Gramatikos norminimas „Gimtojoje kalboje“ (1958–1968 m.)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI RITĄ MILIŪNAITĖ GRAMATIKOS NORMINIMAS „GIMTOJOJE KALBOJE“ (1958—1968 m.) Dar prieškarị Lietuvoje įkurta Lietuvių kalbos draugija (toliau — LKD) ir jos laikraštis „Gimtoji kalba“ (1933—1941 m., toliau — GK) gerokai pastūmėjo į priekį kalbos norminamąjį darbą, kuris po J. Jablonskio mirties (1930 m.) buvo kiek apsipęs. Beveik per dešimtmetį kolektyviai svarstyti teoriniai kalbos norminimo klausimai ir priimta programa, rūpintasi normų diegimu į vartoseną. Tačiau 1941 m. tas darbas nutrūko, nes didelė dalis veikliausių kalbininkų, karui baigiantis, priverstinai paliko tėvynę. 1950 m. JAV vėl buvo atkurta LKD, o nuo 1958 m. atgaivinta ir visą dešimtmetį leista „Gimtoji kalba“¹. Iš pradžių svarbiausi bendradarbiai, kaip ir Lietuvoje, buvo P. Skardžius, A. Salys, P. Jonikas ir L. Dambriūnas (Lietuvoje pasirašinėjęs Dambrausku). Beveik pustrečių metų redaktoriumi dirbo P. Jonikas, talkinamas kitų kalbininkų, o nuo 1961 m. leidinį ėmėsi redaguoti vienas Dambriūnas; straipsnių skelbdavo S. Barzdukas, V. Rastenis, K. Grinda ir keletas kitų lietuvių išeivių — ne vien kalbininkai. Šiuokart rūpės pažvelgti, kaip Amerikos GK tęsė sėkmingai Lietuvoje dirbtą bendrinės kalbos tvarkymo darbą, ypač kreipiant dėmesį į gramatikos norminimą. Ilgą laiką dėl suprantamų priežasčių šis laikraštis negalėjo patekti į dabartinių mūsų kalbos normintojų akiratį, tad juo labiau įdomu pasekti, kokia kryptimi bendrinė kalba tvarkyta svetur. Vienas iš GK bendradarbių A. Dundulis 1966 m. pačiame laikraštyje kritiškai įvertino tuometinę kalbos norminamojo darbo būklę: tuo klausimu esą „iki šiol beveik nieko naujo nepasakyta. Lietuvoje viskas, vietomis beveik pažodžiui, kartojama, kas Joniko straipsniuose buvo beveik prieš 20 metų parašyta“ [66 I 2]². Kaip buvo Lietuvoje, kol 1961 m. pradėjo eiti „Kalbos kultūra“, daugmaž žinome, o Amerikos GK ar taip jau nieko naujo ir nepasakė? GK stengėsi išlaikyti pirmtakės struktūrą, o turinys, tematika, nors taip pat buvo kreipiami kalbos praktikos linkme, gerokai pakito, nes reikėjo atsižvelgti į lietuvių, patekusių svetimon kalbinėn apsuptin, poreikius. Gramatikos reiškiniams 1 Plačiau apie šios GK leidimo istoriją ir tematiką žr. Miliūnaitė R. Amerikos lietuvių „Gimtoji kalba“ (1958—1968) // Gimtoji kalba. 1991. Nr. 4. P. 6—11. 2 Gimtoji kalba. K., 1933—1941; JAV — 1958—1968. Čia ir toliau skliaustuose pirmuoju skaitmeniu žymima GK leidimo metai, antruoju — sąsiuvinio numeris, trečiuoju — puslapis. 141 leidinyje buvo skiriama palyginti nemaža vietos — ir „Klausimų kraštelėje“, ir daugelyje straipsnių. Ypač tuo rūpinosi Dambrūnas, pats būdamas sintaksininkas. Iš 186 surinktų gramatikos reiškinių vartojimo rekomendacijų 119 (t. y. apie 64 %) priklauso kaip tik jam, apie 10 % — S. Barzdukui, apie 7 % — P. Skardžiui ir po kelis procentus — B. Babrauskui, P. Jonikui ir kitiems. Prieš aptariant, kuo remiantis GK buvo norminama gramatika, pravartu pasiaiškinti bendrąjį leidinio bendradarbių požiūrį į kalbos reiškinius, jų tvarkymą. Skirtingai negu Lietuvos GK, kur buvo dirbama kolektyviai, rengiamos kalbos norminimo programos, Amerikos GK šis darbas perėjo iš esmės į vieno žmogaus — L. Dambrūno — rankas, ir nuo paties redaktoriaus pažiūrų daugiausia priklausė viso leidinio pobūdis. Kiti bendradarbiai rašė beveik tik praktiniais klausimais ir šiame laikraštyje platesnių teorinių samprotavimų nedėstė. Dar Lietuvoje Dambrūnas, 1934—1937 m. itin aktyviai bendradarbiaudamas GK (o 1936—1937 m. ir ją redaguodamas), buvo paskelbęs teorinių minčių apie kalbos norminamąjį darbą. Visus kalbos faktus bendrinės kalbos atžvilgiu jis suskirstė į tris grupes, t. y. pripažino ne tik aiškių normų bei klaidų, bet ir tarpinių reiškinių egzistavimą [36 III 34]. Suprasdamas, kad bendrinė kalba nuo tarmių dar nebuvo per daug nutolusi, jis drauge neužkirto kelio įvairioms naujovėms joje atsirasti ir pabrėžė, jog „vienas plikas argumentavimas, kad