A. Pliaterio Vilniaus gubernijos etnolingvistinei statistikai – 100 metų

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Petras GAUCAS A. PLIATERIO VILNIAUS GUBERNIJOS ETNOLINGVISTINEI STATISTIKAI — 100 METŲ XIX a. pabaigos Ryty Lietuvos. gyventojy etnolingvistinés sudéties tyrimams labai svarbūs Vilniaus gubernijos bajorų vadovo grafo Adamo Pliaterio 1890 m. anketiniai duomenys, kuriuos apibendrino ir paskelbė spaudoje asmuo, pasivadinęs Anonimu (įdomus atvejis — straipsnio autorius nenorėjo skelbti savo pavardės)!. Lenkų kalbininkas Janas Rozwadowskis pagal šiuos duomenis sudarė Vilniaus gubernijos lietuvių kalbos paplitimo žemėlapį“. Vėliau, remdamasis tiek minėtais, tiek ir kitais XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios duomenimis, J. Rozwadowskis sudarė viso lietuvių kalbos vartojimo arealo žemėlapį, vietomis pažymėjęs ir mišriai kalbančių plotus3 ‘ Anonimo duomenys vertingi tuo, kad jie gan detalūs — paskelbti atskirais kaimais. Taigi yra galimybė juos lyginti statistiniu ir teritoriniu aspektais su kitais šaltiniais: ankstesnių bei vėlesnių tyrinėtojų duomenimis, atgautos lietuviškos spaudos žiniomis ir kt. Tiesa, grynai slaviškų valsčių arba seniūnijų duomenis Anonimas pateikė susumuotus pagal šiuos administracinius vienetus. : A. Pliateris iš valsčių virai¢iy surinko duomenis apie kiekvieną kaimą (miestų jis netyrė) pagal programą, kurioje buvo klausimų apie gyventojų tautybę ir namų kalbą. Kadangi atsakymuose tautybė ir kalba dažnai nesutapo (pvz., tautybė — lietuvis, o namų kalba — baltarusių ar lenkų ir pan.), Anonimas žmonių etninės priklausomybės kriterijumi pasirinko kalbą. Iš minėto straipsnio taip pat paaiškėja, jog A. Pliaterio duomenyse buvo žinių, jog atskirų kaimų ar net visos seniūnijos gyventojai kalbėjo dviem-trim kalbomis. Anonimas iš jų išrinko vieną kalbą, kuri, jo nuomone, vyravo. Yra atvejų, kai A. Pliaterio duomenyse žinios apie gyventojų kalbą, o kartais ir atskiras gyvenvietes, praleistos. Pirmuoju atveju kalbos nustatymui Anonimas naudojasi papildomų šaltinių informacija, antruoju atveju apsiriboja | Anonim. Obszar jezyka litewskiego w gub. Wilefiskiej // Materyaty antropologiczno- archeologiczne i etnograficzne. Krakéw, 1898. S. 3-72. | Rozwadowski J. Mapa języka litewskiego w gubernii Wilefiskiej // Materyaty i prace komisji językowej Akademii umiejętnosci w Krakowie, Krakėw, 1904. T. 1. , Rozwadowski J. Mapa języka litewskiego || Polska i Litwa w dziejowym stosunku. Warszawa- Lublin-L6dž-Krakėw, 1914, 14 pastaba, kiek gyvenviečių praleista. Pažymėtina, kad paties Anonimo straipsnyje, rašant vietovių pavadinimus, taip pat nurodant gyventojų skaičių, ypač lentelėse, yra netikslumų, greičiausiai korektūros klaidų. Mūsų nuomone, Anonimas, kalbų kaitos sąlygomis parinkęs vieną kalbą ir nepridėjęs jokių nuorodų apie kitų kalbų vartojimą, pasielgė neteisingai, nes nepateikė žinių apie gyventojų dvikalbystės išplitimą, t.y. nepanaudojo visos A. Pliaterio surinktos informacijos. Be to, parenkant vyraujančią kalbą, daug ką galėjo nulemti subjektyvumas. Dvikalbių ir trikalbių gyventojų vyraujančią kalbą Anonimas rinko įvairiai. Lyginant jo duomenis su kitais šaltiniais (XX a. pradžios atgautos lietuviškos spaudos žiniomis, pokario metų kalbininkų tyrimo duomenimis ir kt.), paaiškėja, kad daugumą