Kalbotyros pastabos

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) SIMAS KARALIŪNAS KALBOTYROS PASTABOS* 5. Ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“ baltų kalbose Mūsų vardynas turi tokias pavardes: Gaščiūnas Grz, Krš, Msk, SI, Gasčiūnas Pkr ir Gasciulis Gz. Iš jų atsiradę kaimų pavadinimai Gasčiūnai (Joniškio ir Kėdai- nių raj.) ir Gaséionys (Šalčininkų raj.). Pavardės (seniau asmenvardžiai) Gaščiū- nas, Gasčiūnas, Gasčiūlis ir *Gasčionis turi tėvavardinės reikšmės priesagas -ūnas, -ulis ir -onis. Daug sunkiau apibrėžti šakninę morfemą Gasé-, Gasč-. Pirmiausia reikia pasakyti, kad ir pavardės, ir kaimų vardai, nors vieni rašomi su -ŠČ-, kiti — su -sč-, gyvojoje kalboje visur tariami su -šč-. Gašč- kilmės atžvilgiu gali būti tiek *Gašč-< *Gasti- (plg. tūščias< *tuštja-, plg. tušti), tiek *Gasč- < *Gasti- (plg. pėščias [rašome iš kilmės pėsčias] < *pėstia-, plg. pėsti). Situacijos nepraskaidrina nė dairymasis į kitus vardus, pvz., į Gaštynai (Kelmės raj.) ir Gastyniškiai (Šiaulių raj.), kadangi, kaip matyti, yra ir Gašt-, ir Gast-. Tokiu atveju telieka paskutinė galimybė — etimologija. A. Vanagas (LPZ, I, 630) Gaščiiūnas abejodamas lygina su liet. gaštūs „godus; smarkus; karštas, uolus“, taigi pirminiu pripažįsta variantą Gašč- < *Gašti-. Deja, gaštūs težinomas iš vienos vietos (Lnkv), veikiausiai yra neseniai atsiradęs šalia gašlūs, gašnūs, gačnūs bei gašūs (pagal dažną būdvardžių formantų -(s)t- / -(s)I-| /-(s)n- kaitą, plg. pvz. birstūs : birlūs : birnūs : birūs), ir todėl vargu ar galima iš jo vesti archaiškai atrodančias mūsų pavardes. Identifikuojant šakninę morfemą Gašč-, Gasč-, įdomu prisiminti kalbos var- totojų intuiciją: Joniškio rajono kaimo pavadinimas Gasčiūnai ir dokumentuose, ir kelio nuorodose, ir rajono laikraščio „Tarybinis balsas“ yra rašomas su -sé-. Žinoma, tai nėra argumentas, bet įdomu, kad ta intuicija sutampa su čia norimu pateikti kalbos duomenimis paremtu aiškinimu. Nagrinėjamų pavardžių šakninę morfemą galima apibrėžti kaip Gasč- < *Gasti- ir mėginti joje ieškoti ide. kalbų svečio, svetimšalio pavadinimo *ghostis, kurį esant baltų kalbose atsargiai spėjo K. Būga (1958, 440), P. Arumaa (1960) ir V. Toporo- vas (Tonopos, 1979, 168, 173), pirmasis kalbėdamas apie gyvenamosios vietos pa- vadinimą Gastai, antrasis nagrinėdamas rytų slavų kalbų vardyną su -gosts ir pažy- mėdamas, kad baltų ir slavų kalbos glaudžiai susijusios „aussi en ce qui concerne le nom commun gost'“ (Arumaa, 1960, 175), pastarasis aiškindamas pr. gasto. P. Arumaa ir V. Toporovas, be to, jau tiesiai užsimena kaimo vardą Gaščiūnai. * Pradžią žr. Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai || Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1977. T. 17. P. 207-209. 0. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 į. 65 Vardą Gastai savo žodyne duoda F. Nesselmannas ir nurodo, kad tai bažnyt- kaimis Lankos apskrityje (in der Niederung), pradžioje buvęs senas kaimas, ne- toli jo vėliau įsikūręs vokiečių kaimas Heinrichswalde (N 241). Šį vardą nurodo ir V. Kalvaitis (1910, 33)!. Bet F. Kuršaitis savo Žodyne pateikia šio vardo formą Gastos ir pažymi, kad tai vardas Heinrichswaldės bažnytkaimio, kurio viena dalis vokiškai vadinasi Gassen, plg. F. Kuršaičio duotą pavyzdį Aš einū į Gastas K 115. Ši forma ir teikiama bendrinės lietuvių kalbos vartosenai (Razmukaitė, 1985, 76). Sunku dabar pasakyti, ar turime pamatą Gdstos arba Gastai (vok. Gassen su -s5- iš -st-) tiesiogiai lyginti su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis““, kaip spėjo K. Bū- ga. Gal daugiau pamato yra šį vietovardį lyginti su pr. gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“, kaip kad labai atsargiai (padėdamas klaustuką) yra padaręs J. Endzelynas (Endzelins, 1943, 175; 1982, 217). Mat gasto yra nom. sing. fem. forma (< *gastū), o Gdstos būtų nom. plur. fem. forma (taip jau Mažiulis, 1988, 329). Šios hipotezės grindimas labai priklauso nuo to, kaip istorine-lyginamąja plot- me aiškinamas prūsiškasis Žodis. Išanalizavęs pr. gasto plačiame semantiniame-tipologiniame kontekste, V. To- porovas priėjo prie išvados, kad gasto žymėjo tam tikrą žemės plotą, veikiausiai skirtą visuomeniniam naudojimui arba glaudžiai su kolektyvu susijusį, ir kad pr. gasto priklauso žodžių būriui, atstovaujamam lot. Aostis „svetimšalis; priešas“, got. gasts, s. isl. gestr, s. vok. aukšt., s. saksų gast, slav. *gosto „svečias“ (Tonopos, 1979, 169—173). V. Mažiulio (1988, 328—331) aiškinimu, pr. gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“ esas *gastū „užgesusi žemė“ < *užgesęs išdeginto miško plotas“, atsi- radęs lydiminės žemdirbystės laikais substantyvizuojant iš šaknies *ges- „ges(in)ti“ pasidaryto priesagos -f- būdvardžio moteriškos giminės formą *gasta. Pr. gasto V. Mažiulis dar lygina su liet. Gėsalai (Skuodo raj.) < *gėsalai „sklypai“. Tačiau šis kuršiškasis vietovardis (1253 m. Zesele [Bielenstein 1892, 253] < *[D]zėsel-) ir pr. gasto smarkiai skiriasi formaliąja struktūra (šaknies balsiais, priesagomis), ir šaknies *ges- „ges(in)ti“ žodžių būryje nėra paliudyta reikšmės „sklypai“. Drauge lieka neaišku, ar vietovardyje Gėsalai slypi šaknies *ges- „ges(in)ti“ koks nors ve- dinys (plg. liet. gėsulas „nuodėgulis) ar lat. dzėse „juodasis garnys“ ir priesaga -ele (Kiparsky, 1939, 160). Pagrindinė J. Schiitzo (1988, 68—82) straipsnio sąvoka, galima sakyti, yra pr. gasto „laukai, pievos, die Flur (-stūcke)...