Senųjų dvigarsių „an“ (>„ą“), „en“ (>„ę“), „in“ (>„į“), „un“ variantai tam tikrų žodžių šaknyse ir formose
Full text
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994)
LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI
Vytautas VITKAUSKAS
VARIANTES DE LOS ANTIGUOS an (>ų), en (>ę), in (>į), un EN LAS RAÍCES Y FORMAS DE CIERTAS PALABRAS
Como si de un enigma se tratara, aparece el cambio del segundo elemento de estos diptongos por las vocales i, u y las sonantes l, r (cf. LD 137, Zinkevičius, 1957, 78). Evidentemente, no se trata de ninguna ley fonética firme y sistemática; el fenómeno se ha observado en los siguientes casos.
1. Los antiguos diptongos an, en, un se convierten en los diptongos ai, ei, ui:
brūnšė «kuoja, mekšras» — dialecto de Samogitia brū:n'čė Vn, Kv, Pj, Grg (cf. LKŽ I² 1094) → bróišė Prk, Šll, Jdr, brūiš Sdr (cf. LKŽ I² 1079), bruišinis BzF 102, bruišis Cll224, Plng; en LKA I 154 (82 localidades samogitias) se registran bruiša, bruišė, bruižė, brunčė, brunšė, brunšas (véase también Urbutis, 1981, 164–167).
drąsčis — dialecto de Samogitia drancīs Vn, Vdk, Pgr, drūn.čis Krš, drō:nčōs Trš, Rdn, dra’sūs Jrb y otros → draisūs Dkš, Mrj (Labutis 107).
drėžti «desgarrar, rasgar, arrancar» — dialecto de Samogitia dr'e.n'č'ti Bt, Skdv, Grd, dr'e.n'č'ė Rdn, dr'en'.č'ti Klm, Krš, dr'e:s'ti Grz (dialecto de las tierras altas occidentales) → drežti «perder el tiempo, demorarse, rasgar con lentitud, vagar» Krš, Ll, Užv, Pvn (cf. LKŽ II² 679); compárese la frase: dr'e:ižė e sū dr'e:izė rũg'ūs / kā.m tūok'i n'et'e.kus'i kombā.ina pal'e.ida Rdn.
geląsti «afilar» — dialecto de Samogitia g'elū:sc Drsk, Rtn, Vs, Rdm → imperativo de segunda persona del singular g'elā:isk «afila» Drsk, Lzd, Rdm, Rtn, Vs, Krkš.
grūžtas — dialecto de Samogitia gran.čc Nmk, Vdk, grūn.čc Krš, grō:nčc Rdn → grai.stas, graišt'e:lis Mrj, Dkš (Labutis 107–108).
gręsti — dialecto de Samogitia gr'e:n'č'ti Krš, Krtv, Ll, Vdk, gr'e:ist'ė Akm, Skd, Plng, gr'e:st'ė Pln, Plt, gr'e:st'ė||gr'e:st' dialecto de las tierras altas occidentales → gr'e:isli ŽTP 9 (Tovė, Įšė, Nemunynas).
gręžioti «perforar repetidamente» — dialecto de Samogitia gr'endž'uot' Krš, Krtv, Šauk, gr'endž'uotė Pj, gr'indž'uotė Rdn, Pvn, gr'e:ž'o't dialecto de las tierras altas occidentales → sugr'eiz'o't Pšl.
kąsnis — dialecto de Samogitia kā.n'ch'īs Vdk, Ll, Vn, Pgr, kūn'ch'īs Krš, kū.n'ch'is Rdn, Tl, Pvn → kā.is'h'is Zt, ŽTP 11 (Tovė, Įšė, Nemunynas).
kąsti — dialecto de Samogitia kā.n'č'ti Vdk Ll, Bt, Vn, kūn'č'ti Krš, kō.n'č'tė Trš, Rdn, Tl, Lkv → kāisti (Vārną pakāisti PrL) Zt, ŽTP 11 (Tovė, Įšė, Nemunynas).
mažtūti «conjeturar, deliberar» J — dialecto de Samogitia mōn'č't'ė Janapolė, Užv, mūstyti I (en algunos manuscritos también se escribía žūsi) → sumaistyti Jrb (LKŽ VII 745), maištyti Erž, Skr (ibíd.).
