Vidžių apylinkių baltarusių šnektos lituanizmai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Elena GRINAVECKIENĖ VIDŽIŲ APYLINKIŲ BALTARUSIŲ ŠNEKTOS LITUANIZMAI 1991 m. dialektologinėje ekspedicijoje Vidžių apylinkėse (Breslaujos r. Vitebsko sr., Baltarusija) maždaug aštuonių kilometrų spinduliu aplink Vidžius — Vidiškių, Pakulnios, Laibūnų, Padrūkės, Meškelių, Išdegėlių, Eitmenų, Sniegiškių, Ažubalių, Laukiškių, Bagdžiūnų, Trakiškių, Vilkeniškių (br. Vidžiški¹, Pakūlnia, Laibūny, Padrūksa, Maškėli, Ždęgeli, Jacmiány, Snėgiški, Ažūbali, Lóukiški, Bagdžiūny, Trakiški, Vilkianiški) kaimuose — lietuviškai kalbančių jau nerasta. Čia, kaip įžvalgiai nurodo Zinkevičius Ryt. Liet. 187 pav. 15, senieji vietiniai žmonės dabar kalba baltarusiškai (neskaitant miestelyje gyvenančių kitų tautų žmonių, žr. LKK 32 21), nors dažnas jų minėjo, kad jų seneliai (o kai kurių net ir tėvai) iš seno yra kalbėję lietuviškai. Kad tiriamoji apylinkė iš tikrųjų seniau buvo lietuviška, gerai rodo joje vartojami lietuviškos kilmės vietų vardai (žr. LKK 32 21—33). Taigi palyginti visai neseniai dėl lietuvių kalbai nepalankių šiame krašte socialinių faktorių vietiniai lietuviai gana greit nutauto, o jų rytų dzūkų šnektą asimilavo baltarusių šnekta. Kaimo žmonės moka rusiškai, kai kas lenkiškai ir šiomis kalbomis daugiausia jie bendrauja su atvykusiais į šias vietas paprastai valdžios pareigūnais, nevietiniais žmonėmis, o neretai ir su savo nutautusiais vaikais. Tyrinėjant visuose vietinės baltarusių šnektos lygmenyse konstatuota nemaža asimiliuotosios lietuvių šnektos kalbinio palikimo, aiškių jos substrato elementų, tam tikrais specifiniais bruožais išskiriančių ją iš kitų (net ir gretimų) baltarusių šnektų (žr. Baltistica 1979 52—65). Labiausiai į akis krinta Vidžių šnektos leksiniai lituanizmai, kurių čia palyginti gana gausu. Vieni jų kol kas tik šnektoje pastebėti (galbūt vėliau jų bus atrasta ir kitose šnektose), kiti vartojami ir kitose baltarusių paribio šnektose ir jau yra skelbti, bet čia neretai skiriasi tai savo forma, tai kirčiavimu, tai kartais ir reikšme. Kad būtų žinomas visų šnektoje jau užrašytų 1 Slaviški žodžiai straipsnyje pateikiami lotyniškomis raidėmis. Jų garsai, kurių neturi lietuvių kalba, čia pateikiami taip: balsis e po kietojo priebalsio paliekamas slaviškas — э, jų ы rašomas lietuviška y, skiemeninis у — lietuviška ū, baltarusių pučiamas g — lietuviška h, lietuviškos kilmės gemininis n prieš k, g — lietuviška n su pailginta dešiniąja dalimi. Priebalsio minkštumą rodo kablelis priebalsės dešiniajame šone aukštai. Priebalsio l kietumas priebalsių grupėje prieš priešakinės eilės balsį žymimas kaip lenkų kietasis ł. Žodžio kirčio vietą rodo akutės, rašomas balsės viršuje. Iliustraciniame sakinyje kirčiuojamas tik lituanizmas. Apskritai tarmės iliustracinių sakinių fonetika kiek įmanoma priderinta prie lietuviško tarimo. 32 lituanizmų kiekis, straipsnyje abėcėliškai su iliustraciniais sakiniais, išryškinančiais kiekvienos leksemos reikšmę, pateikiami visi čia užrašyti lietuviškos kilmės žodžiai (greta ir jų variantai), paaiškinami bk. žodžiu, nurodomas galimas jų kilmės šaltinis, jam giminiški lietuviški žodžiai, tiesioginiai jų lietuviški atitikmenys. Vengiant kartojimosi, ankstesniuose mūsų straipsniuose jau skelbtiems baltarusių šnektų lituanizmams lietuviški atitikmenys pateikiami be įrodymų. aciūža ’šiurpas, bjaurastis’: Noh ne vidacca, aciūža robica ’kojų nematyti, šiurpas ima’, plg. lie. atšiūžus ’šiurpus, šlykštus, baisus, bjaurus’, atšiūžu ’šiurpu’, šiūžas ’šiurpą keliantis’, šiūžu ’šiurpu’ (LKŽ I 440; 14 976). Žodis aiškiai priešdėlinis (priešdėlis at-, šaknis - šiūž-), o jo morfemų sandūroje susidariusi afrikata c, be abejo, yra atsiradusi iš č (t+š), galimas daiktas, ir lietuvių šnektos dirvoje. Ta pačia reikšme aciūža anksčiau buvo mūsų užrašyta Ašpo baltarusių šnektoje (Jūodelėnų k. Breslaujos r. — SBG I 136), tik jo lietuviškumo nustatyti tada nemokėjome. adlíga ’atodrėkis’: adlíga, pajedzym na zaicy ’atodrėkis, važiuojam zuikių medžioti’, plg. lie. atlygà ’t. p.’; ákat/akóta ’akuotas’: ák atų ū jačmenia į pšanicy; ne daj Boh, jak u hlas ákat papad zec’, hliad zec’ ne možna; akóty poisavali ’miežių ir kviečių akuotai; neduok Dieve, jei į akį patenka akuotas, negalima atsimerkti; akuotus paisydavo’. Forma akóta vartojama dar ir ’ašakos’ reikšme: u ščuki šmat akótau ’lydeka — vienos ašakos’. Abi formos, galima sakyti, vartojamos lygiagrečiai, tik ákat įprastesnis senajai kartai. Tai lie. ākuotas/akūotas tiesioginiai atitikmenys, pakitę pagal lie. uo > br. a, o fonetinį prisiderinimą (plg. LKBil. 125—127). áliary ’ajerai’: korni áliarau — jak žyvakosta; áliary talsciny jak paliac ’ajerų šaknys — kaip kaulažolės; ajarai piršto storumo’. Leksema yra lituanizuoto slavizmo aliarai tiesioginis atitikmuo. Dar žr. LLTP 53. aliarýn ’ajerynas’: kački ū aliarýne ’antys ajeryne’, plg. lie. tarm. aliarỹnas ’ajerynas’, dar žr. áliary. arúody/harúdy ’aruodai’: arúody ū svirne dlia aūsa, jačmenia; u harúdy naūdu sypali ’aruodai svirne avižoms, miežiams; į aruodus javus pylė’. Antroji leksemos lytis daugiau pasitaiko jaunesnių žmonių kalboje ir yra labiau apslavėjusi, plg. lie. arúodai. ášaki/asáki ’ašakos’: rybnyje ášaki vostryje; ášaki ad ziarna astajucca ū rešace; asáki jos’c’ u rybe ’žuvų ašakos aštrios; grūdų ašakos lieka rėtyje; žuvys su ašakomis’, plg. lie. ášakos. Pirmoji lituanizmo forma būdingesnė senesniems žmonėms. Ji artimesnė lietuviškai lyčiai ir išlaikiusi jai būdingą kirčio vietą. Antroji — suslavinta labiau. Tai rodo tiek jos kirčiavimas, tiek ir lie. š virtimas į slavišką s. atádur ’atsiskyrėlis’: hэty ū davec — atadur neūdaly: ne lučycca i da svajich ’tas našlys — nevykęs atadūras: šalinasi ir savų’. Išlaikyta rytų aukštaičiams būdinga lituanizmo forma, plg. lie. tarm. atadūras ’priešgyna’. atáduram ’atsiskyrėliškai’: tak i žyli jany atáduram pry lese ’taip ir gyveno jie atadurom pamiškėj’. Ir šios leksemos forma visai artima savo šaltiniui, 33 plg. lie. tarm. atādūrom ’tingiai’. atasý/atósy ’atsijos’: atasý dzeržuc’ pavarot; atósy kalia ahblobli ’atsijos reguliuoja posūkį; atsijos šalia ien os; plg. lie. tarm. atãsijos. Abiejų leksemų morfologija priderinta prie baltarusių kalbos sistemos, formos atasý lietuviškas patikimesnis *atasajė, plg. atsajė (LKŽ I 419), dar plg. LLTP 59. atóžaly/atóžalki/atóžyly ’atžalos’: ū atóžaly pašla bul’ba; atóžalki rastuc’, a jablania sasocha; jablački z atóžalkau; jažmin atóžyly daušy ’bulvės išėjo į virkščias; atžalos auga, o obelis išdžiūvo; oboliukai iš atžalų; jazminas išmušė atžalas’, plg. lie. tarm. atãžala ’t.p.’, atãžėla ’atžala’, dar plg. LLTP 59. Taigi forma atóžyly baltarusų šnektoje galbūt galėjo išsirutulioti iš atãžėla, jų ə atsidūrus nekirčiuotoje pozicijoje. baldavėška ’kartelė su storesniu galu žuvims baidyti’: baldavėškai bjoš pa vadze, i ryba liacic’ u brodzen’ ’kartelę mušį per vandenį, ir žuvis bėga į bradinį’. Pripažindami tų pačių žodžių su šaknis a ir u lygiagretų egzistavimą lietuvių šnektose, sukeltą greičiausiai a balsių kaitos eilės ėjimo į u eilę (pvz., salėti/sulà, stãbaras/stùburas — plg. Vitkauskas 204—207; analogiškas dėsnis būdingas ir baltarusių šnektoms, pvz., balavėška/bulavėška ’lazdos sustorėjimas’ — Tlum. Sl. I 329, 418), turime tam tikro pamato manyti, kad leksema baldavėška galėtų būti lituanizmo buldavėška fonetinė giminaite, žr. LLTP 55—56. balundã ’prasta liesa sriuba’: balundý nachliubalsia i ne sytna ’balandienės prisivalgiau ir nesotu’, plg. lie. tarm. balundã ’balanda’, taip pat LLTP 55—56. bažėlka ’spragilo galva’: bažėlka da capa pryvazana ’galva prie spragilo pritvirtinta’. Leksema kilusi iš lie. buožėlė ’spragilo galva’ ir sl. priesagos -ka. Dėl lie. uo > br. a, žr. LKBil. 