scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Senųjų dvigarsių „an“ (>„ą“), „en“ (>„ę“), „in“ (>„į“), „un“ variantai tam tikrų žodžių šaknyse ir formose

Vytautas Vitkauskas

Full text

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Vytautas VITKAUSKAS VARIANTES DOS ANTIGOS an (>ų), en (>ę), in (>į), un EM CERTAS RAÍZES E FORMAS DE PALAVRAS Como que um enigma é a substituição do segundo elemento desses ditongos pelas vogais i, u e pelas soantes l, r (cf. LD 137, Zinkevičius, 1957, 78). É evidente que não se trata de uma lei fonética firme e consistente; o fenômeno foi observado nos casos seguintes. 1. Os antigos ditongos an, en, un são convertidos nos ditongos ai, ei, ui: brūnšė “peixe-cascudo, peixe-dace” — dialeto do baixo brū:n'čė Vn, Kv, Pj, Grg (cf. LKŽ I² 1094) → bróišė Prk, Šll, Jdr, brūiš Sdr (cf. LKŽ I² 1079), bruišinis BzF 102, bruišis Cll224, Plng, LKA I 154 (82 formas dialetais) registra bruiša, bruišė, bruižė, brunčė, brunšė, brunšas (ver também Urbutis, 1981, 164–167). drąsčis — dialeto do baixo drancīs Vn, Vdk, Pgr, drūn.čis Krš, drō:nčōs Trš, Rdn, dra’sūs Jrb etc. → draisūs Dkš, Mrj (Labutis 107). drėžti “rasgar, puxar, arrancar” — dialeto do baixo dr'e.n'č'ti Bt, Skdv, Grd, dr'e.n'č'ė Rdn, dr'en'.č'ti Klm, Krš, dr'e:s'ti Grz (dialeto ocidental da Alta Lituânia) → drežti “demorar, atrasar, arrancar demoradamente, vaguear” Krš, Ll, Užv, Pvn (cf. LKŽ II² 679), cf. a frase: dr'e:ižė e sū dr'e:izė rũg'ūs / kā.m tūok'i n'et'e.kus'i kombā.ina pal'e.ida Rdn. geląsti “afiar” — dialeto do baixo g'elū:sc Drsk, Rtn, Vs, Rdm → imperativo da 3.ª pessoa g'elā:isk “afie” Drsk, Lzd, Rdm, Rtn, Vs, Krkš. grūžtas — dialeto do baixo gran.čc Nmk, Vdk, grūn.čc Krš, grō:nčc Rdn → grai.stas, graišt'e:lis Mrj, Dkš (Labutis 107–108). gręsti — dialeto do baixo gr'e:n'č'ti Krš, Krtv, Ll, Vdk, gr'e:ist'ė Akm, Skd, Plng, gr'e:st'ė Pln, Plt, gr'e:st'ė||gr'e:st' dialetos ocidentais da Alta Lituânia → gr'e:isli ŽTP 9 (Tovė, Įšė, Nemunynas). gręžioti “perfurar repetidamente” — dialeto do baixo gr'endž'uot' Krš, Krtv, Šauk, gr'endž'uotė Pj, gr'indž'uotė Rdn, Pvn, gr'e:ž'o't dialeto ocidental da Alta Lituânia → sugr'eiz'o't Pšl. kąsnis — dialeto do baixo kā.n'ch'īs Vdk, Ll, Vn, Pgr, kūn'ch'īs Krš, kū.n'ch'is Rdn, Tl, Pvn → kā.is'h'is Zt, ŽTP 11 (Tovė, Įšė, Nemunynas). kąsti — dialeto do baixo kā.n'č'ti Vdk Ll, Bt, Vn, kūn'č'ti Krš, kō.n'č'tė Trš, Rdn, Tl, Lkv → kāisti (Vārną pakāisti PrL) Zt, ŽTP 11 (Tovė, Įšė, Nemunynas). mažtūti “supor, ponderar” J — dialeto do baixo mōn'č't'ė Janapolė, Užv, mūstyti I (em alguns manuscritos também foi escrito žūsi) → sumaistyti Jrb (LKŽ VII 745), maištyti Erž, Skr (ibidem). 