Klaipėdos krašto oikonimija (leksinės ir struktūrinės ypatybės)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI MARYTĖ RA ZMUKAITE KLAIPĖDOS KRAŠTO OIKONIMIJA! Leksinės ir struktūrinės ypatybės Pastaruoju metu, padidėjus dėmesiui Mažajai Lietuvai, jos problemoms, jos istorijos, kultūros dalykams, atkreiptinas dėmesys ir į šio krašto, kurio gyventojų daugumą visą laiką sudarė lietuviai (apie 90 94), vietų vardus. Čia kalbama apie administracinėmis ribomis nuo Lietuvos ilgą laiką skirtą ir istorijos bėgyje susifor- mavusią savitą teritoriją — Klaipėdos kraštą. Tai iki 1919 m. Versalio sutarties buvusi Mažosios Lietuvos dalis (nuo 1525 m. priklausiusi Prūsijos kunigaikštystei, vėliau — Prūsijos karalystei), 1923 m. prijungta prie Lietuvos. Ši teritorija kai kuriais atžvilgiais sudaro lyg ir atskirą geografinį vienetą: vakaruose — jūra, rytuose — Žemaičių aukštuma, pietuose — Nemunas. Tai, kaip teigia ir R. Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema““*, ilgą izoliacijos laikotarpį išgyvenęs kraštas, kurio reikalais mažai tesidomėjo pati Prūsų valdžia. Apie tai liudija ir žymaus Klaipėdos krašto archyvaro bei istoriko J. Zembrickio žodžiai: „[...] iš tikrųjų Klaipėdos miestas neturėjo beveik jokio ryšio su ta Prūsijos provincija, kuriai jis priklausė. Ilgą laikotarpį nuo rudens iki pavasario, kai dėl lietaus ar sniego keliai pasidary- davo dar neprieinamesni, kaip paprastai, [...] jis būdavo pačiam sau ir savo liki- mui paliktas. Miesto gerovė visad pareidavo nuo anglų ir rusų, būtent nuo gero linų supirkimo Rusijoje [...]“*. Susisiekimo su šiuo kraštu taip pat būta prasto: iki praėjusio šimtmečio pradžios nebuvo nė vieno tinkamesnio kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą, tad ilgą laiką naudotasi senuoju sembų ir žemaičių kovų su kry- žiuočiais keliu — iš Klaipėdos į Karaliaučių per Kuršių marias*. Antra vertus, gal dėl to šis kraštas yra patyręs ir mažesnį germanizacijos, vokiečių kolonizacijos laipsnį, negu pietinė Mažosios Lietuvos dalis. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Ordinas, sumanęs atriboti sembus nuo žemaičių, kurie kovose su kryžiuočiais vieni kitus remdavę, 1252 m. minimoje pajūrio baltų gyvenamoje teritorijoje įkūrė Memelburgą. 1253 m. Lietuvos karalius Mindaugas ! Prieš keliolika metų (1973 m.), ruošiantis konferencijai, skirtai Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos penkiasdešimtmečiui (1923—1973 m.), buvo rengiamas ir pranešimas apie šio krašto oikonimiją, arba gyvenamųjų vietų vardus. Konferencijai neįvykus — ji tuometi- nės valdžios nebuvo sankcionuota — pranešimo medžiaga liko stalčiuje. Tad šis straipsnis — ban- dymas grąžinti skola Siam savitam kraštui. 2 Žr. Valsonokas R. Klaipėdos problema. K., 1932. P. 35—42. 3 Žr. Sembritzki J. Geschichte der koniglich preussischen See- und Handelsstadt Memel. 2, Auflage. Memel, 1926. T. 2, S. 54—55. 4 Žr. Valsonokas R. Min. veik. P. 38. 152 sutartimi su kryžiuočiais šią teritoriją perleido Livonijos ordinui. Šiai menkai tada teapgyventai teritorijai kolonizuoti vokiečių administracija panaudojo pačius vie- tinius gyventojus — kuršius ir žemaičius. A. Salys disertacijoje apie žemaičių tarmes teigia, jog Klaipėdos apylinkėse, iki ateinant Ordinui (XIII a.), gyveno kuršiai, ir tik vėliau šioje teritorijoje pasirodo ateiviai: apie XIV a. — iš Livonijos ir apie XVI a. — kolonistai iš Lietuvos“. K. Būga spėja, kad senieji kuršiai mini- moje teritorijoje gyvenę jau apie VII a.: „Klaipėdos ir Palangės pajūry lietuviai somų neberanda, nes juos bus atstūmę dar prieš lietuvių atėjimą į Ziemius kuršiai, kurie Baltijos pajūrį vargu bus pasiekę dar prieš VII amžių. Skandinavijos šaltiniai kuršius tepradeda minėti vos tik nuo IX amžiaus““*. Šias savo mintis abu minėtieji autoriai patvirtina ir kuršių kilmės vietų vardų šioje teritorijoje pavyzdžiais, užfik- suotais istoriniuose dokumentuose. Be to, kaip savarankiška baltų gentis, gyvenusi pajūryje, kuršiai minimi iki XVI a. pabaigos. Tai liudija ir aplinkybė, kad 1544 m. hercogas Albrechtas davęs įsakymą Rusnėn paskirti kuršiškai ir lietuviškai mokan- tį kunigą". Nepaisant šio krašto savitumų, susiformavusių ir dėl