Lietuvių kalbos nomina agentis istoriniai ryšiai su deminutyvais

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) SAULIUS AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS NOMINA AGENTIS ISTORINIAI RYŠIAI SU DEMINUTYVAIS Veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina agentis, toliau — NAg) yra viena seniausių darybos kategorijų. Tačiau iš indoeuropietiškų NAg darybos formantų lietuvių kalboje išliko, rodos, tik galūnė -as. Visi kiti darybos afiksai, su kuriais dabar lietuvių kalboje daromi NAg (o jų yra daugiau negu 190), atsirado baltų kalbų dirvoje. Dauguma jų išsirutuliojo iš formantų *-lo-, *-no-, *-to-, *-ro-, *-uo-, *-jo- daiktavardėjant veiksmažodiniams būdvardžiams. Kitos priesagos paskolintos iš šių darybos kategorijų: veiksmažodžių abstraktų, įrankių, vardžodinės ypatybės turėtojų pavadinimų ir deminutyvų. Šiame straipsnyje apžvelgsime NAg su deminutyvinės kilmės priesagomis. NAg ir deminutyvai yra artimi ne tik forma, bet ir reikšme; nemaža dalis NAg, ypač padarytų iš būsenos veiksmažodžių, turi niekinamosios reikšmės atspalvį, būdingą ir deminutyvams (plg. gausius NAg su priesaga -ėlis: išp̌akėlis, suskrėtėlis, susnūdėlis ir pan.). Priesagų -ikas, -ikis vediniai Su priesaga -ikas (kaip ir su priesaga -ėjas) dabartinėje lietuvių kalboje daromi veikėjų pavadinimai iš pirminių veiksmažodžių (Urbutis, 1965, 320—321). Šio tipo vediniai būdingiausi vakarų aukštaičių tarmei, o rytų aukštaičiuose yra kiek retesni (LKA III Žemėl. Nr. 114). Iš K. Sirvydo žodyno matyti, kad taip buvo ir XVII a.: čia randame tik vieną šio tipo vedinį lojikas (kundel, szczekacz) SD1 57; SD3 141. Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje NAg su priesaga -ikas buvo labai daug. J. Brodovskio išlikusioje vokiečių—lietuvių kalbų žodyno dalyje šio tipo vedinių yra tik šiek tiek mažiau negu priesagos -ėjas NAg (čia jų santykis 22: 29). F. Kuršaičio lietuvių—vokiečių kalbų žodyne priesagos -ikas NAg net gerokai viršija priesagos -ėjas vedinius (jų santykis 167:133). NAg su priesaga -ikas produktyvumą Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje rodo gausūs reti vediniai. 9 šio tipo vediniai žinomi tik iš F. Kuršaičio žodyno: bružikas (wer scheuert)1, cypikas, kuukikas, klykikas, knaisikas, kvėpikas (der Haucher), likikas (wer zurückblät), plėlikas (wer züchtigt, prägelt), virtikas (wer fällt). 1 Vokiški ir kitų kalbų atitikmenys pateikiami tik tų lietuviškų vedinių, kurių reikšmė nėra aiški iš jų darybos. Taip pat vietos taupymo sumetimais nenurodomi F. Kuršaičio ir kai kurių kitų žodynų puslapiai, kuriuos lengva susirasti pagal antraštes (F. Kuršaitis priesagos -ojas, -ėjas ir -ikas vedinius dažniausiai pateikia prie atitinkamų veiksmažodžių). 4 52 priesagos -ikas NAg užfiksuoti dar A. Kuršaičio žodyne. Dauguma jų padaryta iš nepriešdėlinių pirminių veiksmažodžių: avikas (der Anzieher der Fußbekleidung), bėrikas, cirpikas, gynikas (der (Vieh-) Treiber), gnybikas, gobikas, gremždikas, griejikas, grumzdikas, gujikas (der Jäger, oder Treiber), kimšikas, kišikas, kleipikas, knarkikas, košikas, kreikikas, krypštikas, maukikas, merkikas (wer einweicht), miežikas, mojikas, movikas, pliekikas, rėkikas, riekikas, siekikas, smeigikas, sosikas (wer quält), spendikas, splėtikas (wer breitet, breit legt), šlamštikas, šleikikas, šliejikas, trenkikas, trieškikas (wer quetschto der presst), žengikas, žergikas, žėrikas, žindikas, žvelgikas. Du tokie vediniai padaryti iš priešdėlinių veiksmažodžių: apvilkikas, atkirti-kas ir 3 vediniai — iš mišraus tipo veiksmažodžių: bildikas, blazgikas, čiulbikas. Mažosios Lietuvos raštuose pasitaiko NAg ir su priesagos -ikas paradigminiu variantu -ikis, -ė. 4 šio tipo vedinius randame F. Kuršaičio žodyne: kulikis (der Drescher) (dar Kin – LKŽ VI 831), paganikis, -ė (Laufbursche oder Laufmädchen) (dar C I 952; N 256), pagunikis „t. p.