Dvibalsio „ui“ kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Nijolė ČEPIENĖ DVIBALSIO UI KILMĖ SKOLINIUOSE IŠ VOKIEČIŲ KALBOS Lietuvių kalbos skoliniuose iš vokiečių kalbos vietoj šaknies u kai kuriuose žodžiuose yra ui. Sie žodžiai su ui užrašyti jau nuo XVII a. Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose bei vartojami dabartinėse vakarinėse lietuvių tarmėse. Tyrinėtojai diftongo ut atsiradimą laikė neaiškiu arba abejojo garso 1 isi- terpimu. K. Būgai! buvo neaiškus ui skolinyje rūikis "sijonas". Jis aiškino, kad žemaičiai gavę šį žodį iš vokiečių per kuršius. Kuršių kalboje turėjęs būti *rukis, o lietuvių ruikis atsiradęs, iterpus i. J. Otrebskis® dvejojo dėl ui skoli- nyje ruimas "erdvė, laisvas laukas“. Iš kur kilo ruimas ir jo vediniai, abejojo ir K. Alminauskis®. Jis manė, kad ruimas galėjo atsirasti dėl veiksmažodžio ruimuoti "padaryti vietos", kilusio iš Prūsijos vokiečių raime "t.p.*, įtakos, arba garsas i yra įsiterpęs lietuvių kalboje. E. Fraenkelis* aiškino, kad wi žodyje luttūoti "kanklėmis groti" yra atsiradęs dėl garsų imitacijos ar liaudies etimologijos, priderinus prie lietuvių luttuoti "(su moliu) užglaistyti, užtepti“. Šio straipsnio tikslas pabandyti paaiškinti, kodėl skoliniuose iš vokiečių kalbos šalia formų su ū šaknyje yra ir formos su ut. Be skolinio rūmas reikšme "dideli, puošnūs namai", vartojamo vakarinėse, o reikšme "gyvenamasis namas“ — rytinėse lietuvių tarmėse“, yra tos pačios šaknies žodis ir su ui: ruimas (ruimas) "erdvi laisva vieta; patalpa, kamba- rys”, užrašytas Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a. bei vartojamas vakarinėse tarmėse (Prk, Mrj, Trg, Lkč, Snt, Kté). Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių kalboje randame formų su ūir ua [ui], kurios turbūt ir pateko į lietuvių kalbą, plg. Rytų Prūsijos vokiečių rūme? "plynas laukas" ir rūom' a, pig u ų 1 Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958—1959. T. 1. P. 302. T. 2. P. 304. ?Otr ębski J. Gramatyka języka litewskiego. Warszawa, 1958. T. 1. S. 178. 3 A Ilminauskis K. Die Ge manismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnworter im Litauischen /toliau — Alm /. K., /1934/. S. 113. Ba . F t ge n k el E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Gottingen, 1962. i Plg. rūmai "dideli, puošnūs namai", randamą raštuose (Bb? Mr 15, 16, S. Dauk.), vartojamą tarmėse bei bendrinėje kalboje. Sutrumpinimai kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. ®Mitzka W. Ostpreussisches Niederdeutsch nordlich vom Ermland /toliau — Mitzka 1919/ //Deutsche Dialektgeographie. Heft 6. Marburg, 1919. §48. N atau O. Mundart und Siedelung im nordéstlichen Ostpreuien /toliau — Natau/. Konigsberg und Berlin, 1937. §42. 158 "patalpa, erdvė, vieta", naujosios nyderlandų ruim® "patalpa, laisva vieta”. Lietuvių kalboje pastebėta dar tos pačios šaknies veiksmažodžių su ū bei ui, plg. rūmyti "daryti vietos" J, prarūmyti "padaryti vietos" Pšl, Grž, Kri, surūmyti "sutalpinti" Pš, Krp, prarūminti "padaryti vietos" Grž ir įšruimyti "padaryti vietos" BB1 Mak 10, 32, ruim(ū)oti "t.p." O, K, N, J, atruim(t)oti "atituštinti, atlaisvinti” R II 37, K I 113, N, LC 1887, 15, sruim(4i)oti "pa- daryti vietos, atituštinti; išvalyti" R II 287, MZ II 383, N, K, K. Donel., Prk. Jų pamatas tikriausiai yra v.v.z. rumen’ "palikti vietą, išeiti" , ruimen'®. Greta formų rūlis!!, rulijs "volas", paplitusių šiaurinėse ir vakarinėse tar- mese, vartojamos taip pat formos su wi: ruilis (rūilis) "velenas, volas žemei lyginti" Y1, Ms, Akm, Brs, Lž, Žg, Krp. Net iš tos pačios vietos (Ylakių) yra užrašytas žodis su u ir ut. Dėl kilmės plg. Pr. vok. rul "ratukas, velenas, ri- tė, (skalbinių) bruzkos, mogliai” (Alm (PrW)), v.v.