Dėl veiksmažodžių su priešdėliu „pa-“ valentingumo
Full text
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995)
LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI
Vilija SAKALAUSKIENĖ
DEL VEIKSMAŽODŽIŲ SU PRIEŠDĖLIU PA- VALENTINGUMO
Struktūrinis ir semantinis sakinio centras yra asmenuojamoji veiksmažo-
džio forma. Nuo sakinio centro priklauso visi kiti pagrindiniai sakinio elemen-
tai ir jų formos. Taigi kiekvieną sakinio sintaksinės sandaros analizę galima
pradėti veiksmažodžio charakteristika. Nuo veiksmažodžio turinio ir formos
priklauso jo determinantų reikalingumas bei atranka. Sintaksine veiksma-
žodžių klasifikacija grindžiama jų valentingumu (Geniušienė 1971:8). Valen-
tingumo tyrinėtojų koncepcijos šiuo klausimu ir lietuvių kalbos veiksmažo-
džių valentingumo problemos plačiai nagrinėjamos N.Sližienės straipsniuose
(1978:108—114; 1986:45—91). Kol kas vieningos nuomonės daugeliu svar-
biausių valentingumo klausimų nėra (Sližienė 1986:45). S.Kacnelsonas valen-
tingumą "apibrėžė kaip žodžių ypatybę tam tikru būdu realizuotis sakinyje ir
įeiti į tam tikras kombinacijas su kitais žodžiais. Šitaip suprastas valentingu-
mas apima ne tik subjektinius ir objektinius, bet ir visus aplinkybinius veiks-
mažodžio ryšius su kitais žodžiais“ (Sližienė 1978:108). Valentingumas, kaip
nurodo V.Labutis, —* tai žodžio, kaip kalbos sistemos leksinio vieneto, sin-
tagminės sąveikos (santykių) projektas, kuriame numatoma žodžių, būtinų,
tikėtinų ar tik galimų sąveikų kiekis, tų sąveikų turinys (kokybė) ir realizavi-
mo kokiais nors kalbos elementais orientyrai" (Labutis 1985:65). N.Sližienė
valentingumą siūlo tirti kaip daugiasluoksnį reiškinį, kurio pagrindas yra abst-
rakčiame loginiame-semantiniame lygmenyje, o jo realizacija — konkrečiuose
kalbos lygmenyse, semantiniame ir sintaksiniame (Sližienė 1978:121). Šiuo
valentingumo tyrimo pagrindu bus remiamasi straipsnyje.
Taigi viena valentingumo pusė — sintaksinis valentingumas. "Veiksmažo-
džio reikšmės sąlygojama ypatybė jungtis su tam tikru skaičiumi jam reikalin-
gu tam tikros formos žodžių vadinama jo sintaksiniu valentingumu” (Sližienė
1986:46). Kita valentingumo pusė yra veiksmažodžio semantinis valentingu-
mas. "Semantinis valentingumas — tai veiksmažodžio nusakomos tikrovės
situacijos tam tikra semantinė interpretacija, fiksuojama kaip atitinkamas
semantinių funkcijų (aktantų, arba semantinių linksnių) rinkinys" (Sližie-
nė 1986:90). Šiame straipsnyje N.Sližienė mano, kad "veiksmažodis su savo
valentiniais palydovais pateikia tik tam tikrą realios situacijos semantinį įver-
tinimą, kuris gali sutapti arba nesutapti su tos situacijos psichiniu atvaizdu
žmogaus sąmonėje" (Sližienė 1986:45). Ankstesniuose darbuose ji teigė, kad
veiksmažodžio žymima situacija visiškai atitinka tikrovės situaciją. Toliau
N.Sližienė konstatuoja, kad "tą pačią išorinę situaciją gali atitikti skirtingi
121
veiksmažodžiai, turintys skirtingas semantinių linksnių struktūras, o tai ro-
do, kad ta situacija Jais nusakoma skirtingai: sakinio semantinė reprezentacija
apima tik tam tikrus išorinės situacijos aspektus" (Sližienė 1986:49).