125—127. biáral ’bėralas’: piakli chleb z biárala — hata douhaja pesnia ’duoną kepė iš bėralo — tai ilga pasaka’, plg. lie. bėralas ’nevėtyti grūdai’. bizdelka/bizauka ’bizdelė’: bizdelki nasadziac’ hnidau; bizdelka zvinic’ što pčala, natta bajacca karovy; bizdelki apanavali, karovy chvasty kručkom i pašli; bizauki kusajucca, ne možna padajic’ karovu ’bizdelės padeda glindų; bizdelė zirzia kaip bitė, labai jų karvės bijo; bizdelės apipuolė, karvės užriete uodegas ir nubėgo; bizdelės kanda, negalima pamelžti karvės’. Šio garsažodinės kilmės lituanizmo antroji forma būdingesnė šnektos vidutinei kartai. Ji kaip ir pirmoji turi slavišką priesagą. Plg. LLTP 55. bónda/bóndačka/bundščka ’kepalas, bandelė’: mama spekla bóndu chleba; mama vyskrabic’ dzešku i spekioc’ bóndačku; bundščki val’cavanyja ’mama iškepė kepalą duonos; mama išgrandė duonkubilį ir iškepė bandelę; pikliuotos bandelės’. Trečioji lituanizmo forma išlaikiusi rytų lietuvių puntininkų fonetiką, plg. lie. tarm. bundà ’banda’. braždžėc’ ’krebždėti, brazdėti’: myšy braždžác’ za scianoi ’pelės krebžda už sienos’. Tai garsažodinis lituanizmas, kurio lietuviškas šaltinis galėjo būti neužfiksuotas veiksmažodis *braždėti. Baltarusų dirvoje slavėdamas jis virto į braždžėc’, o šis dėl progresyvinės asimilacijos — į braždžėc’. Kad lietuvių 34 kalboje veiksmažodis *braždėti iš tikro galėtų būti, rodo giminiški veiksmažo-džiai braždinėtis ’vaikščioti’, bražėti ’brazdėti, krabždėti’, plg. dar brąžginti ’brazginti’, taip pat bližgėti ’blizgėti’, blýžgurti ’blizguliuoti’ ir kt. (LKŽ I 938, 1026). brazgulí/brazgúlki ’skambaliukai arkliui ant pakinktų’: svaty ū braz-guliách pajechali da maladói; brazgúlki naložana kaniu na šeju ’piršliai su brazguliais nuvažiavo pas jaunąją; brazguliaí uždėti arkliui ant sprando’. Tai garsažodinis lituanizmas, kilęs iš lie. brazgūliai ’t.p.’, brazgūnai ’t.p.’, brazgėti ’nesuprantamai ir greitai kalbėti, barškėti’, LT 167. Antroji jo forma jau su slaviška mažybine priesaga -ki, kuri rodo, kad brazgúl’ mažybinė priesaga -ul savo reikšmės jau netekusi. bryzgúli ’skambaliukai arkliui ant pakinktų’: bryzgúli našyvalis’ na rəmə-niu, ane mednyje ’brizgулiai būdavo prisiuvami ant diržo, jie variniai’. Šis garsažodinis lituanizmas kilęs iš lie. brizgūliai ’dzinguliai’, plg. dar bryzgėti/briz-gėti ’terškėti’, bryzgėlė ’kleketas’, brūžinti ’zvyrinti’ ir kt. Leksema iš tikrųjų yra brazgulí giminaitė su kokybine šaknies balsių kaita. brýndy ’neriniai, atbrizgos’: da nažutački batastavai pryšyvalis’ brýndy; spadnica ababiúšys’, brýndy baltajucca kruhom ’prie batisto palaidinukės prisiūdavo brindas; sijonas atspuręs, brindos kabalioja’. Leksemos lietuviška kilmė aptariama LKK 30 115, 119. brynt ’brinkt’: brynt da hary i pomer ’brinkt aukštielninkas ir numirė’. Tai apibaltarusiųjęs lietuviškas ištiktukas brinkt. bródnik/bródzen ’bradìnyš’: baldaveškai rybu honic’ u bródnik; bród-niam rybu loviac’ u dvajch ’kartele žuvį baido į bradinį; bradininu žuvį gaudo dviese’, plg. lie. bradìnyš, brádninkas ’t.p.’ bruntki/ bruntóčki ’branktukai, medinės senoviškos sagos’: bruntki pryšyta dzeraūnyja; narabili bruntkóu i pryšyli da kažucha; bruntóčki pry-šyvali da frənča ’branktukų prisiūta medinių; pridirbo branktukų ir įsiuvo į kailinius; branktukus įsiuvo į švarką’. Bruntki — aiškus lituanizmas, susiformavęs metatezės keliu (dėl kt susikeitimo vietomis) iš brunktý < lie. tarm. brunktā~ branktaí ’medinės sagos’. Forma bruntóčki — jau deminutyvas su slaviška priesaga -očki, atsiradęs iš suslavintos bruntki. Greta bruntki čia vartojamas ir kitas šios šaknies nedeminutyvas brúntka ’branktas’: brúntku pryviazyvajec’ da barany ’branktą prikabina prie akėčių’, kilęs iš lie. tarm. bruñkta(s) tuo pačiu kt metatezės keliu. būrbaki/búrbypki ’burbulai’: búrbaki iduc’, jak kamen’ u vadu kinuc’; ziavajec’ ryba, búrbalki iduc’; búrbypki pa vadze ras došč’ lijec’ ’burbulai kyla, jei akmenį į vandenį įmeti; žiopčioja žuvis, burbulai kyla; burbulai kyla ant vandens, jei lyja’. Forma búrbypki čia galėjo susiformuoti dėl progresyvinės asimiliacijos arba dėl šaknies reduplikacijos. Abi galimybės pasidarė įmanomos nutrūkus leksemos ryšiui su lietuvių kalbos sistema. burbuliáć ’burbuliuoti, niekus taukšti’: jon burbuliájec’ nevarōuna ’jis neatsargiai plepa’, plg. lie. burbuliuoti ’t.p.’ Šnektoje vartojamas analogiškos reikšmės tos šaknies lituanizmas su priešdėliu na- (: naburbuliáu anton 35 jamu ”Antonas jam pripliauskė’). Su priešdėliu za- šios šaknies vedinys čia vartojamas ’surūgti’ reikšme (: zaburbuliāuši sup ’surūgusi sriuba’). buč’ ’bučius’: buč’ — jak torba, z nitak plautuc’: adzin kanec bučā vuski ’bučius kaip maišas, iš siūlų mezga; vienas bučiaus galas siauras’, plg. lie. bučius. būrni pasakyme būrni viaščī ’murkti’: kotka būrni viadzeć’ kalia pečki ’katė murkia prie krosnies’, plg. lie. burniōti, būrnyti, burniuōti ’murmeti’. burtý ’krūvos’: burtý kartoški zasypany ’priversta krūvos bulvių’, plg. lie. būrta ’krūva’. Dėl galimos tokios lituanizmo kilmės žr. LKK 30 120. Šnekta turi ir šios šaknies veiksmažodį burtavác’ ’krauti į kaup(us)’: kalhazniki burtūjuć’ navoz u kapcy ’kolūkiečiai krauna mėšlą į kaupus’, plg. lie. būrti ’kaupti, telkti į krūvą’. capt ’čiūpt’: mama capt mne papirosku z ruk ’mama čiūpt man iš rankų papirosą’. Tai lie. ištiktuko cāpt pakartojimas baltarusių šnektoje. cinavót ’sinavadas’: cinavót — trava takaja, kalia harodaŭ rascec’, krasiva cvicić’ ’sinavadas — tokia žolė, patvorious auga, gražiai žydi’, plg. lie. tarm. cinavādas ’t.p.’ (LKŽ 2 33). Kitur Baltarusijoje tos lyties neužfiksuota. cýncal’ ’atbrizga, skutas’: adarvi cýncal’ što visic’; skolki cýncaliau baltajecca — niracha takaja ’nutrauk nutisusią atbrizgą; kiek atbrizgų kabaliuoja — apsileidėlė tokia’. Žodis yra kilęs iš rytinių dzūkų tarminės formos cūncelis~tīntelis ’atbrizga’, plg. dar. tīntalis ’t.p.’, tīntaliuoti, tīntiliuoti ’karoti’. čiōpčacca ’čiupinėtis’: čiōpčajecca čalavek — niklimiažy taki ’čiupinė-jasi žmogus — nevykėlis toks’, plg. lie. čiupną, čiupą, čiōpis, čiōpėlė ’kas čiupinėjasi’, čiupčiōti ’čiupinėtis’. čūnki ’šlepetės’: čūnki zvāli tapački bez kablukou ’čiunkemis vadino šlepetes be kulniukų’, plg. lie. čiunkė ’iš drobės ar siūlų šlepetė’. dōki ’skuduriniai takai, užtiesalai’: trapki drali i dōki rabyja tkali, nakryvali paścél’ ’skudurus draskė ir audė margus užtiesalus, tiesė ant lovų’. Kitur Baltarusijoje šios leksemos neužfiksuota. Ji dar vartojama Daugpilio apylinkių (Latvija) baltarusių šnektoje, susiformavusioje lietuvių gyventose vietose (SBG 2 116). O gal šis lietuvių germanizmas — tai baltarusių polonizmas. dōšry/dōšəry ’vėdarai’: dōšry piakuć’, krup tedy, sa skvarkam, krōujem — čornyja što sviniačaje haūno; dōšəry kartofel’nyja i krupianvja; najelisia dōšərau ’vėdarus kepa, kruopų deda, spirgų, kraujo — juodos, kaip kiaulių mėšlas; vėdarai bulviniai ir kruopiniai; prisikirtom vėdarų’, plg. lie. dėšros ’vėdarai’, dėšeros ’t.p.’ dōšərny ’storas(is), vėdar(inis (apie žarnas)’: dōšərnyja kiški tōustyja ”vė-darinės žarnos storos’, žr. dōšry. drabéc’ ’drebėti’: my ūsie drabéli, jak jaho sustreli; s pudu stali jamu mohi drabéc’ ’mes visi drebėjom jį sutikę; iš išgąsčio jam pradėjo kojos drebėti’. drágac’ daužyti’: mialkai dziaraūnoi jon pačau drágac’ u dzvery ’mediniu grūstuvu jis pradėjo daužyti duris’, plg. lie. drāgoti ’t.p.’ 36 gab ’guobas’: gab jaščo cviardzeišy jak il’ma, chilicca palozy na sani ’guobas dar kietesnis ir už skirp stą, lenkia rogėms pavažas’, plg. lie. guóbas. gagúl ’sprandas’: jak dãu jamu ū gagúl’, jon da hary i pavaliusia ’kai davė jam į sprandą, jis ir nuvirto aukštielninkas’. Abu sprogstamieji (ne pučiamieji) g leidžia šią leksemą įtarti kaip nebaltarusišką. Galbūt ji yra kilusi iš lietuviško žodžio, giminiško guoglys ’žmogus su ilgu sprandu’, plg. dar gõgas ’sprandas’ ir kt. gákty ’gaktos’: gákty ū saniach ’rogių gaktos’. gášta/gáštauka/gáštva/góšta ’toks darželio žolynas’: gášta bela-ru- žavaty kvitnic’, ot pladavity; gáštauka — cvety ū vidze pučka; kalia plota gáštva rascec’; góšty sami rastuc’, ich sejac’ ne treba ’gaštos šviesiai rožiniais žiedais, tai vislios; gaštaukos žiedai — kaip kekės; prie tvoros auga gaštvos; goštos pačios auga, jų nesėja’. Leksema, kaip čia matome, turi nemaža variantų. Visi jie turi slavų kalboms netipišką junginį -št-, pagal kurį yra tam tikro pamato laikyti juos lietuviškos kilmės. Tačiau ir mūsų kalboje šios žolės pavadinimo variantų turima daug ir įvairių, pvz., gáštauta, góštauta(s), góstelka, góštalka, góštauka, góštauta(s), gõštelka, góžtautas, góžtelta ir kt. K. Būga šios žolės vardą sieja su pavarde Gos-tauta(s) (Būga RR I 212), Nepokupnas rekonstruoja jo formą lie. *gošta (Nepokupnyj 185). Laučiūtė tą mintį parėmė (Laučiūtė 44), o baltarusiai šalia gášta, gáštauka, gáštva (SBG I 437–438) turėdami greičiausiai visai kitos (garš-va) šaknies tos žolės pavadinimą gárštva (SBG I 431), šias, mūsų nuomone, negiminingas šaknis (gášta ir gárštva) kildina iš to paties lietuviško šaltinio garšvà (ESBM 3 67) vargu ar pamatuotai. Tokios skirtingos etimologinės pastabos, teisingai pripažindamos tų leksemų lietuvišką kilmę, visos tiesos dar neatskleidžia. Dėl to mėginame pasamprotauti, koks tų pavadinimų lietuviškas šaltinis būtų įtikinamiausias. Žolės pavadinimas gárštva, užrašytas vien Daugpilio baltarusių šnektoje, greičiausia — tai gal iškraipytas ar atsitiktinis gáštos pavadinimas, atsiradęs dėl dviejų skirtingų žolių — garšvós ir gáštos pavadinimų kontaminacijos, jų semantikai išblukus. O gášta ir jos giminaičių kilmės šaltinis turbūt kitas. Turėdami prieš akis visus tos žolės pavadinimo variantus lietuvių kalboje ir Vidžių bei kitose baltarusių šnektose, esame tos nuomonės, kad bene seniausia jų bus gáštva. Iš jos turbūt bus išriedėję ir visi kiti. Gáštva savo ruožtu, galimas daiktas, turi senovinę šaknį *gãž- (su ilguoju ā., iš kurio ilgainiui susiformavo mūsų o), kuri sietina su veiksmažodžiu *gãžti > gõžti ’stelbti, užstoti, dengti’ (tasai žolynas iš tikrųjų labai išsikėtęs ir gožia, stelbia kitus, plg. gožtelta gožia, suauga ir kitas žoles smelkia — LKŽ 3 488). Likusioji gaštvos dalis — tva tegali būti atsiradusi iš priesagos -tuva (plg. Bartva ’upės vardas Lietuvoje’ > Barta Latvijoje, abi < iš Bartuva; Mitva ’upės prie Jurbarko vardas’ < Mituva, la. leitvis < leituvis > leitis ’lietuvis’). Forma gáštauka išlaikiusi šaknyje senąjį ilgąjį ā (iki šiol būdingą rytinėms rytų aukštaičių šnektoms) ir jau turi slavišką priesagą. Kiti šio pavadinimo variantai yra naujesni (čia šak­nies ā jau išvirtęs į o). Tolesnei jų formų darybai — įvairioms priesagoms pritapti turbūt daugiausia įtakos bus turėjusios slavų kalbos. 