. Iš tikrųjų atitikimas ri- botas. Įvardis visoks, -ia nėra absoliutus būdvardžio įvairus, -i sinonimas. Pvz., negalima pakeisti šio įvardžio būdvardžiu įvairus, -i tokio tipo pasakymuose: Ans y(ra) visoks amatininkas: viską mok dirbti Šts. Neįprastas būtų pasakymas: *Ans y(ra) įvairus amatininkas. Įvardžio visoks, -ia reikšmė tik priartėja (ir tik tam tikrame kontekste) prie būdvardžio įvairus, -i reikšmės, bet dėl to šis įvardis ne- tampa būdvardžiu. Jo reikšmė ir tokiais atvejais išlieka referentinė, įvardiška. Ji yra apibendrinamoji, distribucinė, t. y. susijusi su visumos skirstymu: visoks, -ia reiškia „ir toks, ir toks, bet koks kartu paėmus“, plg.: Lūžo ten aruodai nuo viso- kio javo Balt. Pakeitę šiame sakinyje įvardį visokio būdvardžiu įvairaus (javo), iškelsim tik javų rūšių įvairumą, keleto rūšių buvimą be jokio santykio su visu- ma, o įvardžiu visoks, -ia akcentuojamas visų pirma javų rūšių (visumos) išsėmimas, t. y. nurodomas javų santykis su visuma. Taigi reikšmės akcentai skiriasi. Įvardžio visoks, -ia reikšmė artėja prie būdvardžio įvairus, -i reikšmės, bet nesutampa su ja. Neįtikina A. Rosino (1988, 186—188) aiškinimas, kad vn. visoks, -ia formos iš pradžių turėjusios įvardžio reikšmę „kiekvienas, -a“, o vėliau gavusios būdvar- džio reikšmę „įvairus, -i“. Iš tikrųjų įvardžiai kiekvienas, -a ir visoks, -ia iš seno turi labai artimas reikšmes. Kartais tam tikrame kontekste šių įvardžių reikšmės susisiekia ir atrodo beveik sinonimiškos, plg.: išliuosuodama juos... iš visokio reikalo ir smurto DP 566, taip pat galima: išliuosuodama juos iš kiekvieno reika- lo ir smurto... Pasakymų reikšmė beveik tapati, tik semantinis rezultatas pasiekia- mas iš skirtingo taško: visokio reikalo reiškia „ir tokio, ir tokio, bet kokio kartu paėmus“ — akcentuojamas įvairumas; kiekvieno reikalo reiškia „ir to, ir to, bet kurio iš bendros visumos, visų atskirai paėmus“ — akcentuojamas eiliškumas. Senuosiuose raštuose ir kai kuriose tarmėse visoks, -ia truputį plačiau vartoja- mas, „užgriebia“ įvardžio kiekvienas, -a semantikos, plg.: Visokį žodį užrašyk Zt (Vidugiris, 1960, 122), t. y. „ir tokį, ir tokį, bet kokį kartu paėmus, kiekvieną“. Kad įvardžio visoks, -ia vartojama aukščiausiojo laipsnio forma visokiausias, -ia taip pat nėra kriterijus jį skirti prie būdvardžių. Visokiausias, -ia vartojamas tik tokiuose kontekstuose, kur įvardis visoks, -ia priartėja prie būdvardžio įvairus, -i, taigi ne be pastarojo įtakos. Skaitvardžio pirmas, -a taip pat vartojamos laipsnių 142 formos: pirmesnis, -ė, pirmiausias, -ia, bet dėl to šis skaitvardis netampa būdvar- džiu: lemia jo santykis su kitais šios rūšies žodžiais, rodančiais daiktų eilę — pir- mas, -a, antras, -a, trečias, -ia ir t. t., nors pastarieji ir neturi laipsnių formų. Įvar- džio visoks, -ia aukščiausiojo laipsnio forma visokiausias, -ia atsiranda dėl konteks- tinių semantinių aplinkybių, dėl to nėra reikalo jos laikyti ir atskira leksema, kaip siūlo D. Tekorienė (1987, 89). Visoks, -ia skirtinas prie