minėtosios teritorijos izo- liacijos, ir dėl etnosų mišimo, gausiausias čia liko žemaičių vietovardžių sluoksnis, smarkiai išplitęs ir išaugęs XVI a. plūstelėjus kolonistų bangai iš Lietuvos (maždaug po 1500 m.). Šie nauji vietovardžiai — tai rodo ir leksemos — (dažniausiai asmen- vardinės kilmės, t. y. iš asmenvardžio daugiskaitos (pluralia tantum) arba su priesa- gomis padaryti oikonimai) — atspindi ir bendrą visos Lietuvos vėlesnių amžių oikonimijos situaciją. Pagal kilmę Klaipėdos krašto oikonimija nėra vienalytė. Ją sudaro keli sluoks- niai: 1) kuršiškas, 2) lietuviškas (žemaičių) ir 3) labai nedidelis prūsiškas (tik Nemuno žemupyje). Tačiau pagal struktūrą šie oikonimai gana panašūs — juose galima aptikti tuos pačius struktūros ir darybos modelius. Šiame straipsnyje ir no- rima juos apžvelgti, atkreipiant akis visų pirma į būdingiausius krašto oikonimi- jos darybos bruožus. | Iki pokario metų Klaipėdos krašte yra funkcionavę apie 600 oikonimų. Pagal dabartinį administracinį skirstymą? — tai vardai iš dabartinių Klaipėdos raj. Ag- luonény, Dovilū, Gargždų, Kretingalės, Priekulės, Sėndvario, dalies Antkopčio, Lapiū apyl.; Kretingės raj. Žalgirio apyl.: Šilūtės raj. Jonaičių, Juknšičių, Katyčių, Kintų, Natkiškių, Pagėgių, Rambyno, Saūgų, Stoniškių,. Vilkyškių, dalies Gaf- damo, Inkaklių, Švėkšnos ir Žemaičių Naūmiesčio apyl.; Tauragės raj. Laūksar- gių, dalies Saftininkų apyl. ir Jūrbarko raj. Viešvilės apyl. I. Oikonimų leksemos, Dalis krašto oikonimų yra padaryta iš apeliatyvų, dalis — iš tikrinių vardų (asmenvardžių arba kitų toponimy). Iš bendrinių žodžių, arba 5 Žr. Salys A. Die žemaitischen Mundarten. Teil I: Geschichte des žemaitischen Sprachge- biets: Inaugural-Dissertation. K., 1930. S. 27 u. a. ¢ Zr. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3, P. 745, ? Žr. Salys A. Min. veik. P. 126. 8 Žr, Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1974, D. 1; 1976. Di2., 153 apeliatyvų, kilusių ar iš jų padarytų oikonimų Klaipėdos krašte nėra daug (~13— 14 94). Tai daugiausia iš fiziografinių, geobotaninių terminų, gyvūnų, vietų ir kt. pavadinimų išvesti oikonimai. Iš kitų tikrinių vardų kilusių bei išvestų oikonimų, kaip jau minėta, gausiausia asmenvardinių vietų vardų grupė (sudaro apie 67 %). Kita tikrinių vardų kilmės oikonimų grupė — tai hidroniminiai oikonimai, dariniai iš upių bei ežerų vardų. Ir trečioji, nedidukė, — vediniai iš kitų oikonimų. II. Leksinė Klaipėdos krašto oikonimų sudėtis detaliau išryškėja analizuojant jų darybą. Pačių oikonimų struktūra, jų darybos būdai iš dalies atspindi ir visos Lietuvos, ypač vakarinės bei pietvakarinės jos dalies, būklę, tačiau turi ir speci- finių bruožų. Be vyraujančių pluralia tantum formų oikonimų, prie kurių plačiau nebus apsistota (jie populiarūs visoje Lietuvoje), paminėtini šio regiono priesagi- niai bei priešdėliniai vediniai (~ 24 94) ir sudurtiniai dariniai (~ 12 94). Pirmi- nių oikonimų čia labai nedaug — jie sudaro tik kokius 5 94. 1. Pirminiai oikonimai yra atsiradę: a) iš apeliatyvų: Alka k. Šiu" <alka „balokšnis, tvenkinys“ arba alka „vieta ant kalno, kur būdavo deginamos aukos““!*; Apšriūtai k. Jrb< * Apušriūtai — gali būti tarminė lytis iš * Apšriotai < * Apušriotai (čia plg. A. Vanago Apšriuotis up. vardo aiškinimą!?!): liet. apusrdtas „apušotas“: Dercekliai*'* k. Klp : darceplis (< lat. darva „smala, derva“ ir lat. ceplis „krosnis“. — A. Sal. 127) „smaldegis, krosnis smalai degti“; Kadagynas k. Klp < kadagynas; Kiokiai* k. Klp : lat. kakis „kuosa“ (A. Sal. 127); Kūliai k. Klp : liet. žem. kūlis, kūlys „akmuo“; Kūlynai k. Shu : liet. kiilynas „akmenuota vieta“; Medaliai k. Šlu : demin. medalis „miškelis“, plg. žem. mėdė „miškas, giria“; Naujiena buv. k.“* Jrb, F 146 < naujiena „naujai išarta žemė, plėšinys“: Palydžiai Šilininkų k. dalis Shu : liet. palydis „polaidis“; Pempynė k. Šlu < pempjnė „prasta, kemsuota vieta“; Pleinė k. Šlu < pleinė „plynė“; Purvynas Nidos mstl. dalis < purvynas; Skruzdynas Nidos mstl. dalis < skruz- dynas; Šilai Barzdūnų k. dalis Šlu : liet. šilas; Ūžbaliai k. Šlu : liet. ūžbalis; Ūžko- pis Klišių k. dalis Klp : liet. šžkopis „vieta už kopos, kopų“; Ūžliekniai k. Šlu : liet. ūžlieknis ir kt.; | * Pateikiamas vietovardžio (rajono ar apylinkės, arba buv. apskrities ar valsčiaus) sutrumpi- nimas; sutrumpinimy sąrašas — straipsnio gale. 10 Bendriniai liet. k. žodžiai su paaiškinimais tarp kabučių imti iš akademinio „Lietuvių kal- bos žodyno“ (I— XIV) tomų bei šio žodyno kartotekos arba iš „Dabartinės lietuvių kalbos žody- no“ (V., 1972 m.). 