Simono Stanevičiaus tekstų daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Albertas ROSINAS SIMONO STANEVIČIAUS TEKSTŲ DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPŲ HIERARCHIJA Jau daugiau kaip prieš 15 metų lingvistinėje literatūroje buvo iškelta mintis, kad lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimas tiek sinchroninio, tiek diachroninio pobūdžio darbuose tiriamas tradicinių lietuvių kalbos linksniuočių tvarka ir kad ta tvarka yra visai nemotyvuota ir sąlyginė, nes neatsižvelgia nei į daiktavardžių giminės, nei į formų panašumą 1. Kad kalbos sistemoje egzistuoja ne tik sąlyginė, bet ir natūrali linksniavimo tipų tvarka, rodo diachroniniai tyrimai, iš kurių matyti, kad vieni kitiems įtaką daro tik tam tikrų kamienų žodžiai: a kamienas — u kamienui, įa ir ė kamienas — i kamienui, į ir iš dalies įa kamienas — priebalsiniams kamienams ir t.t. Tačiau nepastebėta, pavyzdžiui, nė mažiausio ā ir ē kamienų poveikio u ar įu kamienams. Tie linksniavimo tipai, tarp kurių yra diachroninė ir sinchroninė sąveika, kalbos sistemoje turi būti greta arba jau bent netoli vienas kito [Girdenis, Rosinas 1977, p. 338]. Priėmus šią prielaidą, darosi aišku, kad patikimiausias kriterijus, leidžias nustatyti natūralią linksniavimo tipų klasifikaciją, jos tarpusavio hierarchiją, yra sutampančių galūnių dažnis. Tapčiausiomis galūnėmis laikomos ne tik visai vienodos galūnės, bet ir tokios, kurios skiriasi automatiška fonologine kaita a : e, ā : ē, taip pat galūnės, atsiradusios po sisteminio trumpėjimo ir turinčios ”senesnį” ir naujesnį fonetinį variantą (pvz., S. Stanevičiaus tekstų (i)ā ir ē kamieno vardžodžių daugiskaitos naudininko galūnės -uoms (rašoma -om’s) ir -ums) 2. Turėdamas tai galvoje, S. Stanevičiaus tekstų daiktavardžių linksniavimo tipų hierarchijai tirti svarbiausiu linksniavimo tipų indikatoriumi pasirinkau sutampančių galūnių skaičių (m) gretimose paradigmose (”kamienuose”). Pavyzdžiui, bendrinės kalbos daiktavardžių spiečius ir papūpys paradigmose yra 8 sutampantys linksniai — taigi tų paradigmų panašumo indikatorius (m) yra lygus 8. Tačiau toks paprastas indeksas būtų ne visai tikslus, nes: 1) tokios galūnės, kaip daugiskaitos kilmininkas, yra bendros visiems linksniavimo tipams; 2) vienaskaitos šauksmininkas smarkiai įvairuoja, priklauso nuo konkrečių žodžių ar net situacijų; 3) ne visų linksnių dažnis tekste (kartu 1 Plačiau žr. [Girdenis, Rosinas, 1977, p. 338]. 2 Šiame darbe galūnės suvokiamos tradiciškai — jos neskaidomos į kamiengalį (”priešgalūnį”) ir ”tikrąją” galūnę. Apie tokios interpretacijos galimybę žr. [Girdenis, Rosinas, 1977, p. 340]. 