Lietuviškų terminų vaizdingumo klausimu

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) KAZIMIERAS GAIVENIS LIETUVIŠKŲ TERMINŲ VAIZDINGUMO KLAUSIMU 1. Įvadinės pastabos 1. 1. Būdingiausi mokslo kalbos bruožai yra abstraktumas, logiškumas, objek- tyvumas, tikslumas ir kt. Išraiškingumas ir vaizdingumas nepriklauso prie svar- biausių bendrųjų mokslo kalbos ypatybių. Dėl to buvo manoma, kad emocinė-eks- presinė konotacija mokslo kalbai ir terminijai išvis nebūdinga. Tačiau jau seniai pradėta kelti mintis, kad mokslo kalba nėra visiškai stilistiškai neutrali, kad joje yra savitų emocinės-ekspresinės konotacijos bruožų (Koxnxna, 1971, 32; KajrMsi- koa, 1974, 83—88; Cenresnu, 1976, 46 — 109). Mokslo kalboje beveik nerasime raiškių žodžių, kurie bendruosiuose žodynuose žymimi specialiomis stilistinėmis pažymomis, pvz. : fam. (familiarus), iron. (ironiškas), juok. (juokaujamasis), malon. (maloninis), menk. (menkinamasis), niek. (niekinamasis), vulg. (vulgarizmas) ir pan. Taigi mokslo kalbai nebūdingi nei ryškūs melioratyvai, nei perjoratyvai. La- bai nedaug joje vartojama ir frazeologizmų, palyginti neįvairios perkeltinės žodžių reikšmės. Kituose funkciniuose stiliuose ryškiai konotuoti žodžiai mokslo kalboje dažnai vartojami visiškai kitaip. Pavyzdžiui, ištiktukai mokslo kalbos tekstuose arba išvis nevartojami, arba kai kuriuose jos žanruose ir posistemiuose atlieka tik specialią pavadinamąją (nominatyvinę) funkciją (pvz., paukščių balsų apibūdini- mas mokslinėje ornitologijos literatūroje). Emocinė-ekspresinė konotacija laikyta ir mokslo kalbos yda (Ilauduxros, 1968, 26; Jlantesa, 1968, 136—139 ir kt.). Antra vertus, buvo ir tebėra kalbininkų, kurie mokslo kalbos emocinę-ekspresinę konotaciją energingai gina, tvirtindami, kad ji reikalinga mokslo kalbos paveikumui, kad mokslininkas negali būti vien tik faktų konstatuotojas, bet turi būti ir jų vertintojas (Cenxennu, 1976, 29 ir kt.). Šis reika- lavimas ypač pabrėžiamas kalbant apie visuomenės mokslų kalbos specifiką. Ne- pritardami kraštutinėms nuomonėms šiuo klausimu, manytume, kad teisus M. Sen- kevičius, teigęs, kad emocingumo ir ekspresyvumo elementai nėra vidinė ir būtina mokslo kalbos ypatybė (Cenxenua, 1976, 32). Šis dalykas tik leistinas ir toleruo- tinas tam tikrose ribose. Emocinė-ekspresinė konotacija mokslo kalboje priklauso ir nuo autoriaus (moks- lininko) individualybės: tos pačios specialybės ir vienodos kvalifikacijos moksli- ninkai toli gražu nevienodai rašo — vienas vaizdingiau, plėtriau, kitas — sausiau, glausčiau. Vadinasi, galima tvirtinti, kad mokslo kalbos raiškumą lemia ir objek- tyvūs, ir subjektyvūs dalykai. Aptariant emocinės-ekspresinės konotacijos vaidmenį mokslo kalboje, reikė- tų dar pabrėžti, kad ji siejasi su mokslo kalbos modalumu, o pačia bendriausia prasme — su antropocentrizmu. 