įvardžių ir dėl darybinių ypatybių. Priesaga -oks, -ia būdinga tik įvardžiams. Su ja sudaromi būdvardiškieji įvardžiai iš daiktavardiškųjų atitinkamai modifikuojant jų reikšmę. Santykis vienodas: kaip toks, -ia — tas, ta, šioks, -ia — šis, ši, šitoks, -ia — šitas, -a, anoks, -ia — anas, -a ir t. t., taip ir visoks, -ia — visas, -a (visi, os). Taigi yra visa įvardžių darybinė sistema, nuo kurios neati- trūkęs ir visoks, -ia. Būdvardžių priesaga okas, -a (mažokas, -a) darybos ir semanti- niu atžvilgiu yra visiškai skirtinga: ja žymimas tam tikras ypatybės kiekis. Iš viso to galima padaryti tik tokią išvadą — visoks, -ia laikytinas, kaip ir anks- čiau, ne būdvardžiu, bet įvardžiu. Tam tikras, -a; pats tas, pati ta; šioks toks, šiokia tokia 010. Remdamasis sinonimija, A. Rosinas (1984, 11) visus šiuos žodžius laiko ne įvardžiais, kaip įprasta lietuvių kalbotyroje, o būdvardžiais. Tam tikras, -a tu- rįs būdvardžių nustatytas, -a, specialus, -i, ypatingas, -a reikšmes, šioks toks, šiokia tokia — būdvardžių vidutinis ,-¢, menkas, -a, nežymus, -i ir pats tas, pati ta — būd- vardžio tinkamas, -a reikšmes. Dėl šių įvardžių reikia pasakyti tą patį kaip dėl vi- soks, -ia. Jie tik priartėja prie nurodytųjų būdvardžių reikšmės, bet nėra jiems iden- tiški. Visi šie žodžiai išlaiko įvardžiams būdingas referentines reikšmes. Tam tikras, -a turi su išskirtumu, dalijimu susijusią reikšmę. Jis nurodo nuo kitų atribotą, indivi- dualizuotą, bet iš anksto nežinomą, neapibrėžtą daiktą ir nebeturi semantinio ry- šio su būdvardžiu tikras, -a, plg.: Už patarnavimą duosiu tam tikrą procentą Vencl. 011. Sioks toks, šiokia tokia nurodo tiksliai neapibrėžtą, palyginti nedidelę vi- dutiniškos kokybės ypatybę, plg.: Kol troba gali pastovėti, vis šiokia tokia nauda Žem. Be to, nelogiška šis tas skirti prie įvardžių, o šioks toks, šiokia tokia — prie būdvardžių. Jų semantika identiška, tik Šis tas daiktavardiškasis, o šioks toks, šio- kia tokia — būdvardiškasis įvardis. Tiek vienas, tiek kitas yra neapibrėžiamieji įvardžiai. 012. Pats tas, pati ta reikšmė susijusi su parodomaisiais įvardžiais. Lietuvių kalboje, be pats tas, pati ta, yra ir tas pats, ta pati — su atvirkščia dėmenų tvarka, nuo kurios priklauso jų semantikos skirtumai. Abu jie sudaryti iš parodomojo įvar- džio tas, ta ir pabrėžiamosios reikšmės pats, -i, tik pats, -i eidamas prieš tas, ta sutei- kia samplaikai vienokią reikšmę, o eidamas po tas, ta — kitokią. Taigi neraciona- lu vieną laikyti įvardžiu (tas pats, ta pati), o kitą jau būdvardžiu (pats tas, pati ta). Pats tas, pati ta nurodo žinomą daiktą su pabrėžimu: „būtent tas, kokio reikia tam tikroje situacijoje“, pvz.: Vanduo pats tas: nei šiltas, nei šaltas Ktk. Plg. tas pats, ta pati: Šeimininkė ta pati (ta kaip anksčiau, ne kita). 