Klaipėdos krašto oikonimija (leksinės ir struktūrinės ypatybės)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI MARYTĖ RAZMUKAITĖ1 KLAIPĖDOS KRAŠTO OIKONIMIJA1 Leksinės ir struktūrinės ypatybės Pastaruoju metu, padidėjus dėmesiui Mažajai Lietuvai, jos problemoms, jos istorijos, kultūros dalykams, atkreiptinas dėmesys ir į šio krašto, kurio gyventojų daugumą visą laiką sudarė lietuviai (apie 90 %), vietų vardus. Čia kalbama apie administracinėmis ribomis nuo Lietuvos ilgą laiką skirtą ir istorijos bėgyje susiformavusią savitą teritoriją — Klaipėdos kraštą. Tai iki 1919 m. Versalio sutarties buvusi Mažosios Lietuvos dalis (nuo 1525 m. priklausiusi Prūsijos kunigaikštystei, vėliau — Prūsijos karalystei), 1923 m. prijungta prie Lietuvos. Ši teritorija kai kuriais atžvilgiais sudaro lyg ir atskirą geografinį vienetą: vakaruose — jūra, rytuose — Žemaičių aukštuma, pietuose — Nemunas. Tai, kaip teigia ir R. Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema“2, ilgą izoliacijos laikotarpį išgyvenęs kraštas, kurio reikalais mažai tesidomėjo pati Prūsų valdžia. Apie tai liudija ir žymaus Klaipėdos krašto archyvaro bei istoriko J. Zembrickio žodžiai: „[...] iš tikrųjų Klaipėdos miestas neturėjo beveik jokio ryšio su ta Prūsijos provincija, kuriai jis priklausė. Ilgą laikotarpį nuo rudens iki pavasario, kai dėl lietaus ar sniego keliai pasidarydavo dar neprieinamesni, kaip paprastai, [...] jis būdavo pačiam sau ir savo likimui paliktas. Miesto gerovė visad pareidavo nuo anglių ir rusų, būtent nuo gerų linų supirkimo Rusijoje [...]“3. Susisiekimo su šiuo kraštu taip pat būta prasto: iki praėjusio šimtmečio pradžios nebuvo nė vieno tinkamesnio kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą, tad ilgą laiką naudotasi senuoju sembų ir žemaičių kovų su kryžiuočiais keliu — iš Klaipėdos į Karaliaučių per Kuršių marias4. Antra vertus, gal dėl to šis kraštas yra patyręs ir mažesnį germanizacijos, vokiečių kolonizacijos laipsnį, negu pietinė Mažosios Lietuvos dalis. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Ordinas, sumanęs atriboti sembus nuo žemaičių, kurie kovose su kryžiuočiais vieni kitus remdavę, 1252 m. minimoje pajūrio baltų gyvenamojoje teritorijoje įkūrė Memelburgą. 1253 m. Lietuvos karalius Mindaugas 1 Prieš keliolika metų (1973 m.), ruošiantis konferencijai, skirtai Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos penkiasdešimtmečiui (1923—1973 m.), buvo rengiamas ir pranešimas apie šio krašto oikonimiją, arba gyvenamųjų vietų vardus. Konferencijai neįvykus — ji tuometinės valdžios nebuvo sankcionuota — pranešimo medžiaga liko stalčiuje. Tad šis straipsnis — bandymas grąžinti skolą šiam savitam kraštui. 2 Žr. Valsonokas R. Klaipėdos problema. K., 1932. P. 35—42. 3 Žr. Sembritzki J. Geschichte der königlich preussischen See- und Handelsstadt Memel. 2. Auflage. Memel, 1926. T. 2. S. 54—55. 4 Žr. Valsonokas R. Min. veik. P. 38. 152 sutartimi su kryžiuočiais šią teritoriją perleido Livonijos ordinui. Šiai menkai tada teapgyventai teritorijai kolonizuoti vokiečių administracija panaudojo pačius vietinius gyventojus — kuršius ir žemaičius. A. Salys disertacijoje apie žemaičių tarmės teigia, jog Klaipėdos apylinkėse, iki ateinant Ordinui (XIII a.), gyveno kuršiai, ir tik vėliau šioje teritorijoje pasirodo ateiviai: apie XIV a. — iš Livonijos ir apie XVI a. — kolonistai iš Lietuvos5. K. Būga spėja, kad senieji kuršiai minimoje teritorijoje gyvenę jau apie VII a.: „Klaipėdos ir Palangos pajūry lietuviai somų neberanda, nes juos bus atstūmę dar prieš lietuvių atėjimą į žiemius kuršiai, kurie Baltijos pajūrį vargu bus pasiekę dar prieš VII amžių. Skandinavijos šaltiniai kuršius tepradeda minėti vos tik nuo IX amžiaus“6. Šias savo mintis abu minėtieji autoriai patvirtina ir kuršių kilmės vietų vardų šioje teritorijoje pavyzdžiais, užfiksuotais istoriniuose dokumentuose. Be to, kaip savarankiška baltų gentis, gyvenusi pajūryje, kuršiai minimi iki XVI a. pabaigos. Tai liudija ir aplinkybė, kad 1544 m. hercogas Albrechtas davęs įsakymą Rusnėn paskirti kuršiškai ir lietuviškai mokantį kunigą7. Nepaisant šio krašto savitumų, susiformavusių ir dėl