37 gigėl/gigeliók ’dirvinis asiūklis’: gigėl’ na posnaj ziemli jak jolačka; gigelki — šyšački takija; gigelióm bul’ba zarošsy ’nederlingoje dirvoje gigelis kaip eglutė; gigėliai — spurgeliai tokie; bulvės prižėlusios gigelių’, plg. lie. gigėlis ’t.p.’ givélka ’pempė’: givélka s čupkom, rábėl’ka — bela s čiornym ’pempė su kuodu, raiba — balta su juodu’, plg. lie. tarm. gyvė, gyvūtė ’pempė’. Priesaga -ka — jau slaviška, pridėta prie diminutyvo gyvėlė. girsá ’dirsės’: girsá — jak i žyta ’dirsės — kaip ir rugiai’, plg. lie. tarm. girsės ’dirsės’. Į baltarusių šnektą patekusi leksema savo rūšinę reikšmę nusako jau pagal slavišką modelį vienaskaitos vardininko forma. girsúca ’dirsutės’ niek.: z girsúcai žyta dali ’dirsėtų rugių davė’. Girsúca turbūt išsirutuliojusi iš lietuvių girsūtė nedėsningai, galimas daiktas, ir dėl noro žodį ironizuoti (dėl skriaudos kolūkiečiui). girslivy ’dirsėtas’: girslivy chleb čorny ’dirsėta duona juoda’, plg. lie. tarm. girsė ir slaviška priesaga. girsiány ’dirsėtas’: girsiánaje žyta ’dirsėti rugiai’, plg. lie. girsė ir slaviška priesaga. gizavác’ ’gyliuoti’: letam karovy gizújuc’ ’vasarą karvės gyliuoja’, plg. lie. gyzúoti ’t.p.’ gizlivy ’nervingas, sugižęs’: ja gizlívaja, koc’ i nie staraja — trudnaja žyznia ’aš nervinga, nors ir nesena — sunkus gyvenimas’, plg. lie. gižlùs ’nervingas’ ir slaviška priesaga - ivy. gnižéc’ ’knibždėti’: gnižác’ čarviaki z čornymi halou̯kami ’knibžda kirminai juodomis galvutėmis’, plg. lie. gnižėti ’t.p.’ gógisy ’neprašyti svečiai’: ’na vasle gógisy prosiac’, kab što dali ’per vestuves neprašyti svečiai prašo, kad ko duotų’, plg. lie. gúogis ’neprašytas vestuvių svečias’. Atkreiptinas dėmesys, kad baltarusių linksnių galūnė šiuo atveju dedama prie visos lietuvių vienaskaitos vardininko formos. grabiásty/grabiázdy ’kartys, kalamos ant gegnių’: grabiásty klali na dachu; grabiázdy prybyli ’grebėstus tiesė ant stogo; grebėstus prikalė’. Abi formos pasiskolintos iš rytų aukštaičių, verčiančių e po čia kieto r į a, plg. jų grabėstai < grebėstai. Šnektoje gyvai vartojami ir kiti tos pačios šaknies lituanizmai, turintys įvairias slaviškas priesagas: grabiasciná ’grebėstas’ (: prybijavecca adna grabiasciná ’prikalamas vienas grebėstas’), grabiastóūka ’grebėstai’ (: grabiastóūku poūna nalažyli ’grebėstus visus sudėjom’); grabiastaváne ’grebėstavimas’ (: grabiastaváne strapil ’gegnių grebėstavimas’), nagrabiastavác’ ’prikalti grebėstus’ (: nagrabiastaváli chatu ’apgrebėstavom trobą’), grəbezdác’/grəbezdavác’ ’grebėstuoti’ (: trəba chatu grəbezdác’, laty grəbezdújuc’ ’reikia trobą grebėstuoti; grebėstuoja grebėstus’). Pasitaiko čia ir vienas kitas šios šaknies vedinys, turintis artimai skambančio homonimo grebezdótis ’rioglintis’ reikšmę, pvz., zagrabiastácca ’užsirioglinti’ (: jana zagrabiastálasia tedy ’ji užsirioglino ten’). gug/gúga ’gumbas, buožė, lazda riestu galu’: gúgam bili hlyžy hlimianyja na pole; gúga tak jak malatok, tolki dzeráunaja ’gugu daužė molio grumstus 38 laukuose; guga tokia kaip plaktukas, tik medinė’, plg. lie. gūgas, gugà ’t.p.’, taip pat kūkis ’medinis kūjis, kūlė’. Visose baltų kalbose galimo g kaitaliojimosi su k ir atvirkščiai tos pačios šaknies žodžiuose fonetika iki šiol neaiški. gūšta ’gūžta’: kura sidzic’ u gūščė; gūštu adnyja ū pamidorach ’višta tupi gūžtoje; pomidoruose vienos gūžtos’. jaglénec ’ėglis’: jaglénec dobra pačhnec’ ’eglis maloniai kvepia’. Leksemos šaknis išlaikyta lietuviška, plg. ėglis ir br. jadlénec, o likusi jo dalis — slaviška. jaglenćóvy ’ėglio’: trəba jaglenćóvyja jahady pic’ ’reikia eglio uogas gerti’, žr. jaglénec. jāūra ’pelkėta žemė’: jāūra — drənaja ziamlia, ničaho ne rascec’ na jāūre ’jaura — prasta žemė, niekas jauroje neauga’, plg. lie. jāūra. jazm ’jazminas’: jazm atozýly daušy ’jazminas išleidęs atžalas’, plg. lie. tarm. jāzmas ’jazminas’. jūdрыca ’judra, tokia piktžolė’: zioraski žóutyja na jūdрыcy ’judros sėklos geltonos’. Leksemos šaknis lietuviška, plg. lie. judrà, jūdrė ’t.p.’ Šnektoje greta vartojama ir lietuviškai artimesnė šios leksemos forma su priebalsių dr metateze rd: jūrda — jak lion, niby wychodzic’ z lionu i spliatuc’ ’judra — kaip linai, tartum išauga iš lino ir susuka’. kamél’ ’kamblys, linų koj enos’: kamli liona ’linų kambliai’. Baltarusių etimologai (ESBM 4 221) leksemą kamél’ priskiria Pabaltijo arealui ir kildina iš slaviškos šaknies kom ir lie. mažybinės priesagos -ėlis. Tačiau tuo turima pamato suabejoti. Kamél’ neturi nei mažybinės reikšmės, nei ją reiškiančios lietuviškos priesagos. Manome, kad nors šaknis kam- ir būtų bendros su slav­ais kilmės, tačiau šnektoje visa kamél’ forma greičiausiai gauta iš lietuvių kamblys, kuri visų pirma sietina su veiksmažodžiu kembti (kitas šaknies balsių kaitos laipsnis, plg. kamblỹs/kemblys), kurio greta esantys priebalsiai mb, būdami abu lūpiniai, supanašėja ir susilieja į vieną m, plg. klimpti>klimti ir kt. Taigi leksemos šaltinis turbūt yra lietuvių -l- priesagos kamblys<kamblys. kanópi ’kanapės’: kanópi — jak bizuny ’kanapės — kaip rimbai’. Jo kilmės šaltinis turbūt lietuvių slavizmas kanāpės (lenkų kalbos, beje, tik bendrinės, įtaka čia vėlyva ir silpna). kárklis ’karklas’: karzinki pliatuć’ z kárklisau ’krepšius pina iš karklų’. Baltarusiška linksnių galūnė dedama prie visos lietuviškos vienaskaitos vardininko formos. karščė ’karšti’: stary chryć užo saūsiom karščė ’senis visai karšta’, plg. lie. karšėti ’t.p.’ karník ’karinys, įkeltas į medį avilys’: karník u dzerave dliny, abrūčki byli ’karinys medyje ilgas, lankai buvo’. Šnektos karník yra tam tikro pamato sieti su tos pačios reikšmės lietuvišku žodžiu karinỹs/korinỹs ’įkeltas į medį avilys’ bei veiksmažodžiais karėti, karóti ’kabėti’. Taigi jo šaknis kar- galbūt yra lietuviška, o baigmuo -nik — arba žodžio karinỹs slavėjimo padaras (išmetant -i- ir žodžio baigmenyje pridedant -k, priderinant jį prie baltarusių kalbos sistemos), arba slaviška priesaga. Tuo būdu šnektos karník ir baltarusių karaniók 39 ’nedidelis kelminis avilys’ bei karaník’ status kelminis avilys’ galėtų būti ir ne tos pačios kilmės. Kita vertus, ir baltarusių etimologų karaniók bei karaník kilmės aiškinimai (ESBM 4 264) — taip pat tik spėliojimai. kasnik šnektoje pažįstamas ’kaspinas, kas į kaspiną panašus’ reikšme: u kosach zaplecianya kasniki; parvau usio ū kasniki adnya; aliar vypuskau kasniki ’į kasas įpinti kaspinai; viską sudraskiau į vienas skiautis; ajerai išleido lapus’. Leksema sietina su lie. tarm. kasnykas, kuris, be abejo, yra atsiradęs iš *kasinykas dėl sinkopės. kerápla ’kerėpla’: jak keráplá robic’, usio z ruk hacic’ ’kerėplai viskas iš rankų krinta’. ketúrka ’vyriškų kelnių priekio praskiepas’: zašpili ketúrku ’užsisėk praskiepą’, plg. lie. ketùrka ’t.p.’ kimsá ’kemsas, samanomis apžėlęs kupstas’: kimsý — hɛta kupiny takija na baloce; tam adnyja kimsý; hadziuha sela na kimsū ’kemsai — vieni kupstai pelkėje; gyvate susirangė ant kemso’. Leksema išlaikiusi rytų aukštaičių fonetiką (em>im). kásty ’ėdžios’: karova jesc’ s kastau ’karvė ėda iš ėdžių’. Leksema yra lietuvių germanizmas kástes (< vok. Kasten). kindziúk/kindzícók/klundziúk ’skilandis’: kindziúk nada zlazyc’; kindzícók visic’ u komine; oi, klundziúk smačny byū: miasa tam lažyli, vesili na leta ’kimšim skilandį; skilandis kabo prie kamino; oi, skilandis buvo gardus, mėsos prikimštas, pakabintas vasarai’. Leksemos galbūt yra gautos iš lie. tarm. *skilundziùkas, plg. ESBM 5 68. Dėl jų susiformavimo baltarusių dirvoje žr. LLTP 