Senųjų dvigarsių „an“ (>„ą“), „en“ (>„ę“), „in“ (>„į“), „un“ variantai tam tikrų žodžių šaknyse ir formose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Vytautas VITKAUSKAS SENŲJŲ an (>ų), en (>ę), in (>į), un VARIANTAI TAM TIKRŲ ŽODŽIŲ ŠAKNYSE IR FORMOSE Lyg kokia mišlė yra šių dvigarsių antrojo sando keitimas balsiais i, u, sonantais l, r (plg. LD 137, Zinkevičius, 1957, 78). Savaime aišku, tai nėra koks nors tvirtas ir nuoseklus fonetinis dėsnis, toks reiškinys pastebėtas šitais atvejais. 1. Senieji dvigarsiai an, en, un verčiami dvibalsiais ai, ei, ui: brūnšė ”kuoja, mekšras” — desn. brū:n'čė Vn, Kv, Pj, Grg (plg. LKŽ I² 1094) → bróišė Prk, Šll, Jdr, brūiš Sdr (plg. LKŽ I² 1079), bruišinis BzF 102, bruišis Cll224, Plng, LKA I 154 (82 žem.) užfiksuota bruiša, bruišė, bruižė, brunčė, brunšė, brunšas (žr. dar Urbutis, 1981, 164–167). drąsčis — desn. drancīs Vn, Vdk, Pgr, drūn.čis Krš, drō:nčōs Trš, Rdn, dra’sūs Jrb ir kt. → draisūs Dkš, Mrj (Labutis 107). drėžti ”plėšti devint, drėksti, plėšti” — desn. dr'e.n'č'ti Bt, Skdv, Grd, dr'e.n'č'ė Rdn, dr'en'.č'ti Klm, Krš, dr'e:s'ti Grz (v. aukšt.) → drežti ”gaisti, vilkinti, plėšti vilkint, slaistytis” Krš, Ll, Užv, Pvn (plg. LKŽ II² 679), plg. sakinį: dr'e:ižė e sū dr'e:izė rũg'ūs / kā.m tūok'i n'et'e.kus'i kombā.ina pal'e.ida Rdn. geląsti ”galąsti” — desn. g'elū:sc Drsk, Rtn, Vs, Rdm → liep. nuos. g'elā:isk ”galašk” Drsk, Lzd, Rdm, Rtn, Vs, Krkš. grūžtas — desn. gran.čc Nmk, Vdk, grūn.čc Krš, grō:nčc Rdn → grai.stas, graišt'e:lis Mrj, Dkš (Labutis 107–108). gręsti — desn. gr'e:n'č'ti Krš, Krtv, Ll, Vdk, gr'e:ist'ė Akm, Skd, Plng, gr'e:st'ė Pln, Plt, gr'e:st'ė||gr'e:st' vak. aukšt. → gr'e:isli ŽTP 9 (Tovė, Įšė, Nemunynas). gręžioti ”dažnai gręžti” — desn. gr'endž'uot' Krš, Krtv, Šauk, gr'endž'uotė Pj, gr'indž'uotė Rdn, Pvn, gr'e:ž'o't vak. aukšt. → sugr'eiz'o't Pšl. kąsnis — desn. kā.n'ch'īs Vdk, Ll, Vn, Pgr, kūn'ch'īs Krš, kū.n'ch'is Rdn, Tl, Pvn → kā.is'h'is Zt, ŽTP 11 (Tovė, Įšė, Nemunynas). kąsti — desn. kā.n'č'ti Vdk Ll, Bt, Vn, kūn'č'ti Krš, kō.n'č'tė Trš, Rdn, Tl, Lkv → kāisti (Vārną pakāisti PrL) Zt, ŽTP 11 (Tovė, Įšė, Nemunynas). mažtūti ”spėlioti, svarstyti” J — desn. mōn'č't'ė Janapolė, Užv, mūstyti I (kai kuriuose rankraščiuose jo rašyta ir žūsi) → sumaistyti Jrb (LKŽ VII 745), maištyti Erž, Skr (ten pat). 