“², pjovikis (wer schneidet) (t. p. R I 106; N 303; RD 142; BR 1 Sam 7, 12), plg. dar lopikis (Altflicker) C I 77, lupikis (Räuber) C II 268; (Schindler) N 378. Nežinia, ar iš būdvardžio skubùs, ar iš veiksmažodžio skubėti padarytas vedinys skubikis „kas skubėdamas dirba“ B 387; Kal. Vieną NAg su priesaga -ikis randame M. Daukšos Postilėje – siuvikis (krawiec) 142₃, 378₂₁, 582₄₉. Latvių kalboje vartojamas vos vienas kitas NAg su atitinkama priesaga -ikis (matyt, iš senesnio -ikas), pvz.: minikis „kas mina“ (plg. lie. mynikas), lāpikis „lotytojas“ (plg. lie. lopikas, lopikis, žr. Endzelīns, 1951, 358). Tiesioginių atitikmenų lietuvių kalbos NAg su priesaga -ikas (resp. -ikis) turi prūsų kalboje: mynix (Gerwer) E 511 (plg. lie. mynikas), schwuwikis (Schuhwert) E 496 (plg. siuvikas, siuvikis). Remiantis veiksmažodžio abstraktu widekausnan (Gezeūgnis) I 5₂₁ rekonstruojamas NAg *widikas „tas, kas mato, liudininkas“: pr. widdai (sahe) III 113₃. V. Mažiulis (1974, 215—217) mano, kad NAg (ne diminutyvas) gali būti ir pr. genix (Specht) E 742 (plg. lie. genėti). Turint omenyje, kad dariausias baltų kalbų NAg priesagas *-tāio-, *-ēio- (plačiau apie jas žr. Ambrazas, 1989) prūsų kalbos paminkluose turi tik du vediniai: artoys (Ackermann) E 236 ir gewineis (Knecht) E 191, galima manyti, kad NAg su priesaga *-iko- prūsų kalboje buvo ne mažiau paplitusi kaip lietuvių kalbos vakarų aukštaičių tarmėje. Baltų kalbų NAg su priesaga *-iko- giminačių randama slavų kalbose. Su priesaga -ьсь (< *-iko-) padaryta apie 20 praslaviškų NAg (Wojtyła-Świerzowska, 1974, 82—87). Kai kurie iš jų turi tikslių atitikmenų baltų kalbose. Ypač senas yra lie. siuvikas, kurį atitinka ne tik pr. schuwikis, bet ir visose slavų kalbose turimas vedinys *šьvьcь⁴, plg. dar lie. mynikas, la. minikis, pr. mynix ir sl. *mьnьcь, lie. badikas ir sl. *bodьcь, lie. ėdikas ir sl. *ědьcь, lie. paganikas ir sl. *gonьcь⁵. 2 Dėl darbovos žr. Būga, 1959, 277; Skardžius, 1943, 131; Otrebski, 1965, 277. 3 Endzelins, 1943, 49, 273; Mažiulis, 1981, 70. 4 Brugmann, 1906, 490; Būga, 1958, 275; Trautmann, 1923, 86; Endzelynas, 1957, 88 ir kiti. 5 Trautmann, 1923, 185; Wojtyła-Świerzowska, 1974, 82, 83, 84—85, 88; Мартынов, 1973, 30. 5 Kai kuriose slavų kalbose yra NAg ir su priesaga -bč (< *-ik̑io-, žr. Sławskį, 1974, 102), atitinkančia lie. -ikis, plg. lie. paganikis ir ukr. погонич, serb.-chorv. погонић (Мартынов, 1973, 31). Priesagos *-iko- (resp. *-ik̑io-) panaudojimas NAg daryti yra bendra baltų ir slavų kalbų inovacija. Tačiau iš kokios darybos kategorijos paskolinta ši priesaga, dar nėra išaiškinta. Sen. indų, graikų, lotynų ir kai kuriose kitose indoeuropiečių kalbose su priesaga *-iko- daromi daiktavardiniai būdvardžiai, pvz.: s. ind. vār-sikah „lietingas“, gr. ἱππικός „arklio“, lot. patricus „tėvo“ ir t. t. K. Brugmannas (1906, 488–490) ir kai kurie vėlesni tyrinėtojai⁶ teigė, kad ir baltų bei slavų kalbų NAg (taip pat ir vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai) su priesaga *-iko- yra sud daiktavardėje būdvardžiai. Priėmus šią prielaidą reikėtų manyti, kad jie sud daiktavardėjo labai tolimoje praeityje, nes nei baltų, nei, rodos, slavų kalbose būdvardžiai iš daiktavardžių su priesaga *-iko- nėra daromi. Todėl ta prielaida neatrodo įtikinama. Veikiausiai priesaga *-iko- į NAg darybos paradigmą yra atėjusi iš diminutyvų kategorijos. Dabar lietuvių kalboje diminutyvai su priesaga -ikas yra labai reti. J. Gerullis ir Ch. Stangas (1933, 25) pateikė du tokius vedinius iš Mažosios Lietuvos žvejų tarmės: puodikas „puodukas“, staldikas „mažos arklidės“. Iš kitur galima nurodyti dar šiuos: bernikas „pusbernis“ Vlk (LKŽ I² 769), brolikas, brolykas (Bruders Sohn) Lex 401; B 295; N 346; [K] („pusbernis“ V. Kud ir. – LKŽ I² 1070), karalikas (Neßelkönig) B 944; (Zaunkönig) R I 54; N 179; K II 367, stirnikas (Rehbock) N 502; [K], tarnikas (služka) DP 160₃₂, žandikas „žandelis“ N 538, plg. dar tolimesnius vedinius bernikūtas „berniukėlis“, paršiūkūtas „paršiukėlis“ Zt (Vidugiris, 1969, 151). Kadaise diminutyvai su priesaga -ikas buvo labiau paplitę. Tai visų pirma rodo jos paradigminis variantas -ikė, su kuriuo diminutyvai dar ir dabar reguliariai daromi žemaičių tarmėje ir gretimose vakarų aukštaičių šnektose (LKA III Žemėl. Nr. 116). Žietelos tarmėje tam reikalui vartojamas kitas priesagos -ikas variantas -yka (Vidugiris, 1969, 149–150). Vakariniame latvių kalbos tarmių plote diminutyvai kartais daromi su priesaga -iķis (Rūķe-Draviņa, 1959, 300–305). Dar aiškesnių ir palyginti gausių atitikmenų lietuvių kalbos diminutyvai su priesaga -ikas (resp. -ykas) turi prūsų kalboje: n. pl. brātīkai (Brüder) III 89₅ (: brote „Brud[er]“ E 173), acc. sg. gannikan (Frewlein) III 105₂₅ (: genno „Wip, t. y. Weib“ E 187), acc. sg. madlikan (Gebetlein) III 79₁₀ (: madla „Gebet“ III 47₁₄), malnijkix (Kindlein) III 113₆ (: malnijks „Kind“ III 115₂₃), stūndix (Stündlein) III 56₉ (plg. vok. Stunde), acc. sg. vijrikan (Menlein) III 105₂₄ (: wijrs „Man“ III 87₂). Diminutyvų reikšmę veikiausiai kadaise turėjo ir šie vediniai: dellijks (Artickel) III 39₁₆, acc. sg. dellikans (Stück) III 65₈ (plg. lie. dalýkas, senuosiuose raštuose ir kai kuriose tarmėse išlaikęs reikšmę „dalis“ LKŽ II² 243), grandico (Bole) E 632 6 Hirt, 1927, 284; Skardžius, 1943, 130; Wojtyła-Świerczowska, 1974, 89; Vaillant, 1974, 301; Сазненко, 1974, 181 ir kiti. 6 (plg. lie. grandis), instix (Dume, t. y. Daumen) E 114 (plg. lie. tarm. inkštys, la. inkstis „nykštys“) ir galbūt menig (Monde) E 8, kurį V. Mažiulis (1981, 288) atstato į *meniks ir laiko deminutyvu, padarytu iš senojo ide. žodžio *mēnes-, plg. lie. mėnukas „mėnulis“ Prn; Gs; Ktė (LKŽ VII 20) : mėnuo. Slavų kalbose atitik­kama priesaga -ькъ (resp. -ьсь) yra viena iš svarbiausių deminutyvų darybos priemonių⁷. V. Ivanovas su priesaga *-iko- sieja toch. -śke (< *-kik-, plg. sl. -čikъ), B dialekte plačiai vartotą deminutyvų daryboje (Иванов, 1958). Vedinių su priesaga *-iko-/-ikā- (< i + *-ko-/-kā-), turinčių deminutyvų ar jiems artimą reikšmę, yra dar indoiranėnų⁸, graikų⁹ ir kitose indoeuropiečių kalbose (Ewald, 1924), plg. lie. tarm. avikė, avẏka „avelė“ ir sl. *ovьca, s. ind. avikāh, avikā „avis“, gal ir kimr. ewig „ėmio patelė“; sl. *děvica ir s. ind. devikā- „deivė“, galų antroponimą Divico, sl. *myšьka ir s. ind. mūṣikah, mūṣikā „musė“¹⁰. Taigi su priesaga *-iko- nuo seno buvo daromi ne tik būdvardžiai, bet ir deminutyvai. Apskritai visi indoeuropiečių kalbų deminutyvų formantai (*-ko-, *-lo-, *-to-, *-no-, *-jo-) sutampa su būdvardžių formantais. Tad, matyt, būta tokių laikų, kai tas pats formantas buvo vartojamas ir deminutyvams, ir būdvardžiams daryti (plg. Doroszewski, 1928, 239). Biestant priesagos *-iko- deminutyvinei funkcijai baltų (kaip ir slavų) kalbose imta su ja daryti vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimus: a) iš daiktavardžių, pvz.: lie. kaukarikas „pakaušis“ Sb. (: kaũkaras „kalva, kauburys; kalno viršūnė; kakta; pakaušis“ LKŽ V 420), kaukorikas „vaikas didele galva“ Šmn (: kaũkoris „kauburys, krūva“ Klvr – LKŽ V 424), tarpikas „daržinės vidurys tarp galų, klojimo vieta pravažiuoti“ Pl; Slnt; Brs (: tárpas, žr. Skardžius, 1943, 127, la. namikis „sodininkas“ (: nams „namas“), pr. preiksiks (Feindt) III 79₂₀ (plg. lie. priešas ir priešininkas); b) iš būdvardžių, pvz.: lie. didikas (: didis), naujikas (nowak, nowatny) SD³ 226 (t. p. K.; Vaižg.; „naujakūrys“ J; Kik; Vkš – LKŽ VIII 587 : nau̇jas), raudonikas „raudonikis“ (: raudõnas), šventikas (: šveñtas), pr. acc. pl. swintickens (Heyligen) III 133₈–₉ (: swints „heilig“ III 39₁₀), la. melnikis „juodis (arklys)“ (: melns „juodas“) (Endzelynas, 1957, 89). Kad tokių vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų baltų kalbose turėjo būti nemaža, rodo priesaga -inykas (kai kuriose vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse gavusi formą -ininkas, žr. LKA III Žemėl. Nr. 115), kuri atsirado priesagai *-iko- priaugus prie būdvardinės priesagos *-ino-. Priesaga -inykas turi aiškių atitikmenų prūsų ir slavų kalbose¹¹. Kadangi su priesaga *-iko- NAg jau buvo daromi prabaltų kalboje, sunku nustatyti, ar ta priesaga į NAg darybos paradigmą pateko tiesiog iš deminutyvų ka- 7 Vondrák 1924, 620 tt.; Doroszewski, 1928; Бошкович, 1984, 206–245. 8 Edgerton, 1911; Wackernagel, Debrunner 1954, 311–318; Герценберг, 1972, 247. 9 Chantraine, 1933, 385–386; 1966; Risch, 1937, 149–150. 10 ЭСРЯ III 116; Mayrhofer 1956, 59; 1963, 668; Wackernagel, Debrunner, 1954, 313; Slawski 1974, 95; ЭССЯ V 19–20. 