Балтийские и славянские названия овцы у барана

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS 10. V. OTKUPŠČIKOVAS BALTIŠKI IR SLAVIŠKI AVIES IR AVINO PAVADINIMAI Darbai, skirti baltų ir slavų leksikos analizei, iki šiol populiarus teiginys apie vienkryptį skolinimąsi iš slavų kalbų į baltų kalbas, beveik visiškai nesant priešingos krypties skolinių (A. Brücknerio – O. N. Trubačiovo tezė). Gyvulininkystės leksikos srityje ši koncepcija atsispindėjo, be kita ko, vienoje iš neseniai apgintų kandidatinio laipsnio disertacijų (Procenko, 1985). Slaviški baltizmai (analizuojamoje šio autoriaus leksikoje jų gana daug) arba apskritai nutylimi, arba nenurodomi kaip baltizmai. Pavyzdžiui, bltr. tarm. бонда (taip pat ukr. tarm. бонда „karvė“), kurio baltiška kilmė buvo įtikinamai pagrįsta A. P. Nepokupno ir kitų autorių (žr. Laučiūtė, 1982, 9–10; ten pat pateiktos nuorodos į literatūrą), nenurodomas kaip baltizmas. Tas pat pasakytina apie bltr. tarm. марага „karvė“, маргель „jautis“ (plg. taip pat marġis ir lenkų atitikmenis) – iš liet. margà „marga“, márgis, margelìs „margos spalvos jautis“ ir kt. Lenkų kalbos tarmėse liet. margójì „margė“ buvo pakeistas slavų priesaga –к-: margoјka idem. Plg. žalojka – iš liet. žalòji (karvė) „rudmargė“, balnojka iš liet. balnóji „(karvė) balta nugara“, žebrojka – iš liet. žebrõji „margė“, szemojka – iš liet. šémoji „(karvė) pelenų spalvos“, jodis – iš liet. júodis „juodos spalvos jautis“ ir t. t. (pavyzdžiai paimti iš nurodyto J. Laučiūtės žodyno). Plg. taip pat liet. parščiukas „paršelis“ – žodis, pasiskolintas į daugelį lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir rusų kalbų tarmių. Tokie faktai liudija sudėtingą baltų ir slavų kalbų leksikos tarpusavio įtaką, o ne vienkryptį skolinimąsi. Ne mažiau abejotina yra toli siekianti B. N. Procenko išvada apie „labiau išplėtotą slavų avių auginimo terminologiją“, palyginti su baltais (Procenko, 1985, 8). Ši išvada grindžiama trimis tariamais „įsiskverbimais“ iš slavų kalbų į baltų kalbas: liet. ba/ogõnas, latv. avins, pr. camstian. Tačiau, regis, iki šiol niekas neabejojo dviejų pastarųjų baltų žodžių savumu¹. Maža to, liet. ãvinas, latv. avins, pr. awins – bendras baltų avino pavadinimas, labai anksti 1 Ypač žr. (Fraenkel LEW, 28; Sabaliauskas, 1966, 16; Toporovas, 1980, 197–200). 63 pasiskolintas į finougrų kalbas: suom. oinas ir kt. (Thomsen, 1890, 160; Kalima, 1936, 6–7). Kaip žinoma, baltų skoliniai finougrų kalbose yra senesni už germaniškuosius ir gerokai senesni už slavų skolinius (Hakulinenas, 1955, II, 39–49). Liet. āvinas sudarytas pagal produktyvų baltų žodžių darybos modelį: lāpė „lapė“ → lāpinas „lapinas“, avė, avis „avis“ → āvinas „avinas“, būrė „avis“ → būrinas „avinas“, bašė „avis“ → bašinas „avinas“ (ir basinėlis „ėriukas“); plg. taip pat bendrinę sąvoką: ratė (ratėlė) „patelė“ → rātinas „patinas“². Skirtingai nuo baltų, slavų dirvoje žodžių darybos modelis av(ys) → avynis yra unikalus, ir jei čia apskritai reikėtų numanyti „įsiskverbimą“, tai veikiau priešinga kryptimi³. Siauras tarmės žodis vargōnas, lietuvių kalbos vartotojų suvokiamas kaip barbarizmas, priklauso vėlyvajai epochai ir apie bendrosios slavų terminologijos išsivystymo laipsnį byloja ne daugiau kaip, pavyzdžiui, lenkų tarmės žodis baziu̇tka „avytė“ (iš liet. baziūtė). Be aptartų avies ir avino pavadinimų, rusų ir lietuvių liaudies tarmėse yra gana daug šių