107 rážytis — dėsn. ró.n'džit'ėis Trš, ró.n'dži't'i·s Pvn, rá.n'dži·t'i·s Ll, Vdk, rá·ži't'is Škn, Grz → ráižytis K, Lkš, Ig, Plv, KzR, Vrb, Srd (plg. LKŽ XI 96). rėšė ”toks paukštis” — dėsn. r'ė.n'č'i Krš, Ll, Ldv, r'ė.n'č'e Rdn, Pj, Kv, Rt (plg. LKŽ XI 480) → rėišė J.Jabl (LKŽ XI 213). rėžtis — dėsn. r'ė.n'č't'i·s Krš, Vdk, Gr, r'ė.n'č't'ėis Rdn, Trš, r'ė·št'is Žg, Btg → rėižti K, Žvr, įsirėižti Gs, Jrb, Žvr, KzR, Jrb (plg. LKŽ XI 401 — 402), įsirėižimas Alk, įsirėižimas K (LKŽ XI 401), plg. dar r'ėiž'et'is ”rėžtis” Mrj, Dkš, Brt, Lp (LKŽ XI 401). slástai — dėsn. slá·stai Jd, Šl → slá·istai, slaistukai ŽTP 11 (minėtos vietovės). spǵstai — dėsn. spá.nctai Vdk, Nmk, spūncta· Krš, spó.nctá· Rdn, Tl, Pj → spáistai Mrj, Dkš (Labutis 107). spėsti — dėsn. s'p'ė.n'č't'i Krš, Šauk, Krtv, s'p'ė.n'č't'e Užv, Varn, Trš, Eig → spė.isi ŽTP 9. spręsti — dėsn. s'p'r'ė.n'č't'i Krš, Šauk, Ll, Pgr, s'p'r'ė.n'č'e Rdn, Tl, Lkv, s'p'r'ė·s't'i Škn, Šl, Btg → sprė.ist ŽTP 9 (ten pat), s'p'r'ė.ist Dkš, Pjv, Kbr. žąslai — dėsn. žūncla Krš, Šauk, žá.nclai Prg, Vdk, Ldv, žó.nclâ· Rdn, Eig, Lkv, Vn, žá·slai Škn → žá.islà Sg, žá.isla(i) Rsn, žá.islai Kbr, Pjv, Plv, Mrj (Labutis 107), plg. žais[flai MŽ II 348, C II 1032, Ns 1826, I,8 ir kt. Priesėdelio sg- dariniai: sąmežinis — dėsn. sá.n'm'iežin'is Vn, sá·m'ė· žin'is Pjv, Kbr, Jrb → saim'ėžin'i Pgr, Žgč (plg. LKŽ XII 149, LD 1366, sá.l'm'iežin'is Pgr. sąnaryš — dėsn. sǫ·nar'is Rdn, Eig, sū·nar'i·s Krš, sá·nar'ė·s Vdk, Gr, Vn → sáinaris Gilija (LKŽ XII 14). sąspara — dėsn. sūncpara Krš, sǫ.ncpara Žr, Rt → sáispara Gilija, Vkv, Kbr, Pjv (plg. LKŽ XII 14, LD 137). Įvardžiuotinės formos: báltąji — dėsn. bá.ltun'ji Krš → bá.ltūni Pgr, Vn ”baltąjį”, bá.ltąji Krš, Krtv (išmestas sonantas n, nepailginus prieš ėjusio balsio), bá.ltaine ”baltąją” Pgr; jeñ.je → jei.ne ”jąją” Pgr, Vn; baltam'ė.n'je Pgr, Vn → baltam'ė.n'je Žv → baltam'ė.n'ie ”baltajame” Pgr, Vn, baltam'ė·jie(ei>e') Šv, baltam'i·jie Krš, baltam'ė·jie Trš, Rdn, Pp), baltǵsias — dėsn. baltá.n'č'es Vdk, Ll, Šauk, Krš, baltó.n'č'es Tl, Lkv, anás, tás Jrb, Jd → anáis, táis, geráisias, baltáisias, didžúusias ir t.t. Mrj (Labutis 107), Kbr, Pjv, Alvt, Žvr, Lzd, Trs, graž'ė·is'es, sal'dž'ė·is'es ŽTP 41 (min. vietovės). Ar su tuo reiškiniu tik neturi sąsajų vns. įn. sų tá·i Krš, Krtv, Šauk, Klm, Tt (plg. dar Labutis 107), bet sų túoje Krš, Krtv, sǫ tūo·je Rdn ir t.t. Bėgta nuo junginio -an-j-? Apie įvairias pietų žemaičių perdirtbas įvardžiuotines formas žr. PgrT 51—52; Zinkevičius 1957, 30, 78 ir kt. 2. Dv igarsio sandas n keičiamas kitais sonantais l, r. 108 tėvas ”laibas” — dėsn. t'ė.nus Krš, Krtv, t'ė.nus Tl, Eig, Varn, Lkv → t'ė.lus Jn (Kv), Pj. gėšė — dėsn. g'ė.n'l'č'ė Rt (plg. g'ė.n'dž'i Krš) → gėršė K, K I 709; RB, MŽ, Kel 1881, 238 (plg. LKŽ III 78). tįsoti — dėsn. t'incuoti Krš, t'incuot'ė Rdn, Varn → t'irso·t Ss, Šn (Tursučių kaimas). vąsas — dėsn. ų̃.čas Krš, õ̃·nčas Eig, Rdn, Trš, vọ̃·nčas Pvn, Vds, Pj; vā·sas Škn, Žg, Btg → õ·r̃šos Mžk, Plt, Štk, Brž (1947 m. Varniuose M.Untulis yra užrašęs formą vā·išas — ten dabar sakoma beveik vien tiktai ų̃·nčas. Gal tai irgi senas dvigarsis -an- keitimas dvibalsiu -ai-?). 