“, kuris esąs šaknies *gest- žodis kaip ir s. sl. žesto „kietas“, s. frizų gast „nevaisingas, sausas“ (dar plg. gastland — Šiaurės jūros pakrančių (Nordseekiiste) žodį), vok. Geest „smėlėta viržiais apaugusi aukš- tuma kaip derlingų žemumų priešprieša“. Daugelio germanų kalbų vietovardžių ir asmenvardžių dėmenį -gast (plg. Hruot-gast, Rat-gast, Uar-gast etc.), tradiciš- kai tapatinamą su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“, J. Schiitzas kildina iš gast- „Feld, Flur, Gemarkung; Besitz“. J. Schiitzo aiškinimas taip pat nėra be priekaištų. SI. *žesto kilmė, tiesa, neaiški (Oacmep, 1986, 50), bet nėra tikras (dėl aukštesniojo 1 Kr. Milkaus forma Gaslai MZ 11 262 yra korektūros klaida vietoj Gastai (plg. Būga, 1958, 66 laipsnio formos rus. dial. xerue šalia xecrue) ir jo skyrimas minėtų žodžių bū- riui. Germanų kalbų žodžių šaknies balsių pirminis pobūdis neaiškus (gali būti ir germ. *gais- [Johannesson, 1956, 304]). Nežiūrint šių dviejų originalių, įdomių aiškinimų ir daug nepaisant V. Mažiulio (1988, 329) skepticizmo, kad V. Toporovo hipotezė „laikytina, trumpai kalbant, nepagrindžiamu spėjimu“, ir J. Schiitzo pa- stabos, kad „Doch was *ghosta zu besagen hitte, bleibt ungesagt“ (Schiitz, 1988, 71), reikia iš karto pasakyti, kad, kaip atrodo, V. Toporovo mąstymo ir argumenta- cijos kryptis teisinga: remiantis gausiais istoriniais ir kalbiniais tipologiniais duome- nimis, jam pavyko apytikriai atsakyti į pagrindinį klausimą, kas buvo ta dalis (Stucke), kurią prūsai žymėjo žodžiu gasto (Torropos, 1979, 170), o drauge praskaid- rinti ir ryšį tarp lauko, jo dalies ir svečio. Tad šiuo klausimu telieka pridėti vos vieną kitą aiškinamąjį žodį. Iš formaliosios pusės, pr. gasto laikomas 4 kamieno nom. sing. forma (Toropos, 1979, 169; Mažiulis, 1988, 328) kaip, pvz., galwo, mergo, rancko. J. Schiitzo (1988, 74, 7T7—78) nuomone, pr. gasto esąs dual. masc. forma (kaip wanso, austo, plg. lot. duo, ambėo) šalia nom. sing. *gastas arba *gasts, plur. *gastai. Kad pr. gasto vis dél- to būta nom. sing. fem. formos, rodytų vietovardis Gdstos (bet šalia ir Gastai). Elbingo vokiečių-prūsų kalbų Zodynélyje gasto yra semantiniame lauke, susi- jusiame su artoju ir jo darbu: artojas — laukas, dirva — x — margas (Žemės matas, kiek per pirmąją dienos pusę pora arklių galima aparti) — vaga — ežia ir t. t. (PKP II 23). Iš čia ir atstatoma gasto reikšmė „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas, Ackerstūck“ (Endzelins, 1943, 175, Endzelins, 1982, 217; Tonopos, 1979, 169—170; Mažiulis, 1988, 328). Vidurio vokiečių aukštaičių kalbos žodį Stucke, kuris perduo- damas pr. gasto, šiame Zodynélio kontekste J. Schiitzas (1988, 70) plačiau interpretuo- ja, būtent „ko nors dalis; laukai, pievos, jų dalys; ežia; gyvenami laukai, nausėdija (Teil von etwas; die Flur (-stiicke), Felder; Feldmark; (Siedlungs-) Gefilde)“. Toliau jis taip rašo: „Apr. gasto meint [...] entschieden die , Felder” oder ,,Flurstiicke®, wohl auch die „Flur“, abgehoben als eine Gesamtheit gegeniiber samye (= zamjeé) als „Land“ (Schiitz, 1988, 70). Įdomu, kad ir V. Toporovas (Tonmopos, 1979, 170) svarsto galimybę, kad žodžiu gasto žymėjo žemės naudmenis (yromes) — ne tik ariamg žemę, bet ir pievas, daržus ir pan. Turint galvoje, kas pasakyta, ir galima méginti istoriniu kontekstu ir tipologi- némis paralelémis patikslinti pr. gasto reikšmę. Seniausia slav. *gosto reikšmė buvo „Svetimšalis“, dažniausiai „pirklys“ (plg. čekų hospites mercatores, s. rūsų rocTb „Svečias, svetimšalis, atvažiuojantis pirk- lys“), Vėliau šiuo žodžiu imta vadinti taip pat tuos žemdirbius, valstiečius (plg. čekų hospites rustici), kurie, atsikėlę iš kitų valsčių ar netgi kitų kraštų (plg. hospes „colonus, gui ab extera regione advenit“ [Slownik taciny, p. 826]), apsigyvendavo stambiosios žemėvaldos ribose kaip laisvieji nuomininkai (/iberi hospites). Jie lik- davo ten susitarimo pamatu: kirto miškus, ruošė žemę arimui ir sėjai arba apdirbda- vo dirvonuojančią, kūrė sodybas, o už tai mokėjo nedidelę nuomą, iš pradžių taip pat duoklę natūra ir galėdavo keisti gyvenamą vietą. „Svečiai“ gaudavo žemės įvairaus dydžio, bet daugumas jų dirbo ne daugiau kaip 2—3 bonariumus (bonna- rium — to meto žemės matas). Pirmieji juos mini Karolingų laikų šaltiniai, bet „sve- čių“ (gosti, hospites) reikšmė ūkyje ypač išaugo XI a. Laisvųjų svečių institucija Vakarų ir slavų kraštuose kolonizavo naujas sritis, išplėtė dirbamos žemės plo- tus ir smarkiai padidino stambiąją žemėvaldą, kuri tokiu būdu savo valdose įdarbindavo laisvuosius bežemius valstiečius ir tuos, kurie patys ar jų tėvai tą žemę buvo praradę (Manteuffel, 1974, 111; Inglot, 1938, 30—31, 125— 128; Bujak, 1905). Mūsų reikalui ypač svarbus tas faktas, kad lotynų šaltiniuose naujųjų kolonistų — „svečių“ (hospites) dirbama žemė vadinama hospitium (Inglot, 1938, 30), žodžiu, kuris pasidarytas iš hospes, -itis. Vadinasi, labai galimas daiktas, kad pr. gasto taip pat žymėjo tokį sklypą, lauko ar dirvos gabalą, — teisingiausia būtų sakyti: tokį žemės naudmenų (yroznsa, Flurstiicke) gabalą (laukai, miškai, pie- vos ir kt.), — kuris buvo dirbamas valstiečio — „svečio“, jam pagal susitarimą priklausė, o pats žodis gasto (< *gasta) buvo pasidarytas su galūne -4 iš *gast(a) — „svečias“. Yra žinoma, kad, ligi atsikraustant ordinui, prūsai turėjo gerai organizuo- tą ir išplėtotą žemės ūkį, ir ordino administracija pripažino prūsų žemėtvarką, ku- rios vienas iš elementų, labai galimas daiktas, ir buvo naujųjų kolonistų — laisvųjų svečių institucija. Be apeliatyvo gasto, svečio pavadinimą *gast(a)- galėtų dar atspindėti prūsų kalboje ne visai aiškiai paliudytas asmenvardis Gastimus (Būga 1958, 257) ar Gas- tuno (Trautmann, 1925, 28). Nors kaimo vardas Gdstos, kaip atrodo, ir yra prūsų kalbos skolinys, atsiradęs iš gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“, natūraliai kyla asociacija tarp jo ir šakninę morfemą Gast- turinčių lietuvių vandenvardžių. Panašiai skambančius latvių kaimo vardą Gastis ir kalno vardą Gastin-kalns J. Endzelynas siejo su svečio pavadinimu — rus. rocts (Endzelins, 1956, 303). Taip galvojo ir P. Arumaa (1960), lietuvių vandenvardžius ir gyvenamųjų vietų pavadinimus su Gast- lygindamas su rytų slavų elementą gost- (-gosts) turinčiais vardais. Lietuvių vandenvardžių Gs- tas etc. lyginimą su *gast(a)- „svečias“ A. Vanagas (1981, 108) atmetė — tokia semantika, girdi, hidronimams netinkanti. Prieš pereinant prie vardyno su Gast- nagrinėjimo, reikia dar du dalykus pasvars- tyti. Pirma, P. Arumaa (1960, 174) ir, jo visai neminėdamas, A. Vanagas (1981, 108) su Gastas, Gūstamas etc. yra susieję vandenvardžius Guosté, Guostūs, pastara- sis pridurdamas, kad „Galbūt šaknis gast- yra apofoninis šaknies guost- variantas“. Išeidamas iš savo teorijos, J. Schūtzas (1988, 77) juos, kaip turinčius ide. 6, priskyrė sl. Zests, s. frizų gast ir kt. žodžių būriui. Tačiau Guosté (up. Prienų raj.), Guostūs (ež. Trakų raj.) bei Guosta-galis (km. Pakruojo raj.), UZu-guostis (km. Prienų raj.; iš Guostė) turi gerą darybos pamatą pačioje lietuvių kalbos dirvoje — tai guostas „kuokštas, guotas“ (Vanagas, 1981, 127) šalia guotas „banda, būrys, gauja; medžių, grybų, krūmų, javų nedidelė grupė, kuokštas“ (dėl -st- :-t- kaitaliojimosi plg. plaūstai „viena iš dviejų lentų, kalamų luoto šonuose...“ ir plaūtai „viena iš dviejų šoninių kelminio avilio lentelių...“ ; grumstas : grumtas), kurių kilmė, matyt, susi- jusi su ide. karvės pavadinimu *g¥ou- (Karaliūnas, 1987, 188—189; plg. Fraenkel, 1962, 177). Antra, kad Gdstas (up. Laziinai), Gastupis (Šeduva), Gastamas (up. Subačius), Gastaminas (up. Anykščiai) sudaro atskirą, nuo Griosté, Guostūs nepriklausomą 68 šaknį, iš kilmės veikiausiai susijusią su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“, matyti ir iš vardyno atitikmenų rytų slavų teritorijoje: T'ocrexo ež. (ITopxos), I'octénka up. (Crapuna, buv. Tverės gub.), I 'ocruxo ež. (norocr Scenckoif) ir daugelio kitų (Arumaa, 1960, 144—175). Ypač dažni upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų pavadini- mai, kuriuose rocT5 „Svečias“ eina antruoju dėmeniu (UepHorocTb, MorjiorocTB, Herocro ir kt.), neretai pasikeitęs į -rom (Bejrorom, Bparorom, Yamorom, ĮĮoMo- roma, Huorom(e) ir daugelis kitų). Šio tipo vardus P. Arumaa laiko archaiškais. Upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų pavadinimai su I'ocr- (-rocTe) (iš viso apie šimtą) paplitę nuo Pskovo— Novgorodo— Borovičių šiaurėje ligi Volynės pietuose, bet koncentruojasi Novgorodo apylinkėse; tai rodytų rytinius slavus pirmiausia čia apsistojus jų ekspansijos į šiaurę metu. Slavų kalbų pavyzdžiu drąsiai teigti lietuvių vandenvardžius Gdstas, Gūstupis, Gastamas, Gūstaminas slepiant ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“ trukdo gretiminė Gūstamas lytis Gastamas. Antra vertus, kad svečio resp. ko svetimo semantika tinka ir vandenvardžiams, matyti iš tokio pavyzdžio: Ežero ir upės vardas Svetūs (Dau- gai) (kaip Kertūs, Milčiūs, Niedūs) ir upės vardas Svetyčia (Dūkštas) (su priesaga -yčia kaip Kalnyčia, Skaryčia, Voryčia (Skardžius, 1943, 357; Vanagas, 1970, 142) yra iš tų lietuvių tarmių vietų, kur opozicija e : ie išlaikoma. Be to, Svetus šaknis esti taip pat kirčiuota (plg. acc. sing. Svėtų) ir turi aiškų šaknies vokalizmą e. Tad niekas netrukdo manyti, kad Svetūs, Svetyčia šaknis yra ta pati kaip bendrinių žodžių svėčias, svetys, svėčias „(adj.) svetimas“, svetuf?. Vadinasi, svečio semantika niekuo dėta, ir todėl upėvardžiai Gūstam-inas (su priesaga -inas [Vanagas, 1970, 155]), Gūsta-mas (su priesaga -mas, plg. Aūla-mas : aūlas, Garda-mas : gardas [Skardžius, 1943, 207]) bei Gastas, Gast-upis taip pat gali turėti *gasta- „Svečias; svetimšalis“. Upėvardis Gaštamas kaip ir kaimo vardas Gaštynai (Kelmės raj.) (šalia Gastyn-iškiai Šiaulių raj.) galėjo kaip gretiminės lytys atsirasti suplakus šak- nis Gast- (: *gasta- „svečias“) ir Gast- (: liet. *gašt-, lat. gašs „aitrus, gaižus, laiš- kus“ < *gasia- ar *gasus). Nagrinėjamų baltų asmenvardžių, vietovardžių, vandenvardžių, taip pat bendri- nių žodžių (pvz., pr. gasto) čia duodamam aiškinimui svarų argumentą sudaro tas faktas, kad svečio pavadinimas *gasta- yra realiai vartojamas baltų kalbų žodis. Tai lat. gasts „svečias“, moteriškos giminės forma gaška „viešnia“: abu jie žinomi iš liaudies dainų (ME I 608); dial. gosts (su o<a būdingu latvių augšzemniekų tarmėms) paplitęs Latgaloje, pasitaiko Vidžemės rytinėse tarmėse; variantas gaškis (su -Šk-< *-stį-) vartojamas šiaurės rytų Vidžemėje (JlayMane, 1977, 75—76 su žemėlapiu). Vien dėl to, kad gasts su savo variantais paplitęs rytinėje latvių kalbos arealo dalyje, vargu ar galima rimčiau žiūrėti į jų skolinimo (iš rus. TOcTb, rocTes) hipotezę. Jo vartojimas archaiškomis kalbos ypatybėmis pasižyminčiose latvių liaudies dainose, jo variantiškumas (gaškis, gaška, gaška), skirtingas kamiengalis (lat. -a- <ide. -0- : sl. -i-), be to, onomastinė medžiaga ir prūsų kalbos faktai verčia preferuoti nuomonę (Bpeiinax, 1969, 5—6), kad gasts „svečias“ ir gaška „viešnia“ < *eastiū yra latvių kalbos žodžiai, iš seno giminingi su rus. roctb, TOCTbA. r" Kitaip, visiškai nepagrįstai traktuoja Vanagas, 1981, 322-323. oe 69 Lat. gasts, atrodo, yra 0 kamieno, plg. gen. plur. forma gastu. Tematinę formą *gosto- turi slavų kalbų asmenvardis (obodričių kunigaikščio vardas) Gosto-mysl (IX a. pirmoji pusė), kurio antrasis sandas paliudytas asmenvardžio Mysl-o-wice. Buvus tematinę formą rodo ir slavų asmenvardis Goste-slav(s), kuris etimologiš- kai atitinka s. skand. (runų) hlewa-gastiR, tačiau turintį atvirkštinę sandų tvarką Visanos, Tonopos, 1963, 127, 129) (taigi šie slavų ir germanų asmenvardžiai savo struktūra yra liet., Vaiš-noras : Nor-vaišas tipo). Vadinasi, o kamieno torma *gasta-, kurią veikiausiai slepia vandenvardžiai Gūstas, Gasta-mas ir Gasta-m-inas, realiai paliudyta baltų ir slavų kalbose. Iš pr. gasto (< *gasta) matyti, kad baltų kalbose šalia 0 kamieno būta ir 4 kamieno. Jeigu čia dėstoma hipotezė teisinga, prie slavų (dar plg. serb. Milsgost) ir ger- manų (dar plg. germ. Fare-gastus, Arde-gastus : fara „giminė“, art „Jaukas“) kalbų, turinčių asmenvardžių, pasidarytų iš ide. svečio pavadinimo, prisišlietų ir baltų