11 Žr. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. P. 45—46 (toliau teks- te — A. Van, ir puslapis). 12 Žvaigždute vietovardžio dešinėje straipsnyje žymimi kuršių kilmės vietų vardai — tie, kuriuos kuršiškais laiko K. Būga ir A. Salys (plg. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. P. 231—245 (toliau tekste — K. Būga ir puslapis); Salys A. Die žemaitischen Mundarten. Teil, I. P, 127— 129 (toliau tekste — A. Sal. ir puslapis). 13 Nefunkcionuojantys oikonimai — „buv. k.“ — imti iš Lietuvių kalbos instituto Vardyno kartotekos ir kitų šaltinių, būtent: Fenzlau W, Die deutschen Formen litauischen Orts- und Per- sonennamen des Memelgebiets. Halle / Saale, 1936 (tekste — F ir puslapis) ir Kalvaitis V. Lietuviškų vardų klėtelė, Tilžė, 1910 (toliau tekste — V. Kalv. ir puslapis). 154 b)iš hidronimų: Atmata buv. k. Šlu, F 139 < Atmata up. Rsn; Dituva k. Klp < *Dituva (> Ditupé)** up. Prk; Dréverna k. Klp < Drėverna up. Prk; Eketé (|| Ekečiai — K. Būga 234) buv. dv. Klp < Eketé up. Klp; Minija k. Stu < Mi- nija up.; Oplankj's k. Trg < Oplankys ež. Pgg; Pakalnė buv. k. Šiu, F 10, 22, 140 < Pakalnė up. Rsn; Rūsnė mstl. Šiu < Rūsnė up. Rsn; Skirvytė buv. k. Shu < Skirvytė up. Rsn; Smeltė Klaipėdos priem. < Smeltė up. Klp; Šyša k. Shu < Šyša up. Shu; Viešvilė mstl. Jrb < Viešvilė“ up. Vš; Vorūsnė buv. k. Shu, F 43, 138 < Vorūsnė up. Rsn ir kt. Prie šių, matyt, reikėtų priskirti ir Kopų bažnytkaimio Nida vardą, kalbininkų siejamą su „tekėjimo, srūvenimo“ reikšmę turinčiais ZodZiais iš ide. *neid-, *nid- „tekėti“ šaknies; tai patvirtina ir kiti šios šaknies ne Lietuvos vtv.: pr. Nyda, Neyde up., lat. Nida k. ir balos, Niedin-ęzers ež. (plg. K. Būga 241, A. Van. 230 ir kt.); c) iš asmenvardžių: Bruzdeilynas k. Klp < Bruzdéilynas'®; Kūlberkis buv. k. Šlu < Kūlberkis; Klaipėda mst. < *Klaipėda"", plg. *Klaipėdaitis (Klaipédatis, Kleipa, Kleipėdžus — V. Kalv. 12), be to, Kleipėdžiai buv. Gastų parap. k. 2. Išvestinių šio krašto gyvenamųjų vietų vardų yra kur kas daugiau, negu pirmi- nių oikonimų (~ 25 94). Visai nedaug tėra galūnių vedinių: a) iš apeliatyvų: Išlūžė buv. k. Šlu : liet. isliZa „kas išlaužta, išlaužyta, vétralau- žos“: Karklė k. Klp : liet. karklas; Muižė* k. Shu : lat. muiža „dvaras“; Prycmai* k. Šlu < Priecimai : lat. prieca „laimė; laimingas įvykis, atsitikimas“ (plg. A. Sal. 128; dar plg. avd. Prec-aitis — V. Kalv. 15); Stragnai* k. Klp : lat. stragna, strag- nis „klampynė“ (A. Sal. 129; K. Būga 241); Žagatai* k. Šlu:lat. žagata „Šarka“ (A. Sal. 129); Žaidė k. Klp, kurį K. Būga taip pat laikė kuršišku (< Sarde — K. Būga 284): liet. žadis „aptverta vieta gyvuliams“, Zdrdas „iš karčių padarytas žaiginys“, lat. zards „Žaiginys“ (dar plg. avd. Zdrd-ininkas iš Klp) ir kt.; b) iš hidronimų: Aukštumalai* k. Shu : Aukštumala up. Sh; Birbintai buv. k. Pgg : Birbintė up. Pgg; Gilandžiai buv. k. Trg : Gildndé up. Pgg; Grabupiai k. Shu : Grabupė up. Shu; Ladkupiai k. Klp : Lankupė up. Prk; Srébalés buv. k. Klp : Srė- balé up. Klp ir kt. Dėl priesagų vedinių galima teigti, kad jie atspindi, kaip jau minėta, vakarinės Lietuvos dalies darybinius modelius**. ž——— 14 Žr, Vanagas A. Min. veik. P. 88. 15 A. Salys nurodo, jog ši vtv. forma yra naujesnė, atsiradusi vėliau iš sen. pr. Wayswille (žr. Salys A. Min veik. P. 121); dėl formos su Vies-, kuri siejama su liet. viesmud „upokšnis, upelis“, žr. A. Van. 378—379. 16 Ąsmenvardžiai, prie kurių nenurodytas šaltinis, yra iš „Lietuvių pavardžių žodyno“ (V., 1985. D. 1; 1989. D. 2). 17 Taip šio vtv. kilmę aiškina ir P. Skardžius — žr. Skardžius P. [Rec.:] M. Durys. Kalbos mokslo pagrindai // Archivum Philologicum. 