Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida

LIETUVIY KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA VYTAUTAS AMBRAZAS LIETUVIYU KALBOS BENDRATIES KON STRUKCIJY RAIDA 1. BENDRATIES KILME IR. PIRMINE REIKSME 1.1.1. Bendratis dabartinéje lietuviy kalboje yra viena ig trijy pagrindiniy veiksmazodzio formy. Savo vartosena ji irgi Sliejasi prie veiksmazodzio: turi veiksmazZodinj linksniy valdyma, sudaro glaudzius sintaksinius junginius su asmenuojamomis veiksmazodzio formomis, atliekanéiomis pagalbiniy zodziy vaidmeni (turiu skubéti, pradéjo vaziuoti, émé temti ir pan.). Tokiy formy, vadinamy infinityvais, randame beveik visose dabartinése indoeuropieéiy kalbose. Gretinant jas tarpusavyje krinta j akis ryskus formy skirtumai ir kartu — didelis jy veiksmaZodinés vartosenos panasumas. Patyrinéjus infinityvus istoriskai matyti, kad i& pradziy jie nepriklause veiksmaZodiio sistemai, o buvo j ja itraukti jvairiose indoeuropieciy kalbose nevienodu metu ir mastu. Visy giminisky kalby infinityvai turi veiksmazo- ~ diniy daiktavardziy kamienus, kai kurie (ypaé senesniais raidos laikotarpiais) yra iglaike ir daiktavardziams bidingas linksniy galiines. Tiek patys kamienai, tiek ir linksniy galinés labai ivairuoja: i8 14 kamieny, isskirty R.Jefferso (1975:135), tiktai tu ir ti kamieny infinityvai paliudyti daugelyje ide. kalby grupiy, o kity kamieny — 1—3 grupése. Taéiau ir to paties kamieno infinityvai kartais turi skirtingy linksniy galiines, tad néra kile i tos patios pirminés formos. Pavyzdiiui, tokie yra tu kamieno infinityvai su galtinémis: pr. -ton, -twei, s.ind. -tos ir pan. Seniausiai paliudytose ide. kalbose (hetity, sen.indy) infinityvus kartais i8 viso sunku atskirti nuo veiksmaZodiniy daiktavardZiy — veiksmy pavadinimy: tos patios formos vienur vartojamos kaip infinityvai, kitur iglaiko daiktavardziy funkcija+ 1.1.2. Lietuviy kalbos bendraties formos su -ti ir -tie < *-tei irgi yra iSriedéjusios iS ti kamieno veiksmaZodiniy daiktavardziy — veiksmy pavadinimy (abstrakty), tokiy kaip mirtis, prapultis, butis. Sio kamieno veiksmazodziy abstraktai kitados rytiniy balty kalbose buvo labai produktyvus ir plagiai vartojami. Po to, kai jy vietoje isigaléjo dabar vyraujantys veiksmy pavadinimai su priesaga -imas/ -ymas, senosios ti kamieno abstrakty formos sustabaréjo ir ilgainiui virto infinityvais. Balty kalby infinityvai su -i (lie. nésti, nést, nésti-s, la. nest, nestis, pr. billtt ”byloti, kalbeti”) ir su -te < *-ei (lie. néstie, néstie-s, la, nestié-s) atitinka i kamieno daiktavardZiy vienaskaitos datyva (-i ir *-ei gali biti tos paéios datyvo formos apofoniniais variantais). Tai 1 Pasak V.Ivanovo (1963:152—153), hetity kalbos veiksmazodiniy daiktavardziy eo Sear formy su -anna virtimg infinityvais galima pastebeti lyginant istorinius 74 leidzia manyti, jog formos mifti/ miftie ir pan. kitados buvo vartojamos kaip veiksmazodiniy daiktavardziy datyvai (reiksme *mirtiai”), ir tokia vartosena sudaré prielaida issirutulioti i8 jy infinityvams. Daugelyje kity giminisky kalby irgi linkstama versti infinityvais veiksmy pavadinimy datyvus. Pavyzdiiui, is 700 infinityvy, aptikty Rigvedoje, net 600 atitinka veiksmazodiniy daiktavardziy datyva (Sgall 1958; Szemerényi 1970:298). 1.1.3. Balty kalby infinityvai su -ti/ *-tei, formaliai Zitrint, gali buti kildinami ir i8 ti kamieno lokatyvy (Otrebski 1956:243; Stang 1966:447; Hamp 1985:199—202); su lokatyvu bandoma sieti ir slavy infinityva su -ti < *-tei (Stang ib. 447; Vaillant 1966 : 127)? Podiutriai { datyvine ir lokatyving ty formy prigimti néra is esmés priegingi, nes seniausiais ide. kalby raidos laikais datyvai su -i/ *-ei, galéjo sutapti su prieveiksmiskai vartojamomis formomis, véliau jtrauktomis j linksniy paradigma ir iprasmintomis joje kaip atskiras linksnis — lokatyvas (Toporov 1961 : 275 tt., 285; Maziulis 1970 : 80, 128—129, 248 tt.). Taip galima interpretuoti ir F.Travniéeko (1956 : 167 tt.) podiuri i infinityvy kilme is ide. prieveiksmiy. Tatiau tas datyvo ir lokatyvo formalus rySys, matyt, paveldétas i8 laiky pries infinityvy susidaryma. Tiek lietuviy, tiek ir kity balty kalby infinityvy vartosenoje lokatyvinés reiksmés péedsaky sunku jzitreti. 1.1.4. Priisy kalboje greta infinityvo su -t (dat duoti”, gerbt *sakyti” ) platiai vartojamas infinityvas su-twet, pvz.: datwei ” duoti”, poutwei ”gerti”, westwei ”vesti”. Jis yra isriedéjes is tu kamieno veiksmy pavadinimy vienaskaitos datyvo su galiine -ei, t. y. *-tu-ei. Visai tokios patios kilmes infinityvy su -tave biita s.indy kalboje (plg. dhatave ”duoti”, attave *valgyti”). Taciau rytiniy balty kalbose iS tu kamieno daiktavardziy datyvo kilusiy infinityvy néra, o supinas (siekinys) su -ty < *-tum yra kiles iS tu kamieno kito linksnio — vienaskaitos akuzatyvo. Taigi balty kalbos sutinka veiksmo pavadinimy, davusiy pagrinda infinityvui, linksnio forma, bet i8 dalies skiriasi kamienu. Tai rodo, kad veiksmazodiniy daiktavardziy datyvai buvo itraukti j veiksmaZodiZio sistema ir virto infinityvais ne balty prokalbéje, o savarankiskos ty kalby raidos laikais. Kaip tik dél to balty kalby duomenys padeda geriau suprasti infinityvo susidaryma, nes rySys su pirmine veiksmazodiniy daiktavardziy vartosena éia dar néra visai iSdiles. : Ir kitos indoeuropieziy kalbos, matyt, yra paveldéjusios ne bendras infinityvy nekaitomas formas, o bendras jy susidarymo prielaidas. Tos prielaidos — sintaksinés, jy reikia ieSkoti infinityvy vartosenoje. Cia padeda vidiné rekonstrukcija. Taikydami ja lietuviy kalbos sintaksinei sistemai, bandome isskirti joje senuosius bendraties vartosenos tipus ir nustatyti sandarg ty kontre is kuriy isriedéjo bendratis kaip atskira nekaitoma veiksmazodzio orma. - Lingvistinéje literattiroje raSoma ir apie infinityvo su -ti kilme iS anor 4 -t kamieno lokatyvo (Brugmann 1911 : 424; Endzelins 1951 : 918; Hamp 1985 : 201—202; Zinkevidius 1981 : 164). Si pazitira nejtikima jau vien del to, kad ¢ kamieno veiksmy pavadinimy balty kalbose iS viso nera. 75 1.2.1. Dadartinéje lietuviy kalboje bendratis dagniausiai siejama su asmenuojamais veiksmazodzZiais, reiskianiais: a) veiksmo pradzig ar pabaiga (pradedu/ imu dirbti, leidost bégti, liovési vaikSciots, baigiu rasyti), b) galéjima, privalejima, nora, mokéjima, pastangas (galiu vaikséiott, turime grizti, ketina mokytis, bandé pabégti, noriu isvaziuolt), c) veiksmo pervirsi ar nepakankamumg (padaugino gerti, pamazino stdytt) ir pan. Bendratis Cia nusako pagrindinio veiksmazodiio turini, eina jo butinu papildymu, ° veiksmazodzio ir bendraties reiskiamy veiksmy subjektas sutampa. Glaudzius junginius infinityvai sudaro ir su veiksmazodiiais, reiskianCiais liepima, skatinima, prasyma; draudima, trukdyma; leidima, kvietima ir pan., tik Gia bendraties veiksmas priskiriamas kitam subjektui (liepé tyléti, prase nedainuoti, draudziu miegoti, trukdo skaityti, leido iSsivaiksciott, kvieté ueiti). Siy tipy konstrukcijos lietuviy kalboje, kaip ir daugelyje kity dabartiniy ide. kalby, yra labiausiai paplitusios, sudaro pagrindinj bendraties vartosenos sluoksnj. Cia bendratis yra artimiausia asmenuojamoms veiksmazodzio formoms ir jzvelgti jos ankstesmés vartosenos péedsaky yra sunku. 1.2.2. Senoji — vardazodiné — bendraties funkcija labiau isryskéja konstrukcijose, kuriose ji eina su pilnareiksmiais veiksmaZodjiais (a) ar veiksmazodiniais junginiais su butinu papildiniu (b), néra salygojama jy junglumo ir zymi veiksmo ar kalbamojo dalyko tiksla ar paskirti: a) Mes neseniai atsikélém Gia g yventi Lnkv; Moteriskos susédo verptiZemR I 15; Ir liko tas Zmogus p on aut tam dvare BsV 300°; b) Tarnus pastaté s a ug o t BsP II 48; Ozys rado Sieno p a éstiLt Ill 116; Patiesé lentg pe re iti Pvn; Gryta, jau prisiverpus, skirsto verpalus aust DnR 125; Lazdg pjaunies pasiremtiPP 2064 Jau Jonas Jablonskis (1935 : 30) atkreipé démesj j tai, kad tokia tiksla zyminti bendratis iS prigimties (”pagal kiltj”) yra veiksmazodiniy daiktavardziy naudininkas. Pagal savo funkcija ji atitinka daiktavardziy naudininko formas ir gali biti vartojama su jomis pagreéiui: orei (= arimui, arti) Zagriy neturime, plg. dar: sukosi lizdelj gyvenimui/ gyventi; ieskojo vietos nakvynei/ nakvoti; atnegé bulviy valgymui/ valgyti; lova bus reikalinga poilsiui/ pailséti; stinus gabus mokslui/ mokytis. Tikslo bendraties ir naudininko vartosenos paraleluma daznai matome tiek tarmése, tiek raSomojoje kalboje, plg.: Varny ben porele saupietums nusisauju DnR 241 / Kad Doéys porele varny kept nusisauja 243. j N audininko vartosena siose konstrukcijose yra pagrista paskirties (tikslo) reikSme, seniai rekonstruojama indoeuropieciy kalby datyvui, laisvai siejamam su veiksmazodziais (Brugmann 1911 : 555 tt.). Ta reiksmé buvo ypat bidinga veiksmazodziy abstraktams. Nors lietuviy kalbos bendratis jau yra praradusi tiesiogini ry8i su linksniavinu, pirming paskirties datyvo reiksmg¢ minétais atvejais ji islaiké nepakitusig ligi siy dieny. Pavyzdziy Saltiniai zymimi tokiais pat sut: inimais kaip didziaj ” Lietuviy Eaves zodyne” ir tritomeje” Lietuvty kalbos gramatikoje” 365 1976 site, LRG Toi lyne” ir tritomeje” Lietuviy kalbos gramatikoje’ (v, 1965—1976, 4 : . * . Daugiau pavyzdiziy su tikslo reikimés infinityvu Zr. Jablonskis 1935 : 30; ie are ; Fraenkel 1928 : 129—132; Balkevicius 1963 ; 