Ir semantinio, ir sintaksinio valentingumo svarbiausias bruožas — jo bū-
tinumas ar fakultatyvumas. Vieni veiksmažodžio palydovai yra būtini, jų
negalima praleisti, kiti — fakultatyvus. Palydovų būtinumas nustatomas
eliminavimo transformacija: "praleidžiant tai vieną, tai kitą konstituentą,
nustatoma, kurie jų yra būtini, o kurie fakultatyvūs. Būtinaisiais palydovais
nusakoma ta situacijos dalis, kuri veiksmažodžio reikšmės iškeliama kaip svar-
biausia, aktualiausia" (Sližienė 1986:55). Būtinasis veiksmažodžio valentin-
gumas determinuoja, lemia tam tikrą elementą sakinyje, tuo tarpu nebūtina-
sis valentingumas rodo, kad tam tikras elementas yra tik galimas, potencialus.
Fakultatyvieji palydovai sakinyje pasakomi tada, kai jų teikiama informacija
pasidaro aktuali. Taigi fakultatyvusis semantinis valentingumas apibrėžia-
mas kaip "labai tikėtinas, bet ne visiškai būtinas" (Tėkorienė 1983:99).
Straipsnyje bus aptariami vienos valentinės klasės veiksmažodžiai — tri-
valenčiai veiksmažodžiai su priešdėliu pa-. Tai labai apriboja nagrinėjamų
veiksmažodžių skaičių. Priešdėliai atlieka darybinę funkciją, visada riboja
veiksmą, rodo jo vienokią ar kitokią baigtį ir leidžia baigtinio veiksmo veiks-
mažodžius supriešinti su tęstinio veiksmo veiksmažodžiais. Priešdėlis pa- yra
prielinksninės kilmės (Paulauskienė 1994:272). Jis išsiskiria iš kitų lietuvių
kalbos veiksmažodžių tuo, kad jo atliekamos leksinės funkcijos nėra tokios
ryškios. Jis žymiai plačiau už kitus priešdėlius vartojamas tik veikslui reikšti
(Paulauskas 1958:366).
Sintaksinė veiksmažodžių klasifikacija pateikiama pagal maksimalų part-
nerių skaičių, t.y. pagal būtinuosius ir fakultatyviuosius veiksmažodžio paly-
dovus'. "Veiksmažodis skiriamas prie tam tikros sintaksinės klasės atsižvel-
giant 1 jo turimų palydovų skaičių ar formą, nesvarbu, ar tie palydovai būtini,
ar fakultatyvus” (Sližienė 1986:91).
Trivalenčiai veiksmažodžiai žymi situaciją, kurioje turi dalyvauti trys ak-
tantai. Vadinasi, šią situaciją galima fiksuoti predikatu su trimis laisvomis
vietomis. Jas turi užpildyti argumentai su savo reikšmėmis.
Ir semantinis, ir sintaksinis veiksmažodžių valentingumas tiksliausiai nu-
statomas sakinyje, todėl imami išplėstieji sakiniai, veiksmažodis parodomas
įvairioje sintaksinėje aplinkoje. Nustatant veiksmažodžių valentingumą, iš-
eities taškas yra veiksmažodžio reiksmé?.
Medžiaga rinkta iš "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" trečiojo leidimo
(1993 m.; toliau — DLKŽ) ir "Lietuvių kalbos žodyno" I—XV tomų (toliau
— LKŽ).
Sintaksinėje veiksmažodžių distribucijoje daiktavardis vaidina svarbiausią
vaidmenį, nes gali turėti įvairias formas (įvairius linksnius) arba prielinksni-
nes konstrukcijas ir atlikti sakinyje įvairias funkcijas — veiksnio, papildinio
1 Kitų kalbininkų jie vadinami aktantais, determinantais žr. (Sližienė 1986:46).
2 Apie kitų tyrinėtojų nuomonę plačiau zr. (Sliziene 1978:111).
122
bei aplinkybių.
Priešdėlis pa- gali turėti panašią kaip prielinksnio po reikšmę — po kuo.