107
rážytis — regularmente ró.n'džit'ėis Trš, ró.n'dži't'i·s Pvn, rá.n'dži·t'i·s Ll, Vdk, rá·ži't'is Škn, Grz → ráižytis K, Lkš, Ig, Plv, KzR, Vrb, Srd (cf. LKŽ XI 96).
rėšė «un ave de este tipo» — regularmente r'ė.n'č'i Krš, Ll, Ldv, r'ė.n'č'e Rdn, Pj, Kv, Rt (cf. LKŽ XI 480) → rėišė J.Jabl (LKŽ XI 213).
rėžtis — regularmente r'ė.n'č't'i·s Krš, Vdk, Gr, r'ė.n'č't'ėis Rdn, Trš, r'ė·št'is Žg, Btg → rėižti K, Žvr, įsirėižti Gs, Jrb, Žvr, KzR, Jrb (cf. LKŽ XI 401 — 402), įsirėižimas Alk, įsirėižimas K (LKŽ XI 401), cf. también r'ėiž'et'is «rėžtis» Mrj, Dkš, Brt, Lp (LKŽ XI 401).
slástai — regularmente slá·stai Jd, Šl → slá·istai, slaistukai ŽTP 11 (localidades mencionadas).
spǵstai — regularmente spá.nctai Vdk, Nmk, spūncta· Krš, spó.nctá· Rdn, Tl, Pj → spáistai Mrj, Dkš (Labutis 107).
spėsti — regularmente s'p'ė.n'č't'i Krš, Šauk, Krtv, s'p'ė.n'č't'e Užv, Varn, Trš, Eig → spė.isi ŽTP 9.
spręsti — regularmente s'p'r'ė.n'č't'i Krš, Šauk, Ll, Pgr, s'p'r'ė.n'č'e Rdn, Tl, Lkv, s'p'r'ė·s't'i Škn, Šl, Btg → sprė.ist ŽTP 9 (ibíd.), s'p'r'ė.ist Dkš, Pjv, Kbr.
žąslai — regularmente žūncla Krš, Šauk, žá.nclai Prg, Vdk, Ldv, žó.nclâ· Rdn, Eig, Lkv, Vn, žá·slai Škn → žá.islà Sg, žá.isla(i) Rsn, žá.islai Kbr, Pjv, Plv, Mrj (Labutis 107), cf. žais[flai MŽ II 348, C II 1032, Ns 1826, I,8 y otros.
Derivados con el prefijo sg-:
sąmežinis — regularmente sá.n'm'iežin'is Vn, sá·m'ė· žin'is Pjv, Kbr, Jrb → saim'ėžin'i Pgr, Žgč (cf. LKŽ XII 149, LD 1366, sá.l'm'iežin'is Pgr.
sąnaryš — regularmente sǫ·nar'is Rdn, Eig, sū·nar'i·s Krš, sá·nar'ė·s Vdk, Gr, Vn → sáinaris Gilija (LKŽ XII 14).
sąspara — regularmente sūncpara Krš, sǫ.ncpara Žr, Rt → sáispara Gilija, Vkv, Kbr, Pjv (cf. LKŽ XII 14, LD 137).
Formas pronominales:
báltąji — regularmente bá.ltun'ji Krš → bá.ltūni Pgr, Vn «el blanco», bá.ltąji Krš, Krtv (se ha eliminado el sonante n, sin alargar la vocal precedente), bá.ltaine «la blanca» Pgr; jeñ.je → jei.ne «la misma» Pgr, Vn; baltam'ė.n'je Pgr, Vn → baltam'ė.n'je Žv → baltam'ė.n'ie «en el blanco» Pgr, Vn, baltam'ė·jie(ei>e') Šv, baltam'i·jie Krš, baltam'ė·jie Trš, Rdn, Pp),
baltǵsias — regularmente baltá.n'č'es Vdk, Ll, Šauk, Krš, baltó.n'č'es Tl, Lkv, anás, tás Jrb, Jd → anáis, táis, geráisias, baltáisias, didžúusias etc. Mrj (Labutis 107), Kbr, Pjv, Alvt, Žvr, Lzd, Trs, graž'ė·is'es, sal'dž'ė·is'es ŽTP 41 (localidades mencionadas). ¿O acaso el instrumental singular sų tá·i Krš, Krtv, Šauk, Klm, Tt (cf. también Labutis 107), pero sų túoje Krš, Krtv, sǫ tūo·je Rdn, etc., no tiene relación con este fenómeno? ¿Se produjo por el grupo -an-j-? Sobre diversas formas pronominales alteradas de los žemaitianos del sur, véase PgrT 51—52; Zinkevičius 1957, 30, 78 y otros.