lietuvių-baltarusių ir ypač lietuvių-lenkų bilingvų jis priskyrė kalbantiems baltarusių arba lenkų kalba. Dėl to daugelyje valsčių, ypač esančių arčiau Vilniaus miesto arba baltarusių etninės teritorijos pariby (t.y. kur anksčiausiai prasidėjo ir toliausiai pažengė kalbų kaitos procesas), lietuviškai kalbančiųAnonimas visai nenurodė (Riešės, Rudaminos, Mickūnų, Bistryčios, Kiemeliškių, Lentupio, Trakų, Graužiškių, Vijos ir kt.), arba nedaug tenurodė (pvz., Maišiagalos, Nemenčinės, Varnionių, Šalčininkų, Tarpupio, Kamojų ir kt.). Pažymėtina, jog tarp Anonimo pažymėtų baltarusiškų vietų, lietuviškai kalbančių žmonių dar buvo išlikusių net po Antrojo pasaulinio karo (pvz., kai kuriose dabartinių Šalčininkų, Varenavo ir kitų rajonų vietovėse). Yra ir priešingų atvejų. Antai Aukštadvario valsčiuje, kur lenkų kalba tuo metu jau buvo pradėjusi plisti, beveik visi gyventojai priskirti lietuviškai kalbantiems. Dažnai visi vieno kaimo, o neretai ir visos seniūnijos, gyventojai Anonimo priskirti tai pačiai kalbai. Mišrių kaimų nedaug. Tokių kaimų daugiau lietuvių etninės teritorijos gilumoje, kur kartu su lietuviškai kalbančiais nurodyti ir lenkiškai kalbantys (Paberžės, Giedraičių, Širvintų, Žaslių, Butrimonių ir kt. valsčiuose). Tai rodo, jog straipsnio autorius stengėsi lenkiškai kalbančius kruopščiau išrinkti, jiems skyrė daugiau dėmesio. Tarp lietuvių-baltarusių etnolingvistinio paribio valsčių tam tikrą išimtį sudaro Paberžės valsčius — ten beveik visuose kaimuose (net mažiausiuose) nurodyti tiek lietuviškai, tiek ir lenkiškai kalbantys. Taigi Anonimo statistinius duomenis (taip pat ir pagal juos sudarytus J. Rozwadowskio žemėlapius) tenka laikyti apytikriais. Ir pats J. Rozwadowskis yra nurodęs, jog "Lietuvoje ir Baltarusijoje etninių, politinių, religinių, kalbinių sąvokų bei etninės savimonės painiava dažnai yra tokia didelė, jog, net geriausių norų ir kompetentingumo turint, sunku su ja susidoroti. Dėl to Žžinybinė, politinė, bažnytinė ar bet kuri kita oficiali statistika nėra visiškai tikra", Kiek Vilniaus gubernijoje buvo dvikalbių (kalbančių lietuvių ir baltarusių 4 Rozwadowski J. Mapa jęązykowego obszaru litewskiego J Polska i Litwa w dzicjowym stosunku. Warszawa-Lublin-L6dž-Krakėw, 1914. S. 338. 4 Shh 15 arba lietuvių ir lenkų kalbomis) gyventojų, kuriuos Anonimas priskyrė kalbantiems baltarusių (lenkų) kalba, iš dalies mums padeda nustatyti XX a. pradžios lietuvių kunigų parapijose surinkti duomenys apie lietuvių kalbos vartojimą. Tokie penkių Vilniaus gubernijos (be baltarusiškų Vileikos ir Dysnos) apskričių duomenys buvo apibendrinti 1910 metais“. Lietuviai kunigai tose penkiose apskrityse (skaičiuojant be Vilniaus miesto) lietuviškai kalbančių rado beveik 100 tūkstančių žmonių daugiau negu Anonimas, 0 lietuviškai kalbančių dalis tarp katalikų tikybos gyventojų lietuvių buvo maždaug 10-čia punktų aukštesnė palyginus su Anonimo duomenimis (atitinkamai — 46 ir 36 96). Laiko tarpas tarp duomenų rinkimo metų nemažas — 20 metų, taigi dalis to skirtumo susidarė padidėjus gyventojų skaičiui. Kita vertus, reikia prisiminti, kad per tuos du dešimtmečius toje teritorijoje vyko itin sparti kalbų kaita. Galima numanyti, jog 1890 m. lietuviškai kalbančių turėjo būti daugiau, negu jų buvo 1910 m. Vadinasi, įtikėtina, kad aprašomuoju metu penkiose Vilniaus