gyvūnų šūksnių. Šie šūksniai labai dažnai neatskiriamai susiję su tarmiškais avių, avinų ar ėriukų pavadinimais. Plg. šūksnį баль–баль ir бáлька „avis“, бур–бур arba бурь–бурь ir бырка „avis“ (kursko, Voronežo tarmėse) arba „ėriukas“ (Briansko, Orlovo tarmėse), бяш–бяш arba бяша–бяша ir бяша „avinas“ (Olonetso, Tulos tarmėse), бяшка „avinas, avis“, бяшутка „avis“ (Pskovo tarmėje). Panašus vaizdas stebimas ir lietuvių kalbos tarmėse. Ypatingo dėmesio verti lietuvių ir rusų tarmėms bendri avies ir avino šūksniai bei pavadinimai. Taigi liet. bas’-bas’ ir basià-basià sutampa su rusų tarmiškais avių šūksniais: бась–бась (Sibiro tarmėse) ir бас’а–бас’а (Tverės tarmėje). Lietuvišką avies pavadinimą bašė, regis, galima laikyti gana senu. Netiesiogiai tai liudija rus. tarm. бáша „avis“ – forma, kaip ir liet. bašė, kildintina iš *basja. Plg. liet. sādse = rus. ir bulg. сýша „sausrà; sausra“, liet. šešė = serbų–kroatų šȇsa „sesuo“ ir kt. Skirtingai nuo žodžio баша (ir башка), apimančio didelę dalį rusų tarmių, kitas avies pavadinimas бася, paplitęs tik Naugardo ir Šiaurės Dvinos areale, galbūt laikytinas baltizmu. Fonetiniu požiūriu artimą avių šūksnį – liet. bazė-bazė ir bazį-bazį – galima rasti tik Lietuvos rusų tarmėse (база–база ir базь–базь). Su šiuo šūksniu susiję avies pavadinimai paliudyti tik lietuvių kalboje: baziūtė „avytė“ (plg. lenkų skolininį: baziu̇tka), baziūkas, baziūlis „ėriukas“. 2 Čia ir toliau lietuviška medžiaga pateikiama pagal akademinį lietuvių kalbos žodyną (LKŽ), rusų tarmių medžiaga – pagal Rusų liaudies tarmių žodyną (СРНГ). 3 Kalbant apie senąjį indoeuropiečių avies pavadinimą, reikia pažymėti, kad liet. avis turi atitikmenis sen. ind. āviḥ, sen. gr. ο(F)ις, lot. ovis, sen. air. oi, o slavų kalbose paprastosios šaknies forma neišliko (plg. sen. sl. ОВЬЦА, sen. ind. avikā, liet. avi̇̀kė, taip pat liet. avikėna = ček. ovčná „aviena“, bet sen. rus. овьчина „avies kailis“). 64 Kita didelė avies ir avino pavadinimų grupė susijusi su šūksniais barē-barē = burē-burē lietuvių ir баря–баря = боря–боря rusų tarmėse. Rus. tarm. баря „avinas“ (Archangelsko tarmėje) ir liet. būrė „avis“ (Kražiuose), taip pat vediniai барька, баринка, борец, борька, бараш „avinas“ (taip pat žodis, kuriuo šaukiamas avinas), liet. bariukas = buriukas „ėriukas“, burulis, būrinas „avinas“, burikė „avytė“ ir kt. – visi šie žodžiai liudija, kad tiek rusų, tiek lietuvių tarmių leksikoje gausu avių, avinų ir ėriukų pavadinimų, etimologiškai susijusių su šūksniais баря, боря (iš *bъrъ), barē, burē. Kai kurie rusų tarmiški avies ir avino pavadinimai, susiję su šūksniais баря и боря, slavų dirvoje negali būti įtikinamai paaiškinti dėl atitinkamų žodžių darybos modelių nebuvimo. Čia į pagalbą galima pasitelkti lietuvių kalbos ir jos tarmių medžiagą. Taigi rus. tarm. борей „avinas“ (Naugardo tarmėje) galima paaiškinti pagal liet. -ė (moteriškoji giminė) → -ėjas (vyriškoji giminė) modelį, t. y. būrė „avis“ → *burėjas (arba *burėjus) „avinas“ (= rus. борей). Šiuolaikinėje lietuvių kalboje priesaga –ėј– sudaro daugybę nomina agentis. Tačiau, kaip pažymi P. Skardžius, tai nebuvo senoji priesagos reikšmė.