226—227; LKG it 76 2. NAUDININKAS SU BENDRATIMI (DATIVUS CUM INFINITIVO) 2.0. Itraukta i veiksmazodzio formy sistema, lietuviy kalbos bendratis gavo veiksmazodinj linksniy valdymg. Tranzityviniy veikmazodziy bendratys valdo galininka, reciau — kilmininkg, panasiai kaip atitinkamos kitos veiksmazodzio formos, plg.: grgzino skolg — liepé grgzinti skolg, noréjo grgzinti skolg, atsiunté jsakymg grgzinti skolg; lauké tévy — prasé laukti tévy, atsiunté prasymg palaukti tévy ir pan. Taciau tais atvejais, kai bendratis laisvai siejama su sakinio branduoliu ir turi jau minétg paskirties ar tikslo reikimg, jos zymimo veiksmo objektas reikiamas ne galininku, o naudininku, plg.: pritriko pinigy skolai grgzinti. Tai vad. naudininko su bendratimi konstrukcija (dativus cum infinitivo, toliau DI). Pagal bendraties rysj su naudininku ai konstrukcija tarsi issiskiria, ”iskrinta” i8 dabartinéje kalboje vyraujancios sintaksiniy rysiy sistemos. Vidinés rekonstrukcijos poziuriu tai galima laikyti dingstimi prielaidai, jog éia turime sintaksinj archaizma, pagrista senesne sintaksiniy rysiy bukle. Todél sig konstrukcijg pravartu aptarti detaliau. Norint igsiaiskinti DI pirmine sandara, reikia arsiriboti nuo isoriskai panasiy pasakymy, kuriuose asmenuojamoji veiksmazZodzio forma sudaro su bend- - ratimi 1.2.1. minéto tipo glaudZius vienetus, o naudininkas eina veiksmazodzio papildiniu, pvz.: liepé bernui vaziuoti, trukdo/ padeda dirbti zmonéms, pataré stnui gydytis, draudé medzZioti kitiems ir pan. DI toliau bus vadinamos konstrukcijos, kuriose datyvas nepriklauso nuo veiksmazZodzio junglumo ir kartu su infinityvu reigkia tikslg ar paskirti. ariau (laukg) rugiams séti 2.1.1. Pagal santykij su kitomis sakinio dalimis galima iaskirti tris DI konstrukcijy grupes: a) DI siejamas su veiksmazZodziu (tariniu): Nesikalbink kitiems patarti Sim; Pragom, lenk (gerk) ponaiti, lenk kirminui numarinti Jabl; Sové j org paggsdinti Zmonéms Myk - Put; Jis negal daugiaus uzsidirbti, kaip tiktai sau igsimaitinti Sin. b) DI siejamas su veiksmazodiiu ir su jo valdomu daiktavardziu ar jvardiiu: Atveziau karéiy tvorai tverti Vb; Ag tau duosiu Silky skepetéle agaréléms nusisluostyti tts (Jabl); Pasiémé jaung mergele vaikams prizitiréti Simon. c) DI siejamas tik su daiktavarddiu, einanéiu sakinio papildiniu arba veiksniu: Kamarg daiktams pasidéti visiskai atémé Simon; Tas kirvis malkoms kapoti visai atsipo Srv. Labiausiai paplitusios ir vyraujancios yra (b) grupés konstrukcijos. Antra vertus, (c) grupés konstrukcijy pasitaiko tik retkaréiais. Jau sinchroniskai zitrint jas galima laikyti ivestinémis is (b) grupés, kur jauciamas DI rysys ne tik su daiktavardziu, bet ir su pagrindiniu veiksmazodziu. Tas rySys paprastai idlieka ir tada, kai tariniu eina pasakyta ar numanoma veiksmazodiio buti forma, pvz.: Koks éia geras iesmas briedziui kepti BsP II 91. J.Jablonskis (1957 : 598) izvalgiai pastebéjo, kad ¢ia implikuojama vardiné dalis tinkamas, skirtas ar pan.: Ne visy burnos (burnos tinka, geros, skirtos) putrai srébti. 717 Tai patvirtina ir klausimai, kurie liaudies pasakose yra keliami su DI susijusiy daiktavardZiy reiskiamoms savokoms, pvz.: Ateina garnys su dideliu she — Kam {t.y. kam skirtas, reikalingas] tas guzelis? = Pinigams déti. — Kam tie pinigai? — Pievoms pirkti. — Kam tos pievos? — Karvéms ganyti LTRn 396 (placiau Zr. Toporov 1963 : 151). Is (a) grupés pavyzdziy matyti, kad konstrukcijos sqsaja su daiktavardziu apskritai nebitina: DI Gia priklauso tiesiog nuo pagrindinio veiksmazodzio. Sios grupés konstrukcijos taip pat gali buti suprantamos kaip atsakymai j klausimus Kam? Kuriam tikslui?, plg.: Kam éia ari, Juozai? - Linams seéli (JabIRR I 598). Tarp (a) ir (b) grupiy nesunku pastebeti aisky rysi ir pereinamuma: jeigu veiksmaZodj papildysime objekta ayminciu daiktavardziu (plg.: Lenk st ikle 14, ponaiti, kirminui numarinti) arba parafrazuodami ZodZiy junginiu nusakysime veiksmo savoka (plg.: fi aleido si; org paggsdinti Zmonéms), gausime (b) grupés konstrukcijas, plg. dar: Dvare skambina karvéms militi Zem ir Bokste varpai suskambejo merguzélei palydeti tts (JabIRR 1 599). Taigi (a) ir (b) grupés yra variantai to paties tipo: DI siejamas su sakinio branduoliu — veiksmazodziu arba veiksmazZodzio ir nuo jo priklausomo linksnio junginiu. 2.1.2. Nors DI daznai vartojamas kaip tikslo Salutinio sakinio atitikmuo, bet jis gali atstoti anaiptol ne kiekviena tikslo Salutinj sakini, ir atvirkS¢iai. Gyvojoje kalboje DI ypaé iprastas tais atvejais, kai galimas ir vienas tiksla ar paskirti Zymintis naudininkas (be bendraties). Plg. Jablonskio pateiktus gretinimus: Parsinesiau kelis svarus mésos pietums/ pietums igsivirti; Zmonés veza plytas baznyéiai/ baznyéiai statyti; KryZius pastatytas jo darby atminimui/ darbams atminti JabIRR I 596 (Zr. dar Valiulyté LKG II 34 — 35). ' Taip pat kaip daiktavardzio naudininkas su sakinio branduoliu siejama ir viena bendratis: Patiesé lenta pereiti Pvn; Lazdg pjaunies pasiremti PP 206 (Zr. 1.2.2). Net tame patiame sakinyje paskirti ar tiksla kartais galima nusakyti ir daiktavardzio naudininku, ir bendratimi, ir abiem drauge. Tas vartosenos paralelumas pastebimas tiek (a), tiek (b) grupés konstrukcijoes, plg.: a) 15 pradziy ariau tik mieziams/ séti/ mieziams séti. b) Tévas parsivezé malky trobai/ kirenti/ trobai kurenti. Dvaro vartai platis arkliams/ jeiti/ arkliams geiti. Visa tai rodo, kad DI sudaro du sakinio branduolj ispleéiantys ir nuo jo priklausantys palydovai: paskirties (tikslo) naudininkas ir taip pat paskirtj reiskianti bendratis. Kaip jau minéta, pati bendratis yra isriedéjusi is veiksmaZodinio daiktvardzio — veiksmo pavadinimo naudininko. Tad aptarti konstrukcijos démeny rygiai leidzia izitireti tokig DI pirming struktinrg? 5 sates Sutrumpinimai: N — nomen (vardazodis), V — verbum (veiksmazodis); NV a a verbale (veiksmaZodinis vardagzodis), nom — nominativus, dat — dativus. trele —>+ zymi prijungimo, ——> tarpusavio sqsajos ryéi. 78 Naat {(Nnom 2) V (—+N)} 7 NVdat Pavyzdziui, konstrukcijos pirkau arklj laukams arti demeny ry3j galima pavaizduoti taip: laukams (pirkau —+ arklj) \ Taigi DI tiesiogiai atspindi bendraties kilme i8 veiksmazZodiniy daiktavardziy naudininko, Pagal savo pirminge sandarg DI pasirodo esas nuo sakinio branduolio priklausomas dvejybinis paskirties (tikslo) naudininkas (dativus duplex). : 2.1.3. Tokia DI pirminés struktiiros samprata i8 esmés sutinka su A.Potebnios (1958 : 387 tt.), F.KurSaitio (1876 : 406), J.Jablonskio (1935), véliau P.Trosto (1958 : 273), I.Marvano (1960: 10) issakytomis mintimis. Ypaé taikliai DI apibudino Jablonskis sakydamas, kad éia ”siekiui pareiksti vartojame du datyvu, viena paprasto substantyvo ir kita, vadinama dabar infinityvu. Substantyvas reiskia, kokiam (30) daiktui, kokiam laikui arba kokiam tikslui kas reikalinga ar daroma, o infinityvas, pridétas prie tokio datyvo, dar geriaus paaiskina ir nurodo ta sieki, kuriam tinka arba kuriam vartojamas koks daiktas” (Jablonskis 1935 : 30-31). Beje, F.KurSaitis rasé tik apie DI sqsajq su daiktavardiiais, o jo minti toliau isplétojes H.Engertas (1937 : 109—111, 1938 : 45-56) nusprendé, kad konstrukcija esanti tik atributiné, atsakanti j klausima ”Kas tai yra?” ir‘su pagrindiniu veiksmazodiiu neturinti jokio rysio. Kalbininkai, véliau nagrinéje DI kalbos kultiiros poZilriu, taip pat daugiausia démesio kreipé j jo prasminj rysj su sakinyje einanéiu daiktavardiiu (Baléikonis 1978 : 267—269; 392—393; Paulauskiené 1970 : 49 tts Pirockinas 1986 : 188—190, panasgiai ir Haudry 1968; 1977 : 104 tt. su kity ide. kalby perspektyva). Taéiau istoriskai sieti DI tik su sakinyje einandiu daiktavardziu neleidZia jau aptarti (a) grupés pavyzdiiai ir isvestinis atributiniy konstrukcijy pobudis. Kadangi DI igplezia sakinio branduolj, o jame svarbiausia vaidmenj turi veiksmazZodis, nepaneigiamas lieka E.Fraenkelio teiginys, kad konstrukcijos pagrinda sudaré sakiniai, kuriuose DI is esmés ("im Grunde”) priklauso nuo pagrindinio veiksmazodzio (1925 :60). 2.1.4. Pacioje DI konstrukcijoje, paimtoje atskirai, daiktavardZio ar ivardzio naudininkas dagniausiai zymi bendraties veiksmo objekta. Kai kurie tyrinétojai, aiSking DI ir giminisky kalby atitinkamy konstrukcijy kilme, mané, kad vietoj datyvo dia i8 pradiiy éjes akuzatyvas, valdomas tiksla reiskianzio veiksmazodinio daiktavardzio (mat veiksmaZodiniai daiktavardaiai senuosiuose indy ir kity kalby paminkluose paprastai islaiko veiksmazodziams bidinga linksniy valdyma). Akuzatyvas cia buves pakeistas datyvu dél pagrindinio veiksmazodzio (Brugmann 1916 : 917 tt.) arba veiksmo pavadinimo datyvo itakos (atrakcijos) tais laikais, kai pastarasis dar nebuvo virtes nekaitomu infinityvu (Schleicher 1856 : 311; Delbriick 1897 : 470; Miklosich 1874 : arimui 79 844). Keisdamas atrakcijos samprata kongruencija (derinimu), panaéiai aiskina konstrukcijos démeny santykius W.Boederis (1980). Tokiai padiirai j DI kilme priestarauja ne tik jau aptartas konstrukcijos démeny rysys su sakinio branduoliu, bet ir prasminiy santykiy tarp jy ivairumas. Daiktavardzio naudininkas lietuviy kalboje ¢ia gali reiksti ne tik bendraties veiksmo objekta, bet ir subjekta: AG ve! : Ipyliau pieno kadiukams uélakti Ktk (plg.: kad kaciukat udlakty); Tu turi dukterj smakui praryti LB 190 (plg.: kad smakas praryty); Miske buvo jkelta dvidesimt inkily zyléms peréti (plg.: kad zyles perety) LKG i 173. Tokiy konstukcijy pasitaiko ir senuosiuose kalbos paminkluose nuo pat rastijos pradzios, plg.: lawonus kitus ing wandent mete szuwims walgiti Mz 427 (= kad Zuvys valgyty). Kartais naudininkas zymi ir bendraties veiksmo aplinkybe, pvz.: Pasiémeé verpaly nakéiai verpti (plg.: kad naktj verpty). Kiekvieno is DI démeny rysys su sakinio branduoliu dia akivaizdus (plg.: pasiémé nakéiai/ pasiéme verpti). 