56—58. Forma kindzícók yra vėlyvesnė ir rodo, kad kindziúk mažybinė reikšmė jau nejaučiama. kípcy ’nagai’: karšuna kípcy bal’syja; schvaciū kípciami kuru; klianovy žuk kípciami abdziareć’ ’vanago dideli nagai; nutvėrė nagais vištą; karkvabalis nagais apdraskė’. Leksema susijusi su lie. šaknimi kib-ti, plg. dar kìbčioti ’kabinetis’, kìbčius ’kas kabinėjasi’, kìbis ’varnalėša’. kirlėc’ ’nykti, menkėti’: stary kirlėjic’ kirlėjic’ i skirlėjic’ ’senas menkėja menkėja ir sunyksta (miršta)’, plg. lie. kirlėti ’nykti, menkėti’. kivíly/kivílki ’buožgalviai’: s kivílau vodziacca žaby; kivílki gnižac’ u baloce ’iš buožgalvių varlės atsiranda; buožgalviai knibžda baloje’. Leksema garšazodinės kilmės, susijusi su ištiktuku kìvìl kìvìl ’virbt, virbt’, plg. dar kìvilìotis ’nelygiai, zigzagais eiti’, kìviliai ’išskrypę ratai’, kìvilas pasakyme kìvilo nèšti ’nešti ant kaklo apžargintą vaiką’, taip pat kivýna ’buožgalvis’. Kivýna laikytina kivílo giminaite. Juk garšazodinės kilmės žodis paprastai ne visada turi ryškiai nekintančią morfologiją (darybą). Dėl to vieno jo formanto vietoj lengvai gali atsirasti kitas. Forma kivílki jau turi slavišką mažybinę priesagą. klíkaty/klíkatany/klíkatni ’medinės klumpės’: klíkaty zhibalis’, dzeraūnaja padèšva byla; u klíkataniach chadzili ū kasciol; klíkatni liochkija na nahu, cioplyja ’klikatai lankstesi, padai mediniai; su klikatais į bažnyčią ėjo; klიკatai lengvi kojai, šilti’. Leksemos garšazodinės kilmės, susijusios su lie. 40 ištiktukais kliklakla, kliklekle ’klidarai, klibatai’, plg. dar klikščiota ’šlubčio-ti’, klekčioti ’klepsėti, klepčioti’. Forma klikatanų gali būti kartais ir visa lietuviška, klikatai — galūnė slaviška. klýmza/klýnda ’šlubis’: jon klýmza taki; nu i vyšla za klýmzu; stary idziec’ i kul’hajec’ — klýnda taki ’jis toks šlubis; na ir ištekėjo už šlubio; senis eina šlubuodamas — šlubis toks’. Leksemos greičiausia sietinos su lie. klimbis ’kas eina klimbuodamas, šlubuodamas’, klimba ’raisa, klimbuojanti karvė’, klimbuoti ’šlubuoti’. Dėl leksemų šakninio m/n įmanomo fonetinio kaitaliojimosi plg. kleṃšti/kleńšti ’sunkiai eiti’, kreṃta/kreńta ’krinta’, taip pat klémka/klénka ’durų rankena’. Skirtingos leksemų priesagos galėtų būti aiškinamos ir skirtingų morfologinių sistemų (lietuvių ar baltarusių) padariniu. kóukšņuc’ ’užk aus ti, suduoti’: jon kóukšnuu jei pa pal’cam ’jis užkaušė jai per pirštus’. Leksema siejama su lie. veiksmažodžiu (ap)káukšnoti ’(ap)kulti, (ap)mušti’. koūš ’kaušas’: kaušóm začėrpni; koūš — heta kruša z ručkai; koūš — pavaraška draūnianaja, bal’šaja loška dlia karoū miakinu i sviniam davac’; vialikaja jak koūš ’pasemk kaušu; kaušas — tai samtis su kotu; kaušas — medinis samtis, didelis šaukštas, karvėms pelus, kiaulėms duoti; didelė kaip kaušas’. krátacca ’kretenti, kratytis, judėti’: krátajus’ pavoľna, pavaračyvajus’ ’kretu po truputį, pasiverčiu’. Leksema gali būti atsiradusi tiek iš lietuvių šaknies kret- (dėl r kietinimo > krat-), tiek ir iš krat-. Tai dėl šaknies balsių kaitos visai įmanoma (plg. krėčia : kràto). Taigi semantiškai ir darybiškai jai artimos lie. leksemos kreténti ’drebant, kretant pamažu eiti’, kretėti ’sunkiai, drebant eiti’, taip pat kratūtis ’kas kreta nuo senatvės’. Jos siejimas su lie. krutėti (ESBM 5 114—115) įmanomas sunkiau, nes tai jau kitas balsių šaknies laipsnis. Be to, jei veiksmažodžių kretėti ir krutėti semantika kartais gana panaši (plg. kur ta senutė kreta; sukiužęs, jau pusgyvis, vos kreta ir reikia krutėt jau namo; nuo drugio žmogus kruta), vis dėlto kret-/krat- daryba šiuo atveju žymiai artimesnė. krǫtpol’ka ’pasiutpolkė’: i ja jaščė tancėvala krǫtpol’ku ’ir aš dar šokau pasiutpolkę’, plg. lie. krètpolka ’t. p.’ kryvalúpy ’kreivalūpis’: kryvalúpy jon uradziušia ’jis kreivalūpis gimė’. Ne tik sudurtinės leksemos antrasis dėmuo (lúpy), bet greičiausiai ir visa ji lietuviškos kilmės, plg. lie. kryváila ’kas kreivas’, kryvaliuóti, kryvalióti ’kraipytis’. krókly ’gegnės’: trǝba kró kly pastavic’ ’reikia gegnes iškelti’. Leksema atsirado iš lie. krek­là, krėklas ’gegnė’ dėl šaknies balsio -e- po -r- buvusioje lietuvių šnektoje išvirtimo į a. krópki ’taškučiai’: kró pki belyja, a halouka krasnaja — muchamory ’taškučiai balti, o galvutė raudona — musmiriai’. Leksema sietina su lie. kruõpos ’smulkus ko gabalas’ ir slaviškos mažybinės priesagos -ki, plg. dar kruopetas ’kanapėtas’, kruopalėtas, kruopelėtas ’išbertas kruopelėmis’. krupénia ’kruopienė’: jeli krupéniu i byhi zdarovyja ’valgėm kruopienę 41 ir sveiki buvome’, plg. lie. kruopienė ’kruopų sriuba, košė’. Visa leksema — grynas lituanizmas, jos šaknis — bendra baltams ir slavams. krúšnia/chrúšnia ’krusnis’: u krúsniach ptuski vialis’; chrúsniu nalažyli kamnej ’krúsnyse paukščiai perėjo­si; sukrovė krúsni akmenų’. Leksemų šaltinis — lie. krúsnis. Formos chrúsnia pradinis ch atsiradęs dėl slavams tipiškos fonetikos, plg. atvirkštinį reiškinį: br. cháta ’troba’ paribinėse su Lietuva baltarusių šnektose dėl lie. kalbos įtakos tariama káta ir kt. kubólniki ’kraitvežiai’: kubólniki prydane vazili ’kraitvežiai vežiojo kraitį’. Tai lie. kubílnykai tiesioginis atitikmuo. kùbezdal’ ’pumpo­taukšlis’: kùbezdal’ dymic’ ’pumpo­taukšlis rūksta’. Žodis susijęs su lie. tarm. kùbez­dalis ’t.p.’ kúka ’medinis kūjis’: dzerauňymi kúkami na pole kamy razbijali ’medinėmis kukomis laukuose grumstus daužė’. Tai tos pat reikšmės lietuvių kukà, plg. dar gúga. kúksa/kúksačka ’nutrauktos kojos, rankos dalis’: kúksa astaušys’; jon s kúksai: adarvana paľ’cy; kúksačka takaja astalas’ ’kūksa likusi; jis su kūksa: nutraukti pirštai; tik tokia kūksa likusi’. Tai tos pat reikšmės lietuvių kuksà. Antrosios formos priesaga slaviška. kukúta ’paršiukas’: meju mnoha kukútau; kukuta maja, malenačkaja ’turėjau daug paršiukų; kūkuti mano, mažyti’, plg. lie. kūkùtis ’t.p.’ kul’ ’kūlys’: kúli trasli za viarchi; kúliam smoliac’; kul’ byvajeć’ i pud, i poúpuda ’kūlius krėtėme už varpų nutvėrę; kūliais svilina; kūlys būna ir pūdo, ir pus­pūdžio’. Čia vartojama ir kita šios šaknies leksema kuliavý ’kūlinis, kūlio’: kuliavája saloma ’kūlio šiaudai’ < lie. kùlys ir slaviškos priesagos -avy. kul’šá ’kulšis’: z načy balic’ kul’šá ’iš nakties kulšį skauda’, plg. lie. kùlšis/kùlšė. kumpiák ’kumpis’: jichnyja kumpiaki adbili; kumpiák atležáu; kumpiaki ležac’, jany hęta znali; kumpiák slony ’jiems kulšis atmušė; kulšį nugulėjau; kumpiai padėti, jie tai žinojo; sūdytas kumpis’, plg. lie. kùmpis. kúpra ’kupra, nugara’: babulia s kúprą; jag dam pa kúprą ’bobulė su kupra; kai duosiu į kuprą (nugarą)’, plg. lie. kuprà. Kuprà su slaviška priesaga -aty šnektai davė ir būdvardį kupráty ’kuprotas’ (: kupráty čala­vek ’kuprius’). kurmél’ ’pypl ys, tokia žuvis’: nalapau kurmelióu; toūsty jak kurmél’; maly jak kurmél’ ’prigaudžiau pyplių; storas kaip pypl ys; mažas kaip pypl ys’. Leksema sietina su veiksmažodžiu kùrm­tis ’raustis’, kùrmis, plg. dar LKSp. L. 191. kúrstacca ’įsidegti’: čuc’ kúrstajecca pečka ’vos įsidega krosnis’, plg. lie. kùrstuti ’prižiūrėti, kad ugnis degtų, dėti į ugnį kuro’. Su priesdėliu pra-, kuris greičiausiai taip pat lietuviškas, turimas čia ir kitas šios šaknies lituanizmas prakúrstac’ ’prakurti’ (: prakúrstala baniu ’prakūriau pirtį’), plg. dar lie. prakurai. kurniáu ’kurniau’: kurniáu kurniáu, košačka ’kurniau kurniau, katyte’. Tai gars žodinės kilmės lituanizmas. 42 kurčúk ’tokia gyvulių liežuvio liga’: kurčúk budzic’ ad jačmenai miakiny, jazyk dziuravy, lečyc’ — sala i soli i popialu, i naciarajuc’ ’kurčūkas pasidaro nuo miežinių pelų, liežuvis pakrūra, gydyti — lašinių, druskos ir pelenų, ir trinti’, plg. lie. kurčiūkas ’t.p.’, dar žr. LLTP 58. labiák ’lobelis, loma, dauba, pakalmė’: labiák kalia rẽčki, tam i travy mnoha ’lobelis, loma paupy, ten daug žolės’. Tai lie. lóbās ’dauba, pakalnė’ ir sl. priesagos - iak vedinys. lagiasý ’legėsiai’: lagiasý sabirali sviniam, i karovy jaduc’ ’legėsius rovė kiaulėms, ir karvės juos ėda’, plg. lie. tarm. lagėsiai ’legėsiai’. lalóúniki ’lalauninkai’: lalóúniki chadzili i spiavali na pervy dzen’ Velikadnia ’lalauninkai vaikščiojo ir giedojo pirmąją Velykų dieną’, plg. lie. tarm. laláūnykai ’t.p.’. lapanósý ’platnosis’: lapanósý taki: unis nos paspliaskany ’toks platnosis, nosis žemyn išplėsta’, plg. lie. lapanósis ’t.p.’. ESBM 5 231 tokia etimologija kiek abejotina dėl neapibrėžtos jo lingvistinės geografijos, tačiau užrašymas iš Vidžių, mūsų nuomone, visai pateisina jo lietuviškumą ir lingvistinės geografijos požiūriu. lepéza ’kerėpla, kas nejudrus’: sidzic’ jak lepéza jakaja pryšoušy na viačarynku ’sėdi kaip kokia lepėza atėjusi į vakarėlį’, plg. lie. lepėza ’t.p.’