⁴ Apie platesnę priesagos –ėј– reikšmę, be kita ko, liudija savo „konservatyvumu“ garsėjanti toponimika: Dėglė – Dėglėjus miško pavadinimas (Vanagas, 1970, 111). Rus. tarm. борша „avis“ (Olonetso tarmėje) sudarytas taip, kaip liet. boba „boba“ → bõbšė, kumėlė „kumelė“ → kumelšė „kuinė“ (Skardžius, 1943, 316), plg. liet. burė „avis“ → *buršė (= rus. борша). Kaip skolinį iš liet. *buršė, regis, reikėtų laikyti rus. tarm. бýрший „avis“ (Naugardo tarmėje, komių-permiakų kalboje), plg. taip pat бýрши „ėriukai“. Pirmiau pateikti pavyzdžiai leidžia pasiūlyti naują rusų kalbos žodžio баран ir jo slaviškų atitikmenų etimologiją. Esamos šio žodžio etimologijos sunkiai gali būti pripažintos patenkinamomis. Paprastai jos grindžiamos vien sąskambiu, izoliuotos nuo kitų tarmiškų avino ir avies pavadinimų, nepaaiškina, kaip tiksliai žodis buvo sudarytas. Tariamas ryšys su indoeuropiečių *bher- „pjauti“, leidžiantis, kaip ir žodžio боров atveju, numatyti pradinę reikšmę „kastruotas“, yra tipiška „šaknies nukirpimo“ etimologija. Nuorodas į panašiai skambančius indoeuropiečių žodžius ir į žodžio, kildinamo iš šūksnio ber–, alpinę kilmę šiame tolimame areale (žr. Vasmeris, 1, 123) O. N. Trubačiovas pagrįstai atmetė (ЭССЯ 1, 157). Tačiau dar mažiau tikėtina prielaida apie tiurkišką skolinį (Trubačiovas, 1960, 74–76) arba tiurkišką tarpininkavimą skolinantis iš iranėnų kalbos (ЭССЯ 1, 158). Žodžio buvimas čekų, slovakų ir lenkų kalbose, jam iš esmės visiškai nesant pietų slavų 4 “Taigi priesaga -ėjaiš pradžios negalėjo būti specialiai vartojama nomina agentis... ji tada, be abejonės, buvo vartojama daug laisviau ir plačiau” (Skardžius, 1943, 84). 65 kalbose5, – pernelyg neįprastas arealas tariamam tiurkizmui. Tiurkiški avino pavadinimai, kuriais čia būtų galima remtis, iš tikrųjų patys buvo pasiskolinti iš rusų kalbos (Vasmeris, 1, 124). V. V. Martynovas, žodyje баран įžvelgiantis „itališką įsiskverbimą“, remiasi lot. repo, repōnis „neapdirbtos odos batas“ – etimologiškai tamsiu žodžiu, visiškai izoliuotu lotynų kalboje. Prielaida, kad tai buvo avikailio batas (Martynovas, 1978, 32–33), yra visiškai savavališka ir niekuo nepagrįsta. Šis gretinimas nepasiteisina ir fonetiškai: r → b̄- (?), e → a (?). Tačiau atsigręžkime į baltų-slavų arealą. Žąsų šūksnis gágù–gáги (arba pamėgdžiojamasis га–га) duoda vedinį gágan „gandras“ (Samaros tarmėje) – panašiai kaip liet. tarm. gãgas „žąsis“ → gagõnas (Skardžius, 1943, 274). Lygiai taip pat šūksnis бари–бари (arba бар–бар) duoda vedinį баран. Lietuvių kalboje pagal tą patį modelį barė–barē (plg. būrē „avis“) galėjo duoti *barõnas. Nors liet. barõnas „avinas“, visuotinai pripažįstama, yra slavizmas, šis žodis visiškai natūraliai įsilieja į lietuvių kalbos leksiką. Žodžių darybos modelis, pagal kurį sudaromi vediniai su –опas, patikimai paliudytas lietuvių kalboje – tiek apeliatyvinėje (dirvà → dirvõnas), tiek onomastinėje (Dubrà → Dubrõnas) leksikoje (Skardžius, 1943, 273–274). Tarmės forma бараш „avinas“ (Viatkos tarmėje) priskirtina pirmiau aptartiems avino pavadinimams su šūksnio kamienu бар taip pat, kaip forma крякáш „kvaksianti antis“ – formai крячка idem ir garsą mėgdžiojančiam šūksnio kamienui кряк-. Ir čia vėl toli gražu neakivaizdus slavų dirvoje žodžių darybos ryšys tarp formų баран ir бараш išryškėja per archajiškos lietuvių žodžių darybos, atsispindinčios hidronimijoje, prizmę: баран (*barõnas): бараш (*barõšius) = upė Ramõnas: ežeras Ramõšius (Vanagas 1981, 272). Literatūroje reikšta nuomonė apie skolinį rus. баран, atsižvelgiant į pirmiau aptartą medžiagą, atrodo mažai tikėtina. Nuoroda į šaknies vokalizmo bar–/bor–/ber– skirtumus (Sadnik-Aitzetmüller, 1968, 