Nauji Latvijos filologijos daktarai

235, 238, apie jungtukus — p. 579). Dažniausiai visoje knygoje nagrinėtieji latvių liaudies dainų tekstai lyginami su atitinkamais pačios artimiausios — lietuvių kalbos liaudies dainomis bei dabartinės kalbos pavyzdžiais5, rečiau su germanų, lotynų bei senovės graikų kalbų atitikmenimis. O iš latvių kalbininkų daugiausia remtasi J. Endzelyno, A. Uozuolo (Ozols)6, K. Dravinio (Draviņš), V. Rūķes—Dravinios (Rūķe— Draviņa) bei kitų autorių tyrimais, „Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika” (Dabartinės latvių literatūrinės kalbos gramatika. Ryga, 1959— 1962. T. 1—2). Nors nuo monografijos parašymo iki išspausdinimo praėjo daug laiko, dėl plataus jos autoriaus požiūrio, nagrinėjimo nuodugnumo bei pačios medžiagos amžino aktualumo ji nėra pasenusi. Tikėsimės, kad šis A. Gaterio studijinis darbas, padėjęs gerus pagrindus, skatins ir tolesnius vieno iš didžiausiųjų latvių kultūros turtų — liaudies dainų — tyrimus. Pati monografija (kaip A. Dzenis pageidavo minėtame straipsnyje), reikia manyti, sulauks pelnyto dėmesio ir kompetentingų recenzijų. Evija LIPARTĖ NAUJI LATVIJOS FILOLOGIJOS DAKTARAI Kadangi baltist kai priklauso ne tik lituanistika, bet ir latvistika, informuojame ir apie kai kuriuos svarbiausius pastarųjų metų latvių kalbotyros įvykius. Po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) Latvijos kalbotyra gerokai patobulėjo ir kokybiškai, ir kiekybiškai. 1990 m. lapkričio 13 d. filologijos mokslų daktaro (dabar šis laipsnis prilygintas habilituoto daktaro laipsniui) disertaciją ”Latviešu valodas latgalisko izlokšņu fonētika: diahronija un sinhronija” (”Latvių kalbos latgališkųjų šnektų fonetika: diachronija ir sinchronija”) Vilniaus universitete apgynė žymus Latvijos kalbininkas Antonas Breidak as. Po poros metų, kai Latvijos Respublikoje buvo sudarytos naujos mokslų daktaro bei habilituoto daktaro laipsnių skyrimo taisyklės, prie jo prisijungė ir gana didelis būrys naujų abiejų pakopų daktarų. Ypač dosnus buvo 1993 m. pavasario — 1994 m. rudens laikotarpis. Tada 11 žymių latvių kalbininkų už savo tyrinėjimus įgijo habilituotų filologijos mokslų daktarų laipsnius, o 9 kalbos tyrinėtojai apgynė filologijos mokslų 5 Tam tikslui gausiai panaudoti tautosakos rinkiniai (J. Balio, J. Dovydaičio, A. Juškos surinktos liaudies dainos), M. D. Kleino, A. Šleicherio, K. Jauniaus, Rygiškių Jono, J. Otremskio (Otrębski) ir kitų autorių gramatikos, lietuvių kalbos žodynai, K. Būgos, J. Jablonskio, S. Daukanto, E. Frenkelio, E. Hermano (Hermann), Z. Zinkevičiaus, kitų kalbininkų lietuvių kalbos tyrinėjimai, įvairūs lietuviški leidiniai. 6 Kadangi iki čia aptariamos monografijos išspausdinimo A. Uozuolo knyga ”Latviešu tautasdziesmu valoda” (Latvių liaudies dainų kalba. R., 1961) buvo nuodugniausias sisteminis latvių liaudies dainų leksikos ir gramatikos (ypač sintaksės) tyrimas, suprantama, jog A. Gateris ypač daug kur rėmėsi minėtuoju A. Uozuolo veikalu ir kitais šio latvių liaudies dainų tyrinėtojo darbais, kuriuose savo ruožtu yra minimi ir A. Gaterio tyrinėjimai. 223 daktarų disertacijas. Be to, teisę sudaryti daktarų disertacijų gynimo komisijas dabar turi ne tik Latvijos universitetas, bet ir Daugpilio pedagoginis universitetas bei Liepojos pedagoginė aukštoji mokykla. Tai turėtų paskatinti jaunųjų mokslininkų pagausėjimą Daugpilyje ir Liepojoje. Iki šiol abiejose minėtose aukštosiose mokyklose apginta po vieną kalbotyros srities filologijos mokslų daktaro disertaciją. 