1930. T. 1. P. 207—208. Yra ir kitokių šio oikonimo kilmės aiškinimų: K. Būga vtv. Klaip-ėda laikė sudurtiniu — iš kurš. klaips „duonos kepalas“ ir ~éda (iš ėsti, ėda „valgyti“) (žr. K. Būga 209); J. Endzelynas vtv. taip pat laikė sudurtiniu: Kila’ „pėda, siedamas su lat. klajš „lygus“ ir gr. nédor „žemė“ (žr. Miilenbacha K. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1925—1927, T. 2. P. 209). 18 Plg, Razmukaitė M. Būdingesnės Lietuvos TSR oikonimų darybos priesagos // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A ser. 1989, T, 3(108). P. 139—141, 145. 155 a) Su priesaga -ėnai oikonimai čia daugiausia vedami iš hidronimų: Agluon-ėnai k. Klp : Agluona up. Prk; Baltup-ėnai k. Shu : Bdltupis up. Pgg; Bit-énai k. Sh : Bitė up. Pgg; Kazik-énai k. Jrb < Kasikénai F 8 : Kasikas up. V8; Kreiv-énai k. Trg : Kreivė up. Pgg; Lump-énai k. Slu : Lumpė up. Pgg; Piktup-énai k. Shu : Piktupé up. Pgg ir kt.; vienas kitas apeliatyvinis vedinys: Sod-énai k. Shu : liet. soda „sodžius“; Sil-énai k. Klp : liet. šilas; b) su -iškė, -iškiai — daugiausia iš asmenvardžių: Berčdit-iškė buv k. Klp : Berčaitis; Brūč-iškė buv. k. Prk, F 91 : Bračas; Būbl-iškė k. Shu + Būblys; Dump- -iškė buv. k. Klp : Dumpys; Jogūt-iškė k. Klp : Jogūtis; Jon-iské buv. k. Klp, F 42, 121 : Jonas; Kélvait-iské buv. k. Klp : Kalvaitis; Klėm-iškė k. Klp : Klė- mas; Rumip-iské buv. dv. Klp, F 10, 36, 121 : Rumpis; Židbr-iškė buv. k. Klp : Žiobris; Adém-iskiai k. Shu : Adémas; Beinor-iškiai k. Klp : Beinoras; Efidr-iškiai k. Shu : Endrys; Gaigal-iškiai buv. k. Klp : Gaigalas; Gail-iškiai vs. Shu : Gailius; Jėč-iškiai buv. k. Prk, F 91 : Jočys; Jon-iSkiai buv. k. Prk, F 12: Jonas; Kas- par-iškiai k. Klp : Kasparas; Méc-iskiai k. Sh : Mocys, Mėcius; Mazūr-iškiai k. Klp : Mazūras; Vover-iškiai, buv. Véver-iskiai* k. Klp : lat. vėveris „audėjas“ (A. Sal. 129), plg. liet. avd. Veverys ir kt.; vienas kitas iš hidronimy: Akmeniškiai k. Shu : Akmena up. Rsn; Eisrav-iskiai k. Shu : Eisrava up. Pgg; Vilk-yskiai'® mstl. Stu : *Vilkija> Vilka up. Pgg; c) su -ininkai — iš apeliatyvy®® : Bérst-ininkai k. Slu < *BerZt-ininkai : liet. bėržta „beržinė žemė, kur auga beržai“; Grdnd-ininkai || Grénd-ininkai buv. k. Slu :liet. granda „grindys“, griūdas „tilto grinda; medinė asla“ (plg. grėnd-ymas, pr. vtv. Grindos, lat. vtv. Grynde)* ; Kupst-ininkai buv. k. TIZ : liet. kūpstas; Lduž- -ininkai k. Trg : liet. lduZas „sena lūšna, sukrypusi troba“; Pélk-ininkai buv. k. Šlu : liet. pėlkė; Pémp-ininkai buv. Klaipėdos m. dalis : liet. pėmpė; Rag-inifikai buv. Kk. Šlu : liet. rūgas (lat. rags) „smailus Žemės plotas, įsikišęs į jūrą...“; Rūpūž-ininkai buv. k. Klp : liet. rapazé; Smal-iniūkai mst. ir k. Jrb: liet. smala; Sak-inifikai k. Stu : liet. šaka „upės ar ežero atsišakojimas“; Sil-iniiikai k. Klp, Shu : liet. šilas; Trūk-ininkai k. Šlu : liet. trūkas; Versm-iniūkai k. Shu : liet. versmė „šaltinis“; Vėž-iniūikai k. Šlu : liet. vėžįs „Šarvais apsidenges vandens gyvūnas su žnyplėmis“ ir kt.; iš upėvardžių: Baūkšt-ininkai k. Klp : Baūkštė up. Klp; Gég-ininkai k. Shu : Gėgė up. Pgg; Verž-iniūikai k. Šlu : Vėržas up. Pgg ir kt. 1 Dėl tokio aiškinimo — Vilk-yskiai : *Vilkija> Vilka up. žr. Razmukaité M. Priesagi- nės darybos Lietuvos TSR gyvenamųjų vietų vardai iš hidronimų // Lietuvių onomastikos tyriné- jimai: Lietuvių kalbotyros klausimai. 1981. T. 21. P. 203. Esama ir kitokio aiškinimo — Vilk- „Yškiai: Vilkija mstl. — žr, Vanagas A. Jotyškiai, Rikpskiai, Vilkyškiai, Zapyškis || Kalbos kul- tūra. 1967. Sas. 12. P. 52. Dar plg. Skardžius P. [Rec.:] M. Durys. Kalbos mokslo pagrindai || Archivum Philologicum. 1930. T. 1. P. 209. 20 Su šia priesaga (plg. dar ir -ėnai) oikonimai čia sudaryti visų pirma Žymint pačius gyventojus pagal užsiėmimą, gyvenamą vietą, būtent teritorinius, fiziografinius ir kt. požymius — plg. Raz- mukaitė M. Apeliatyviniai priesaginés darybos Lietuvos TSR oikonimai || Lietuvos TSR moks- lų akademijos darbai. A. Ser. 1988, T. 3(104). P. 89. Dar plg. Grinaveckis V. Karklė ir Karkli- ninkai || Kalbos kultūra. 