gubernijos apskrityse tarp lietuviškai kalbančių beveik 100 tūkstančių (arba beveik 30 96) buvo dvikalbiai (tiksliau, ties nutautėjimo riba buvę lietuviai), kuriuos Anonimas priskyrė prie baltarusiškai arba lenkiškai kalbančių. Bendras dvikalbių lietuvių skaičius turėjo būti dar didesnis, nes kai kurie jų buvo priskirti ir prie lietuviškai kalbančių. Kai kuriose straipsnio vietose pasitaiko užuominų, jog daugumas vieno ar kito valsčiaus (pvz., Tarpupio) gyventojų, kalbančių baltarusių kalba, A. Pliaterio anketose buvo nurodyti lietuvių tautybės. Vadinasi, XIX a. pabaigoje pakeitę kalbą Vilniaus krašto gyventojai patys save tebelaikė lietuviais (arba juos surašinėtojai tokiais laikė). Tai svarbus faktas. Taigi kalbos pakitimas tuo metu dar nebuvo pakeitęs jų lietuviškos etninės savimonės. Vėliau jie save laikė "tuteišiais" (t.y. čionykščiais, vietiniais). XX a. pradžioje, ir ypač Lenkijos okupacijos metais, vis labiau veikiami lenkų kunigų ir valdžios, jie tapo baltarusiškai kalbančiais lenkais. A. Pliaterio duomenyse tarp slavų kalbų ryškiai vyrauja baltarusių kalba, o lenkiškai kalbančių visai nedaug. Pažymėtina, jog panašų baltarusių ir lenkų santykį užfiksavo ir 1897 m. gyventojų surašymo duomenys. Kaip rodo Anonimo duomenys, lietuvių kalba vyravo Vilniaus apskrities šiaurės vakaruose — Gelvonų, Musninkų, Širvintų, Giedraičių ir Joniškio valsčiuose, išsidėsčiusiuose palei Kauno guberniją; penkiuose valsčiuose — Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Šalčininkų ir Varnionių — lietuviškai kalbančių būta kur kas mažiau (žr. 1 lentelę). Kaip rodo vėlesnių tyrinėtojų duomenys, pastarieji penki valsčiai, taip pat iš dalies Bistryčios valsčius, buvo daugiau ar mažiau dvikalbiai. Šių valsčių dvikalbių gyventojų etnolingvistinę priklausomybę Anonimas nustatė nevienodai. Daugumą Maišiagalos valsčiaus gyventojų jis priskyrė prie baltarusiškai kalbančių. Beje, XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje, kaip rodo vėlesnių tyrimų išvados, šiame valsčiuje, iš dalies ir S Gintautas J. Vilniaus gubern. lietuviai J "Švyturys": Metraštis-almanachas 1912 m. V., 1910. P, 199, 16 Riešės valsčiuje baltarusiškai ("paprastąja" kalba) kalbančiuose (dažniausiai dvikalbiuose) kaimuose tarp jaunimo ima plisti dar ir lenkų kalba. Lietuviškai kalbančios nurodytos tik šiaurinėje dalyje esančios Barskūnų, Zabelinės seniūnijos ir vakarinė Geisiškių seniūnijos pusė. Vėlesnių tyrimų duomenimis, šioje valsčiaus dalyje vyravo lietuvių kalba, o jo pietuose (apie Sudervę) tik vietomis bevartota. Visame Maišiagalos valsčiuje, pasak Anonimo, lietuviškai kalbantys (be abejo, sumažintais duomenimis) sudarė 28 % visų gyventojų. Paberžės valsčiuje, kuriame lenkų kalba XIX a. antroje pusėje plito netarpininkaujant "paprastajai" kalbai, tiek lietuviškai, tiek lenkiškai kalbančių Anonimo nurodyta beveik visuose kaimuose. Tik einant šiaurės kryptimi (t.y. tolstant nuo Vilniaus) lietuviškai kalbančių vis daugėja. Visame valsčiuje — 44 % lietuviškai kalbančių gyventojų. Nemenčinės valsčiaus (jame tarp lietuvių valstiečių plito ir lenkų kalba) pietinės dalies (Pakryžės seniūnijos, taip pat Nemenčinės bei Puodžiūnų seniūnijų pietinės dalies) gyventojai priskirti lenkiškai kalbantiems (logiška — kalbų kaitos procesas prasidėjo iš pietų pusės, t.y. nuo Vilniaus), vidurinės