minėtosios teritorijos izoliacijos, ir dėl etnosų mišimo, gausiausias čia liko žemaičių vietovardžių sluoksnis, smarkiai išplitęs ir išaugęs XVI a. plūstelėjus kolonistų bangai iš Lietuvos (maždaug po 1500 m.). Šie nauji vietovardžiai — tai rodo ir leksemos — (dažniausiai asmenvardinės kilmės, t. y. iš asmenvardžio daugiskaitos (pluralia tantum) arba su priesagomis padaryti oikonimai) — atspindi ir bendrą visos Lietuvos vėlesnių amžių oikonimijos situaciją. Pagal kilmę Klaipėdos krašto oikonimija nėra vienalytė. Ją sudaro keli sluoksniai: 1) kuršiškas, 2) lietuviškas (žemaičių) ir 3) labai nedidelis prūsiškas (tik Nemuno žemupyje). Tačiau pagal struktūrą šie oikonimai gana panašūs — juose galima aptikti tuos pačius struktūros ir darybos modelius. Šiame straipsnyje ir norima juos apžvelgti, atkreipiant akis visų pirma į būdingiausius krašto oikonimijos darybos bruožus. Iki pokario metų Klaipėdos krašte yra funkcionavę apie 600 oikonimų. Pagal dabartinį administracinį skirstymą8 — tai vardai iš dabartinių Klaipėdos raj. Agluonėnų, Dovilų, Gargždų, Kretingalės, Priekulės, Sendvario, dalies Antkopčio, Lapių apyl.; Kretingos raj. Žalgirio apyl.; Šilutės raj. Jonaičių, Juknaičių, Katyčių, Kintų, Natkiškių, Pagėgių, Rambyno, Saugų, Stoniškių, Vilkyškių, dalies Gaí-damo, Inkaklių, Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio apyl.; Tauragės raj. Lauksargių, dalies Sartininkų apyl. ir Jurbarko raj. Viešvilės apyl. I. Oikonimų leksemos. Dalis krašto oikonimų yra padaryta iš apeliatyvų, dalis — iš tikrinių vardų (asmenvardžių arba kitų toponimų). Iš bendrinių žodžių, arba 5 Žr. Salys A. Die žemaitischen Mundarten. Teil I: Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets: Inaugural-Dissertation. K., 1930. S. 27 u. a. 6 Žr. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. P. 745. 7 Žr. Salys A. Min. veik. P. 126. 8 Žr. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1974. D. 1; 1976. D. 2. 153 apeliatyvų, kilusių ar iš jų padarytų oikonimų Klaipėdos krašte nėra daug (~ 13—14 %). Tai daugiausia iš fiziografinių, geobotaninių terminų, gyvūnų, vietų ir kt. pavadinimų išvesti oikonimai. Iš kitų tikrinių vardų kilusių bei išvestų oikonimų, kaip jau minėta, gausiausia asmenvardinių vietų vardų grupė (sudaro apie 67 %). Kita tikrinių vardų kilmės oikonimų grupė — tai hidroniminiai oikonimai, dariniai iš upių bei ežerų vardų. Ir trečioji, nedidukė, — vediniai iš kitų oikonimų. II. Leksinė Klaipėdos krašto oikonimų sudėtis detaliau išryškėja analizuojant jų darybą. Pačių oikonimų struktūra, jų darybos būdai iš dalies atspindi ir visos Lietuvos, ypač vakarinės bei pietvakarinės jos dalies, būklę, tačiau turi ir specifinių bruožų. Be vyraujančių pluralia tantum formų oikonimų, prie kurių plačiau nebus apsistota (jie populiarūs visoje Lietuvoje), paminėtini šio regiono priesaginiai bei priešdėliniai vediniai (~ 24 %) ir sudurtiniai dariniai (~ 12 %). Pirminių oikonimų čia labai nedaug — jie sudaro tik kokius 5 %. 1. Pirminiai oikonimai yra atsiradę: a) iš apeliatyvų: Alkà k. Šlu⁹ < alkà „balokšnis, tvenkinys“ arba alka „vieta ant kalno, kur būdavo deginamos aukos“¹⁰; Apšrūitai k. Jrb < *Apušrūitai — gali būti tarminė lytis iš *Apšriotai < *Apušriotai (čia plg. A. Vanago Apšriuotis up. vardo aiškinimą¹¹): liet. apušrótas „apušotas“; Dercek liai*¹² k. Klp : darceplis (< lat. darva „smala, derva“ ir lat. ceplis „krosnis“. — A. Sal. 127) „smaladegį, krosnis smalai degti“; Kadagýnas k. Klp < kadagýnas; Kiōkiai* k. Klp : lat. kākis „kuosa“ (A. Sal. 127); Kūliai k. Klp : liet. žem. kūlis, kūlỹs „akmuo“; Kūlynai k. Šlu : liet. kūlynas „akmenuota vieta“; Medaliai k. Šlu : demin. medālis „miškelis“, plg. žem. medė „miškas, giria“; Naujienà buv. k.¹³ Jrb, F 146 < naujienà „naujai išarta žemė, plėšinys“; Pālydžiai Šilinininkų k. dalis Šlu : liet. pālydis „polaidis“; Pempynė k. Šlu < pempynė „prasta, kemsuota vieta“; Pleinė k. Šlu < pleinė „plynė“; Purvynas Nidos m外tl. dalis < purvynas; Skruzdynas Nidos m. dalis < skruzdynas; Šilai Barzdūnų k. dalis Šlu : liet. šilas; Ūžbaliai k. Šlu : liet. ūžbalis; Ūžkopis Klišų k. dalis Klp : liet. ūžkopis „vieta už kopos, kopų“; Ūžliekniai k. Šlu : liet. ūžlieknis ir kt.; 9 Pateikiamas vietovardžio (rajono ar apylinkės, arba buv. apskrities ar valsčiaus) sutrumpinimas; sutrumpinimų sąrašas — straipsnio gale. 10 Bendriniai liet. k. žodžiai su paaiškinimais tarp kabučių imti iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ (I—XIV) tomų bei šio žodyno kartotekos arba iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (V, 1972 m.). 