26 1.2. Žodžio leksinės reikšmės turinys sudarytas iš dviejų dalių — intensionalo (leksinés reikšmės branduolio) ir implikacionalo (semantinių požymių periferijos) (Huxuran, 1983, 24). Be to, lingvistinėje semantikoje leksines reikšmes dabar jpras- ta skaidyti semomis — mažiausiais prasmės vienetais. Semų visuma yra ne papras- ta, bet tvarki sankaupa. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad egzistuoja semų hierar- chija: viršutinėje jos dalyje esančios abstrakčiausios ir bendriausios (kategorinės) semos, 0 apačioje — konkrečiausios (I'ymasmutoc, 1985, 19 ir kt.). Emocing-eks- presing konotacija vieni tyrinėtojai sieja su leksinés reikšmės implikacionalu arba net ir visai nepriskiria jo prie leksinés reikšmės, laikydami ją tam tikru leksinés reikšmės antsluoksniu, o kiti emocionalumą ne tik atskiria nuo ekspresyvumo, bet pastarąjį suskirsto dar ir rūšimis (inherentinis ir adherentinis ekspresyvumas). Nesigilindami į leksinės reikšmės struktūros subtilybes ir nuomonių skirtumus šiuo klausimu, šiame straipsnyje aptarsime tik su terminologija susijusius dalykus, lai- kydamiesi nuomonės, kad terminologinė reikšmė įeina į žodžio leksinę reikšmę kaip specialių semų visuma. Taigi šiame straipsnyje aptarsime daugiausia tik vie- ną dalyką — emocinės-ekspresinės konotacijos leksinę (termininę) raišką ir svar- besniuosius jos bruožus lietuvių mokslo kalboje. 2. Emocinės-ekspresinės konotacijos raiška terminijoje 2.1. Paplitusi nuomonė, kad mokslo kalbos leksiką sudaro 3 sluoksniai: lite- ratūrinės kalbos leksika, bendroji mokslinė leksika ir terminija. Pastaroji taip pat nevienalytė. Galima išskirti bendrąją mokslinę, tarpmokslinę ir konkrečiąją moks- linę terminiją. Be to, terminiją dar papildo nomenklatūra ir profesionalizmai. Mokslo kalboje apskritai vyrauja vardažodžiai ir vardažodinės konstrukcijos. Iš sti- listikos priemonių, M. Senkevičiaus nuomone, mokslo kalboje nevartojami įasme- ninimai, hiperbolės, alegorijos, bet dažnokai vartojami palyginimai ir sinekdochos (Cenkenuu, 1976, 56). E. Kalmykova yra teigusi, kad mokslo kalboje labai savitai vartojamos metaforos. Semantinės metaforos dvilypumas (pavadinti daiktą ir api- būdinti jį) moksliniam stiliui esąs nebūdingas. Čia iškylančios tik komunikatyvinė, informatyvinė ir nominatyvinė metaforos funkcijos (Kanmeixosa, 1974, 83). Ši E. Kalmykovos mintis tik iš dalies yra teisinga: kai kuriuose mokslo kalbos posi- stemiuose distinktyvinė terminų funkcija užgožia nominatyvinę. Dėl to ir metafo- ra įgyja raiškių ekspresijos bruožų (apie tai bus kalbama vėliau, aptariant sistema- tikos terminus). Su visų vartojamąja leksika ir bendrąja moksline leksika išraiški metafora į mokslo kalbą labai retai patenka. Daug dažniau mokslo kalboje emo- cinė-ekspresinė konotacija sietina su įvairiais lyginimais, nes analogija — vienas svarbiausių mokslinio mąstymo būdų. S. Nikitina mokslo kalbos metaforas skirsto į kelias grupes: 1) paremtas tradi- ciniu reikšmių perkėlimu pagal išorinius požymius ar funkcijas (tokius reikšmių perkėlimus ne visi