4, 240) neįtikina dėl rus. баран / боран / ček. beran „avinas“ svetimkalbės kilmės. Visi trys balsių tipai atsispindi rusų tarmiškose formose бáрька „avytė“ / бóрька „avinas“ (plg. liet. burikė „avytė“) / берѝка „netikra merluška žieminės kepurės kailiniui“ ← *„avis“ (Vologdos tarmėje)⁶. Ir visais trimis atvejais paliudyti tokį pat vokalizmą turintys šūksniai: баря, барь (liet. barē, barì), боря (liet. burē) ir берь ⁵ Im Südslavischen existiert das Wort nicht” (Sadnik-Aitzetmüller, 1968, Lief. 4, 240). Serbų–kroatų tarmiški dariniai tipo бáра, барúца, барањ, барáш, бáраш žymi įvairius gyvūnus: ožką, avį, juodai–baltos spalvos kiaulę (daugiausia ožį arba ožką). Etimologiškai L. Sadnik ir R. Aitzetmüller (plg. cit. pirmiau) šiuos žodžius įtikinamai sieja su бараст „juodai baltas (apie spalvą)“. O. N. Trubačiovo prieštaravimai (ЭСЛЯ 1, 157) neatrodo įtikinami. ⁶ Semantiškai plg. rus. tarm. бырка 1) „avis“, 2) „avies kailis“, 3) „merluška“, 4) „kepurė su ėriuko kailio apvadu“ (СРНГ, s. v.). Plg. taip pat sen. ind. meśā- „avinas“ ir sen. sl. Мѣх. 66 (nežinoma). O. N. Trubačiovo mėginimas sen. rus. боранъ ir ček. beran balsių kaitą paaiškinti disimiliacijos veikimu (ЭССЯ 1, 137) niekaip negali būti laikomas sėkmingu. Pirma, jei paimtume tikrą (o ne tariamą) tiurkizmą кабан, tai dėl kažkokios priežasties nėra paliudyta nė vienos formos su panašia disimiliacija. Antra, nei šūksnio барь, nei žodžio барька atveju nebuvo jokių sąlygų disimiliacijai. Tuo tarpu visi trys balsių kaitos tipai visiškai sutampa šūksniuose ir žodžiuose баран, боран, beran. Todėl vienareikšmiškai kategorišką O. N. Trubačiovo išvadą: „be jokių abejonių žodis *baranъ yra slavų kalbų pasiskolintas“ iš tiurkų kalbos (ЭССЯ 1, 137–138) reikia taip pat kategoriškai atmesti. Iš kitų avies pavadinimų, turinčių artimų vedinių lietuvių ir rusų kalbų tarmėse, galima paminėti liet. kūsē „avis“ (vaikų kalboje), kiša „avių šūksnis“ ir rus. кычча „avis“ (Vologdos, Archangelsko tarmėse), кытья idem (kalbant su vaikais – Kursko, Tulos tarmėse), кить-кить „avių šūksnis“. Čia rusų ir lietuvių formos skiriasi tik balsio u kiekiu: *kutìa > liet. kūsē (su vaikų artikuliacija), *kūčia > кычча (kaip *svētja > свевча). Galiausiai ypatingo dėmesio verta baltų–pietų slavų izoglosa: liet. raganė, latv. ragana „raguota avis“ (M.-E. III, 464) – serbų–kroatų rogònja „avinas ilgais ragais“ (plačiau žr. Otkupščikovas, 1977, 274–275). Peržengdama vėlyvųjų paribio baltų–slavų kontaktų ribas, ši izoglosa liudija glaudžius dviejų indoeuropiečių kalbų šeimų ryšius gyvulininkystės (ypač avių auginimo) terminologijos srityje. Apskritai baltų–slavų santykiai leksikos, susijusios su avies ir avino pavadinimais, srityje atspindi skirtingus chronologinius sluoksnius: 1) liet. āvinas – sen. rus. овинъ, liet. vilna – rus. вóлна turi atitikmenų giminingose indoeuropiečių kalbose; 2) liet. ēras, latv. jērs – rus. ярка, liet. raganė – serbų–kroatų rogònja yra baltų–slavų dariniai; 3) straipsnio pradžioje aptarti tarmiški avies ir avino pavadinimai, regis, susiję su vėlesniais, areališkai ribotais baltų–slavų kontaktais. Čia, tarp bendros rusų ir lietuvių kalbų tarmių leksikos, dažnai sunku aiškiai nubrėžti ribą tarp senų giminiškų žodžių ir skolinių, atsiradusių glaudžių etninių kalbinių kontaktų sąlygomis. Bet kuriuo atveju neturime jokio pagrindo kalbėti apie vienpusę slavų avių auginimo terminologijos įtaką baltų