2.1.5. Nors abu DI pagrinda sudariusios konstrukcijos démenys buvo priklausomi nuo sakinio branduolio, tatiau centring vieta tarp jy, matyt, is pat pradziy turéjo daiktavardinis (ne veiksmo pavadinimas). E.Fraenkelis (1925 : 60; 1928 : 131) laiké infinityvg (i3 kilmés — veiksmo pavadinima) prie vardaZodzio datyvo pridétu papildymu ("epexegetischer Zusatz”). Toks sintaksiniy vienety ry3ys, kai vienas papildo kita, bet abu vienodai priklauso nuo treéiojo, vadinamas apoziciniu. Juo siejami vienetai kiekvienas atskirai gali atstoti vienas kita, bet vienas iS jy paprastai esti savo reikSme pagrindinis, antras — papildomasis, paaiskinamasis ir daZniausiai eina po pagrindinio (Seiler 1960 : 198; Valeckiené 1984 : 111). Kad vardazodzio datyvas DI konstrukcijoje semantiskai buvo pagrindinis, rodo jo vyraujanti prepozicija tiek lietuviy kalboje, tiek ir senuosiuose kity ide. kalby paminkluose (plg. Sgall 1958 : 202; Kurylowicz 1964: 162). éjau lauko arti/ arty 2.2.1. DI démeny pirminj rysi su pagrindiniu veiksmazZodziu rodo ir konstrukcijos vartojimo leksiniai apribojimai, jos sandaros priklausymas nuo veiksmazZodZio leksinés reiksmés. Kai pagrindinis veiksmaZodis zymi judéjima, daikto btivio keitima, kitima (ar nekitima — kaip veiksmazodis liktt), tikslas nusakomas ne naudininku, o kilmininku su bendratimi pvz.: AS eisiu j kalnelj gelsvy kvieciy kirsti VD 1 290 (Alv); Kiti islaksté arkliy atsivesti Zem; Moterys susédo liny verpt Vin; Mergaité liko namy saugot (bet: Palikau sunj namams saugot), ar. LKG III 169. Kaip ir konstrukcijose su naudininku, tikslas gali biti reiskiamas ir vienu kuriuo démesiu (vienu genityvu ar viena bendratimi). Senis parejo piety/ piety valgyti/ valgyti “s Tokius pat sintaksinius rySius kaip infinityvas turi atitinkamose konstrukcijose vartojamas siekinys (supinas), biidingas Ryty Lietuvos tarméms, plg.: Senis parejo piety/ piety valgyty/valgyty Siekinys, kaip ir bendratis, yra vardaZodinés kilmés: jis iSriedéjo i8 sustabaréjusio tu kamieno veiksmo pavadinimy galininko. Sio kamieno veiksmy 80 pavadinimai (abstraktai) balty prokalbéje turéjo svarby vaidmenj Zodziy darybos sistemoje, ir tik véliau ryty balty kalbose émé rySkiai vyrauti ti kamieno abstraktai (S.Ambrazas 1987 : 92 — 93). Sakiniuose su judéjimo veiksmazodziais tu kamieno abstrakty akuzatyvas i8 pradziy yra turéjes judéjimo tikslo reikSme, paliudyta ir kitose ide. kalbose senaisiais jy raidos laikais, plg.: s.ind. sa gamad indro... vastinam datum RV V 36.1. ”ateik, Indra... dovany duoty (paz.: davima)” (Jeffers 1976 : 2), lot. eunt spectatum ”éjo zitrety (pad.: Ziuréjima)” ir pan. Taciau tu kamieno abstraktai labai seniai tapo neproduktyvis, jy akuzatyvas sustabaréjo ir virto nekaitoma forma — supinu. Prie siekima reiskian¢io genityvo, savo ruoZtu priklausan¢io nuo pagrindinio veiksmazodzio, supinas prisisliejo jau, matyt, kaip nekaitoma forma, nebeturinti linksnio reiksmés. Paskui i8 daugelio komstrukcijy su judéjimo ar bisenos kitimo veiksmaZodZiais suping issttimé bendratis. J.Palionis (1967 : 199 — 200; 1974) nustaté, kad dar XVI ir XVII a. supinas (siekinys) buvo vartojamas daugelyje lietuviy kalbos tarmiy, kuriose véliau ji pakeité bendratis. Kadangi ti kamieno veiksmaZodiniai daiktavardZiai vyraujan¢ia vieta tarp veiksmo pavadinimy uzémeé véliau, jy naudininkas ilgiau islaike linksnio reiksmg. Naudininko reiksme, kaip matéme, ir dabar bendratis tebeturi daugelyje paskirties konstrukcijy. Todél naudininko konstrukcijose su bendratimi yra geriau islikusi pirminé sintaksiniy rysiy bukle® Sintaksiniy rySiy kaita 2.3.1. Nors DI démeny pirminis rysys su sakinio branduoliu daugeliu atvejy dar jauciamas, bet pati konstrukcija jau gali biti vartojama kaip atskiras sintaksinis vienetas, reiSkiantis veiksmo paskirtj (tiksla). Ji eina ir sakiniuose, kuriuose vienas naudininkas (be bendraties) netikty ar turéty visai kita prasme, pvz.: i Biciuliams sukviesti lauke tik priespilnio Zem; Ar matota, koks Gia geras iesmas briedziui kepti BsP I1 91; Kiti pazadeéjo ir vaikiukus leisti duobei iskasti Jabl. Tokiais atvejais naudininka linkstama suprasti kaip bendraties veiksmo objekta. Taciau tik retkaréiais tai paveikia ir konstrukcijos gramatine forma: naudininkas pakei¢iamas iprastiniu tiesioginio papildinio linskniu — galininku, pvz.: Ag ugnele pasikiriau pusrytukus virti Sch 158; Duok, Dievuli, giedrg dieng man ruteles séti VD I 373. Tokiy pasakymy apstu MazZosios Lietuvos Snekty uzraSuose ir Donelaizio raStuose, pvz.: Jie sau karny vyZas nusipint uzsigeidzia DnR 201 (Zr. dar Jablonskis 1957 : 598). Galininko skverbimasi { naudininko vieta pastebime jau XVI—XVII a. rastuose, pvz.: Pastate tieg Wiskupus waldziot bainiéiu Diewo SP I 2263;; Nesa esch persenna esmi wira imti BrB Rut 1,12 (das ich einen man neme LB). ‘ e .Tyrinéjant atitinkamas konstukcijas Vedose taip pat yra pastebéta, kad seniausig vartoseng ten yra iSlaikiusios tos infinityvy formos, kurios veliausiai atsiskyré nuo veiksmazodiniy daiktavardziy (Sgall 1958: 209). 81 Bendrinéje kalboje tokios konstrukcijos iki siol Ps re ant a os (ple. KPP 78), bet kai kur jau svyruojama, ir linksnio vartojimo norma oe syki cee (Baléikonis 1978 : 267—269; 392-393; Pupkis 1980 : 144; Sukys 1984 : 81-83; Pirockinas 1986 : 188-189). abi 2.3.2. Dél sintaksiniy ry3iy pergrupavimo galininkas eme skverbtis: ir j konstrukcijas, priklausomas nuo judéjimo ir busenos kaitos veiksmazodiiy. Pagreéiui su kilmininku jis neretai pavartojamas vakary aukstaiciy ir zemaiciy tarmése, raStuose yra paliudytas nuo XVII a., o tautosakoje — nuo seniausiy uzrasymy, PVZ.: ve Es Ir atjojo trys berneliai bérus zirgus girdyt StnD 31; Siunte mane motinélé dvarelj nusluot Klv (VD I 333); Einu karve/ karvés perristi Dks; Jis kojas palikes bégo kirvj atsinest BsP 1 35; Bega regiet is dangaus nusiunsta berneli S1G 153 (ar. dar LKG II 169; Piroékinas 1972 : 133). Taziau Donelaizio rastuose (kitaip negu 2.3.1. minétais atvejais), ¢ia gerai islaikytas siekinio kilmininkas, plg.: Medziy vogt tamsoj j silo pasalj traukiaus DnR 201 ir pan. Jonas Jablonskis (1935 : 36) yra atkreipes démesj j tai, kad kilmininkas su siekiniu vartojamas tada, kai jis ir vienas galety reiksti veiksmo tiksla (t.y. kai tarp veiksmazodZio ir kilmininko yra tiesioginis ry3ys'— V.A.). Kai vienas kilmininkas dél sakinio prasmés negalimas, siekinys valdas galininka (kaip ir bendratis ka tik cituotuose pavyzdiiuose), pvz.: Puolé visi buciuoty rankas seneliui; Stanktinas nubégo sudéty pinigus advokatut. Pasak Arnoldo Piroékino (1972 : 132 — 133), toks skirtumas daromas ir dabar kai kuriose anektose (apie Veliuona, Jurbarka). 2.3.3. Tolesnis DI raidos etapas paliudytas latviy kalboje. Konstrukcijos, kuriose datyvas Zymi infinityvo veiksmo subjekta, joje gerai islikusios ir savo sandara atitinka lietuviskasias, plg.: Hs nenemtu lielu sievu vejinam vécinat ME IV 548, paz.: ”A8 neiméiau auksta Zmong véjeliams linguoti” (Zr. dar Ozols 1967 : 150). Taip pat kaip lietuviy kalboje cia paskirtis reiskiama ir vienu daiktavardzio datyvu, pvz.: celas darbam ”kélési darbui”; ko atstasu pieminai "ka paliksiu atminimui” (Bergmane 1959 : 379; 1962 : 31) ir pan. Kad tikslo infinityvas latviy kalboje irgi yra iglaikes veiksmo pavadinimo datyvo reikSme, matyti is K.Milenbacho gretinimy: Putras nav ne paost ( = ne paosanai) ”Sriubos néra né pauostyti ( = pauostymui); Jauka bija uzskatit ( = uzskatiSanai) ”Grazi buvo paziuréti ( = paziuréjimui)” ir t.t. (Miilenbachs 1928 : 193). } Antra vertus, su infinityvu siejamas daiktavardis ar ivardis, reiskiantis infinityvo veiksmo objekta, latviy kalboje jau turi ne datyvo, bet akuzatyvo forma, pvz.: Dosu savu kumelinu rozu darzu noecét ”Duosiu savo arklelj roziy darzq isakét” (Miilenbachs 1928 : 193). Akuzatyvas ¢ia vartojamas vietoj datyvo jau XVII a. raStuose, pvz.: Deews darrija,.. Spihdeklus/ to leelaku to Deenu waldiht/ un to masaku Spihdekli to Nakti waldiht G1B I Moz 1,16, paz.: ”Dievas padaré... Sviesupe ta didesnj diena valdyti ir ta maZesnj Sviesulj naktj valdyti”; nehme linnu eee winnu peewilt Judit 16,8, paz.: "émé (t.y. apsisegé) liny sijong ji Taigi sintaksiniy rysiy pergrupavimas latviy kalboje jau yra pakeites kon82 ty aukstaitiai ir vakary aukStaidiai j pietus nuo linijos Jonava - Cekiské - Sakiai - Sintautai. Kitose tarmése vietoj vardininko vartojamas galininkas, vyraujantis ir bendrinéje kalboje. Vardininko ir galininko vartojimo riba nera ry3ki, abiejose jos pusése pasitaiko ivairavimo ir gretiminiy atvejy. Labiausiai linkstama keisti vardininka galininku konstrukcijose su veiksmazodziu reikéti (3.3.) ir prieveiksmiais (3.4.), kuriose vardininkas negali biti suprantamas kaip sakinio veiksnys. Zemaiéiy tarméje vardininkas Cia iglikes keliose galininko apsuptose ”salose”: apie Zidikus, Viek3nius, Luoke, Gargzdus, Papile, Raseinius, bet