kalbininkai laiko metaforomis); 2) nominatyvines ir predikaty- vines metaforas; 3) epiforas ir diaforas (Hukutuua, 1987, 37). Jos nuomone, mokslo kalboje daugiausia vartojama nominatyvinių metaforų. Šios metaforos yra pirmi- 27 nės: moksliniai objektai neturi kitų pavadinimų. Tuo mokslinės metaforos skiriasi nuo poezijos metaforų. Turbūt neteisūs tie tyrinėtojai (M. Senkevičius ir kt.), kurie tvirtina, kad žodžio ar žodžių junginio ekspresyvumas nublanksta, kai jis yra terminologizuojamas ar- ba ilgai vartojamas terminijoje. Iš tikrųjų tokie terminai, kaip antai: avinų kaktos (geomorfologija), balnas (geomorfologija, matematika), katės akis (mineralogija), kepurė (meteorologija), sliekas (technika), raganos šluota (botanika), kiškio ašarė- lės (augalų sistematika), sraigė (gyvulių ir žmonių anatomija) ir pan., ekspresyvumą išlaiko (turi), nes vieni jų (pvz., balnas, kepurė, sliekas, sraigė) emocinę-ekspresinę konotaciją įgyja kartu su terminologizacija, o kiti (pvz., raganos šluota, kiškio aša- rėlės) dėl terminologizacijos jos nepraranda, nes pasikeičia tik jų leksinė reikšmė, įgydama terminologinių semų. Tiesa, ilgai vartojamų terminų motyvacija ir apskri- tai vidinė forma blunka, bet ekspresyvumas, mūsų nuomone, daugeliu atvejų iš- lieka. Literatūrinės kalbos ir bendroji mokslinė leksika dažnai pasidaro vaizdinga tada, kai pavartojama neįprastomis reikšmėmis, kai vieno stiliaus žodžiai perke- liami į kitą stilių. Rašantieji dažnai jaučia tokių žodžių stilistinį makaroniškumą ir stengiasi išskirti juos kabutėmis, pvz.: „skiepyti“ polimerai, senamiesčių „reanima- cija“, karvės „veidas“ ir pan. Toks mokslo kalbos gyvinimas iš tikrųjų yra susijęs ne su vaizdingumo siekimu, o su rašančiųjų kalbiniu nekompetetingumu, neradimu reikiamo neutralesnio ir tikslesnio žodžio. Specialistams mokslo kalboje kartais sunku atsisakyti ir žargonizmų bei profesionalizmų, kurie taip pat dažnai yra savo- tiškai vaizdingi ir raiškūs. 2.2. Prof. J. Pikčilingis yra pastebėjęs, kad emocingumu ir ekspresyvumu ski- riasi darybiniai sinonimai. Pavyzdžiui, priesaga -ybė atitinkamu būdvardžiu pasa- komą daikto ypatybę išreiškianti stipriau negu priesaga -umas, o atitinkami ga- lūnių vediniai esą poetiškesni už abejus minėtuosius vedinius (Pikčilingis, 1975, 31). Priesagos -inis būdvardžiai už daiktavardžių kilmininkus, P. Kniūkštos nuo- mone, yra sausesni ir racionalesni (Kniūkšta, 1971, 14). S. Keinys yra pastebėjęs, kad terminologijoje deminutyviniais vediniais pavadinami dalykai paprastai būna mažesni už tos pačios rūšies dalykus, žymimus pamatiniais daiktavardžiais (Kei- nys, 1975, 46). Pavyzdžiui, terminologizuoti žodžiai gaubtas ir gaubtelis, graižas ir graiželis, juosta ir juostelė, lakštas ir lakštelis, plokštė ir plokštelė ir t. t. Aiškus dalykas, kad šių porų deminutyvai yra emociški ir ekspresyvūs. Taigi negalima teig- ti, kad darybinės konotacijos terminologijoje išvis nepaisoma. Be