Ją priešdėlis suteikia veiksmažodžiams, reiškiantiems judėjimą. Pavyzdžiui,
pavažiuoti" važiuojant kiek pavaryti, pastumti, pavairuoti?': Pavažiavo vežimą
po medžiais (DLKŽ); pavilkti * *velkant pakišti po apačia"; Pavilko akėčias po
stogu (DLKŽ); pamėsti "numesti po kuo": Caras Aleksandras važiavo ir jam
bombą po karieta pametė (LKŽ VIII 69); paksšti "kišant padėti po apačia";
Pakišo pinigus po čiužiniu (DLKŽ). Visi šie veiksmažodžiai su priešdėliu
pa- žymi veiksmo kryptį "po kuo nors" arba rodo, "kas po kuo nors pade-
dama" (Galnaitytė 1958:101). Konstrukcijos su prielinksniu po tą priešdėlio
pa- reikšmę dar labiau išryškina. Pavyzdžiui, pavožti "uždengti pakišant po
apačia": Pavožė daiktus po statine (DLKŽ); paaūti "auti po apačia": Paauk
po kulnu aukščiau, kad netrintų (LKŽ I 517); pavilkti "vilkti (drabužį) po
apačia": Ans pavelka kailinius po apsiaustu (LKŽ kartoteka); pakdisioti ” pa-
kisinéti”: Po stalo kojom pakaišiojau kaladėles, kad aukštesnis būtų (LKZ V
72).
Iš pateiktų pavyzdžių ir predikato reikšmių matyti, kad veiksmažodžiai
pavažiūoti, pavilkti, pamėsti, pakišti, pavdžti reikalauja trijų aktantų: subjek-
tinio, objektinio ir aplinkybinio. Visi aktantai yra svarbūs veiksmažodžiui.
Būtinas veiksmažodžio reikšmei objektas, į kurį nukreiptas subjekto atlieka-
mas veiksmas. Jau matėme, kad priešdėlis pa- nurodo kryptį ar vietą, todėl
veiksmažodžio reikšmei papildyti reikalingas ir aplinkybinis vietos aktantas.
Tačiau visi aktantai sakiniuose ne visada pasakyti.
Sakinių semantinė struktūra susideda iš predikato ir trijų aktantų — agen-
to, patiento ir galutinio taško — direktyvo®. Sie aktantai sintaksiškai reali-
zuojami taip: agentą reprezentuoja subjekto vardininkas, patientą — objekto
galininkas. Būdingiausia direktyvo realizavimo forma — prielinksninė kon-
strukcija.
Nemaža veiksmažodžių su šiuo priešdeliu reiškia silpną intensyvumą. Pa-
vyzdžiui: papliékti "kiek pamušti": Papliekė arklį (su) botagu (DLKZ); pa-
knaibyti "kiek pagnaibyti, panaršyti": Paknaibys kiek pirštais duonos minkš-
timą (LKŽ VI 194). Priešinga šiai priešdėlio pa- reikšmė yra, kai jis žymi
veiksmo intensyvumą bei stiprumą. Pavyzdžiui, paduoti "smarkiai ką pada-
ryti“: Lig pietų keturiese paduosim (gerai papjausime) ir bus rugiai nupjauti
(LKŽ II 891).
Veiksmažodžiai papuėšti "pagražinti, padabinti": Šluota kambario nepa-
puoši (LKŽ X 934); papūsakoti "apsakyti kokį įvyki, atsitikimą"; Ji grįžo
sutemus ir viską papasakojo vyrui (LKZ IX 449) žymi veiksmo baigtuma. Sie
priesdeliniai veiksmažodžiai, kaip ir nepriešdėliniai, reikalauja dviejų objek-
tinių aktantų, plg.: pūsakoti "apsakyti kokį įvykį, atsitikimą": Jis pasakoja
pasakas (LKZ IX 447). Adresatas čia praleistas, o kitame sakinyje — Susirinko
sykį jauni vyrai medėlios vakarą ir pasakojas viens kitam pasakas (LKŽ
3 Straipsnyj je remiamasi V.Ambrazo ir N.Sližienės pateikta semantinių vaidmenų
klasifikacija (Ambrazas 1986:25; Sližienė 1986:51—55).
123
IX 448) — adresatas aiškiai pasakytas.