ir cia greta jo dagniausiai vartojamas ir galininkas (ypaé konstrukeijose su reikéti).!! Toks sporadiskas issibarstymas budingas sintaksiniams archaizmams: plintant naujesnéms konstrukcijoms, senosios isstumiamos ne is karto ir paprastai islieka tam tikruose Zidiniuose. Konstukcijos su vardininku gerai idlikusios ir lietuviy kalbos salose gudy kalbos apsuptyje (Gervééiuose, Ramaskonyse, Rodiinéje, Pelesoje, Varanave, Laztinuose, Zieteloje ir kt.). Taigi galininko isigaléjimas tarmese dar yra gyvas procesas. Is XVI] a. rasty gana rety pavyzdziy matyti, kad vardininkg su bendratimi yra vartoje ir Mazosios Lietuvos vakary aukstaiciai. Objekto vardininkui islikti konstrukcijose su bendratimi buvo palanki ta aplinkybeé, kad gios reik3més vardininkas nuo seno buvo vartojamas konstrukcijose su neveikiamyjy dalyviy bevardés giminés formomis, pvz.: bulvés kasama/ nukasta, virvés vejama, durys atidaryta ir palikta; daznai ir su veikéjo kilmininku: jo rugiai séjama/ séta, seny miskai myléta ir pan? Paiymétina, kad objekto reiksmés vardininkas su bendratimi ir su neveikiamyju dalyviy bevardes fimines formomis vartojamas tose patiose ryty ir piety aukstaiéiy tarmése!? Konstrukcijas su neveikiamyjy dalyviy bevardés giminés formomis taip pat dabar linkstama suprasti kaip beasmenes, todél veiksniu éjes vardininkas kartais keitiamas papildinio galininku, plg.: Su geiniu is dreviy medy kopama Lp (aut. 1979 : 206—207). Tose patiose tarmése objekto vardininkas vartojamas ir su esmojo bei bitojo kartinio laiko padalyviais, plg.: Darbs dirbant véjai nerip Mzk; Linai raunant reikia Siltai apsivilkti Brz; Kur éia dabar arklys pastacius Ut; Kad taip megztinis nusimezgus Mzs; Gerai bity stipras darbinykas pasisamdzius Kp. Objekto vardininkas Gia galéjo iSplisti pagal minéty konstrukcijy su neveikiamaisiais dalyviais ir bendratimi pavyzdi (padalyviai, kaip ir bendratis, yra isriedéje is -i kamieno datyvo formy, plg. aut. 1962: 17 tt.; 1979 : 133—134). Konstrukcijos su veiksmazodziu buti 3.6. Atskira grupe sudaro vardininko ir bendraties konstrukcijos su veiksmazodziu biti, kurio nuliné forma reiskia esamajj laika. Jos esti dviejy ti11 Remiamasi atsakymais j ”Lietuviy kalbos atlaso medZiagos rinkimo programos” (V., 1956) klausimus Nr. 115 b ir c. i Tos konstrukcijos — tai dalyviniai tokiy nominaliniy sakiniy kaip medus gardu vay plagiau apie jas aut. 1979 : 200—204; 1990 ; 200—214. Apie konstrukcijy su neveikiamyjy dalyviy bevardes gimines formomis iSplitimo arealg Zr. aut. 1977 : 36—38. 89 pu. Pirmojo tipo konstrukcijose jutimo ar suvokimo veiksmazodziy bendratis (dagniausiai — matyti, regéti, girdéti) siejama su vardininku, zymin¢iu galima justi ar suvokti objekta, pvz.: (man) yra/ 9 J buv0/ bus namai matyti. Antrojo tipo konstrukcijose ivairiy veiksmazodziy bendratis siejama su vardininku, Zyminéiu reikiamo atlikti veiksmo objekta, pvz.: (man) yra /OD/ buvo / bus namai statyti. Abiem atvejais bendratis turi pasyvo reikSme. (man) yra/ O / buvo / bus namai matyti 3.6.1. Si konstrukcija dabar daugiausia vartojama Vidurio ir Vakary Lietuvos tarmése, taciau sustabaréjusiy pasakymy su ivardziu kas (kas girdéti; kas nauja girdéti ir pan.) pasitaiko ir daugelyje kity viety. Tai rodo didesni 8io tipo konstrukcijy paplitima praeityje. Veiksmazodzio buti esamojo laiko forma kartais pasakoma Zemaiciy tarméje, kitur dazniausiai esti nuliné. Jau dugnas matyt Inv; Per langg gerai matyt eZers Pln; Jau regét ugnis Lzd; Varpai girdéti Prk; Uzsnige griovai ir keleliai, net vieskelis menkai pazint Simon (LKZ XIII 258). Antai baltoji obelis y(r) matyti Skd; Jau trobos matyti yra Pgg; Tas akmuo buvo is tolo matyt Klp; Vakar griaustinis buvo girdétis Erz; UZ to misko ir Papilé bus matyti Pp. Tik retkaréiais naudininku nurodomas patiriantj subjekta Zymintis naudininkas, pvz.: Ta troba man buvo ig tolo matyt Klp. RaSomojoje kalboje konstrukcija paliudyta nuo XVI a., pvz.: du daiktu mumis neperweszlibu regetesst WP 72. Bendratis Sioje konstrukcijoje atlieka panaSy vaidmenj kaip esamojo laiko neveikiamasis dalyvis ir kartais pagreéiui su juo vartojama net toje pacioje Snektoje, pvz.: Jau vadakstis matyties // Nuo Simkaus kapeliy karvidés matomos Pkl; plg. dar.: Sodnas didelis y(r) matoms Skd. Ryty aukstaiciy tarméje daznai vietoj bendraties eina veiksmazodzio sangrazine forma, pvz.: Visas sklypelis matos kaip in delno Skdt. Kad vardininkas ¢ia turi veiksnio funkcija, akivaizdu i8 derinimo su dalyvine jungtimi, pvz.: Petruko balsas buves girdéti Rs (placiau Sirtautas 1971). Su neigiamos formos bendratimi vietoj vardininko eina kilmininkas: Zmogaus nematyti Ping; laumiy neb’girdétis BsP II 70. Tadiau kitaip negu 3.1—3.5 aptartais atvejais vardininkas Gia niekada nekei¢iamas galininku. Konstrukcija paprastai vartojama nusakant, kas tam tikras daiktas yra prieinamas patyrimui, plg.: jau bokstas matyti — jau galima matyti bokstg. Taigi ir cia bendraéiai implikuojama paskirties reikSmé, iS prigimties bidinga datyvui. 3.6.2. Tokia pat reik8me bendratis turi ir atitinkamose latviy kalbos konstrukcijose, daZniausiai vartojamose su neiginiu, plg.: No tas reizes vilku ne redzét, ne dzirdet LP VII 878 = nebija vilku ne redzéSanai, ne dzirdésanai (Millenbachs 1928 : 195). ”Nuo to karto vilky neregeét, negirdét ( = Nebuvo vilky “nei matymui, nei girdéjimui)”. Visiskai tokios patios sandaros ir reiksmés konstukcijy kaip lietuviy kalboje paliudyta slavy kalby senuosiuose rastuose, plg. s.b.sl.: ¢ glass umleée. i ne by sly3ati Supr 570,18 "ir bal90 sas nutilo, ir nebuvo girdéti” (Xonosa 1980 : 203)14; s.rus.: bé v to vremja vidéti... peéale gorskaja Mosk. Letop. 290 "buvo tuo metu matyti sielvartas kartus” (Ca6enmna 1978 : 404); jy yra islikusiy gudy ir pietinése rusy kalbos tarmése, pvz. derevnja vidats ”kaimas matyti (Copuxuax 1960 : 179).5 Infinityvo pirmine paskirties reik&m¢ tyrinétojai iziuri ir atitinkamose Rigvedos konstrukcijose, pvz.: tdva sparhé vérna @ samdrsi Sriyah RV 2,1,126 ”tavo pageidaujamoje spalvoje kaip tik matyti grozis” (Sgall 1958 : 221; Disterheft 1980 : 46). (man) yra/ O / buvo/ bus namai statyti 3.7.1. Sio tipo konstrukcijose tranzityvinés bendraties leksiné raiSka néra apibréZta, o veiksmazZodis buti turi modalinj reikiamybés atspalvi. Galima igskirti dvi konstrukcijy grupes. a) Bendratis siejama tik su vardininku ir galima (fakultatyvia) laiko nuoroda. Veiksmazodzio buti esamojo laiko forma dagniausiai esti nuliné, biitojo ar busimojo — iSreiksta. Siandie sienas grébtie, é rytoj rugiai pjautie Dgls; Jau i(r) vél pietai virti Trg; Ryto(j) arkliai ganyt Psl; Visa su mukom yr iskult PomP. Tad buvo seimyna samdyti Zd; Ir rugiai buvo pjaut Brs; Pirma buvo tokie guzikai pirkt Sil; Darbas toksai buvo padarytienat Glv. Bus siens pjauti, pudymai arti SInt; Paskui Siens grébti bus Kl; Kad bulbas pasodis, linai ravét bus Rdn; Paskui kokig dieng bus méSlas vezt, gardat valyt Mik. b) Greta vardininko su bendratimi ir galimos (fakultatyvios) laiko nuorodos naudininko linksniu dar nusakomas bendraties veiksmo subjektas: Rytoj mum teliokai ganyt Pnd; Mamai vaikai auginti Vvr; Tai tau tatat taisyt, tai arklys Sert, tai vél rugiai statyt — ne juokai Jns; 5 Ma vienai buvo visi darbai dirbti Zd; Kam jam buvo mucyt Sitos bobos? rv. Tau rytoj bus cukriniai raveti Rk; Man bus viskas sutvarkyti Kltn; Ar tat ma(n) abu tévai bus karsyt Sk. Abiejy grupiy konstrukcijy paliudyta nuo rastijos pradzios, pvz.: a) Taip ir gierti wine krauias ia schwentas Mazv 34,17; b) Iumus bus rustus sudas pas Diewa kelti, rakundas bus doti panui Dewui WP 85 (MLLG V 238). Ig lietuviy kalbos atlasui surinkty duomeny matyti, kad Sios konstrukcijos vartojamos ir tose snektose, kur su veiksmazodiZiu reikéti, daznai ir su bevar14 Tagiau toje pacioje sintagmoje einantis regéjimo ar girdéjimo objektas éia jau reiskiamas nuo bendraties pritinuecnt akuzatyvu (kaip ir daugumos slavy kalby vélesniuose ragtuose), plg.: bysts vidéti junosg krasena stojesta préds nims Supr 187, 1—4 ”buvo matyti jaunikaiti grazy stovinti prie’ jv” (Xomosa 1980 : 223). 15 Atitinkamg éeky kalbos konstrukcija, pvz.: hora je vidéti” kalnas yra matyti” (plaéiau Porak 1967 : 82 tt.), V.Kiparskio (1969 : 146) pripazistamg senoves palikimu, kai kas laiko skoliniu iS vokieciy kalbos (Reiter 1953 : 175; Timberlake 1974 : 124 tt.) arba vélesne inovacija (Havranek 1968 : 175—176; Dunn 1982 : 523—524). Tagiau ir vokieciy kalboje infinityvas su zu, kalbamais atvejais siejamas su nominatyvu, yra islaikes senovine paskirties reiksme (plg. Brugmann 1916 : 924), tad konstrukcijos pirminis Saltinis, matyt, yra tas pat. 91 dés giminés bidvarddiais, jau eina galininkas (Tre, Zee, Skn, Kltn, Pla, Ping, Vvr, Dr, Drb, Lnk, Kl, Krp, Kv, Skdv, Nv ir kt.). Nuo 3.6. aptarto tipo atvejy jos skiriasi tik reikiamybés reiksme, kuri veikiausiai yra salygojama ne paties veiksmazodzio buti, ojo rysio su paskirtj reiskusia datyvinés kilmés bendratimi (”linai yra/ buvo/ bus skirta minti”)!