Dėl baltarusių šnektų lituanizmų vertinimo ir vartosenos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos Opinions. Reviews. Observations Überblicke. Rezensionen. Anmerkungen DĖL BALTARUSIŲ ŠNEKTŲ LITUANIZMŲ VERTINIMO IR VARTOSENOS Naujai randamus baltarusių šnektų lituanizmus skirdami lietuvių substratui, visuose savo tyrinėjimuose nuosekliai laikomės kalbotyros terminų žodynuose1 nustatyto substrato termino apibrėžimo. Tačiau kartais susiduriame su atvejais, kai toks mūsų požiūris suprantamas iškreiptai. Štai lenkų kalbininkė E.Smulkova daro priekaištus2, kad Senųjų Smilginių apylinkių (Varanavo raj., Baltarusija) gyvojoje baltarusių šnektoje mūsų užrašytus žodžius antaráplusci ”pašukos”, asiūkli ”asiūkliai”, skiardži ”dūrimo vieta skerdžiant kiaulę” ir kt.3 laikome lietuvių substrato elementais. Tai esą tik atsitiktinai pavartoti okazionalizmai, nes mūsų nepaisoma tų žodžių atsiradimo baltarusių šnektose chronologijos, geografijos, jų funkcionavimo baltarusių dialektinėje sistemoje, kad mūsų elgiamasi ne visai korektiškai juos priskiriant prie naujausio substratinės leksikos sluoksnio4. Vadinasi, naujų substrato elementų buvimą šnektose ji neigia. Tačiau ar kalboje negali būti senesnių ir naujesnių substrato vienetų? Aišku, kad jie galimi. Juk, sakysim, Baltarusijoje senųjų lietuviškų teritorijų asimiliacija ne visur vykusi vienu laiku — tolimesnėse nuo Lietuvos sienos — anksčiau, artimesnėse — vėliau. Taigi ir vienu, ir kitu atveju asimiliacijos padarinys yra substratas, nepriklausantis nuo amžiaus. Aišku viena, jog substrato chronologija jo termino esmės nekeičia, į jo turinį neįeina. Svarbu tik, kad vienas ar kitas senosios kalbos elementas, perimtas naujosios, yra gyvas joje, funkcionuoja ir jau yra substratas. Visai taip substrato terminą supranta ir vartoja H.Turska ir Z.Zinkevičius5. Taigi sub- 1 A c h m a n o v a O.S. Slovar’ lingvističeskich terminov. Moskva: Sovetskaja enciklopedija, 1966, 461—462; G o l ą b Z., H e i n z A., P o l a ń s k i K. Słownik terminologii językoznawczej. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1970, 542—543; G a i v e n i s K., K e i n y s S. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa, 1990, 193—194. 2 S m u l k o v a E. K vyprosu o belorusskich lituanizmach — Balto-slavianskije issledovanija. Moskva: Nauka, 1981, 203—213. 3 G r i n a v e c k i e n e E., M a c k e v i č J u. F., R o m a n o v i č J. M., Č e b e r u k J. I. Bytovaja leksika litovskogo proischoždenija v Zapadnoj Belorussiji — Lietuvių terminologija. Vilnius: Mintis, 1975, 164, 165, 189. 4 S m u l k o v a E. Min. veik., 204—205. 5 T u r s k a H. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie — Studia nad polszczyzną kresową I. Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk-Łódź: Os- 218 strato termino reikšmė mūsų neiškraipoma. Vis dėlto E.Smulkova mano, kad substratas galis būti tik senas. Štai jos pozicija: ”Termin ”belorusskije baltizmy”...sledovalo by upotreblat’ liš’ v... smysle, čto k staromu substratnomu sloju mogut byt’ otneseny baltijskije relikty... (prežde vsego jatviažskije...)”6. Tokio baltų substrato elementų ji pateikia iš Bobrovnikų k. (Balstogės vaivadija, Lenkija) baltarusių šnektos, prieš tai pastebėdama, kad Bobrovnikų k. ”... v prošlom eto službenoje poselenije, osnovannoe na rubeže XV—XVI vv. liudmi, prišedšimi so storony Nemana”7 (ši teiginį, beje, dar reikėtų įrodyti). Pripažindama ateivių kalbos liekanas substratu (!), šio termino reikšmę E.Smulkova iškraipo iš esmės, nesilaikydama kalbotyros teorijos apie substratą sampratos. Principinis E.Smulkovo teiginys, kad ateivių, o ne autochtonų kalbos liekanos — tai substratas, yra visiška anomalija. Bobrovnikų k. šnektoje, be kita ko, ji atranda esą baltiškos kilmės leksinę leksemą tókšyny ”naminiai