Liet. „salà“, la. „sala“ „kaimas“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI GRAŽINA SMALINSKIENĖ LIE. SALA, LA. SALA „KAIMAS“ Tarminiai žodžiai lie. sala, la. sala „kaimas“ sudaro homonimų poras su bendru rytų baltų geografijos terminu lie. sald, la. sala „Insel“. Kai kurie etimologai lie, sala, la. sala „kaimas“ gretina su sl. *selo „laukas, dirva“, s. v. a. sal „butas; salė“ (Būga I 333; Trautmann 248; Pokorny 898). Visi šie žodžiai siejami su ide. šakni- mi *sel- „gyvenamoji vieta“ (Pokorny 898). ; Norvegų baltisto bei slavisto Chr. Stango monografijoje „Lexikalische Sonder- ūbereinstimmungen zwischen dem Slawischen, Baltischen und Germanischen“ atitikmuo sl. *selo, s. v. a. sal, lie. sala, la. sala pateiktas ne be abejonės, ypač dėl baltų ir germanų leksemų paralelės (Stang 46—7). Ši izoglosa negali būti visiškai patikima, kol nėra tikros sl. *selo etimologijos. Ginčytina ir baltiškųjų žodžių kil- mė. Pabandysime šią problemą paanalizuoti išsamiau. Aptariamos baltų kalbų leksemos nagrinėtinos neatsiejamai nuo homoniminių žodžių lie. sala, la. sala „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas“. Nėra negalimas dalykas, kad šie žodžiai ir lie. sald, la. sala „kaimas“ yra etimologiškai giminiški. Lie. sala, la. sala „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas“ kilmė yra aiški. Šie žodžiai ir lie. dtsala „upės jsigrauzimas į krantą“ siejami su lie. sdlti „tekėti“, selčti „tykoti, sėlinti“, pr. salus „upokšnis (nuo lietaus)“ (Būga II 305). Pastarieji žodžiai kilę iš ide. šaknies *sel- „šokinėti; skilti“, plg. gr. drop „šokinėju, skylu“ (*seljo), lot. salia, -ire, -ui (-ii), -tum „šokinėti; skilti“ (Pokorny 899), Tarmėse pažįstamos ir kitos šių homoniminių žodžių reikšmės: lie. sala „paki- lesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste; lauko sklypas; ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų; aikštelė miške; pievelė vidury vasarojaus ar rugių lauko; vie- nos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“ (rytų aukštaičiai uteniškiai ir vilniškiai bei pietų aukštaičiai — LKŽ XII 59); la. sala „pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne; miško žemė, pamiškė, toli nuo namų esantis lauko sklypas, galulau- kė; eglynėlis ar pušynėlis, skirtingų medžių kuokštas miške; dirva, lauko sklypas“ (aukštaičiai — ME III 664; EH II 423). Pažymėdami, kad lie. sala, la. sala yra geografijos terminas, turime atsižvelgti į tipologinius dėsningumus, būdingus tokių terminų semantinės struktūros raidai. Baltų geografijos terminų tyrėjos L. Nevskajos teigimu, pakilų reliefą (aukštumą) nusakantys žodžiai, kuriems priklauso ir lie. sald, la. sala, neretai įgyja reikšmes „pieva; laukas“. Tai įvyksta aktualizuojant požymį, autorės sąlygiškai vadinamą 12. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI 177 „ūkiniu aspektu“. Lie. sala, la. sala invariantinis požymis „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas“ įgauna tokias modifikacijas: „lauko sklypas“, „ariamos žemės, "dirvos plotelis tarp pievų“, „aikštelė miške“, „pievelė vidury vasarojais ar rugių lauko“, „vienos rūšies augalų plotelis“ (Hesckas 155). Plg. slavų tar- mių ocmpoe, ostréw sememas, netekusias požymio „apsuptas vandens“: „mišku apaugusi vieta pelkėje“, „miško sklypas erdvėje“, „lauko sklypas tarp pievų“ (Toncroit 51). Remiantis tokiu semantiniu perėjimu „aukštuma vandens apsuptyje“ — ,lau- ko sklypas, arimas“ — „pieva“ -> „miškas“ lengvai galima numanyti homonimų lie. sala, la. sala „kaimas“ atsiradimą. Minėtina valstiečių gyvenviečių formavi- mosi specifika: kaimai dažniausiai kurdavosi prie upių ir ežerų, jie išsidėstydavo vidury savo žemių — arimų, pievų, miškų, pelkių, plg. la. sala „kaimas (vidury pelkės)“, žinomą Taurkalnėje (Bpeiinax 17). Ką rodo homonimų lie. salė, la. sala „kaimas“ paplitimas? Lie. sala vartojimo vietos tokios: 1) už Lietuvos teritorijos ribų — Daugpilio, Kraslavos apylinkės, Breslauja, Apsas, Lazūnai (pastarosios lietuvių ir baltarusių paribio zonos lietuvių šnektose yra ir slavizmas sela LKA I 46, tai lyg ir rodytų, kad lie. sala gali būti taip pat skolinys, nes čia, išskyrus Lazūnus, nuosekliai kietinamas priebalsis 5, esantis prieš balsį e!. Lazūnų tarmėje, kaip matyti iš LKA I 46 (žem. Nr. 9) labiau papli- tęs kaimo pavadinimas Ūlyčia, ūlyčia*); 2) taip pat lietuvių ir baltarusių paribio zonoje, Lietuvos teritorijoje — Rimšė, Tverečius, Dysna, Mielagėnai, Paringys, Adutiškis, Švenčionys (šiose vietose vartojamas ir slavizmas ūlyčia, ūlyčia, ūlyčia) (LKŽ XII 59; LKA I 46 (žem. Nr. 9)). La. sala (sola) pažįstamas aukštaičių tarmėje (Viškai, Aulėja, Skaista, Ižvaltas, Pilda, Zvirgzdinė, Varaklianai, Barkava, Tilžė — ME III 664; EH II 423; ADT I - 76). Į rytinę vidžemės patarmės dalį (Taurkalnė) la. sala pateko iš aukštaičių tarmės (Bpe#inak 17). Kaip matyti, šie paplitimo duomenys neprieštarauja homonimų lie. salė, la. sala „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas“ atskirų sememų, iš kurių galėjo atsirasti homonimai lie. sala, la. sala „kaimas“, geografijai. J. Endzelinas, aiškindamas la. sala „kaimas“ atsiradimą, taip pat rėmėsi kitų homonimų poros nariu, būtent tokiomis reikšmėmis: „miško žemė, pamiškė, toli nuo namų esantis lauko sklypas, galulaukė; eglynėlis ar pušynėlis, skirtingų medžių kuokštas miške“. Sala latvių kalboje žinomas ne tik kaip apeliatyvas, bet ir kaip vietovardis, plg. Salas valstiečio sodyba (Metriena, Jaunruoze, Zasa), Salas miškas (Zasa). Vietovardis Męlna-sala valstiečio sodyba (Lubana) sunkiai atskiriamas nuo Mėlna-sala miškas (Liauduona), dar Męlna-sala kaimas (Silajaniai), dva- ras (Rugajai), valstiečio sodyba (Atašienė Balva), Mėlna-sala miškas (Aknysta, Dignaja, Prauliena) (LV II 413). Sodybų ar kaimų vardas Liep(u) sala(s), Endze- lino manymu, tikriausiai kilo iš liepų miško, kuriame buvo įkurta gyvenvietė (plg. Liepu-sala gyvenamoji vietovė (Barkava), valstiečio sodyba (Baltinava, Mar- 1 Žodis sela duodamas ir M. Niedermanno žodyne (III 633). 2 Šiais žodžiais tarmėse vadinami tik gatvinio tipo kaimai. LKA tai neužfiksuota. 