žmonės taip nesaka, šiandien jau nebeįtikina […]“ [34 III—IV 38]. Teiginys, kad norminant kalbą, svarbu atsižvelgti į jos raidos polinkius [36 III 34], vėliau taps vienas iš svarbiausių jo pažiūrose. Taigi Lietuvoje Dambrūnas savo pozicija pernelyg ryškiai neišsiskyrė iš kitų GK bendradarbių, o Amerikoje, kaip rodo leidinyje skelbtų jo teorinių samprotavimų bei gramatikos reiškinių vertinimo analizė, ėmė linkti į kraštutinumus. Viename straipsnyje pats apie save jis išsitarė: „Šio laikraščio redaktorius bendrinės kalbos klausimais yra truputį liberalesnis, negu kiti mūsų kalbininkai. Kai kuriuos dalykus jis pateisina, kuriuos kiti laiko klaida“ [67 II 21]. Dar Lietuvos GK buvo apsvarstyti ir priimti bendrinės kalbos norminimo kriterijai [38 IX 143—144], tačiau Dambrūnas 1961 m. jau buvo gerokai nuo jų nutolęs. Šiuo požiūriu bene svarbiausias teorinis jo straipsnis GK — „Kas yra taisyklinga“ [61 III—IV 33—35]. Atsakymas į antraštės klausimą trumpas: „taisyklinga yra tai, kas sudaryta pagal taisykles“. O kokiais principais remiantis nustatomos pačios bendrinės kalbos taisyklės, aiškinama plačiau: „vadovaujamasi, galima sakyti, demokratiniu principu“. Šio principo esmė — atsižvelgti į vartojimo paplitimą ir grynumą: „bendrinėje kalboje taisyklinga yra tai, kas yra sava ir kas plačiai vartojama“. Ir vartojimo platumą, ir grynumą Dambrūnas laiko sąlygiškom sąvokom. Sąlyga „kas sava“ nesanti absoliuti, nes yra išimčių. Taip pat ir kalbos faktas, jei pakankamai plačiai vartojamas, jei nesąs siaurai žinomas vienai kuriai tarmei ar šnektai, tinka bendrinės kalbos taisyklei pagrįsti, bet, antra vertus, platų vartojimą ne visi vienodai supranta. Vis dėlto, anot Dambrūno, siekiant tikslumo, vartojimo platumą visada esą galima patikrinti: „Jeigu pasirodytų, kad kurį nors posakį tevar- 142 toja pvz. koks ketvirtadalis ar dar mažesnis visų lietuvių skaičius, tai tenka jį laikyti neplačiai vartojamu ir bendrinei kalbai neteiktinu, jeigu jo vietoj yra daug plačiau žinomas ir vartojamas posakis“ [61 III—IV 34]. Šiandien sunkoka įsivaizduoti, kaip galima būtų praktiškai vartojimo platumą „visada patikrinti“ — paprasčiausiai dar nėra sukaupta pakankamo duomenų fondo (šiuo požiūriu kiek geresnė leksikos padėtis), nėra taip gerai ištirta vartosena, kad būtų galima operuoti konkrečiais skaičiais. Beje, iš paties Dambrūno rekomendacijų matyti, kur galima nuklysti taikant šį principą kalbos praktikoje, kai remiamasi klaidingomis prielaidomis ir tik apytikriai duomenimis (pavyzdžiui, prieveiksmių, padarytų iš -inis būdvardžių, pateisinimas). Be to, Dambrūno neužsimenama, kad tiriant kalbos faktus statistiškai, būtina atsižvelgti į įvairių kalbos lygmenų ypatumus: pernelyg nerizikuojant suklysti, statistiškai galbūt galima apdoroti tam tikrus kirčiavimo variantus ir pagal tai nustatyti ar pakoreguoti bendrinės kalbos normą, bet kur kas tai sudėtingiau pritaikyti, tarkim, sintaksės reiškiniams. Vis dėlto suprasdamas, kur galėtų nuvesti aklas rėmimasis vartojimo paplitimu, Dambrūnas tą kriterijų apriboja kitu — grynumo kriterijumi. Jo nuomone, jei keli kalbos reiškiniai yra savi ir vienodai plačiai vartojami, jie abu leidžiami bendrinėje kalboje, taigi pripažįstamas variantų koegzistavimas (pavyzdžiui, ilgosios ir trumposios linksnių bei asmenų formos). Tačiau tai nesanti nuolatinė būsena. Žiūrėdamas į kalbą kaip į procesą, Dambrūnas mato joje du veiksnius — statinį ir dinaminį. Pirmasis sudarantis pagrindą norminti kalbą, o antrasis įgalina ją kisti. Svarbiausia esą nustatyti, kuria kryptimi kalba kinta. Gali būti, kad koks nors reiškinys imamas vartoti vis rečiau, ir nesą prasmės jį specialiom priemonėm gaivinti (pavyzdžiui, dviskaitą ar siekinį); o jei koks reiškinys buvo siaurai vartojamas, bet padažnėjo, nereikia jo įsigalėjimo drausti. Antraip būtų einama prieš natūralią kalbos raidą. Straipsnyje „Pažanga lietuvių kalboje“ [61 I 1—3; 62 II 20—22] Dambrūnas parodo įvairiuose kalbos lygmenyse vykstančius procesus ir daro išvadą, kad „kalboje natūraliai siekiama didesnio paprastumo, lengvumo, aiškumo ir gražumo. Priemonės tam yra nereikalingų formų atmetimas, ilgųjų trumpinimas, lygiagretybių išlyginimas, naujų darinių, konstrukcijų ar reikšmių įvedimas“ [62 II 22]. Taigi kalbos pažanga prilyginama paprastėjimui, ir šia nuostata imamą vadovautis vertinant įvairius kalbos reiškinius. Nemažą įtaką Dambrūno pažiūroms bus turėjusi danų kalbininko O. Jesperseno kalbos pažangos teorija, pagal kurią visi kalbos pakitimai esą pažangūs, nes padeda lengviau bendrauti. Dambrūnas straipsnyje „Kuria kryptimi vyksta kalbos evoliucija?