dalies (minėtų Nemenčinės ir Puodžiūnų seniūnijų šiaurėje) — lietuviškai kalbantiems, o šiaurinės dalies (Troškūnų seniūnijoje) — kur lenkų kalba vos pradėjo rastis — taip pat lenkiškai kalbantiems. Šalčininkų, Bistryčios ir Varnionių valsčiūs, kur lietuvių kalba iš dalies tebebuvo vartojama kartu su baltarusių kalba (pirmiausia vyresniosios kartos atstovų, tačiau jau ne visuose kaimuose), Anonimas ir Rozwadowskis skyrė daugiausia baltarusiškai kalbantiems. Kaip lietuviškai kalbančius Anonimas pažymėjo tik Šalčininkų valsčiaus vakarinės dalies, esančios į vakarus nuo Vilniaus—Lydos geležinkelio linijos ir besiribojančios su lietuviškomis šiaurinėmis Lydos apskrities dalies vietovėmis (Karalinos seniūnija), taip pat Varnionių valsčiaus rytinės dalies, esančios Ašmenos upės žemupyje (Gervėčių, Galčiūnų ir Rimdžiūnų seniūnijų) gyventojus. Bistryčios valsčių, lygiai kaip ir visus kitus valsčius, jis visiškai priskyrė prie vien baltarusiškai kalbančių. Iš Anonimo pateiktų duomenų matyti, jog polonizacijos procesas jau buvo prasidėjęs tuose valsčiuose, kur tebevyravo lietuvių kalba: centrinėje Širvintų valsčiaus dalyje, apie pačias Širvintas (Širvintų ir Paširvinčio seniūnijų gyventojai Anonimo priskirti lenkiškai kalbantiems), pietinėje Giedraičių valsčiaus dalyje (Akmenos, Martyniškių, Dubingių ir kai kurie kitų seniūnijų kaimai, taip pat ir kaimyniniame Paberžės valsčiuje, nurodyti kaip mišrūs), šiek tiek Joniškio valsčiaus pietryčiuose. Trakų apskrityje lietuviškai kalbantys gyventojai, pasak Anonimo, gyveno keturiolikoje valsčių (iš 17); dviejuose (Vievio ir Tarpupio) sudarė mažumą. Trakų valsčiuje lietuvių nenurodyta. A. Pliaterio surinktais duomenimis, Tarpupio valsčiuje vartojamos kalbos nurodytos tik pagal seniūnijas, nenurodomas kalbėjusių atskiromis kalbomis skaičius. Pažymėta, jog beveik visi valsčiaus gyventojai yra lietuvių tautybės. Tačiau lietuvių kalba, kartu su 17 baltarusių (ji nurodyta kaip vyraujanti) ir iš dalies lenkų kalbomis, vartojama tik pietinėse — Tarpupio, Turnėnų, Rūdninkų — seniūnijose. Lietuviškai kalbantys gyventojai Anonimo pažymėti tik vakarinėje ir pietinėje Vievio valsčiaus dalyje, — Abromiškių, Jarmališkių ir iš dalies Aleksandriškių seniūnijose, — tačiau ir ten lietuviškai kalbantys kaimai nurodyti kaip mišrūs, su baltarusiškai kalbančiais gyventojais (kaip rodo vėlesni šaltiniai, XIX a. pabaigoje į vakarus nuo Vievio ežero lietuvių baltarusėjimas palaipsniui perėjo į lenkėjimą). Tačiau iš tikrųjų buityje lietuviškai kalbėta ne tik vidurinėje, bet ir rytinėje šio valsčiaus dalyje, o vietomis — ir Trakų valsčiuje. Sprendžiant iš kun. S. Stakelės 1905 m. raporto, Vievio apylinkėse, kurias Anonimas priskyrė baltarusių kalbos arealui, tuo metu dauguma gyventojų tebekalbėjo lietuviškai. Baltarusių kalbos arealui Anonimas skyrė taip pat ir rytinę Semeliškių valsčiaus dalį — Daugirdiškių, Bagdononių seniūnijas ir Mustenių seniūnijos rytinę dalį. Iš tikrųjų baltarusių kalba čia tuo metu tik pradėjo rastis. Be to, į vakarus nuo Daugirdiškių ir Bagdononių esančiuose kaimuose pradėjusią plisti baltarusių kalbą savo ruožtu ėmė keisti lenkų kalba. Kaip rodo Anonimo duomenys, lenkų kalba jau vartota ir kai kuriuose Trakų apskrities vakarinės dalies valsčiuose. Ja kalbėjo ne tik dvarų ir palivarkų gyventojai, bet kai kur ir valstiečiai — Butrimonių, Žaslių valsčiuose, o pasak kitų šaltinių, ypač plačiai — Aukštadvario valsčiuje. Nors savo darbe Anonimas lenkiškai kalbančius gyventojus išrinko itin kruopščiai, tačiau beveik visus pastarojo valsčiaus gyventojus jis priskyrė lietuviškai kalbantiems. Iš 21 Švenčionių apskrities valsčiaus bemaž gryni lietuviški buvo 9 šiaurės ir šiaurės vakarų valsčiai: Mielagėnų, Linkmenų, Daugėliškio, Zablatiškės, Kuktiškių, Tverečiaus, Švenčionių (išskyrus subaltarusėjusią Simaniškės seniūniją), Mikalavo (Michatow) ir Adutiškio. Lietuviškai kalbančių būta Kamojų valsčiaus šiaurinėje dalyje (seniūnijos: Kowalewce ir Jarzew (Jūravas)). Be to, kaip rodo įvairūs XX a. pradžios šaltiniai, lietuvių kalba pramaišiui su baltarusių buvo vartojama ir toliau į pietus bei rytus nuo Anonimo nurodyto lietuvių kalbos arealo, ypač apie Kamojis, Lentupį, Kliuščionis, Kiemeliškes. Tačiau tuo metu ten ji sparčiai nyko, užleisdama vietą baltarusių kalbai. Antra vertus, iš kitų šaltinių žinoma, kad Anonimo nurodyto lietuvių kalbos arealo pakraščiuose dalis gyventojų jau buvo pramokę baltarusių kalbos, ypač lietuviškoje Kamojų valsčiaus dalyje, pietinėje ir rytinėje Adutiškio valsčiaus dalyse (Rakitų seniūnijoje, išsidėsčiusioje Medilos upės vakariniame krante, taip pat Jankiškės seniūnijoje), kai kuriuose Švenčionių valsčiaus rytinės dalies kaimuose. Kaip rodo dialektologinių ekspedicijų duomenys, XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje į XIX a. antroje pusėje subaltarusėjusius kaimus apie Pabradę, Pavoverę, Karkažiškę, Magūnus (pietvakarinė Švenčionių apskrities dalis), kuriuos Anonimas priskyrė baltarusiškiems, jau skverbėsi lenkų kalba. Lydos apskrities šiaurės vakarus, — apie Eišiškes, Pabarę (Eišiškių 18 valsčius) ir Nočios seniūniją (rytinė Kaniavos valsčiaus dalis), — kur XIX a. antroje pusėje plito baltarusių kalba ir daugelis gyventojų buvo dvikalbiai, Anonimas priskyrė baltarusių kalbos arealui. Šios pradėjusios slavėti apylinkės atskyrė didelį lietuvių kalbos masyvą nuo ištisinio lietuvių kalbos arealo. Lietuvišką masyvą tuo metu sudarė: Lydos apskrities — Aleksandravo ir Rodūnios valsčiai bei šiaurinė Žirmūnų valsčiaus dalis (Gorodenkos ir iš dalies Žirmūnų seniūnijos); Ašmenos apskrities — Dieveniškių valsčius ir šiaurinė Sedlisko valsčiaus pusė (Armoniškių ir Pašelių seniūnijos bei šiaurinė Palipnicos seniūnijos dalis); Vilniaus apskrities — vakarinė Šalčininkų valsčiaus dalis (Karalinos seniūnija). Šiame lietuviškame masyve lietuvių kalba dažnai jau ne vienintelė — kai kuriuose kaimuose baltarusėjimas buvo prasidėjęs. Tai nurodė ir pats A. Pliateris, aprašęs Sedlisko valsčiaus Pašelių seniūniją: "senieji kalba lietuviškai, jaunimas — baltarusiškai". Šiame stambiame lietuvių kalbos areale tuo metu lietuvių kalba tvirčiausiai laikėsi rytuose (apie Dieveniškes) ir vakaruose (apie Pelesą ir Rodūnią). f Periodinių leidinių ir kitokių šaltinių duomenimis, į pietus nuo aprašomojo lietuvių kalbos arealo, Užubalio, Vosyliškių, Žirmūnų ir kt. valsčiuose, vis dar egzistavo lietuvių kalbos salelės, dažniausiai dvikalbės. Tačiau ir jose lietuvių kalba geso: jos buvo išlikusios pietinėje Lydos apskrities dalyje apie Ščiučiną ir Žoludką. Anonimas šių vietų lietuviškumo jau nebefiksavo. Ašmenos apskrityje, be minėtų Dieveniškių ir Sedlisko valsčių, toliau