2. El elemento n del diptongo se sustituye por otros sonantes l, r.
108
padre «delgado» — regularmente t'ė.nus Krš, Krtv, t'ė.nus Tl, Eig, Varn, Lkv → t'ė.lus Jn (Kv), Pj.
gėšė — regularmente g'ė.n'l'č'ė Rt (cf. g'ė.n'dž'i Krš) → gėršė K, K I 709; RB, MŽ, Kel 1881, 238 (cf. LKŽ III 78).
tįsoti — regularmente t'incuoti Krš, t'incuot'ė Rdn, Varn → t'irso·t Ss, Šn (aldea de Tursučiai).
vąsas — regularmente ų̃.čas Krš, õ̃·nčas Eig, Rdn, Trš, vọ̃·nčas Pvn, Vds, Pj; vā·sas Škn, Žg, Btg → õ·r̃šos Mžk, Plt, Štk, Brž (en 1947 M. Untulis registró en Varniai la forma vā·išas; allí ahora se dice casi únicamente ų̃·nčas. ¿Será también esto un cambio antiguo del diptongo -an- por el diptongo -ai-?).
3. En una misma palabra, el segundo elemento del diptongo mixto, n, se sustituye de diversas maneras: por i, u, r (así surgieron numerosos sinónimos en distintas zonas del oeste de Lituania y de Samogitia).
ąžuolas — regularmente õndžū·ls Rdn, Trš, ú·ndžū·ls Pj, úndžū·ls Krš, á·nžū·ls Vdk, Nmk, Vn → aižuolas PrL (LKŽ I² 48), áržuolas Dks, Mrj, Vlkv, Kbr, Pvj, Nm, Šil (cf. LKŽ I² 324, LKA II 63, žem. 44), áužuolas K; RD 62, Cp (cf. LKŽ I² 518). También se pronuncian así las palabras derivadas: aržuolýnas LKŽ I² 324 (registrado por J. Šlapelis), aržuolinis Gs, Kbr, Pjv (cf. LKŽ I 324), aržuolravis BsMt II 138, aržuolýnas K, Pvj, Kbr; R 111 (LKŽ I² 519), aužuolinis K, Pjv; R, RD107, aužuolynė K I 333, aužuolinis R.
pasąža «astilla, espina» — regularmente pašūndža Krš, pašõ.ndža Lk, Trš, Eig, Pvn, pašá.ndža Pašilė (cerca de Kražiai) → pašá.iža Up, (pašá·ža) Šv, Nmk (LKŽ IX 549—550), pašarža Št, Krkn, Rd (LKŽ IX 559), pašáuža J, Krtv, Pd (LKŽ IX 560, cf. kaũ̃<kañ «qué, taũ̃<tañ «eso», kàtrau<katran «cuál» Pd, Krtv). Otro hecho interesante: en la zona dialectal de Šakyna estudiada por A. Jonaitytė se pronuncian tanto pašá·ža como pašá.iža (Žagarė y pašá.iža||pašá·ža).
sąšlavos — regularmente šų̃nčlavas Krš, šá·nčlavas Krtv, Pd, Šln, šọ̃·nčlavas Rdn, Trš, sá·slavas Škn, Žg, Jd → sá·ršlavas Trg, Vn (cf. LKŽ XII 167), sá išlavos Rdm, Bd; Bs Mt I 114 (Brt) (LKŽ XII 15), šáišlavos Gilijà (LKŽ XIII 395).
Causas. La pronunciación es incómoda; por eso, en una extensa zona de la lengua lituana, esas llamadas vocales nasales fueron sustituidas al alargarse la vocal precedente. Los ejemplos aquí presentados pueden indicar que este fenómeno de sustitución no desaparecida se produjo hace mucho tiempo, incluso antes de an, en, in, un > a·, e·, i·, u·. La geografía muestra que esto ocurrió en el oeste de Lituania. Por tanto, la parte occidental de Lituania —el ducado de Samogitia y las zonas adyacentes— sustituía, en determinados casos, los grupos n+s, š, ž, j, v por i, u, l, t, r, s, š, v, ž, j, en lugar de alargar la vocal precedente. Como muestran los estudios acústicos de «Gramática de la lengua lituana» (LKG I 81, 83, 85, 86), al pronunciar el grupo n+s, š, j, ž, v, la lengua debe cambiar de posición de manera diametralmente opuesta. Quizá por eso muchos dialectos de los aukštaitianos occidentales (Grinaveckienė, 1957, 168, 179) y de los samogitios en general no pueden pronunciar s, š, z, ž después de n, y pronuncian c, č, dz, dž, y de este modo
109
Se evita una articulación demasiado forzada de la lengua; quizá por eso se conservaron las antiguas llamadas vocales nasales incluso en el habla de Šiaulėnai (cf. Karaliūnas, 1992, 77).
