Būdvardžių abstraktų semantika

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) RITA ŠEPETYTĖ BŪDVARDŽIŲ ABSTRAKTŲ SEMANTIKA 0.1. Detali būdvardžių abstraktų semantikos ir vartosenos analizė nėra šio rašinio tikslas, — tam reikėtų monografijos. Vardažodžių ir veiksmažodžių abstrak- tai yra sudėtinga kalbos semantikos sritis, joje susipynę leksinės, derivacinės, sin- taksinės semantikos elementai. Ji iki šiol mažai tyrinėta, nes populiariausi dabarti- niai leksinės semantikos tyrimo metodai labiau pritaikyti konkrečiosios leksikos analizei negu „neapčiuopiamos“ semantikos abstraktams. Sintaksinės semantikos tyrinėtojai dažniau kreipia dėmesį į veiksmažodžių abstraktus. Žodžių darybos ty- rinėjimuose būdvardžių abstraktai, kaip dariniai, analizuojami ar bent aptariami, paprastai nurodant, kad jie turi transpozicinę darybos reikšmę, t. y. jie nelabai „įdomūs“ derivatologijos požiūriu („Jei žodžio daryba pirmiausia suprantama kaip nominacija, pavadinimo suteikimas tam tikram (naujam) turiniui, tai transpozicijos vaidmuo žodžių daryboje tegali būti laikomas šalutiniu, nes ja esamas turinys, jau turintis kalboje savo pavadinimą, teįgyja gramatiškai skirtingą raišką“ (Urbutis, 1978, 167). Tačiau nors abstraktai ir nėra, palyginti su kitomis leksikos grupėmis, lygiaverčiai nominacijos vienetai, jų semantikos tyrinėjimas būtinas jau vien dėl to, kad jų pateikimas aiškinamuosiuose Zodynuose yra vienas iš sudėtingiausių lek- sikografinių dalykų. 0.2. Būdvardžių abstraktų darybos tipų gausumas lietuvių kalboje, regis, pa- neigia kalbos ekonomijos principą. „Lietuvių kalbos gramatika“ pateikia net ke- liolika, tiesa, įvairaus produktyvumo būdvardžių abstraktų darybos tipų: su prie- sagomis -umas, -ybė, -ystė, -enybė, -uma, -ovė, -ulys, -atvė, -atis, -yba, -astis, galū- némis -is, -a, -as (LKG, 306—312, 315—316). „Lietuvių kalbos žodyno“ (LKŽ) iliustracinė medžiaga rodo, kad kai kurie iš jų yra heterochroniški ir heterotopiški, t. y. būdingi įvairiems kalbos raidos laikotarpiams ir ne toms pačioms tarmėms. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DŽ) irgi gausu būdvardžių abstraktų. Pvz., aklybė ir aklumas pateikiama būdvardžio aklas lizde be reikšmės aiškinimo (apie tai kalbama žodyno „Įvade“ (p. XII), aklatis jau aiškinama: „|. aklumas, nematy- mas 2. prk. dvasinis apakimas, tamsumas“ (be iliustracijos); aklystė „1. aklo žmo- gaus padėtis: Didžiausia nelaimė a. 2. prk. dvasinis apakimas“; tamsybė, tamsu- mas — būdvardžio tamsus lizde, o tamsenybė „tamsumas, tamsybė“, tamsis „tamsu- mas, tamsa“ — atskirai ir aiškinant nepaaiškintais žodžiais (metatonija, būdinga abstraktams su galūne -is, ne toks jau didelis argumentas iškelti juos atskirais žo- dyno lizdais, juoba kad jų aiškinimas iš esmės yra abstraktų su priesagomis -umas ar -ybė pakartojimas). 128 0.3. Šio rašinio tikslas būtų toks: pirma, paanalizuoti labiausiai paplitusių būdvardžių abstraktų darybos tipų (su priesagomis -umas, -ybė, su galūne -is) se- mantikos skirtumus (jie minimi „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (LKG, 306, 308, 316) ir P. Skardžiaus „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“ (Skardžius, 1943, 65, 97—98); antra, patyrinėti ryšį tarp abstrakty tipo ir pamatinio būdvardžio seman- tikos. Iš LKŽ buvo išrinkta per 200 pirminių būdvardžių, priklausančių įvairioms semantinėms grupėms, ir atitinkami jų abstraktai. Žodyne, žinoma, gali ir nebūti fiksuojami visi būdvardžių abstraktai, tačiau būtent fiksavimas yra žodžio realu- mo argumentas. 