kalboms. Maža to. Rusų, lenkų ir lietuvių tarmiškų avies bei avino pavadinimų ir šūksnių žodžių darybos analizė veikiau liudija jų baltiškesnį, o ne slavišką pobūdį (jau nekalbant apie tiesioginius skolinius, tokius kaip liet. baziùtė → lenk. baziútka „avytė“). O kalbant apie ankstesnę epochą, seniausių skolinių iš baltų kalbų buvimas finougrų kalbose (āvinаs, ēras, vilna ir kt.) įtikinamai liudija savarankišką baltų avių auginimo terminologijos pobūdį; ši terminologija susiformavo tokioje tolimoje epochoje, kai apie kokius nors slavų „įsiskverbimus“ negalėjo būti nė kalbos. 67 ЛИТЕРАТУРА Лаучюте Ю.А. Словарь балтизмов в славянских языках. Л., 1982. Мартынов В.В. Балто–славяно–итальянские изоглоссы. Лексическая синонимия. Минск, 1978. Откушчиков Ю.В. О происхождении лит., лтш. ragana ”ведьма” // ”Baltistica”, 1977. Т. 13(1). Проценко Б.Н. История названий животных в славянских языках. АКД. Минск, 1985. Топоров В.Н. Прусский язык. Словарь I–K. М., 1980. Трубачев О.Н. Происхождение названий домашних животных в славянских языках. М., 1960. Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1964. Т. 1. Хакулинен Л. Развитие и структура финского языка. Лексикология и синтаксис. Ч. II. М., 1955. ЭСЯ — Этимологический словарь русского языка. М., 1963. Т. 1. Автор-составитель Н.М.Шанский. ЭССЯ — Этимологический словарь славянских языков. Под ред. О.Н.Трубачева. Вып. 1. М., 1974. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1955. Kalima J. Itämerensuomalaisten kielten baltilaiset lainasanat. Helsinki, 1936. M.-E. — Mühlenbach K.-Endzelin J. Lettisch-Deutsches Wörterbuch. Bd. 1. Riga, 1923. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksikos raida // ”Lietuvių kalbotyros klausimai”, 1966. T. 8. Sadnik L. Aitzetmüller R. Vergleichendes Wörterbuch der slavischen Sprachen. Lief. 4. Wiesbaden, 1968. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Thomsen V. Berøringen mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) sprog. Kobenhavn, 1890. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ AVIES IR AVINO PAVADINIMAI Reziumė Straipsnyje apžvelgiami baltų ir slavų kalbų (tarmių) avies ir avino pavadinimai, analizuojama jų daryba iš šaukimo žodžių (pvz., liet. bas’-bas’, basia-baśia ir bašė’àvis’, rusų tarmių бась-бась, ба́ся’аvis’, liet. bazė-bazė, bazi- 68 bazi ir baziūtė "avis", baziukas, baziulis "ėriukas", Lietuvos rusų tarmių baza-bazą, bazь-bazь, lenkų baziutka "avytė"). Daroma išvada, kad su.avies ir avino pavadinimais susijusi baltų ir slavų kalbų leksika atspindi įvairius chronologinius sluoksnius: 1) liet. āvinas — sen. rus. овьнъ, liet. vilna — rus. волна turi atitikmenų giminingose indoeuropiečių kalbose; 2) liet. ėras, lat. jērs — rus. ярка, liet. raganė, lat. ragana "raguota avis" — serbų-kroatų rogońa rodo baltų ir slavų kalbų žodžių darybą; 3) įvairūs tarminiai pavadinimai sietini su vėlesnių laikų geografiškai ribotais baltų ir slavų kontaktais. Nėra pagrindo kalbėti (kaip daro kai kurie kalbininkai) apie vienpusę slavų kalbų avininkystės terminijos įtaką baltų kalboms. Priešingai, rusų, lenkų, lietuvių tarmių avies ir avino pavadinimų iš šaukimo žodžių daryba leidžia manyti, kad jie būdingesni baltų kalboms nei slavų. Seniausi finų kalbų baltizmai (āvinas, ėras, vilna ir kt.) rodo, kad baltai savo avininkystės terminiją turėjo jau tais laikais, kada slavų terminijos "prasisverbimo" dar negalėjo būti.