“ [61 II 18—21] pats neslepia remiąsis Jespersenu ir priimąs kalbos pažangėjimo idėją. O suprantant kalbos raidos faktą ir kryptį, esą galima geriau orientuotis sprendžiant praktinius bendrinės kalbos klausimus. Kalbos formų paprastėjimą Dambrūnas, sekdamas Jespersenu, laiko be išlygų kalbos tobulėjimo požymiu. Kaip pavyzdį jis pateikia anglų kalbą ir lygina su lietuvių kalba. Anglų kalba — analitinė — žodžiuose, jo manymu, kaupianti mažiau gramatinių kategorijų požymių, dėl to žodžių santykiams sakinyje reikšti vartojanti 143 daugiau kitų priemonių, ir tai jai teikia lankstumo, lengvumo: „vietoj mūsų dvylikos įnagininko linksnio galūnių anglų kalba išsiverčia su vienu prielinksniu, t. y. su viena galūne“ [61 II 21]. Kaip pavyzdį, kur anglų kalba lankstesnė už lietuvių, Dambrūnas pateikia ir pasakymą the exploitation of man by man. Lietuviškai (jau tarybiniais metais) buvę verčiama pagal rusišką konstrukciją: išnaudojimas žmogaus žmogumi, o vėliau susigesta ir pasitaisytą, bet nepatogiai: žmogaus išnaudojimas kito žmogaus. Čia Dambrūnas mėgina parodyti, „kaip sunku kartais be prielinksnio išsiversti“, bet šių dienų akimis žiūrint atrodo visai nebūtina dejuoti dėl lietuvių kalbos nelankstumo ir sekti anglų ar rusų kalba; šiuo atveju pakanka sakyti vien žmogaus išnaudojimas. Apskritai šiandien tokios pažiūros būtų nesunkiai sukritikuotos vien jau prisiminus chrestomatinį teiginį, kad kiekviena kalba yra savaip tobula. Taigi Dambrūno formulė, rodanti, kas yra taisyklinga, apibūdina ne statinį, o kintantį objektą; be vartosenos platumo ir grynumo, ji papildoma dinaminiu elementu: „taisyklinga yra tai, kas sava, kas palyginti plačiai vartojama ir kas atitinka kalbos raidos kryptį“ [61 III—IV 34]. Jeigu palyginsime šiuos kriterijus su Lietuvoje 1938 m. priimtaisiais, pamatysime, kad Dambrūno čia žengta gerokai atgal. Pirmiausia, anuomet taisyklingumas, grynumas, būdingumas (Dambrūno pavadintas kalbos raidos atitikimu), tikslingumas ir estetiškumas buvo nurodyti kaip savarankiški kriterijai, o norminant kalbą esą būtina atsižvelgti į visą jų kompleksą [38 IX 144—145]. Dambrūnas taisyklingumą padaro bendruoju principu, į kurį suveda grynumo, paplitimo ir kalbos raidos kriterijus. Tokiu būdu nelieka vieno iš svarbiausių 1938 m. P. Joniko nurodytų — tikslingumo kriterijaus, nebeatsižvelgiama į normų stilistinį susiskaidymą. Svarbiausia — visai nebeužsimenama apie būtinumą palaikyti normas kiek galima stabilias. Lietuvoje anuomet nustatytas pastovumo principas reikalavo, „kad kalboje įsigyvenę dalykai nebūtų iš jos šalinami be aiškiai pateisinamų priežasčių“ [38 IX 144], ir skatino kiekvieną reiškinį, ypač naujai atsiradusį, vertinti atsargiai ir apgalvotai. Dambrūno schemoje kalbos raidos polinkiams nelieka atsvaros — norminimo tradicijos, kuri ligotolinių mūsų kalbininkų buvo daugiau ar mažiau pabrėžiama ir palaikoma. Kalbos raida — tiek tobulėjimą, tiek atžangą, — Dambrūnas sieja su kalbos vartotojais, su jų kultūriniu lygiu, kuris priklausęs nuo gyvenamos aplinkos [63 II 1—3]. Kalba pažangėjanti ne staiga, „tarp sena ir nauja vyksta gana ilgos varžybos, kol pagaliau naujovė laimi“, o pažangę skatinantys ne tik rašytojai, kalbininkai, bet ir apskritai visi kalbos vartotojai, visa tauta. Kalbos kūrėją laikydamas visą tautą, paplitimo kriterijų taikydamas „visų lietuvių“ vartosenai, Dambrūnas šiuo požiūriu teoriškai nenutolo nuo Lietuvos GK suformuluotos nuostatos dėl bendrinės kalbos vartosenos kriterijaus (mūsų dienų terminais tariant — normų šaltinio), tačiau praktiškai teikė jai daugiau reikšmės negu buvę GK bendradarbiai. Anuomet kolektyviai buvo sutarta bendrinės kalbos normų šaltiniu laikyti dabartinę visuotinę lietuviškąją vartoseną [36 IV 50; 37 IX 120 ir kt.], bet, atrodo, ne iki galo išsiaiškinta, kas yra toji vartosena. 