kalbos su savo asmenvardžiais — lietuvių Gasčiūnas, Gasčiūlis, *Gasčio- nis (: Gasčionys, kaimo vardas), *Gastynas (: Gastyniškiai, kaimo vardas) (su prie- saga -yna-, rodančia, kas kieno yra buvęs sūnus, plg. Gudynas: Gūdas, Latvynas : Latvis (Skardžius, 1943, 267]), ne visai aiškiais prūsų Gastimus ar Gastuno. Kaip ir germanų kalbose (plg runų -gastiR), pirmuose trijuose lietuvių asmenvardžiuose, atrodo, slypi i- kamienė forma *gasti-: *Gasti > Gasč- (prieš užpakalinės eilės balsius) // *Gasti- (prieš priebalsius). Lat. dial. gaškis „svečias“ yra taip pat i ka- mieno formos refleksas (< *gastis), o lat. gaska atspindi *gastia su ia kamienu (kaip rusų roctes). Kamienui i priklauso ir minėti lotynų, germanų bei slavų kal- bu svečio pavadinimai, todėl ir atstatomas i- kamienis ide. *ghostis „svečias; sve- timšalis“ (Pokorny, 1959, 453). Toks kamiengalio balsių įvairumas galėjo atsirasti, matyt, tematizuojant priebalsinio kamieno formą *ghost-, kas sutiktų su jau seniai keliama mintimi dėl tokios formos buvimo dūriniuose: s. sl. gospods „viešpats“ < *ohost-podi-, lot. hospes, -itis „svetimšalis; svečias“ < *ghost-potis. Jeigu čia nagrinėjamų baltų kalbų duomenų toks aiškinimas teisingas, baltų kalbos įeitų į tą vakarinių ide. kalbų arealą (sl. *gosts, got. gasts „svečias“, lot. hostis „svetimšalis; priešas“), kuriame buvo išlaikytas ide. archaizmas, atsispindin- tis ir anatolių kalbose, plg. luvių kašši „lankymasis, viešėjimas, vaišinimas(is)“ (< *kašti < *gasti < *ghosti aba *ghosi) (MBanos, 1973, 302—306). 6. Liet. karklai: s. ind. cattram J. Endzelynas (ME II 162) yra pareiškęs nuomonę, kad liet. kafklai „vartai; avių ėdžios; pintinis ratų kėbulas (SD)“, kdrklos „lazdelinės pakabinamos ėdžios“, karklės „keliami (nesuveriami) vartai; (pintinės) kopėčios; ratų (vežimo) gardės, ratai su gardėmis; rėmai, uždedami ant rogiy, malkas vežant; ėdžios“ ir lat. karkles „ėdžios; sietas grūdams sijoti“ gali turėti -k/- iš *-t/- ir būti toliau siejami su s. sak- sy hurth „(iš)pynimas, išpintas daiktas“, s. ind. crtdti „sega, sieja, riša“ bei, žinoma, su krndtti „suka, verpia“ (dar plg. s. ind. kartanam „verpimas“)*. 3 Kitokius aiškinimus žr. Fraenkel, 1962, 222. 70 Ta proga įdomu pažymėti, kad iš panašios prolytės (*kert-tro-) kildinami ir s. ind. cattram „Verpstas, varpstė“ bei afganų cūšai „t. p.“ < iran. *ča(r)stra-, kurių tarpinę stadiją *kertstro- (su *-tst- iš *-t¢-) rodytų iranėniškos kilmės skolinys suomių kalboje: kehrd „varpstė“ (Cowgill, Mayrhofer, 1986, 111; Mayrhofer, 1956, 382; 1976, 704). Tad šie baltų ir indoiranėnų kalbų žodžiai būtų bendrašakniai (*kort- : *kert-) ir turėtų panašius formantus (*-tlo- : *-tro-). Bendra būtų ir jų giminės kategorija: s. ind. cūttram yra neutrum; esama pamato manyti, kad niekatrajai giminei [*kark- la(n)] seniau priklausė ir karklai „vartai; avių ėdžios...“, pakeitęs nom. plur. *karkla (morfologiniu atžvilgiu plg. liet. vaftai : pr. lapi-warto (nom. plur.), s. sl. vrata). Tačiau, liet. karklai kildinant iš prolytės *kort-tlo-, susidaro fonetinio pobūdžio sunkumų. Mat priebalsiai f, d, būdami prieš £, yra virtę s baltų (plg. pvz.., liet. mėsti, lat. mest, pr. po-mests < balt. *met-t-), slavų, iranėnų ir graikų kalbose. Jeigu na- grinėjamų žodžių daryba siektų ide. prokalbę ar bent jau baltų-(indo) iranėnų dia- lektų kontaktų epocha, baltų *karttla- turėjo virsti *karstla- (*-tt- > -st-), po to pasikeisti į *karskla- ir dar vėliau — į *karksla- (sk prieš priebalsį virsta ks). Ka- dangi taip nėra, tenka manyti, kad *-tlo- prie *kert- | *krt- „sieti, rišti, pinti“ buvo pridėtas po to, kai virtimas f1>stf jau buvo pasibaigęs. Morfemų sandūroje vėliau atsiradęs #7 yra tiesiog supaprastinamas (lietuvių kalbai geminatos juk nebūdingos), plg., pvz., baritakis < *bant-takis < *band-takis „bandotakis“; Vytautas < *Vyt-tautas < *Vyd-tautas (plg. Taiit-vydas). Bet toks supaprastinimas yra vėly- vas reiškinys, todėl tenka pasidairyti kitokio aiškinimo. Žodžiai karklai (karklos, karklės, lat. karkles) yra rytinių baltų kalbų dariniai, bent jau nėra duomenų, kad jie būtų bendrabaltiški, o pakitimas *:/> k! atskirais atvejais (plg., pvz., liet. aūklė, lat. aukla, pr. auclo; liet. tiūklas, lat. tikls, pr. sasin- tinklo) siekia baltų prokalbę*, todėl labai galima, kad nagrinėjami žodžiai susidarė jau po šio fonetinio pakitimo, ir tada prolytéje *kart-kla- priebalsis ¢ disimilia- cijos keliu nesunkiai galėjo išnykti. Tikriau ką nors pasakyti trukdo ta aplinkybė, kad nežinoma tikslesnė minėtų fonetinių pakitimų (t, d>s prieš t; *tl>kl; tt >t) re- liatyvinė chronologija. Kad nagrinėjami žodžiai atsiradę nepriklausomai vienas nuo kito atskirai baltų ir atskirai indoiranėnų kalbose, matyti taip pat iš to, kad jie turi panašias, bet ne identiškas priesagas (balt. *-tlo-, indoir. *-tro-), skirtingą šaknies vokalizmą (balt. a<ide. 0, indoir. e). Paralelinę, taigi vėlesnę, darybą bei raidą rodo ir jų semantika: baltų kalbų žodžiai reiškia siejimo, rišimo, pynimo veiksmo rezultatą, o indoiranė- nų žodžiai yra sukimo, verpimo, įrankio pavadinimai. Baltų prokalbėje šalia kefg- ti (-ia) „jungti, ką nestipriai rišti prie ko“ (* ker-g- su šaknies išplėtimu -g-) galėjo gyvuoti ir *kert- | *kirt- „sieti, rišti, pinti“ (* ker-t- | *kir-t- su šaknies išplėtimu ar esamojo laiko formantu -f-), prie kurio, darantis šiuos vardažodžius, ir galėjo būti pridėta priesaga -kla- < *-tlo-. * Šis pakitimas Chr, Stangui (1966, 107) atrodo senas („hohen Alters“), 71 7. Liet. lakoti Veiksmažodis lakoti (-oja) „traukinti pieną su šliužu“ teZinomas iš F. Nessel- manno „Lietuvių kalbos žodyno“, kur jis taip pateiktas: /akoti (-oja) „die Milch laffen, d. h. mit Hilfe dės Zusatzes von Laff gerinnen machen“ N 348. F. Kuršai- tis ji davė savo žodyne ([K] 219) paėmęs iš F. Nesselmanno, — tai matyti iš nuoro- dos Ness. Nors jis ir abejojo šio žodžio tikrumu — todėl ir rašė jį su laužtiniais