®, Ta datyvui bidinga paskirties reiksmé gali biti atsekama ir tais atvejais, kai reikiamybés atspalvio visai nejauciame, pvz.: Tau tik varnos gaudyt Pg; Jauniem tik alus gert Grz ir pan. (Zr. dar LKG III 616—617). Visa tai rodo, kas vardininkas ir Ga yra turéjes veiksnio funkcija. Tad 3.6. ir 3.7. aptarty abiejy tipy konstrukcijoms galima rekonstruoti toki pat pirminj sintaksiniy rysiy modelj (veiksmaZodis buti Gia zymimas santrumpa Veybst) P (Naat ) Nnom *— Vgubst NVaat Sis modelis sutampa su tuo, kuris nustatytas remiantis konstrukcijomis su veiksmazodziais likti, tikti, tekti ir pan. bei budvardziy bevardés giminés formomis (Zr. 3.2.1.) ir skiriasi tik tarinio raigka. 3.7.2. Tokios sandaros konstrukcijy paliudyta ir latviy kalbos tarmése, plg.: kungam ¢st tei meizite (Nereta) ”ponams valgyt ta duonelé” (Endzelins 1951 : 554). Taip pat nominatyvas Gia vartojamas su palyginti naujomis debityvo formomis, kurioms pamata padéjo infinityvas, plg.: man jaed sausa maize "man (reikia) valgyt sausa duona” (ibid 972 — 973). Taéiau dazniausiai cia nominatyvas pakeistas nuo bendraties priklausomu akuzatyvu, pvz.: man bija ta So lietu iesakt "man buvo taip Sita dalyka pradéti” (Milenbachs 1928 : 173 — 174); Tev bij nemt niedres meitu BW 15142 "tau buvo imti nendrés dukra”; Ka bus man purvu brist 15307 ”kaip bus man purva bristi” (Ozols 1961 : 96—97; 1967 : 182). Akuzatyvas jau smarkiai igplites ir senuosiuose latviy kalbos raStuose, pvz.: Man bij grahmatu rakstiht Stender Gr §165 "Man buvo knyga ragyti”; No ta buhs tew to sinnaht G1B NT Praef. Is to bus tau ta Zinoti”. Plagiai ir daug karty nagrinéti atitinkami sen. rusy kalbos pasakymai su nominatyvu, plg.: Takova pravda ouzeti Rousinou ou Rizé Smol. gr. 1229 *tokia teisé imti rusinui Rygoje” (t.y. tokia teise rusinas turi turéti Rygoje, zr. jau lore6us 1958 : 405 : 407); pastaruoju metu jy istorinj rysi su lietuviy ir latviy kalby konstrukcijomis jtikinamai parode J.Stepanovas (1984 : 132-136). Svarbis yra siy konstrukcijy atitikmenys sen. indy kalboje, kur ”biti” reik’més veiksmazodzio modalumas paprastai dar paryskinamas optatyvo ar imperatyvo forma, nominatyvas turi aiskia veiksnio funkcija, o infinityvas — datyvine paskirties reik3me, pvz.: apo bhavantu pitdye RV 10,9,4 16 . Plg. Brugmann 1916 : 925. Pasak R.Mrazeko (1963 : 113 — 114), datyvo pants reiksme buvusi perkelta j veiksmazodj ” biti” : sen. baznytinés 2 avy a os konstrukcijose: mané béase stradati > mune BEINaNO, NPHHAANeKano cTpananne > eTpanatu”. Kiek kitaip aiskina J -Stepanovas Ve : 133) laikydamas reipe Ri ante eas soniausiy, i8 indoeuropieciy kalby bendrijos paveldéty veiks92 *vandenys tebinie gérti (gérimui)” (Sgall 1958 : 221); panasiai ir hetity kalboje (Disterheft 1980 : 165-166). Pazymeétina, kad ir kitose giminiskose kalbose (lotyny, graiky, germany) senaisiais jy raidos laikotarpiais modalinémis galimybés, reikiamybés ir pan. reikSmémis buvo vartojamos vardazodinés kilmés formy konstrukcijos, kurios véliau imta keisti naujesniais modaliniais veiksmazodiiais. Slavy kalbose siy reiksmiy modaliniai veiksmazodZiai bei prieveiksmiai (predikatyvai) yra taip pat palyginti nauji, isigaléje daugiausia rasytinés tradicijos laikais. Tuo tarpu aptarti sakiniai su datyvinés kilmés bendratimi atstovauja labai senoviskam, is indoeuropieciy kalby bendrijos paveldétam modalumo raiskos bidui. 3.7.3. Tolesné konstrukcijos raida, matyt, vyko ta pacia kryptimi kaip ir kitais jau aptartais atvejais. Bendratis, praradusi rydj su linksniavimo paradigma ir virtusi nekaitoma veiksmazZodzio forma, tapo sakinio gramatiniu centru — tariniu, turinéiu modaling galimybés ar reikiamybés reikime (jos pamatas — datyvo paskirties reiksmé). Konstrukcija buvo jprasminta kaip beasmené ir vardininkas susietas su bendratimi kaip jos Zymimo veiksmo obJektas. Taip susidaré toks beasmeniy bendraties sakiniy sintaksiniy rysiy modelis: : (Naat ) (Vsubst) —>) Inf N nom/acc Kadangi vardininkas néra objektui bidingas linksnis, visai suprantama, kad vietoj jo imta vartoti galininka: Ryloj man gieng grébti, tau arklius ganyti, osu kilmininka valdanéiy veiksmazodziy bendratimi — kilmininka: Ko jau mums benoréti ir pan. Galininkas vietoj vardininko paliudytas nuo XVI a. rasty, pvz.: Tada buwa taw diti mana pinnigus Maininikamus BrB Mat 25,27; wissiems krikschczonims ikki gala swieto bus wargus regeti BrP II 78,2 (zr. Palionis 1972 : 126). Reikiamybe ir galimybe reiSkianéiy infinityvo konstrukcijy su veiksmazodziu ”buti” virtimas beasmenémis ir nominatyvo keitimas infinityvo valdomu akuzatyvu seniai pastebetas ne tik latviy (3.7.2), bet ir kitose giminiskose kalbose: slavy, germany, graiky, lotyny (Brugmann 1916 : 925—926; Tlore6ua 1958 : 391—398). Vis délto lietuviy kalboje vardininkas éia isliko daug geriau negu konstrukcijose su reikéti ir kitais veiksmaZodziais — ne tik tarmése (2r. 3.7.1), bet ir bendrinéje kalboje (LKG III 616-617). Ypaé gerai vardininkg iSlaike apstabaréje pasakymai su ivardziu kas, paliudyti nuo XVI a. (plg. kas buwa dariti BrB II Moz 36,7) ir siuo metu tebevartojami jvairiose lietuviy kalbos tarmiy ploto vietose, net ir tose, kur kitais atvejais randame tik galininka, Pvz.: Kas mum dabar sakyt Lkm; An(t) arklio nér kas dét Lbv; Yra kas parduot Psv; Ar bus kas raut? Sil; Kas bus daryt? Ss; Nér kas veikt Pg; Nér kas kalbét Vikv, Ss. 93 Toks sporadiskas pasiskirstymas irgi rodo reliktini siy konstrukcijy pobudi. (man) yra/ @ / buvo / bus etti 3.8.1. Intranzityviniy veiksmazodziy bendratys su veiksmazodziu biti taip pat sudaro reikiamybés ir kity modaliniy reik3miy beasmenes konstrukcijas. Dabar jos daZniausiai vartojamos su bendraties veiksmo subjekta Zymingiu naudininku ir nuline veiksmazodiio butiforma: } Tau, smarve, tyléti! BsP 1 264; Gyvam gyventi, mirusiem ilsétis! KrévPP III 14; Jonam Siandie 4 girig vaziuoti Gr; Man net Saukt, nei plaukt Skr (Zr. dar LKG III 36—37; 616—617). 2 aid , See Tarmése, tautosakoje pasitaiko ir konstrukcijy su isreiksta (ypaé butojo ir bisimojo laiko) jungtimi. Jos vartojamos su subjekto naudininku (a) ir be Jo (b): bt asa a) Kam yr(a) Serti, jeigu nevaziuoti Pvn; Gal nuo Dievo yr gegutei gireléj kukuoti NS 270; Dukrele mano, mano jaunoji, buvo tau eitie uz artojélio BsO 215; Jeigu jam bus pagyt, tai jis pagis, o jeigu jam bus mirt, tai jis numirs Tj (LKZ, I 1216); b) O tai cia buvo daug atsimyti Kté; Buvo atjot, broluzéliai, vakar vakarélj LTRn 90; Kaip nusédau nuo Zirgelio, nebuvo vadinti, kaip jéjau 4 seklycig, nebuvo sodinti JV 683. Tokiy konstrukcijy paliudyta nuo XVI a., ypaé Bretkuno raStuose, pvz.: a) Nesa iam buwa sawa Walnistes mieste pasiliktt BrB IV Moz 35,28; tada bus... iam numirti I Moz 44, 31; Butu mums prapulti, iei Diewas negelbetu BrP II 53. b) Er tokiu graszu Materu delei ne butu kariauti? BrB Mal 10,2 (plaéiau Palionis 1972). 3.8.2. Atitinkamy konstrukcijy su nuline ar iSreiksta veiksmazodzio buti forma vartojama ir latviy kalboje, pvz.: baligam kara iet Spr. 271 ”broleliui i kara eiti”; brist bij man, vaj nebrist BW 9416 ”bristi buvo man ar nebristi” (Ozols 1961 : 96 — 97); Tev nebus zagt! ME I 359 (ar. dar Endzelins 1951 : 994). Jy paliudyta nuo senyjy raaty, plg.: Woj tu sinnaji / kurrd Laikd tew bij peedzimt G1B, Hiob 38, 21 ”Ar tu Zinojai, kuriuo metu tau buvo gimti”; kapehz buhs man... eet Ps 42,10 ”kodél man bus eiti.”!” Slavy kalbose ”biti” asmenuojamosios formos su infinityvine bendratimi sudaro beasmenes konstrukcijas nuo seniausiy rasty, plg. s.b. sl. bysto oumréti nistuumu Ostr Luk 16, 22 ”buvo mirti vargSui”; s.rus. mi budets nyné poézati Ip. 130 ”man bus dabar vaziuoti” (More6us 1958 : 392—393); s.cek. tu sé ndm (jest) s ciesatem sniti Dal 81 ”¢ia mums (yra) su karalium miegoti” (Pofak 1967 : 21). Kitose indoeuropietiy kalbose atitinkamy konstrukcijy taip pat paliudyta modalinémis reikiamybés, galimybés ir pan. reik8Smémis, pvz.: gr. @AA ott Fors Avi K poviwv pwaxeovar py 193 bet néra (= negalima, nereikia) pies ie : z Tai vad. ” analitinis debityvas” (senesnis uz morfologizuot: ja-); j si iS senyjy latviy kalbos gramatiky Zr. One 1965 : 92, 20' ae ); jo pavyzdziy 94 su Dzeusu Kronidu kovoti”; lot.: per nares floribus frui est Tertull. Coron. 40 ”per Snerves (= uostant) gélémis dziaugtis yra (= reikia)”; sen.vok. za petonne ist Hymn. 17,1 ”melstis yra (= reikia)” (Brugmann 1916 : 925-926). 3.8.3. Cia ir 3.7.1. suminéti dauomenys patvirtina jau ankséiau igsakyta nuomone, jog lietuviy ir latviy kalby bendraties konstrukcijos su igreiksta veiksmazZodzio buti forma yra bendras senovés palikimas (Palionis 1972 : 128). Kildinti jas is konstrukcijy be jungties néra pamato. Nors kai kuriose slavy kalbose (pvz., éeky, zr. Pofak 1967 : 18, 39 tt., 122) pastebétas jungties produktyvumo padidéjimas tam tikrais raidos etapais, taciau ir konstrukcijos be jungties ryty balty ir slavy kalbose paliudytos nuo rastijos pradZios. Seniau jos, matyt, funkcionavo kaip ty paciy konstrukcijy variantai su nuline esamojo laiko forma, o véliau (nykstant konstrukcijoms su buti bituoju ir bisimuoju laiku) buvo apibendrintos kaip atskiras bendraties sakiniy tipas (lie. Tau vazuot!; la. Kurp mums bégt? rus.: sam nmaTuTs ”jums mokéti” ir pan.). 