11 Žr. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. P. 45—46 (toliau tekste — A. Van. ir puslapis). 12 Žvaigždute vietovardžio dešinėje straipsnyje žymimi kuršių kilmės vietų vardai — tie, kuriuos kuršiškais laiko K. Būga ir A. Salys (plg. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. P. 231—245 (toliau tekste — K. Būga ir puslapis); Salys A. Die zemaitischen Mundarten. Teil. I. P. 127—129 (toliau tekste — A. Sal. ir puslapis). 13 Nefunkcionuojantys oikonimai — „buv. k.“ — imti iš Lietuvių kalbos instituto Vardyno kartotekos ir kitų šaltinių, būtent: Fenzlau W. Die deutschen Formen litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets. Halle / Saale, 1936 (tekste — F ir puslapis) ir Kalvaitis V. Lietuviškų vardų klėtelė. Tilžė, 1910 (toliau tekste — V. Kalv. ir puslapis). 154 b) iš hidronimų: Atmatà buv. k. Šlu, F 139 < Atmatà up. Rsn; Dituva k. Klp < *Dituva (> Ditupė14) up. Prk; Drėverna k. Klp < Drėverna up. Prk; Eketė (|| Ekečiai — K. Būga 234) buv. dv. Klp < Eketė up. Klp; Minija k. Šlu < Minija up.; Oplankyš k. Trg < Oplankyš ež. Pgg; Pakalnė buv. k. Šlu, F 10, 22, 140 < Pakalnė up. Rsn; Rūšnė mstl. Šlu < Rūšnė up. Rsn; Skirvytė buv. k. Šlu < Skirvytė up. Rsn; Smeltė Klaipėdos priem. < Smeltė up. Klp; Šyšà k. Šlu < Šyšà up. Šlu; Viešvilė mstl. Jrb < Viešvilė15 up. Vš; Vorušnė buv. k. Šlu, F 43, 138 < Vorušnė up. Rsn ir kt. Prie šių, matyt, reikėtų priskirti ir Kopų bažnytkainio Nida vardą, kalbininkų siejamą su „tekėjimo, srūvenimo“ reikšmę turinčiais žodžiais iš ide. *heid-, *hnid- „tekėti“ šak­nies; tai patvirtina ir kiti šios šaknies ne Lietuvos vtv.: pr. Nyda, Neyde up., lat. Nida k. ir balos, Niedin-ezers ež. (plg. K. Būga 241, A. Van. 230 ir kt.); c) iš asmenvardžių: Bruzdeilýnas k. Klp < Bruzdeilýnas16; Külberkis buv. k. Šlu < Külberkis; Klaipėda mst. < *Klaipėda17, plg. *Klaipėdaitis (Klaipėdatis, Kleipa, Kleipėdžus — V. Kalv. 12), be to, Kleipėdžiai buv. Gastų parap. k. 2. Išvestinių šio krašto gyvenamųjų vietų vardų yra kur kas daugiau, negu pirmi­nių oikonimų (~ 25 %). Visai nedaug tėra galūnių vedinių: a) iš apeliatyvų: Išlužė buv. k. Šlu : liet. išlužà „kas išlaužta, išlaužyta, vėtralaužos“; Karklė k. Klp : liet. karklas; Muižė* k. Šlu : lat. muiža „dvaras“; Pryčmai* k. Šlu < Priečimai : lat. prieca „laimė; laimingas įvykis, atsitikimas“ (plg. A. Sal. 128; dar plg. avd. Prec-aitis — V. Kalv. 15); Stragnai* k. Klp : lat. stragna, stragnis „klampynė“ (A. Sal. 129; K. Būga 241); Žagatai* k. Šlu : lat. žagata „šarka“ (A. Sal. 129); Žardė k. Klp, kurį K. Būga taip pat laikė kuršišku (< Sarde — K. Būga 284) : liet. žardis „aptverta vieta gyvuliams“, žardas „iš karčių padarytas žaiginys“, lat. žards „žaiginys“ (dar plg. avd. Žard-ininkas iš Klp ir kt.; b) iš hidronimų: Aukštumalai* k. Šlu : Aukštumala up. Šlu; Birbintai buv. k. Pgg : Birbintė up. Pgg; Gilándžiai buv. k. Trg : Gilándė up. Pgg; Grābupiai k. Šlu : Grābupė up. Šlu; Lankupiai k. Klp : Lankupė up. Prk; Srebālės buv. k. Klp : Srebālė up. Klp ir kt. Dėl priesagų vedinių galima teigti, kad jie atspindi, kaip jau minėta, vakarinės Lietuvos dalies darybinius modelius¹⁸. 14 Žr. Vanagas A. Min. veik. P. 88. 15 A. Salys nurodo, jog ši vtv. forma yra naujesnė, atsiradusi vėliau iš sen. pr. Wawswille (žr. Salys A. Min veik. P. 121); dėl formos su Vieš-, kuri siejama su liet. viešmuo „upokšnis, upelis“, žr. A. Van. 378—379. 16 Asmenvardžiai, prie kurių nenurodytas šaltinis, yra iš „Lietuvių pavardžių žodyno“ (V., 1985. D. 1; 1989. D. 2). 17 Taip šio vtv. kilmę aiškina ir P. Skardžius — žr. Skardžius P. [Rec.:] M. Durys. Kalbos mokslo pagrindai // Archivum Philologicum. 