Šie veiksmažodžiai: paraudoninti "paryškinti raudoną spalvą, padazyti”;
paploninti "padaryti plonesnį"; patdmsinti "padaryti tamsesnį, blogiau ap-
šviestą"; pastriūkinti "padaryti striukesnį, patrumpinti (daikta)” žymi, kad
veiksmo objektas tampa didesnis arba mažesnis negu jis turėtų būti ir reika-
lauja dviejų objektų, iš kurių vienas turėtų būti priemonė (arba medžiaga),
reikalinga šiam veiksmui atlikti. Semantinė valentingumo formulė atrodytų
taip:
agentas — predikatas — patientas — instrumentas
A-P-Pt—-1L
Kita grupė veiksmažodžių reiškia neilgai trunkantį veiksmą. Sie veiks-
mažodžiai reikalauja aktantų, nurodančių laiko ribą ar trukmę. Pavyzdžiui:
pablokšti "pakulti, daužant į ką nors": Einam pablokšim iki pietų (LKŽ I
944); pašėrti "šerti kiek laiko": Mėnesį pašerk ir atganysi arklį (LKZ XIV
673).
Grupė veiksmažodžių be patiento, realizuojamo objektinės reikšmės ga-
lininku, reikalauja aktanto, atliekančio priemonės funkciją ir sakinyje rea-
lizuojamo įnagininko linksniu. Šių veiksmažodžių semantinio valentingumo
formulė tokia:
agentas — predikatas — patientas — instrumentas
A:—iP-— Pt — I.
Instrumentą realizuojantis įnagininkas rodo daiktą, su kuriuo atliekamas
veiksmas ir kuriuo naudojamasi veikiant tiesioginį objektą. Veiksmažodžių
žymimo veiksmo priemonę dažniausiai nusako konkretūs daiktavardžiai, ku-
rių įnagininkas reiškia darbo įrankius, susisiekimo priemonę, medžiagą, gyvos
būtybės kūno dalis. Pavyzdžiui: pakalėti "kiek pakalti": Kirviu kuolą pakalėk
(DLK2); pavažinėti "pavežioti": Pavažinėk vaiką rogutėmis (DLKŽ); padengti
"apkalti": Padengiu sienas lentelėmis (LKŽ II 406); pasiekti "tiesiant ranką,
lazdą ar pan., paliesti ar paimti"; Pasiekia rankomis lubas (DLKŽ). Instru-
mentas gali būti realizuojamas inagininku ir prielinksniu su. Pavyzdžiui:
pabruzinti ’ "patrinti, pabraukyti”: Šitą vielg pabrūžink su pielyéia, kad per-
lauztum (LKZ I 1105); pabraukyti "iter. pabraukti”: Pabrauko aslg su šluota
(DLKZ); papliekti "kiek pamusti”: Paplieké arklį su rykste (DLKZ). Šių
veiksmažodžių sintaksinės raiškos formulė tokia:
Nn — Vf — Na — Ni / su Ni. .
Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad skiriasi veiksmažodžio reiškiamo veiks-
mo santykis su patientu ir instrumentu. Tas pats veiksmažodis su tiesioginį
objektą (patientą) reiškiančiu linksniu rodo vieną santykį, o su netiesioginį
objektą reiškiančiu linksniu — kitą. Pavyzdžiui, pabalzginti ”balzginant pa-
baidyti”: Pabalzgink kokiu pagaliu iš po stovy vistas (LKZ I 627). Pabalzgink
vištas veiksmas pereina į objektą, o pabalzgink pagaliu veiksmas nepereina į
objektą, kuris dėl to visiškai nepakinta. Instrumentas atitinka įrankį, priemo-
4 Sintaksinio valentingumo modeliai žymimi N.SliZienés pateiktais simboliais
(Sližienė 1986:70).
124
nę, kuria subjektas veikia objektą, ir suvokiamas kaip tarpininkas tarp agento
ir patiento.
Nagrinéjamiems trivalenciams veiksmažodžiams su priešdėliu pa- instru-
mentinis įnagininkas yra svarbus ir laikomas objektiniu aktantu.
Visi trivalenčiai veiksmažodžiai su priešdėliu pa- reikalauja subjektinio
aktanto. Subjektiniai aktantai — tai būtinieji aktantai, nes be jy predikato
reikšmė būtų ne visai aiški. Sis aktantas rodo, kam sakinyje yra priskiriamas
arba gali būti priskirtas (kaip tam tikras požymis) semantinio predikato turi-
nys. Predikato ir aktantų santykiai nusakomi semantinių funkcijų terminais.