skliausteliais, — bet vis dėlto pažymėjo kirčio vietą: lakoti (-oja). Iš F. Nessel- manno ir F. Kuršaičio žodynų šį veiksmažodį perrašė A. Kuršaitis (KŽ II 1279) bei LKŽ autoriai, kurie, be to, paliko ir F. Kuršaičio kirčiavimą (LKŽ VII 91). Kalbotyrinėje literatūroje, kiek žinoma, kalbamasis veiksmažodis nėra nagrinė- tas ar jo tikrumas svarstytas. Iš to, kaip jis pateiktas LKŽ, kur palygintas su vok. laben ir laffen, matyti, kad LKŽ autoriai jo realumu neabejojo ir laikė jį tam tik- ru minėtų vokiečių kalbos veiksmažodžių perdirbiniu ar pan. Ir tai padaryta ne- atsitiktinai. Vok. dial. laben, lidben ir laffen turi lygiai tą pačią reikšmę kaip ir liet. lakoti, būtent „traukinti (pieną) su šliužu (durch Lab, Laff gerinnen machen)“ (Nessel- mann, 1851, 348; Paul, 1961, 356), ir yra vartojami šalia daiktavardžių Lab, Laff neutr. „pieno traukinimo priemonė, padaryta iš veršiuko skrandžio, šliužas“ (plg. dar vok. Labmagen) (Frischbier, 1883, 1; Paul, 1961, 356). Įdomu, kad vokiečių — prūsų kalbų Elbingo žodynėlyje XIV a. pradžioje žodžiu /ap verčiamas prūsų kal- bos žodis raugus (= liet. raugas) (PKP II 42). Bet šių veiksmažodžių panašumas reikšmės tapatumu ir baigiasi, kadangi forma jie skiriasi. Skolinimosi atveju vok. lab-|laff- jokiu būdu negalėjo virsti lak-; taip pat pasiskolinti /ab- ar lap- negalėjo būti pakeisti /ak- priderinant prie kokio nors lietuvių kalbos žodžio, kadangi kito žodžio tokia reikšme nėra. Labai galimas daiktas, kad /akoti (-oja) „traukinti pieną su šliužu“ reikšmės išsirutuliojimui turėjo įtakos vokiečių kalba, bet ta įtaka ėjo iš visai kitų faktų pusės. Vokiečių kalbos duomenų svarba iš tikrųjų daug didesnė — tie duomenys padeda paaiškinti ne tik /akoti (-oja) reikšmę, bet ir surasti bendrašaknių leksemų ir taip šiam retam lietuvių k. veiksmažodžiui išeiti iš izoliuotumo. Vokiečių kalba turi veiksmažodžių gerinnen sustingti, surūgti, suklekti“ (plg. die Milch gerinnt „pienas surūgsta, suklenka“, die Milch mittels eines Labs gerinnen machen „pieną su šliužu sutraukti, sušankinti, suklekinti“), zusammenlaufen „Susitraukti, surūgti, suklekti (apie pieną)“ ir rinnen „bėgti, tekėti, sroventi“, laufen „bėgti; tekėti, bėgti“ priešpriešą. Lietuvių kalboje tokio pobūdžio priešpriešą sudaro lakéti (-éja) „trau- kinti pieną su šliužu“ ir lėkti (lekia, Iėkė) „skristi; bėgti; smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti...“. Vokiečių kalboje semema „rūgti, stingti, klekėti (apie pieną); rau- ginti, traukinti*® pasirodo veiksmažodžių rinnen ir laufen priešdėlinėse formose, vadinasi, tam tikrais atvejais ji yra išriedėjusi iš reikšmės „bėgti, lėkti, mauti; bėgti, tekėti, sroventi“ (dar plg. švedų lopa „bėgti“: lopna „rūgti, gižti“). Iš čia nebesunku padaryti išvadą, kad veiksmažodžiai /akoti (-oja) ir lėkti (Iėkia, Iėkė) ne tik seman- * Plačiau apie sememą „rūgti, stingti, klekėti“ ir jos istorinį kontekstą žr. (Anuxnu, 1988, 51 x cnen.). 72 tiškai giminingi, bet ir pirmasis iš pastarojo kilęs. Tai rodo taip pat jų struktūriniai ryšiai, plg. skaloti (-0ja) „skarti, šerpetoti“ : skélti (skėlia, skėlė); platoti (-0ja) „kloti, tiesti; (refl.) plėstis, plisti...“: plėsti (plėčia, plėtė); kratoti (-dja) „(refl.) drebėti, virpėti, kukčioti“ : krėsti (krėčia, krėtė) „drebinti, purtyti...“. Kaip matyti, lakoti (-dja) reikšmė gali būti natūraliai išriedėjusi iš /ėkti (lekia, Iėkė) reikšmės, jo formaliniai struktūriniai santykiai su pamatiniu veiksmažodžiu reguliarūs, netgi F. Kuršaičio padėto kirčio vieta atitinka viso priesagos -o- vedinių tipo kirčiavimą, — visa tai daro lakoti (-0oja) kilmės ryšį su lėkti (lekia, 18ké) gana akivaizdų ir paties veiksmažodžio egzistavimą Prūsų lietuvių tarmėse neabejotiną. Tad kad kalbos faktas užfiksuotas viename kuriame nors žodyne — šiuo atveju F. Nesselmanno, — dar nėra tai pakankamas pamatas jį laikyti realiai gyvojoje kalboje nebuvusiu, pramanytu. Negana to, veiksmažodis lakoti (-0ja) Prūsų lie- tuviy tarmėse veikiau buvo senesnių laikų veldinys, kadangi iš /ėkti (Iėkia, Iėkė) jis pasidarytas su šaknies balsių kaita e : 0 (> a), kuri yra archaiška. Dėl tos prie- žasties minėtų vokiečių kalbos veiksmažodžių įtaka galėjo būti daugiau kataliza- toriaus pobūdžio — padėjo iš pirminės reikšmės „versti sulėkti, subėgti, lakinti“ išsikristalizuoti lakdti (-0ja) reikšmei. Visiškai tos įtakos nuneigti nederėtų. Ir kiti judėjimo veiksmažodžiai (pvz., bėgti, šokti, šankinti), kiek leidžia spręsti turimi duomenys, pieno traukinimo resp. gižimo, rūgimo reikšmę yra taip pat turėję Prūsų lietuvių tarmėse, iš kur ta reikšmė ir pateko į to krašto žodynus: Pienas sušoka, sukreka, subėga R 293, MŽ 392; Pienas subėga „... gerinnt“ N 325, su-šokti „zusammenlaufen, gerinnen, sauer wer- den (von der Milch)“ N 521; Surūgęs (sušokęs, suklekęs) pienas K 1 524, Pieną šliužu sutraukti, sušankinti K 1524. Tiesa, su-šokti reikšmė „surūgti, sugižti“ pažymėta taip pat K. Sirvydo žodyne (SD? 408), užfiksuota tarmėse (Rms), esančiose toliau nuo buvusio vokiečių kalbos arealo, kas rodytų savaiminę šios reikšmės raidą, bet jos atsiradimui tokiose tarmėse kaip Kps, Ss, Up minėtų vokiečių kalbos faktų įtaka taip pat visiškai neturėtų būti atmesta. Tai, kad lakoti (-0ja) „traukinti pieną su šliužu“ (< *,versti subėgti, sulėkti, lakinti“) ir lėkti (Iėkia, lėkė) yra bendrašakniai ir, be to, pirmasis pasidarytas iš pastarojo, yra svarbūs veiksmažodžio /ėkti (Iekia, Iškė) istorijos duomenys, tuo la- biau, kad jo vedinys pasižymi šaknies vokalizmu « (< ide. 0) bei formantu -o-, ki- lusiu iš ide. -4- < protoide. *-eh,-. 8. BIt. vans-/vens- „prastas, menkas, netikęs; tuščias“ Vandenvardžio Vericavas (ež. Dusetos; plg. dar Vencav-élis, ež. Dusetos), kuris, atrodo, yra sėliškos kilmės, šakninė morfema atstatoma čia *Vink- (Vanagas, 1981, 371), čia *Venž- [| *Vinž- (< ide. *ųeng'h- | *ung'h- [Mažiulis, 1981, 7—12]). Tačiau rekonstrukcija * Vinkiavas negalima kad ir dėl to, jog dabar lietuvių kalboje turėtume *Vinciavas (kaip, pvz., Vinč-ežeris < sėlių *Viné-ezeris [Būga, 1961, 276, 576] < baltų *Vink-), o kildinimas iš *Venž- | *Vinž- reikalauja keleto nedėsningų fonetinių pakitimų prielaidos, kas ir menkina jo patikimumą. 