Simono Daukanto „strubis“ ir „auklės“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Pastabos. Recenzijos Anmerkungen. Rezensionen Giedrius SUBAČIUS SIMONO DAUKANTO STRUBIS IR AUKLĖS Šiomis pastabomis norima patikslinti dviejų S. Daukanto vartotų žodžių reikšmes. Pirmasis žodis — s t r u b i s. Didžiojo lietuvių kalbos žodyno (LKŽ XIII 997) vyr. giminės daiktavardis strubis teturi vienos eilutės straipsnį: ”strùbis sm. (2) LKK IV 306 (S. Dauk.) alkūnė”. Tad jis užrašytas tik iš vieno šaltinio ”Lietuvių kalbotyros klausimuose” išspausdinto Jono Kruopo straipsnio ”S. Daukanto leksikografiniai darbai” ir paimtas iš S. Daukanto ”Lenkų-lietuvių kalbos žodyno”. J. Kruopo jis pateiktas tarp pasenusių žodžių reikšme ”alkūnė”. S. Daukanto žodyne T. I, p. 639 yra toks straipsnis: ”Lokietek, atkune, strubis. Lokietki, tokcie, atkunes”. J. Kruopo, matyt, žodžiai alkūnė ir strubis buvo palaikyti sinonimais. Tačiau, kaip rodo visa Daukanto žodyno sandara, taip galėjo būti nurodytos ir skirtingos lenkiško žodžio reikšmės. Savo žodyno lenkiškų žodžių registrą Daukantas nurašinėjo nuo Stanislawo Ropelewskio lenkų-prancūzų kalbų žodyno. Tad pagal jį galima atstatyti žodžio reikšmes. Į prancūzų kalbą Lokietek Ropelewskis verčia nain ”neūžauga”, pygmée ”nykštukas, pigmėjas”, bout d’homme ”labai mažo ūgio žmogus”. Kadangi LKŽ homonimo strubis, -ė reikšmė iš vadinamojo M. Niedermanno žodyno nurodoma ir ”kas strubas”, o būdvardis strubas, -a ”trumpas, -a; mažas, -a” žinomas ir iš gyvosios kalbos, matyt, derėtų Daukanto strubiui nustatyti reikšmę ”kas mažo ūgio, neūžauga”. Nors Ropelewskio straipsnyje toliau aiškinama: pl. Lokietki, (dim. de Lokcie), petits coudes ”mažos alkūnės”, dar nereiškia, kad žodis strubis yra turėjęs ”alkūnės” reikšmę. Tad Daukanto strubis reikšmė ”kas mažo ūgio, neūžauga”, o ne reikšme ”alkūnė” laikytinas pasenusiu žodžiu, archaizmu. Antrasis žodis — a u k l ė s. Minėtame straipsnyje J. Kruopas tarp pasenusių žodžių iš S. Daukanto Žodyno nurodo ir aukles ”batai”. Daukanto straipsnis trumpas: Kamasze, aukles (T. 1. P. 468). LKŽ I² 474 pateikia keturias žodžio auklė reikšmes (greta homonimo auklė ”nešiotė, vaikų auklėtoja”): 1. ”virvelė naginei ar vyžai prie kojų pririšti; apivaras”; 2. ”virvė, virvelė”; 3. ”kojinė be galvos ar trumpu riešu”; 4. ”autas”. Minėtame Ropelewskio žodyne, iš kurio Daukantas nusirašė ir žodį Kamasze, reikšmė pateikiama viena — guêtres ”getrai”. Tad S. Daukantas turbūt neturėjo galvoje reikšmės ”batai”. Čia ir kitur jo raštuose auklės var- 185 tojamos trečiąja (iš čia ”getrai”) ir ketvirtąja LKŽ reikšmėmis, plg. Daukanto žodyno Pótkamasze, pùsaukles (T. 2. P. 474) – pranc. demiguetres; Nagolenica, aukle. arba karejwio czebatas (T. 2. P. 22) – pranc. cuissard ”antšlaunis, koją dengianti šarvo dalis”); taip pat Daukanto ”Būdo” sakinį wytóro sau