Svarbiausios semantinės kategorijos: predikatinis požymis (arba predikatas),
subjektas ir objektas (Ambrazas 1986:24). Pagrindinis semantinio subjek-
to bruožas — eiti predikato turinio atskaitos pradžia. Daugeliu atvejų (žr.
nagrinėtus pavyzdžius), kai sakinyje nėra veikėjo vardininko, subjekto bu-
vimą rodo veiksmažodžio galūnės. Pavyzdžiui: paptršti "pasiūlyti tuoktis":
Papiršk tu jam tą merginą (DLKŽ); pakrėsti "paberti, padrabstyti”: Tik
pakrėsiu kurkiukam varškės, ir nebėr (LKŽ VI 546). Semantinis subjektas
ir gramatinis subjektas (veiksnys) gali ir nesutapti. Kadangi teiginio loginė
struktūra, turinti propozicinės funkcijos pavidalą, nėra tolygi kiekvieno saki-
nio sintaksinei struktūrai, subjekto ir veiksnio sąvokos irgi gali būti siejamos
su skirtingais vienetais: ne visi subjektai atitinka veiksnius ir ne visi veiksniai
— subjektus (Ambrazas 1982:7).
Trivalenčiai veiksmažodžiai su dviem objektiniais aktantais buvo aptar-
ti anksčiau, todėl išsamiau panagrinėti reikėtų trivalenčius veiksmažodžius
su aplinkybiniu aktantu. Tarp objektinių ir aplinkybinių vaidmenų galima
įžiūrėti skirtumą. Objektiniai aktantai turi įcentrinę kryptį, o aplinkybiniai
aktantai — išcentrinę. Kitaip tariant, jie yra šalia veiksmo ribos, beveik
visai nekontroliuojami predikato, linkę įgyti savarankiškumo. Aplinkybiniai
(adverbialiniai) aktantai tarsi sudaro veiksmo foną ir atitinka tradicines ap-
linkybes (Labutis 1976:76). Tarp adverbialinių vaidmenų pagal konkretų pri-
klausomojo dėmens santykį su pagrindiniu gali būti skiriami vietos /Loc/,
laiko /Temp/, priežasties /Caus/, tikslo /Fin/, krypties /Dir/ vaidmenys.
Tačiau ne kiekviena aplinkybė buna aktantu. Semantikoje jos yra salygoja-
mos predikato leksinės reikšmės.
Vietos bei krypties aktantas parodo predikato veikimo sferą erdvėje ir
yra reiškiamas įvairiomis prielinksninemis konstrukcijomis: prielinksniais g,
pas, per su galininku, ant, iš, už, nuo, prie su kilmininku bei prielinksniu po“
su įnagininku. Veiksmažodžiai, kuriems būdinga ši sintaksinio valentingumo
struktūra Nn — Vf — Na — į Na, žymi erdvės santykius ir, konkrečiau imant,
rodo veiksmo kryptį arba judėjimo kelią. Pavyzdžiui: pašlūoti "šluojant pa-
šalinti, nubraukti, pastumti kur": Iššlavė trobą, nūšlavų neišnešė, pašlavė į
palovį i teip paliko (LKZ XV 45); patrūkėti "kiek patraukti“: Patrūkėk vežimą
į šoną (DLKŽ); palydėti, plg. lydėti 1: Oti kas mane mergužėlę į namučius pa-
lydės? (LKŽ VII 405); pabraūkti "braukiant patraukti, pastumti": Pabraukė
į šalį sąšlavas (DLKŽ); pavedėti “kiek pavesti": Pavedėk jį per gatvę (DLKŽ)
125
(Nn — Vf — Na — per Na). Šių veiksmažodžių semantinio valentingumo
formulė tokia:
A — P-Pt — Dir.
Kai kurie trivalenčiai veiksmažodžiai su objektiniu ir aplinkybiniu ak-
tantu rodo, kad veiksmas yra nukreiptas į vietos vaidmenį atliekančio daik-
to ribas. Vietos aktantas reiškiamas vietininku, galininku su prielinksniu į.