1965. Sąs. 8. P. 54. *1 Dar Zr. Vanagas A. Min, veik, P. 122, 156 Su kitomis priesagomis užfiksuota po vieną vedinį: su -ava (iš hidronimų): Jifr- -ava k. Jrb : Jūra up. Trg; su -ainys: Opst-ainf's (|| Opst-ainiai k. < * Apstainys) k. Shu : dpsta up. Pgg??; su -ija (iš asmenvardžių): Lūž-ija buv. k. Klp : avd. Lūžd: Siepar-ija buv. k. Klp : Sieparjs, plg. Separis (žr.); -iné, -uté (iš apeliatyvy): Grailm-iné (|| Griaiim-iné) k. Klp : liet. graumué „miško gelmė, tankumynas; girioje tamsi, liūnuota vieta“; Smuk-ūrė k. Stu : liet. smukūs „smuklus, klampus“, Šil-ūtė mst. ir k. Shu : liet. šilas; d) su priesagomis -alė, -eliai, -ėliai oikonimai vedami iš kitų oikonimų: Kreting- -ūlė k. Klp — plg. Kretinga mst.; Strazd-éliai k. Šlu — plg. Strazdai k. Shu; Trius- -ėliai buv. k. Klp — plg. Triūšiai k. Klp; Dėkint-ėliai k. Šlu — plg. Dėkintai k. Stu; Gibiš-ėliai k. Klp — plg. Gibišiai buv. k. Klp: Opstain-ėliai k. Šiu — plg. Opstainjs || Opstainiai k. Sti; Pilvar-čliai buv. k. Shu — plg. Pilvariai buv. k. Stu; Sakūt-ėliai k. Šiu — plg. Sakūčiai k. Šlu; Sėlen-ėliai k. Klp — plg. Sėlenai k. Klp; Zagmant-éliai k. Šlu — plg. Zagmantai k. Shu ir kt. 3. Piešdėlių vedinių čia labai mažai; būdinga tai, kad beveik visi jie yra vediniai iš hidronimų: Ant-leičiai (|| Afit-leiciai — F 123) k. Šlu, Pa-lei¢iai k. Shu : Leitė up. Shu ir priešd. ant-, pa-; Ant-šyšiai k. Sh, Pū-šyšiai k. Shu : Šyša up. Šlu ir priešd. ant-, pa-; Aūt-švenčiai k. Jrb : Šventėji (> *Šventa) up. Smalininkai ir priešd. ant-; Pa-gėgiai mst. ir k. Šlu : Gėgė up. Pgg ir priešd. pa-; Pa-geldyniai k. Shu : Gėldynė ež. Pgg ir priešd. pa-; Pū-kamoniai k. Šlu, Ūž-kamoniai k. Shu : Kūmona up. Pgg ir prieSd. pa-, už-; Pa-lumpiai k. Slu : Lumpė up. Pgg ir pried. pa-; Pa-Salteikiai Dvyliy k. dalis Klp : Salteiké up. Sv ir priešd. pa-; Pa-Susciai k. Shu : Šūstė, Sustis up. Shu; Pa-vilkiai k. Shu : Vilka, Vilkė up. Pgg ir priešd. pa-; Ūž-bičiai buv. k. Slu: Bitė up. Pgg ir prieSd. už-; Uz-kulmeniai buv. k. Slu, F 143 : Kulmena up. Pgg ir prieSd. uz-; UZ-pirdziai buv. k. Slu : Pirdė up. Pgg ir priešd. už- ir dar vienas kitas. 4. Būdingi šiai teritorijai yra sandūros būdu (iš dviejų sandy, kamienų) sudaryti oikonimai. Sandai yra įvairūs ir komponuojami įvairiai: 1) abu komponentai — tikriniai vardai: Kams-vilkiai buv. k. Klp, F 145 < *Kamšt-vilkiai, kuris yra iš *Kamšt-pavilkiai (plg. vok. Kamspowilken), t. y. iš oikonimų Kamščiai ir Pavilkiai (plg. F 145); 2) vienas komponentų yra tikrinis vardas (asmenvardis, toponimas), kitas — apeliatyvas (dažniausiai vietos pavadinimas): a) pirmasis komponentas — asmen- vardis arba asmens pavadinimas : Bidel-kiemis k. Klp : *Budelis (plg. Budel- -skis), Biidelis avd. (dar plg. liet. budelis „velnias, kipšas; baidyklė, kaliausé®) ir liet: kiėmas; Medis-kiemiai k. Slu : * Medišius ar * Medisis (plg. Medis-duskas) avd. ir kiémas; Svardit-kiemis k. Shu : Svarditis avd. ir kiemas; Zemait-kiemis k. Shu : Žemaitis avd. arba etnon. žemaitis ir kiémas; Kirkut-vieciai k. Shu : Kirkūtis avd. ir liet. vieta; Métrik-vieciai (|| Meétrik-vieciai) k. Slu : Métrikas, Métrikis avd. #2 Dėl tokio santykio plg. Vanagas A. Min. veik. P. 44, 157 ir vieta; Skefs-viečiai k. Shu : Skersys, Skérsis®® avd. ir vieta; Kuišš-laukis buv. k. Klp : Kufšis, Kuršys avd. arba etnon. kufšis, kuršys ir liet. laūkas; Meiš-laukiai k. Šlu : Meišis avd. ir laikas; Šereit-laukis < Šereik-laukis** (plg. Szereiklaukis — V. Kalv. 59) k. Šlu : Šerčika, Šereikis ir laūkas; Nėmir-seta* k. Klp : Nemyra avd. ir lat. sata „kiemas, dvaras, sodyba“ (A. Sal. 128), liet. Nemira avd. — plg. Nemirai k. Sk, Némer-kiemis k. Gumbinė; Lūž-galiai k. Klp : Lūža ir galas; Daūž- -giriai buv. k. Pgg : Daužas, Daužis ir giria; Ridel-kalnis k. Jrb : Ridelis, Rydelis ir kalnas ir kt.; b) pirmasis komponentas — hidronimas: Leit-giriai k. Shu : Leitė up. Šiu ir giria; Šyš-giriai k. Shu : Šyša up. Šlu ir girid; Bit-meškiai buv. k. Tlž, F 28 < *Bit-miškiai (plg. Bitmiszkei — V. Kalv. 28): Bitė up. Pgg ir miškas; Vilk- -medžiai buv. k. Šlu : Vilka, Vilkė up. Pgg ir mėdė, mėdis „miškas, giria“; Meldik- laukiai k. Trg : * Meldikis up. > Meldik-upė?