3.8.4. Konstrukcijos su intranzityviniy veiksmazodziy bendratimi yra tokios pat beasmenés (t.y. neturinéios sintaksinés veiksnio pozicijos) kaip ir su tranzityviniy veiksmazodziy bendratimi, valdanéia galininka, plg.: (rytoj) man sienaut ir (rytoj) man pjauti mieZius. Pastarosios veikiausiai buvo pradéetos daryti tik tada, kai bendratis atitrako nuo vardazodziy linksniavimo pardigmos (plg. 3.7.3). Tranzityviniy ir intranzityviniy veiksmazodiiy priesprie’a daugeliu atvejy apskritai nei griezta, nei pirminé. Tad konstrukcijos man (yra, buvo...) Sienaut ir man (yra, buvo...) pjauti miedius istoriniu pozitriu galima traktuoti vienodai ir priskirti tam raidos laikotarpiui, kai sakiniai su buliir bendratimi dél sintaksiniy rysiy pergrupavimo buvo jprasminti kaip beasmeniai (plg. Brugmann 1916 : 925-926). Laikyti konstrukcija man (yra, buvo...) Sienauti pirminiu, paradigmiskai savarankisku nominaliniu sakiniu (taip Veterka 1973 : 303; Crenanos 1984 : 132—133) trukdo ta aplinkybe, kad tuo atveju sunku paaiskinti infinityvu virtusios formos pirmine linksnio reikSme ir semantiskai motyvuoti konstrukcijos sandara. Sintaksiskai beasmenés konstrukcijos su infinityvu, matyt, galéjo susidaryti tik po to, kai pats infinityvas tapo atskira veiksmazodzio forma. 3.8.5. Taigi bendraties sakiniy su veiksmazodzio buti forma (iSreikSta ar nuline) pirminis modelis veikiausiai turéjo veiksnio vardininka: namai yra (2 / buvo / bus) matyti/ statyti. Sios konstrukcijos sandara motyvuota ta pacia veiksmazodzio daiktavardzio datyvine reiksme, kuri atstatoma ankséiau aptartose konstrukcijose su veiksmazZodZiais likti, tikti ir pan. bei bidvardziu bevardés giminés formomis (kaip ir 1.—2. nagrinétais atvejais). Daugeliu atvejy vietoj veiksnio vardininko véliau jsigaléjo nuo bendraties priklausomos valdomo linksnio formos (dagniausiai galininkas). Taéiau balty ir dalies slavy kalbose vardininkas is dalies isliko ir beasmeniskai vartojamose konstrukcijose, kur jis gavo objekting reikime. Islikti vad. “objektiniam nominatyvui” dia, matyt, padéjo ne tik vidinis, bet ir tam tikros iSorinés salygos, apie kurias verta pakalbéti atskirai. 95 » Objekto nominatyvo” problema 3.9.1. Objekto nominatyvo vartojimas beasmeniuose sakiniuose paliudytas gana dideliame ir vietisame tarp saves kontaktuojanciy dialekty areale. Be lietuviy, latviy kalby ir rusy siauriniy tarmiy bei didelio trikampio mazdaug tarp Pskovo-Smolensko-Vologdos, j ta areala jeina Ir vakary finy (esty, suomiy) kalbos. Pastarosiose vad. akuzatyvas II, sutampantis su nominatyvu, reguliariai vartojamas vietoj iprastinio akuzatyvo I reiksti objektui beasmeniuose sakiniuose su bendratimi, padalyviais, taip pat beasmeniuose liepiamuosiuose sakiniuose (plg.: suom. hanen tuli rakentas sauna ”jam reikéjo statyti sauna”). Siy konstrukcijy artimuma ryty balty ir rusy k. objektiniam nominatyvui” aptaré V.Kiparskis (1960; 1969); jis davé minti, kad kontaktai su vakary finy kalbomis galéjo padéti islikti is senovés paveldétoms nominatyvo su infinityvu konstrukcijoms gretimose ryty balty ir rusy kalbose2® B.Larinas ty konstrukcijy santyki aiskino taip: "objektinis nominatyvas” esas neakuzatyvinio tipo sakinio sandaros liekana, paveldéta iS seniai ignykusios "pamario” kalbos — bendro ryty balty, siaurés slavy ir vakary finy kalby substrato (Jlapux 1963; sio pozitrio kritika Zr. Jacobsson 1964 : 75; Veenker 1967 : 126; Kiparsky 1969 : 145). Konstrukcijos tiesioginio skolinimosi ig finy kalby hipoteze specialioje studijoje isdésté A.Timberlake’as (1974). Jo manynu, lietuviy ir latviy kalbos bei Siaurés rusy tarmés yra pasiskoline i8 vakary finy kalby sintaksing taisykle, pagal kuria beasmeniy sakiniy zymimo veiksmo objektas rei3kiamas ne akuzatyvu, 0 nominatyvu. Tokia objekto raiSka finy kalby pavyzdziu buvusi realizuota sakiniuose, kuriuose néra veiksnio pozicijos, taigi nesa ir priestaravimo tarp veiksniui budingos nominatyvo formos ir objekto funkcijos (Timberlake 1974 : 2—3, 152). Sen. indy, germany ir kity kalby konstrukcijas, kuriose infinityvo objektas reigkiamas nominatyvu asmeniniuose (t.y. veiksnio pozicija turinéiuose) sakiniuose, Timberlake’as laiko esant visai skirtingo tipo, nesulyginamas su ryty balty ir siaurés rusy kalby ”objekto nominatyvu”. Taip pat grieztai atsiribojama nuo namai yra (buvo) matyli atvejy su jy ide. atitikmenimis. Autoriaus liko nepastebétas pastaryjy artimumas namai yra (buvo) statyti tipo konstrukcijoms (plg.3.7.1.—3.7.3), taip pat lietuviy ir latviy kalby sakiniy su derinamomis ir nederinamomis bidvardziy formomis gretimine vartosena (plg.: medus gardus/ gardu valgyti 3.2.1 tt.), jy paradigminis rySys su medus gardus/ gardu tipo asmeniniais (t.y. veiksnio pozicija turinéiais) sakiniais. Skolinimo hipotezé remiama isitikinimu, kad objekto nominatyvas lietuviy ir latviy kalbose esas sinchroniskai motyvuotas ir reguliarus beasmeniuose sakiniuose (133 tt., 154). I8 tikryjy, kaip jau minéta, jis Gia yra stumiamas is vartosenos sinchroniskai motyvuoty atitikmeny su akuzatyvu, o jo pasiskirstymas lietuviy kalbos tarmése tuni sintaksiniams reliktams biidingy bruozy. 3.9.2. Latviy kalbos tarmése, betarpiskai susisiekiantiose su esty kalbos plotu, nominatyvas su infinityvu vartojamas daug reciau negu Lietuvos SiauTinése, rytinése ir pietinése tarmése. Pagal latviy kalbos dialektologiniam 18 =e Paéig vakary finy konstrukcijg kai kurie tyrinétojai laiko igriedéjusia i8 jekto nominatyvo su paskirti acti encnain ar. aa aT ae : 96 atlasui surinktus duomenis!®, latviy — esty tarmiy sandiiroje objekto nominatyvas su bendratimi paliudytas tik keliose vietose: pa¢iame Siauriausiame kamputyje — Ydaus, Ypikiy 8nektose ir Cirgaliuose. I8 siaurinés vidaus dialekto dalies akmins griiti kustinat” akmuo sunkiai (t.y. sunku) pajudinti” tipo konstrukeijy uZrasyta dar Birzuliy, Bauniy, Jaunburtnieky, Kuscény, Katary, Duntés apylinkése, atskirtose viena nuo kitos snekty, kuriose vyrauja akuzatyvas° Kiek daznesnés minéto tipo konstrukcijos Kurzemés vakarinéje dalyje (Popés, Ventos, Uzavos, Talsy-Edalos, Saldaus, Duobelés snektose), sporadiskai — panasiai kaip lietuviy kalbos Zzemai¢iy tarméje — jy pasitaiko ir kitose Kurzemés vietose (Laidzés, Lybagy, Kandavos, Engurés, Irlavos, Rankiy snektose); be to, ¢ia uZfiksuota ir vajag / gribas malka skaldit *reikia/ norisi malka skaldyt” tipo pasakymy. Ziemgaliskose vidaus dialekto snektose’! abiejy tipy konstrukcijy taip pat paliudyta tik pavieniuose Zidiniuose (Cieceréje, Jékabniekuose, Jaunsvirlaukéje); daugumas jy — tose vietose, kur latviy kalbos plotas ribojasi su atitinkama konstrukcija vartojanéiomis Siaurinémis Lietuvos snektomis (j pietus nuo Rezeknés, taip pat Ezerés, Bénés, Yslycés, Kaplavos snektose). Daug platesniais ruozais ziemgaliskose vidaus dialekto Snektose (apie Duobele, Jelgava, Bauska ir kt.) nominatyvas vartojamas su debityvo formomis (jaiet pjaut siens ”reikia eiti pjauti sienas” ir pan.). Antra vertus, dideliame augszemnieky tarmés plote nominatyvas su infinityvu paliudytas tik keliose ”salose”: Grasy-Kraukliy, apie Sérene, Dignajos, Varkavos, Kaunatos-Pildos apylinkése ir lietuviy — latviy kalby paribyje esanciose Kraslavos ir Aknystés (Ancitis 1977 : 264—265) snektose; beje, ir ¢ia nominatyvas daZniau eina su debityvu negu su infinityvu be ja-. Konstrukcijos Zidiniy issibarstymas leidzia manyti, kad ankséiau ji buvo isplitusi dideléje latviy kalbos ploto dalyje, o dabar yra daug labiau sunykusi negu lietuviy kalboje. Tai irgi remia podiiirj, jog nominatyvas Sioje konstrukcijoje yra bendras sintaksinis archaizmas. . Latviy kalbos nominatyvas su infinityvu skiriasi nuo lietuviy kalbos ir kai kuriais inovaciniais bruozais. Isskyrus retus atvejus su kaitomais budvardZiais (saulite silta sildities tipo, Zr. 3.2.1.), bendraties konstrukcijos cia yra beasmenés, o nominatyvas turi tiesioginio papildinio funkcija. Kadangi budvardziy bevardé giminé latviy kalboje yra isnykusi ir konstrukcijose su bendratimi pakeista prieveiksmais (viegli ”lengvai”, griti ”sunkiai”, vajag(a) *reikia”, brav ”galima” ir pan., plg. nav viegli maisi nest *nelengvai (=neleigva) mai8ai neSt”), ry3ys su asmeniniais sakiniais, dar jauciamas lietuviy kalboje (darbas sunku ir pan.), gia yra nutrikes. Tad nominatyvo forma latviy kalboje jau yra netekusi sintaksinés motyvacijos, nominatyvas yra virtgs tikru objekto linksniu. Matyt, tai buvo svarbiausia prieZastis, dél kurios Jis latviy kalboje buvo didesniu mastu pakeistas iprastiniu objekto linksniu ih 19 Tie wonanmal Rygoje, Latviy kalbos instituto Dialektologijos skyriuje. Autotius dekingas Instituto vadovybei uz galimybe jais pasinaudoti. Cia ir toliau remiamasi atsakymais j latviy kalbos atlaso duomeny rinkimo programos 270, 272, 276, 277, 280 klausimus (LatvieSu valodas dialektologijas atlanta vakSanas programa. Riga, 1954, Ipp. 90—93). an Latviy kalbos tarmiy pavadinimai pateikiami pagal M.Rudzite 1964 : 408—409. OF — akuzatyvu. Jis geriau isliko tik konstrukcijose su nauja debityvo forma, turinéiose savita vieta latviy kalbos sistemoje. : ay 3.9.3. Kodél nominatyvas su infinityvu, seniai prarastas kity giminisky kalby, iki giol isliko ryty balty ir gretimose rusy kalbos tarmése, geriausiai paaigkina jau minéta P.Kiparskio hipotezé apie konservuojancia vakary finy kalby jtaka. Kontaktai su vakary finy kalbomis, matyt, padéjo islikti tam sintaksiniam archaizmui ir dave pavyzdi ji naujai jprasminti tuo paciu badu — kaip objekto nominatyva beasmeniame sakinyje. Tam ypac palankios 83lygos susidaré po VI a., kai ryty balty gentys, peréj¢ Dauguva, prasiskverbé gana toli { vakary finy apgyventas Zemes. Per kelis simtmecius, veikiami finisko substrato, dabartinés Latvijos dialektai nutolo nuo lietuviy. Kadangi infinityvas su -ti/ *-tei