. Minkštas leksemos l prieš e (ir neišvirtimas e į a — tai būdinga rytų aukštaičiams) rodo jos onomatopėjinę kilmę, plg. leksemos šaltinį ištiktuką lėpt ’klast, klakt’, lėpt’ (nevikriam ėjimui žymėti). O ištiktukų ir iš jų padarytų žodžių l prieš e rytų aukštaičių šnektose minkštas. liapšúk ’lepšiukas, toks grybas’: liapšukí miahkija — tušyc’, pažaryc’ ukusna ’lepšiukai minkšti — troškinti, kepti gardūs’. liáuki ’liaukos, tokia kaklo liga’: liáuki schvacili sviniu; liáuki — nekija huzy byvajuc’ kalia horla; liáuki zadavili, kali na polu pascili ’kiaulė susirgo liaukomis; liaukos — tai kažkokie gužai gerklėje; liaukos uždusino, kai laukuose ganė’. liun ’liūnas’: liuný na vadze kalysúcca jak idzẽš; hdze liun, abaisci nada ’liūnas vandenyje, kai eini juda (linksta); liūną reikia aplink apeiti’. lukšt’1. puriena, 2. vandens lelija’: lukšt u rẽčkie: žóutym cvici’; lūksty belyja i žóutyja ’purienos paupy, geltonai žydi; baltos ir geltonos vandens lelijos’, plg. lie. lūkštai ’t.p.’. lúpa ’lūpa’: lúpu atstaviúšy nižniuju ’atkišęs apatinę lūpą’. Vartojamas čia ir šios šaknies vedinys su slaviška priesaga -aty — lupáty ’su didelėmis lūpomis’ (: lupáty maliac, necharošy; taki lupáty, hubasliop ’didžlūpis vaikas, negražus; toks atveptalūpis’). maklák ’užpakalis, uodega’: karova vykrucila maklák i chramajic’ ’karvė išsinarino užpakalį ir šlubuoja’. Žodis, be abejo, gimin iškas lie. tarm. maklėkas ’avino kulė’ (Laukuva), dar plg. mãkas ’jaučio kulė’; ’tinklo uodega’; ’odinis maišelis tabakui’. makliák ’išmiręs kelmas upėje’: makliák vyciahnul z raki ’ištraukė iš upės išmirkusį pagalį’, plg. lie. maklėkas ’šlapias apipuvęs medis’. 43 meičúk ’meiteliukas’; meičúk — hęta vylažany parsiučok ’meiteliukas — tai išromytas paršas’, plg. lie. meiččiukas ’nedidelis meitelis, paršas’. miŋgirýkšč’/miŋgirýkšča ’vingiarykštė’: miŋgirýkšč’ rasec’ u balóce; miŋgirýkšča vysokaja bela-rudavata cvicic’, jak prakvitnic’, jak rabina, buket u viarchu ’vingiarykštė baloje auga; vingiarykštė aukšta, rausvai žydi, kai pražysta, kai šermukšnė, žiedas eina aukštyn’. Leksema kilusi iš lie. vingiarykštė, vingiarykštis, tik pastarųjų pradinis lūpinis v čia pakeistas kitu lūpiniu m (toks kaitaliojimas, apskritai imant, šnektose pasitaiko) greičiausiai dėl žodžio semantikos praradimo, dėl izoliacijos. mírhnuc’ ’mirkseti, duoti ženklą mirktelėjimu’: jon mírhnic’ mne hlazam, jak što drənaje ’jis man pamerks, jei kas blogai’, plg. lie. mirglinėti ’markstytis’, mirglinti ’eiti besimarkstant’, mirkčioti ’duoti ženklą mirktelėjimu’. miartúl’/viartúl’/mirtúk ’menturis’: miartulióm dobra raugeniu raz-bivac’; viartul’ — što bul’bu pamyc’; mirtuk — što bliny miašac’ ’menturiu gerai raugienę išplakti; menturis — kur bulves plauna; menturis — kur bly-nus maišo’. Nors leksemų fonetika gerokai pakitusi, tačiau miartúl’ yra kilusi iš tos pat reikšmės lie. mentùris turbūt dėl metatezės. Iš mentùrio, kaip svetimo ir šnektai jau nežinomo žodžio, čia išliko tik apytikris lietuviškas jo skambesys ir semantika. Miartúl’ toliau kisdamas savo pradžios lūpinį m bus pakeitęs kitu lūpiniu v ir suformavęs naują variantą viartúl’. Greičiausia miartúl’ bus padėjęs atsirasti ir formai mirtúk: miartúl’ + iuk > miartuliúk > mirtuliúk > mirtúk (dėl -ul- haplologijos). Kita vertus, fonetiškai visai įmanoma mirtúk kilmė iš tos pat šaknies tarmiško mintùkas < mentùkas pagal miartúl’ pavyzdį. múmy ’utėlės’: múmy ū halave ’plaukuose utėlės’, plg. lie. mūmas ’utėlė’. muróc’ ’mauroti’: krova pačala muróc’ ’karvė ėmė mauroti’, plg. lie., muróti ’mauroti’. načóūka ’niekočia, gelda’: lipavaja načóūka — jak poliš, miakina liacic’ ’liepinė niekočia — kai vėtai, lekia pelai’. Baltarusių šnektose načóūka kaip gyvas žodis daugiausia pasitaiko Lietuvos paribyje (SBG 3 197). Iš jų šnekta ją ir galėjo gauti. Nosovičius jos visai nepateikia (Nos.). Jų bendrinėje kalboje kaip palyginti retas jis nurodomas tik iš dviejų literatūros kūrinių (Tlum. Sl. 3 340). Jo kilmės etimologai neatskleidžia (ESBM 7 287). Nočva Dalis nurodo esant ir rusų kalboje (Dal’ 3 557), tik čia jo ji pateikiama be iliustracijos ir mėginama kildinti iš nosit’. Fasmeris rusų nočva spėja galėjus kilti iš praslavų *nъkъty ir sieja su graikų veiksmažodžiu νίπτω ’mazgoti’ (numirėlį) — Fasm. 3 86. Šis ir analogiški spėliojimai, palikę vis dėlto leksemos kilmės klausimą atvirą, leidžia pasiūlyti ir kitą, paremtą žodžio semantika, galimybę, t.y. br. načóūka kildinti iš lie. niekóčia, nakóčia dėl priebalsių k-ir č- sukeitimo vietomis (metatezės): nakóčia, niekóčia > načóka > načóūka. Tuo būdu br. načóūka kaip ir lie. niekóčia galėtų būti sietina su lie. veiksmažodžiu niekóti ’vėtyti’. O juk pirminė šių pavadinimų reikšmė kaip tik glaudžiausiai susijusi su vėtymu, o ne su mazgojimu, plovimu. Tai neabe- 44 jotinai rodo niekóčios ir baltarusių paribinėse šnektose vartojamos načóuka reikšmė. Vėliau, traukiantis iš gyvenimo pirmineiam javų apdorojimo būdui, načóuka paskirtis kito priklausomai nuo jos pritaikymo kitiems ūkio reikalams (drabužių mazgojimui, mėsos sūdymui, korių laikymui ir pan.). Iš čia ir iš kitų gretimų baltarusių šnektų načóuka, toliau slavìnama ir keisdama savo formą ir reikšmę, galėjo pasklisti ir kitose slavų teritorijose. nastrýkac’ ’prirauti, pripjauti’: nastrýkaju nętráu ’prirausiu dilgėlių’. Leksema sietina su lie. pri-strýkioti ’daug prigaminti’ (pats lie. strýkioti laikomas germanizmu). naštá/nóšta ’našta’: naštú vialikujų pritašcyla; nóšta sena, salomy ’didelę naštą parvilkau; našta šieno, šiaudų’, plg. lie. naštà. Slavų įtaka antrajai formai stipresnė. náuda ’javai’: náudu ū humny zlažyli ’javus į kluonus sukrovėm’, plg. lie. naudà ’javai’. némni ’nemunės, tokie grybai, kelmučiai’: némni kustami rastuc’ ’nemunės būriais auga’, plg. lie. nemùnės ’t.p.’ Leksema slavėdama neteko savo trumpojo -u-, prilygusio slavų jerui (redukuotam balsiui ъ). nerúm ’nerimas’: nerúm biaręc’; u nerúmie jana ’nerimas ima; ji nerimauja’, plg. lie. neramùmas ’t.p.’ Jo skiemuo -am- haplologijos būdu dėl lengvumo tarti iškrito. Formos šaltinį paliudija ir jos kirčiavimas. nótry ’notrės’: nótry indykam dobra ’notrės kalakutams gerai’. Leksemos šaltinis — lie. tarm. nãtrės ’notrės’. Čia lie. senasis ilgasis tvirtagalis ā, netekęs savo priegaidės, pavirto taip pat užpakaliniu, bet jau susiaurėjusiu, redukuotu slavišku ə, plg. analogiškus atvejus, kai slavai dėl tos pačios priežasties lie. gerai, vaikai ir kt. tar ia geręi, vaikęi ir pan. niurčáč’ ’niurnėti’: niurčýc’ pad nosam što-ta ’niurna kažką po nosim’. Leksema garsažodinės kilmės, plg. ištiktuką niùri, niùry (paniurusio ėjimui reikšti)’, dar plg. niuróti ’niurnėti’. Šnektoje išlikęs jos lietuviškas pamatas — šaknis niur-. Visa kita — slaviška. pačupáila ’čiupa, kas čiupinėjasi’: pačupaila takaja — čiopčajecca ’čiupa toks, čiupinėjasi’. Tai visai nepakitęs lie. pačiupáila ’t.p.’ Lituanizmas ir čia pateiktas veiksmažodis čiòpčacca, plg. lie. čiòpa, čiòpėlė, čiòpis ’čiupna’, čiòptelėti ’čiupinėtis’. pakrẽmsac’ ’iškramtyti, iškandžioti; negražiai suarti (lyg iškandžioti)’: razve həta parana — pakrẽmsana pakrẽmsana ’argi tai suarta — iškandžiota iškandžiota’, plg. lie. kramsóti, kramsėti ’kramtyti’, kramsnóti, krámsčioti, krámčioti ’palengva kramtyti, krimsti’. Lietuvių kirčiuotas šaknies -am- slavėdamas redukavosi, išvirsdamas -əm-. Toks tarimas apibendrintas ir nekirčiuotai pozicijai. pákuly ’pakulos’: pákuly krapčėsiyja byli i za kužal’ ’pakulos stipresnės ir už linus’, plg. lie. pãkulos. Kartais leksema čia pavartojama ir su slavų mažybine priesaga - ki, tačiau mažybės nereiškia: mama byūšy nabiraūšy pákulki z lionam ’mama buvo apmetusi pakulas su linais’. Sutinkamas čia ir jų gim inaitis pákulnik ’pakulinis audeklas’. parlóvy/piarlóvy ’beralinis’: parlóvy chlep piakli ū tuju vainu; piarlóvy 45 chleb neūkusny ’beralinę duoną kepėm per aną karą; bėralinė duona negardi’. Leksema yra lie. bėralas (žr. bī́ral) ir slavų priesagos -ovy vedinys. Jos pradinis -b- slavėjant šnektai pakeistas lūpiniu p- dėl žodžio reikšmės išblukimo. Semantika neleidžia sieti su le. perlowy ’miežinis’. paršiūk ’paršiukas’: paršiūk niski na nohi; paršiuká koliac’ na paūnace i na viatašku ’paršo trumpos kojos; paršą pjauname jaune ir delčioje’, plg. lie. paršas. Mažybinę priesagą -iuk (bet nemažybinę reikšmę) leksema gavo slavėdama. pavažyniác’/pavažiniác’ ’pavažinėti’: pavažyniái menia; pavažiniác’ mahli nas ’pavažinėk mane; galėjo mus pavažinėti’, plg. lie. pavažinėti. Antroji leksemos lytis apslavėjusi daugiau (čia lie. -ž- jau skamba slaviškai -z-). pelėspia ’vieta po stogu’: ū pelė́pie stanovica pry daždž ’palėpėje pasistoja nuo lietaus’, plg. lie. tarm. pelėpė~pelėpė ’palėpė, vieta po stogu iš lauko pusės’. Leksema grynai lietuviška, tarmiška — išlaikiusi kietąjį -l- prieš ę ir kaip šnektoje jos priešdėlis pa- tariamas tarmiškai pe- piaršć ’peršėti’: piaršyć ’naha ’peršti koja’, plg. lie. peršėti ’t.p.’ pímpy ’pempės’: pímpy užo prylaceli, kryćac’ givi givi ’pempės jau paskrido, šaukia gyvi gyvi’, plg. lie. tarm. pímpės ’pempės’. Pasitaiko ir mažybinė forma jau su slaviška priesaga — pímpački, pímpiańki ’pempiukės’. pipiliók/pipiliúk ’vaiko lyties organai’: jalo pipiliók baltajicca; schavai svoi pipiliúk ’jo pimpiliukas tabaluoja; paslėpk savo pimpiliuką’, plg. lie. pipelis ’t.p.’ Abi leksemos — lietuviškos. pirst ’pirst’: ja jamu pa bakach, a jon pirst pirst ’aš jam per šonus, o jis — pirst pirst’. plaskani/plaskuóni ’pleiskanes’: z plaskaniou palacency, nastolniki samyja krasivyja, bliaščyc’ jak šouk; u plaskaniou nima zerkau; plaskuóni — hdze cviciac’ ’iš pleiskanių rankšluosčiai, staltiesės gražiausios, blizga kaip šilkas; pleiskanes neturi sėklų; pleiskanes kur žydi’, plg. lie. tarm. plaskānė ’pleiskane’. póisavac’ ’paisyti’: póisajuc’ vusy, vokat u jaćmenia ’paiso ū sus, akuotus miežių’, plg. lie. paisýti. Greta vartojama ir póisavac’ giminaite vypóisac’ ’išpais yti’ jau su slavišku priešdėliu. pósar ’pašaras’: pósar u rǝzgni ach, hǝta karmy dlia kania ’pašaras rezginėse, tai ėdesys arkliui’. Turima čia ir pašarný ’pašarinis’: viksa pašarnāja ’pašarinė viksv a’. prydúracak/prydúrak ’priestatas’: prydúrak taki; muravau prydúracak; prydurkau jakich, kamorkau narabiu ’išmūriji tokį pridurką; pridurku, kamarų kokių pridirbo’, plg. lie. pridurkas ’kas prie ko priduriama’, priedūra ’priestatas’. Pirmoji lytis, nors turi slavišką mažybinę priesagą, bet faktiškai mažybinės nereiškia. Tai, mūsų nuomone, tik pradinė žodžio slavėjimo pakopa. pryvakác’ ’atvilkti, atitempti’: ja jaje siuda pryvakuju ’aš ją čia atvilksiu’, plg. lie. vokúoti ’gabenti, tempti’. 46 pukačý ’švyliai’: pukačý talsciny jak paliac ’švyliai piršto storumo’, plg. lie. pūkė, pūkónas ’švylýs’. pukčác ’kilti, rūgti, pukščioti’: cesta pukčýc’, pašlo chadzic’; jak zakisnic’, pukčýc’ piva; bliny užo pukčác’ ’tešla rūgsta, pradėjo kilti; kai įrūgsta, alus pukščioja; blynai jau kyla’, plg. lie. pukščióti ’t.p.’. pumpuci ’padaigos’: kuny vylinili, iše ū pumpuciách ’vištos išsišerė, visos padaigotos’. Leksemos šaltinis — lie. tarm. pumpučiai~pampučiai ’išpampimai, paputimai, spuogai, skaduliai’. pumpurýna ’purienos’: pumpurýna žōuta cvicic’, usiudy jaje chvatajec’, dzie mokra ’purienos geltonai žydi, visur jų pilna, kur šlapia’, plg. lie. tarm. pumpurýnas ’t.p.’. pūnia ’pastoginė’: pūnia kala humna sena zlažyc’ dastaūlena; u pūni sena skladyvajec’ ’pūnia šalia kluono šienui krauti pristatyta; pūnioje šieną krauna’, plg. lie. pūnia ’t.p.’. pútal’/putaliánka/puteliánka ’apytirštis avižinių miltų valgis’: mama pútal’ varyc’; putaliánka z aūsa na kvasnym malake raščenena; puteliánki najeūsia ’mama putelį verda; avižinis putelis, užmaišytas į rūgusį pieną; prisivalgiau putelio’, plg. lie. pùtelis ’t.p.’. Dviejų paskutinių formų priesaga slaviška. pútra ’sriuba’: pútra — kartoška, krupa i tady kisla što-nibudz’ ulažyc’ ’putra — bulvių, kruopų ir paskui ko nors rūgštaus įdėti’, plg. lie. putrà ’tiršta pieniška sriuba’. puzlák ’pušlė’: puzlakí dziarucca ad grabli ’pušlės trinasi nuo grėblio’, plg. lie. pūžlỹs ’maža minkšta kopūsto galva’, pūžas ’pasiaustų plaukų kuodas’, pūžinti ’storai rengti’, taip pat pūšliokas ’storulis’. ramát ’reumatizmas’: u ramáce liažyc’ ’guli reumatizmo suriestas’, plg. lie. tarm. ramãtas ’t.p.’. ragóža ’ragožius, stulpas su šakomis puodynėms džiauti’: na ragóžy bačanki vešali ’ant ragožių statinaitės kabinėdavom’, plg. lie. ragõžius ’t.p.’. razgrabiazdácca ’užsirioglnti’: razgrabiazdáĭasia jana na dachu ’užsirioglino ji ant stogo’, plg. lie. grebezḋótis ’rioglintis’. raskiarášcycca ’išsiskėsti’: raskiarášcyušysia sidzic’ ’išsiskėtęs sėdi’, plg. lie. skerýčia ’kas išsikėtojęs’. raūgénia ’raugienė’: raūgénia z žytnej muki smačnaja ’ruginių miltų raugienė gardi’, plg. lie. raugiẽnė ’t.p.’. Šis lituanizmas čia vartojamas ir su slaviška mažybine priesaga -ka- — raugénka (: raugénki najelašia ’prisivalgiau raugienės’), kuri tačiau, kaip matyti, vediniui mažybės neteikia. rėzgini ’rezginės’: rėzgini — dzve duški, jany razložacca ’rezginės — du lankai, jie išsiskėčia’, plg. lie. rėzginės. rupéc’ ’rūpėti’: rúpic’ mne, jak mama ’man rūpi, kaip mama’, plg. lie. rūpėti. ruplívy/rúpny ’rūpestingas’: ruplívy čalavek jon; jana rúpniaja ’rūpestingas jis žmogus; ji rūpni’, plg. lie. rūplus, rūpnùs ’t.p.’. samánica ’samanynė’: jon pašou ū samanicu ’jis nuėjo į samanynę’, plg. lie. samanyčia ’samanynė’. 47 scimbir ’stagaras’: adzin sćimbir astaũsia, a cvet adarvali ’liko vienas stagaras, o žieda nulaužė’, plg. lie. stimbiras ’t.p.’. Vartojama čia ir mažybinė šio lituanizmo forma su slaviška priesaga -iok — scimbiriók (: scimbiriok tonenki ’stagarėlis plonas’). scirta ’stirta’: scírta sena, salomy ’stirta šieno, šiaudų’, plg. lie. stìrta. sęit/sę́ita ’saitas, sietas’: karova pry svajom sęice i jes’c’ z kastaũ; na sęitach use karovy stajali; na sęice karova ne davicca; tpru da sęity ’karvė prie sieto ėda iš ėdžios; su sietais visos karvės būdavo; su sietu karvė nesmaugia; tpru sieto’, plg. lie. sėitas ’t.p.’. Šis lituanizmas čia dar pažįstamas ir ’amuleto, apsaugojančio nuo kerų’, reikšme: ū aptekach pakupali rɔpacku belien’kuju i zaviazali kak puhavicku i pamiš rahou karove, i heta sėitam na-zyvali ’vaistinėje pirkdavo baltų tablečių ir irišdavo vieną karvės tarpuragėj, ir tas vadinosi seitas’, plg. taip pat šios reikšmės lie. seitas. skíba ’riekė, griežinys’: skíba chleba ’riekė duonos’, plg. lie. skibà ’t.p.’. skvjarstúli ’skerstuvės’: skvjarstúli niasli, ciaper moda vyšla ’nešė skers-tuvų, dabar mados nėr’, plg. lie. sker̃stuvės. Šio baltarusių skolinio nedės-ningi fonetiniai pakitimai atsirado greičiausia dėl žodžio reikšmės išblukimo. slásty ’šlastai’: u slásty i šaškou loviac’; u sláštach myša sidzic’ ’šlastais ir šeškus gaudo; slastuose pelė’, plg. lie. slástai. slis’c’ ’slyst’: pras kanaũku slis’c’, i maja ruka baltajecca ’per griovį slyst, ir mano ranka nuliūžo (kabaliuoja)’, plg. lie. slýst. smágly ’greitas’: smágly, charošy, udaly kon’ ’greitas, geras, nusisekęs arklys’, plg. lie. smagùs ’t.p.’. Vartojamas čia ir šios šaknies prieveiksmis smágla ’greit’: smágla pulia idzec’; smágla parasiata rastuc’; sama smagléi vutka rascəc’ ’greit kulka lekia; paršiukai greit auga; visų greičiausiai antys auga’, plg. lie. smagiai, dar žr. LKK 30 122. smilgá ’smilga’: adna smilgá rascəc’ ’vienos smilgos auga’, plg. lie. smìlga. snárgli ’snarglys’: z nasa paciok snárgli ’iš nosies bėga snarglys’, gali būti ir snargliaũ (jei sloga). Turima čia ir šio giminaičio snárglia ’snarglius’ (: ach ty snárglia. ’o tu snargliau’), plg. lie. snãrglius, taip pat veiksmažodis apsnargliácca ’apsisnarglėti’ (jon apsnargliaũsia i chodzic’ ’jis vaikšto apsisnargliavęs’). stabarki/stabaróčki ’augalų stiebeliai, stabarel iai’: stabarki kvitnuc’ ’stabarel iai žydi’: rudzen’kaje siemiano na stabaróčku ’ruda sėkla ant stabarel io’, plg. lie. stábaras t.p.’. Leksemų mažybinės priesagos slaviškos. stýńka ’stinta’: u stýńki nijakai kostački nima ’stinta be kaulų’, plg. lie. tarm. stìnta. stóci ’stačias’: stóci kaũnerok frənča ’švarko apykaklė stačia’, plg. lie. stáčias. Šalia turimas ir giminaitis būdvardis stóčənki ’stačias’ (: frənč sa stóčənkim kaũnerom ’švarkas stačia apykakle’), kurio slaviška mažybinė priesaga -nki mažybės nereiškia. Kiti jų giminaičiai — prieveiksmiai: stačkóm ’stačiomis’ (: stačkóm ja kušaju ’aš stačiomis valgau’), stóć, stócia ’stačiomis’ (: stóć halavoi paliaceu ’nukrito stačia galva; stócia pilavali ’pjovėme 48 stati’). stávy ’stovai, staklės’: stávy stajali ū chace i tkali na nich ’staklės buvo troboje ir jomis audė’, plg. lie. stōvai ’t.p.’