to, terminologiš- kai svarbu dar ir tai, kad darinys ar skolinys nebūtų juokingas, vulgarus ar klaidi- nančiai asociatyvus. Mokslo kalbos ir terminijos istorijoje galima rasti daug pavyz- džių, kai naujadarai neprigijo daugiausia dėl to, kad turėjo ryškią emocinę-eks- presinę konotaciją. Kalbotyros terminai asmenavimas, riestinis (kirčio ženklas) ka- daise lengvai nugalėjo naujadarus lankstymas, stoglytis turbūt todėl, kad pa- starieji buvo pernelyg vaizdingi. Dėl tos pačios priežasties J. Pabrėžos sukurti augalų morfologijos sudėtiniai terminai rėpliojanti šaknis, apuokuotas lapas, kryžnešė karūna ir pan. buvo pakeisti neutralesniais terminais palaipinė šaknis, pūkuotasis lapas, kryžminis vainikėlis ir pan. Apskritai mūsų mokslo kalbos ir 28 terminijos kūrimosi pradžioje (XIX— XX a. pr.) vaizdingų pavadinimų buvo var- tojama žymiai daugiau. Terminologijoje vaizdingumo dabar dažniausiai nevengiama ten, kur skiriamoji (distinktyvinė) terminų funkcija yra svarbesnė už pavadinamąją (nominatyvinę) funkciją. Antai ekspresyvūs terminai dažnai kuriami sistematikos terminijoje, nes čia, norint atskirti vieną augalų ar gyvūnų rūšį nuo kitos, dažnai griebiamasi vaiz- dingo lyginimo, pvz.: pirštuotoji viksva (Carex digitata), pasagnosiai šikšnosparniai (Rhinolophidae), skiauterinis papartis (Dryopteris cristata), ausytasis gluosnis (Salix aurita), šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris) ir pan. Tokie terminai daž- niausiai (maždaug 3/4 atvejų) nėra originalūs, o išversti iš lotynų arba rusų kalbų. Sistematikos terminų vaizdingumo neišvengiama ir tada, kai skiriamuoju požymiu imamas tyrėjo įspūdis, kurį jam daro pavadinamasis augalas ar gyvūnas, arba sub- jektyviai vertinamos kurios nors augalo ar gyvūno ypatybės, pvz.: puošnusis gvaz- dikas (Dianthus superbus L.), grakščioji liepa (Tilia x euchlora), liūdnoji vakarutė (Hesperis tristis L.), lieknasis švylys (Sriophorum gracile), nelaboji svidrė (Lolium temulentum), aviža netikšė (Avena strigosa) ir pan. Tokie terminai, aiškus dalykas, yra vaizdingi ir tas jų vaizdingumas specialiai sukuriamas mokslo kalboje. Kitais atvejais vaizdingumas į mokslo kalbą yra perkeliamas iš liaudies kalbos (terminolo- gizuojant ekspresyvius liaudinius pavadinimus), pvz.: perkūnropė (Sempervivum L.), varnakojė (Coronopus), briedžiukas (Morchella), bobausis (Helvella), žiognagė (Gerum), kiškio ašarėlės (Briza media) ir pan. Technikos, astronomijos, chemijos, medicinos ir kitų sričių terminijoje vaizdin- gieji terminai dažniausiai yra tarptautiniai vertiniai, pvz.: kregždės uodega (plg. rusy sacmoukun xeocm, anglų swallow tale), kiškio lūpa (plg. rūsų 3dxuba 2yba, lot. labium leporinum), rasos taškas (plg. rūsų mouxa pocu, ang. dew point, vok. Taupunkt) ir kt. 2.3. Visuomenės mokslų kalba turi savitų emocinės-ekspresinės konotacijos bruožų. Joje nerasime vaizdingų bahuvrihi tipo sinekdochos pagrindu sukurtų terminų, kurie, kaip matėme, labai būdingi sistematikos terminijai. Retenybė joje taip pat ir tarptautiniai frazeologiniai vertiniai. Tačiau filosofijos, politikos, lite- ratūros mokslo terminams dažnai būdingos savitos ideologinės semos, susijusios ne su sąvokos formos, bet su jų turinio emocine-ekspresine konotacija. Mokslinio teksto vaizdingumas gali būti ir okazinis. 