3. Antrasis mišriojo dvigarsio sandas n viename kokiame žodyje keičiamas įvairiai — i, u, r (šitaip atsirado nemaža sinonimų įvairiose Vakarų Lietuvos ir Žemaičių vietose). ąžuolas — dėsn. õndžū·ls Rdn, Trš, ú·ndžū·ls Pj, úndžū·ls Krš, á·nžū·ls Vdk, Nmk, Vn → aižuolas PrL (LKŽ I² 48), áržuolas Dks, Mrj, Vlkv, Kbr, Pvj, Nm, Šil (plg. LKŽ I² 324, LKA II 63, žem. 44), áužuolas K; RD 62, Cp (plg. LKŽ I² 518). Taip pat tariami ir išvestiniai žodžiai: aržuolýnas LKŽ I² 324 (J.Šlapelio užr.), aržuolinis Gs, Kbr, Pjv (plg. LKŽ I 324), aržuolravis BsMt II 138, aržuolýnas K, Pvj, Kbr; R 111 (LKŽ I² 519), aužuolinis K, Pjv; R, RD107, aužuolynė K I 333, aužuolinis R. pasąža ”rakštis, pašinas” — dėsn. pašūndža Krš, pašõ.ndža Lk, Trš, Eig, Pvn, pašá.ndža Pašilė (prie Kražių) → pašá.iža Up, (pašá·ža) Šv, Nmk (LKŽ IX 549—550), pašarža Št, Krkn, Rd (LKŽ IX 559), pašáuža J, Krtv, Pd (LKŽ IX 560, plg. kaũ̃<kañ ”ką, taũ̃<tañ ”tą”, kàtrau<katran ”katra” Pd, Krtv). Dar vienas įdomus faktas: A.Jonaitytės tyrinėtame Šakynos šnektos plote tariama ir pašá·ža ir pašá.iža (Žagarės ir pašá.iža||pašá·ža). sąšlavos — dėsn. šų̃nčlavas Krš, šá·nčlavas Krtv, Pd, Šln, šọ̃·nčlavas Rdn, Trš, sá·slavas Škn, Žg, Jd → sá·ršlavas Trg, Vn (plg. LKŽ XII 167), sá išlavos Rdm, Bd; Bs Mt I 114 (Brt) (LKŽ XII 15), šáišlavos Gilijà (LKŽ XIII 395). Priežastys. Nepatogus tarimas, todėl dideliame lietuvių kalbos plote tie vad. nosiniai balsiai buvo pakeisti — pailgintas prieš ėjęs balsis. Pateiktieji čia pavyzdžiai gali rodyti seniai vykusį šį nedingingo keitimo reiškinį, net prieš an, en, in, un > a·, e·, i·, u·. Geografija rodo tai buvus vakariniame Lietuvos plote. Vadinasi, vakarinė Lietuvos dalis — Žemaičių kunigaikštystė ir prie jos esantys plotai n+s, š, ž, j, v, junginius keitė tam tikrais atvejais i, u, l, t, r, s, š, v, ž, j, o ne ilgino prieš ėjusį balsį. Kaip rodo ”Lietuvių kalbos gramatikos” akustiniai tyrinėjimai (LKG I 81, 83, 85, 86), n+s, š, j, ž, v junginį tariant, liežuvis turi keisti padėtį diametraliai priešingai. Gal todėl daugelis vakarinių aukštaičių (Grinaveckienė, 1957, 168, 179) ir žemaičių šnektų apskritai po n negali ištarti s, š, z, ž, o taria c, č, dz, dž ir šitokiu būdu 109 išvengiama liežuvio sunkoko laužymo; gal dėl to ir buvo išsaugoti senieji vad. nosiniai balsiai net Šiaulėnų šnektoje (plg. Karaliūnas, 1992, 77). Šį reiškinį A. Salys (1992, 190) yra pastebėjęs gana seniai ir laikęs kombinaciniu fonetikos dėsniu — epenteze, vadinasi, tuo pačiu tarimo sklandumo, patogumo vardu. Toks nedėsningas n keitimas kitais sonantais ir balsiais