. Lietuvių stōvai siejami su veiksmažodžiu stovėti (Būga RR 2 387, 389, 592), plg. dar kitus gausius šios šeimos vedinius: stōvas ’prietaisas kam įstatyti’, ’pastovas’, stovėliai ’medinis prietaisas siūlams vyti’, stovėlis ’ratelio krėslas’ ir kt. Baltarusių šnektos ir jų literatūrinė kalba turi savo žodį krósny, o stávy bevartojamas vien paribinėse su Lietuva šnektose (SBG 4 561) ir kaip sritinis nurodomas iš Kupalos raštų (Tlum. Sl. 5 296). Tuo būdu stávy lingvageografija, taip pat jo fonetika, akcentuacija, daryba rodytų, kad tai greičiausiai lituanizmas. stolp ’stulpas’: stulpý na razvilku ’stulpai kryžkelėje’. Tai aiškus lituanizmas (plg. lie. stulpas), perėmęs iš lietuvių sveiką -l- vietoj laukiamo įprastinio jų ū- ir šaknies -p- vietoj slavų -b-. suktýnia ’suktinis, toks šokis’: suktýniu i ja tancavala ’suktini ir aš šokau’, plg. lie. suktinis. svir ’svirtis’: svir kala studni ’svirtis prie šulinio’, plg. lie. svirė ’kartis, dalba’, svirkšnis, svirkštis ’svirtis’. svíran/svírsen ’svirnas’: u sviran žyta ’skladali; svíərən novy pastavili ’į svirną krovėm rugius; naują svirną pasistatėm’. šakalė’ i šakalai’: šakalióu narabiu i natapiu ’šakalių pasidariau ir užkūriau’, plg. lie. šakalỹs. Vartojama čia ir veiksmažodis našakaliác ’pridaryti šakalių (: našakaliau šakaliou ’pridariau šakalių’). šarsný ’širšinai’: šarsný rudýja, bal’šyja, jak žarnic’, ciarpec’ ne možna ’širšinai rudi, dideli, kai kirs, kentėti negalima’. Šarsný kilo iš lie. širšnai baltarusių dirvoje šiuo keliu: širšinai > širšenai > šeršný > šarsný. šašók ’šeškas’: šašók dliny, tonki, krasivy, halouka nebal’šaja ’šeškas ilgas, plonas, gražus, galvutė nedidelė’, plg. lie. šeškas. Greta vartojama ir šaščýcha ’šeškienė’ (jau su slaviska priesaga), kiti šios šaknies vediniai: vyviala šaščýcha svajich šaščianiát ’šeškienę išperėjo šeškiukų’. šlúnka ’šlaunis’: kumpiak i šlúnkai zovic ’kumpį ir šlaunimi vadina’, plg. lie. šlaunis. Dėl lie. au > br. u žr. Baltistica 1989 77-78. šúly ’šulai’: šúly staviać’ u humne, u saraju ’šulus stato svirnui, daržinei’, plg. lie. šūlas. š kliut/škliut ’skliutas’: škliut taki šyrki, jaho i škliutóm nazývajeć’ ’skliutas platus, skliutu ir vadina’, plg. lie. skliūtas, skliūtas. Žodžio pradžios s- kaitaliojimasis su š- yra ndesningas ir pačios lietuvių kalbos reiškinys. šlén ga ’stakta’: šlén gi dzve akno apsažyvajuc’ ’dvi staktos langą laiko’, plg. lie. germanizmą šlénge ’stakta’ (< vok. Schlenge), patekusį į Vidžių šnektą iš mūsų šnektų. šurpáty ’gruobletas’: rapuhi šurpátyja, nepavartolivyja sidziac’ ’rupużės gruobletos, nerangios tupi’, plg. lie. šiurpa ’kas pasišiaušęs, susivėlęs’. šùščėc’ ’šusėti, šiušėti’: šùščýc’ sciana ad makraty ’šiuša siena nuo drėgmės’, plg. lie. šiūšėti ’judėti’. švárka ’puspaltis’: švárka tkanaja svajei raboty ’švarkas austinis, namų darbo’, plg. lie. švarkà ’t.p.’. 49 tópel’ ’topolis’: tópel’ — duhi chilic’ u pavosku ’topolis lankams vežimui lenkti’, plg. lie. tarm. tópelis ’t.p.’. trýbradz’ ’tribradis’: trýbradz’ — bradzic’ dlia trajich ’tribradis trims žuvauti’, plg. lie. tribradis ’t.p.’. trylápnik ’puplaiškis’: trylápnik — listy kruhlenkija, horki ’puplaiškio lapai apvalus, kartus’, plg. lie. trilápis ’t.p.’. várža ’varža’: u váržu žyvujú rybu zahaniajec’; varža sa setki zvita ’gyvą žuvi į varžą suleisdavo; varža iš tinklo nupinta’, plg. lie. várža. viápla ’vepla’: viápla idzec’ ’vepla eina’. Leksemos šaltinis — lie. tarm. vėpla ’vepla’. viarpiáta ’šukurus’: jeski parsiuk: viarpiáta na spine ’ėdrus pašas: verpetas ant nugaros’, plg. lie. verpetà ’t.p.’. vijún ’vijūnas, tokia žuvis’: vijún, piškūn — jak chočas; soli jak nasypać’, vijūn piščyc’; vijuná mala ’ar vijunas, ar pyplýs — kaip nori; kai druskos užbarstai, vijūnas cypia; vijūnų mažai’, plg. lie. vijūnas. viksvá/viksá ’viksva’: malodzen’kuju viksvu jaduc’ karovy, jak nima lepšaha; viksá pašarnaja ’jaunas viksv as karvės eda, jei nėra ko geriau; pašarinė viksva’, plg. lie. viksvà. Antroji leksemos forma dėl reikšmės išblukimo ir dėl lengvumo tarti slavedama neteko priesaginio -v-. ziáuny ’žiaunos’: vialikija žiauny dzikich svinei ’šernų žiaunos didelės’, plg. lie. žiaunos ’t.p.’. zarapėúšy ’prižėlęs (geltonumų)’: kab zarapėúšy ušy u karovy, žyrnaje malako ’jei prižėlusios karvės ausys, riebus pienas’, plg. Jūodelėnų lietuvių šnektos (gretima Ąpso apylinkė) ažrapėji aũses~ažropėjė aũses ’prižėlusios geltonumų ausys’, dar plg. lie. rópės (posakyje aũsys juodžiausios — gali ropes sėti). zgóisac’ ’keliauti, patraukti’: davai zgóis aem u les ’keliaujam, patraukim į mišką’, plg. lie. gaišioti ’vikriai nueiti, nušvytruoti’. žagarý/žagiary/žagárčyki/žǝgáry/žygáry ’žagarai’: žagarý jalovyja ili sasnovyja; nada žagiaróu pryciahnuc’; žagárčyki dobra hariac’; žǝgáry krǝpka sukavatyja; žygárami tapilasia pečka ’egliniai ar pušiniai žagarai; reikia priv ilkti žagarų; žagarai gerai dega; žagarai labai šakoti; žagarais kūrenome krosnį’. Leksemų šaltinis — lie. žagarai. Pirmosios dvi pavadinimo lytys vartojamos senesnių šnektos atstovų. Jos išlaikiusios dar ir lietuvišką kirčiavimą. Paskutinės dvi žodžio lytys vartojamos daugiau šnektos jaunesnių žmonių. Jiems leksemos jau daug retesnės, dažniausiai tik iš nuogirdų žinomos, todėl turbūt jos ir iškraipytos dėl žodžio reikšmės nežinojimo. Trečioji leksema jau turi slavišką mažybinę priesagą. žǝgini ’žaginiai’: u žǝgini skladyvajem sena; žǝgini — sukau try sasta vi ac’ i ložac’ kleviar ’šieną dedam į žaginius; žaginiai — trys sustatytos šakos, ir deda dobilus’, plg. lie. žaiginiai, žaginiai ’t.p.’. žǝrgac’ ’žergti’: žǝrgai praz plot ’žerk per tvorą’, plg. lie. žergti ’t.p.’. Vartojamas čia ir priešdėlinis šios šaknies vedinys apžǝrgac’ ’apžergti’ (: abžǝrgala pamiš noh, aplupila i dobra ’apžergė tarpkoyjye, apkūlė ir gerai’). 50 žəlki ’daigai, atžalos’: bul’ba ū žəlkách byla, jak sadzili, no menša mnoha za našaju ’kai sodino, bulvės buvo jau su daigais, bet daug mažesnės už mūsų (dabar)’, plg. lie. želkai ’daigai, išleisti ne žemėje’, taip pat žəlkti ’želti’. žylvíca ’žilvitis’: žylvíca cvicic’ rȧna viasnoi, listy blistiaščyja, pradaū-havatyja ’žilvitis žydi anksti pavasarį, lapai blizga, pailgi’, plg. lie. žilvitis. žlúkta ’žlúgtas; pamirkti drabužiai’: poūny cəbar žlukta nalažyla ’pil-ną kubiliuką skalbinių užmerkiau’, plg. lie. žlúgtas ’t.p.’. Vartojami čia ir kiti šios šaknies vediniai (dažniausiai su na- ir vy- priešdėliais): nažlúkčic’ ’užmerkti’ (:nažlúkčila ū načouke kašulu ’įmerkiau į niekočią marškinius’), vyžlúkčic’ ’išskalbti’ (: vyžlúkčila ūsiu bializnu ’išskalbiau visus baltinius’), vyžlúkčicca ’peršlapti’ (: vyžlúkčilisia na daždže ’peršlapome per lietų’). žvir ’žvyras’: žvir taki, bul’ba nie ūradzila ’toks žvyras, bulvės prastos’; plg. lie. žvỹras. Vidžių baltarusių šnektoje užrašytieji ir čia pateikiamieji lietuviškos kilmės žodžiai — tai tik nedidelė joje vartojamų lituanizmų dalis, spėta per savaitę su viršum mūsų užrašyti iš senųjų vietinių baltarusių lūpų. Aiškus daiktas: jų šnektoje yra daug daugiau — juk tiriamoji šnekta gyvybingas, judrus organizmas, jos sistema darni, leksikos turtai gausūs, tačiau ne visa tai iš karto informantų minima, vos susitikus pasakojama, prisimenama, tyrėjui staiga ir greit neparodoma, neatskleidžiama. Dėl to yra pamato, be kita ko, tikėtis, kad ateities tyrimai papildys iki šiol dar neužfiksuotus jos lituanizmus. Tačiau ir šis lituanizmų pluoštas jau teikia nemažai medžiagos, išryškinančios šnektos kalbinės sistemos kai kuriuos bruožus, jos raidos kryptį. Šalia šnektos lituanizmų, savo forma ir reikšme tapačių ar artimų anksčiau mūsų tyrinėjimuose skelbtų kitų paribinių su Lietuva baltarusių šnektose vartojamųjų (plg. LKBil. 123—131; LKK 30 113—133; LKSp.L. 182—204; LLTP 47—64; LT 163—195), čia yra ir visai naujai išgirstų ir pirmą kartą baltarusių šnektose apskritai užrašytųjų. Iš jų minėtini: aciūža, čópčacca, drabéc’, giévelka, gógisy, kárkisy, (s)kirlec’, krįtpol’ka, krópki, kubálniki, labiák, lepéza, nastrykac’, nэ́try, pelépia, pipiliūk, pūtal’, zarapéušu, žəlki, ištiktukai brint, capt, pirst, slis’ ir kt. Jie, faktiškai būdami senesni už pačią tos teritorijos baltarusių šnektą, visų pirma papildo lituanizmų skaičių baltarusių šnektose apskritai, daugiausia, mūsų nuomone, prisideda prie substratinių reiškinių aiškinimo, substrato elementų formavimosi ir įsigalėjimo jose problemos sprendimo. Tarp naujai užrašytų lituanizmų yra ir lietuvių terminai — skoliniai iš slavų ir germanų, vartojami priderinta prie lietuvių kalbos sistemos forma, pvz., áliary, stulpý, dźki, kásty, sléngi ir kt. Jie iš dalies rodo, kaip kūrėsi ir kaip per lietuvių kalbą pildėsi tiriamosios šnektos terminija. Paskolintų leksemų fonetika ir morfologija neretai rodo, kad jos susiformavo visai pagal gretimų šnektų fonetiką ir morfologiją. Jose išlaikytas: a) lie. senojo ilgojo ā, ē (bk. o, ė) tarimas: gášty, nэ́try, zarapéušu, viápla; b) dvigarsių an, em virtimas un, im: brunčki, bundэčka, kimsy, pimpa; c) afrikata c (bk. č) prieš supriešakintus užpakalinius balsius: aciūža; d) e virtimas į a po l (jei žodis negarsažodinės kilmės: lagiasý, bet lepéza); e) priešdėlis 51 ata-: atádūr ir kt. Vadinasi, jų kilmės šaltinis abejonių nekelia. Mūsų pateiktoji medžiaga rodo, ką lituanizmai gavo, patekę į baltarusių šnektą, kaip joje kito. Semantinių kalkių susiformavimas