1.0. Iš visų pirminių (ir ne tik pirminių) būdvardžių padaromi abstraktai su priesaga -umas, net iš tų, kurie šiaip jau nėra laipsniuojami, pvz., pėsčias — pėstu- mas, raitas — raitumas, basas — basumas ir pan. Kitų dviejų darybos tipų abstrak- tai (su priesaga -ybė ir galūne -is) jau nėra padaromi (ar bent nėra užfiksuoti LKŽ) iš visų be išimties pirminių būdvardžių. Abstraktų su priesaga -ybė neturi būdvar- džiai gaivus, gulsčias, basas, bukas, dryžas, dubus, griežtas, keršas, kraupus, liau- nas, pėsčias, rainas, palšas, sartas ir kt., abstraktai su galūne -is nėra fiksuojami gre- ta būdvardžių silpnas, senas, smagus, šaunus, šlapias, ramus, prastas, ėdrus, gležnas, klaikus, laisvas, aklas, aštrus, luošas, garsus, smalsus, .markus, gobšus, gudrus, naujas, paikas, linksmas ir kt. Ar tokia padėtis yra dėl nominacijos poreikių, ar ją lemia semantiniai ar kokie nors kitokie pamatinio žodžio ypatumai? Juk kaip ma- tyti iš pavyzdžių, pamatiniai būdvardžiai priklauso labai įvairioms semantinėms grupėms. Matyt, atmetus į šalį heterochroniją ir heterotopiją, būdvardžių abstrak- tų darybą su priesagomis -ybė, -umas ir galūne -is reikėtų laikyti reguliariais dary- bos tipais, juolab kad tai atspindima iš esmės ir „Dabartinės lietuvių kalbos žody- ne“. Tačiau gatavi dariniai, priklausydami tai pačiai abstraktų kategorijai, skiriasi nominacijos potencija ir leksikalizacijos laipsniu. Ši diferenciacija susijusi su da- rybos tipu ir su pamatinio būdvardžio semantika. Antra vertus, didelę įtaką turi ir unifikacijos bei integracijos tendencija, paprastai būdinga literatūrinės (bendrinės) kalbos raidai. 2.0. Abstraktai su galūne -is padaromi tik iš pirminių būdvardžių (papildomas šio darybos tipo požymis — pailgintas šaknies balsis ir metatonija). Šio abstraktų darybos tipo dariniai linkę į leksikalizaciją ir yra gana nominatyvūs. Tai ypač aiš- kėja dabartiniu metu, gausėjant mokslo terminijai ir ją sisteminant. „Buvo sutarta pirmuosius (ilgesnius) terminus (su priesaga -umas. — R. Š.) vartoti bendrosioms sąvokoms (ypatybėms) pavadinti, o antraisiais (su galūnėmis -is, -a. — R. Š.) nu- sakyti sąvokų tam tikrą matuojamą dydį, dimensiją, pvz., aukštis 12 metrų, talpa 10 litrų“ (Brazdžiūnas, 1977, 5). Tačiau prisipažįstama, kad tokios sistemos ..vi- siškai įgyvendinti ir iki šiol dar nepasisekė“ (Ten pat). Galėjimu tai padaryti abejo- ja ir kalbininkai (Kruopas, Kaulakienė, 1971, 11). Kaip bebūtų, siekimas mokslo terminijoje parametrus įvardyti abstraktais su galūne -is yra pamatuotas. Argumentu galima būtų laikyti tą dalyką, kad tik vienas iš abstraktų, padarytų iš antonimines poras sudarančių būdvardžių, turi nominacinę galią, antrasis paprastai lieka gry- nųjų abstraktų sferoje. Turiu galvoje tokias abstraktų poras, kaip storis — plonis, plotis — siauris, sunkis — lengvis, tankis — retis, dydis — mažis, greitis — lėtis, 9. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 129 ilgis — *trumpis. Ši abstraktų su galūne -is savybė yra iš dalies atspindėta „Lietu- vių kalbos žodyno“ aiškinimuose. Pvz., sunkis 3. fiz. „dydis, nusakantis Žemės ar kito kurio dangaus kūno traukos jėgą“ ir lengvis „lengvumas“; greitis 2. „judėji- mo greitumo laipsnis, dydis“ ir /ėtis „lėtumas““; storis 1. „atstumas tarp abiejų daikto pločio paviršių“, storis 2. „apimtis, drūtumas“ ir plonis 1. „plonumas“, plonis 2 „Jaibumas“, plotis 1. „skersmens ilgis“ ir siauris „siaurumas“; ilgis 1. „daikto matmuo tarp dviejų labiausiai nutolusių jo vietų“ (DŽ) ir *trumpis: aukštis 1. „iškilimas iš apačios į viršų“ (LKŽ prie šios reikšmės sudėti pavyzdžiai, iliustruo- jantys ir grynąjį abstraktą: Kas per aukštis to medžio! Vvr, ir ypatybės matą reiškian- tį: Kiek aukščio turi trikampis? Z. Žem.) ir *žemis. Abstraktai su galūne -is, padaryti iš būdvardžių, nepasižyminčių ryškia antoni- mija, neturi tokios aiškios poliarizacijos. 2.1. Keletas abstraktų su galūne -is turi gerokai leksikalizuotą reikšmę, pvz.: karštis (karštis 1. „karštybė, kaitra“, karštis 2. „pakilusi kūno temperatūra (ser- gant); šiluma“): šaltis (šaltis 1. „šaltas, žemos temperatūros oras (atmosferos sąly- gu būsena)“): lygis (lygis 1. „pakilimo aukštis“, lygis 2. „kokybės, dydžio, raidos laipsnis“); skystis (skystis 1. „skysta medžiaga“, skystis 2. „sunka“), pyktis „prie- šiškas nusistatymas dėl patirtos skriaudos; piktumas, susierzinimas, rūstis“ (DŽ) ir kt. 2.2. Dauguma kitų abstraktų su galūne -is aiškinami abstraktais su priesaga -umas, pvz.: baltis „baltamas“, pygis „pigumas“, pilkis „pilkumas“ ir t. t., ir, kaip galima spręsti iš LKŽ pateiktos iliustracinės medžiagos, dažnai jie vartojami sino- nimiškai, pvz.: Kokio dailaus margumo karvikė Skr ir Abu veršiukai vieno margio Gs arba Kas veido do baltis, kas lūpų raudonis Kltn ir Netur jokio raudonumo, gel- tonas i geltonas Pvn. Tačiau negalima nepastebėti (ar bent nejausti) tam tikro skir- tumo. Abstraktai su galūne -is yra tinkamesni reikšti ypatybės parametrą negu ab- straktai su priesaga -umas. Ypač akivaizdu tai abstrakto skonis atveju. Šis abstrak- tas jau nėra sinonimiškas skanumui. Saldis, kartis, rūgštis, sūris turbut reikštų sko- nio variantus. Panašiai geltonis, raudonis, baltis, juodis ir kt. reikštų spalvos varian- tus. Pvz., junginys pipirų kartis reiškia „skonį (kartus), kurį turi pipirai“, o junginys pipirų kartumas reiškia jau to skonio moduliaciją ir tarsi reikalauja pratęsimo, pa- aiškinimo, koks tas kartumas (nepaprastas, baisus, na, ir ... ir t. t.). Pienių geltonis reiškia spalvą, būdingą apskritai pienėms, o pienių geltonumas reiškia (ar bent gali reikšti) šios spalvos variantą ir t. t. Šiuos hipotetinius samprotavimus būtų ga- lima apibendrinti šitaip: abstraktai su galūne -is dažnai yra semantiniai invariantai abstraktų su priesaga -umas atžvilgiu (plg. dar grožis — gražumas, gėris — geru- mas). Todėl terminijoje kokios nors ypatybės parametrui (kaip semantiniam inva- riantui) pavadinti tūrėtų būti vartojami abstraktai su galūne -is (arba kitokie), bet ne abstraktai su priesaga -umas. 3.0. Abstraktai su priesaga -ybė yra semantiškai skaidresni. Jie turi bruožų, gana gerai skiriančių juos nuo kitų abstraktų. „Būdingiausias skirtumas yra tas, kad priesagos -ybė vedinius ypač mėgstama vartoti tada, kai žymimąją ypatybę reikia labiau pabrėžti, suintensyvinti, kitaip sakant, kai kalbama apie labai ryškią, stipriai pasireiškiančią ypatybę“ (LKG, 308), „... kartais priesagos -ybė vediniai 130 žymi jau ne tiek abstrahuotą ypatybę, kiek patį ypatybę turintį daiktą...