144 Dambriūnas, jau būdamas Amerikoje, išreiškia nuomonę, kad „įsigali paprastai tik tai, ką dauguma aprobuoja“, todėl ir bendrinės kalbos kriterijus (t. y. normų šaltinis) esanti daugumos vartosena [62 II 22]. Kalboje egzistuojančios išimtys iš pradžių tik paneigia taisykles, bet kai tos išimtys imamos vartoti daugelio, jos pasidaro įprastos ir tampa teisėtos taip pat, kaip ir taisyklių apimami faktai. 1966 m. Dambriūnas rašo: „kalbą, kuria visi, kurie ją vartoja, taigi ir rašytojai beletristai, poetai, filosofai, paskirų sričių mokslininkai, kalbininkai ir paprasčiausi artotojai“ [66 I 12], o po poros metų šį teiginį patikslina: „Tačiau vartotojas vartotojui nelygu. Negalima, pavyzdžiui, lyginti didelio rašytojo su eiliniu kalbos vartotoju“ [68 I—II 1]. Vis dėlto ir toks patikslinimas ne ką labiau paaiškina normų šaltinio—daugumos vartosenos sampratą ir palieka nepamatuotų sprendimų pavojų. Keliuose rekomendacijose Dambriūnas iškelia dar vieną svarbią problemą: kiek dabartinę bendrinės kalbos vartoseną galima remti senųjų raštų pavyzdžiais? Apskritai senųjų raštų kalba norminimo teorijoje laikoma svarbiu normų šaltiniu, bet Dambriūnas ne visai be pagrindo teigia, kad „Mažvydo ar panašių autoritetų kalbos pavyzdžiai tepasako, kad seniau taip buvo vartojama“, bet anaiptol nereiškia, kad ir šiandien taip turi būti vartojama [65 III—IV 35], nes „bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijus yra dabartinė, o ne istorinė jos vartosena“ [60 II 36]. Tačiau konkrečiu atveju tiesmukai vadovaudamasis tokia nuostata, Dambriūnas nepaiso vartojimo tradicijos. Pavyzdžiui, jis paremia poteriu frazėje kaip danguje, taip ir ant žemės vartojamą kilmininką su prielinksniu, kuris, jo manymu, ne tik naujesnė forma už vietininką (žemėje), bet ir plačiai dabartinėje vartosenoje paplitęs ir nelaikytinas jokia slavybe. Vis dėlto šįkart griečiausiai teisaus būta P. Skardžiaus, parašiusio po Dambriūno straipsniu (šiam dar nesant redaktoriumi) redakcijos prierašą. Jame aiškinama, kad vietininkas tikrai esąs senesnis, bet ir šiandien dar gana plačiai paplitęs, ir „čia iš dalies tradicija parem ia šių laikų vartoseną“, todėl vietininką kaip tik labiau tinka pasirinkti kaip bendrinės kalbos normą, ypač bažnytinėje kalboje [60 II 37]. Apie liaudies ir bendrinės kalbos santykį Dambriūnas užsimena nedaug ir nekonkrečiai: „dabartinė vartosena nebūtinai turi būti remiama tarmių pavyzdžiais ar bent ne visokiais pavyzdžiais ir ne visais atvejais. Bendrinė kalba gali turėti savų sričių, kartais ne visai atitinkančių tarmi nius pavyzdžius“ [64 III 9]. Tarmėmis rekomendacijose remiamasi vos kelis kartus: pasakymo vaikščiojo drabužiuose vietininką taisant įnagininku drabužiais [65 III—IV 43—44], pateisinant konstrukciją kad su padalyviu šalutiniame tikslo aplinkybės sakinyje [66 III—IV 44—48] ir aptariant abstrakčiųjų daiktavardžių vietininkų vartojimą [65 III—IV 47—50], taip pat aiškinant morfologinių formų trumpėjimo polinkius. * * * Dambriūno teorinių pažiūrų skirtumas nuo kitų kalbos normintojų negalėjo neturėti įtakos kalbos praktikai, ypač kai iš GK redakcijos pasitraukė P. Jonikas ir P. Skardžius. GK rekomendacijų tyrimas rodo, kad nemažos dalies gramatikos 10. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI 145 reiškinių vertinimas, palyginti su ankstesniu, dar Lietuvoje susiklosčiusiu, gerokai pasikeitė. Toliau bus apžvelgtos svarbesnės morfologijos ir sintaksės rekomendacijos, iš kurių matyti netradicinis kalbos reiškinių vertinimas ir jo pagrindimas. Aptardamas įvairiuose kalbos lygmenyse vykstančius procesus, morfologijoje kaip svarbiausią pažangos bruožą Dambriūnas nurodė kalbos formų skaičiaus mažėjimą. Bendrinėje kalboje nebevartotini siekinys ir dviskaita, nes jie pasenę ir tik „apsunkintų atmintį“, be to, juos atstojančios kitos formos, tad jų perteklius esąs nereikalingas. Apie šių formų stilistinę vertę, pavyzdžiui, tikimą vartoti šnekamojoje kalboje ar grožinėje literatūroje (tai buvo pabrėžiama Lietuvos GK), Dambriūnas neužsimena. Retai bevartojamos formos tedirbie, tedara, nes jas atstojanti paprastesnė forma tedirba, tedaro (tegu daro). Šiuokart lieka neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis Dambriūnas atskiria, katra forma sudėtingesnė, katra paprastesnė. Taip pat pažymima mažėjant daiktavardžių linksniuočių skaičiui, kai negausūs 4-osios ir 5-osios linksniuotės daiktavardžiai įgyja kitų linksniuočių galūnes. Dar viena morfologijos naujovė esąs nekaitomų formų atsiradimas (vėl, atrodo, orientuojamasi į tariamai pažangesnį anglų kalbos modelį): jas patogiau vartoti (dešimt vietoj dešimties, dvidešimt vietoj dvi dešimtys ir kt.). Kiek kitaip, nei buvo įprasta, Dambriūnas žiūri į ilgųjų ir trumpųjų žodžių formų konkurenciją (eit||eiti; geriem žmonėm || geriems žmonėms). Teigdamas, kad „kalbos raida vyksta formų trumpėjimo, o ne ilgėjimo linkme“ [64 I 15], jis stengiasi visomis progomis palaikyti trumpąsias formas ir nurodo, kad toks esantis ir bendras liaudinės kalbos polinkis [62 I 3]. Be šio pagrindinio — kalbos pažangėjimo — motyvo, pateikiama ir keletas kitų. Trumposios formos esančios patogesnės (dėl to ypač tinkančios laikraščių kalboje) ir darančios kalbą skambesnę, mat atkrinta per dažnas lietuvių kalbos garsas s [62 I 3]. Kita vertus, Dambriūnas neneigia ir ilgųjų formų taisyklingumo; apskritai šių formų vartojimas esąs skonio dalykas [67 III 36]. Didžiausia rekomendacijų dalis skirta įvairiems sintaksės reiškiniams. Neginčijamomis, elementariomis sintaksės klaidomis Dambriūnas laiko jungtuką kad su bendratimi šalutiniame tikslo aplinkybės sakinyje, padalyvio vartojimą vietoj pusdalyvio, tarinio įnagininką ten, kur kartais reikia vardininko, ir keletą kitų [67 II 21]. O daugelį nuo seno taisomų klaidų jis mėgina peržiūrėti, daugiausia aiškindamas tai kalbos raidos polinkiais. Nemažos apimties straipsnyje „Kai kurie linksnių vartojimo atvejai“, einančiame per kelis GK sąsiuvinius, išsamiai aprašomos konkuruojančios linksnių formos (pavyzdžiui, tarinio įnagininkas // vardininkas, tikslo naudininkas // pažyminio galininkas ir kt.), o daromos išvados ne visada sutampa su iki tol tradiciškai susiklosčiusiu požiūriu į šios rūšies gramatikos formų vartojimą. Svarbu tai, kad Dambriūnas mėgina aprėpti visą linksnių sistemą, ieškoti ryšių tarp šios sistemos narių, o ne atskirai, izoliuotai nagrinėti kiekvieno linksnio vartojimą. Jis pažymi, kad šalia pagrindinių reikšmių linksniai turi ir šalutinių, kurios nesančios pakankamai aiškios, apibrėžtos, ir dėl to paskirų linksnių vartojimo lau- 146 kai ne tik susiduriantys, bet ir susipainantys. Šitaip vykstančios savotiškos linksnių varžybos, ir, kalbai kintant, vienų linksnių vartojimo laukas išsiplečia, kitų — susiaurėja [64 I 1]. Iš rekomendacijų, kur aptariami tarpiniai linksnių vartojimo atvejai, matyti, kad Dambriūnas neretai jaučia subtilius reikšmės atspalvius ir stengiasi į juos atsižvelgti vertindamas vieną ar kitą reiškinį. Pavyzdžiui, išsamiai aiškinamas vadinamojo pobūvio galininko ir laiko naudininko vartojimo skirtumas. Dambriūnas nesutinka su Jablonskio taisytu naudininku sakinyje: Išvažiavo kelioms dienoms atostogų. Jablonskis panašiais atvejais visur teikė galininką, siedamas jį su priešdėliniais slankos arba sąjūdžio veiksmažodžiais3. Dambriūnas teigia, kad tokiuose sakiniuose „šiandien […] jau visuotinai įsigalėjęs naudininkas“ [62 II 21], o galininkas, reiškiantis veiksmo trukmės ilgumą, ir įvykio veikslo veiksmažodis tame pačiame sakinyje „pjaunasi“ [64 IV 11—12]. Mat laiko galininkas turintis dvi skirtingas reikšmes, t. y. žymi 1) laiką, kurio metu kas veikia ar kas vyksta, ir 2) laiką, kuris yra skirtas, numatytas