Antano Salio nuopelnai lituanistikai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Zigmas ZINKEVIČIUS ANTANO SALIO NUOPELNAI LITUANISTIKAI Vienas iš didžiųjų tarpukario lietuvių kalbininkų Antanas Salys gimė 1902 m. Rekėtėje, Salantų vls. Tėvai — valstiečiai. Mokėsi Salantų pradinėje mo- kykloje ir Telšių gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į Kauno universitetą. Čia studijavo lietuvių ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Bendravo su K.Bū- ga, buvo jo žodyno redakcijos sekretorius. Klausė K.Būgos, J.Jablonskio, A.Senno, F.Brenderio paskaitų. Būgai mirus, 1925 m. kartu su P.Skardžiu- mi'išvyko tęsti studijų į Leipcigą. Pasirinko baltistiką, šalutine specialy- be — slavistiką ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Doktoratą apgynė 1929 m. Baigęs užsienio studijas, 1930—1939 m. Salys dirbo docentu Kauno Vy- tauto Didžiojo universitete. Organizavo fonetikos laboratoriją. 1940—1944 m. buvo Vilniaus universiteto docentas ir profesorius. dėstė lietuvių dia- lektologiją, fonetiką, leksikologiją, vardyną (onomastiką), baltų kalbotyros įvadą, lietuvių kalbą, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką, kalbotyros įvadą ir kai kurias kitas disciplinas. Buvo Terminologijos, Rašybos refor- mos, Pavardžių ir Vietovardžių komisijų narys. Vienas iš "Gimtosios kalbos" steigėjų, redakcijos narys. Daug rašė "Švietimo darbe", "Lietuvoje", ”Tau- tos mokykloje", "Lietuvos aide", "Naujojoje Romuvoje", " Tautoje ir žodyje", "Kalboje", "Gimtojoje kalboje" ir kituose periodiniuose leidiniuose. Įsteigus Lituanistikos institutą, 1939—1941 m. buvo Lietuvių kalbos sky- riaus vedėjas, o 1941—1944-m. Mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto direktorius. Baigiantis karui 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Iki 1946 m. dėstė Greif- svaldo ir Tiubingeno universitetuose. 1947 m. persikėlė į JAV. Prof. A.Senno padedamas įsitaisė Pensilvanijos universitete Filadelfijoje, kur dirbo iš pra- džių docentu ir ekstraordinariniu profesoriumi, o nuo 1956 m. ordinariniu profesoriumi. Skaitė baltistikos ir slavistikos kursus. Jo mokinys buvo žy- musis amerikiečių baltistas W.R.Schmalstiegas (Šmolstygas). Įsitraukė į tos šalies lingvistinį gyvenimą, buvo įvairių komisijų ir draugijų narys, bendra- darbiavo lingvistinėje spaudoje, emigracijoje leidžiamos daugiatomės Lietuvių = enciklopedijos kalbotyros skyriaus redaktorius. Mirė 1972 m. Filadelfijoje. Daugiausia A.Salys nusipelnė lietuvių dialektologijai. Dirbti toje srityje jį paragino K.Būga. Ypač daug tyrė gimtąją žemaičių tarmę. Pėsčias apkeliavo didelę jos ploto dalį, rinko duomenis ir iš kitų Lietuvos vietų, tikslino tarmių ribas. Naudojosi anketiniu duomenų kaupimo būdu. 1935 m. hektogra- fu buvo išleistas jo paskaitų (pagal J.Laboko užrašus) konspektas "Lietuvių kalbos tarmės". Tai iki tol išsamiausias ir tobuliausias mūsų tarmių apra- 8 šymas. Antrasis papildytas leidimas pasirodė 1946 m. Tiubingene, o visai naujas variantas — Lietuvių enciklopedijos XV tome (1968 m.). A.Salys su- darė lietuvių tarmių žemėlapį, pridėtą prie paskaitų konspekto ir straipsnio "Archivum Philologicum" IV