„Lygutė“, o ne „ligutė“

tarė (1805—1889). Jau vien dėl šio fakto negalima įrodyti, kad žodis klastininkas yra L. Ivinskio naujadaras. Ne naujadaras taip pat ir terminas striekis (p. 229). Jis yra germanizmas. Monografijoje L. Ivinskiui teisingai priekaištaujama, kad jis, versdamas Robin- zoną Kruzą, „kai kurias žodžių lytis sudarė nevykusiai, pvz.: ispanczikas, brazil- azikai“ (p. 229). Čia kalbininkui negali neužkliūti „Žodžio lyties“ sąvoka, nes ja laikoma ne žodžių forma, bet leksema. Pateikiant L. Ivinskio vartotus lotyniškus botanikos terminus, kai kur neišveng- ta korektūros klaidų, pvz.: „Wilkuoge juodoje. Actaca (= Actaea — KG) spicata“ (p. 221), „Kartinis musmiris. Agraricus (= Agaricus — KG) muscarius“ (p. 221) „Skujej, lapaj eglu, puszun ir kadagiun. Folija (= Folia — KG) ociculares (= aci- cularis — KG)“ (p. 221) ir kt. Jeigu tai L. Ivinskio klaidos, tai jas reikėjo aptarti iš- našose. Pačios autorės vartojami terminai taip pat ne visur tikslūs, pvz.: „Vertime L. Ivinskis netaisyklingai vartojo priešdėlį nu: sudėtiniuose žodžiuose vietoj jo rašė hipernormalizmą nuo“ (p. 223). Su priešdėliais sudarytų žodžių negalima vadinti nei sudėtiniais, nei sudurtiniais. Kitoje vietoje rašoma: „Tarmę patvirtina nosinėse formose išlikęs garsas n[...]“ (p. 222). Kalbotyroje nėra sąvokos „nosinė forma“. Visa tai — įvairiausios smulkmenos, nedideli apsirikimai. Tačiau kadangi tokių smulkmenų monografijoje yra ne viena ir ne dvi, o visa sauja, tai norom nenorom pradedi abejoti kalbinės L. Ivinskio tekstų analizės profesionalumu. Vieną kitą priekaištėlį galima padaryti ir monografijos turiniui. Pavyzdžiui, pirmasis jos skyrius pavadintas „Gyvenimo kelias“. Bet juk pedagogo darbas ar darbas Kaune — tai irgi gyvenimo kelias. Prie monografijos pridėta L. Ivinskio kalendoriuose paskelbtų kūrinių, straipsnių, žinučių bibliografinė rodyklė, tačiau pasigendame tokiose monografijose paprastai dedamos pavardžių rodyklės, ilius- tracijų sąrašo. Iškeldami nedidelius recenzuojamos monografijos trūkumėlius nemanome, kad pro medžius miško nematyti. Miškas čia gerai matomas ir džiugina akį. D. Petke- vičiūtės atliktas darbas vertas gerų žodžių. Romėnų dramaturgo Publijaus Teren- cijaus žodžiais tariant, pro captu lectoris habent sua fata libelli, t. y. nuo skaitytojų nuovokos priklauso knygų likimas, Manome, kad šiai knygai likimas bus palankus, nes ji yra sąžiningai parašytas ir gero mokslinio lygio veikalas. Kazimieras Gaivenis LYGUTĖ, O NE LIGUTĖ Pasak lietuvių ornitologijos autoriteto Tado Ivanausko, vieversių šeimoje (Alau- didae), be žinomiausio laukų — dirvinio vieversio, arba vyturio (Alauda arvensis) LPV 134, LP III 167, miesto — kuoduotojo vieversio, arba sąšlavukės (Galerida cristata; TLE IV crictata yra korektūros klaida) LPV 135, LP III 173 (kitaip dar kuodys), pas mus labai reto (daugiausia Kuršių nerijoje) raguotojo (latv. ausai- nais—ausytasis) vieversio (Eremophila alpestris) LPV 135, LP III 175, yra ir ketvir- ta rūšis — sausų, smėlėtų dirvų (nemėgsta Suvalkijos derlingų laukų, Klaipėdos LJ 183 krašto), sausų pamiškių, pušynų, viržynų, kirtimų lakūnė