73 Kad šio ežero vardo išeities forma turėtų būti *Versavas®, pakankamai įrodyta V. Mažiulio (1981, 7—12): 1) to krašto (Dusetų) tarmių atstovų jis tariamas su -c- (-ts-), o t įspraudimas tarp priebalsių nm ir s būdingas lietuvių tarmėms; 2) tai aiš- kiai rodytų rus. Benycoso < liet. dial. *Ven'savas ir patvirtintų tikslus jo atitikmuo vakarų baltų teritorijoje (jotvingių Wensowa). Jotv. Wensowa lokalizuojamas Mozūruose, Olecko apskrityje, „kur 1562 m. dar tebebuvusi giria, vardu Wensowa“ (Būga, 1961, 149), o vėliau stovėjęs dvaras ir gyvenvietė (vokiškai) Wensewen (Batūra, 1985, 408). Su jais, be abejo, siejasi ir P. Dusburgiečio (1985, 199) bei N. Jerošino minima giria Winse, lokalizuojama tarp Negutino ir Snervų ežerų (Batūra, 1985, 408). Jotvingių vardai Winse, 1562 m. Wensowa (vok. Wensewen) tapatinami su kuršiškos kilmės latvių Verizava (Ventspi- lės parapijos dvaras; vok. Wensau), 1253 m. Vense, Wense (Būga, 1961, 149, 844; Endzelins, 1974, 448, 461, Blese, 1930, 310) ir dėl to jotvingių vardai skaitomi su -z- (= liet. -ž-): „būtų jotvingiai vadinę Venzavo = kurš. — la. Venzava® (Būga, 1961, 148). Štai kodėl, sulyginus liet. Veficavas ir jotv. Wensowa, ir reikėjo lietuvių vandenvardį taip pat kildinti iš *Venž- | *Vinž-. Dėl to V. Mažiulis (1981, 8) dar taip rašo: „Verficavą (dial. Vinitsavas) galėtume vesti iš sėl. *Vensavas, tačiau neran- du nė vieno kito (bent jau patikimo) baltų hidronimo (aiškiai ne asmenvardinės kil- mės!), kuriame slypėtų balt. *Vens- ar *Vins-“. Ir vis dėl to — kad ir labai keista — čia turime, atrodo, baltų šaknį *Vens- // *Vins-, reiškusią ką nors netinkamą, pras- tą, menką ir pan. Veficavas niekas netrukdo sieti su ežero vardu Vincėlis (Kuktiškės) ir balos var- du Vefrichbalė (Kudirkos Naumiestis) (taip jau Vanagas, 1970, 103, 130)". Jų šaknis Venc- | Vinc- (jeigu pirmasis nėra dialektinė lytis su in iš en) gali turėti į priebalsių junginį -ns- įspraustą f, taigi būtų atsiradusi tokiu pat būdu kaip Veficavas. Šios šaknies galėtume, be to, ieškoti upėvardžiuose Vensutis (Dotnuva), kurį su Veiica- vas atsargiai lygino A. Vanagas (1970, 211)“, taip pat Vansūpis (Dotnuva). Kalbant apie hidronimų ir toponimų šaknį Vens- / Vins-, reikia pažymėti, kad jotvingių Winse, Wensowa galima skaityti su -s- (nebūtinai su -z-), kadangi dabarti- nė lenkų kalbos forma Wezewo (vok. Wensewen) gali būti vokiško tarimo substi- tucijos (z> 2) rezultatas, toks kaip, pvz., vardo pr. *Sulovo | *Sulava > lenkų Zulawy (Brocki, 1978, 132). Tokiu atveju, savaime aišku, lat. Vefizava, kuršių Vense, Wense su jais neturėtų nieko bendra ir sudarytų visai atskirą šaknį (plg. Kiparsky, 1939, 203). Lietuvių ir latvių kalbų tarmėse plačiai vartojami tokie žodžiai: liet. vafiiskaris „užperėtas, sugedęs kiaušinis“, lat. vanskaris, vanskars, vanskare, vanskara ,uz- perėtas, bet neužverstas kiaušinis“. Gyvojoje kalboje daug kur jie tariami su fo- netiškai tarp n ir s atsiradusiu £: liet. vafiickaris, lat. vanckaris etc. Šiuos žodžius J. Endzelynas laiko dūriniais, kurių pirmuoju dėmeniu vans- einanti sustabarėjusi nom. sing. forma *vana-s, etimologiškai sutampanti su got. wans ,,(adj.) neturintis, stokojantis, triikstantis, ermangelnd“; antrąjį dėmenį sudaranti veiksmažodžių ® Tokią formą pradžioje atstatė ir A. Vanagas (1970, 211); gaila, kad nuo jos vėliau atsisakė (Vanagas, 1981, 371). 7 Gaila, kad nuo šių lyginimų A. Vanagas (1981, 362, 372) vėliau atsisakė. 74 liet. perėti, lat. perét šaknis. Disimiliacijos keliu (v — p>v—k) *vansp- virtęs vansk- (Endzelins, 1979, 403—404). Tokią hipotezę paremtų panašios formalios ir semantinės struktūros liet. pik- peris (su fonetiškai tarp k ir p išnykusiu t), piktperis (dial. taip pat piktparas) „už- perėtas, sugedęs kiaušinis“, kurio antruoju sandu iš tikrųjų eina veiksmažodžio perėti šaknis. Šios paralelės, taip pat pikt-maišis ,uZperétas kiaušinis, užperas“ dar ir tuo svarbios, kad iš jų galima gauti informacijos ir apie sandą vans-. Kuria reikšme čia vartojamas piktas, matyti iš tokių vedinių: pikčiavaikis „menkas, silp- nas žmogus; niekam tikęs žmogus“, piktūarklis „prastas, nususęs arklys“, pikta- karvė „menka, sunykusi karvė“, piktgrūdis „prastas, menkas grūdas“. Vadinasi, ir žodžių pik(t)peris, piktmaišis pirmuoju dėmeniu einantis piktas turi reikšmę „prastas, niekam tikęs“ (LKŽ IX 958). Be to, piktas tam tikruose kontekstuose gauna reikšmę „tuščias“: pikt(a)žiedis „tuščiaviduris, nevaisingas žiedas“. Įdomu, kad tokią reikšmę lengva įžiūrėti ir Baltijos vokiečių kalbos žodyje Wann-Ei „ūž- perėtas arba ne visai pilnas kiaušinis“, kurio wann tikriausiai pasiskolintas iš lat- vių kalbos (Endzelins, 1979, 404, išn. 27). Būdvardžio piktas vediniai turi, be to, reikšmę „velnias, kipšas““: pikčius „pikta dvasia, kipšas“ (su priesaga -iu- [Skardžius, 1943, 79]), piktis „velnias, pikčius“ SD (su priesaga -io- kaip juodas : jūodis „juo- das arklys“, plikas : plikis (Skardžius, 1943, 66]); dar plg. pikčėnas „pikta dvasia, kipšas“, kuris tačiau su -onas (kaip kuprénas „kas su kupra, kuprys“: kupra, tévo- nas „tėvukas“: tėvas [Skardžius, 1943, 272—273]) pasidarytas iš pikčius arba iš būdvardžio *pikčias „piktas“ (slypinčio pikčia-vaikis „menkas, silpnas žmogus...“, pikčia-votė „piktavotė“). Tokiu būdu nustatome, kad būdvardis piktas 1) eina sudurtinių užperėto kiau- šinio pavadinimų pirmuoju sandu (pik(t)-peris, pikt-maišis),| kurio reikšmė yra „prastas, menkas, nususęs, sunykęs, niekam tikęs“ ir „tuščias“, 2) įeina į fiziogra- finių terminų sudėtį, plg. piktežeris ,,uzakes, liūnu užėjęs ežeras“, piktpurvis „klampi vieta, klampynė“ ir 3) iš jo padaryti vediniai reiškia „nelabasis, velnias, kipSas®. Reikia dar pridurti, kad atitinkami būdvardžio piktas veiksmažodžiai yra ne tik pykti(-sta), lat. pikt(-stu), pikt (piku, piku) „t. p.