ž. rulle "ratukas, velenas, rulonas (popieriaus)” (Mnd. W. III 526). Be formos bulius "veislinis jautis*, nuo XVI a. Rytų Prūsijos lietuvių raštuose ir tarmėse vartojama ir forma builis /K/, S. Dauk., M. Valané., Mit. I 51, Kel. 1881, 198, Grg. Sie žodžiai yra pasiskolinti iš Pr. vok. Bull, "Boll "t. p. » (Fr 94), bol "t. p.” (Mitzka 1919, 125), plg. v.v.ž. bulle "t.p.". Formos su ui greičiausiai nėra atsiradusios lietuvių kalboje, bet taip buvo tariamos vokiečių. A. Lasch (Lasch 43), nagrinėjusi vidurinę vokiečių že- maičių kalbą raštijos paminkluose, teigė , kad XVI a. po ilgos pertraukos saksų žemėje kai kurių autorių darbuose vėl pasirodė ui. Brandenburgo tais mėje buvo ū, we garsai, kurie galėtų būti paaiškinami anot W. Mitzkos!? ii kalbos įtaka. Dabartinėje olandų kalboje yra ut, frizų kalboje wa, 02 garsai!*. Kaip žinoma, Rytų Prūsijoje apsigyveno nyderlandai 4, Didžioji dalis Rytų Prūsijos vokiečių kalbėjo vokiečių žemaičių kalba. Ry- tų Prūsijos rytinėje dalyje vokiečių kalbos ū prieš nosinius, sklandžiuosius priebalsius ir w uždarame skiemenyje buvo diftongizuojamas į ūs!“. Raštuo- se 2 galėjo būti ir nerašomas. Šis vokiečių us galėjo būti tariamas kaip [ui]. Vidurinėje vokiečių žemaičių kalboje us ir ui nesiskyré!®. Todėl, kaip lietuvių žodžiai rutmas (rūimas), ruimyti, kuriems rastos pamatinės vokiečių kalbos formos su us /ui/, taip ir žodžiai ruilis (rūilis), builis su ui galėjo būti pasisko- ŠKlu ge F. Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache. Berlin, 1957. S. 5 ši. Schiller K.,Lūbben A. Mittelniederdeutsches Worterbuch /toliau — Mnd. W./. Bd 3. Bremen, 1875. S. 528. 10 1, a sc h A. Mittelniederdeutsche Grammatik /toliau — Lasch/. Halle (Saale), 1914. §46. ą 11 Rūlis ir ruilis vartojami dar kitomis reikšmėmis, žr. LKŽ XI 911—912, 45—946. ?Mitzka W. Deutsche Mundarten. Heidelberg, 1943. S. 65. KyssmeHn ko IO. K. PorHonornyeckas B3BOJIIP0UHA Fr'epMAHCKHX S3BIKOB. Jlenuxurpan, 1991. C. 92, 96. Ziesemer W. Die ostpreussischen Mundarten. Breslau, 1924. S. 102, 108, 117 Mitzka VW. Deutsche Mundarten. S. 72—73. 5 Natau, 83, 40, 42, 50. 16 Lasch, §22. 159 linti iš Rytų Prūsijos vokiečių tarmių, turinčių po u prieš nosinį ar sklandųjį priebalsį įtarpą a [4]. Tačiau lietuvių skoliniuose randame įterpta + po u ne tik prieš sklandžiuo- sius ar nosinius, bet ir prieš kitus priebalsius, antai: be mūzė “skysta košė, miltų sriuba; kankoliene” N, KZ, Prk, Slu, mužė R II 84, yra ir forma muizé "t.p.", užrašyta Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a. bei vartojama tarmėse (Prk, Rg). Kaip matome, iš tos pačios vietos (Priekulė) užrašytas žodis su wir ui. Šių skolinių pamatas yra Pr. vok. mūs "kisielius, tyrė, miltų sriuba" (Fr II 80), plg. vidurinės, naujosios nyderlandų moes (Kluge 494). Be formos šliuzė "šliuzas" O 451, turima taip pat formos šliūižė "t.p." C, O, R II 311, MŽ II 416, N, K, KŽ, šliūižės, pl. Klp, Prk, kurios yra kilusios iš Prūsijos vokiečių šlūse "t.p." „Kai kuriuose skoliniuose vokiečių ū pakeičiamas tik dvibalsiu ui, pvz.: luitas "kanklės" NdZ, luttūoti "kanklėmis groti" NdZ, FrnW. Dėl šių žodžių kilmės plg. v.v.ž. lute "liutnė (tokios kanklės)" (Mnd. W. II 754). Tikriausiai neteisus E. Fraenkelis, ut atsiradimą žodyje luttūot:i "kanklėmis groti" sieda- mas su garsų imitacija ar liaudies etimologija, priderinus prie lietuvių luitūoti "(su moliu) užglaistyti, užtepti“. Skolinys rūikis (ruikis), paplitęs žemaičių tarmėse reikšme "pakulinis sijonas (ppr. trumpokas, su klostémis)” Kv, Zr, Sg, Šv, Žv, Šlu, "storas pakulinis audeklas" D. Pošk., J, Up, Vdk, tikriausiai kilo iš Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių roak "sijonas" (Mitzka 1919, 123), plg. v.v.