lakštiniai”, kurią mano esant lietuviškos kilmės ir siūlo sieti su liet. lakšalai, lakščiai, lakšenas, lakšinys, o šiuos — su lãkštas ”augalo lapas”8. Tačiau tókšyny (kaip ir lapšá) į slavų teritorijas pateko iš tiurkų kalbų9, praėjus, beje, mažiausiai 100 metų po ateivių iš Nemuno pusės į Bobrovnikus atsikraustymo. Tad lie. lãkštas ir tókšyny vargu ar gim inės, o tokio pobūdžio baltų substrato elementų atradimas bei jų chronologija moksliškai nepagrįsti. Kur šiuo atveju jotvingių substratas? Substratui E.Smulkova minimų lituanizmų neskiria ir dėl to, kad jie užrašyti iš dvikalbio ploto. Senųjų Smilginių kaime ligiol tikrai dar vienas kitas vyresnis žmogus kad ir moka savo tėvų kalbą, bet visas kaimas ir jo apylinkės lietuviškai jau nebesupranta ir tarpusavyje kalba vien baltarusiškai. Be to, čia nėra jokių lietuvių kultūros židinių — lietuviškos mokyklos, spaudos, radijo, bažnyčia tik lenkiška. Taigi ir mūsų straipsnyje pateikti šių apylinkių lituanizmai visi be išimties yra užrašyti iš vietinių senųjų žmonių, kurių tėvai ir protėviai čia asimiliuodamiesi tapo baltarusiais. Tokia Senųjų Smilginių apylinkėse vartojamų lituanizmų padėtis ir vartosena, mūsų įsitikinimu, nėra jokia kliūtis juos skirti substratui. Kaip vėlesni mūsų tyrimai rodo, Senųjų Smilginių apylinkės nėra vienintelė vieta, kur randami E.Smulk ovos okazionalizmais vadinami lituanizmai. Dabar mums žinoma, kad jų dar esama ir kitur Varanavo raj., taip pat Yvijos, Ašmenos, Breslaujos, Pastovių raj. Taigi jie nėra nei atsitiktiniai, nei individualios vartosenos ir atitinkamos reikšmės žodžiai, o tikri lietuvių substrato elementai, tvirtai įaugę į baltarusių dialektinę sistemą. Tai, be kita ko, rodo mūsų straipsnio iliustracinių sakinių gyvumas, taisyklinga vartosena solineum, 1982, 86—119; Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis, 1966, 24—25; Z i n k e v i č i u s Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 249tt. 6 S m u l k o v a E. Min. veik., 205. 7 S m u l k o v a E. Min. veik., 206. 8 S m u l k o v a E. Min. veik., 208. 9 F a s m e r M. Etimologičeskij slovar’ russkogo jazyka 2, Moskva: Izdatel’stvo ”Progress”, 1967, 460. 219 ir daryba, aiški reikšmė. Minimieji Senųjų Smilginių baltarusių šnektos lituanizmai, neabejotinai būdami sudėtinė lietuvių substrato dalis, kartu nėra nei interferencijos, nei konvergencijos produktas, kaip juos a priori mėgina pavadinti E.Smulkova 10. Visi jie yra paveldėti, o ne atsineštiniai. Galima ginčytis ir dėl kai kurių lituanizmų pateikiamų lietuviškų atitikmenų. Štai lituanizmą asiūklė E.Smulkova kildina ne iš lie. asiūkliai, o iš visų šios genties augalų mokslinio termino asiūkliainiai (klaidingai jis žymimas net dviem kirčio ženklais — asiūkliainiai)11, faktiškai liaudies kalboje visai nežinomo. Šis metodologinis riktas rodo, kad E.Smulkova ir šiuo atveju nepavyksta iš pateiktų lietuviškų žodžių būrio atsirinkti tinkamiausio atitikmens. Bobrovnikų kaimo baltarusių šnektoje turimą leksemą prasėšč ”audeklo nuotolis staklėse tarp skieto ir veleno” ji linkusi laikyti lietuviškos kilmės ir be niekur nieko pernelyg mėgėjiškai sieja su lietuvių veiksmažodžiu prasiskėsti12. Tačiau tai visiškai neįmanoma: tarp lie. (prasi) skėsti ”(prasi)skleisti, (pra-si)platinti” ir Bobrovnikų (pra)šėšč tikrai nėra ne tik gramatinio (ir darybinio) bei fonetinio, bet — svarbiausia — semantinio ryšio. Mūsų įsitikinimu, prašešč — tikriausiai slavų kilmės žodis, plg. dar greičiausiai jo giminaitį rusų prisiest’ ”laikas, kai kas nors vienas po kito prisėda ir nepasikeldamas ką dirba”13. Elena Grinaveckienė 10 Smulkova E. Min. veik., 205. 11 Smulkova E. Min. veik., 204. 12 Smulkova E. Min. veik., 208. 13 Dal’ V. Tolkovyj slovar’ živago velikorusskago jazyka 3, S.Peterburg-Moskva: Izdanie knigoprodavca-tipografa M.O.Wolfa, 1882, 450. 220