“ (LKG, 308). Intensyvumo reikšmė yra iš dalies atspindėta LKŽ aiškinimuose (smailybė 1. „didelis smailumas“; statybė „didelis statumas“; plokštybė „labai didelis plokš- tumas“; šlapybė „didelis šlapumas“); leksikalizuotos reikšmės fiksuojamos dažno abstrakto lizde, pvz.: retybė 2. „retas daiktas, retenybė“; rūgštybė 2. „labai rūgš- tus valgis ar gėrimas“; šlykštybė 1. „šlykštus, bjaurus daiktas, dalykas“; sunkybė 2. „sunkus daiktas, našta“, bjaurybė 1. „bjaurus, šlykštus daiktas“; baisybė 3. „baisus dalykas“, baisybė 4. „baidyklė, šmėkla“; smailybė 2. „smailus daiktas“ ir t. t. Tačiau toli gražu ne kiekvienas abstraktas su priesaga -ybė turi leksikalizuo- tų reikšmių, taip pat ne visi turi intensyvumo reikšmę. Tai yra susiję, atrodo, su pa- matinio būdvardžio semantika. Leksikalizuotą reikšmę „vieta, pasižyminti ypaty- be“ turi abstraktai, padaryti iš būdvardžių aukštas, artus, platus, ankštas, tolus, gilus, be to šlapias, sausas, slidus, t. y. iš būdvardžių, kurie patys gali jungtis į grupę semos vieta pamatu. Reikia pasakyti, kad vietos reikšmę dažniausiai atspindi ab- straktų daugiskaitos forma, pvz., Mes ... žiūrime ... į mėlynąsias jūros platybes J. Balč, Tauta turi visokių pasakų apie aukštybių dvasias rš. Šie abstraktai sinoni- miški dariniams su priesaga -uma. „Daikto, pasižyminčio ypatybe“ reikšmę turi abstraktai, padaryti iš skonį reiškiančių būdvardžių (kartus, rūgštus ir t. t.), be to, iš būdvardžių smailas, lengvas, sunkus, bjaurus, gražus, šlykštus, baisus, retas; miné- toji reikšmė užfiksuota atitinkamų abstraktų su priesaga -ybė lizduose; matyt, potencialiai šią reikšmę dar galėtų įgyti ir kiti šios priesagos abstraktai. Beje, tiks- liau būtų ją apibrėžti „daiktas, pasižymintis ypatybės intensyvumu“. 3.1. Didelė grupė abstraktų su priesaga -ybė yra sinonimiški abstraktams su priesaga -ystė, kuriems yra būdinga, P. Skardžiaus žodžiais tariant, „ypatybinio būvio“ reikšmė. Tai abstraktai, padaryti iš žmogaus išorines ar vidines savybes reiškiančių būdvardžių: drąsybė, dosnybė, gudrybė, gobšybė, girtybė (girtybė 2. „pa- protys, palinkimas gerti svaigalus; girtavimas“), raišybė, puikybė, luošybė, kurtybė ir t. t. Jais įvardijamas ypatybės turėjimas (buvimas). Pažymėtina, kad abstraktai su priesaga -ybė dažnai vartojami įvardyti ypatybę. Jie netenka savo transpozici- nės reikšmės ir pereina, galima sakyti, į konkrečiųjų daiktavardžių skyrių, t. y. tam- pa kaitomi skaičiumi, pvz.: Jis turi daug silpnybių, trys dorybės, keletas šnektų bend- rybių ir t. t. Abstraktai su priesaga -ybė yra, iš esmės, patys „daiktavardiškiausi““ iš čia aptariamų darybos tipų abstraktų. 