Pavyzdžiui: pasėti "įberti sėklą į paruoštą dirvą": Pasėjo darže vasarinių
kviečių (LKZ XII 462); pasilčisti "išvesti į ganyklą; duoti paėsti ganykloje":
Aš pasileidau bėrus žirgelius į žalią lanką (LKŽ VII 274). Veiksmažodžių
sintaksinio ir semantinio valentingumo formulės tokios:
Nn - Vf- Na - NI / į Na
A -—P-Pt — Loc
Trivalenčiai veiksmažodžiai su aplinkybiniu vietos aktantu gali žymėti
tam tikrą patiento būsenos kitimą. Pavyzdžiui: pasodinti "įkurdinti, apgy-
vendinti": Į mano namą svetimą pasodino (LKŽ XIII 281); padėti "paguldyti,
pakloti, pastatyti kur”: Maišus padėjau ant aruodo (LKŽ II 450); pakélti "pa-
dėti ką į aukštesnę vietą": Pakelk mane ant žemosios šakos (LKŽ V 542).
Ne mažiau svarbus predikato reikšmei gali būti laiko aktantas. Laiko
aktantai žymi laiko tarpą, per kurį veikiamas ar kuriam skiriamas veiks-
mo objektas. Laiko situaciją nusakantis aktantas realizuojamas galininko
arba naudininko linksniais, žyminčiais mato vienetus. Pavyzdžiui: pagrebti
"nedaug, truputį, tam tikrą laiką grėbti": Pagrėbiau valandą šieną (LKŽ
VII 555); pasidėti "paguldyti, pakloti, pastatyti kur”: Pasidėk pieno nakčiai
(LKŽ VIII 520). Šių veiksmažodžių semantinio ir sintaksinio valentingumo
formulės tokios: i
Vn-Vf-Na-Na ~~ Nn-Vf- Ng- Nd
A-P-:Pt-Temp VV A -P'- Pt - Temp
Laiko tarpus ir laiko momentus, kuriems neprasidėjus įvyksta veiksma-
žodžiu žymimas veiksmas, reiškia įvairios prielinksninės konstrukcijos: gali-
ninkas su prielinksniu prieš bei kilmininkas su prielinksniais iki, ligi. Pavyz-
džiui: pablėkšti "pakulti, daužant į ką nors": Finam pablokšim iki pietų (LKŽ
I 944), pamigdyti "leisti ilgiau pamiegoti": Jin pamigdo marčią lig pusryčių
(LKŽ VIII 161). Semantinio valentingunio formulę galima apibendrinti taip:
A — P — Pt — Temp.
Kita trivalenciy veiksmažodžių grupė yra su aplinkybiniu priežasties ak-
tantu. Sis aktantas predikato reikšmei taip pat gali būti labai svarbus. Tai to-
kiy predikatiniy struktūrų veiksmažodžiai, kurie pasako nepalankius kam nors
veiksmus. Priežasties aktantas sakinyje realizuojamas prielinksninėmis kon-
strukcijomis: prielinksniais dėl, nuo su kilmininku bei prielinksniu už su gali-
ninku. Pavyzdžiui: 1 paskaūsti "imti skaudėti": Žandus paskaudo nuo juoko
(LKŽ XII 785); paginti "pavaryti, išvyti": Pati vyrą pagins už girtuoklystę
(DLKŽ). Valentingumo formulės tokios:
126
|
|
Į
a i i is LP HL =
Nn - Vf- Na - nuo Ng / už Na
A - P- Pt - Caus
Tarp nagrinejamuy trivalenc¢iy veiksmažodžių su objektiniu ir aplinkybi-
niu aktantu yra ir finityvas — tikslo vaidmuo. Jis nurodo veiksmo tikslą ar
siekiamą dalyką; sakinyje realizuojamas kilmininku ar naudininku. Pavyz-
džiui: paūksėti "ūksint pašaukti": Paūksėk pjovėjus pietų (DLKŽ) (Nn — Vf
— Na — Ng); padėti "išleisti, sunaudoti": Visą savo uždarbį padėjau tiems
reikalams (LKZ II 451) (Nn — Vf — Na — Nd). Semantinio valentingumo
formule būtų:
A —P-Pt — Fin.