tome. | Klasifikuodamas tarmes A.Salys iš esmės sekė K.Jauniumi. Išskyrė sava- rankišką vidurio aukštaičių tarmę (aukštaičius viduriečius). Vakarų aukstai- čių tarmę (aukštaičius vakariečius) pagal o, ė tarimą nekirčiuotose galūnėse suskirstė į 3 patarmes: pietinę (pietiečius, kur o, ė išlaikomi sveiki), viduri- nę (veliuoniečius, kur verčiami u, 1) ir šiaurinę (žiemiečius, kur tariama a, e). Rytų aukštaičius (aukštaičius rytiečius) pagal an tipo junginių ir nosinių balsių ą, ¢ virtimą suskirstė į pantininkus (tvirtapradžiai sveiki, tvirtagaliai susiaurėję iki o, elaipsnio)*, pontininkus (visi susiaurėję)? ir puntininkus (su- siaurėję iki u, i laipsnio); pastarųjų plote toliau išskyrė rotininkus (kirčiuotą negalūninį a verčia o; šių plote dadininkus, dab. kupiškėnus), panininkus (vėliau pavadinti žadininkais, kurie vietoj o tebeturi ilgąjį a) ir žalininkus (tebeturi pusilgį a nekirčiuotoje pozicijoje). Iš Jauniaus laikais už Kauno gubernijos ribų buvusio rytų Lietuvos ploto Salys sudarė atskirą aukštaičių patarmę — dzūkus. Žemaičių plotą, kaip ir ankstesni dialektologai, skirstė pagal bendrinės kalbos uo, ie atliepimus į dūnininkus (4, i), dounininkus (ou, et) ir donininkus (6, ė). Pagal jau anksčiau zinotus afrikatų č, dž atliepimus dar išskyrė pajūrio žemaičius (pajūriečius, kurie kaitmeniniuose skiemenyse neturi č, dž) ir žemaičių dzūkus (vietoj č, dž taria c, dz). A.Salys daug dirbo istorinės dialektologijos srityje. Stengėsi išaiškinti tar- mių ypatybių atsiradimą, jų chronologiją. Reikšmingas jo straipsnis "Kelios pastabos tarmių istorijai", išspausdintas 1933 m. "Archivum Philologicum" IV tome. Tyrė praeities ekstralingvistinę situaciją. Tai temai skirta jo diser- tacija (* Die Zemaitischen Mundarten”), paskelbta 1930 m. "Tautos ir žodžio" VI tome. Visų tų klausimų dažnai neįmanoma atskirti nuo istorinės gramatikos, ku- riai reikšmingų pastabų bei minčių Salys yra pateikęs daugelyje savo darbų. Ypač minėtinas jo straipsnis apie šauksmininkus su -ai, paskelbtas 1952 m. anglų kalba italų tęstinio leidinio "Studi Baltici” IX tome. Tarmių tyrimo darbas labai susijęs su fonetika. Salys buvo ir šios srities aukštos kvalifikacijos specialistas, laikytinas moderniosios fonetikos Lietuvo- je pradininku. Žinias ir sugebėjimus taikė praktikos reikalui: dėjo pagrindus bendrinės kalbos tarčiai. Kita sritis, kurioje Salys labai aktyviai reiškėsi, ypač gyvendamas emig- racijoje, buvo leksikologija bei leksikografija. Anksčiau kurį laiką dirbo kaip Lietuvių kalbos žodyno komisijos narys. Nuo 1950 m. įsijungė į užsienyje leidžiamo didelio "Lietuvių rašomosios kalbos žodyno" (Worterbuch der li- tauischen Schriftsprache) sudarymo darbą. Kartu su A.Sennu parengė šio žodyno (leidžiamo nuo 1932 m.) III—V tomus. Juos labai praturtino liau- dies kalbos, ypač žemaičių, leksika, sutvarkė kirčiavimą. Darbą baigė 1968 m. '*“ Iš tikrųjų ne visi šie garsai ir ne visame plote taip verčiami. Vėliau planavo parengti lietuvių kalbos istorinį žodyną. Tuo reikalu 1969 m. buvo atvykęs į Lietuvą, rinko duomenis iš kartotekų ir kitų šaltinių. Za- dėjo sudaryti tokį žodyną, kuriame būtų išryškinti XIX a. pab. ir XX