Lullula arborea, lietu- viškai net T. Ivanausko pateikiama kaskart kitaip: ligutė LPV 134, ligutė, arba miš- kinis vieversys LP III 176, miškinis vieversys, arba liguté PP 232, nors jo kapitalinia- me veikale „Lietuvos paukščiai“ sakoma: „Ligutė yra tikras vieversys“ (LP III 176). Priešingai, S. Mastauskis skiria: „Šiai [vieversių — J. K.] šeimai Lietuvoje priklauso ligutė (Lullula arborea L.) ir vieversiai“ (TZ 536). Dabar pripažįstamos 3 vieversių rūšys (TLE IV), o ligutė TLE II laikoma savarankiška rūšimi (tai lyg 2 šios šeimos gentys, nors šis taksonas, minimas LP I 94, 96, 210, ornitologijoje nevartojamas). Taigi sinonimas miškinis vieversys (DZ, lygutė „medidelis vieversių šeimos paukštis giesmininkas, miškinis vieversys“) pasidaro netinkamas (bet tinka aiškinimas „miškų vieversys, mažesnis už dirvinį vieversį“ DZ,). Tačiau palikime sistematikos rūpestį specialistams. Šis paukštis, kuris „ant že- mės zuja, nelyginant peliūkštis“, kurio „polėkis labai lengvas“, kuris „grynais tarytum sidabro tonais“ (LP III 178) „skelbia savo žavėtiną giesmelę liu-liu-liu... Tiuli-liuli-liuli...“ (ten pat, 177), tebeieško savo vardo tikrosios formos. T. Ivanaus- kas ir S. Mastauskis rašė ligutė, šios formos laikosi V. Logminas (Lp 122). Pasvy- ravo mūsų 3 enciklopedijos: MLTE II 792, III 748 — liguté, LTE VII 24, XII 238 — lygutė, TLE II 609 — vėl ligutė... Neišsilaikė net Bostono enciklopedija, bet galiausiai nusyiro į gerąją pusę: LE XVI 187 — lygutė, LE XXXIV 48 — ligutė, o paskiausiai išėjusiame Lietuvos tome XV 53— vėl lygutė! Mes, kalbininkai, pripažįstame T. Ivanausko nuopelnus terminijai, gerbiame jį už kalbos tikslumą ir santūrų grožį, šių ypatybių dermę (tai galima patirti net iš šių trumpučių ištraukėlių). Tačiau rašybos dalykus privalome tvarkyti pagal kalbos principus, ir čia turime būti tik nuo jų priklausomi. | Šaknies balsio rašyba priklauso nuo žodžio kilmės. LKŽ VII prie žodžio lyguté yra Adutiškio apylinkės dainos dvieilis: Lygame lauke lygutės lyguoja, visame sviete siratos verkuoja. Panašus yra prie veiksmažodžio lyguoti 2. „dainuoti“. Sis žodis [1. „spėti lyklygu (toks vaikų žaidimas iš riešutų, saldainių...)“ iš tikrųjų yra ne kita reikšmė, o kitas žodis — homonimas] pateikiamas taip pat iš A. Juškos žodyno (J I 286) ir MTt VI 167 (A. R. Niemi. Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai), o abiejų šaltinis bus buvusi A. Jakšto „Žinyčia“ (1900 2 61). J I 286 pateikia tokią žodžio dainuoti sinonimų eilę: dainuoti, traldaruoti, lyguoti, ūksėti, augoti, talanduo- ti, tvaskuoti; suomuoti, tabaluoti, liūliuoti, kvėpčioti, suokti, tiepti, laskuoti, talaluo- ti, ripuoti, žiovaliuoti, ulduoti, laluoti, aluoti, tutuoti, liuoliuoti, rauduoti, niniuoti, uoliuoti, samaliuoti, lyruoti, giedoti; MTt truputį skiriasi eile ir variantais, pridėta dar surguoti, zurguoti, riūkti, valiuoti, o vertėjo A. Sabaliausko išnašoje ir raliuoti, riduoti — taigi apie 30 žodžių [A. Lyberio „Sinonimų žodyne“ (1980) dainuoti sinonimai tik 2 — giedoti, audoti tarm., nors kalbėti — apie 250 (1,5 psl.)!]