Simono Daukanto „strubis“ ir „auklės“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Pastabos. Recenzijos Anmerkungen. Rezensionen Giedrius SUBAČIUS SIMONO DAUKANTO STRUBIS IR. AUKLĖS Šiomis pastabomis norima patikslinti dviejų S. Daukanto vartotų žodžių reikšmes. Pirmasis žodis — s tr u b i s. Didžiojo lietuvių kalbos žodyno (LKZ XIII 997) vyr. giminės daiktavardis strubis teturi vienos eilutės straipsnį: "strūbis sm. (2) LKK IV 306 (S. Dauk.) alkūnė". Tad jis užrašytas tik iš vieno šaltinio "Lietuvių kalbotyros klausimuose" išspausdinto Jono Kruopo straipsnio "S. Daukanto leksikografiniai darbai” ir paimtas iš S. Daukanto "Lenkų-lietuvių kalbos žodyno". J. Kruopo jis pateiktas tarp pasenusių žo- džių reikšme "alkūnė"“. S. Daukanto žodyne T. I, p. 639 yra toks straipsnis: ? Lokietek, alkune, strubis. Lokietki, lokcie, alkunes”. J. Kruopo, matyt, zodziai alkuné ir strubis buvo palaikyti sinonimais. Tačiau, kaip rodo visa Daukanto žodyno sandara, taip galėjo būti nurodytos ir skirtingos lenkiško žodžio reikšmės. Savo žodyno lenkiškų žodžių registrą Daukantas nurašinėjo nuo Stanisla- wo Ropelewskio lenkų-prancūzų kalbų žodyno. Tad pagal jį galima atstatyti žodžio reikšmes. ; Į prancūzų kalbą Lokietek Ropelewskis verčia nain "neužauga", pygmée "nykštukas, pigmeéjas”, bout d'homme "labai mažo ūgio žmogus". Kadangi LKŽ homonimo strubis, -ė reikšmė iš vadinamojo M. Niedermanno žodyno nurodoma ir "kas strubas”, o būdvardis strubas, -a "trumpas, -a; mažas, - a" žinomas ir iš gyvosios kalbos, matyt, derėtų Daukanto strubiui nustatyti reikšmę "kas mažo ūgio, neūžauga". Nors Ropelewskio straipsnyje toliau aiš- kinama: pl. Lokietki, (dim. de Lokcie), petits coudes "mažos alkūnės", dar nereiškia, kad žodis strubis yra turėjęs "alkūnės" reikšmę. Tad Daukanto strubis reikšme "kas mažo ūgio, neūžauga", o ne reikšme "alkūne" laikytinas pasenusiu žodžiu, archaizmu. Antrasis žodis — auklės. Minėtame straipsnyje J. Kruopas tarp pa- senusių žodžių iš S. Daukanto Žodyno nurodo ir aukles "batai". Daukanto straipsnis trumpas: Kamasze, aukles (T. 1. P. 468). LKZ I? 474 pateikia keturias žodžio auklė reikšmes (greta homonimo auklė "nešiotė, vaikų auklė- toja”): 1. "virvelė naginei ar vyžai prie kojų pririšti; apivaras”; 2. "virvė, virvele": 3. "kojinė be galvos ar trumpu riesu”; 4. "autas". Minėtame Ropelewskio žodyne, iš kurio Daukantas nusirašė ir žodį Ka- masze, reikšmė pateikiama viena — guéires "getrai". Tad S. Daukantas tur- būt neturėjo galvoje reikšmės "batai". Cia ir kitur jo raštuose auklės var- 185 tojamos trečiąja (iš čia "getrai") ir ketvirtąja LKŽ reikšmėmis, plg. Dau- kanto žodyno Polkamasze, pūsaukles (T. 2. P. 474) — pranc. demiguétres; Nagolenica, aukle. arba karejwio czebatas (T. 2. P. 22) — pranc. cuissard "antšlaunis, koją dengianti šarvo dalis"); taip pat Daukanto "Būdo" sakinį wytoro sau stajbius wilnonomis