4.0. Patys „abstrakčiausi, transpoziciškiausi, sintaksiškiausi“ yra abstraktai su priesaga -umas. Ši jų savybė atspindima ir žodynuose — jie nėra aiškinami, o tik susiejami su pamatiniais būdvardžiais (DŽ — pateikiant atitinkamo būdvar- džio lizde, LKŽ — atskiru lizdu, bet neaiškinant reikšmių, o tik nurodant į pamati- nio būdvardžio reikšmę). Viena vertus, tai palengvina leksikografų darbą, antra vertus, neatskleidžia abstraktų semantikos ypatybių. Sakykim, transpozicinė dary- bos reikšmė riboja nominacinę abstrakto galią, tačiau, kaip ir kiekvienas daiktavar- dis, jis ją turi. Todėl reikėtų bent bandyti atskirti grynai transpozicinę, sintaksinę abstraktų su priesaga -umas vartoseną (ir reikšmę) nuo nominacinės (ypatybės įvar- dijimo). Pvz., abstraktas margumas LKZ aprašomas šitaip: margumas — margas: 1. Nuo gėlių margumo net akys raibo rš. Spalvų margumas rėžė akį rš. Višta vanago Ge 131 margumo Šts. Kokio dailaus margumo karvikė Skr. Pirmuosiuose dviejuose iliustra- ciniuose sakiniuose yra aiški transpozicija, abstraktai čia reiškiasi kaip sakinio formavimo priemonė; paskutiniuose dviejuose abstraktas atlieka ypatybės įvardiji- mo funkciją. Dažnai transpozicija (predikatinio junginio nominalizacija) suponuo- ja dviprasmiškumą, pvz., sakinį man nepatinka jo gudrumas galima interpretuoti dvejopai: man nepatinka tai, kad jis gudrus ir man nepatinka tai, kaip jis gudrus. 4.1. Žinoma, reikėtų detaliai ištirti, kokias sintaksines struktūras su pamati- niu būdvardžiu nominalizuoja (transponuoja) abstraktai su priesaga -umas. Tačiau tai nėra šio nedidelio rašinio tikslas. Aptarsime porą. Pirma, predikatinio junginio „X yra labai Y“ (X — subjektas, reiškiamas daiktavardžiu, Y — požymis, reiš- kiamas būdvardžiu) turinys transponuojamas subjektiniu junginiu (atitinkamo būd- vardžio abstraktas ir daiktavardžio kilmininkas), pvz.: Bjaurumas to šunies — nė į kiemą neįsileidžia Rm, Bukumas ylos — nė supuvusios šikšnos negali pradurt! Er. Ką tavo ir aklumas — po akių stovi ir nematai Gs ir pan. Tokia transpozicija labai paplitusi šnekamojoje liaudies kalboje, mat, tais atvejais, kai kalbama apie neigia- mus požymius, ji atlieka ir eufemistinę funkciją, t. y. pasakymas Kvailumas gi tavo! nėra toks įžeidžiamas kaip Tu esi labai kvailas. Antra, labai plačiai vartojama saki- nių tipo „X yra Y, bet Z“ (X — subjektas, Y, Z — jam priskiriami požymiai) tūrinio transpozicija per struktūrą, kurioje požymis Y nusakomas du kartus — atitinkamo abstrakto kilmininku ir būdvardžio vardininku, o požymio Z fiksavi- mas paviršinėje struktūroje fakultatyvus. Turima galvoje tokia abstraktų vartose- na: Dorumo ji dora, bet nesupratinga Pn, Smagumo šičia vieta smagi Skr, Senumo jis nelabai senas, tik nebestiprus Rm it t. t. Juose būdvardžių abstraktai atlieka emfati- nę funkciją. 4.2. Abstraktų su priesaga -umas leksikalizacija, beje, mažesnė negu abstraktų su priesaga -ybė, taip pat susijusi su pamatinių būdvardžių semantika. Pvz., abstrak- tai, padaryti iš skonį reiškiančių būdvardžių turi reikšmę „(kokį nors) skonį turintis valgis“: skanumas 4. „skanumynas, skanėstas“, rūgštumas 3. „rūgštus valgis, rūgštymas“, saldumas 2. „saldus daiktas, saldumynai“ ir t. t.; abstraktai, padaryti iš būdvardžių, vienijamų „erdvės“ semos, gali įgyti vietos reikšmę, pvz.: smailu- mas 3. „Žr. smailuma 2“: Ant to kalno, ant to pačio smailumo yra skylė Skr, statu- mas 2. „stačioji vieta“, lygumas 4. „žr. lyguma 1“ ir t. t. Dauguma abstraktų gali