į pietryčius dar buvo išlikusi lietuviška Lazūnų (Lazduny) sala, prisiglaudusi vakariniame Nalibokų girios pakraštyje, dešinėje Beržuonos žemupio pusėje. Anonimo pateiktomis žiniomis ji apėmė trijų valsčių dalis: Lūgamėnų (Lugomowicze; Lazūnų ir Gudenionių seniūnijose), Bokšto (Grabovo ir Dervagių seniūnijose) ir Jūrotiškių (Takoriškių seniūnijoje). Čia lietuviškai kalbančių būta apie 3,6 tūkst. žmonių. Šioje apskrityje, praeity buvusio lietuviško pusiasalio kitose vietose — Vijos, Trobų, Lipniškių, Geranainių, Subatninkų, Graužiškių apylinkėse, — lietuvių kalba tuo metu jau visai geso ir Anonimo nebeužfiksuota. Be to, Anonimas lietuvių kalbą vyravus nurodė šiaurinėje Ašmenos apskrities dalyje apie Salas esančioje Ažubalio (Zabtocie) seniūnijoje, prisiglaudusioje prie lietuviškų Gervėčių apylinkių (apie Jokintonis). Dysnos apskrityje lietuviškai kalbančius gyventojus Anonimas nurodė tik Bogino valsčiuje (Damošių seniūnijoje), besiribojančiame su Kauno gubernijos Apso apylinkėmis, o Vileikos apskrityje — Viazynės valsčiuje (Latygalos seniūnijoje). Protėvių kalbą dar nepamiršusių lietuvių apie Ikaznę, Juodžius (Jody), Drūją, net Dysną ir kt. Anonimas jau nepažymėjo. A. Pliaterio duomenims — 100 metų. Kadangi juos Anonimas pateikė daugeliu atvejų atskirais kaimais, juos bent apytikriai galima palyginti su pastarojo — 1989 m. — gyventojų surašymo duomenimis. Toks palyginimas parodo, kokių įvyko pakitimų labiausiai nutautėjusiuose Pietryčių Lietuvos 19 rajonuose per pastaruosius 99 metus (žr. 2 lentelę). Dabartiniame Švenčionių rajone (skaičiuojant be Švenčionių miesto) 1890 m. lietuviškai kalbėjo beveik 72 %, 0 1989 m. lietuviais užsirašė tik 474% visų gyventojų. Vadinasi, lietuvių sumažėjo 25 punktais. Tiek pat lietuvių sumažėjo Šalčininkų rajone (nuo 34 iki 9,4 %). Vilniaus rajone, kur jau XIX a. pabaigoje buvo plačiai vartojamos slavų (baltarusių ir lenkų) kalbos, lietuvių padaugėjo (nuo 11 iki 20,8 96), nes po pastarojo karo nemažai lietuvių apsigyveno Vilniaus priemiesčiuose. Trakų rajone 1890 m. lietuviškai kalbančių buvo maždaug tiek pat, kiek ir Šalčininkų rajone — apie 38 96 (be Trakų miesto). Per pastaruosius 99 metus lietuvių padaugėjo iki 57,6 % — gerokai atlietuvėjo vakarinė rajono dalis, tarpukario metais įėjusi į Nepriklausomos Lietuvos sudėtį, be to, po karo nemažai lietuvių atsikėlė į rajono miestus. Vilniaus gubernijos dalyje, atitekusioje Baltarusijai, Anonimo duomenimis, gyveno 25,8 tūkst. lietuviškai kalbančių žmonių (t. y. 3 kartus daugiau negu šiuo metu gyvena lietuvių visoje Baltarusijoje — 7,6 tūkst.): Varenavo rajone — 12,1 tūkst. (daugiau kaip pusė gyventojų), Pastovių — 5,5 tūkst., Vijos — 3,6 tūkst. (Lazūnų apylinkėse), Astravo — 3,5 tūkst. (Gervėčių apyl.), Smurgainių — 0,6 tūkst., Breslaujos — 0,5 tūkst. (be to, daug lietuviškai kalbančių buvo vakarinėje šio rajono dalyje, tuo metu priklausiusioje Kauno gubernijai), Vileikos — 23 žmonės (Viazynės apyl.). a Dar labiau pakito baltarusiy-lenky santykis etninės savimonės požiūriu. Bemaž visi gyventojai, kur XIX a. pabaigoje vyravo baltarusių ("paprastoji") kalba, šiuo metu rašosi lenkais. Netgi "paprastoji" kalba imta laikyti lenkų kalbos tarme — pokarinių surašymų metu šia kalba kalbantiems Lietuvos gyventojams kaip gimtoji buvo užrašoma lenkų kalba. Baltarusiais rašosi