“, bet ir liet. pyksti (-ta, pysko) „gesti“ (šalia pikšti (piškia) „pyktis, bartis®). Ryšium su tuo įdomu, kad analogiškas reikšmes randame taip pat žodžių, tu- rinčių šakninę morfemą vans- (vanc-): 1) užperėto kiaušinio pavadinimų liet. vafi- skaris, lat. vanskaris etc. pirmojo sando reikšmė yra „Sugedęs“ (taigi „prastas, menkas, niekam tikęs“) bei „tuščias“ (plg. Baltijos vok. Wann-Ei „... ne visai pil- nas kiaušinis“); 2) Sakniné morfema vans- / vens- (venc-) pasirodo upių, ežerų ir balų pavadinimuose Vens-utis, Venc-avas, Vinc-ėlis, tarp jų ir sudėtinių pavadini- mų pirmuoju sandu (Vans-ūpis, Veric-balé); 3) lietuvių kalbos tarmėse yra vartojami vėncas „velnias“ (3 kirč.) Vlkv, Alk, Kt, Žal, Kps, Vit, Klvr, Krok, vénsas „t. p.“ Lkš, VšR, KzR, Mrs. Šaknies pik- žodžių užduotą semantinę filiaciją pratęsia eti- mologiniai germanų kalbų atitikmenys, kūrie pagal J. Endzelyno hipotezę yra: be minėto got. wans, dar s. isl. vanr „(adj.) trūkstantis, neturintis“, s. ang. wan, s. vok. aukšt. wan „t. p.“ (germ. *wana-s), taip pat s. isl. vana „mažinti“, norv. dial. vana „t. p.“, šved. for-vana „gadinti“ (t. y. „daryti, kad gestų“, plg. liet. pūkšti 75 (-ta) „gesti“ šaknies pik- žodžių būryje). Dėl to, kad visas šias panašias, kartais ir tolygias reikšmes turi vienos šaknies žodžiai (piktas, pykti), yra galima daryti išvadą, kad ir šakninę morfemą vans- | vens- (vanc- | venc-) turintys užperėto kiau- šinio, upių, ežerų, balų ir velnio pavadinimai yra giminingi tarpusavy ir su minėtais germanų kalbų faktais. Konkrečiau kalbant, tarpusavy yra giminingi, iš vienos pu- sės, liet. vanskaris, lat. vanskaris etc. pirmasis sandas vans- (dial. vanc-) ir vėncas, vėnsas „velnias“, iš kitos pusės, su jais etimologine plotme tapatintini vandenvar- džių (toponimų) Vens-ūtis, Vefic-avas, Vinc-ėlis, Vans-ūpis, Vefic-balė šakninė morfema resp. pirmasis sandas. Tačiau visų šių leksemų tapatinimui sunkumų sudaro šaknies vokalizmo skirtumas: užperėto kiaušinio pavadinimo pirmasis sandas turi a, velnio pavadinimas ir daugumas vandenvardžių (toponimų) — e (šalia nykstamojo laipsnio vokalizmo formoje Vincélis Kuktiškės, Utenos raj., jeigu čia, žinoma, nėra en tarminio tarimo). Be to, skiriasi ir šaknies priegaidės: kiaušinio pavadinimai lietuvių ir latvių kalbose turi cirkumfleksinę, lietuvių hidro- nimai (toponimai) taip pat cirkumfleksinę, o velnią žymintys žodžiai — akūtinę. Dėl tų skirtumų galima pasakyti štai ką. Šalia paplitusios krintančiosios (baltų cirkumfleksinės) žodžiuose vanskaris, vanskars, vanskare, vanskara latvių kalboje paliudyta ir tęstinė (stiepta) intonacija, baltų akūtinės refleksas: vaiiskars ME IV 468, 472 (< balt. *vdns-), vadinasi, intonacija sutampa su liet. véncas, vėnsas. Už- perėto kiaušinio pavadinimai latvių kalboje įvairuoja ne tik šaknies intonacija. Dėl desemantizacijos (ryšys su perét nebejaučiamas) antrasis dėmuo tapo nedėsningų fonetinių pakitimų pažeidžiamas: latvių kalbos tarmėse randame ir vanckurs, vanckuris (su -u-), ir vanckulis, vanskulis (su -u- ir -I-) ME IV 468—469, 472. Varijuoja ir jų reikšmė: iš sugedusio, užperėto kiaušinio reikšmės yra išriedėjusi reikšmė „kas nepavykę, nepasisekę“, ir tąja reikšme vanskaris etc. pavartojamas kaip keiks- mažodis, plg. Gans lama guovi: kur tu lid, vanckars tads! ME IV 469 ir Kur tu lid, venckulis tūds! (piemuo šaukia į javus einančiam avinui) ME IV 536. Kadangi šių frazių formalioji ir semantinė struktūra identiška ir abi jos užrašytos iš tos pačios tarmės (Stendės), visiškai aišku, kad vanckars ir venckulis yra tas pats — užperėto kiaušinio pavadinimai, ir jų pastaroji forma turi šaknies vokalizmą e. Šis vokalizmo laipsnis gerai paliudytas ir lietuvių kalbos tarmėse: veiickaris Sg, Skn, vefiskaris Prk. Tad užperėto kiaušinio pavadinimo pirmasis sandas šaknyje yra ir su a, ir su e, — reiškinys, žinomas lietuvių ir kitose baltų kalbose, plg. danga ir denga, mazgas ir mėzgas, bėbras ir būbras, mėlas ir žem. malas, šeima ir lat. saime, lat. brangs ir brengs. Tokiu atveju veiickaris, veiiskaris, lat. venckulis pirmasis sandas sutampa su tikri- nių vardų Vericavas, Vericbalé, Vensūtis šaknimi. Dėl akūtinės intonacijos (lat. vaiskars, liet. véncas, vénsas) ir dėl savarankiškų leksemy buvimo (véncas, vénsas) užperėto kiaušinio pavadinimų pirmasis sandas vans- | vens- (vanc- | venc-) vargu ar gali būti sustabarėjusi nom. sing. forma *vana-s. Iš viso duomenų komplekso matyti, kad čia esama šaknies vans- | vens-, turėjusios reikšmę „prastas, sugedęs, niekam tikęs“ ir „tuščias, nevaisingas“ ir etimologiškai sutampančios su s. isl. vansi masc. „mažinimas, mažėjimas; gė- da“, norv. dial. vanse masc. „trūkumas, stoka“, vid. šved. vansi „trūkumas, yda, kliauda“ s. isl. vansa „daryti žalą, kenkti“. Sie germanų kalbų žodžiai yra 76 bendrašakniai su minėtais got. wans „neturintis, stokojantis, trūkstantis“, s. isl. vanr „t. p.