11 Leskien, 1891, 520–521; Vondrák, 1924, 630 tt.; Endzelīns, 1943, 49–50; Endzelynas, 1957, 90; Skardžius, 1943, 140; Vaillant, 1974, 306–310; Slawski, 1974, 90–91 ir kiti. 7 tegorijos (kaip jos giminaitės – priesagos -(i)ukas, -okas), ar per vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų kategoriją (kaip minėta priesaga -inykas, su kuria dabar tarmėse daromi ne tik vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, bet ir NAg)12. Aptarę priesagos *-iko- raidą, matome, kad slavų kalbose yra užfiksuota senesnė jos būklė: a) slavų kalbose ir dabar dažnai su priesaga *-iko- daromi diminutyvai; b) slavų kalbose yra žymiai daugiau ir kitokių vardažodinių vedinių, padarytų su šia priesaga; c) NAg su *-iko- slavų kalbose (skirtingai nuo baltų kalbų) yra palyginti nedaug ir beveik visi jie padaryti praslavų kalboje. Matyt, NAg su priesaga *-iko- pradėta daryti vakariniuose baltų kalbų dialektuose, iš kur ši inovacija plito į slavų kalbas. Priesagos -eika vediniai Priesaga -eika (resp. -eikas, -eikis) yra priesagos -ikas (resp. -ikis) apofoninis variantas, plg. jauneikà Lnkv; O (LKŽ V 306) ir jaunikis, jüodeikis Kitn; Ut ir jüodikis „su rūgtimi virta kraujinė sriuba“ Dglš (ten pat 399, 401), s.sl. agnьcь : агньсь (Būga, 1959, 99)13. Šią priesagą baltų kalbose turi daugiausia tikriniai vardai (asmenvardžiai, vietovardžiai, vandenvardžiai, pvz.: Gedeikas, -à, Noreikas, -à ir t. t.)14. Bendrinių žodžių su priesaga -eika padaryta labai mažai. Iš jų yra keli NAg. Tarp jų plačiausiai paplitęs vedinys mušéika (mušeika LKŽ VIII 446). Kiti yra visai reti, pvz.: audeikà „audėja“ B 865; N 14; LTR (Grl) (LKŽ I² 456), čiupéi-ka „čiupa“ Vkš (II² 164), kabeikà „kas kabinėjasi prie visų“ Brt (V 12), lindeikà „landūnas, išbrovėlis“ On (Skardžius, 1943, 159), pagiréika „pagyrūnas“ Grv (LKŽ IX 84), pluveikà „kas paikinas, paikuolis“ Žl (Skardžius, 1943, 160). Kai kurie iš minėtų vedinių turi ekspresyvumo atspalvį, būdingą diminutyvams. Priesagų -(i)ukas, -(i)ūkas vediniai Priesaga -(i)ukas atsirado formantui *-ko- prisijungus prie kamiengalio u, plg. lie. žmogiùkas : žmogùs, sl. *synъko „sūnelis“ : *synъ „sūnus“, *sladъkъ (plg. lie. saldùs), s. ind. tanukah „plonas, smulkus“ : tanus „plonas; plokščias; smulkus; menkas, silpnas, mažas“ (Brugmann, 1906, 491; Ewald, 1924, 26–27). Senųjų priesagos -ikas diminutyvų lietuvių kalboje reikia su žiburiu ieškoti, o su priesaga -(i)ukas jie daromi gana reguliariai beveik visose lietuvių kalbos tarmėse (ypač pietų aukštaičių, žr. LKA III Žemėl. Nr. 116). Antra vertus, NAg su 12 Pavyzdžiui, senojoje rusų kalboje kai kurie NAg su priesaga -ць-, -а (iš jų ir praslaviški) buvo darybiškai siejami ne tik su veiksmažodžiais, bet ir su vardažodžiais, pvz. гонѣц : гонь, ёдща : ёдъ (Варбот, 1969, 82). Ir lie. lopìkas gali būti iš seno susijęs ne tik su lõpyti, bet ir su lõpas, bėgìkas – ne tik su bėgti, bet ir su bėgùs ir t. t. 13 Čia galime prisiminti ir tai, kad lietuvių kalbos priesaga -inykas (< -inas+-ikas) latvių kalboje atitinka priesaga -(i)nieks (< -inas+-eikas), kurioje slypi priesaga -eikas (Endzelīns, 1951, 361–365; Vaillant, 1974, 310; Sławski, 1974, 91). 14 Būga, 1958, 140–142; Trautmann, 1925, 171 tt.; Endzelīns, 1943, 49; 1951, 301; Skardžius, 1943, 159–160; Vanagas, 1970, 107–110. 8 priesaga -(i)ukas yra žymiai mažiau nei su -ikas ir dauguma jų yra išlaikę mažybinės reikšmės atspalvį, pvz.: atžindūkas „vaikas, atimtas nuo krūtinės ir po kurio laiko vėl žindytas“ Užp; Srv (LKŽ I² 454), badžiūkas „varnalėšos sagutis, kibis“ Vik (I² 553), burzdūkas „neramus, daug judantis vaikas“ Ut (I² 1206), drėbūkas „kas dreba“ Nč (II² 674), grabštūkas „vagišius“ Rm; Srv; Mrj; Er; Pn (III 495), kiščūkas „išdykėlis“ Ob (V 880), klausūkas „kas mėgsta iš šalies klausytis“ Aln (VI 9), laižūkas „pataikūnas, intrigantas“ Nč (VII 80), mitūkas „kiek paūgėjęs gyvulių jauniklis“ Ut (VIII 300), murmūkas „murmantis vaikas“ Ank (VIII 428), purkštūkas „kas purkštauja, kas greit supyksta“ Švnč; Rm (X 961), rinkūkas „elgeta“ Kal (XI 649), skundūkas „skundikas“ Vilkv; Žvr; Alk; Jrb; Rs (XII 1131), snaūdūkas „kas snaudžia“ Drsk; Azr (XIII 244), spirdūkas „kas spardosi“ Alk (XIII 420) ir kiti (žr. dar Skardžius, 1943, 136—137; Urbutis, 1965, 328). Vienas kitas