2.4. Mokslo kalboje vaizdingumas gali būti dvejopas: fragmentinis ir sinteti- nis. Iki šiol daugiausia kalbėjome apie fragmentinį (vieno žodžio ar žodžių junginio) vaizdingumą. Sintetinis vaizdingumas atsiranda tada, kai tyrinėtojas, labai smulkiai aprašinėdamas tiriamąjį objektą, tarsi konstruoja apibendrintą jo vaizdą. Toks aprašinėjimas ypač būdingas vadovams gyvūnams ar augalams pažinti. Pavyzdžiui, štai kaip kuriamas plaukuotavaisės tuopos (Populus trichocarpa) vaizdas P. Snarskio ir V. Galinio „Vadove Lietuvos dekoratyviniams medžiams ir krūmams pažinti“ (V., 1974): „Medžiai su kuokeliniais žiedais, o su piesteliniais pasitaiko labai retai. Kuoke- lių 40—60. Mezginė, dėžutė ir apyžiedis gausiai plaukuoti. Dėžutė atsidaro 3 są- varomis. Metūgliai tamsiai arba žalsvai rusvi, briaunoti. Lapai kiaušiniški, rombiš- 29 kai kiaušiniški, pailgai arba apskritai rombiški, plačiai lancetiški arba pailgai tri- kampiški, 7—14 cm ilgio ir 4—9 cm pločio, apvaliu, stačiai nukirstu, nežymiai širdišku arba pleištišku pamatu, laipsniškai smailėjantys į viršūnę, smulkiai dan- tyti, bent jauni blakstienotais kraštais, standūs, odiški, tamsiai žalia arba žalia, žvilgančia viršutine puse ir balta arba pilkšvai balta, kartais rudo atspalvio apatine puse, jauni plaukuoti, senesni pliki, dažnai rausvomis gyslomis. Lapko- čiai 2—6 cm ilgio, bent jauni plaukuoti, dažnai raudoni. Pumpurai iki 1,2 cm il- gio, lipnūs, kvapūs. Kvapūs ir jauni lapai, ypač jų pagrindinė gysla. Jauno kamieno žievė atsiknoja plonais lapeliais. Laja plati ir t. t.“ (p. 53—54). Šis aprašas kuriamas pagal tam tikrą schemą, laikantis augalų morfologijos apibūdinimo taisyklių. Sintetinio vaizdingumo atvejų pasitaiko ir literatūros mokslo, menotyros vei- kaluose. 3. Išvados 3.1. Emocinė-ekspresinė konotacija mokslo kalboje yra neryški, reta. Ji siejasi su mokslo kalbos modalumu, o pačia bendriausia prasme — su antroprocentriz- mu. Vaizdingumas nėra būtina mokslo kalbos ypatybė, o tik leistinas ir toleruoti- nas tam tikrose ribose. Jo vaidmuo nevienodas ne tik atskirų mokslo sričių kalboje, bet ir skirtinguose jos žanruose. Mokslo kalbos vaizdingumas gali būti dvejopas: fragmentinis ir sintetinis. 3.2. Emocinė-ekspresinė konotacija susijusi su leksinės žodžio reikšmės pobū- džiu. Vaizdingumo semą žodžiai arba jų junginiai gauna liaudies kalboje arba ter- minologijoje. Terminologizacija emocinės-ekspresinės konotacijos nepanaikina, bet pernelyg didelis ar klaidingai orientuojantis žodžio vaizdingumas gali būti kliuvinys jį terminologizuoti. 