178 kalnė), Liepu-salas valstiečio sodyba miške (Malupė) LV II 366). Iš tokių tikri- nių žodžių, Endzelino nuomone, abstrahavosi apeliatyvas sala „kaimas“ (EM III 664). Tokių vietovardžių nemažai yra ir lietuvių vardyne, ypač rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje, plg. Sala kaimas (Smalvos, Daugai, Igliauka ASŽ II 270, Lazūnai VK); Sala viensėdis (Antazavė VK); Sala miškas (Rodūnia, Suginčiai, Anturkė, Leliūnai, Kuktiškės, Gelvonai, Degučiai, Kriaunos VK); Sala laukas (Smalvos, Rodūnia, Labanoras VK); Sald dirva (Antazavė, Čiobiškis, Joniškis (Molėtai) VK); Salėlė kaimas (Ceikiniai ASŽ II 270); Salos kaimas (Linkmenys, Lazdijai, Rokiškis ASŽ II 271); Salos miestelis (Rokiškis, Baltarusija, Smurgainiai VK); Salos viensėdis (Alanta, Obeliai, Sudeikiai ASŽ II 271), Salos laukas (Dubičiai, Šalčininkai, Breslauja, Rimšė VK); Salos dirva (Rimšė VK); Sėlos pieva (Breslau- ja VK); Salos miškas (Dūkštas VK); Liepsalos viensėdis (Papilys ASŽ II 161). Dauguma šių Latvijos ir Lietuvos toponimų yra išsidėstę toje teritorijoje, kur paplitę žodžiai lie. sala, la. sala reikšme „kaimas“. Tokių vietovardžių nominacija dažniausiai pagrįsta objektų, kuriuos jie žymi, geografine padėtimi, pavyzdžiui, Sūlos — kaimas Ignalinos rajone Linkmenų apylinkėje, įsikūręs tarp trijų ežerų; XVII a. pab. Rygos apygardos dvaras Salas susidarė iš keleto kaimų, kuriuos vie- ną nuo kito skyrė nederlingos smėlio kopos ir pelkės, krūmai ir spygliuočių miškai (Jluenuns 137). Matyt, galima teigti, kad čia aptartieji homonimai iš tiesų laikytini tos pačios etimologijos, t. y. semantiniais homonimais. Šiai homonimų rūšiai tuos žodžius yra priskyręs ir V. Urbutis (Urbutis 176). Tokiu atveju lie. sald, la. sala „kaimas“ yra tik Rytų baltų kalboms būdinga lek- sema. SUTRUMPINIMAI ADT — Augšzemnieku dialekta teksti: Latgaliskas izloksnes. Riga, 1983. ASŽ — Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, V., 1976. D. 2. Biiga — Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958—1961. T. 1—3. EH — Endzelins J., Hauzenberga E. Papildinajumi un labojumi K. Miilenba- cha Latviešu valodas vaūrdnicai. Riga, 1946, S. 2. LKA — Lietuvių kalbos atlasas. V., 1977. T. 1. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1981. T. 12. LV — Endzelins J. Latvijas PSR vietvardi, Riga, 1961. D. 1. S. 2. ME — K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica / Redišėjis, papildinajis, turpi- ndjis J. Endzelins. Riga, 1927—1929, S, 3. Pokorny — Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wėrterbuch. Bern und Miin- schen, 1959, Stang .— Stang Chr. S. Lexikalische Sonderiibereinstimmungen zwischen dem Slavi- schen, Baltischen und Germanischen. Oslo—Berlin—Tromso, 1972. Trautmann— Trautmann R. Baltisch—Slavisches Wėrterbuch. Gottingen, 1923, Urbutis — Urbutis V. Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai: Filols m. kand. dis. V., 1955, VK — Lietuvių kalbos instituto vardyno kartoteka, 12* 179 Bpeiinak — Bpeiigax A. ĮĮmanekiias JEKCHKA Jia TTAJIbCKHX FOBOPOB BepXHeJIaTbINICKOTO MnajieKTA Ho ee HCcTOpHuecKHe CBS3H: Asroped. AMC, ... KaHA. OHJIOJI. RaykK. Pura, 1969. ; Jinenuna — Jlnenmus 3. O Tanax mocenenuii nateiickux KpecTbhAH B XII B. // Cenbe- kane nocenenns IpubGanruku XIII— XX ss. M., 1971. C. 123-141. Hesckas — Hescxkas JI. I". Banruiickas reorpaduveckas TepmuHONorms. M., 1977. Tonerot — Tonctoit H. H. K npobiieme M3yyenus CIaBSHCKHX MECTHBIX TEDMHHOB // Mecraste reorpadmueckue TepMHHBI. Bonpocs: reorpagun. C6. 81. M., 1970. C. 46-53. KITI SUTRUMPINIMAI gr. — graikų plg. — palygink ide. — indoeuropiečių pr. — prūsų la, — latvių sl, — slavų lie. — lietuvių Ss. v. a. — senovės vokiečių aukštaičių lot. — lotynų LIT. SALA, LETT. SALA „DORF“ Zusammenfassung Man bemiiht sich in diesem Aufsatz zu: beweisen, daB lit. sala, lett. sala „Dorf“ mit. sl. *selo , Feld, Acker“, ahd. sal „Haus, Saal“ nicht danebenzustellen sind, die letzten sind mit der ide. Wurzel *sel. „Wohnraum“ zu verbinden. Sie sind derselben Etymologie als die homonymischen Worter lit. sala, lett. sala , Insel”. Wir miissen betonen, daB diese Worter die geographischen Termini sind, und Riicksicht auf die typologischen GesetzmiBigkeiten nehmen, die fiir die Entwicklung semantischer Struktur solcher Termini charakteristisch sind. L. Nevskaja behauptet, daB die ein hochgelegenes Gelin- de bezeichnenden Wėrter nicht selten die Bedeutungen ,,Wiese; Feld“ bekommen. Lit. sala, lett. sala , Insel“ bekommen folgende Modifikation: , Acker“, „von Wiesen umgebener Acker”, , Waldlichtung®, , Wiese im Sommergetreide oder im Roggenfeld”, „ein Stiick Pflanzen dersel- ben Art“, In Bezug auf solchen semantischen Ubergang von ,Bodenerhebung im Morast™ — „Ackėr, Feld“ —> „Wiese“ > „Wald“ ist leicht die Entstehung der Homonyme lit. sald, lett. sala „Dorf“ zu erratėn. Die Spezifik der Entstehung der Bauernwohnorte ist auch zu erwahnen: Die Dorfer entstanden meistens an Fliissen und Seen, sie lagen zwischen den Ackern, Wiesen, Wildern und Mooren, vgl. lett. sala ,,Dorf (im Moor)“ (Taurkalné). Die Verbreitung der einzelnen Sememe von lit. sala, lett. sala „Insel“, aus denen die Homonyme lit. sala, lett. sala „Dorf“ entstehen konnten, steht in keinem Widerspruch zu der Verbreitung dieser Homonyme. J. Endzelin stiitzte sich bei der Erklidrung der Herkunft von lett. sala „Dorf“ auf die Ortsnamen, z. B. Salas „Gesinde“, Salas „Wald“, Melna-sala „Gesinde“, Męlna-sala „Wald.“ Es gibt viele solche Ortsnamen in litauischer Sammlung von Namen. Die meisten diesen Ortsnamen sind in den Gebieten zu finden, wo die Worter lit. sala, lett. sala „Dorf“ verbreitet sind, Die Nominierung von dieser Ortsnamen ist am meisten durch die geographische Lage der Ob- jekte begriindet, die sie bezeichnen. Unserer Meinung nach, all das laBt uns die SchluBfolgerung ziehen, dab die besprochene Ho- monyme etymologisch verwandt sind, d.h. sie sind semantische Homonyme. In solchem Fall ist lit, sala, lett. sala „Dorf“ ein nur fiir die dstlichen baltischen Sprachen typisches Lexem. 180