112 ir svoris sistemoje) yra vienodas; negalima lyginti tokių centrinių linksnių, kaip vienaskaitos vardininkas, kilmininkas bei galininkas ir tokio periferinio linksnio, kaip daugiskaitos vietininkas, dažnio (ir svorio). Pirmojo ir antrojo netikslumo galima išvengti, eliminuojant iš paradigmų šiuo atžvilgiu anomaliskus linksnius — šauksmininką ir daugiskaitos kilmininką. Trečiąjį netikslumą galima sušvelninti, įsivedus tam tikrą pataisą (pᵢ), tiesiog ar netiesiog atspindinčią sutampančių linksnių dažnį rišliame tekste [Girdenis, Rosinas, 1977, p. 339]. Tirdamas S. Stanevičiaus tekstų daiktavardžių linksniavimo tipų hierarchiją, po įvairių bandymų nustatau, kad tokios pataisos vaidmenį vienaskaitos linksniams gali atlikti trupmena, apytikriai lygi dvigubam atitinkamų linksnių santykiniam dažniui rišliame tekste, o daugiskaitos linksniams — pusei vienaskaitos linksnių atitinkamos pataisos. Be to, natūralius linksnių dažnio duomenis gerokai suapvalinau (žr. 1 lentelę). 1 lentelė S. Stanevičiaus tekstų linksniavimo tipų indeksų panašumo pataisos Vienaskaita　 Daugiskaita V.　0,50　0,20 K.　0,60　— N.　0,10　0,05 G.　0,50　0,25 Įn.　0,15　0,05 Vt.　0,15　0,05 Šios pataisos pridedamos prie indekso, rodančio dviejų skirtingiems kamienams priklausančių linksnių galūnės tapatumą. Sutrumpintai šiuos skaičiavimus galima aprašyti formule I = m + ∑ pᵢ, kur m — sutampančių linksnių galūnių skaičius, pᵢ — konkretaus linksnio pataisa. Linksnių dažnio skaičiavimai atlikti iš šių S. Stanevičiaus tekstų: ”Szeszes pasakas Symona Stanewiczes” (Wylniuje, 1829, su prakalba, 16 p.), ”Daynas žemaycziu” (Wylniuje, 1829, 63 p.), ”Apey darima walge ysz kiarpiu islandu” (Wyjlniuy, 1823, 22 p.) ir ”Historyia Szwenta” (Wylniuje, 1823, 70 p.). Tekstų apimtis — 171 puslapis. Stilistiniu požiūriu tekstai nevienodi. Juos sudaro originalios kūrybos tekstai, tautosakos, tiksliau liaudies dainų tekstai, dalį tekstų sąlygiškai galima priskirti populiariam moksliniam stiliui. Tai paties autoriaus kurti tekstai (pasakėčių ”Prakalba”, dainų ”Pratar ymas”). Du tekstai (”Apey darima 113 walge ysz kiarpiu islandu” ir ”Historyia Szwenta”) yra vertimai. Pirmasis iš jų galėtų būti priskirtas mokslo popularizacijos tekstams, o antrasis — beletristikos. Atlikus linksnių dažnio skaičiavimus, pasirodė, kad dažniausias linksnis S. Stanevičiaus tekstuose yra. kilmininkas (vns. kilm. 29%, dgs. kilm. 38%). Antrasis pagal dažnį yra vienaskaitos vardininkas (27%) ir daugiskaitos galininkas (25%). Didelį kilmininko dažnį S. Stanevičiaus tekstuose greičiausiai nulėmė kai kurių tekstų mokslinis pobūdis 3. Tiriant S. Stanevičiaus tekstų linksniavimą, iškilo tam tikrų keblumų: 1) S. Stanevičiaus tekstai rašyti pietinių žemaičių vidukliškių šnektos pagrindu; toje šnektoje (kaip visoje žemaičių tarmėje) vardažodžio nekirčiuotosios galūnės yra sutrumpėjusios ir dažnai turi kitos kokybės vokalizmą, negu kirčiuotosios; 2) tas trumpėjimas suvienodino kai kurias skirtingos kilmės galūnes ir sukėlė įvairius morfologinius procesus, dėl kurių susipynė ”baritoniniai” i kamieno ir ”baritoniniai” ē ir iā kamienų daiktavardžiai; 3) todėl linksniavimo tipus, kur buvo įmanoma, skirsčiau tik pagal ”oksitoninius” žodžius, darydamas išimtį iu kamienui, kuris neturi ”oksitoninių” formų, ir tiems atvejams, kai ”oksitoninių” kurio kamieno formų neužfiksuota S. Stanevičiaus tekstuose; 4) kai kurias linksnių formas pateikiu rekonstruotas pagal S. Stanevičiaus tekstų linksniavimo sistemą. S. Stanevičiaus tekstų ”oksitoniniai” daiktavardžiai linksniuojami taip: a kamienas ia₁ kamienas V. szin’s jawaw sweczias *swetey K. szina jawù kiala *swecziu N. Diewuy jawåns swecziuy *swetēm G. Diewa jawus kiala kialus Įn. layku jaways keliu klejeys Vt. kalne jawùse kialie kraujuse įa₂ kamienas ā kamienas V. žaltis riszey rasa dinas K. *žalce sopulu žimòs dinu N. žalcz iuy *petēms kalbay daynùms G. buri burius žima dinas Įn. buriu peteys kalbà mierom’s Vt. burie Žemaycziuse dino kalbose įā kamienas ē kamienas V. paty, žynia paczes dubie žiwes K. žynios kancziu dubies žiw iu N. paczey *pacziums *dubey gymyniems G. žyne *paczes dube žoles Įn. kancze marcz ioms garbe gism iemys 3 Statistiniai skaičiavimai rodo, kad linksnių dažnis priklauso nuo to, kuriam funkciniam stiliui priklauso tekstas. Pavyzdžiui, S. Klavinos atlikti latvių kalbos linksnių dažnio skaičiavimai rodo, kad mokslinio pobūdžio tekstuose dažniausiai vartojamas kilmininkas (apie 40%), o grožiniuose tekstuose — vardininkas (apie 37%), (kilmininkas čia tesudaro apie 21%), žr. [Клявина, 1976, с. 51—52]. 114 Vt. waldžio *kancziose *dubie *dubiese im kamienas if kamienas V. *dantys žwierys dalys dãlys K. gialžis dantu dalis dalù N. *dancziuuy *dantyms *szaley awyms G. zwiery *dantys daly dalys Įn. wagymy wagymys ugnymy szalymys Vt. *dantie *dantyse dalie szalyse u kamienas iu kamienas V. sunus sumus waysius waysey K. sunaus sunu waysiaus ãmžiu N. sunuy *sunams karaluy *waysems G. sunu sunus waysiu waysius Įn. sunumy *sunumys karalum *wayseys Vt. dangu *turguse pawojų *pawojuse Cm kamienas Cf kamienas V. wandù wandenys sesu *seserys K. wandens akmenu sesers *seseru N. *pimeniuy pimen yms dukterey *dukter yms G. akmeni wandenys duktery *dukterys Įn. wãndeniu pimenymys *sesere *dukterymys Vt. wandenie *wandenu se⁴ *seserie *dukteryse Binariškai palyginęs S. Stanevičiaus tekstų daiktavardžių linksniavimo visas paradigmas ir atlikęs skaičiavimus, gavau tokius rezultatus (žr. 2 lentelę). Lentelėje skaičiai stulpelių ir eilučių susikirtimo taškuose reiškia atitinkamų kamienų panašumo indeksą. Iš lentelės matyti, kad pagal panašumą linksniavimo tipus galima surikiuoti šia eile: u, įu, a, įa₁, įa₂, im, if, Cm, Cf, ē, įā ir ā ir skirstyti į tris klases, kurių ribos eitų tarp įa₂ ir im, Cf ir ē kamienų. Tiksliau išryškinti paradigmų tarpusavio santykius padeda hierarchinio grupavimo metodika. Parankiausias iš trijų galimų būdų yra vadinamasis maksimumų metodas. Atlikęs pagal šį metodą visas grupavimo procedūras, gavau tokią binarinę S. Stanevičiaus tekstų daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikaciją (žr. 1 brėžinį). Kaip matyti, S. Stanevičiaus tekstų daiktavardžiai pagal linksniavimo tipų panašumą iš tikrųjų skyla į tris pagrindines klases. Pirmajai priklauso u, įu ir a, įa kamienų daiktavardžiai, antrajai — i ir priebalsinių kamienų daiktavardžiai, trečiajai — ē, įā ir ā kamienų daiktavardžiai. Nesunku pastebėti, kad visi pirmosios klasės žodžiai yra vyriškosios giminės, antrosios klasės žodžiai — vyriškosios ir moteriškosios giminės, o trečiosios klasės žodžiai — moteriškosios giminės (išskyrus retas išimtis: dėdė, valkata ir pan.). Vadinasi, S. Stanevičiaus tekstų kalbai būdingi trys pagrindiniai daiktavardžių linksniavimo tipai: I — vyriškasis, II — mišrusis, III — moteriškasis. Kiekvieno 4 Plg. wandenuose StR 331, kuri greičiausiai yra aukštait ybė. 115 1 brėž. S. Stanevičiaus tekstų linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo “medis”. 