3.3. Emocinės-ekspresinės konotacijos bruožų gali turėti visi trys mokslo kal- bos leksikos sluoksniai — literatūrinė leksika, bendroji mokslinė leksika ir termi- nija — ir visos trys terminijos grupės — bendroji mokslinė, tarpmokslinė ir kon- krečioji mokslinė terminija. Stilistinė emocinės-ekspresinės konotacijos raiška moks- lo kalboje daugiausia siejasi su įvairiais palyginimais. Terminai emocinių ir ekspre- sinių bruožų gauna ypač tada, kai aktualizuojama jų skiriamoji (distinktyvinė) funkcija. LITERATŪRA Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba || Lietuvių terminologija. V., 1975. Kniūkšta P. Ar poetiška priesaga -inis. || Mūsų kalba, 1971. Nr. 2.,P. 14. Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. V., 1975. T. 2. I'yvaasuuioc A. ConocTaBuTeIbHAS CEMaCHOJIOTHS JIHTOBCKOTO H PYCCKOIO A3BIKOB, BHJILHIOC, 1985. Kaameikosa E. M. O muramuke Metadopsl B HAYYHOM cTHJIe // Oujiojnornueckue HayKH. 1974, Ne 2. Koxuna M. K. K npo6jneMe 3KcūpeccHhBHOcTH B HayuHoH peur // ViccjiejioBaHHSA MO CTHJIHC- take. [lepms, 1971. Bem. 3. 30 Jlanresa O. A. BayrpucrujieBas DBOJIIOLASA COBPEMEHHON pycckoii HayuHO)H npossi // Pa3- BUTHE (DYHKIIHOHAJIbHLIX CTHJICH COBDpEMEHHOTO pycCKoro A;s351Kka. M., 1968. Huxaran M. B. Jlexcnueckoe 3HaueHue cosa. M., 1983. Huknaruna C. E. CemanTnueckuit anajJiH3 s3bika HayKH. M., 1987. CenreBuu M. Il. CrunucTuka HayaHoit peuH HM JIMTEPATYPHOE DpejiaKTHDpOBAHHE HAYYHBIX npousBepennii. M., 1976. K. TAUBAHUC K BOITPOCY OB OEPA3HOCTH JIMTOBCKUX TEPMHHOB Pe3iome DMONKOHAJILHO-5KCIMPECCHBHaA KOHHOTAIHA — MAJIO3aMeTHAS OCOOEHHOCTb S35IKA HayKH. Oma cBfi3aHa C ETO MOJIaJIbHOCTBIO, a B OOINEeM CMBICJIE — C AHTDONONHKEeHTDH3MOM. DKCIPECCHB- HOCTB, OOpa3HOCT5 H BOOOINE CTHIIMCTHYECKAsI OKDAINEHHOCTL — HE BHYTPEHHSSA, CYINCCTBEHHAS, a TOJIBKO BHEIIHSAA, NOMYCTHMasi OCOOEHHOCTH si3bIka HayKH. Ee polis He OOMHAKOBAa HE TOJIBKO B OTĮĮEJIbHLIX OTDACIJISIX, HO H B OTHEIbHBIX Hay4YHbIX XaHpax. OOpa3HOCTh S3b5IKA HayKH ObIBaeT JIBYX BHHOB: (hparmeHTapHas (OTJIEJIGHOTO CJIOBA HJIH CJIOBOCO4eTAHHS) H CHHTeTHYeckas (GojIee KDYIKHbIX TEKCTOBBIX €QWHMI, Hamp., ab3aua H T. J.). DMONHOHAaJILHO-5KCIDDEeCCHBHAa1 KOHHOTAIHSA CB532aHa C JIEKCHUCECKHM 3Hau4ucHHeM CJIOBA, Ce- My 0Opa3HOCTH CJIOBA HJIH CJIOBOCO4ETAHHSA IIOJIYAIOT B HADOJIHOM $i3bIKE HJIH B TEDMHHOJIO- rad, TepMUHOIOrH3aUMs He HEHTpAIM3yeT H HE CTHPAeT DSMOKKHOHAJILHO-SKCIDECCHBHYIO KOH- HOTALMIO. OjiHaKO CITMINKOM GOOJIbINAS WIM JIOKHO OPHEHTHPYIOIas OOpa3HOCTL C/IOBAa MOXKET OBITH IOMEXOlH B €ro TEPMHHOJIOTH3ALHH. Bce ocHOBHBIE TpYyrinbi TEDMHHOJIEKCHKH — OOIIEHayYHas, MEXHay4Hasi H KOHKPETHO-Hay4- Has TEDMHHOJIOTHA — OOjJIajiaItOT cnenu(UYECKAMH YepTaMH 3MOLMOHAILHO-IKCIPECCHBHOM KOHHOTAHHH. TepMuHBI OOpa3HbIMH CTAHOBSITCH OCOGEHHO TOrJa, KOrjda AKTVAJIH3HDYETCS HX ĮMMCTHHKTHBHAS (DYHKI[HS, HAND. , B CHCTEMAaTHKE pacTEHHŪ H )XHBOTHEIX (Cp. paukséiakojé viksva — Carex ornithopoda — ocoxa aanuamas, Salmuotoji gegužraibė — Orchis militaris — ampwiunux mnemoHoCcHhoti KTP.)