“, s. isl. vana „mažinti“, šved. for-vana „gadinti“ (Jėhanne- sson, 1956, 47—48), bet turi prie šaknies pridėtą išplėtimą *-os-. Tikriausiai iš latvių kalbos gautas Baltijos vok. wann gali turėti -nn iš *-ns-. Kyla klausimas, kodėl dabar, jeigu čia būta tautosilabinio an (en), lietuvių kal- boje neturime *vąsk- ar *vesas vietoj vénsas ir latvių kalboje — *uosk- < *vuosk- < < vansk-. Lietuvių kalboje dėl to kaltas, matyt, priebalsio ¢ įsispraudimas tarp nir s: atsidūręs prieš sprogstamąjį c dvigarsis an (en) ir galėjo nebūti vokalizuoja- mas. Kad taip galėjo būti, rodytų, pvz., dial. vaiičas „vąšas“ Vdk, Rt, Trg, Up bei vafickaras „vąškaras“ Šln, taip pat turintys t tarp n ir š. Latvių kalboje vanskaris etc. (< *vansa-peris), venckulis priklauso prie tų baltiškos kilmės žodžių (blandi- ties, censties, lunkans, sprands, blinda etc.), kurie turi išlaikę sveikus tautosilabinius junginius an, en, in, un (dėl to žr. J. Endzelyno straipsnį [Endzelins, 1974, 144— 159]). Būdvardinę šaknį *vans(a)- | *vens(a)-, reikšme „prastas, menkas, niekam tikęs“ bei „tuščias“, ir gali turėti lietuvių hidronimai (toponimai) Veficavas, Veiic- balė, Vens-ūtis, Vans-ūpis. Jeigu jotvingių Winse, 1562 Wensowa šiai šakniai taip pat priklausytų (bet ne šakniai * Venz- = liet. *Venž-), visiškai sutampantys (is- skyrus tik galūnę) liet. Veficavas < *Vefrisavas ir jotv. Wensowa sudarytų leksinę izoglosą, kuri — kaip ir Čičirys, Čičirė < sėlių *Cicir- < baltų *kikir- | *kiker- „žirnis“ (plg. pr. keckers, keckirs „žirnis“) — šiaurės rytų Lietuvos kampą (Duse- tos, Zarasai) jungia su vakarinių baltų kalbų arealu. LITERATŪRA Arumaa P. Sur les principes et méthodes d'hydronymie russe: Les noms en gost’ || Scando- Slavica. 1960. T. 6. P. 144—176. Batūra R. Paaiškinimai // Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985, Bielenstein A. Die Grenzen des Lettischen Volkstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Petersburg, 1892. Blese E. Die Kuren und ihre sprachliche Stellung im Kreise der baltischen Volksstimme || Congressus secundus archaeologorum balticorum. Rigae. 19—23, VIII. 1930. P. 293—312. Brocki Z. Baltico-Slavica Huberto Gurnovičiaus toponiminiuose darbuose |] Baltistica. 1978. T. 14602). P. 130-133. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958. T. I: 1961. T. III. Bujak F. Studia nad osadnictwem Matopolski. Krakow, 1905. Cowgill W., Mayrhofer M. Indogermanische Grammatik. Heidelberg, 1986. T. 1. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985. Endzelins J. Senprūšu valoda. Rigū, 1943. Endzelins J. Latvijas PSR vietvardi. Riga, 1956. I dala, 1. sėjums (A— J). Endzelins J. Darbu izlase. Riga, 1974. T. II ; 1979. T. III, 1. dala; 1982. T. IV; 2. dala. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wėrterbuch. Heidelberg-Gottingen, 1962. Frischbier H. Preussisches Wėrterbuch. Berlin, 1883. T. 2. Inglot S. Historia spoteczna i gospodarcza šredniowiecza. Lwow, 1938. Johannesson A. Islindisches etymologisches Wėrterbuch. Bern, 1956. Kalwaitis W. Lietuwiškų Wardų klėtelė. Tilžėje, 1910. Karaliūnas S. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. V., 1987. Kiparsky V. Die Kurenfrage. Helsinki, 1939, LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941. T. I; 1986. T. XIV. LPŽ — Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. I (A—K). Mayrhofer M. Kurzgefasstes etymologisches Wėrterbuch des Altindischen. Heidelberg, 1956. T. I; 1976. T. III. | Manteuffel T. Kultura Europy Sredniowiecznej. Warszawa, 1974. Mažiulis V. Selonica // Baltistica. 1981. T. 17(1). P. 7—12. Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. V., 1988. T. I (A— HK). ME — K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica | Redišėjis, papildinajis, turpindjis J. Endzelins. Riga, 1923-1925. T. I; 1929-1932. T. IV. Nesselmann G. H. F. Worterbuch der Littauischen Sprache. Konigsberg, 1951. Paul H. Deutsches Worterbuch. 8. Aufl. bearbeitet von A. Schirmer. Halle (Saale), 1961. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Waorterbuch. Bern und Miinchen, 1959. PKP — Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. II. Razmukaitė M. Kaliningrado srities istorinių vietų vardų tradiciniai lietuviškieji atitikmenys // Kalbos kultūra. V., 1985. Sąs. 49. P. 73—80. Schiitz J. Revision der Namen mit -gast || Beitrige zur Namenforschung. 1988. T. 23, P. 68—82. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Stownik laciny šredniowiecznej w Polsce. Wroslaw-Warszawa..., 1977. T. 1V (F—H), ze- szyt 6(34). Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Olso-Bergen-Tomsėo, 1966. Trautmann R. Die altpreussischen Personennamen. Gottingen, 1925. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. Anuxrnn A. E. Onsrr ceMaHTHu4ecKoro aHajiu3a ELE OMOHHMHH Ha HHIOEBpOIEHC- KOM (dome. HosocuG6upex, 1988. Epeiijak: A. ĮluajiekrHas JiekcHKa JIATTAJIbCKHX TOBOPOB BEPXHENATHIICKOrO AHAJICKTA H ee ucropuueckHe CB33u: AsToped. AMC. ... KAHJ. QHION. HayK. Pura, 1969. Manos Bau. Be. Pa3sickaHH1 B OOjacTH AHaTOJIHŪCKOTO S3BIKO3HAHMS į| DTHMOJIOTHA — 1971. M., 1973. HMiBanos B. B., Tonopos B. H. K pexoHCTPyKIHH IPACIaBAHCKOTO TEKCTa || CnaBstHCKO€ s3LIKO3HaHHEe. M., 1963. Jlaymane B. D. JlekcHuecknil MaTepuaji AHAIEKTOJIOTHYECKOTO aTiaca JIaTbINICKOTO 535IKA, OTDpaxXAIOINIHI JIATSINICKO-DYyCCKO-OeJIOpyCCKO-I10JIbCKHE: KOHTAKTBI || KourakTki: jtaTbmiekoro s3srKa. Pura, 1977. Tonopos B. H. Ilpycckuit szsk. CnuoBaps (E—H). M., 1979. Gdacnuep M. DTHMOJIOTHYECKHI CJIOBAapb pyCCKOTO A3bIKA. M., 1986. T. 2. S. KARALIŪNAS SPRACHWISSENSCHAFTLICHE BEMERKUNGEN Zusammenfassung Die Spuren des idg. *ghostis Gast; Fremde* sind wahrscheinlich erhalten: 1) in den Perso- nennamen lit. Gasciiinas, Gasčiūlis, *Gaséionis (< ON Gasčionys) < Gasc- < *Gasti- || *Gasti-; 2) im apr. gasto ,,Ackerstiick, Flurstiicke, Felder (die bearbeitet von „Gūsten“ — freien Bauern worden waren)*; 3) in den Gewissernamen lit. Gdstam-inas, Gasta-mas, Gasta-s, Gast-upis und 4) in den Appellativa lett. gasts „Gast“ (o Stamm), gaskis „id.“ (< *gastis), fem. gaska (< *gas- tia). 78 Urverwandtschaft zwischen lit. karklai, karklos, karklės „Tūr, Pforte, Raufe, Krippe...“, lett. kafkles „Raufe; Getreidesieb“ (< *kort-tlo-) und ai. cattram „Spindel“ (< *kert-tro-) wird vermutet, Lit. lakoti (-0ja) „durch Lab gerinnen machen“ ist wohl eine Ableitung von Iėkti (Iškia, Iėkė) »fliegen; laufen, rennen“. Die Wurzel von Gewisser- (und Sumpf-) namen lit. Veiicavas, Vincélis, Veiic-balé, Vensitis und Vans-upis ist wohl gleichzusetzen mit den ersten Komponenten von lit. vaiiskaris, veiiskaris „ein unausgebriitetes Ei“, lett. vanskaris, vanskars, vanskare, vanskara „ein bebriitetes, aber un- fruchtbar gebliebenes Ei“ (wohl aus *vans- | *vens-peris).