a. pr. naujadarai, kuriuos lingvistams šiaip jau sunku atpažinti, nes jie patenka, net į etimologinius žodynus (pvz., E..Fraenkelio) kaip veldiniai ir tuo klaidina mokslininkus. Gaila, kad netikėta mirtis sutrukdė parengti šį labai. reikalingą veikalą. Daug A.Salys nuveikė tirdamas tikrinius žodžius. Reikšmingos jo stu- dijos apie senuosius lietuvių asmenvardžius (pvz.,Jogdila, Kęstūtis, Mdrgiris, Mindaugas, Žygimantas...), daugelį krikštavardžių (Jūckus, Jadvygė, Jokimas, Jokūbas, Juozapas, Jūrgis, Jūstas, Kūsparas, Kazimieras, Klėmensas, Kris- tijonas, Kristupas, Laurijnas, Marija, Onad...), pavardes (Donelditis, Ivinskis, Juška...) ir vietovardžius (Karalidučius, Kaiinas, Kéddiniai, Klaipėda, K+e- tinga, Marijampolė, Maskvė, Vilnius, Nėmunas...), paskelbtos enciklopedi- jose ir kituose leidiniuose. Ypač daug Salys prisidėjo prie Lietuvos vardyno atlietuvinimo. Išlaisvinus Vilniaus kraštą, vadovavo autentiškų lietuviškų for- mų vietovardžiams ir pavardėms nustatymui, redagavo atitinkamus žodynus, kurie jau buvo pradėti spausdinti, tik sutrukdė karas ir okupacijos. Daug pastangų dėjo Klaipėdos krašto ir Rytprūsių senajam lietuviškam vardynui išsaugoti, prastai dokumentuotiems vietų vardams rekonstruoti. Tą darbą vi- sur dirbo atsakingai ir sąžiningai, niekur dirbtinai slaviškų ar vokiškų vardų nekeitė lietuviškais (deja, vėliau jie buvo rusų ir lenkų beatodairiškai pakeisti Rytprūsiuose). 1956 m. Salys sudarė vardyną prie Juozo Andriaus paruošto ir JAV išleisto Lietuvos žemėlapio. Toponimikos istorinis tyrimas natūraliai vedė prie senųjų baltų genčių praeities studijų, pradėtų K.Būgos. Šiais klausimais Salys rašė lietuvių ir užsienio enciklopedijose, juos lietė daugelyje savo straipsnių. " Bendrinės kalbos praktiniais reikalais Salys susidomėjo dar mokydama- sis Telšių gimnazijoje, kaip vėliau pats sakėsi, paakintas savo lietuvių kalbos mokytojo Mato Untulio. Domėjimąsi didino studijos universitete, kur klausė J.Jablonskio paskaitų. Vėliau pats gyvenimas jį įtraukė į bendrinės kalbos puoselėjimo darbą. Kaip specialistui teko dalyvauti įvairiose komisijose, lie- tuvių kalbos draugijos veikloje, "Gimtosios kalbos" redakcijos darbe. Bend- rinės kalbos ugdymo klausimais parašė daugybę straipsnių. Prisidėjo ir prie kitų vykdomų darbų: sukirčiavo "Vargo mokyklos" I-II dalis, buvo vienas iš "Kalbos patarėjo" (1939 m.) redaktorių ir kt. Salys atsidėjęs,stebėjo bendrinės kalbos raidą. Greit reaguodavo į prakti- koje pasirodžiusius taisytinus dalykus. Daug padarė, kad nevykusiai nukalti žodžiai būtų pakeisti taisyklingesniais. Turėjo gyvą kalbos jausmą ir sugebėjo kurti gerų naujadarų, sudaryti juos pagal liaudies kalbos modelį. Daugumas jo pasiūlytų naujų žodžių prigijo, ir šiandien nelengva juos atskirti nuo senųjų veldinių. Tai tokie žodžiai, kaip pébidis, pėžiūris, rankinūkas, senatis, staig- mend ‘siurprizas’ (įtrauktas į Fraenkelio žodyną!), šviesėmatis, tarmetyra, tlaršė, tolimatisir kt. Ypač praturtino įvairių sričių terminologiją. Tam reika- lui pritaikydavo ir liaudinius žodžius, pvz., grūdalas ‘griiddinamasis skiedinys’, niospaudas ‘nuspaudziamasis presas’, slogūtis ‘kosmaras’ ir kt. Jam priskiria- 10 