stajbius witnonomis tejpat joudomis aukliemis nu kóksznių lig pat kėlių (P. 40). Galima palyginti ir su įrašu, esančiu Daukanto pastabose dėl F. Nesselmanno (Nesselmann) žodyno. Aukle, pl. aukles f. (Lietuvių kalbotyros klausimai, 1961. T. 4. P. 313), kur S. Daukantas koregavo tik Nesselmanno pateiktą formą Auklys, bet reikšmės netaisė, o reikšmę Nesselmannas nurodęs tokią: blau und schwarz gestreifte wollene Bänder, welche die Frauen statt der Strümpfe um ihre Waden wickeln ”mėlynai ir juodai dryžuotos juostos, kurias moterys vietoj kojinių vyniojasi sau apie blauzdas”. Tad Daukanto auklėms nederėtų teikti reikšmės ”batai”. ETIMOLOGINIS LATVIŲ KALBOS ŽODYNAS 1992 metais Rygos leidykla ”Avots” išleido Konstantino Karulio parengtą dviejų tomų latvių kalbos etimologinį žodyną (Latviešu etimoloģijas vārdnīca. I. A-O. II. P-Ž. Rīga ”Avots”). Žodyno mokslinis redaktorius Sankt Peterburgo kalbininkas Nikolajus Andrejevas. Recenzentai vilnietis Simas Karaliūnas ir maskvietis Vladimiras Toporovas. Veikalas, be kita ko, 1993 metais Rygoje buvo apgintas ir kaip habilituoto daktaro disertacija. Suprantama, tai neeiline baltų kalbotyros įvykis: tokio veikalo jau seniai laukė ne tik latvių, bet ir lietuvių kalbininkai, o apskritai ir kitų šalių baltistai. Lig(i) šiol pats geriausias latvių etimologijų šaltinis buvo Janio Endzelyno pastabos Karlio Mūlenbacho latvių kalbos žodyne ir šio žodyno papildymuose (Latviešu valodas vārdnīca. Red., pap., turpinājis J. Endzelins. I–IV. Rīga, 1923–1932; Endzelīns J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai. I-II. Rīga, 1934–1946). Trumpą latvių kalbos etimologinį žodynėlį buvo išleidęs Nikolajus Lapinis (Latviešu vārdu etimoloģija. I–III. Rīga, 1967–1975). Yra žinių, jog XIX a. aštuntajame dešimtmetyje etimologinį latvių kalbos žodyną rengėsi rašyti ir pirmosios mokslinės latvių kalbos gramatikos autorius, vokiečių kilmės latvių kalbininkas, Duobelės pastorius Augustas Bielenšteinas (Bielenstein, 1827–1907). Prieš Antrąjį pasaulinį karą žymus latvių leidėjas Ansis Gulbis buvo pasiryžęs leisti etimologinį žodyną. Šiam darbui atlikti J. Endzelynas buvo net rekomendavęs kalbininką Žaną Graudą (1896–1971). Pastaraisiais dešimtmečiais latvių etimologijos srityje gal sėkmingiausiai darbavosi Rygos ir Getingeno universitetų auklėtinis, vėliau dėstęs Švedijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose Benjaminas Jėgeris (Jegers). Tačiau šis kalbininkas, duoną daugiausia pelnęs iš germanistikos, atsidėti vien latvių kalbos etimologijos studijoms, gaila, neturėjo sąlygų. Suprantama, ypač gera atrama rašančiam latvių kalbos etimologinį žodyną yra ir E. Fraenkelio ”Lietuvių kalbos etimologinis žodynas” (Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1955–1965). Žmonėms, mažiau susipažinusiems su latvių kultūra, tam tikrą nuostabą 186