143 Taigi visi šie įvardžiai turi įvardžiams būdingą apibendrintą reikšmę ir santy- kiauja su kitais artimais jiems įvardžiais. A. Rosino keliami motyvai — jų reikšmės artimumas tam tikriems būdvardžiams — per menki skirti juos prie būdvardžių. Be to, prie būdvardžių šie įvardžiai būtų svetimkūniai dėl savo darybos: samplai- kiniai dariniai būdingi įvardžiams. Todėl kaip ir anksčiau minėtąsias samplaikas tikslinga laikyti įvardžiais, o ne būdvardžiais. Tūlas, -a, aliai vienas, -a 013. Tūlas, -a sinonimiškas būdvardžiui dažnas, -a, bet dėl to taip pat nelaiky- tinas būdvardžiu. Tam tikruose kontekstuose juos galima pakeisti vienas kitu, ta- turi įvardžiams būdingą referentinę reikšmę, susijusią su dalijimu, visumos api- bendrinimu: „daugelis iš visumos, ne vienas; ir tas, ir tas““. Artimiausia šio įvardžio reikšmė įvardžiui daug kas, pvz.: Tūlam (= daug kam) rodosi, kad jo apylinkės žodžiai visur pažįstami Balč. Taigi semantiškai tūlas, -a yra susijęs su įvardžiais ir laikytinas įvardžiu. Įvardis tūlas, -a žinomas iš senųjų raštų, jį gražiai vartojo mūsų žymieji kalbi- ninkai: K. Būga, J. Jablonskis, J. Balčikonis; literatūros klasikai: K. Donelai- tis, A. Baranauskas, S. Daukantas, J. Biliūnas, V. Kudirka ir kt.; jis pažįstamas daugeliui lietuvių kalbos tarmių — ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Pvz.: Tūlas juokėsi atsitikusia Skrudžiui atmaina, bet jis to visai nebojo Jabl; Tūla Juo- zapotos draugė vienmetė vaikų, anūkų susilaukė Bil; Tūlas atsigreZdamas žvilg- čiojo į papievius dvaro link Myk-Put; Pakolei buvau pas motynėlę, tūlas tai sakė: graži mergelė JV ; Kodėl tas nedirb kitą darbą kaip tūli kiti dirb Prk; Tūlas žmogus taip padaro, pasako Plv; Tūloj vietoj šiemet obuolių yra Ds. Dabar tilas, -a retai vartojamas. Pamažu jis darosi neįprastas, įgauna archaišką atspalvį ir neutralioj, nemotyvuotoj kalboj pakeičiamas kitais jam artimais įvar- džiais. Dėl siauros vartosenos A.. Rosinas (1984, 11) šio įvardžio neįtraukia į įvar- džių sąrašą. Visai atsižadėti šio įvardžio nevertėtų. Jis reikalingas grožinėje litera- tūroje. Kiekvienas žodis turtina kalbą. Sinonimai dėl to ir egzistuoja, kad jie nėra identiški. Kitas dalykas, kad šis įvardis, teisingai nesuvokiant jo semantikos, ne- retai pasakomas netaisyklingai vietoj kažkoks, -ia, toks, -ia, kuris ne kuris, kuri ne kuriir kt., plg.: Į redakciją kreipėsi tūlas (=toks, kažkoks) Jonaitis tsp (K PP, 1985, 318). Jį reikėtų vartoti atsargiau, nemaišant su kitais įvardžiais. A.. Rosinas (1984, 12) ir įvardžio aliai vienas, -a linkęs atsisakyti. Jis esąs tarmi- nis. Su tokiu tvirtinimu sutikti negalima. Įvardis aliai vienas, -a priklauso apibendri- namųjų būriui, bet turi nuo kitų skirtingą reikšmę ir kitais įvardžiais nepakeičiamas. Aliai vienas, -a — tai „visi iki vieno, iki galo išsėmus visumą“. Nuo dg. visi, -os įvardis aliai vienas, -a skiriasi pabrėžtu visumos apibendrinimu. Dažnai šios įvar- džių formos vartojamos kartu, kai reikia ką pabrėžtinai nurodyti, pvz.: Visi aliai vienas išvažiavo. Taigi atsisakyti šio įvardžio nereikia. Jis vartotinas. 