107 rážytis — regular. ró.n'džit'ėis Trš, ró.n'dži't'i·s Pvn, rá.n'dži·t'i·s Ll, Vdk, rá·ži't'is Škn, Grz → ráižytis K, Lkš, Ig, Plv, KzR, Vrb, Srd (cf. LKŽ XI 96). rėšė “tal pássaro” — regular. r'ė.n'č'i Krš, Ll, Ldv, r'ė.n'č'e Rdn, Pj, Kv, Rt (cf. LKŽ XI 480) → rėišė J.Jabl (LKŽ XI 213). rėžtis — regular. r'ė.n'č't'i·s Krš, Vdk, Gr, r'ė.n'č't'ėis Rdn, Trš, r'ė·št'is Žg, Btg → rėižti K, Žvr, įsirėižti Gs, Jrb, Žvr, KzR, Jrb (cf. LKŽ XI 401 — 402), įsirėižimas Alk, įsirėižimas K (LKŽ XI 401), cf. ainda r'ėiž'et'is “rėžtis” Mrj, Dkš, Brt, Lp (LKŽ XI 401). slástai — regular. slá·stai Jd, Šl → slá·istai, slaistukai ŽTP 11 (localidades mencionadas). spǵstai — regular. spá.nctai Vdk, Nmk, spūncta· Krš, spó.nctá· Rdn, Tl, Pj → spáistai Mrj, Dkš (Labutis 107). spėsti — regular. s'p'ė.n'č't'i Krš, Šauk, Krtv, s'p'ė.n'č't'e Užv, Varn, Trš, Eig → spė.isi ŽTP 9. spręsti — regular. s'p'r'ė.n'č't'i Krš, Šauk, Ll, Pgr, s'p'r'ė.n'č'e Rdn, Tl, Lkv, s'p'r'ė·s't'i Škn, Šl, Btg → sprė.ist ŽTP 9 (ibidem), s'p'r'ė.ist Dkš, Pjv, Kbr. žąslai — regular. žūncla Krš, Šauk, žá.nclai Prg, Vdk, Ldv, žó.nclâ· Rdn, Eig, Lkv, Vn, žá·slai Škn → žá.islà Sg, žá.isla(i) Rsn, žá.islai Kbr, Pjv, Plv, Mrj (Labutis 107), cf. žais[flai MŽ II 348, C II 1032, Ns 1826, I,8 etc. Derivados com o prefixo sg-: sąmežinis — regular. sá.n'm'iežin'is Vn, sá·m'ė· žin'is Pjv, Kbr, Jrb → saim'ėžin'i Pgr, Žgč (cf. LKŽ XII 149, LD 1366, sá.l'm'iežin'is Pgr. sąnaryš — regular. sǫ·nar'is Rdn, Eig, sū·nar'i·s Krš, sá·nar'ė·s Vdk, Gr, Vn → sáinaris Gilija (LKŽ XII 14). sąspara — regular. sūncpara Krš, sǫ.ncpara Žr, Rt → sáispara Gilija, Vkv, Kbr, Pjv (cf. LKŽ XII 14, LD 137). Formas pronominais: báltąji — regular. bá.ltun'ji Krš → bá.ltūni Pgr, Vn “o branco” (acusativo), bá.ltąji Krš, Krtv (a nasal n foi eliminada sem alongamento da vogal precedente), bá.ltaine “a branca” Pgr; jeñ.je → jei.ne “a ela” Pgr, Vn; baltam'ė.n'je Pgr, Vn → baltam'ė.n'je Žv → baltam'ė.n'ie “no branco” Pgr, Vn, baltam'ė·jie(ei>e') Šv, baltam'i·jie Krš, baltam'ė·jie Trš, Rdn, Pp), baltǵsias — regular. baltá.n'č'es Vdk, Ll, Šauk, Krš, baltó.n'č'es Tl, Lkv, anás, tás Jrb, Jd → anáis, táis, geráisias, baltáisias, didžúusias etc. Mrj (Labutis 107), Kbr, Pjv, Alvt, Žvr, Lzd, Trs, graž'ė·is'es, sal'dž'ė·is'es ŽTP 41 (localidades mencionadas). Talvez não estejam relacionados com esse fenômeno o instrumental singular sų tá·i Krš, Krtv, Šauk, Klm, Tt (cf. ainda Labutis 107), mas sų túoje Krš, Krtv, sǫ tūo·je Rdn etc. Será que se evitou o grupo -an-j-? Sobre as várias formas pronominais remodeladas dos žemaitianos do sul, ver PgrT 51—52; Zinkevičius 1957, 30, 78 etc. 2. O elemento n do ditongo é substituído por outros sonantes, l, r. 108 pai “magro” — regularmente t'ė.nus Krš, Krtv, t'ė.nus Tl, Eig, Varn, Lkv → t'ė.lus Jn (Kv), Pj. gėšė — regularmente g'ė.n'l'č'ė Rt (cf. g'ė.n'dž'i Krš) → gėršė K, K I 709; RB, MŽ, Kel 1881, 238 (cf. LKŽ III 78). tįsoti — regularmente t'incuoti Krš, t'incuot'ė Rdn, Varn → t'irso·t Ss, Šn (aldeia de Tursučiai). vąsas — regularmente ų̃.čas Krš, õ̃·nčas Eig, Rdn, Trš, vọ̃·nčas Pvn, Vds, Pj; vā·sas Škn, Žg, Btg → õ·r̃šos Mžk, Plt, Štk, Brž (em 1947, M.Untulis registrou em Varniai a forma vā·išas — lá, atualmente, diz-se quase exclusivamente ų̃·nčas. Será que isso também é uma antiga substituição do ditongo -an- pelo ditongo -ai-?). 