įgyti reikšmę „ypatybę turintis daiktas (dalykas)“, pvz., kvailumas 2. „su protu nesuderinamas dalykas“, piktumas 3. „blogis, blogybė“, bjaurumas ?. || Geria visokius bjaurumėlius, kad tik greičiau pagytų Ds ir t. t. Leksikalizavęsi abstraktai dažnai vartojami daugiskaitos forma (kai kurių abstraktų daugiskaita yra pateikta LKŽ kaip atskiri žodžiai, pvz., skystumai, riebumai). „Lietuvių kalbos gramatikoje“ rašoma, kad „priesagos -umas abstraktai yra linkę įgyti kiek konkretesnę reikšmę tada, kai vartojamos jų daugiskaitos formos“ (LKG, 306). Iš tikrųjų yra priešingai, tik įgiję konkretesnę reikšmę, jie įgyja konkretiesiems daiktavardžiams būdingą ypatumą — kaitymą skaičiais. Pats daugiskaitos vartojimas gali būti ne reikšmės konkretumo rodiklis, o stilistinė priemonė, pvz.: O gražumai, 0 naujumai tos tavo skarelės! Vb, Ir gležnumai gi — vargiai sučėplojo tą kąsnelį mėsos! Slm. Tai baltu- mai — šarka ant uodegos nuneštų! Sl. 132 5.0. Lyginant aptartųjų abstraktų semantikos skirtumus aiškėja, kad nomina- cijos galios atžvilgiu artimesni yra abstraktai su priesaga -umas ir galūne -is. Leksika- lizacijos pobūdžiu artimesni abstraktai su priesaga -umas ir -ybė. Kai kuriose pozi- cijose visi šie abstraktų tipai gali būti vartojami sinonimiškai. Tačiau negalima ne- pastebėti ir tokios tendencijos: abstraktais su galūne -is įvardijamos parametrinės ypatybės; abstraktais su priesaga -ybė įvardijamas ypatybės buvimas, o abstraktai su priesaga -umas, be ypatybės įvardijimo, atlieka sintaksinės transpozicijos prie- monės funkciją. Ši sisteminė tendencija dėl įvairių asisteminių faktorių veikimo (pvz., kad ir eufonijos) ne visada ryški. SANTRUMPOS DZ -— Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956—1986. T. 1—14. LITERATŪRA Brazdžiūnas P. Fizikos lietuviškosios terminijos kūrimas // Kalbos kultūra. V., 1977. Sas. 44. P. 4—8. Kruopas J., Kaulakienė A. Dėl būdvardžių abstraktu su priesaga -umas ir galūnėmis -is, -a diferencijavimo terminijoje // Kalbos kultūra. V., 1971. Sas. 21. P. 8—11. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. P. IIATIATUTE CEMAHTUKA J/ĮEA/ĮbEKTHBHbIX ABCTPAKTOB Peszome |. Ha Marepmajie MHOrOTOMHOTO ,,C10Baps JIMTOBCKOrO si3bika™ # ,,Cl0Baps COBPEMEHHOTO JIMTOBCKOrO s3blka“ pacCMaTPHBAIOTCH Pa3/iH4YHsi B CEMAHTHKE CJIOBOOOpa3OBATEJIbHbIX THIIOB JIeaTbeKTHBHBIX aOCTpaKTOB C cyhdukcamu -umas, -ybé W OKOHuaHHeM -is. TIpaKTHYECKH He HMesi JICPHBALHOHHBIX OTpaHH4UCeHHH CO CTOPOHBI MOTHBHPYIOUIErO CloBa (MPHIATaTeILHOrO), aOcTrpakTbI, NpHHAMIEKAIIME K ONpejiejIEHHbIM CIOBOOOPA30BATENLHLIM THIAM, Pa3IHYAIOTCH CBOMM 3HAYCHHMEM, a TaKXe CTENeHbIO JIEKCHKAJIH3aLIHH H HOMMHATHBHON NOTEHIIMEH. 2. HecMorpsa Ha ONpeeeHHYIO TETEpOTOMNHIO abCTPAKTOB BhIIIEYKa3aHHBIX THIIOB, a TaKkKe B3aNMONPOHHUAEMOCTh HX CEMAHTHKHM, H3 B3aMMO3aMEHAEMOCTb B HEKOTODBIX KOHTEKCTaXx, TIPOCIICKHBACTCA TCHIACHLMS HCIIOJIb30BaTh B fi3biKe a0CTPaKThI C OKOHYAHHEM -iS [UTS HMEHOBaHHUSA nmapaMeTpH4eCKHX Ka4eCTB npeamera, abcrpaktel ¢ cyhdukcom -ybė nas nMeHOBaHHS KaueCTBA, CBOMCTBA KaK TaKOBOro, OTBJICYEHHOTO OT ero HocuTenei, a aGerpakrst C cydhdukcom -umas, KaK HaMMEHee JIEKCHKAJIH3OBAHHbIC, — B KaYecTBE CPE/CTBA TEKCTOOOpa3OBaHMsS H CHHTaKCHYEC- KOro BapbUpPOBaHMS.