Ši aplinkybinių vaidmenų analizė rodo, kad aplinkybiniai aktantai, kaip
ir objektiniai, gali būti būtini ir fakultatyvūs veiksmažodžio palydovai.
Panagrinėjus trivalenčius veiksmažodžius su priešdėliu pa-, galima teigti,
kad veiksmažodžiai, kuriems priešdėlis suteikia kitą leksinę reikšmę, reikalau-
ja objektinio ir aplinkybinio aktanto. O tie veiksmažodžiai, kuriems priešdėlis
suteikia tik gramatinę reikšmę, reikalauja dviejų objektinių aktantų. Aktantų
būtinumą, skaičių, pobūdį lemia veiksmažodžio semantinės ypatybės. Forma-
lioji objektinių ir aplinkybinių aktantų raiška yra įvairesnė negu semantinė.
SUTRUMPINIMAI
A — agentas
I — instrumentas
P — predikatas
Pt — patientas
Caus — priežasties funkcija
Fin — tikslo funkcija
Loc — vietos funkcija
Temp — laiko funkcija
Dir — krypties funkcija
Vf — veiksmažodžio asmenuojamoji forma
Nn — nomen (vardažodis), n — nominatyvas
Ng — genityvas
Nd — datyvas
Na — akuzatyvas
Ni — instrumentalis
NI — lokatyvas
/ — žymimi variantai
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
Ambrazas V. 1982: Dėl sintaksinių ir semantiniy terminų santykio. — Sintaksės
ir. semantikos klausimai, Šiauliai, 6—7.
AmbrazasV:1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros
vienetąi. — Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4—44.
DLKZ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei-
dykla, 1993.
GalnaityteE. 1958: Veiksmažodžiai su priešdėliu pa- dabartinėje lietuvių
j kalboje. — Kalbotyra 1(1), 101—122.
GeniusieneE. 1971: Lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinė klasifikacija.
— Kalbotyra 23 (1), 7—16.
127
Labutis V. 1985: Valentingumas — semantiniai vaidmenys — semantinė
: struktūra. — Tarptautinė baltisty konferencija 1985 m. spalio 9— 12
d. Pranešimų tezės, Vilnius, 65—66.
Labutis V. 1976: Žodžių junginių problemos, Vilnius.
LKZ — Lietuvių kalbos žodynas 3—15, Vilnius, 1956—1991; II leid. 1—2, 1968—1969.
Paulauskas J. 1958: Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje literatū-
rinėje lietuvių kalboje. — Literatura ir kalba 3, 303—453.
Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidykla.
Sližienė N. 1986: Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė
klasifikacija. — Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 45—96.
Sliziene N. 1978: Veiksmažodžių valentingumo klausimu. — Lietuvių kalbotyros
klausimai 18, 107—124.
Tekorienė D. 1983: Lietuvių kalbos būdvardžio semantinis valentingumas. —
Kalbotyra 34(1), 97—107.
ZUR VERBALEN VALENZ MIT PRAFIX PA-
Zusammenfassung
Die Theorie der Valenz ist in den letzten Jahren besonders popular geworden.
Die Valenz ist eine Besonderheit der Bedeutung, sie ist nicht nur den Verben, sondern
auch den anderen Redearten eigen.
Die Valenz der Verben ist fur die Sprachwissenschaft sehr aktuell, weil davon
der Aufbau der verbalen Satze abhangt. GemaB den Modellen der verbalen Valenz
werden grammatisch richtige Satze gebildet.
Aufsatzsobjekt — dreivalentische Verben mit Prafix pa-. Es ist zwei Gruppen
der erforschten Verben ausgegliedert:
1) Dreivalentische Verben, die einen subjektischen, objektischen und adverbialen
Mipsis verlangen. Prafix pa- erteilt diesen Verben eine andere lexikalische Be-
eutung;
2) Dreivalentische Verben, die einen subjektischen und zwei objektische Mit-
spieler verlangen. Prafix pa- erteilt diesen Verben eine rein grammatische Bedeu-
tung.
Das wichtigste Merkmal sowohl der semantischen als auch der syntaktischen
Valenz ist ihre Notwendigkeit oder Fakultativitat. Manche verbalen Mitspieler sind
obligatorisch (damit der Satz einen richtigen grammatischen Aufbau hatte), die
anderen — fakultativ.
128