beveik tik žmonės, po Antrojo pasaulinio karo iš Baltarusijos atvykę. Ir tai tik dalis jų: daugelis atvykusių, ypač iš Vakarų (katalikiškosios) Baltarusijos, greitai keičia tautybę ir surašymų metu dažnai užsirašo lenkais. A. Pliaterio-Anonimo statistiniai duomenys — pirmieji tokie detalūs lietuvių ir baltarusių paribio kalbinę situaciją apibūdinantys duomenys. Dėl to, nežiūrint kai kurių mūsų nurodytų trūkumų, jie yra labai vertingi tiek teritoriniu, tiek statistiniu aspektu tiriant kalbų kaitą aprašomajame regione. 20 0 9g A) 6 ‘89 01 € IT 0 ‘001 % t 88€1 9 80711 Q91 0L¥E 69291 hruornureA' 11 = 18 G1 G ‘PL VL Gg 0 ‘001 % — ov 88 z6Th LTV 681 1948 hues or = G o“ = 9 C1 € ‘18 0 ‘001 % — 082 001 mi L8L 8406 Gpzo opigruof'6 10 £8 0c -_— 6 ‘tL Lvl 0 ‘001 % iL {8TL (E92 — LLLYO (P81 65.8 SQUIDUIWIIN'S - 0 ‘01 CC Lv Z ‘6¢€ 9 ‘t¥ 0 ‘001 % i s09 051 €£8 LLET Sp9Z 0909 S9Z.1992.J'/ - 8% v0 6 ‘€9 6 4 0 ‘8¢ 0 ‘001 % = (ergra ras 8606S £8¢ L022 S88Z sopeZPeIsreją'9 == 19 61 J LST € 99 0 ‘001 % = 9p9 661 = LUT £€0Z 50901 hpreiparyg == 8 “11 LY m €9 CL 0 ‘001 % a ¢00S1 2009 = 2008 ė/846 /89T1 hoy =~ 6‘l ii ži v'0 G 9 0 ‘001 % = wl 8 i 74 6619 ras tojurusnją'ę v'0 G11 SZ as L 02 9 ‘¥9 0 ‘001 % 6S VISI £9€ = 6LZ4Z 1678 9PIEL turus ba VL €C val Gt 8 ‘G8 0 ‘001 24 = Z19 9/Z => P62 IZIZ £0£8 huo4Aja9)' Į sųriysde SNBIUJIA 8 Z 9 g r £ Z Į eqey eqrey eg[ey eqey eg[eyį eg[ey hlojuaa43 ey hpAz hsn1 hrsniejjeg hyuaj hrAngalj OSIA §] tPDSIPĄ sfjuegjey hl st 2[93U3I Į Mlojuox2 turruouy [e3ed) "u1 0681 sHepns Juiqe hpsrea hystangary 11 hprysde sofrursąan3 sneruTtĄ 21 —- el = = = S199 820L tojururyįe Ap I = 90 £4 8 ‘ST G9 8 ‘65 0 °00L % | = 0g 19S L661 66% 929% EELL hD{SIPWAG EL Lo 60 8 Vv te VT G ‘6l 0 ‘001 % ; LS 81€ GZ8¥ LS1 €£0€1 6999 OIASIA'ZI 10 oy 0°C 1% 8S 0 ‘G8 0 “001 % : 9 €LE £81 S82 8ES 0S8L SET6 oon [| = G ‘Gl 8 T 09 68 8 ‘29 0 ‘001 % - Z61T 092 lh sel 6956 SLLYL hiisez01 90 8 ‘LT TZ 10 08 €£ ‘96 0 ‘001 % ią] 02Z L81 g LOT ZSPI L8ST huewzatz 6 00 001 — — ST G ‘88 0 ‘001 % 9 SY i. = 612 80LEL 80871 ouzal['g 0° LT LO = 90 0 ‘98 0 ‘001 % || ub €S = 9% 9099 8494 SOURILA'/ = 6 ‘Ll v0 pe = 2718 0 ‘001 % = 8881 8% == — 1798 09501 SUDIIDJA'9 70 78 Aš) = £'T z'88 0 ‘001 % ; 82 VIS rai) oi LL VLES S609 oLRAPEIDINY'G ze LS = L‘8 -— 9 ‘G8 0 ‘001 % - 90€ = ZA = 6197 62S oppgnuOį €0 11 9° LG Vv 01 SU 0 ‘001 % 9¢ 65€1 ZL G29 9971 LESS S61ZI hruowxrnng'ę = 8c Zz Zz 8 ‘Cl 0 ‘Z8 0 ‘001 % = 161 IL or £69 ZL L10S są3uIrpaN'Z = 12 0°‘c == ez 9 ‘8 0 ‘001 % = iL S6č — 0€Z 86/8 5666 S9A0[V I striysde hyerr 8 4 9 g p £ Z L €'0 49 i L Sh € II € ‘bt 0 ‘001 % es 29501 £2LL SPOIL 00241 PORES 896961 :OSIA S| rers[eA 9c LL 8£6 $2809 0ZS oa GI8pS DISIAPIS'81-ZĮ 22 alnpsrea ordnius] į 10 be ve 6 ‘6% VC 8 ‘OF 0 ‘00L % ¥Sl LO/Y 089% £6969 o£c£ 9/696 0OP96£L :OSIA S] | iT L921 900£9 LISI «1S 086.9 'S[eA DISIARISZI-LL — 90 vc VC - 9 ‘€6 0 ‘001 % m 0S 8L€ €7Z — 1698 £826 opnįsnnpy'0I 00 0 LE 0 ‘29 G6 TAA 0 ‘001 % I€ IL 907 91LE 0€S v6 8¥%GS nloureyr'6 z'0 40 6 '€ 0°12 LD L'€Z 0 ‘001 % 01 £v (stora L9T1 89 00%¥ 1209 OAR[RYIN'8 10 8 p v9 G “L €-0 02 0 '00L % [e 88€ 12S Lt6 LZ 9429 ISI8 hruopu2Ag'/ 10 6 1 0S 10 10 8 ‘C6 0 ‘001 % 9 4 0€€ 01 01 6609 8469 sneD219AJ/9 10 €'6 2a = €'6 9*/8 0 “001 % 8 £62 76 —-— 162 vS8Pp £pSS hpnsmymnyą — Ge G9 = 46 € '08 0 “001 % — 9pZ 817 5 699 1965S ¥269 sąysnejgeZ'p