1930. T. 1. P. 207—208. Yra ir kitokių šio oikonimo kilmės aiškinimų: K. Būga vtv. Klaip-ėda laikė sudurtiniu — iš kurš. klāips „duonos kepalas“ ir -ėda (iš ėsti, ėda „valgyti“) (žr. K. Būga 209); J. Endzelynas vtv. taip pat laikė sudurtiniu: Klai-pėda, siedamas su lat. klajs „lygus“ ir gr. pedōn „žemė“ (žr. Mülenbach K. Latviešu valodas vārdnīca. Rīga, 1925—1927. T. 2. P. 209). 18 Plg. Razmukaitė M. Būdingesnės Lietuvos TSR oikonimų darybos priesagos // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A ser. 1989. T. 3(108). P. 139—141, 145. 155 a) Su priesaga -ėnai oikonimai čia daugiausia vedami iš hidronimų: Agluon-ėnai k. Klp : Agluonà up. Prk; Báltup-ėnai k. Šlu : Báltupis up. Pgg; Bit-ėnai k. Šlu : Bitė up. Pgg; Kazik-ėnai k. Jrb < Kasikėnai F 8 : Kašikas up. Vš; Kreiv-ėnai k. Trg : Kreivė up. Pgg; Lump-ėnai k. Šlu : Lumpė up. Pgg; Piktup-ėnai k. Šlu : Piktupė up. Pgg ir kt.; vienas kitas apeliatyvinis vedinys: Sod-ėnai k. Šlu : liet. sodà „sodžius“; Šil-ėnai k. Klp : liet. šìlas; b) su -iškė, -iškiai — daugiausia iš asmenvardžių: Berčait-iškė buv k. Klp : Berčaitis; Brač-iškė buv. k. Prk, F 91 : Brãčas; Bübl-iškė k. Šlu : Büblỹs; Dump-iškė buv. k. Klp : Dumpỹs; Jogut-iškė k. Klp : Jogùtis; Jōn-iškė buv. k. Klp, F 42, 121 : Jōnas; Kálvait-iškė buv. k. Klp : Kálvaitis; Klēm-iškė k. Klp : Klēmas; Rùmp-iškė buv. dv. Klp, F 10, 36, 121 : Rùmpis; Žiōbr-iškė buv. k. Klp : Žiōbris; Adōm-iškiai k. Šlu : Adōmas; Beinor-iškiai k. Klp : Beinoras; Endr-iškiai k. Šlu : Endrỹs; Gaigal-iškiai buv. k. Klp : Gaigalas; Gail-iškiai vs. Šlu : Gailius; Joč-įškiai buv. k. Prk, F 91 : Jočỹs; Jōn-iškiai buv. k. Prk, F 12: Jōnas; Kāspar-iškiai k. Klp : Kāsparas; Mōc-iškiai k. Šlu : Mocỹs, Mōcius; Mazūr-iškiai k. Klp : Mazūras; Vēver-iškiai buv. Vēver-iškiai¹⁹ k. Klp : lat. vēveris „audėjas“ (A. Sal. 129), plg. liet. avd. Veverys ir kt.; vienas kitas iš hidronimų: Akmen-iškiai k. Šlu : Akmenà up. Rsn; Eisrav-iškiai k. Šlu : Eisrava up. Pgg; Vilk-yškiai¹⁹ mstl. Šlu : *Vilkija > Vilka up. Pgg; c) su -ininkai — iš apeliatyvų²⁰: Bėrš-tininkai k. Šlu < *Beržt-ininkai : liet. beržta „beržinė žemė, kur auga beržai“; Gránd-ininkai || Grénd-ininkai buv. k. Šlu : liet. grandà „grindys“, grìndas „tilto grinda; medinė asla“ (plg. grénd-ymas, pr. vtv. Grindos, lat. vtv. Grynde)²¹; Kūpst-ininkai buv. k. Tlž : liet. kūpstas; Lāuž-ininkai k. Trg : liet. lāužas „sena lišna, sukrypusi troba“; Pēlk-ininkai buv. k. Šlu : liet. pēlkė; Pēmp-ininkai buv. Klaipėdos m. dalis : liet. pēmpė; Rag-ininkai buv. k. Šlu : liet. rãgas (lat. rags) „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą...“; Rūpūž-ininkai buv. k. Klp : liet. rūpūžė; Smal-ininkai mst. ir k. Jrb: liet. smalà; Šak-ininkai k. Šlu : liet. šakà „upės ar ežero atsišakojimas“; Šil-ininkai k. Klp, Šlu : liet. šìlas; Trāk-ininkai k. Šlu : liet. trākas; Versm-ininkai k. Šlu : liet. versmė „šaltinis“; Vēž-ininkai k. Šlu : liet. vēžỹs „šarvais apsidengęs vandens gyvūnas su žnyplėmis“ ir kt.; iš upėvardžių: Bãukšt-ininkai k. Klp : Bãukštė up. Klp; Gēg-ininkai k. Šlu : Gēgė up. Pgg; Verž-ininkai k. Šlu : Vēržas up. Pgg ir kt. 19 Dėl tokio aiškinimo — Vilk-yškiai : *Vilkija > Vilka up. žr. Razmukaitė M. Priesaginių darybos Lietuvos TSR gyvenamųjų vietų vardai iš hidronimų // Lietuvių onomastikos tyrinėjimai: Lietuvių kalbotyros klausimai. 1981. T. 21. P. 203. Esama ir kitokio aiškinimo — Vilk-yškiai: Vilkija mstl. — žr. Vanagas A. Jotyškiai, Rikỹškiai, Vilkỹškiai, Zapyškis // Kalbos kultūra. 1967. Sąs. 12. P. 52. Dar plg. Skardžius P. [Rec.:] M. Durys. Kalbos mokslo pagrindai // Archivum Philologicum. 1930. T. 1. P. 209. 20 Su šia priesaga (plg. dar ir -ėnai) oikonimai čia sudaryti visų pirma žymint pačius gyventojus pagal užsiėmimą, gyvenamą vietą, būtent teritorinius, fiziografinius ir kt. požymius — plg. Razmukaitė M. Apeliatyviniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A. Ser. 1988. T. 3(104). P. 89. Dar plg. Grinaveckis V. Karklė ir Karklininkai // Kalbos kultūra. 1965. Sąs. 8. P. 54. 21 Dar žr. Vanagas A. Min. veik. P. 122. 