tejpat joudomis aukliemis nu kolkszniū lig pat kėliū (P. 40). Galima palyginti ir su įrašu, esančiu Daukanto pastabose dėl F. Nesselmanno (Nesselmann) žodyno. Aukle, pl. aukles f. (Lietuvių kalbotyros klausimai, 1961. T. 4. P. 313), kur S. Daukantas koregavo tik Nesselmanno pateiktą formą Auklys, bet reikšmės netaisė, o reikšmę Nesselmannas nurodęs tokią: blau und schwarz gestre:fte wollene Būnder, welche die Frauen stait der Strimpfe um thre Waden wickeln "mėlynai ir juodai dryZuotos juostos, kurias moterys vietoj kojinių vyniojasi sau apie blauzdas”. Tad Daukanto auklems nederėtų teikti reikšmės "batai". ETIMOLOGINIS LATVIŲ KALBOS ŽODYNAS 1992 metais Rygos leidykla ” Avots” išleido Konstantino Karulio parengtą dviejų tomų latvių kalbos etimologinį žodyną (Latviešu etimologijos vardnica. I. A-O. II. P-Ž. Riga "Avots"). Žodyno mokslinis redaktorius Sankt Peter- burgo kalbininkas Nikolajus Andrejevas. Recenzentai vilnietis Simas Kara- liūnas ir maskvietis Vladimiras Toporovas. Veikalas, be kita ko, 1993 metais Rygoje buvo apgintas ir kaip habilituoto daktaro disertacija. Suprantama, tai neeilinis baltų kalbotyros įvykis: tokio veikalo jau se- niai laukė ne tik latvių, bet ir lietuvių kalbininkai, o apskritai ir kitų šalių baltistai. Ligi šiol pats geriausias latvių etimologijų šaltinis buvo Janio En- dzelyno pastabos Karlio Miūlenbacho latvių kalbos žodyne ir šio žodyno pa- pildymuose (Latviešu valodas vardnica. Red., pap., turpinajis J. Endzelins. I-IV. Riga, 1923—1932; Endzelins J., Hauzenberga E. Papildinajumi un la- bojumi K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai. I-II. Riga, 1934— 1946). Trumpą latvių kalbos etimologini žodynėlį buvo išleidęs Nikolajus Lapinis (Latviešu vardu etimologija. I-III. Riga,1967—1975). Yra žinių , jog XIX a. aštuntajame dešimtmetyje etimologinį latvių kalbos žodyną rengėsi rašy- ti ir pirmosios mokslinės latvių kalbos gramatikos autorius, vokiečių kilmės latvių kalbininkas, Duobelės pastorius Augustas Bylenšteinas (Bielenstein, 1827—1907). Prieš Antrąjį pasaulinį karą žymus latvių leidėjas Ansis Gulbis buvo pasiryžęs leisti etimologinį žodyną. Šiam darbui atlikti J. Endzelynas buvo net rekomendavęs kalbininką Žaną Graudą (1896—1971). Pastaraisiais dešimtmečiais latvių etimologijos srityje gal sėkmingiausiai darbavosi Ry- gos ir Getingeno universitetų auklėtinis, vėliau dėstęs Švedijoje ir Jungtinė- se Amerikos Valstijose Benjaminas Jėgeris (Jegers). Tačiau šis kalbininkas, duoną daugiausia pelnęsis iš germanistikos, atsidėti vien latvių kalbos eti- mologijos studijoms, gaila, neturėjo sąlygų. Suprantama, ypač gera atrama rašančiam latvių kalbos etimologinį žodyną yra ir E. Fraenkelio "Lietuvių kalbos etimologinis žodynas" (Litauisches etymologisches Worterbuch. Hei- delberg-Gottingen, 1955—1965). Žmonėms, mažiau susipažinusiems su latvių kultūra, tam tikrą nuostabą 186