NAg su priesaga -ucis (giminiška lie. -ukas) pastebėta latvių kalboje, pvz.: rāpučis „mažas, šliaužiojantis vaikas“ : rāpt „šliaužoti, ropoti“ (Endzelīns, 1951, 360). Slavų kalbose su priesaga -ъkъ taip pat daromi ne tik deminutyvai, bet ir NAg. Pastarieji ypač buvo paplitę senojoje lenkų kalboje (Doroszewski, 1928, 28—31). Vienas kitas jų rekonstruojamas ir praslavų kalbai, pvz.: *godъkъ „kas leidžia nemalonius garsus“, „kas groja muzikos instrumentu“ : *gosti „groti“, *svědъkъ „liudininkas“ : *svěděti „liudyti“ (Wojtyła-Świerzowska, 1974, 70—79). Priesaga -(i)ūkas lietuvių kalbos tarmėse turi variantą -(i)ūkas, su kuriuo irgi padarytas vienas kitas NAg, pvz.: ėjūkas Plng (LKŽ II² 1113), klabūkai „mažos rogutės“ Lp; Lš; Kb; Drsk; Švnč, klabūkas „koks prastas daiktas, gyvulys“ Vilkv; Ig; Bgt; Gž; Rdm; Pns „dalgio ašmenų įlinkimas“ Pls; Rod (V 940), pakarūkas „kas kabo“ End (IX 157), slapūkas „kas vengia viešumos, slapstosi“ Tt; Kv; Užv; Up; Kltn; DūnŽ (LKŽ XII 1195—1196), verčiūkas „kas verčia kalbą“ Kv; Als; Šts (Skardžius, 1943, 139). Priesaga -(i)ūkas kilo iš to paties formanto *-ko-, prijungto prie ilgojo (ar pailgėjusio) kamiengalio ū15, plg. sl. *kamykъ ir *kamy „akmuo“, *(i)ęzykъ ir pr. insuwis (Czunge) E 94 (< *en-ghū-16, s. ind. madhūkāḥ „bitė“ : madhu „medus“ (Brugmann, 1906, 498). Veiksmažodinių (ar vėliau su veiksmažodžiais susietų vardžodinių) priesagos *-ūko- vedinių yra ir kitose giminiškose kalbose, pvz. sl. *vol-dyka „valdovė“ : *volsti „valdyti“17, lot. cadūcus „krentantis“ : cado „krentu“, 15 Be vyriškosios giminės u kamieno vardžodžių, indoeuropiečių kalbose buvo ir ū kamieno vardžodžių (daugiausia moteriškosios giminės). Jų daugiausia išliko slavų, indoiranėnų bei graikų kalbose, pvz.: sl. svekry, s. ind. śvaśrū „anyta“, sl. *ljuby „meilė“, s. ind. tanūṣ „kūnas“, gr. ζῶς „kryptis, pažiūros“ ir t. t. (Brugmann, 1906, 209—210; Specht, 1932, 217—221; Wackernagel, Debrunner, 1954, 491—498; Бернштейн, 1974, 220—241 ir kiti). Baltų kalbose ilgasis ū kamienas susiliejo su u kamieno paradigma ir visai išnyko (Specht, 1935, 255—257; Kazlauskas, 1968, 218—220). ū kamieno buvimą dabar rodo tik priesagos -ūkas, -ūtas (< ū + *-to-), -ūstas (< ū + *-sto-), -ūnas (< ū + *-no-) ir pan. 16 Brugmann, 1905—1906, 382; Specht, 1935, 257; Топоров, 1980, 55—59; ЭССЯ VI 74—75; IX 140. 17 Vedinys *voldyka, galimas daiktas, padarytas iš išnykusio ū-kamienio veiksmažodžio abstrakto *voldy (Brückner, 1927, 626; Отрембски, 1962, 63—64; kitaip žr. ЭСРЯ I 327 su lit.). 9 mandūcus „rajūnas“ : mando „ryja“, s. ind. jaipūka- „nesiliaujant murmama (malda)“ : jañpyate „murma“ (Osthoff, 1896, 38–39; Brugmann, 1906, 498; Wackernagel, Debrunner, 1954, 498). Priesagos -(i)okas vediniai Priesaga -(i)okas atsirado iš formato *-ko-, prisijungusio prie kamiengalio ā, plg. lie. stirniōkas : stirna, sl. *rybako : *ryba, s. ind. bhikṣā́kah „kas prašo išmaldos“ : bhikṣā „prašymas išmaldos“, lot. fugāx „bėgantis“ : fuga „bėgimas“ (Brugmann, 1906, 498–501; Ewald, 1924, 21–22; Wackernagel, Debrunner, 1954, 266–267). Su šia priesaga kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse (ypač rytų ir pietų aukštaičių) gana dažnai daromi deminutyvai, žymintys vidutinio dydžio daiktus ar gyvus padarus18. Tam tikrą deminutyvinės reikšmės atspalvį išlaikė ir dauguma NAg su priesaga -(i)okas, paliudytų nuo XVI a. J. Bretkūno Biblijoje randame retą vedinį rijokas „kas daug valgo, rijūnas“ Mt 11, 19 (t. p. J). J. Brodovskis savo žodyne yra pateikęs du šio tipo vedinius: ir dabar paplitusį NAg viliokas „apgavikas“ 243, 846, ir tik Mažosios Lietuvos raštams būdingą penokas „aukietinis“ 976 (t. p. R II 277; MŽ II 371; N 284; [K]). Dabartinėse tarmėse vartojamas visas būrys NAg su priesaga -(i)okas, pvz.: bliūvokas „kas bliauna“ Vlk (LKŽ I² 932), brūžiokas „kas brūžiuoja“ Šv (I² 1105), ejokas „kas eiklus“ Kv (II² 1113), gerōkas „gerovas“ Mrk (III 261), grajokas „kas grajoja, ieško, nori pagriebti“ Lkv (III 507), klaidōkas „klaidžiotojas, klajoklis“ Brb (V 943), kraustōkas „kas visus daiktus išžiūrinėja“ Žvr (VI 476), mušōkas „kas mėgsta mušis“ Ds; Ut; Sdk (VIII 453), plyšōkas „kas plyšoja, rėkauja“ Ut (X 