156 Su kitomis priesagomis užfiksuota po vieną vedinį: su -ava (iš hidronimų): Jūr-ava k. Jrb : Jūra up. Trg; su -ainys: Opst-ainys (|| Opst-ainiai k. < *Apstanys) k. Šlu : Apstà up. Pgg²²; su -ija (iš asmenvardžių): Luž-ija buv. k. Klp : avd. Lužà; Šiepar-iją buv. k. Klp : Šieparỹs, plg. Šeparis (žr.); -inė, -utė (iš apeliatyvų): Graũm-inė (|| Griaũm-inė) k. Klp : liet. graumuõ „miško gelmė, tankumynas; girioje tamsi, liūnuota vieta“; Smuk-utė k. Šlu : liet. smukùs „smuklus, klampus“, Šil-utė mst. ir k. Šlu : liet. šìlas; d) su priesagomis -alė, -eliai, -ėliai oikonimai vedami iš kitų oikonimų: Kreting-alė k. Klp — plg. Kretingà mst.; Strazd-ėliai k. Šlu — plg. Strazdaĩ k. Šlu; Triuš-ėliai buv. k. Klp — plg. Triušiaĩ k. Klp; Dėkint-ėliai k. Šlu — plg. Dėkintaĩ k. Šlu; Gibĩš-ėliai k. Klp — plg. Gibĩšiai buv. k. Klp; Opstain-ėliai k. Šlu — plg. Opstainỹs || Opstainiai k. Šlu; Pilvar-ėliai buv. k. Šlu — plg. Pilvariaĩ buv. k. Šlu; Sakūt-ėliai k. Šlu — plg. Sakūčiaĩ k. Šlu; Šėlen-ėliai k. Klp — plg. Šėlenai k. Klp; Žagmant-ėliai k. Šlu — plg. Žagmantai k. Šlu ir kt. 3. Piesdėlių vedinių čia labai mažai; būdinga tai, kad beveik visi jie yra vediniai iš hidronimų: Ant-leičiai (|| Ãnt-leičiai — F 123) k. Šlu, Pã-leičiai k. Šlu : Leitė up. Šlu ir priešd. ant-, pa-; Ãnt-šyšiai k. Šlu, Pã-šyšiai k. Šlu : Šyšà up. Šlu ir priešd. ant-, pa-; Ãnt-švenčiai k. Jrb : Šventóji (> *Šventa) up. Smalininkai ir priešd. ant-; Pa-gėgiai mst. ir k. Šlu : Gėgė up. Pgg ir priešd. pa-; Pã-geldyniai k. Šlu : Gėldynė ež. Pgg ir priešd. pa-; Pã-kamonai k. Šlu, Ūž-kamonai k. Šlu : Kãmona up. Pgg ir priešd. pa-, už-; Pa-luñpiai k. Šlu : Luñpė up. Pgg ir priešd. pa-; Pã-šalteikiai Dvylų k. dalis Klp : Šalteikė up. Šv ir priešd. pa-; Pã-šusčiai k. Šlu : Šùstė, Šùstis up. Šlu; Pa-vilkiai k. Šlu : Vìlka, Vìlkė up. Pgg ir priešd. pa-; Ūž-bi čiai buv. k. Šlu: Bitė up. Pgg ir priešd. už-; Ūž-kulmeniai buv. k. Šlu, F 143 : Kulmenà up. Pgg ir priešd. už-; Ūž-pirdžiai buv. k. Šlu : Pìrdė up. Pgg ir priešd. už- ir dar vienas kitas. 4. Būdingi šiai teritorijai yra sandūros būdu (iš dviejų sandų, kamienų) sudaryti oikonimai. Sandai yra įvairūs ir komponuojami įvairiai: 1) abu komponentai — tikriniai vardai: Kamš-vilkiai buv. k. Klp, F 145 < *Kamšt-vilkiai, kuris yra iš *Kamšt-pav ilkiai (plg. vok. Kamspowilken), t. y. iš oikonimų Kamščiai ir Pavilkiai (plg. F 145); 2) vienas komponentų yra tikrinis vardas (asmenvardis, toponimas), kitas — apeliatyvas (dažniausiai vietos pavadinimas): a) pirmasis komponentas — asmenvardis arba asmens pavadinimas : Būdel-kiemis k. Klp : *Budelis (plg. Budel-skis), Būdelis avd. (dar plg. liet. būdelis „velnias, kipšas; baidyklė, kaliausė“) ir liet. kiẽmas; Mediš-kiemiai k. Šlu : *Medišius ar *Medišis (plg. Mediš- aũskas) avd. ir kiẽmas; Svarait-kiemis k. Šlu : Svaraitis avd. ir kiẽmas; Žemait-kiemis k. Šlu : Žemaitis avd. arba etnon. žemaitis ir kiẽmas; Kirkut-viečiai k. Šlu : Kirkutis avd. ir liet. vietà; Mėtrik-viečiai (|| Mėtrik-viečiai) k. Šlu : Mėtrikas, Mėtrikis avd. 22 Dėl tokio santykio plg. Vanagas A. Min. veik. P. 44. 157 ir vietà; Skers-viečiai k. Šlu : Skersỹs, Skersìs²³ avd. ir vietà; Kurš-laukis būv. k. Klp : Kuršis, Kuršỹs avd. arba etnon. kuršis, kuršỹs ir liet. laĩkas; Meiš-laukiai k. Šlu : Meišis avd. ir laũkas; Šereit-laukis < Šereik-laukis²⁴ (plg. Szereiklaukis — V. Kalv. 59) k. Šlu : Šeréika, Šeréikis ir laũkas; Nėmir-seta* k. Klp : Nemỹra avd. ir lat. sãta „kiemas, dvaras, sodyba“ (A. Sal. 128), liet. Nemirà avd. — plg. Nemirai k. Šk, Nėmer-kiemis k. Gumbinė; Lūž-galiai k. Klp : Lūžà ir gãlas; Dañž-giriai būv. k. Pgg : Dañžas, Dañžis ir girìà; Ridel-kalnis k. Jrb : Ridelis, Rýdelis ir kálnas ir kt.; b) pirmasis komponentas — hidronimas: Leit-giriai k. Šlu : Leĩtė up. Šlu ir girìà; Šyš-giriai k. Šlu : Šyšà up. Šlu ir girìà; Bit-meškiai būv. k. Tlž, F 28 < *Bit-miškiai (plg. Bitmiszkei — V. Kalv. 28): Bitė up. Pgg ir mìškas; Vilk-medžiai būv. k. Šlu : Vilka, Vilkė up. Pgg ir mẽdė, mẽdis „miškas, giria“; Meldik-laukiai k. Trg : *Meldikis up. > Meldik-upė²⁵ Trg ir laũkas; Šyš-krantė || Šyš-krantà (|| Šyšõs krantà) būv. k. Šlu, F 146; Šyšà up. Šlu ir krántas, žem. kránta „krantas“; Gilánd-viršiai k. Šlu || Gilándvir-žiai F 85 : Gilándė up. Pgg ir vìršus „aukštutinė dalis“ arba viržiai (plg. F 85); 3) pirmasis komponentas — būdvardis, antrasis — vietovardis: Aukšt-vilkiai k. Trg : áukštas ir Vilka, Vilkė up. Pgg; Auž-kýkiai k. Šlu < *Aukšt-kykiai (plg. Auksztykkei — V. Kalv. 26) : áukštas ir *Kykai (plg. Kykuczei k. — V. Kalv. 42), avd. Kikas, Kikūtis; Kykutis (V. Kalv. 13); Nau-stremėniai k. Šlu < *Nauj-stremėniai : naũjas ir Stremėniai k. Šlu; Naũ-stubriai k. Šlu < *Nauj-stubriai : naũjas ir Stubriai k. Šlu ir kt.; 4) abu komponentai — apeliatyvai: a) pirmasis komponentas — būdvardis, antrasis — bendrinis daiktavardis: Aukšt-kiemiai k. Klp : áukštas ir kiẽmas; Aukšt-a-gãlis²⁶ Smalininkų dalis Jrb : áukštas ir gãlas; Auš-giriai k. Šlu < *Aukšt-giriai (plg. Auszgirei || Auksztgirei — V. Kalv. 26): áukštas ir girìà; Did-šil̃ai k. Šlu : dìdis ir šìlas; Druñ-šil̃ai k. Šlu : drunùs „nykus, nuobodus“ ir šìlas; Plýn-šilė Derceklių k. dalis Klp : plýnas ir šìlas; Šlãp-šilė k. Klp : šlãpias ir šìlas; Juod-krantė k. Šlu : júodas ir krántas, žem. kránta; Juod-pjauniai Šilutės dalis : júodas ir pjaunỹs „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, ...“ (plg. Pjauniai up. NmŽ); Meln-rãgė* būv. k., dabar Klaipėdos priem. (< Mel(n)raga): lat. melns „juodas“ ir lat. rags „ragas“ (A. Sal. 128); Nauj-ã-dvaris būv. k. ir dv. Klp, Naũ-dvaris k. Jrb : naũjas ir dvãras; Naũ-malūnis vs. Jrb < *Nauj-malūnis: naũjas ir malūnas; Naujã-pieviai k. Šlu : naũjas ir pieva; Raudón-dvaris k. Šlu : raudónas ir dvãras; Žal- 23 Bet plg. Skersvietaitis (< *Skersvietis) avd.; tai rodytų galimą oikonimo kilmę iš avd. Skersvietis. Čia dar plg. kitus regiono vietų vardus: Būd-viečiai k. Klp — plg. Būdà avd., bet ir Būd-vietis avd.; Din-viečiai k. Klp — plg. Dinius avd., bet ir Dinvietis avd.; Šiaud-viečiai || Šiaud-vyčiai k. Šlu — plg. Šiaud-aitis avd., bet ir Šiaudvytis avd., kas leistų manyti, jog pastarieji oikonimai gali būti ir ne sudurtiniai, o pluralia tantum formos iš atitinkamų pavardžių daugiskaitos (nors galima būtų manyti ir taip, kad šios dvikamienės sudurtinės pavardės yra antrinės, atsiradusios vėliau iš oikonimo). 24 Sen. fiksuotos formos Sarecka (XIII a.), Schreygklauc (1540 m.), Sareibe (1344 m.) — „ist natürlich Sareike zu lesen“ (A. Sal.) 121. 25 Plg. Vanagas A. Min. veik. P. 209. 26 Sudūrimo būdai vyrauja keli — su jungiamuoju balsiu ir be jo. 158 -ių-pieviai k. Šlu : žalias ir pieva ir kt.; b) abu komponentai — bendriniai daiktavardžiai: Griež-pelkiai k. Trg : griežė „griežlė“ ir pélkė; Kov-giriai k. Šlu : kóvas „varnų šeimos paukštis“ ir giria; Miš-galiai (|| Mišk-u-galiai) || Mėž-galiai būv. k. Šlu, F 140 : liet. miškas, lat. mežs „miškas“ ir gālas: Pur-maliai* k. Klp (< * Purv-maliai): lat. purvs „bala, klampynė, liūnas“ ir lat. mala „krantas, kraštas, pakraštys“ (A. Sal. 128, bet plg. liet. avd. Purmalis); Stumbr-a-giriai k. Šlu : stùmbras ir giria; Strazd-a-baliai būv. k. Tlž, F 146 : strázdas ir balà; Vaid-baliai būv. k. Rg, F 146 : (?) vaidas „vaiduoklis, šmėkla, pamėklė“ ir balà (plg. Vaid-balė b. prie Svedasų — A. Van. 358); Taur-a-laukis || Taūr-laukis k. Klp : taūras (dar plg. avd. Taūras) ir laukas; Vilk-daubis k. Jrb : vilkas ir daubà; Žagát-purviai* k. Šlu : lat. žagata „šarka“ ir lat. purvs „liūnas, pelkė“ (A. Sal. 129); Smal-a-daržis vs. Jrb : smalà (bet plg. smālis, smalÿs „velnias, nelabasis“, liet. avd. Smalÿs, Smālis, Smalius < smālius „degutininkas“) ir daržas; Žārd-viečiai k. Šlu : liet. žārdas „iš karčių padarytas žaiginys“, lat. žārds „žaiginys“ (dar plg. avd. Žārd-ininkas iš Klp) ir vietà ir kt. Prie sudurtinių minėtini ir keli oikonimai su antruoju komponentu var- : Leit-variai būv. k. Šlu (: Leitė up.); Pil-variai (|| Pil-varai) būv. k. Šlu (plg. pilvė „pelkė, dumblynė“, bet plg. avd. Pilwarys — V. Kalv. 15); Plauš-variai k. Šlu (būv. Plauszware — V. Kalv. 52) (plg. plaušà, plaušos „viksva, viksvos“). Galbūt tai su pievų vardais sietini oikonimai; dėl antrojo komponento plg. Vārės pv. Pgg ir daugelį kitų var- šaknies mikrotoponimų iš visos Lietuvos, greičiausiai susijusių su liet. vāras „kartis tvorai tverti“ (dar plg. A. Van. 362). 