3. O segundo elemento do ditongo misto n é substituído de várias maneiras — por i, u, r — em determinadas palavras (foi assim que surgiram numerosos sinônimos em várias localidades da Lituânia ocidental e da Samogícia). ąžuolas — regularmente õndžū·ls Rdn, Trš, ú·ndžū·ls Pj, úndžū·ls Krš, á·nžū·ls Vdk, Nmk, Vn → aižuolas PrL (LKŽ I² 48), áržuolas Dks, Mrj, Vlkv, Kbr, Pvj, Nm, Šil (cf. LKŽ I² 324, LKA II 63, samog. 44), áužuolas K; RD 62, Cp (cf. LKŽ I² 518). Também se pronunciam assim as palavras derivadas: aržuolýnas LKŽ I² 324 (registado por J.Šlapelis), aržuolinis Gs, Kbr, Pjv (cf. LKŽ I 324), aržuolravis BsMt II 138, aržuolýnas K, Pvj, Kbr; R 111 (LKŽ I² 519), aužuolinis K, Pjv; R, RD107, aužuolynė K I 333, aužuolinis R. pasąža “farpa, lasca” — regularmente pašūndža Krš, pašõ.ndža Lk, Trš, Eig, Pvn, pašá.ndža Pašilė (perto de Kražiai) → pašá.iža Up, (pašá·ža) Šv, Nmk (LKŽ IX 549—550), pašarža Št, Krkn, Rd (LKŽ IX 559), pašáuža J, Krtv, Pd (LKŽ IX 560, cf. kaũ̃<kañ “o quê, taũ̃<tañ “aquilo”, kàtrau<katran “qual” Pd, Krtv). Mais um fato interessante: na área dialetal de Šakyna estudada por A.Jonaitytė, pronunciam-se tanto pašá·ža como pašá.iža (Žagarė e pašá.iža||pašá·ža). sąšlavos — regularmente šų̃nčlavas Krš, šá·nčlavas Krtv, Pd, Šln, šọ̃·nčlavas Rdn, Trš, sá·slavas Škn, Žg, Jd → sá·ršlavas Trg, Vn (cf. LKŽ XII 167), sá išlavos Rdm, Bd; Bs Mt I 114 (Brt) (LKŽ XII 15), šáišlavos Gilijà (LKŽ XIII 395). Causas. Pronúncia difícil; por isso, numa grande área da língua lituana, as chamadas vogais nasais foram substituídas — a vogal precedente foi alongada. Os exemplos apresentados aqui podem indicar que esse fenômeno de substituição já ocorria há muito tempo, antes mesmo de an, en, in, un > a·, e·, i·, u·. A geografia mostra que isso ocorria na região ocidental da Lituânia. Assim, a parte ocidental da Lituânia — o ducado da Samogícia e as áreas adjacentes — substituía, em certos casos, os grupos n+s, š, ž, j, v por i, u, l, t, r, s, š, v, ž, j, em vez de alongar a vogal precedente. Como mostram as pesquisas acústicas da “Gramática da língua lituana” (LKG I 81, 83, 85, 86), ao pronunciar o grupo n+s, š, j, ž, v, a língua tem de mudar de posição diametralmente. Talvez por isso muitos dialetos dos aukštaitianos ocidentais (Grinaveckienė, 1957, 168, 179) e dos samogícios, em geral, não consigam pronunciar s, š, z, ž depois de n, pronunciando c, č, dz, dž, e deste modo 109 Evita-se a articulação um tanto difícil da língua; talvez por isso as antigas chamadas vogais nasais tenham sido preservadas até mesmo no dialeto de Šiaulėnai (cf. Karaliūnas, 1992, 77). Šį reiškinį A. Salys (1992, 190) yra pastebėjęs gana seniai ir laikęs kombinaciniu fonetikos dėsniu — epenteze, vadinasi, tuo pačiu tarimo sklandumo, patogumo vardu. Essa substituição irregular de n por