turbūt bus pirmasis postūmis, lėmęs lietuvių kalbos semantikos irimo pradžią ir slaviškos semantikos priešdėlinių vedinių (pirmiausia) įsigalėjimą. Taip vietoj lietuvių priešdėlių ap-, pri- (apgrėbėstuoti, pristrykoti) atsirado slavų priešdėlis na- (nagrabestáć, nastrýkać), vietoj lietuvių iš(si)- (išžlugti, iškrámsoti, išsikė tóti) — priešdėliai pa-, ras-, vy- (pakręmsac’, raskiręčyc’, vyžlúkćic’) ir kt. Lietuvių semantikos funkcijų susilpnėjimą lėmė ir perėjimas prie slavų priesaginės darybos. Šis procesas ypač vertas dėmesio. Mažybinės priesagos čia dėliojamos dažniausiai prie viso lietuviško žodžio, jau nesuvokiant sudedamųjų dalių reikšmės. Sakysim, buoželė, brazgūliai — mažybiniai žodžiai, tačiau slavėdami jie gauna dar po vieną mažybinę priesagą (bažál-ka, brazgúl-ki). Vadinasi, lietuviškų priesagų reikšmė čia jau neutralizuota. Vienas iš svarbiausių lituanizmų slavėjimo šnektoje padarinių yra priegaidžių nykimas, sukeliantis, mūsų nuomone, ilgųjų kirčiuotų skiemenų redukciją ar ją skatinantis, plg. akóta, bažálka, harudý, kóukšnuć’, nǝtry, póisavać’ ir kt. Ilgųjų kirčiuotų skiemenų redukcija turima ir kai kurių dzūkų šnektose, tačiau ir ten, apskritai imant, priegaidės niveliuotos (plg. Zinkevičius LD 33—34; Kazlauskas 5). Šnektos lituanizmai atskleidžia ir lietuvių bei baltarusių kalbų fonetinius ir fonologinius santykius, iki šiol dar nekonstatuotus ir neįvardytus. Jie, be kita ko, rodo, kad ryškiausias lituanizmų fonetinės ir fonologinės sistemų priartėjimas prie baltarusių šnektų — tai ilgųjų ir trumpųjų lietuvių balsių fonologinės reikšmės netekimas, visiška neutralizacija. Dėl to tokie balsiai, galėdami lengvai kaitaliotis vietomis be reikšmės skirtumo pakeičia vienas kitą, ir neretai skirtingos reikšmės žodžiai savo skambėjimu prisiderina tarpusavyje, skamba kaip vienos kilmės. Dėl tos priežasties, sakysim, turimas šnektoje grǝbeźdáć’, reiškiantis ’grebėstuoti’ yra susiformavęs iš grebezdóti ’belstis, nioglintis’, o zagrabiastáć’ ’rioglintis, belstis’ — grebėstuoti ’kalti grebestais’. Šis reiškinys prisideda prie lietuvių ir baltarusių kalbų fonetinių ir fonologinių sistemų lyginimo. Dėl lietuvių semantikos funkcijų susilpnėjimo lituanizmai Vidžių baltarusių šnektoje neretai sporadiškai neatpažįstamai pakitę, panašiai kaip ir daugelis neįprastų skolinių mūsų tarmėse, plg. miartúl’/viartúl’ ’menturis’, miłǝgrišk’ ’vingiarykštė’, piarlóvy ’beralinis’ ir kt. bei kaklėtas ’kotletas’, maciklėtas ’motociklas’, talerkà ’lėkštė’ ir kt. Vidžių šnektos pateikiamųjų lituanizmų visuma, rodo, kad jų formos čia dar kinta, dar neįgijusios pastovaus pavidalo. Vadinasi, šios baltarusių šnektos formavimasis dar tebevyksta. Straipsnio medžiaga svarbi abiejų kalbų dialektologijai, fonetikai, fonologijai, morfologijai, baltų-slavų kalbų kontaktams, substrato problemai. SUTRUMPINIMAI Baltistica 1979 — G r i n a v e c k i e n ė E. J., M a c k e v i č Ju. F. Nekoto- 52 ryje neobyčynje mikrosistemy v dialektnoi strukture belorusskogo govora okrestnostei O psa. — Baltistica 15 (1), 52—65. Baltistica 1989 — Grinaveckienė E., Mackevič Ju. Lie. (i) au vokalizmo atliepai baltarusiu lituanizmuose. — Baltistica 3(1) Priedas, 70—80. Būga RR — Būga K. Rinktiniai raštai 1—2. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, 1959. Dal’ — Dal’ V. Tolkovyj slovar’ živago velikaruskago jazyka 3, S.Peterburg-Moskva: Izdanije knigoprodavca — tipografa M.O. Wolfa, 1882. ESBM — Etymalagičny sloŭnik belaruskaj movy 1—7, Minsk: Navuka i technika, 1978—1991. Fasm. — Fasmer M. Etimologičeskij slovar’ russkogo jazyka 3, Moskva: Progress, 1971. Kazlauskas — Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis, 1968. Laučiūtė — Laučiūtė Jū. A. Slovar’ baltizmov v slavianskich jazykach, Leningrad: Nauka, 1982. LKBil. — Grinaveckienė E., Mackevič J. Kai kurios baltarusų litua-nizmų fonetikos ypatybės. — Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Lietuvių kalba ir bilingvizmas, 1988, 123—131. LKK 30 — Grinaveckienė E. Kamojaų apylinkių (Baltarusijos Paštovių raj.) baltarusų šnektos lituanizmai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 30, Periferinės lietuvių kalbos tarmės, 1993, 113—132. LKK 32 — Grinaveckienė E. Vidžių apylinkių lietuviškos kilmės vietovar-džiai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 32, Baltų onomastikos tyrinėjimai, 1993, 21—33. LKSp.L. — Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusų šnektose. — Lietuvių kalbotyros klausimai 22, Lietuvių kalbos specialioji leksika, 1983, 182—204. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: 3—6 Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 7—9 Mintis, 10—15 Mokslas, 1956—1991; II leid. 1—2 Mintis, 1968—1969. LLTP — Grinaveckienė E. Būivyždžių apylinkių (Vilniaus raj.) lenkų šnektos lituanizmai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 29, Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos, 1991, 47—64. LT — Grinaveckienė E., Mackevič Ju. F., Romanovič J. M., Čeberuk J. I. Bytovaja leksika litovskogo proischoždenija v zapadnoj Belorussii. — Lietuvių kalbotyros klausimai 16, Lietuvių terminologija, 1975, 163—195. Nepokupnyj — Nepokupnyj A. P. Balto-severoslavjanskije jazykovyje sviazi, Kijev: Navukova dumka, 1976. Nos. — Nosovič I. I. Sloŭnik belaruskaj movy. Minsk: Belaruskaia saveckaja encyklapedyja imia Petrusia Broŭki, 1983. SBG — Sloŭnik belaruskich gavorak: paŭnočna-zachodniaj Belarusi i jaje pagraničča 1—5, Minsk: Navuka i technika, 1979—1986. Tlum.Sl. — Tlumачal’nyj sloŭnik belaruskaj movy 1, 3, 5, Minsk:Belaruskaia saveckaja encyklapedyja imia Petrusia Broŭki, 1977, 1979, 1983. Vitkauskas — Vitkauskas V. Ekskliuz yviniai žodžių variantai su balsiais a ir u. — Lietuvių kalbotyros klausimai 29, Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos, 1991, 204—207. Zinkevičius LD — Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966. Zinkevičius Ryt. Liet. — Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 53 WORDS OF LITHUANIAN ORIGIN IN THE VIDŽIAI DISTRICT BYELORUSSIAN DIALECT Summary Over 230 words of Lithuanian origin used in the Vidžiai district (Breslauja region, Byelorussia) Byelorussian dialect are analysed in this article. They provide new linguistic data which reveal the peculiarity of this Byelorussian dialect and the variety of its expressive means. Quite a big part of lexemes under analysis have never been registered in this dialect before. They add to the number of words of Lithuanian origin in Byelorussian dialects in general and contribute to solving the problem of formation of substratum phenomena and their getting established in the language. There are terms among the words of Lithuanian origin which have found their way into the language through Lithuanian dialects. They show the way terminology is created and built up. The words of Lithuanian origin have in many cases retained their Lithuanian, dialectal phonetics and morphology, similar to those of the neighbouring Lithuanian dialects (:biáral< bēralas~ bēralas ’unwinnowed grain’, brunktí< brunktý< brunktai~branktai ’wooden buttons’, aciūža<aciūža< atsūža ’shudder’, lagiesy<lagēsiai~legēsiai ’yellow thistles’, atáduram<atádūrām~atódūrom ’stand apart’). Facts on which the article is based show how assimilating, the local Lithuanian dialect turned into the substratum, how first of all its semantic system disintegrated and Slavic semantic calques came into usage, and how Lithuanian prefixed verbs were soon replaced by Slavic prefixes. The weakening of the semantic functions of the words of Lithuanian origin predetermined the transition to the Slavic suffixal word building and the neutralization of the meaning of separate parts of the Lithuanian word. The main consequences of Lithuanian words acquiring more and more Slavic features are the disappearing of accent, which in our opinion, causes or stimulates reduction of long syllables, and the loss, complete neutralization of the phonological meaning of the Lithuanian long and short vowels. These peculiarities of words of Lithuanian origin are of importance in comparing the phonetic and phonological systems of the Lithuanian and Byelorussian languages. Words of Lithuanian origin in the Vidžiai dialect manifest that they have not yet acquired their constant forms and are still in the process of changing, which means that the formation of the dialect is not yet over either. The linguistic facts presented in the article are important for dialectology, phonetics, phonology and morphology of both languages as well as for research into the contacts of Baltic and Slavic languages and the substratum problem. 54