5. Iš jau anksčiau minėtųjų oikonimų, padarytų iš asmenvardžio daugiskaitos, vadinamųjų pluralia tantum formų, galima būtų atkreipti dėmesį į tuos, kurie yra kilę iš tik šiame regione fiksuotų asmenvardžių: 1a) su priesaga -aitis²⁷: Endrikaičiai k. Šlu : Endrikaitis; Kálvaičiai k. Šlu : Kálvaitis; Mantviláičiai k. Šlu : Mantvilaitis; Piklučiai k. Šlu : *Piklaitis, plg. Piktatis (V. Kalv. 15); Sokáičiai k. Šlu : Sokáitis; Šeputáičiai k. Šlu : Šeputaitis; Vėláičiai k. Šlu : Vėlaitis ir kt.; 1b) su įvairiomis kitomis mažiau būdingomis asmenvardžių priesagomis (-ūnas, -ėnas, -elis, -ulis, -utis (-ūtis)²⁷): Barzdūnai k. Šlu : Barzdūnas; Kuršėliai k. Klp : Kuršėlis (arba etnon. demin. kuršėlis); Anduliai būv. k. Klp : Andulys, lat. Andulis; Endruliai būv. k. Šlu : Endrulis; Ginduliai k. Klp : Gindulis; Jogučiai būv. k. Klp, F 129 : Jogūtis; Raukučiai būv. k. Šlu : Raukutis; Sakūčiai k. Šlu (|| Sakuočiai — F 45): *Sakūtis, plg. Sakuotis, Sakūtis ir kt.; 2) senųjų dvikamienių asmenvardžių: Dovilāi k. Klp : Do-vilas; Domantai būv. k. Klp, F 41 : Dō-mantas; Minjotai k. Šlu : Min-jotas; Sudmantai k. Klp : Sūd-mantas; 3) kitų sudurtinių asmenvardžių: Klausmýliai k. Klp : *Klaus-mylius < Klausas ir Mylius F 149, plg. Milius, Milis; Labōtakiai būv. k. Klp, F 134 : Labōt-akis; Laukžemiai k. Klp : Lauk-žemis, Lauk-žemÿs; Macmožūrai būv. k. Klp, F 43, 132 : *Mac-mozūras < Māčas, Macÿs ir Mozūras (arba etnon. mozūras); Macviėliai k. Klp (senasis Vaidaugų k. vardas): *Mac-vielius < Māčas, Macÿs ir Vielius (plg. F 132), plg. Mac-vilas; Miš- 27 Dėl šių asmenvardžių priesagų paplitimo žr. Maciejauskienė V. Lietuvių asmenvardžių priesagų paplitimas XVII a. // Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai: Lietuvių kalbotyros klausimai. 1977. T. 17. P. 159—168. Dar žr. Fenzlau W. Op. cit. S. 112, 114—120. 159 petriai buv. k. Šlu, F 125 : *Miš-petris, plg. Miszpéteris V. Kalv. 14 < Mišas ir Pėtras (ar Pėteris); Oksli̇̄ndžiai k. Šlu : *Oksl-lindis < *Oksl-indžius < Ōksas ir Li̇̄ndžius, Lindė; Piktožiai k. Klp : *Pikt-ožis < Piktys ir Ožys, dar plg. Piktuižis; Rupkalviai k. Šlu : Rūp-kalvis, Rup-kalvys; Sausgalviai k. Šlu : *Saus-galvis, *Saus-galvys < sausas ir galvà, plg. avd. Sausỹs, Sauskõjus; Šūnpetriai buv. k. Klp : *Šun-petris, plg. Szun-petris V. Kalv. 18; Šilmeižiai k. Šlu : *Šil-meižis, plg. Szil-meižis V. Kalv. 17; Trāksėdžiai²⁸ k. Šlu : *Trak-sėdis, *Trak-sėdys, plg. Traksedys V. Kalv. 18, Trakys; Vaižენčiai buv. k. Šlu, F 125 (|| Waidženczei — V. Kalv. 63) : *Vaid-žentis < Vaidas ir Žentys (arba žéntas) ir kt.; 4) įvairių kitų čia fiksuotų vienakamienių asmenvardžių: Anužiai k. Šlu : Anužỹs, Ānūžis; Barvai k. Šlu : Bārva; Blušiai buv. k. Klp, F 134 : Blušys, Blušis; Bobiai buv. k. Klp, F 42 : Bobys, Bobis; Birbinčiai k. Klp : Birbinčius; Dėckiai buv. k. Klp, F 126 : Dėckys; Dreižiai k. Klp : Dreižius; Dvyliai k. Klp : Dvỹlius; Gibišiai buv. k. Klp : Gibišas; Gibizė V. Kalv. 10; Grobštai k. Klp : Grobšta; Kenkliai buv. k. Šlu, F 134 : Kenklỹs; Kirlikai k. Šlu : Kirlikas; Kiuošiai buv. k. Klp, F 69 : Kiuošỹs; Kiūpeliai k. Šlu : Kiūpelis; Klumbiȧi buv. k. Šlu : Klumbỹs; Krauleidžiai k. Šlu : Krauleidỹs; Lamšodžiai* k. Šlu : *Lamsotis, plg. Lamsatis V. Kalv. 13; Lapynai k. Šlu : Lāpy-nas; Mārtinai k. Klp : Mārtinas; Pakamorjai k. Klp : Pākamorė, Pākamoris; Reizgiai k. Šlu : Reizgỹs; Rubōkai k. Šlu : Rubokas; Rubuliai k. Krtn : Rubulis, Rubulys; Rūgaliai k. Šlu : Rūgalis; Rusliai k. Klp : Ruslỹs; Saigos k. Šlu : Saugà; Skrodliai vs. Šlu : Skrodlys; Slėngiai* k. Klp : Slengys (< lat. slenġis „tinginys“ — A. Sal. 128); Svarai Vyžių k. dalis Šlu : Svēras; Šakimiai k. Klp : Šakinis; Šat-riai k. Klp : Šatrys; Šepotai buv. k. Klp, F 136 : Šėpotas; Šnaukštai k. Klp : *Šnaukšta, plg. Sz­naugsta V. Kalv. 18, Šniaukšta; Timsriai k. Šlu : Timsrys; Triūšiai k. Klp : Triūšis; Žeigiai* k. Klp : Žeigis; Žiobriai k. Klp : Žiobrys ir kt. III. 1. Grįžtant prie kuršiškos kilmės Klaipėdos krašto oikonimų, tebefunkcionuojančių iki šių dienų, reikėtų pastebėti, kad kai kurie jų yra aplietuvinti, t.y. įgiję lietuviškų darybos ir kt. bruožų. Kai kuriuos iš jų A. Salys yra siejęs su kuršiškais asmenvardžiais arba asmenų pavadinimais (plg. A. Sal. 127—129): Armalėnai k. Šlu < Ermalėnai (vok. Hermannlöhen) : Hermanni Lell avd.: lat. liel̦s „didelis“; Blūmčiai (|| Macblyčiai)* k. Šlu : *Blūmčis < *Blųžmacis, plg. liet. avd. Blýžà (lat. Blīda, liet. Blinda — A. Sal. 128) ir avd. Mācas, Mačys; Lābrenc- iškė vs. Klp : liet. avd. Lābrencas, lat. Labrencis A. Sal. 127; Letūkai k. Klp < Leitukai : lat. leitis „lietuvis“; Liaunai k. Klp. < Liauniejȧi: lat. Jauns „piktasis, piktoji dvasia, nelabasis“; Lyveriai k. Klp : lat. līveris „bastūnas, valkata“ (plg. liet. avd. Lỹveris, Lyverys); Priekulė k. Klp : Lucas Prekoll avd. (plg. dar lat. vtv. Priekule mst. Duzarės srity); Suvernai k. Šlu < Suwehnen : Suwens avd.: lat. 28 K. Būga šį vtv. laiko sudurtiniu: Trak-sėdžiai, dėl antrojo komponento -sėdei, pažįstamo ne tik žemaitiškai, bet ir latviškai Kuršo daliai, — kuršišku (žr. K. Būga 418). Dėl vardo etimologijos (trākas + sėd- šaknų) dar žr. Vanagas A. Dėl kai kurių Lietuvos vietų vardų etimologijų // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1963. T. 6. P. 331. 160 suvėns „paršas“ (dar plg. lat. Suwene, Swenen up.29); Scėnčelė k. Klp — liet. būtų *Švankelė (A. Sal. 129) arba *Švenkelė (K. Būga 245) ir kt.30 - Kuršių buvimą šiame Lietuvos pajūryje liudija ir oikonimai, sudaryti su etnonimu kuršis, kuršys, kuršiai : Kuršiai buv. k. Klp, A. Sal. 129, Kuršėliai k. Klp, Kurš-laukis buv. k. Klp, be to, buvę Šilutės aps. k. vardai Matz-kuhren (dabar Maci-kai), Stepon-kuhren (dabar Stoniškiai) (plg. A. Sal. 129). 2. Iš vadinamojo prūsiškojo, tiksliau skalvių kalbos substrato, aptinkamo Nemuno žemupyje, A. Salys minėtoje disertacijoje iš senųjų šaltinių tepateikė kelis oikoni-mus: Pleik-iškiai buv. k. Tilž, F 54 < sen. Plekisken (plg. liet. plėikė „plotelis… nepaaugęs, plikas, tuščias“, liet. Pleik(is), Pleikỹs avd., lat. pleikis „plikė, plikis“); jau anksčiau minėtieji Šereit-laukis (< *Šereik-laukis) k. Šlu (plg. p. 158) ir Vieš-vilė mstl. Jrb (plg. p. 155). IV. Apžvelgus Klaipėdos krašto oikonomiją, būdingesnes jos leksines ir struktū-rines ypatybes, galima daryti tokias išvadas: 1. Pagal kilmę, leksemas išryškėja: a) apeliatyvinius oikonimus sudarančios lek-semos dažniausiai yra susijusios su įv. vietų pavadinimais: bala, lieknas, pelkė, lat. purvs „klampynė, liūnas“, rāgas (lat. rags) „smailas žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ... pusiasalis,...“, trākas, šilas, žardis „aptverta vieta gyvuliams“ (arba žārdas, lat. žards „žaginys“) ir kt.; b) dalis savitų asmenvardžių, paplitusių tik šiame regione. 2. Pagal darybą — neskaitant vyraujančių, visoje Lietuvoje paplitusių pluralia tantum formų, būdingi afiksiniai (priesaginis bei priešdėlinis) ir sudurtinis oikoni-mų darybos būdai. Pastarasis — žodžių sudūrimo būdas — be kita ko, liudytų ir apie žymesnį vokiečių (o gal prūsų?) kalbos, kur žodžių sudūrimo būdas vie-tų vardų darybai yra vyraujantis31, poveikį krašto oikonomijai. SUTRUMPINIMAI Grg — Gargždai (apyl., buv. vls.) Rsn — Rūsnė (apyl., buv. vls.) Kin — Kintai (apyl., buv. vls.) Šk — Šakiai (raj.) Klp — Klaipėda (raj., buv. aps.) Šlu — Šilutė (raj., buv. aps.) Krtn — Kretinga (raj.) Šv — Švėkšna (apyl.) Nmž — Žemaičių Naumiestis (apyl) Tilž — Tilžė (buv. vls.) Pgg — Pagėgiai (apyl., buv. vls.) Trg — Tauragė (raj., buv. aps.) Prk — Priekulė (apyl., buv. vls.) Vš — Viešvilė (apyl., buv. vls.) Rg — Ragainė (buv. vls.) 29 Žr. Vanagas A. Min. veik. P. 321. 30 Kuršiškais K. Būga yra laikęs ir daugiau šio krašto oikonimų: Eketė, Gargždai, Grėž-pėlkiai, Kalotė, Minija, Žardė ir kt., A. Salio žodžiais tariant, visus žemaitiškos kilmės šių vietų vardus, kurie turi atitikmenų Latvijos Sen. Kuršo dalyje (žr. A. Sal. 29). 31 Žr. Никонов В. А. Славянский топонимический тип // Географические названия. М., 1962. С. 20. 11. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI 161 OIKONYMIE VON GEBIET KLAIPĖDA (MEMELGEBIET) Zusammenfassung Im Artikel wird die Oikonymie von Gebiet Klaipėda erforscht; es werden die lexikalischstrukturellen Besonderheiten, die wichtigsten Züge der Bildung der Oikonyme besprochen. Die deutlicheren Fälle der Bildung der Oikonyme: a) Suffixe -ininkai, -ėnai für die Oikonyme der suffixalen Bildung; b) die Art und Weise der Zusammensetzung (aus einigen Lexemen).