* Trg ir laūkas; Šyš-krantė || Šyš- -kranta (| Šyšos kranta) buv. k. Shu, F 146; Šyša up. Shu ir kraitas, žem. krdnta „krantas“; Gildnd-viršiai k. Šlu || Gilandvir-žiai F 85 : Gildndé up. Pgg ir viršūs „aukštutinė dalis“ arba viržiai (plg. F 85); 3) pirmasis komponentas — būdvardis, antrasis — vietovardis: Aukšt-vilkiai k. Trg : dukštas ir Vilka, Vilkė up. Pgg; Auž-kykiai k. Šlu < *Aukšt-kykiai (plg. Auksztkykei — V. Kalv. 26) : dukštas ir *Kykai (plg. Kykuczei k. — V. Kalv. 42), avd. Kikas, Kikūtis; Kykutis (V. Kalv. 13); Nau-stremėniai k. Šlu < *Nauj- streméniai : nailjas ir Streméniai k. Šlu; Naii-stubriai k. Šlu < *Nauj-stubriai : naiijas ir Stubriai k. Shu ir kt.; 4) abu komponentai — apeliatyvai: a) pirmasis komponentas — būdvardis, antrasis — bendrinis daiktavardis: Aukšt-kiemiai k. Klp : dukštas ir kiėmas; Aukšt- -a-galis*® Smalininkų dalis Jrb : dukštas ir galas; Auš-giriai k. Shu < *Aukšt- -giriai (plg. Auszgirei || Auksztgirei — V. Kalv. 26): dukštas ir giria; Did-Siliai k. Shu : didis ir šilas; Drui-Siliai k. Shu : drunūs „nykus, nuobodus“ ir šilas; Plyn- -šilė Derceklių k. dalis Klp: plynas ir šilas; Šlap-šilė k. Klp : šlapias ir šilas; Jūod- -krantė k. Šlu : jitodas ir kraitas, žem. kranta; Juod-pjauniai Šilutės dalis: juodas ir pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė,...“ (plg. Pjauniai up. NmZ); Meln-rdgé* buv. k., dabar Klaipėdos priem. (< Mel(n)raga): lat. melns „juodas“ ir lat. rags „ragas“ (A. Sal. 128); Nauj-a-dvaris buv. k. ir dv. Klp, Naii-dvaris k. Jrb : naūjas ir dvaras; Naii-malinis vs. Jrb < *Nauj-malinis: naiijas ir maliinas ; Nauja-pieviai k. Slu : naiijas ir pieva; Raudon-dvaris k. Shu : raudénas ir dvaras; Zal- 22 Bet plg. Skersvietaitis (< *Skersvietis) avd.; tai rodytų galimą oikonimo kilmę iš avd. Skers- vietis. Cia dar plg. kitus regiono vietų vardus: Būd-viečiai k. Klp — plg. Būda avd., bet ir Būd- vietis avd.; Din-viečiai k. Klp — plg. Dinius avd., bet ir Dinvietis avd.; Šiaud-viečiai || Sidud-vyciai k. Šlu — plg. Siaud-aitis avd., bet ir Sidudvytis avd., kas leistų manyti, jog pastarieji oikonimai ga- li būti ir ne sudurtiniai, o pluralia tartum formos iš atitinkamų pavardžių daugiskaitos (nors galima būtų manyti ir taip, kad šios dvikamienės sudurtinės pavardės yra antrinės, atsiradusios vėliau iš oikonimo). 24 Sen. fiksuotos formos Sarecka (XIII a.), Schreygklauc (1540 m.), Sareibe (1344 m.) — „ist natiirlich Sareike zu lesen“ (A. Sal.) 121. 23 Plg, Vanagas A. Min. veik. P. 209. 2*€ Sudūrimo būdai vyrauja keli — su jungiamuoju balsiu ir be jo. 158 -id-pieviai k. Šlu : žalias ir pieva ir kt.; b) abu komponentai — bendriniai daiktavar- džiai: Griež-pėlkiai k. Trg : griežė „griežlė“ ir pélké; Kov-giriai k. Šlu : kovas „varnų šeimos paukštis“ ir giria; Miš-galiai (|| Mišk-u-galiai) || Mež-galiai buv. k. Šiu, F 140 : liet. miškas, lat. mežs „miškas“ ir galas: Pur-maliai* k. Klp (< * Pury- -maliai): lat. purys „bala, klampynė, liūnas“ ir lat. mala „krantas, kraštas, pakraš- tys“ (A. Sal. 128, bet plg. liet. avd. Puimalis); Stumbr-a-giriai k. Shu : stumbras ir giria; Strazd-a-baliai buv. k. TIZ, F 146 : strazdas ir bala; Vaid-baliai buv. k. Rg, F 146 :(?) vaidas „vaiduoklis, šmėkla, pamėklė“ ir bala (plg. Vaid-balė b. prie Svė- dasy — A. Van. 358); Taur-a-laukis || Taūr-laukis k. Klp : taūras (dar plg. avd. Taūras) ir laūkas; Vilk-daubis k. Jb : vilkas ir dauba; Z agat-purviai* k. Sh : lat. žagata „šarka“ ir lat. purys „liūnas, pelkė“ (A. Sal. 129); Smal-a-dafžis vs. Jrb : smala (bet plg. smalis, smalys „velnias, nelabasis“, liet. avd. Smalj's, Smalis, Sma- lius < smalius ,degutininkas®) ir daržas; Zdrd-vieciai k. Shu : liet. Zdrdas „iš karčių padarytas žaiginys“, lat. zards „Žaiginys“ (dar plg. avd. Zdrd-ininkas iš Klp) ir vieta ir kt. Prie sudurtinių minėtini ir keli oikonimai su antruoju komponentu var- : Leit-variai buv. k. Šlu (: Leitė up.); Pil-variai (|| Pil-varai) buv. k. Shu (plg. pilvė „pelkė, dumblynė“, bet plg. avd. Pilwarys — V. Kalv. 15); Plaus-variai k. Stu (buv. Plauszware — V. Kalv. 52) (plg. plausa, plaūšos „viksva, viksvos®). Galbūt tai su pievų vardais sietini oikonimai; dėl antrojo komponento plg. Varés pv. Pgg ir daugelį kitų var- šaknies mikrotoponimų iš visos Lietuvos, greičiausiai susijusių su liet. varas „kartis tvorai tverti“ (dar plg. A. Van. 362). 