buvo nestabilus, įvairavo net vienoje šnektoje (minėtoji pašąžà ir pašáižà Šakýnos ir Žagárės apylinkėse). Galima net pagalvoti apie m'ęncà → m'ė'sà || m'ėisà buvimo vienoje kokioje šnektoje (Pajūryje, Vainutė, Laukuvoje) įvairavimą, atmetant A. Girdenio nuomonę apie m'ėnsà || m'ęncà → m'ė'ncà sonanto n neetimologinę kilmę — į slavizmą įspaustas n kaip g'í.ncła, baž'n'i.nč'e ir kt. (Girdenis, 1992, 44). Greta prūsų menso, latvių miesā ”kūnas” puikiausiai dera žemaičių, besiribojusių su skalviais, m'ęncà (arba reikia kokių nors papildomų įrodymų ir faktų). Šis epentezės (?) atvejis yra svarbus reiškinys, rodas kaip formavosi tam tikras dėsnis, bet susiformavo kitaip (kaip kompensacinis balsio ilginimas), o kiti ”bandymai” išliko kaip fonetiniai reliktai. Apskritai, kad yra buvęs (menkų reliktų palikęs) dvibalsių ir dvigarsių tam tikras keitimasis, tarsi rodo tokie pavyzdžiai (plg. Karulis, 1992, 242): baigti (beigti vak. dz., Pn) → beṅgti (ž.), Urbutis, 1981, 95—104. steigti ”stengtis” ž. → stelgti ”t.p.” ž., sténgti ”t.p.” ž. ir aukšt. tálžyti (vak. Lietuvos; ž., vak. aukšt.) → tãžyti Pgr, Bt (plg. LKŽ XV 732) télžti ”sunkiai bristi, klampoti” (LKŽ XV 1185) → tėižti ”t.p.” Skdv, Grd, Gr (plg. LKŽ XV 1098). Vėržas ”uėvardis” Pgg, Plšk → Vėižas Ktč, Pgg, Šlu, Rsn, Vlkš. LITERATŪRA Girdenis A. Simono Stanevičiaus rašyba ir jo tarmės fonologinė sistema // Aitvarai V., 1992, Nr. 3. P. 34—50. Grinaveckienė E. Mituvos upyno tarmės fonetika // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 1. V., 1957. P. 119—180. Karaliūnas S. Kalbotyros pastabos // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29. V., 1991. P. 65—79. Karulis J. Latviesu etimoloģijas vārdnīca. T. 1—2. Rīgā, 1992. Labutis V. Marijampoliškių epentezinis i (j) // Kalbotyra. T. 42(1). 1993. P. 107—108. Salys A. Raštai. T. 4. Roma, 1992. Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. Visi sutrumpinimai kaip LKŽ paskutiniuosiuose tomuose, išskyrus ŽTP = Gerullis J., Stangas Chr. Žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933. 110 ON THE VARIANTS OF DIPHTONGS an (>ą), en (>ę), in (>į), un IN THE INDIVIDUAL ROOTS AND FORMS Summary That diphtongs are substitute of diphtongs ai, al, ar, au, er, it, ir, ui irregular: kásti (< kánsti) → káisti “bite off”, spręsti (< spręnsti) → spręisti “solve”, ąžuolas (< ánžuolas) → aĩžuolas, ážuolas, ážuolas “oak”, gerásias (< geránsias) “best” (pl.: acc.: f.) → geráisias and other. This phonetic phenomenon is archaic and occur in that time, when Lithuanian Western dialects search of the combination n — s, n — š, n — z, n — ž, n — j, n — v. It is the irregular facts, because phonetic law had been unformed. 111