outras soantes e vogais era instável e variava até mesmo dentro de um único dialeto (a já mencionada pašąžà e pašáižà nas redondezas de Šakýna e Žagárė). Pode-se até cogitar que m'ęncà → m'ė'sà || m'ėisà variasse dentro de algum dialeto (em Pajūris, Vainutas ou Laukuva), rejeitando a opinião de A. Girdenis sobre a origem não etimológica da soante n em m'ėnsà || m'ęncà → m'ė'ncà — um n inserido em um empréstimo eslavo, como em g'í.ncła, baž'n'i.nč'e etc. (Girdenis, 1992, 44). Ao lado do prussiano menso e do letão miesā ‘corpo’, o žemaitiano m'ęncà, falado por žemaitianos que faziam fronteira com os escalvianos, encaixa-se perfeitamente (ou seriam necessárias provas e fatos adicionais?). Esse caso de epêntese (?) é um fenômeno importante, que revela como determinada lei estava se formando, mas acabou por se formar de outra maneira (como alongamento compensatório da vogal), enquanto outras “tentativas” sobreviveram como relíquias fonéticas. Em geral, exemplos como os seguintes parecem indicar que houve certo intercâmbio entre ditongos e combinações vocálicas, embora tenham restado poucos vestígios (cf. Karulis, 1992, 242): baigti (beigti vak. dz., Pn) → beṅgti (ž.), Urbutis, 1981, 95—104. steigti “esforçar-se” ž. → stelgti “idem” ž., sténgti “idem” ž. e aukšt. tálžyti (na Lituânia ocidental; ž. e aukšt. ocidentais) → tãžyti Pgr, Bt (cf. LKŽ XV 732) télžti “avançar com dificuldade, andar penosamente” (LKŽ XV 1185) → tėižti “idem” Skdv, Grd, Gr (cf. LKŽ XV 1098). Vėržas “sobrenome” Pgg, Plšk → Vėižas Ktč, Pgg, Šlu, Rsn, Vlkš. LITERATŪRA Girdenis A. Simono Stanevičiaus rašyba ir jo tarmės fonologinė sistema // Aitvarai V., 1992, Nr. 3. P. 34—50. Grinaveckienė E. Mituvos upyno tarmės fonetika // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 1. V., 1957. P. 119—180. Karaliūnas S. Kalbotyros pastabos // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29. V., 1991. P. 65—79. Karulis J. Latviesu etimoloģijas vārdnīca. T. 1—2. Rīgā, 1992. Labutis V. Marijampoliškių epentezinis i (j) // Kalbotyra. T. 42(1). 1993. P. 107—108. Salys A. Raštai. T. 4. Roma, 1992. Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. Visi sutrumpinimai kaip LKŽ paskutiniuosiuose tomuose, išskyrus ŽTP = Gerullis J., Stangas Chr. Žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933. 110 ON THE VARIANTS OF DIPHTONGS an (>ą), en (>ę), in (>į), un IN THE INDIVIDUAL ROOTS AND FORMS Summary That diphtongs are substitute of diphtongs ai, al, ar, au, er, it, ir, ui irregular: kásti (< kánsti) → káisti “bite off”, spręsti (< spręnsti) → spręisti “solve”, ąžuolas (< ánžuolas) → aĩžuolas, ážuolas, ážuolas “oak”, gerásias (< geránsias) “best” (pl.: acc.: f.) → geráisias and other. This phonetic phenomenon is archaic and occur in that time, when Lithuanian Western dialects search of the combination n — s, n — š, n — z, n — ž, n — j, n — v. It is the irregular facts, because phonetic law had been unformed. 111