144 Įvardžių poros ir samplaikos 014. Akademinėje Gramatikoje (LKG, 1965, 721) atskirai iškelti vadinamieji gretinamieji įvardžiai (reciproca), kurie pagal savo reikšmę koreliuoja vienas su kitu, vartojami poromis, vienas kitam priešinami bei turi išskaičiuojamąją arba at- skiriamąją reikšmę, pvz.: vienas,-a... kitas,-a, vienas,-a... antras,-a, kitas,-a... kitas,-a, vienoks,-ia... kitoks,-ia, tas, ta...tas, ta, tas ta... kitas,-a, šis, ši...tas, ta, šioks,-ia... toks, -ia, kas... kas ir kt.: Smulkieji paukšteliai vieni nutilo jau čiulbėti, kiti...išskriejo į pietus Žem; Vienur šiokia, kitur tokia bėda Žal; Rūbai šio ir to (paukščio) didžiai jau buvo nudilę Don. Šių įvardžių poros aiškiai susidariusios dėl jų reikšmės santykio. Pvz., vienas, -a ir kitas, -a koreliuojami dėl priešingos jų referencijos: vienas, -a nurodo daiktą, atskirdamas jį nuo kitų, o kitas, -a — antrąjį, likusįjį iš dviejų priešinamų daiktų ar jų grupių. Panašiai daiktai grupuojami vartojant kelintinius skaitvardžius, tik jie išskaičiuoja daiktų eilę. Taigi įvardžių poros, susidariusios dėl jų priešingos reikš- més ar išskaičiavimo, nėra atskiri įvardžiai. (Akademinėje Gramatikoje jie nelaiko- mi atskira leksema.) Čia tik jų specifinė vartosena, sąlygojama reikšmės. Varto- jami tokie įvardžiai ir ne poromis. Taigi išskirti šalia įvardžių vienas, -a, kitas, -a dar ir atskirą įvardį vienas,-a... kitas,-a ir pan. netikslinga. Dar daugiau nepriimtina, kai A. Rosinas (1984, 11) ne tik čia išvardytas įvar- džių poras, bet ir tokias sustabarėjusias samplaikas kaip: vienas kito, vienas antro, kitas kito, taip pat sujungiamuosius junginius: šis bei tas, šioks ar toks, tas ar ki- tas, toks ar kitoks, vienas ar kitas, laiko atskirais įvardžiais (įtraukia kaip atskiras leksemas į įvardžių nomenklatūrinį sąrašą). Tokios įvardžių samplaikos bei jungi- niai susidarė dėl jų pastovios sintaksinės vartosenos. Vartojami daiktavardžių po- zicijoje ir atsidūrę greta vienas kito jie stabarėjo, plg.: Jie vienas nekenčia kito— Jie vienas kito nekenčia. Abiem atvejais jų reikšmė nekinta, t. y. išlieka skirtin- gos dviejų įvardžių (vienas ir kitas) reikšmės pagal nurodomųjų asmenų pasiskirs- tymą. Būdinga, kad tokios samplaikos jungiamos prie asmeninių įvardžių ar daik- tavardžių daugiskaitos formų, ir nėra derinimo tarp jų skaičiumi, pvz.: jie vienas kito (nekenčia); mes vienas kito (nekenčiam), jūs vienas kito (nekenčiat) ir pan. Taigi šie įvardžiai vartojami pastoviose samplaikose, sustabarėję sintaksiškai (subjekto ir objekto linksniai), bet ne semantiškai: naujos reikšmės du greta vartojami įvar- džiai neįgyja. Be to, ir nenuoseklu — tik su objekto kilmininku samplaikas (vienas kito ir kt.) laikyti atskirais įvardžiais. O kaip vienas antram (pavydėjo), vienas kitą (mušė), vienas kitu (pasitikėjo)? Tada ir samplaikas su kitais objekto linksniais reikės laikyti atskirais įvardžiais, ir tai aiškiai rodo, kad čia turim reikalo su sintak- siniais junginiais, o ne atskiromis leksemomis. Dar labiau atskira reikšmė įvardžių, vartojamų su sujungiamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais. Neturi jokios reikšmės tai, kad visa samplaika kartais priartėja prie atskiro įvardžio reikšmės ir galima juo pakeisti, pvz.: Vienas ar kitas Šimonių išliks (= Kai kas Šimonių...). Tai si- nonimija, bet ji įvardžių vienas, kitas skirtingų reikšmių nepaneigia. Pasakyti tą 10. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 145 pačią mintį galima įvairiai, bet kokiomis priemonėmis. Žodynuose tokio tipo samp- laikos negali būti iškeliamos atskirais straipsniais, reikia jas dėti prie atitinkamų įvardžių straipsnių kaip sustabarėjusius sintaksinius junginius. Variantinės formos 015. Rutuliojantis tam tikriems posistemiams bei jiems persigrupuojant kal- boje atsiranda fakultatyvinių variantų, kurie turi tą pačią reikšmę ir vartojami toje pačioje pozicijoje. Jie yra vykstančios raidos atspindys ir skiriasi tarpusavyje tik stilistiniais ar formaliais ritminiais atspalviais. Įvardžių posistemyje gausius variantus tarpusavyje sudaro tokios formos: visa, visa kas, viskas, visas, visas kas; kits, kita kas, kitkas, kas kita, kitas, kitas kas, kas kitas; tai, tatai, tas ir kt. Šie va- riantai atspindi bevardės giminės formų nykimo procesus, vykstančius šiame po- sistemyje, t. y. bevardės giminės formų keitimą vyriškosios giminės vienaskaitos formomis, įvardžio kas prisijungimą kaip gramatinį rodiklį be reikšmės skirtumo prie tam tikrų bevardės giminės formų ir kt. Iš variantinių formų matyti tam tikro posistemio dinaminės raidos kryptis. Fakultatyviniai variantai nesudaro atskirų leksemų, t. y. jie nėra skirtingi įvardžiai (plg. Rosinas, 1984, 11). Siekiant kompak- tiškumo gramatikose tikslinga juos aprašyti kartu. Tik žodynuose juos galima iš- ryškinti atskirais straipsniais norint parodyti jų formaliosios raiškos skirtumus, LITERATŪRA Bynsirnua T. B., Crenanos FO. C. Teopus rpaMMaTHKH H TeOpeTHYeCKas T paMMATHKA // Bonpocki s3biKx03HaHHsa. 1988. Ne 3. C. 17-33. TJIS — I 'paMMaTHKa JHTOBCKOrO f3bika. Buiabaioc, 1985. Jakobson R. Selected Writings: Word and Language. The Hague — Paris, 1971. Vol. 2. KPP — Kalbos praktikos patarimai. V., 1985. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1976. T. 3. Rosinas A. Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra. V., 1984. Rosinas A. Dėl žodžio visoks reikšmės ir statuso // Baltistica. 1988. T. 24(2). P. 185—189. Tekorienė D. rec. Rosinas A. Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra // Bal- tistica. 1987. T. 23(1). P. 86—92. Valeckienė A. Dėl įvardžiuotinių savybinių įvardžių savarankiškumo // Kalbos kultūra. 1964. Sas. 7. P. 46—47. Valeckienė A. Anaforiniai įvardžiai — daiktavardžių variantai // Baltistica. 1971. T. 7(2). P. 139—146. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V., 1984. Vidugiris A. Zietelos tarmės įvardis // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1960. T. 3. P. 113—131. Zulys V. Vadinamųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje // Baltistica. 1969. T. 5(2). P. 167—177. Zulys V. Trečiojo asmens nėra [| Kalbotyra. 1974. T. 25 (1). P. 83-92. 