mi kalbotyros terminai: balsynas ‘vokalizmas’, priebalsynas ‘konsonantizmas’, garsy pérkaita “vok. Lautverschiebung’, įgarsis ‘Anglitt’, 13garsis ‘Abglitt’, jungme ‘ang. liaison, galinio priebalsio susijungimas su po jo einančio žo- džio pradiniu balsiu’, perilgi garsai ilgesni už ilguosius’, pertrumpi garsai “trumpesni už trumpuosius’, pilndgarsis ‘rus. nojimornacue', prataras "vok. Einsatz' ir kt. Turtingas ir didžiai vertingas A.Salio mokslinis bei kalbos praktikos paliki- mas. Įvairiuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose išblaškyti ir sunkiai prieinami jo straipsniai žmonos S.Salienės ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos rū- pesčiu bei lėšomis buvo išleisti Romoje keturiais dideliais "Raštų" tomais, kuriuos spaudai parengė Petras Jonikas. Pirmajame tome (1979 m.) sudėti raštai įvairiais bendrinės kalbos klausimais, antrasis tomas (1983) skirtas var- dynui, trečiasis (1985) — įvairiems kitokiems straipsniams, ketvirtasis (1992) — dialektologijai. Tuo padaryta didelė paslauga lituanistikos mokslui ir ap- skritai kalbotyrai. CONTRIBUTIONS OF ANTANAS SALYS TO LITHUANIAN LINGUISTICS Summary One of the most outstanding Lithuanian linguists of the period between World Wars I and II is Antanas Salys, who made a substantial contribution to Lithuanian dialectology. His monograph "The Lithuanian dialects” {Ljetiviy kalbos tarmės) remains one of the most exhaustive and brilliant studies of the Lithuanian dialects. He is the author of the first map of the dialects. A.Salys also countribut to historical dialectology, especially by his studies of the Žemaičiai (Samogitian) extralinguistic situation in the 13—16th centuries. His works of dialectology are concerned with both historical grammar and phonology. The scholar may be rightly considered the father of modern phonology in Lithuania. The other spheres in which A.Salys excelled were lexicology and lexicography. Together with A.Senn, he compiled the 3rd and 4th volumes of a major dictionary "Dictionary of written Lithuanian” (Worterbuch der litauischen Sehaiftaprachel, where he admitted words and phrases of the so-called country Lithuanian, especially the vocabulary of the Žemaičiai dialect, and systematized Lithuanian accentuation. Unfortunately, he had no time left to compile a historical dictionary of the Lithua- nian language — a dictionary he had promised to write. In this dictionary A.Salys had intended to interpret the neologisns of the end of the 19th and the be inning of the 20th centuries. Many such neologisms were often confused with old Lithuanian words and were even included in etymological dictionaries. A.Salys is also known for his studies in onomastics as well as for his investigations of the old Baltic tribes and their language. His attempts to standardize and improve Standard Lithuanian deserve special mention. He is the author of many neologisms which later became part of Standard Lithuanian. With the publication of the four volumes of his works 1979— 1992, linguists now have access to the scholar’s scientific and practical works which present great value and interest to modern linguistics. 11