. Taigi lyguoti yra „giedoti, čiulbėti“ ir „dainuoti“. Jei kam Adutiškio balsio il- gumas atrodytų negarantuotas, tai jį neginčijamai rodo Višakio Rūdės apylinkių daina: Tolei kukavo, tolei lygavo, pakolei iškukavo tėvo dukrelę. Nereikia stebėtis, kad veiksmažodis lyguoti yra tik iš dainų, juoba nereikia manyti, kad jis gal net iš lygutės kilęs. E. Frenkelis, pačios lygutės neetimologizuodamas, žodžio lyguoti v 184 reikšmę pateikia platesnę — „balsu džiūgauti (vor Freude aufjauchzen)“ ir lygina su latv. liguét „dainuoti, džiūgauti, Joninių dainas dainuoti, Jonines švęsti“, /igud, ligū FrnW. Tai įtikinamai paaiškina ir lygutės motyvaciją. Lietuvių kalbos žodžių darybos gausiuose tyrinėjimuose /ygutés nepasitaiko, tačiau aišku, kad tai yra vei- kėjų ar veiksmažodinės ypatybės turėtojų priesagos -utis, -¢ vedinys, plg.: blizgu- tis, drebučiai, klausutis, sagutis, šokutė, „varlė šoklė“, traukutis, žibutė. Labai bū- dinga: „Tokie vediniai yra daromi iš įvairių (paprastai nepriešdėlinių) veiksmažo- džių, kurie pagal savo reikšmę ypač dažnai yra garsiniai“ (V. Urbutis, — LKG I 324): barškutis, braškutis, čiauškutis, dudutis, gaudutis „ūžlė, vilkutis®, kaukutis „vilkutis, sukutis“, kukutis, šlamutis, šnekutis, tarškutis, traškučiai, tututis, Zvan- gutis. Taigi čia krinta į akis augalų ir paukščių pavadinimai. Ir P. Skardžius, dary- bos priemonių neskirstydamas tipais, pažymi paukščių pavadinimus ir jų dažnai „onomatopoetinę darybą“ (ŽD 363): budutis, dudutis, liputis, lukutis, luputis, miku- tis, slukutis, takutis, tikutis, tututis, uputis. Jų tiek daug, kad man tiesiog ant liežu- vio lipa dar neminėti, bet labai girdėti cekutis, lakštutė, lututė. Abejonių dėl formos lygutė nėra. Beje, žodynuose visada buvo lyguté — RZ, DZ,, DZ,, LRKZ, Ser, BZ 137, BZ 1242, II 607 (lygutis! — niekur kitur nežinoma forma), R—LKZ I 548, IV 668, L—LYV. Išsiskiria tik A. Lyberio svyravimas: L— RKZ, — lyguté, L—RKZ, — liguté (ir girinis vyturys — kaip BZ II 607...) ir J. Balkevičiaus ir J. Kabelkos nutylėjimas — L—LKZ 136 yra tik pasenęs miškinis vieversys. Pamoka ateičiai — gal jau seniai būtų aišku ir gino, nevienodumu nelikę, jei DZ greta lygutės būtų ir lyguoti, ir tas dainos sakinys. Ir „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, mokomieji rašybos žodynai tokius žodžius turėtų kruopščiausiai ran- kioti ir dėti. Anaiptol! Štai jau 1970 m. K. Gaivenis išaiškino strazdų šeimos paukš- čio Oenanthe oenanthe vardą kūltupys, kūltupis (LKK XII 193). Pasitaisė DZ, L—RKZ,, L—RKZ,, R—LKZ II 13, TLE II 426 — pasirinko patogesnį variantą kiiltupis. RZ buvo kiltupys. Variantus supainiojo LTE VI 244 — kiiltupiai, bet kitltupys... O Lp 141, L—LKZ 138 paliktas kultupys (kaip LPV 154, LP III 309, PP 263, MLTE II 792, LE XIII 324, L—LV). Kūltupis yra MRKZ. Bet akademi- niame LKRS veikale — néra... SUTRUMPINIMAI BZ — Baronas J. Rusų lietuvių žodynas. K., 1932. — Rusy—lietuviy kalbų žodynas / Sudarė V. Baronas, V. Galinis. V., 1967. T. 1—2. DŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DŽ,. V., 1954; DŽ,. V., 1972; DŽ, V., 1993, FrnW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Gottingen, 1955— 1965. Bd. 1-2. LE — Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1958. T. 13; 1968, T. 15; 1958. T. 16; 1966. T. 34. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1970. T. 12. 185 LKRS — Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. II pat. leid. V., 1989. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1966. T. 7 (ir jo sutrumpinimai). L—LKZ — Balkevičius J., Kabelka J. Latvių— lietuvių kalbų žodynas. V., 1977. L—LV — Bojate A., Subatnieks V. Lietuviešu— latviešu vardnica. Riga, 1964. LP — Ivanauskas T. Lietuvos paukščiai, V., 1955. T. 3. Lp — Logminas V. Lietuvos paukščiai. V., 1979. LPV — Ivanauskas T. Vadovėlis Lietuvos paukščiams apibūdinti. K., 1931. LRKŽ — Lietuvių rašomosios kalbos žodynas. Heidelberg, 1932—1968. T. 1—5. L—RKŽ — Lyberis A. Lietuvių—rusų kalbų žodynas: L—RKZ,. V., 1971; L—RKZ,. V., 1988. LTE" 4 — Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1980. T. 6; 1981. T. 7; 1984. T. 12. MLTE — Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1968. T. 2; 1971. T. 3. MRKZ — Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas / Sudarė P. Kniūkš- ta ir A. Lyberis. II leid. K., 1986. PP — Ivanauskas T. Pasaulio paukščiai. V., 1971. R—LKZ" — Rusų lietuvių kalbų žodynas. V., 1982. T. 1 (Sudarė Ch. Lemchenas); V., 1983. T. 2 (Sudarė Ch. Lemchenas); V., 1985. T. 4 (Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė). RŽ — Lietuvių kalbos rašybos žodynas. K., 1948, TLE — Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986. T. 2; V., 1988. T. 4. TZ — Mastauskis St. Taikomoji zoologija. K., 1947, ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941. Jonas Klimavičius „NEOTERM“ ŽURNALAS IR TERMINOLOGIJOS TARPTAUTINIMAS IOUTN (International Organization for Unification of Terminological Neolo- gisms) — Tarptautinė terminologijos neologizmų vienodinimo organizacija — buvo įkurta 1982 m. Varšuvoje. Jos įkūrėjas — rašytojas, kalbininkas ir vertėjas Z. Stoberskis. Organizacija subūrė filologus, kalbininkus, kitus įvairių sričių specialistus, besidominčius terminologijos tarptautinimo problemomis. Pagrindi- niai šios organizacijos veiklos principai ir uždaviniai yra išdėstyti specialiame leidi- nyje “All about IOUTN“ („Viskas apie IOUTN“). Neretai net žymiausi kalbininkai laikosi nuomonės, kad terminai neologizmai turėtų būti kuriami tik gimtąja kalba; o svetimi — tarptautiniai terminai — keičia- mi savos kalbos žodžiais. IOUTN, vadovaudamasi principu „mokslas — žmonijos nuosavybė“, siūlo suvienodinti termino formą ir reikšmę. Anot IOUTN, terminų tarptautinimas paspartintų keitimąsi mokslo ir technikos informacija, o ji savo ruožtu — ekonomikos raidą. IOUTN bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, terminų bankais ir terminologijos centrais, su mokslų akademijomis ir universitetais, įvairiose pasaulio šalyse kuria savo komitetus, rengia ir leidžia daugiakalbius specialių terminų 7o- dynus, teikia informaciją terminologijos klausimais. Vienas iš svarbiausių šios orga- nizacijos uždavinių — skatinti tarptautinių terminų vartojimą per viešosios infor- macijos priemones ir specialius periodinius leidinius. 186