146 A. BAJIELIKEHE HECKOJIbKO BOITPOCOB O CEMAHTHKE MECTOMMEHUN Pe3iome B crarTbe 06cykaaloTcs CIIOpHELIC BOTNMpOoCbI O CeMaHTHKe MecTOHMEHHĖ. [enatores cnenyio- LHe BHIBOMBI: | 1. ĮlsypojgoBsie hOpMBI MecTOHMEKHMHA Jis, ji, B OTJIMYME OT CYNIECTBHTEJIbHLIX Turia darbi- ninkas, -ė, 4acTO YKa3bIBaIOT Ha NPEIMETHI H B TaKHX CIIy4asix He HMEIOT pa3HbIX CEM. Cornacysch C aHTeElLIeJIEHTAMH, OHH TOJIBKO BENIOJIHAIOT pedepeHTHYIO DYHKIONMIO, IO3TOMY HX MOXHO CYHTATh OjnHOH JIEKCEMOIA. 2. Mecroumenus aš, mes; tu, jūs MOXHO C4KTATb (DOpMAMH €IMHCTBEHHOTO H MHOKECTBEHHO- ro 4xcjia. Mecroumenns aš, tu, mes, jūs, savęs, tamsta CleAyeT CK TATb HEpOJIOBbIMH (dOopMAMMH. Petdhepenirius Ha nos 3THMH MECTOHMEHHSIMH OOBIYHO HE BHIPAKAETCS HJIH SBIISETCA HEAKTYAIILHOJ (3a HCKJIIOYEHHEM B COYCTAaHHSAX C HMEHAMH IMNNpHJIaTATEJIbHLIMH HJIH JIDYTHMH CJIOBAMH, H3MEHSIO- IHHMHCSA NO pojHaM). 3, Cnenyer npu3HaTh palįHOHajIbHbIM BKIIOeHHe (DOpM mano, tavo, savo B NapaiiHTMEI JIAYHBIX H BO3BpaTHOTO MECTOHMEHHH KaK BTODpOH, BCTYNAIOIIEH B OTHONIEHKSA ĮIOTIOJIHHTEJILHON nucrpunOynau ¢ įdopMaMH POIMTENBHOTO mangs, tavęs, savęs. C ApYro# CTOPOHLI, HEJI535 OTDpH- LaTh CYLIECTBOBAHHE NpHTHSXATEJIbHLIX MECTOHMEHHIŪ B JIKTOBCKOM JIMTEPATYPHOM SI3bIKE THOA manasis, -oji, manas, -a, maniškis, -ė, KOTOpble LeJIEeCO0Opa3HO BKJIKOHHTb B pases] JIMUKLIX MeECTOHMEHHHO KaK ero mnoarpymnmy. 4. OEopMEI ea. 4. visas, -a X MH. 4. Visi, -05, KOTODBbIE pa3nH4aioTcs Mexny COOOH OTTEHKAMH 3Ha“€eHHA, MOXHO CYUHTATb OJIHOM JIEKCEMOM, Tak Kak 3TH OTTEHKH PE3KO HE pa3TrpaHHUCHLI H Npo- ABAAIOTCA Ha Oa3e HENOJHOW TpaMMATHKAJIH3aLIHH YHCIA. 5. CxnoBo visoks, -ia canTaeM MECTOMMEHHEM, a He HMEHEM NpHJIiaraTeJI5bHbLIM, HOO Mo Xxa- pakTepy pedepeHTHOro 3Ha4YeHHsi OHO He OT/IHYAeTCA OT [APYrHX MECTOMMEHMI CBOE rpynmsl (visas, -a, visi, -0s); citydaH CHHOHHMHH C HMEHAMH IpHJIATATEJIbHbIMH HE MOTYT ObITb DEINIAIOIIKM KPHTEpHEM NPHYHCICHHS MX K HMEHH npuiaratenbHomy. Ha ocHoBe xapakrepa pedepeHTHOTO 3HAYCHUS H CBA3H C JIDYTHMH MECTOMMEHMSIMM CJIOBA H CloBOYeTaHus: ralas, -a, aliai vienas, -a, tam tikras, -a; pats tas, pati ta; šioks toks, šiokia tokia, Taxxe cnenyeT CYMTaTh MECTOMMEHHSMH, a He MMEHaMH MpHIaraTeJIbHBIMH, 6. 3acThIBIIHE CIIOBOCOYCTAHHS THIA vienas kito HeNb3s CYUTATH OJHON JIEKCEMON, n6o OHH COJIEpxaT 3Ha4eHHSA pa3HLIX MECTOMMEHMH H pa3BHJIHCb Ha 0a3e NMPOTHBOMOJIOKHBIX 3HAYCHHI JaHHBIX MECTOMMEHHH TPH TNOMOIIH 3JUIMICA H NMEPEeCTAHOBKH MOpAAKa CJIOB, Haup.: Vienas (žmogus) nekenčia kit o (žmogaus) => Vienas nekenciakito => Vienas kito nekenčia. He sisnsior- Cs OTJIEJIbHLIMH JIEKCEMAMH (MECTOHMEHHAMH) CJIOBOCO4eTAHHSA TAKOTO JK€ THria H C IPYTHMH Ila- nexaMu: vienas kitam (pavydi), vienas kitą (myli), vienas kitu (pasitiki), a Takxke CIOBOCOYETaHHS Tuna: Šis bei tas, šioks ar toks, tas ar kitas x np. 7. ®opmbl MecrTronuMeHuH Tana: kita, kitkas, kita kas, kas kita, kitas kas, kas kitas, kitas (kito) m np., — ciienyeT cuuTaTh (daKyJILTATHBHLIMH BaDHAHTAMM, a HE OTIEJILHLIMH JIEKCEMaMH, 100 OHH MMEIOT TOXIECTBEHHOE 3HAYeHHE H VNOTDpEOIISIOTCA B TOM XC MO3UIHA. 10%