247), sapaliōkas „kas niekus kalba“ VIkv; KĮvr; Alk (XII 141), sėjokėlis „sėjikas“ Onš (XII 317), sketrōkas „plėvėsa“ Dkš (XII 851), strapaliōkas „strapaila“ Šn; Alkr (XIII 936), stumōkas „rambus arklys“ Mrc; „nepaslankus, tingus žmogus“ Alv; Švn; Lzd; Kps; Nmn; Lp; Al; Pns (XIII 1038), svajōkas „valkata, tinginys“ Dkš (XIV 269), šaipōkas „kas šaiposi“ Sdb; Lnkv (XIV 395). Su atitinkama priesaga -akъ (resp. -’akъ < *-(i)āko-) NAg daromi kai kuriose slavų kalbose, pvz.: sl. *pros’akъ „kas prašo, elgeta“ : *prositi, s. sl. težakъ „žemdirbys“ : težati „dirbti“, č. žebrak „elgeta“ : žebrati „elgetauti“. Dar labiau slavų kalbose paplitęs šios priesagos paradigminis variantas -ačъ (< *-ākio-) – viena iš pagrindinių NAg darybos priemonių19. Tačiau slavų kalbose su priesaga *-āko- deminutyvai daromi rečiau. Tad ši priesaga slavų kalbose į NAg darybos paradigmą pateko ne iš deminutyvų kategorijos (kaip lietuvių kalboje), bet iš vardžodinės ypatybės turėtojų pavadinimų, kurie slavų kalbose gana dažnai daromi su priesaga *-āko-. Taigi priesagos *-āko- NAg lietuvių20 ir slavų kalbose yra paralelios raidos rezultatas. 18 Skardžius, 1943, 133–134; Urbutis, 1965, 279–280. Deminutyvų su priesaga -āks yra ir kai kuriose latvių kalbos tarmėse (Endzelīns, 1951, 360–361; Rūķe-Draviņa, 1959, 289–294). 19 Vondrák, 1927, 609–611; Wojtyła-Świerzowska, 1974, 66–74; Vaillant, 1974, 321–324: 326–329; Slawski, 1974, 89–90. 20 Latvių ir prūsų kalbose NAg su šia priesaga nerasta. 10 Priesagų -utis, -utas, -uta, -ūtas vediniai Nemažoje lietuvių kalbos tarmių dalyje (ypač Lietuvos pietvakariuose ir pietuose, žr. LKA III Žemėl. Nr. 118) gana dažnai daromi diminutyvai21. Diminutyvinės kilmės yra ir NAg su priesaga -utis, -ė. Jau XVI—XVII a. raštuose buvo paplitęs vedinys truputis, dažniausiai turėjęs dabar retą reikšmę „trupinys“ (pvz.: pripilė dwilika pintiniu trupuczu VlnE 59₁₉; Surinkite kurie liko trupučius adunt ne pražutu SP II 78₁₆) ir daug rečiau — šiuo metu įprastą reikšmę „mažas kieno nors kiekis“ (pvz.: patruputi imtu VlnE 58₂₀). M. Daukšos Postilėje randame unikalų vedinį gintutis (uporny) 533₂₅. S. B. Chilinskio Naujojo Testamento gale pridėtuose paaiškinimuose — žydutė (herba) 414₁. K. Sirvydo žodyne užfiksuotas gana retas NAg abejutis (wątpliwy) SD¹ 190 (t. p. Ch¹ Mt 14,31; C II 1107; Gšč; Aln, plg. būdvardį abejūtis, -ė „vidutiniškas; nepastovus; netvirtas; suktas“ LKŽ I² 6). J. Brodovskio žodyne, be minėto truputis, randame dar 3 ir dabar paplitusius šio tipo vedinius: barškutis, skambutis 797, sukutis 821, F. Kuršaičio žodyne — NAg tarškūtis, žibutė ir retą vedinį treškutis (ein Schatterer, Pläpperer) K (t. p. C II 407; Q 457; N 112; J; NdŽ; LTA(Rkš); Ds — LKŽK). Dabar tarmėse vartojamos kelios dešimtys NAg su priesaga -utis, -ė, padarytų iš nepriesaginių veiksmažodžių, pvz.: blaškūtis „kas blaškosi, vėjav aikis“ Mrk (LKŽ I² 890), burkūtis „karvelis“ J; Brž (I² 1192), čiauskūtis „kas čiauškia, čiulba“ Rs; Vl; Čk; Nm (II² 98), čiulbūtis „čiulbėtojas“ Gr; Všn; Kp (II² 148), davūtis „kas duoda“ J; Vkš; Užv (II² 343), draskūtis „kas greitai plėšia drabužius; akiplėša“ Brt; Alvt (II² 648), gaišūtis „gaišintojas“ SmI (III 44), gaudūtis „toks žaislas, sukutis“ Pln (III 167), ieškūtis „ieškotojas“ Gs (IV 18), keikūtis „keikūnas“ Kps (V 489), klegūtis „barškutis“: kas mėgsta klegėti“ Lnkv; Sd; Br; Varn; kne būtis „suknebes, sulinkes“ J; Skr (VI 212), krapštūtis „kas lėtai dirba“ Ig (VI 439), kvarkūtė „antis“ Skr (VI 1054), pražūtė „kas prašinėja“ PnmA (X 574), purškūtis „kas greitai supyksta“ Alk; Vlkv; Skr (X 975), spindūtė „spingsulė“ Ply (XIII 412), sudžiūtis „sudžiūvėlis“ Jrb (XIV 47) ir kiti (žr. dar Skardžius, 1943, 362—364; Urbutis, 1965, 324). Kai kuriose pietinėse aukštaičių šnektose diminutyvai daromi ir su priesagos -utis, -ė senesniu paradigminiu variantu -utas, -a (< u + *-to-), pvz. langūtas „langutis“, kiškūtas „kiškutis“, mergutà „mergaitė“ (LKA III Žemėl. Nr. 118). Galimas daiktas, diminutyvinės kilmės yra ir labai reti NAg su priesagomis -utas: abejūtas „kas nuolat abejoja“ Jz; Kair; Kp; Svn; Bsg (LKŽ I² 6, plg. abejūtis), -uta: varguta „vargėta, varguolis“ GDK 14, 47, 159, vėkuta „meknys“ Antr (Skardžius, 1943, 362). Kaip priesaga -ukas turi variantą -ūkas, taip priesaga -utas — variantą -ūtas, su kuriuo padarytas vienas kitas NAg, pvz.: šikūtas „netikęs žmogus“ Jnšk (plg. šikūtė „užpakalis“ Plng; Klt; Tvr; Arm; TDr IV 301 (Rš), šikūtis „kas silpnas“ Vrn — LKŽ XIV 777). 