A £9 G9 10 | b ‘c8 0 ‘001 % (rai LZ9 769 oji 651 8116 S/901 opistp3neg'ę — €4 10 — 90 026 0 ‘00L % = £95 e = £p 9L0L 4894 huaunjur] "7 £1 ra 8 ‘01 6 ‘6 90 rd J 0 ‘001 % OZ 69L £99 ze IE CARE evs hua3ePIA' į siyuaysde hiuonuaag 8 Z 9 eC r c r i 170. v ‘8 61 0 ‘SL 09 9 ‘89 0 ‘001 % 141 8EC11 0092 £8102 0664 91126 ZLEPEL | :OSIA ST £0 80 0s L 88 c'€ — 0 ‘001 % 94 5S 20s 18€9 LEC ara S61Z hye1p'9T 90 80 10 L ‘8S 0 IE 8 ‘L 0 ‘001 r Gy 19 8 č9IZP ¢SLST {829 £€08 ordnduiej, “1 = 6.8 = = = L 'r6 0001 % 23 V 74% 8 £8¥C 686 v089 hunwuz'g ~ lst zo 1°29 0 “Ll 0 ‘001 % a= 8IZL 02 vIZIS TTIEL PZLL hpisIsStą "p = 0'€ in L “97 604 0 ‘001 % - 881 = 7991 067P 0€£€9 sorunpo'€ = Cs = 0 “ZL 8 ‘88 0 “001 % — = = £99 ViLY LTHS SOAPIULY'Į -— = — = = 0 ‘001 0 ‘001 % = = =— — = Z86P Z861 oALIpuPsys3Iy' | striysde SOpAT 8 / 9 G p £ FA L 10 86 FAN0) 164 vl v6 0 ‘001 % 891 G6EPPL ATA 920/11 GPIZ RPREL 088/¥1 :OSIA SJ TeIS[eA 91 LUT 9G1L TIV8E6 4561 = 978801 DISIAPIS'€£7-/ -— - = G ‘68 Got 0 ‘001 % -Ž = t L01S 109 8045 hieg9 — g9 — 0 ‘9 SLL 0 ‘001 % = 96g T 891p 656 £816 019304" = = wr 9 ‘cL ¥ ‘BC 0 ‘001 % "7 = = 4 VA 8622 €TV6 hugwednTy 10 0c 10 6 ‘06 6‘S 0 ‘001 % i 191 14 €8LY TIE vozs hojsnoinf¢ — n= = 0 ‘Sy 0 ‘SS 0 ‘001 % mt 2 = 6602 0ZST 699% OYSI[PIST — L “pl LŽ 1: 8 ‘c8 0 ‘001 % = G6LL 16 06 | 80LZ PAS 22 hrygru2AsItgą' L siri1ysde SOUdWSY 8 L 9 G | p L £ Z I 24 z0 G9 VL [99 9¢ CEC 0 ‘001 % £rPL 16699 ZL9%1 82.9999 Lr99£ GP6E£T OZR8R00L :Aolru12gn3 osrA s 8 L 9 [9 kų £ 4 Į sauowz gz — alnpspea oAouaurmųj “(hloju2A4X8 7678 st) 91c — aloltuntuas hisouwreq snensieA ourdog hl si - LO 6% FC 206 LX £0 0001 % 261 8544 ABA £68I7L £OCE ***V719 nra VA! :OSIA SĮ striysde sousAq 8 Z | 9 | q | p | £ L i | I alofrunruas sojeSA1e1 SNPIIS[PA SSUAZPIA „, LO LS v0 6 ‘€6 So 00 0 ‘001 % 0fl £004 9¢¢ ui AA L£9 **£0 antai I :OSIA SĮ si11ysde SOXIIIĄ 8 7 | 9 | g | r | £ | Z | i saąuowuz 7 — Alns[eA soyuezoy 61 — alnosieA orpegnzy 09 — alniosjeęa— hiureyauog hist, LO 12 10 ¥ ‘6L ra | 1 Cl 0 ‘001 % jad! 0696 £91 OILR80L 08461 F991 cczel :OSIA SJ TEeDSIEA Ori 0964 6€1 88€/6 «18 804501 DISIARIS'GZ-9 0°0 8 r Lo | 9 ‘08 SH 0001 % 25 0°C 10 S's 8 ‘8C Z91 vy "WER61 (ui hruouaag 39) 0 £ 61 č 14 [4 "W681 seuofer hruopuaag st LO Lv 8 ‘€C 6 ‘LL 9 LS W661 (ur tei], aq) 0 € 61 9 14 8€ W681 seuofex hyes] LA) 00 8¢ 9 ‘6L 8S v6 "16861 0 ra IS € [ ve W681 seuofer hyunRreg 8 ‘1 10 LY SG ‘e9 16 8 0T "6861 0 [9 Z9“ 91 Į 41 = "110681 seuoler SneIuJjIĄ stejuadoxd han hpdz hisnuejjeg hyuag hsny hrAnįar] 29[93U3[ Z srejuadoxd (dqhine) reed) w6g6c61 11 (Egrey (eed) “W0681 suapns hlojuaaL3 gurnsraASurjouje huoler soanjery hnundneig 26 THE 100th ANNIVERSARY OF A. PLIATERIS ETHNOLINGUISTIC STATISTICS OF VILNIUS PROVINCE Summary The article presents, analyses and compares the data on the ethnolinguistic structure of the 19th century Eastern Lithuanians. The data were collected by A. Pliateris in 1890 and published by Anonimas in 1898. The material for comparison has been drawn from the press published after the abolishment of the Press Ban in Lithuania and the data of the census of the population taken in 1989. The conclusion is drawn that Anonimas' material in rather reliable. However, its main drawback is that Anonimas chose from A. Pliateris’ guestionnaire chose only one language of several spoken in certain villages. 27