praleisti. Antroji reikšmė labai panaši į laiko naudininko reikšmę, tad naudininkas ir linkstamas daugiau vartoti vietoj šio galininko, kad dėl galininko keliareikšmiškumo neatsirastų dviprasmybių. Paaiškinimui Dambriūnas duoda Jablonskio sakinį Važiuosim pas mamą valandėlę ir nurodo, kad galininką čia galima suprasti dvejopai: kaip pobūvio arba kaip vadinamąjį ilgio tolio, reiškiantį veiksmo trukmės ilgumą. Pirmuoju atveju, jei norima nurodyti laiką, skirtą praleisti, pabūti, vietoj galininko vartotinas naudininkas. Kartais abstrakti gramatikos taisyklė tinka ne kiekvienam konkrečiam atvejui. Dambriūnas, aptardamas kilmininko vartojimą su neigiamaisiais veiksmažodžiais, nurodo, kad ne visada šis dėsningumas praktiškai realizuojamas; kartais geriau tinka galininkas, ir tai priklauso nuo sakinio konstrukcijos, nuo linksnio vietos sakinyje ir kitokių aplinkybių [64 I 7—8]. Pavyzdžiui, nesą reikalo „vartoti kilmininką prie bendraties, kai kitas kilmininkas jau yra prie neigiamo veiksmažodžio“: nėra reikalo skelbti karą; neturime teisės jį smerkti ir pan. Dambriūnas daro išvadą, kad su neiginiu galimi vartoti abu linksniai — ir kilmininkas, ir galininkas, o renkantis vieną iš jų, reikia vadovautis „individualiu kalbos jausmu“. Šių dienų kalbos praktikoje pasitaiko, kad dėl tariamo formos ydingo paaukojami subtilūs reikšmės skirtumai, atspalviai, tačiau geriau įsižiūrėjus matyti, kad gramatikos taisyklių konkretiems atvejams negalima taikyti aklai ir varžyti natūralią kalbos prigimtį. Vis dėlto, ieškodamas reikšmės skirtumų, Dambriūnas neišvengia neprasilenkęs su kalbos taisyklingumo kriterijumi ir norminimo tradicija. Išsamiai aptardamas abstrakčiųjų daiktavardžių vietininkų vartojimą, jis dalį tokių vietininkų, taisytų dar Jablonskio, linksta pateisinti. Dambriūno manymu, variantai savaitės laikotarpyje ir per savaitę esą nevienareikšmiai, dėl to abu vartotini bendrinėje kalboje. Pirmasis reiškiąs, kad darbas bus atliktas, dirbant nebūtinai ištisą savaitę, o posa- 3 Piročkinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1986. P. 175—178. 147 kis per savaitę kaip tik „implikuoja visos savaitės darbą“ [65 III—IV 47—50]. Panašiai samprotaujant, vartotinais laikomi ir vietininkai savaitės eigoje, bėgyje, tačiau šiandien mes pripažįstame tik Jablonskio nustatytą normą. Nuo pat Jablonskio taip pat sutartinai buvo laikoma klaida ir iki pat šiandien griežtai taisoma konstrukcija kad su bendratimi šalutiniame tikslo aplinkybės sakinyje. Iš pradžių tą konstrukciją netaisyklinga laikė ir Dambrūnas (tarp kitų klaidų nurodė ir kad turėjus gerų kunigų, [...] [60 II 40], bet 1966 m. nebetaisė ir mėgino įrodyti jos priimtinumą. Pirmiausia ši konstrukcija pateikta kaip galimas kitos klaidos — tikslo šalutiniame sakinyje vartojamos bendraties su kad — pakaitas, mat bendratį keisti tariamąja nuosaka, ypač beasmeniuose sakiniuose, ne visada įmanoma. Sakinyje Tačiau tų priemonių neužtenka, kad pakelti ekonominę gerovę Dambrūnas bendratį taiso padalyviu (kad pakėlus) ir prideda: „dėl šio pastarojo posakio (kad su padalyviu) kai kurie kalbininkai raukosi, bet, mano nuomone, be reikalo“ [66 I 6—7]. Tų pačių metų III—IV GK sąsiuvinyje Dambrūnas išsamiau aptaria šią konstrukciją ir padaro išvadą, kad ji visiškai nepeiktina. Apžvelgęs visų rūšių šalutinius sakinius (papildinio, veiksnio, būdo, priežasties ir kitus), jis konstatuoja, kad visur čia įprasta vartoti padalyvį, tad nesą „nei gramatinio, nei loginio pagrindo“ daryti išimtį ir tikslo šalutiniams sakiniams [66 III—IV 44—48]. Taigi dirbtinai mėginama sudaryti schemą, ir reiškinius aiškinti loginiu samprotavimu būdu. Įdomu tai, kad tokį Dambrūno požiūrį priėmė ir kiti GK korespondentai. Tame pačiame sąsiuvinyje V. Rastenis, taisydamas JAV lietuvių spaudos kalbą, aptariamąją konstrukciją, kaip ir konstrukciją su tariamąja nuosaka, laiko taisyklingomis, bet ydingu stilistiškai — „sunkiasvorėmis“: sakinyje Kad nuraminus vokiečius, Kennedy sugalvojo [...] jis vietoj šalutinio sakinio siūlo tikslo