21 Diminutyvai su priesaga -utis turi atitikmenų latvių, prūsų (Endzelīns, 1943, 52; 1951, 386, Rūķe-Draviņa, 1959, 243—244) ir, rodos, slavų kalbose (Belić, 1901, 183; Отрембский, 1968, 137; Мартынов, 1973, 43—44). 11 Išvados 1. NAg daryti lietuvių kalboje vartojamos šios deminutyvinės darybos priesagos: -ikas (resp. -ikis), -eika, -(i)ukas (resp. -(i)ūkas), -(i)okas, -utis (resp. -utas, -uta, -ūtas). 2. Iš jų anksčiausiai į NAg darybos paradigmą atėjo priesaga -ikas. Tai įvyko jau prabaltų kalboje. NAg su priesaga *-iko- pradėta daryti veikiausiai vakariniuose baltų dialektuose. Iš čia ši inovacija plito į kitus baltų kalbų dialektus ir į slavų kalbas, kurios išlaikė senesnę priesagos *-iko- būklę: su ja ir dabar slavų kalbose daroma daug deminutyvų (baltų kalbose jų išliko tik reliktai), o NAg su priesaga *-iko- yra labai nedaug ir beveik visi padaryti praslavų kalboje. Galimas daiktas, priesaga *-iko- į NAg darybos paradigmą pateko ne tiesiogiai iš deminutyvų, bet per vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų kategoriją. 3. Dauguma NAg su kitomis deminutyvinės kilmės priesagomis turi mažybinės arba niekinamosios reikšmės atspalvį ir yra žymiai naujesni. NAg su priesaga -ukas yra giminiški latvių kalbos NAg su priesaga -ucis, o lietuvių kalbos NAg su priesagomis -eika, -(i)okas, -utis neturi atitikmenų kitose baltų kalbose. Tiesa, NAg kartais daromi su priesagomis *-uko- (resp. * -ūko-), *-(i)āko- ir slavų kalbose. Tačiau šios priesagos į NAg darybos paradigmą įtrauktos veikiausiai paraleliai baltų ir slavų kalbose. SUTRUMPINIMAI BR — Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Rāsżtas, Seno ir Naujo Testamento… Nū kel- lū Mokytojų Lietuwoj’ Lietuwiszkay pérstatytas … Karaláučzuje, 1755. GDK — Giwatas Didžiųjų Karwaidų senowės surasze łotyniszkay Kornelius Nepos. Iszgulde… I. Dewinakis… Petropilie, 1846. IF — Indogermanische Forschungen. Strassburg etc. KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begr. von Kuhn. Berlin etc. LKA III — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. Morkūnas K. V., 1991. T. 3. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968–1986. T. 1–14. ZfSl — Zeitschrift für Slawistik. Berlin. ЭСРЯ — Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1986–1987. Т. 1–4. ЭССЯ — Этимологический словарь славянских языков. Пра славянский лексический фонд / Ред. Трубачев О. Н. М., 1974–1987. Вып. 1–14. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. LITERATŪRA Ambrazas S. Priesagų -tojas ir -ėjas vedinių raida // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1989. T. 2. P. 105–112. Belić A. Zur Entwicklungsgeschichte der slavischen Diminutiv- und Amplifikativsuffixe // Archiv für slavische Philologie, 1901. Bd. 23. S. 134–206. Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków, 1927. Brugmann K. Varia // IF, 1905–1906. Bd. 18. S. 381–382. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1906. Bd. 2. T. 1. Būga K. Rinktiniai raštai / Par. Zinkevičius Z. V., 1958–1963. T. 1–3. 12 Chantraine P. La formation des noms en grec ancien. Paris, 1933. Chantraine P. Finales Mycéniennes en -iko // Proceedings of the Cambridge colloquiums on Mycenaean studies / Ed by L. R. Palmer, J. Chadwick. Cambridge, 1966. P. 161–179. Doroszewski W. Monografie słowotwórcze. Formacje z podstawowym -k- w części sufiksalnej // Prace Filologiczne, 1928. T. 13. Eckert R. Zu den nominalen -i- Stämmen im Altpreussischen // ZfSl, 1974. Bd. 19. S. 221–240. Edgerton F. The -k- suffixes of Indo-Iranian. Part I: The k- suffixes in the Veda and Avesta // Journal of the American Oriental Society, 1911. Vol. 31. P. 93–150, 296–342. Endzelīnas J. Baltu kalbų garsai ir formos. V., 1957. Endzelīns J. Senprūšu valoda, Rīga, 1943. Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, 1951. Gerulis J., Stang’as Ch. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Heidelberg, 1927. Bd. 3. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Leskien A. Die Bildung der Nomina im Litauischen. Leipzig, 1891. Mayrhofer M. Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindisches. Heidelberg, 1956–1976. Bd. 1–3. Mažiulis V. Altpreußische Etymologien // ZfSl, 1974. Bd. 19. S. 212–220. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. Osthoff H. Griechische und lateinische Wortdeutungen // IF, 1896. Bd. 6. S. 1–47. Otrębski J. Zwei Etymologien // Die Sprache, 1962. Bd. 8. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. Warszawa, 1965. T. 2. Risch E. Wortbildung der homerischen Sprache. Berlin, 1937. Rūķe-Draviņa V. Diminutiven im Lettischen. Lund, 1959. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Sławski F. Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego // Słownik prasłowiański. Wrocław etc., 1974. T. 1. S. 44–141. Specht F. Die Flexion der n-Stämme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes // KZ, 1932. Bd. 59. S. 213–298. Specht F. Zur baltisch-slavischen Spracheinheit // KZ, 1935. Bd. 62. S. 248–258. Trautmann R. Baltisch-Slavisches Wörterbuch. Göttingen, 1923. Trautmann R. Die altpreußische Personennamen. Göttingen, 1925. Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 251–473. Vaillant A. Gramaire comparée des langues slaves. Paris, 1974. T. 4. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis // LKK, 1969. T. 11. P. 147–182. Vondrák W. Vergleichende slavische Grammatik. Göttingen, 1924. Bd. 1. Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. Göttingen, 1954. Bd. 2. T. 2. Wojtyła-Świerzowska M. Prasłowiańskie nomen agentis. Wrocław etc., 1974. Бернштейн С. Б. Очерк сравнительной грамматики славянских языков: Чередования. Именные основы. М., 1974. Бошкович Р. Из сравнительной грамматики славянских языков. М., 1984. Варбот Ж. Ж. Древнерусское именное словообразование. М., 1969. Герценберг Л. Г. Морфологическая структура слова в древних индо-иранских языках. Л., 1972. Иванов Вяч. Вс. Тохарская параллель к славянским уменьшительным формам // IV Международный съезд славистов: Славянская филология. М., 1958. Т. 2. Мартынов В. В. Праславянская и балтославянская деривация имен. Минск, 1973. Отрембский Я. С. (Ред.:) Stang Ch. S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen// Вопросы языкознания, 1968. № 4. С. 135–140. Савченко А. Н. Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М., 1974. Топоров В. Н. Прусский язык: Словарь (I–K). М., 1980. 13 С. АМБРАЗАС ИСТОРИЧЕСКИЕ СВЯЗИ NOMINA AGENTIS С ДИМИНУТИВАМИ В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ Резюме Для образования названий носителей профессионального признака (nomina agentis, в дальнейшем – НП) в литовском языке используются следующие суффиксы диминутивного происхождения: -ikas (resp. -ikis), -eika, -(i)ukas (resp. -(i)ūkas), -(i)okas, -utis (resp. -utas, -uta, -ūtas). Суффикс *-iko- был включен в словообразовательную парадигму НП уже в прабалтийскую эпоху. Вероятнее всего, что очагом зарождения данной инновации были западно-балтийские диалекты, откуда она распространилась в восточно-балтийские, также и в славянские языки, в которых зафиксировано более древнее положение суффикса *-iko-, чем в балтийских языках: во многих славянских языках с суффиксом *-iko- и в настоящее время широко образуются диминутивы (в балтийских языках от диминутивов данного типа остались лишь реликты), а НП с *-iko- немногочисленны, большая часть их образована в праславянскую эпоху. Возможно, что суффикс *-iko- в словообразовательную парадигму НП был включен при посредстве категории названий носителей качественного признака. Многие НП с другими диминутивными суффиксами в литовском языке до сих пор сохранили оттенок ласкательного или пейоративного значения и являются более поздними по происхождению. Литовские НП на -ukas родственны латышским НП на -ucis, а литовские НП на -eika, -(i)okas, -utis не имеют соответствий в других балтийских языках. НП с соответствующими суффиксами *-iko- (resp. *-īko-) в славянских языках, видимо, являются результатом параллельного развития балтийских и славянских языков.