5. Iš jau anksčiau minėtųjų oikonimų, padarytų iš asmenvardžio daugiskaitos, vadinamųjų pluralia tantum formų, galima būtų atkreipti dėmesį į tuos, kurie yra kilę iš tik šiame regione fiksuotų asmenvardžių: la) su priesaga -aitis?" : Endrikdi- čiai k. Shu : Endrikditis; Kalvaičiai k. Slu : Kalvaitis; Mantvildiciai k. Šla : Mant- vilaitis; Piktdiciai k. Shu : *Piktaitis, plg. Piktatis (V. Kalv. 15); Sokdiciai k. Shu : Sokditis; Seputdiciai k. Sl : Seputaitis; Vėlaičiai k. Shu : Vėlaitis ir kt.; 1b) su įvairiomis kitomis mažiau būdingomis asmenvardžių priesagomis (-ūnas, -ėnas, -elis, -ulis, -utis (-ūtisY?") : Barzdiinai k. Shu : Barzdūnas; Kuršėliai k. Klp : Kuršė- lis (arba etnon. demin. kuršėlis); Anduliai buv. k. Klp : Andulys, lat. Andulis: En- druliai buv. k. Shu : Endrūlis; Ginduliai k. Klp : Gindūlis; Jogučiai buv. k. Klp, F 129 : Jogūtis; Raukūčiai buv. k. Shu : Raukutis; Sakūčiai k. Shu (|| Sakuééiai — F 45): *Sakūtis, plg. Sakuotis, Sakūtis ir kt.; 2) senųjų dvikamienių asmenvar- džių: Dovilai k. Klp : Do-vilas; Domantai buv. k. Klp, F 41 : Dé-mantas; Minjo- tai k. Shu : Min-jotas; Sudmantai k. Klp : Sūd-mantas; 3) kitų sudurtinių asmenvar- džių: Klausmyliai k. Klp : *Klaus-mylius < Klausas ir Mylius F 149, plg. Milius, Milis; Labétakiai buv. k. Klp, F 134 : Labot-akis; Laūkžemiai k. Klp : Laiik- -Zemis, Lauk-žemys; Macmoziirai buv. k. Klp, F 43, 132 : * Mac-mozūras < Mdcas, Macj's ir Moziiras (arba etnon. mozūras); Macviéliai k. Klp (senasis Vaidaugų k. vardas): * Mac-vielius < Mūcas, Macys ir Viėlius (plg. F 132), plg. Mac-vilas; Miš- ?7 Dėl šių asmenvardžių priesagų paplitimo žr, Maciejauskienė V. Lietuvių asmenvardžių priesagų paplitimas XVII a, || Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai: Lietuvių kalbotyros klausimai. 1977, T. 17. P. 159—168, Dar žr. Fenzlau W. Op. cit. S. 112, 114—120. 159 petriai buv. k. Šlu, F 125 : * Miš-petris, plg. Miszpėteris V. Kalv. 14 < Mišas ir Pėt- ras (ar Pėteris); Oksliūdžiai k. Shu : *Oksl-lindis < *Oks-lindžius < Oksas ir Lifi- džius, Lindė; Piktožiai k. Klp : * Pikt-oZis < Piktys ir OZjs, dar plg. PiktuiZis; Rupkalviai k. Shu : Rap-kalvis, Rup-kalvys; Sausgalviai k. Shu : *Saus-galvis, * Saus-galvys < saiisas ir galva, plg. avd. Sausjs, Sauskdjus; Sunpetriai buv. k. Klp : *Sun-petris, plg. Szunpetris V. Kalv. 18; Šilmeižiai k. Shu : *Šil-meižis, plg. Szil- meižis V. Kalv. 17; Trakséd%iai®® k. Šlu : *Trak-sėdis, * Trak-sėdys, plg. Traksedys V. Kalv. 18, Trakys; Vaiženčiai buv. k. Shu, F 125 (|| WaidZenczei — V. Kalv. 63) : *Vaid-Zentis < Vaidas ir Zentys (arba žėntas) ir kt.; 4) įvairių kitų čia fiksuo- tų vienakamieniy asmenvardžių: Anūžiai k. Shu : Anuzys, Anužis; Barvai k. Shu: Bdrva; Blušiai buv. k. Klp, F 134 : Blušys, Blušis; Bobiai buv. k. Klp, F 42: Bobys, Bobis; Birbinčiai k. Klp : Birbiiicius; Dėckiai buv. k. Klp, F 126 : Déckys; Drei%iai k. Klp : DreiZius; Dvyliai k. Klp : Dvylius; Gibisiai buv. k. Klp : Gibisas; Gibisze V. Kalv. 10: Grobstai k. Klp : Grobsta; Kenkliai buv. k. Slu, F 134 : Kenk- Iys; Kirlikai k. Shu : Kirlikas; KiuoSiai buv. k. Klp, F 69 : Kiuošys; Kiupeliai k. Shu : Kiiipelis; Klumbiai buv. k. Slu : Klumbjs; KrauleidZiai k: Shu : Krauleidys; Lamsočiai* k. Shu : *Lamsotis, plg. Lamsatis V. Kalv. 13; Lapynai k. Shu : Lapy- nas: Mdrtinai k. Klp: Martinas; Pakamoriai k. Klp : Pakamoré, Pakamoris; Reizgiai k. Shu : Reizgys; Rubėokai k. Shu : Rubokas; Rubuliai k. Krtn : Rubulis, Rubulys; Rigaliai k. Shu : Riigalis; Rusliai k. Klp : Rusliis; Saiigos k. Sha : Sauga; Skrodliai vs. Shu : Skrodljs: Sléngiai* k. Klp : Slengys (< lat. slepgis „tinginys“ — A. Sal. 128); Svarai Vyžių k. dalis Šlu : Svaras; Šakiniai k. Klp : Šakinis; Šat- riai k. Klp : Šatrys; Sepotai buv. k. Klp, F 136 : Sépotas; Šnaukštai k. Klp : *Šnaukšta, plg. Sznaugsta V. Kalv. 18, Sniauksta; Timsriai k. Shu : Timsrys; Triū- šiai k. Klp : Triūšis; Zéigiai* k. Klp: Zéigis; Žiobriai k. Klp : Ziobrjs ir kt. III. 1. Grįžtant prie kuršiškos kilmės Klaipėdos krašto oikonimų, tebefunkcio- nuojančių iki šių dienų, reikėtų pastebėti, kad kai kurie jų yra aplietuvinti, t.y. įgiję lietuviškų darybos ir kt. bruožų. Kai kuriuos iš jų A. Salys yra siejęs su kur- šiškais asmenvardZiais arba asmenų pavadinimais (plg. A. Sal. 127—129): Arma- lénai k. Shu < Ermalénai (vok. Hermanlihlen) : Hermann