naudininką su bendratimi (vokiečiams nuraminti [...]) [66 III—IV 55]. Kaip naują sintaksės bruožą Dambrūnas nurodo dažnesnį linksnių su prielinksniais įsigalėjimą vietoj senovinių grynųjų linksnių [62 II 20] ir laiko tai kalbos pažanga: dabar sakome iš pykčio, o ne pykčiu paraudo, ant žirgo, o ne žirge sėdėjo, žengimas į dangų, o ne dangaus žengimas ir pan. Šį procesą vykstant lietuvių kalboje pripažįsta ir P. Skardžius, bet pažymi, kad „senovinių linksnių virtimas prielinksninėmis žodžių grupėmis dar nėra pasibaigęs vyksmas“ [60 V 50]. Dar prieš Dambrūno samprotavimus, GK leidimo pradžioje, keli autoriai, atvirkščiai, buvo skundęsi prielinksnių gausa, atsiradusia lietuvių išeivių kalboje dėl anglų kalbos įtakos: ateik ant laiko [60 II 26], to nėra į šitą knygą (= šitoje knygoje) [60 II 43]. Tačiau Dambrūnas į tai nekreipia dėmesio ir, beatodairiškai nusitvėręs kalbos pažangėjimo idėjos, į prielinksninę konstrukciją žiūri daug palankiau negu į variantinšką jai linksnį. Dėl to bendrinei kalbai teikia vartoti jau minėtąjį pasakymą ant žemės, o ne žemėje, taip pat tikėti į ką, o ne vieną galininką [65 III—IV 33—38]. * * * Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad Dambrūno teoriniuose svarstymuose ir kalbos rekomendacijose gana ryškus norminimo tradicijų ir loginio požiūrio į kalbos reiškinius supriešinimas. Laikydamas logiką visų mokslų pagrindu [68 I—II 30], 148 jis ir kalboje vykstančius procesus linko vertinti iš šių pozicijų, neretai paneigdamas iki tol įsigalėjusius ir įprastus kalbos faktus arba pateisindamas visuotinai pripažintas kalbos klaidas. Štai kad ir Dambrūno požiūris į prieveiksmius, padarytus iš būdvardžių, turinčių priesagą -inis (išoriniai, vidiniai). Remdamasis savo taisyklingumo formule, jis įrodinėja tokių prieveiksmių priimtinumą ir suabejoja Jablonskiu, kuris, kliaudamasis gyvąja liaudies kalba, tokių prieveiksmių vengęs; tad kartu nutraukiama ir jų taisymo tradicija. Čia tiktų prisiminti mūsų kalbininkų A. Girdenio ir A. Rosino teiginį, kad „bendrinės kalbos normos yra ne matematiškai įrodomos mokslo tiesos, o vertybės, ir jos gali tvirtai laikytis tik tada, kai kalbinė bendruomenė gerbia tradicijas ir žymiausių kalbos normintojų bei norminamųjų veikalų autoritetą“4. Vienas iš kalbos reiškinių logizavimo būdų yra vadinamosios kalbos analogijos. Ir norminant kalbą, ir diegiant normas į vartoseną, jos dažnai padeda susieti kalbos faktus, matyti kalbą kaip sistemą. Dambrūno kalbos rekomendacijose analogijos itin mėgstamos. Pavyzdžiui, pasakyme gyveno primityviausių žmonių gyvenimu įmaginingą keisdamas galininku (gyveno gyvenimą), jis remiasi analogiškais posakiais kovą kovoti, miegą miegoti, dainą dainuoti ir pan. [66 I 7]. Kitas dalykas, kad analogijų ieškoma ne visada vykusiai. Ryškus pavyzdys — mėginimas leksikos, frazeologijos dėsniais aiškinti sintaksės reiškinius. Dambrūnas nurodo, kad galima vartoti kai kuriuos svetimus posakius tuo pačiu pagrindu, kuriuo esą vartojami svetimi žodžiai, ir pateisina pasiskolintą vietininką: turi patirtį auklėjime [65 III—IV 48]. Neatsižvelgiama į tai, kad žodis yra savotiškai autonomiškas kalbos vienetas ir, net būdamas svetimas, neardo kalbos sistemos tokiu mastu, kaip kad posakis, sudarytas pagal svetimus žodžių jungimosi dėsnius. Dėl to kalboje paprastai leidžiama funkcionuoti didesniam ar mažesniam svetimų žodžių (skolinių) kiekiui, o gramatikos svetimybės dažniausiai vertinamos neigiamai. * * * Kaip vertinti Amerikos GK (iš esmės — jos redaktoriaus L. Dambrūno) indėlį į gramatikos norminimo teoriją ir praktiką? Kadangi Lietuvoje toji GK buvo beveik visiškai neprieinama, Dambrūno idėjų poveikio kalbos norminamajam darbui, regis, nė nebūta. Antra vertus, neatsargu būtų teigti, kad Lietuvoje ir Amerikoje šis darbas ėjo lygiagrečiomis, nesusikertančiomis linijomis. Amerikoje kiek išgalint buvo sekamas lingvistinis Lietuvos gyvenimas, anotuojami ir recenzuojami nauji kalbos mokslo darbai, nevengta ir kritikos. Tačiau tas ryšys buvo daugiausia vienpusis, be atsako iš pačios Lietuvos. Taigi belieka pasvarstyti, kaip galėtume pasinaudoti GK kalbos tvarkymo patirtimi dabar, kokių klystkelių turėtume pasisergėti žvelgdami į ateitį. Kaip jau minėta, Dambrūnas kalbos reiškinius linko vertinti remdamasis griežtais logikos dėsniais, turėdamas prieš akis kalbos raidos tikslą — paprastėjimą, ir jo taisyklingumo formulėje nebeliko vietos norminimo tradicijai bei normų stabi- 4 Girdenis A., Rosinas A. Dar kelios mintys dėl bendrinės kalbos kodifikacijos // Kultūros barai. 