116 tipo viduje išsiskiria du poklasiai: vyriškajame ryški u, įu ir a, įa kamienų opozicija, mišriajame — i ir priebalsinių kamienų opozicija, o moteriškajame — ā, iā ir ē kamienų opozicija. 2 lentelė S. Stanevičiaus tekstų linksniavimo tipų panašumo indeksai Tipas a | iā1 | iā2 | ā | iā | ē | ¹m | ¹f | u | įu | Cₘ | Cբ a | — | 12,45 | 9,45 | 1,5 | 1,5 | 1,5 | 1,1 | 0 | 4,45 | 6,7 | 3,3 | 0 iā1 | — | 11,6 | 1,5 | 1,5 | 2,65 | 2,65 | 1,15 | 4,45 | 6,7 | 4,45 | 1,15 iā2 | — | 0 | 0 | 1,5 | 3,75 | 2,65 | 4,45 | 6,8 | 5,95 | 2,65 ā | — | 12,1 | 6,2 | 0 | 1,1 | 0 | 0 | 0 | 2,25 iā | — | 6,2 | 0 | 1,1 | 0 | 0 | 0 | 2,25 ē | — | 1,15 | 2,25 | 0 | 0 | 1,15 | 3,4 ¹m | — | 12,5 | 1,1 | 1,1 | 8,3 | 8,25 ¹f | — | 0 | 0 | 7,2 | 9,25 u | — | 11,35 | 1,1 | 0 įu | — | 1,1 | 0 Cₘ | — | 10,4 Cբ | — Atlikti tyrimai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. Stanevičiaus tekstų daiktavardžio linksniavimo tipų ”medis” iš esmės beveik sutampa su dabartinės bendrinės kalbos atitinkamu ”medžiu”, tik yra šiek tiek žemesnis ir rodo, kad daiktavardžių linksniavimo tipai S. Stanevičiaus tarmėje dar tik buvo pradėję panašėti. Jeigu būtų atsižvelgta ir į ”baritoninius” daiktavardžius, linksniavimo tipų panašumas būtų didesnis. LITERATŪRA G i r d e n i s, R o s i n a s, 1977 — G i r d e n i s A., R o s i n a s A. Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos (bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės duomenimis). — Baltistika, 1977, T. 13(2). P. 338—348. К л я в и н я, 1976 — К л я в и н я С. П. Сопоставление статистических характеристик морфологических категорий в функциональных стилях латышского языка. — Valodas sistēma. Rīga, 1976. Lpp. 49—80. HIERARCHY OF THE DECLENSION TYPES OF THE NOUN IN SIMONAS STANEVIČIUS’ TEXTS Summary Statistics indicate that the nouns in S. Stanevičius’ texts fall into three main classes according to the isomorphism of their declension. The first class is represented by masculine nouns, the second — by masculine and feminine and the third — by feminine nouns. It follows that there are three main declension types in the nouns of S. Stanevičius’ texts, i. e. masculine, mixed and feminine, respectively. Each of these three types allows, furthermore, binary subdivision: u, įu :: a, įa (the masculine type), i :: consonant themes (the mixed type) and ā, iā :: ē (the feminine type). The dendrogram of the declension types almost correlates with the corresponding dendrogram of the contemporary literary language, however, the former being a bit lower; this shows that the inflectional types in S. Stanevičius’ dialect entered the process of mutual assimilation. 117