Šį reiškinį A. Salys (1992, 190) yra pastebėjęs gana seniai ir laikęs kombinaciniu fonetikos dėsniu — epenteze, vadinasi, tuo pačiu tarimo sklandumo, patogumo vardu.
Esta sustitución irregular de n por otras sonantes y vocales era inestable y variaba incluso dentro de una misma variedad dialectal (la mencionada pašąžà ir pašáižà en las inmediaciones de Šakýna y Žagárė). Incluso se podría pensar que m'ęncà → m'ė'sà || m'ėisà variaba dentro de alguna variedad dialectal (en Pajūris, Vainutas, Laukuva), descartando la opinión de A. Girdenis sobre el origen no etimológico de la sonante n en m'ėnsà || m'ęncà → m'ė'ncà: una n insertada en un eslavismo, como en g'í.ncła, baž'n'i.nč'e, etc. (Girdenis, 1992, 44). Junto al prusiano menso y al letón miesā ‘cuerpo’, encaja perfectamente el žemaitiano m'ęncà, hablado por los žemaitianos limítrofes con los skalvios (o bien hacen falta pruebas y datos adicionales).
Este caso de epéntesis (?) es un fenómeno importante: surgió cuando se estaba formando cierta ley, pero acabó desarrollándose de otro modo (como alargamiento compensatorio de una vocal); otros «intentos» se conservaron como reliquias fonéticas.
En general, ejemplos como los siguientes parecen indicar que hubo cierto intercambio entre diptongos y grupos vocálicos, del que solo quedan escasos vestigios (cf. Karulis, 1992, 242):
baigti (beigti vak. dz., Pn) → beṅgti (ž.), Urbutis, 1981, 95—104.
steigti ‘esforzarse’ ž. → stelgti ‘íd.’ ž., sténgti ‘íd.’ ž. y aukšt.
tálžyti (Lituania occidental; ž., aukštaitiano occidental) → tãžyti Pgr, Bt (cf. LKŽ XV 732)
télžti ‘avanzar con dificultad, chapotear’ (LKŽ XV 1185) → tėižti ‘íd.’ Skdv, Grd, Gr (cf. LKŽ XV 1098).
Vėržas ‘apellido’ Pgg, Plšk → Vėižas Ktč, Pgg, Šlu, Rsn, Vlkš.
LITERATŪRA
Girdenis A. Simono Stanevičiaus rašyba ir jo tarmės fonologinė sistema // Aitvarai V., 1992, Nr. 3. P. 34—50.
Grinaveckienė E. Mituvos upyno tarmės fonetika // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 1. V., 1957. P. 119—180.
Karaliūnas S. Kalbotyros pastabos // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29. V., 1991. P. 65—79.
Karulis J. Latviesu etimoloģijas vārdnīca. T. 1—2. Rīgā, 1992.
Labutis V. Marijampoliškių epentezinis i (j) // Kalbotyra. T. 42(1). 1993. P. 107—108.
Salys A. Raštai. T. 4. Roma, 1992.
Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981.
Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957.
Visi sutrumpinimai kaip LKŽ paskutiniuosiuose tomuose, išskyrus ŽTP = Gerullis J., Stangas Chr. Žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933.
110
ON THE VARIANTS OF DIPHTONGS an (>ą), en (>ę), in (>į), un IN THE INDIVIDUAL ROOTS AND FORMS
Summary
That diphtongs are substitute of diphtongs ai, al, ar, au, er, it, ir, ui irregular: kásti (< kánsti) → káisti “bite off”, spręsti (< spręnsti) → spręisti “solve”, ąžuolas (< ánžuolas) → aĩžuolas, ážuolas, ážuolas “oak”, gerásias (< geránsias) “best” (pl.: acc.: f.) → geráisias and other. This phonetic phenomenon is archaic and occur in that time, when Lithuanian Western dialects search of the combination n — s, n — š, n — z, n — ž, n — j, n — v. It is the irregular facts, because phonetic law had been unformed.
111