tada, matyt, jau buvo issiskyres 18 vardazodinés linksniavimo paradigmos, galéjo prasideti sintaksiniy rysiy kitimas konstrukcijos viduje, atsirasti ”objekto nominatyvo” uZuomazgy. Kaip tik VII—VIII a. ryty slavy dialektai jsigaléjo dideléje teritorijoje tarp Kijevo ir Naugardo. Intensyvi finy ir balty slavizacija vyko dabartiniy rusy kalbos Siaurés tarmiy plote. Tad kontaktai su vakary finy kalbomis ig praslavy paveldétai rusy kalbos konstrukcijai galéjo turéti panaSy poveiki kaip baltiskajai. Pazymetina, kad seniausiuose Siaurés Rusijos raStuose nominatyvas sudaro tokias pacias konstrukcijas su infinityvu kaip ryty balty kalbose. Véliau jis buvo pradétas vartoti ir su asmenuojamosiomis veiksmazodziy formomis (vawa numoa naaueanm, paz.: ”tauré gerimo pripila”), o pati konstrukcija gavo savita raidos krypti, susijusig su slavy kalboms budingais procesais: nominatyvo — akuzatyvo formy sinkretizmu ir gyvosios — negyvosios giminés morfologizavimu (Timberlake 1974 : 104—116; 2Kypasnes 1984). Vakarinése rusy kalbos tarmése (Pskovo-SmolenskoVologdos trikampyje) nominatyva su infinityvu, matyt, palaike ir balty substratas. Lietuviy kalbos vaidmenj rodo ta aplinkybé, kad 14-17 a. konstrukcija paliudyta dokumentuose su gudy kalbos ypatybeémis, rasytuose Lietuvos Didziosios Kunigaikstystés teritorijoje — Polocke, Trakuose, Vilniuje (Dunn 1982 : 517). Ja ir dabar daznai vartoja gudy snektos, neseniai jsigaléjusios lietuviy kalbos plote (Pelesoje, Varanave ir kt., zr. Cyuux 1982 : 246—247). Tuo tarpu pietiniuose ryty slavy dialektuose (dabartinéje piety Rusijos ir Ukrainos teritorijoje) konstrukcija su nominatyvu sunyko, matyt, dar prie’ rastijos pradiia, ir sito arealo XVII a. rastuose téra tik jos likuéiy (kai kur aktyvizuoty Maskvos kanceliarinés kalbos prestizo). 3.9.4. Nominatyvo su infinityvu istorija néra isimtis. Intensyvis kontaktai su vakary finy kalbomis po V—VI a. padéjo iélikti ryty balty kalbose ir kitoms archaiskoms konstrukcijoms: nominatyvui su bevardés gimineés formomis (linai minama, durys atidaryta), taip pat tarininiams dalyviams, apibendrintiems modaline netiesioginés nuosakos reikime (aut. 1977; 1979 : 213—218; 1985; 1990 : 228-235). Daug'senesniy laiky kontaktai sti ‘vakary finais padéjo issaugoti balty kalbose senovines linksni konstrukcijas ‘su postpozicijomis, virtusias postpoziciniais vietininkais (aut. 1985 : 191-193). Visais minetais atvejais matome paveldetas indoeuropietiy -sakinio struktiaras, kurias ryty. baltai iSlaiké ir naujai jprasmino pagal vakary finy kalboms 98 Cia nurodyty bendraties vartojimo tipy tarpusavio ry8j ir apytikre raidos krypti galima schematiskai pazymeti taip: (5) — (6); (2) — (7); (3), (42) — (8); (1), (8b) — (9a); (8 b), (9 a, ©) art (10 a); (9 b) — (10 b); (8 a), (9 c) —> (11); (9 a, c) —> (12). Aptartieji bendraties konstrukcijy raidos procesai turi ryskiy atitikmeny kitose indoeuropieciy (ir ne tik indoeuropietiy) kalbose (isskyrus dabartines Balkany kalbas, kur infinityvai sunyko dél specifiniy tam arealui aplinkybiy). Tai rodo tipologiskai bendra raidos krypti ir polinki panagiu bidu vartoti bei iprasminti kalbos sintaksinéje sandaroje is veiksmazodiniy daiktavardziy linksniy igriedéjusias nekaitomas formas. Budinga lietuviy kalbai yra tai, kad joje greta naujesniy bendraties vartojimo tipy gerai isliko pirminés, senovinés konstrukcijos, i8 kuriy kitados yra isriedéjusi pati bendraties forma. Siuo ativilgiu lietuviy kalba rySkiai skiriasi nuo kity dabartiniy kalby ir teikia svarbiy duomeny indoeuropieéiy sintaksinés sistemos rekonstrukcijai. SUTRUMPININMAI ASpr — Altlettische Sprachdenkmiler in Faksimildrucken. Hrsg. A.Giinther. Bd 1—2. Heidelberg, 1929. BrB — Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna... Karaliacziuie (1579—1590) (cit. is rankra&éio fotokopijos). BrP — Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. BW — Barons Kr. un Wissendorffs H. Latwju dainas. S.1—6. Jelgawa un Petrograda, 1894—1915. DnR -_ K.Donelaitis. RaStai. V., 1957. EEv — _Evangelia... Ex Latino in Lothavicum idioma translata. Per R.P.Georgium Elger... Wilnae... 1671 ( = ASpr I 22—242). GIB — Ta Swehta Grahmata Jeb Deewa Swehtais Wahrds... Riga... 1685—1689 (E.Glicko Biblijos vertimas). JabIRR — J.Jablonskis. Rinktiniai raStai. Sud. J.Palionis. T.1—2. V., 1957—1959. KGr — Grammatik der littauischen Sprache von Dr. Friedrich Kurschat. Halle a.S., 1876. KPP — Kalbos praktikos patarimai. Sud. A.Pupkis. V., 1985. LKG — Lietuviy kalbos gramatika. Red. K.Ulvydas. T.1—3, V., J 1965—1976. LKZ — _ Lietuviy kalbos Zodynas. T.1—15. V., 1941—1991. ME — K.Miilenbachs, J.Endzelins. Latviesu valodas vardnica. S.1—4. Riga, 1923—1932. MLLG — Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd.1—6. eidelberg, 1883—1912. MLLVG — Misdienu latviesu literaras valodas gramatika. S.1— 2. Riga, 1959—1962. RV — Rigveda Samhita. Hrsg. F.M.Miller, 1887. SIG — Giesmes tikieimuy Katholickam pridiarancias. Auctore Salomo105 ne Mozerka Slawoczyriski... Wilnae... 1646 (Fotogr. leid.: S.M.Slavoéinskis. Giesmés. Par. J.Lebedys. V., 1958.). Supr = Cynpacasexas pyxonucs. Usa. C.Cesepbanos. CII6., 1904. VDI — Lietuviy liaudies dainynas. Vestuvinés dainos. T.1. V., 1983.. Kiti Saltiniy sutrumpinimai tokie pat kaip LKZ ir LKG. LITERATURA 1.Ambrazas S. Veiksmazodziy abstrakty darybos tipy istorineé kaita. — Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 26, 1987, p. 88— 95. ‘ j 2.Ambrazas_V. Absoliutinis naudininkas XVI—XVII a. lietuviy kalbos paminkluose. — Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 5, 1962, p. 3—146. 3. A mbrazas V. Netiesiogines nuosakos paplitimas ir kilmés problema. — Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 17, 1977, p. 7—54. oye 4.Ambrazas V. Lietuviy kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktira ir raida, — Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 18, 1978, p. Or, 5. Ambrazas_V. Lietuviy kalbos dalyviy istorine sintakse. V., 1979. _ 6.Ambrazas V. Die indogermanische Grundlage des Dativus und Nominativus cum infinitivo im Baltischen. — Indogermanische Forschungen. Bd. 92, 1987, S. 203—219. 7.Ambrazas V. Cpaenumeasnwil cunmaxcuc npuxacmuil 6baamuticxur asuxoe/ Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien. V., 1990. 8.Ancitis K. Aknistes izloksne. Riga, 1977. 9.Baléikonis J. Rinktiniai rastai. T.1. V., 1978. 10.Balkeviéius J. Dabartinés lietuviy kalbos sintaksé. V., 1963. 11.Benveniste E. Les infinitifs avestiques. Paris, 1935. 12.Bergmane A. Nenoteiksme (Infinitivs). — Misdienu latviesu literaras valodas gramatika. S.1. Riga, 1959, lpp. 630—632. 13. Behaghel O. Deutsche Syntax. Bd 2. Heidelberg, 1924. 14.Boeder W. Zur Rekonstruktion von Infinitivkonstruktionen im Indogermanischen. — Linguistic Reconstruction and IndoEuropean Syntax, ed. P.Ramat e.a. Amsterdam, 1980, S.207— 224. 15. Brug mann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indospeeup ag prachen. Bd.2., T.1. Strassburg, 1906; Bd. 2., T.2. Strassburg, 16. Delbrick B. Altindische Syntax. Halle, 1888. 17. Delbrick B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. 2. Strassburg, 1897. 18. Disterheft D. The Syntactic Development of the Infinitive in IndoEuropean. Columbus. Ohio, 1980. .19. Dunn _ J.A. The Nominative and Infinitive Construction in the Slavonic Languages. — Slavonic and East European Review. V. 60, N. 4, 1982, p. 500—527. 20.Endzelins J. Latviesu valodas gramatika. Riga, 1951. ae Ee gert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 6, 1937, p. 108-122. oe oe gert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 7, 1938, p. 45—56. e ao aenkel E. Zur baltoslavischen Grammatik. KZ, Bd. 53, 1925, Hf. 1, 24.Fraenkel E. Syntax der litauischen Kasus, K. 1928. ia Gebauer J. Historické mluvnice Jazyka éeského, d. 4. Skladba. Praha, a ee ahn A. Some Hittite-Sanskrit Parallels. — Language. Vol. 29, 1953, p. 27. Hahn A. Verbal Nouns and Adjectives i i 4 giinge. Vol 49, 190m teat \jectives in Some Ancient Languages. Lan. 28.Ham p E.P. Baltic Infinitives and Verbal N — Li isti insti 1981 m. suvaziavimo darbai. Chicago. Ill, 1985.p. 199-207. Lituanistikos institute 106 29.H audry J. Les emplois doubles du datif et la fonction du datif indoeuropéen. — Bulletin de la Société du Linguistique. T. 63, 1968, 1, p. 141—159. 30.H audry J. L’emploi des cas en védique. Lyon, 1977. 31. Havrdanek B. Staroruska osobni konstrukce ryba loviti a jeji obdoba v severoruskych nafeéich. — Bulletin tistavu ruskeho jaz. a lit., 12, s. 169—176. 32. Hofmann J.B. — Szantyr A. Lateinische Syntax und Stilistik. Miinchen, 1972. 33.J ablonskis J. Jablonskio rastai. T. 4/ Red. J.Baléikonis. Kaunas, 1935. 34.Jablonskis J. Rinktiniai rastai. T.1/ Sud. J.Palionis. V., 1957. 35.J acobsson G. Zur Frage vom Nominativ als Kasus des direkten Objekts im Slavischen. — Lingua viget, i hoi V.Kiparsky. Helsinki, 1964, S. 71—82. 36. Jeffers R. Remarks on Indo-European Infinitives. — Languauge, Vol. 51, N.1, 1975, p. 133—148. 37. Jeffers R. Syntactic Change and Syntactic Reconstruction. — Current Progress in Historical Linguistics/ Ed. Christie W. Amsterdam, 1976, p. 155—157, 163—166. 38. Kiparsky V. Uber das Nominativobjekt des Infinitivs. — Zeitschrift fiir slavische Philologie, Bd. 28, 1960, S. 333— 342. 