Lell avd.: lat. liels „didelis“; Blyjmaciai (|| MacblyZiai)* k. Slu : *Blymacis < *BlyZmacis, plg. liet. avd. Blyža (lat. Blida, liet. Blinda — A. Sal. 128) ir avd. Macas, Macy's; Labrenc- -iškė vs. Klp : liet. avd. Labrencas, lat. Labrencis A. Sal. 127; Letikai k. Klp < Leitukai : lat. leitis „Jietuvis“; Liaunai k. Klp. < Liauniejai: lat. Jauns „piktasis; piktoji dvasia, nelabasis*; Lyveriai k. Klp : lat. liveris „bastūnas, valkata“ (plg. liet. avd. Lyveris, Lyverys); Priekulė k. Klp : Lucas Prekoll avd. (plg. dar lat. vtv. Priekule mst. Duvzarés srity); Suvernai k. Slu < Suwehnen : Szuwens avd.: lat. 28 K, Būga šį vtv. laiko sudurtiniu: Trak-sėdžiai, dėl antrojo komponento -sédei, pažįstamo ne tik žemaitiškajai, bet ir latviškajai Kuršo daliai, — kuršišku (žr. K. Būga 418). Dėl vardo etimo- logijos (trūkas + séd- šaknų) dar žr. Vanagas A. Dėl kai kurių Lietuvos vietų vardų etimologijų || Lietuvių kalbotyros klausimai. 1963. T. 6. P. 331. 160 suvėns „paršas“ (dar plg. lat. Suwene, Swenen up.?*?); Scericelė k. Klp — liet. būtų *Švankelė (A. Sal. 129) arba *Svenkeljé (K. Būga 245) ir kt.3? Kuršių buvimą šiame Lietuvos pajūryje liudija ir oikonimai, sudaryti su etnonimu kuršis, kuršys, kuršiai : Kuršiai buv. k. Klp, A. Sal. 129, Kuršėliai k. Klp, Kufs- -laukis buv. k. Klp, be to, buvę Šilutės aps. k. vardai Matz-kuhren (dabar Maci- kai), Stepon-kuhren (dabar Stoniškiai) (plg. A. Sal. 129). 2. Iš vadinamojo prūsiškojo, tiksliau skalvių kalbos substrato, aptinkamo Nemuno žemupyje, A. Salys minėtoje disertacijoje iš senųjų šaltinių tepateikė kelis oikoni- mus: Pleik-iškiai buv. k. TIZ, F 54 < sen. Plekisken (plg. liet. pléiké „plotelis... neapaugęs, plikas, tuščias“, liet. Pleikis, Pleikjs avd., lat. pleikis „plikė, plikis“); jau anksčiau minėtieji Sereit-laukis (< *Šereik-laukis) k. Shu (plg. p. 158) ir Vies- vilė mstl. Jrb (plg. p. 155). IV. Apžvelgus Klaipėdos krašto oikonimiją, būdingesnes jos leksines ir struktū- rines ypatybes, galima daryti tokias išvadas: 1. Pagal kilmę, leksemas išryškėja: a) apeliatyvinius oikonimus sudarančios lek- semos dažniausiai yra susijusios su įv. vietų pavadinimais: bala, lieknas, pėlkė, lat. purys „klampynė, liūnas“, ragas (lat. rags) „smailas žemės plotas, įsikišęs į jūrą, į pusiasalis,...“, trūkas, šilas, žaidis „aptverta vieta gyvuliams“ (arba ždrdas, lat. zards „žaiginys“) ir kt.; b) dalis savitų asmenvardžių, paplitusių tik šiame regione. 2. Pagal darybą — neskaitant vyraujančių, visoje Lietuvoje paplitusių p/uralia tantum formų, būdingi afiksiniai (priesaginis bei priešdėlinis) ir sudurtinis oikoni- mų darybos būdai. Pastarasis — žodžių sudūrimo būdas — be kita ko, liudytų ir apie žymesnį vokiečių (0 gal prūsų?) kalbos, kur žodžių sudūrimo būdas vie- tų vardų darybai yra vyraujantis®, poveikį krašto oikonimijai. SUTRUMPINIMAI Grg — Gargždai (apyl., buv. vls.) Rsn — Rūsnė (apyl., buv. vls.) Kin — Kintai (apyl., buv. vls.) Šk — Šakiai (raj.) Klp — Klaipėda (raj., buv. aps.) Šlu — Šilūtė (raj., buv. aps.) Krtn — Kretinga (raj.) Šv. — Švėkšna (apyl) NmZ — Žemaičių Naiimiestis (apyl) Tlz — Tilžė (buy. vis.) Pgg — Pagégiai (apyl.,, buv. vls.) Trg — Tauragė (raj., buv. aps.) Prk — Priekulė (apyl., buv. vls.) Vš — Viešvilė (apyl., buv. vis.) Rg — Ragainė (buv. vls.) 29 Žr. Vanagas A. Min. veik. P. 321. ** Kuršiškais K. Būga yra laikęs ir daugiau šio krašto oikonimų: Eketė, Gargždai, Griež-pėl- kiai, Kaldtė, Minija, Žaidė ir kt., A. Salio žodžiais tariant, visus žemaitiškos kilmės šių vietų var- dus, kurie turi atitikmenų Latvijos Sen. Kuršo dalyje (žr. A. Sal. 29). ši Zr. Hukonos B. A. CrnaBsKcknit TOMOHMMMYECKHI THI || Teorpaduveckne HazBaHuA. M., 1962. C. 20. 11. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI 161 OIKONYMIE VON GEBIET KLAIPĖDA (MEMELGEBIET) Zusammenfassung Im Artikel wird die Oikonymie von Gebiet Klaipéda erforscht; es werden die lexikalisch- strukturellen Besonderheiten, die wichtigsten Ziige der Bildung der Oikonyme besprochen. Die deutlicheren Fille der Bildung der Oikonyme: a) Suffixe -ininkai, -énai fir die Oikonyme der suffixalen Bildung; b) die Art und Weise der Zusammensetzung (aus einigen Lexemen).