1983. Nr. 4. P. 67. 149 lumo palaikymui. Tai negalėjo neatvesti prie nepamatuoto kai kurių bendrinės kalbos gramatikos normų revisijavimo, neatsižvelgiant į šios kalbos sistemos dalies sąlygišką konservatyvumą. Gal atrodys ir paradoksas, tačiau dar Lietuvoje Dam-brūnas straipsnyje „Ar kartais ne be reikalo taisome?“ tarsi pats sau iš anksto pasirašė nuosprendį: „Norint teisingai suprasti kalbos gyvenimą bei jos reiškinius, reikia į juos žiūrėti istoriniu, psichologiniu požiūriu, ne vien formaliai kalbiniu. Vartojamas kalbos reiškiniams aiškinti vienas tik formalaus lyginimo metodas gali būti labai net žalingas, nes jis trukdo jos normalią raidą ir pačią kalbą skurdi-na“ [35 V 65]. Kyla klausimas, ar kiti kalbininkai kaip nors reagavo į Dambrūno „paklydimus“? Tai, be abejo, daryta, tik pačioje GK, kol Dambrūnas dar nebuvo tapęs jos redaktoriumi, o vėliau, matyt, ir kituose leidiniuose5. GK tik kartą — 1968 m. — Dambrūnas parašė atsakymą į P. Skardžiaus straipsnį, paskelbtą „Draugo“ priede, kur redaktoriui patariama nerašyti GK ginčytinais klausimais, juk leidinys esąs visuomenei, o ne kalbininkų ginčams. Ar galima būtų Dambrūno teoriniuose svarstymuose ir rekomendacijose rasti ką nors teigiama? Dėmesio vertas jo siekimas žiūrėti į kalbą kaip į kintantį reiškinį ir norminamajame darbe remtis dabartine vartosena. Nors Dambrūnas konkrečiau nediferencijavo nei kalbos vartotojų (tik pabrėžė, kad „vartotojas vartotojui nelygu“), nei bendrinės kalbos sričių ir beveik neatsižvelgė į kalbos lygmenų savitumus, tačiau pati idėja, perimta dar iš Lietuvos GK norminimo programos, vertė naujai žiūrėti į kalboje vykstančius procesus. Kitas dalykas, kokiais metodais (pvz., statistikos) bei kriterijais remiantis daroma kalbos faktų atranka ir nustatomas jų tikimas bendrinei kalbai. Šiandien panašių minčių kelia ir mūsų kalbininkai6: nurodoma būtinybė kaupti dabartinės vartosenos duomenų fondą, tik susiduriama su tomis pačiomis anuomet neišspręstomis problemomis — informantų atranka ir pan. Be to, pažymima, kad norminimo strategiją ir taktiką remti vien tradicija esą pavojinga, nes galima atsidurti prie prarajos tarp kodifikuotos ir realios normos. Matyt, dabar turime ieškoti vidurio kelio, nes iš Amerikos GK aišku, kur veda pernelyg staigus ir neapgalvotas tradicijų atsisakymas. STANDARDIZATION OF GRAMMAR IN “GIMTOJI KALBA” (1958—1968) Summary This paper deals with the problems of standardization of Lithuanian grammar in the newspaper “Gimtoji kalba” (Native Language), which was being published in the USA in 1958—1968 by Lithuanian emigrants there. The theoretical views of the editor of this newspaper, Leonardas 5 Pvz., žr. Skardžius P. Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena. Čikaga, 1971. P. 32—35, 37—44. 6 Grumadienė L., Stundžia B. Ar tęsiame „Lietuvių kalbos atlaso“ tradicijas? // Gimtoji kalba. 1990. Nr. 5. P. 23—26. 150 Dambrūnas, were in many respects different from other Lithuanian linguists. In his theoretical reasonings and recommendations of the usage of grammatical variants, Dambrūnas ran to some extremes. But though he displayed his subtle sense of language in some questions, generally he estimated the processes of language from the standpoint of logic, and many mistakes of speech, which were traditionally corrected by other linguists, were recognized as standard facts by him. Thus he attempted to revise the traditional Lithuanian grammar system, and took offence against the demand to preserve the stability of norms. 185