39. Kiparsky V. Das Nominativobjekt des Infinitivs im Slavischen, Baltischen und Ostseefinnischen. — Baltistica. T. 5(2), 1969, p. 141—148. 40.Krause W-Thomas W. Tocharisches Elementarbuch. Bd.1. Grammatik. Heidelberg, 1960. 41.Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo—European. Heidelberg, 1964. 42.LaRoche J. Homerische Untersuchungen, Bd. 2, T.1. Der Infinitiv bei Homer. Leipzig, 1893. 43.Los y Gramatyka staroslawianska. Lwéw, Warszawa, Krakow, 1922. 44.Macdonel! A.A. A Vedic Grammar for Students. London, 1955. 45.Marvan J. Verbum infinitum 6 6aamuiicxur asuKxazr u ezo omnowenue kK caaeancKomy cocmosnuw. — Slavia Pragensia, 1960, N22, s. 7—15. 46.Maziulis V. Balty ir kity indoeuropieziy kalby santykiai (deklinacija). V., 1970. 47.Miklosich F. Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. Bd. 4. Wien, 1874. 48.Milenbachs K. Sintakse jeb teikuma maciba. — Latviesu gramatika J. Endzelina un K. Milenbacha sarakstita. Riga, 1928, lpp. 112—281. 49. Ose F. Supinum und Infinitiv im Hethitischen. MVAeG, Bd. 47, T.1. Leipzig, 1944. 50.Otrebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T.3. Warszawa, 1956. 51.Ozols A. LatvieSu tautasdziesmu valoda. Rigs, 1961. 52.Ozols A. VeclatvieSu rakstu valoda. Riga, 1965. 53.Ozo0l1s A. Raksti valodnieciba. Riga, 1967. 54.Palionis J. Lietuviy literaturine kalba XVI—XVII a. V., 1967. 55. Palionis J. Uber einen Typ des Infinitivsatzes im Litauischen. — Baltistica, 1 priedas, 1972, p. 125—130. 56.Palionis J. Supino vartojimas XVI—XVII a. lietuviy rasto paminkluose. Baltistica. T. 10 (2), 1974, p. 143-148. 57.Palmaitis L. Del balty kalby nenominatyvines praeities. Baltistica, 2 priedas, 1977, p. 114—123. 58.Paulauskiené A. Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi. — Kalbos kultiiros teorija ir praktika. Lietuviy kalbos sekcijos sasiuvinis N 5 (18), 1970, p. 49—53. 59. Piroékinas A. J.Jablonskis apie vardininkg su bendratimi. — Kalbotyra. T. 22(1), 1972, p. 61—70. 60.Piroékinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1986. 61. Po#ak J. V¥voj infinitivnich vét v éeStiné. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 16. Praha, 1967. 107 : i . Kalbos kultiros pagrindai. V., 1980. 2 : 63. R * : ets x Die deutechel Lehnabersetzungen im Tschechischen. Berlin, Wiesbaden, 1953. ae, “64. he nou L. Monographies sanscrites, t. 2. Le suffixe -¢u et la constitution des infinitives en -toh, -tave, -tum. Paris, 1937. oP 65.Rudzite M. Latviesu dialektologija. Riga. Etik 66.S ce ] “3 ht er W. Arbeiten zur strukturbezogenen Grammatik. Munchen, 1968. ; ‘ 67.Schleicher A. Litauische Grammatik. Prag, 1856. ’ 68.Schmalstieg W.R. A Lithuanian Historical Syntax. Columbus, Ohio, 1988. a \ 69. Seiler H. Relativsatz, Attribut und Apposition. Wiesbaden, 1960. 70.S gall P. Die Infinitive im Rgveda. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 2, 1958, S. 137—268. f Abi P84 a 71.Sirtautas V. Konstrukcijy buvo matyti, girdéti... struktira. — Kalbotyra. T. 22(1), 1971, p. 71-79... ‘‘ 72.S tang Chr.S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromso, 1966. ' 43. ‘Szemerén yi O. Einfiihrung in die vergleichende Sprachwissenschaft. Darmstadt, 1970. 74.S ukys J. Linksniy ir prielinksniy vartojimas. K., 1984. : 75. Ti mb erlake A. The Nominative Objekt in Slavic, Baltic, and West Finnic. Slavistische Beitrage, 82: Miinchen, 1974. 76. Travniéek F. Historické mluvnice éeska, 3. Skladba. Praha, 1956. 77. Trost _P. Infinitiv v litevstiné. — Studie ze slovanské jazykovédy. Praha, 1958, p. 271—274. z 78. Vaillant A. Grammaire comparée des langues slaves. T. 2. Lyon-Paris, 1966. 79.Valeckiené A, Lietuviy kalbos gramatine sistema. Giminés kategorija. V., 1984. 80. Vetéerka R.K vyvoji modalnich konstrukci v slovanskych jazycich. Otazky slovanské syntaxe, r. 3. Brno, 1973, s. 303—306. 81.Veenker W. Die Frage des finnougrischen Substrats in der russischen Sprache. Bloomington, 1967. 82. Vondrak W. Vergleichende slavische Grammatik, Bd.2. Gottingen, 1928. ; 83. Wickman B. The Form of the Object in the Uralic Languages. Uppsala, 1955. 84.Zinkeviéius Z. Lietuviy kalbos istoriné gramatika. T.2. V., 1981. 85. Teauosa M. Oynxynonanen pasBok Ha MHPHHUTHEA B ctp6oxbppatcKn sai3bix. Copua, 1982. 86. 2K y pas aes B.K. Nominativus cum infinitivo e rouxu 3peHua Mopdojormueckoh Hefitpanuzanuu. — Baltistica. T. 20(2), 1984, p.119—125. 87. Usaunos Bau.Be. K runonorun MHOMHUTHBA B OanKaHCKMX A3bIKax. — Cnasancxoe u 6GankaHckoe a3EIko3Hanne. Mocxzsa, 1976, c. 216—230. 88. Jia pun B.A. 06 onnof cnasano-6anro-buncKont usornocce.— Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 6, 1963, p. 87—107. 89. Tlore6ua A.A. U3 sanucox no PyccKou rpamMatuke. T. 1—2. Mocxsa, 1958. 90. Ca6enuuna A.M. Konerpyxuua c MMCHUTCIBHEIM Nafexom NpsMoro o6nexta. — Ucropuueckas rpamMaTuKka Pycckoro a3bika. Cuutaxcuc. Ilpocroe mpeaAnoxenue, Pen. B.U.Bopxoscrun. Mocxza, 1978, c. 408—416. 91.Cnpuu4ak S.A. OuepK pyecxoro ucTopHueckoro cuHTakcucea (mpocroe npeaqnomenue). Kuen, 1960. 92. Crenaunos H.C. O6opor semasz nazams wu ero “HAoCeBponeficxue napannenn. — Ussecrua AH CCCP, cep.aut. u a3. T. 62(2), 1984, c. 128—143. 93. Tonopos B.H. Us o6nactru 6anTo-cnapaucKux ombKnopusrx caasen. — Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 6, 1963, p. 149— 176. 94.Xonosa KM. Tipocroe npennomenne B CT&pocmaBaHCKOM a3BIKe. MocKkBa, 1980. 108 THE SYNTACTIC DEVELOPMENT OF THE INFINITIVE IN LITHUANIAN Summary Differences between infinitive stems in Lithuanian-Latvian and Prussian alongside with the genetic identity of dative singular flexion permit to assume that the infinitive was isolated from the paradigm of verbal abstracts and included into the verbal system after the split of Common Baltic. Because of a comparatively late differentiation of the infinitive and the conservative nature of the syntactic system, Lithuanian has preserved the ancient use of pre-infinitival forms better than the majority of other contemporary Indo-European languages. By means of internal reconstruction and comparative analysis the main stages in the syntactic development of the infinitive are distinguished and presented in the form of patterns and schemes of syntactic relations. The oldest stage is represented by patterns in which the dative of tistem verbal abstract with the ending -i/ * ei is a predicate of an imbedded purpose clause. Its use with another (nominal) dative of iio aid or destination gave rise to dative with the infinitive. In many utterances still in use in contemporary Lithuanian dialects, both members of this construction have retained the original dative meaning, relation to the main verb and posibility of separate use, e.g. ariau laukg rugiams séti”I ploughed the field to sow rye” (lit.: for rye for sow”), cf.: ariau rugiams”I ploughed for rye” and ariau séti” I ploughed for sowing”. The nominative with the infinitive after verbs like tekti ”fall to”, ikti ”remain, be left”, rapéti ”concern” and predicative adjectives (especially in neutral form) is based on the same ancient use of the verbal abstract dative expressing purpose, e.g. laukas liko arti” field remained to plough (for ploughing)” ; medus gardu/gardus valgyti "honey is tasty to eat (for eating)”. As a result of internal re-analysis, the subject nominative has been reinterpreted as object and replaced by the accusative in many clauses turned syntactically impersonal: gardu/liko/reikia valgyti medy it is nice/remains/necessary to eat honey”. Contacts with West Finnic languages (especially after the 5th c. AD) can be regarded as a favourable condition for preserving the object nominative with the infinitive in some Lithuanian, Latvian and North-West Russian dialects. The subject nominative in its original function is retained after the verb buti (often in zero form) in clauses denoting content of perception (namai O matyti ”the house is to be seen”) and necessity (namai bus statyti ”the house is (lit.: will be) to build”. The subsequent syntactic development of the infinitive already separated from the verbal noun (as an uninflected verbal form) is reflected in personal clauses with modal, phasal and other verbs: jis nori/turi/prago/leidzia grjzti "he wants/must/ begs/allows to return”, jie pradéjo/baige statyti ”they began/finished building (lit.: to build)”. The existence of such patterns in many relative languages (sometimes regarded as inherited from protolanguage) is considered here to be a result of typologically determined tendencies in the use of impersonal (uninflected) verbal forms. The transfer of modal and phasal meaning to the infinitive itself has determined its use as an equivalent of imperative and some other finite verb forms in emphatic speech, e.g. Keltis! stand up!”; Sunus bégt, tévas vytis ”The son took to his heels (lit.: to run), the father after him (lit.: to pursue)”. Secondary nominalization of the infinitive in the accusative or nominative position, attested in many related languages, is still on its rudimentary stage in hickapastiats The syntactic development of the infinitive in Lithuanian has been influenced by its interrelations with supine. The supine (originally the accusative singular of tustem verbal nouns) lost its case meaning earlier and was replaced by the infinitive in many clauses with verbs denoting motion and similar processes. 109