ž. rock "viršutinis apdaras“ (Mnd. W.), n.v.a. Rock "sijonas, švarkas“. Kažin ar neklydo K. Būga, aiškindamas, kad ruikis pasiskolintas iš kuršių *rukis, lietuvių kalboje įterpus 7. Galbūt ne tik prieš nosinius ir sklandžiuo- sius, bet ir prieš kitus priebalsius po u įsiterpdavo garsas i. Be to, Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių u uždarame skiemenyje buvo tariamas kaip u arba o. Paprastai tariamas u prieš nd, nt, ©, k (< kk); prieš [ taip pat dažniausiai | u. Garsai o, 6 galėjo būti diftongizuojami į 09 [0d'”. Tas pats žmogus ga- lejes tarti tiek monoftonga, tiek diftonga. Miestiečiai del vokiečių aukštaičių kalbos įtakos tardavę paprastai monoftongą. Ypač lengvai įsiterpdavo 2[1] vienskiemeniuose, priebalsiu besibaigiančiuose žodžiuose. XIX a. rašyboje | nebuvo ženklo 0s. Bet neaišku; ar polinkis diftongizuoti yra vėlesnis, kaip leidžia spėti garso nevienodas tarimas, ar ankstesni rašytojai nežymėjo diak- ritinio ženklo. Rytų Prūsijos vokiečių tarmėse vietoj oa galėjo būti tariamas Iš XVI a. raštų žinomas lietuvių kalboje skolinys stuire "laivo vairas" BB Jok L 3, 4, kurio pamatas yra v.v.z. stūr, sture "t.p." (Mnd. W. IV | 452). Rytų Prūsijos kai kurių vokiečių tarmių žodžiuose prieš r atvirame skiemenyje po ū atsirasdavo individualiai pereinamasis garsas a. Palyginki- me Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių žodžius: brusri "alaus darykla" (Natau 23), būosro "valstietis" (Mitzka 1919, 133). Todėl lietuvių stuiré galėtų būti kilęs iš vokiečių tarminės formos su us šaknyje. | Taigi minėtuose skoliniuose dvibalsis ut atsirado ne dėl vienokio ar kitokio lietuvių kalbos poveikio; jis buvo tariamas Rytų Prūsijos vokiečių, iš kurių tarmių tie žodžiai pateko į lietuvių kalbą. IT Mitzka 1919, $28, 33, 45, 52, 195; Natau, $3, 15, 27, 40, 47. 160 HERKUNFT DES DIPHTONGS UI IN DEN LEHNWORTERN AUS DEM DEUTSCHEN Zusammenfassung In der litauischen Sprache gibt es deutsche Lehnworter mit u und ui in der Waurzel, Z. B.: mūzė, mūžė und muizé, muizé "Mus, dūnner Bre, Mehisuppe?, rūmas, rūmai " groBes schmuckes Haus, Palast” und raimas (ruimas) ” geraumiger, freier Platz; Raum, Zimmer”, rūmyti und rdaimyti “raumen” , rūlis und ruilis ” Rolle, Walze”, Saline und. builis ” Bulle”. Die Formen mit u und uz findet man in den litauischen Schriften vom XVH. Jh., die in ehemaligem Ostpreuflen verfat wurden. Die gegenwartigen westlichen Mundarten haben auch die Lehnwérter mit ui. Sogar im demselben Wohnort kom. men die beiden Varianten vor, z. B.: mūžė, muize (Priekulė), rūlis, ruilis (Y lakiai). Manche Lehnworter haben nur ui in der Wurzel: luitas "Laute", luitdot: "auf der Laute spielen”, stuire ” Steuer (des Schiffes)”. Die Sprachforscher (K. Buga, K. Alminauskis, J. Otrgbskis) hielten die Entste- hung des Lautes 1 fur unklar oder uberhaupt zweifelten an seine Einschiebung. Aber nach der Erforschung der deutschen Grundworter wurde erschlossen, da manche deutsche Mundarten Ostpreuens auch ū und 48 [ui] in der Wurzel hatten. Im Ostge- biet war ū vor Nasalen, Liquiden und vor w in geschlossener Silbe zu #8 diphtongiert worden. Vor rin offener Silbe nach 4 konnte auch als Ubergangslaut 2 [1] in manchen Mundarten erscheinen. Der unechte Diphtong stellte sich auch nach o, deshalb litauisches Lehnwort rūikis (rutkis) " Rock” konnte aus dem Niederpreussischen rook stammen. Man kann also behaupten, dal ui in den deutschen Mundarten Ostpreuflens, aber nicht in der litauischen Sprache entstanden ist. 161