1993 m. gegužės 24 d. habilituoto daktaro laipsnį už darbų visumą tema ”Aizgūtā frazeoloģija latviešu valodā” (”Skolintinė latvių kalbos frazeologija”) gavo Latvijos universiteto Užsienio kalbų fakulteto docentas Andrejus Veisbergas (Veisbergs). Oficialieji recenzentai — prof. habil. dr. A. Blinkena, prof. dr. B. Kangere, dr. M. Djačkovas. Gynimui pateikta 31 publikacija (iš jų 8 knygos ir vadovėliai), kurių daugelis skirti skolintinės latvių kalbos leksikos problemoms. Iš šių publikacijų matyti autoriaus požiūrio visapusiškumas, naujumas ir teorinis gilumas. Išnagrinėta 4000 latvių kalbos frazeologizmų, iš kurių 1560 pripazinti skoliniais. A. Veisbergas parodo latvių kalbos dinamiškumą, pažymi frazeologizmų internacionalizaciją, analizuoja jų skolinimosi motyvus ir procesus, klasifikuoja frazeologizmus etimologijos ir stilistinės vartosenos požiūriu. Recenzentai teigiamai įvertino plačią A. Veisbergo erudiciją — daugybės pasaulio kalbų ir tautų kultūros bei istorijos išmanymą. Reikia pridurti, kad A. Veisbergas yra pats jauniausias habilituotas daktaras iš Latvijos kalbininkų. 1993 m. gegužės 24 d. habilituoto daktaro laipsnį už darbų visumą tema ”Dažu latviešu valodas vēstures problēmu risinājums” (”Kai kurių latvių kalbos istorijos problemų sprendimas”) gavo žymus latvių kalbininkas Konstantinas Karulis. Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. M. Rudzytė (Rudzīte), prof. dr. W. Schmidt, habil. dr. S. Karaliūnas. Habilitacijai pateiktų darbų visumą sudaro 47 publikacijos iš trijų kalbos istorijos sričių: 1) senųjų latvių raštų kalbos analizė ir komentarai (straipsniai apie senuosius raštus bei pratarmės ir komentarai penkioms knygoms); 2) atskirų latvių kalbos žodžių istorijos tyrinėjimai (straipsniai apie atskirų žodžių vartoseną senuosiuose raštuose bei jų formų ir reikšmių vykusius pakitimus); 3) etimologiniai tyrinėjimai (”Latviešu etimoloģijas vārdnīca”. Rīga, 1992. T. 1–2; keli straipsniai dėl kai kurių Latvijos vietovardžių bei jotvingių žodžių kilmės). Svarbiausias iš K. Karulio darbų ne tik latvių kalbotyroje, bet ir baltistikoje — ”Latvių etimologijos žodynas”. Tai pirmas etimologinis žodynas, kuriame apibendrinta viskas, ką šioje srityje yra padarę daugybė latvių kalbos leksikos tyrinėtojų. Recenzentai, pabrėžę tai, kad žodyne yra labai daug papildytų arba visiškai naujų etimologijų, kruopščiai analizavo kai kurias iš jų, kritiškai mažiau pagrįstus aiškinimus. Galima tikėtis, kad šis etimologijos žodynas skatins tolesnius latvių kalbos žodžių kilmės tyrinėjimus. 1993 m. birželio 21 d. habilituotos daktarės laipsnį už darbų visumą tema ”Dienvidlatgales izloksņu leksika” (”Pietų Latgalės tarmių leksika”) gavo Liepojos pedagoginės aukštosios mokyklos docentė Antonina Rekena (Reķēna). Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. M. Rudzytė, prof. habil. dr. V. Rūke–Dravina (Rūķe–Dravina), habil. dr. A. Sabaliauskas. A. Rekenos tyrinėjimuose tarmių leksikos klausimai nagrinėti kalbų kon- 224 taktų aspektu. Pirmąkart latvių kalbotyroje gausi pietų Latgalės tarmių medžiaga analizuota keliomis tematinėmis grupėmis (amatininkystės, žemės ūkio, žemdirbystės, gim inystės, valgų pavadinimai). Autorė išskyrusi 4 tyrimų kryptis: 1) pietų Latgalės tarmių leksikos ryšiai su kaimynų tautų kalbomis (1975 m. išleista monografija Amatniecības leksika dažās Latgales dienvidu izloksnēs un tās sakari ar atbilstošajiem nuosaukumiem slāvu valodās. — (Amatininkystės leksika keliose Latgalės pietų šnektose ir jos ryšiai su atitinkamais slavų kalbų pavadinimais") bei kelios publikacijos, kuriose nagrinėta: įvairių tem atinių grupių tiek paveldėtoji, tiek ir skolintoji leksika, priešdėliniai veiksmažodžiai su da- ir tarnybinis žodis da, pietų Latgalės toponimai); 2) pietų Latgalės tarmių ir lietuvių kalbos paveldėtos leksikos paralelės (minėtoji monografija, kitos publikacijos, kuriose nagrinėti: bendri paveldėti kalbos reiškiniai, išlikę latgališkosiose šnektose; abiejų kalbų bendrieji skoliniai, skoliniai iš lietuvių kalbos); 3) pilnas trijų tomų (90 aut. l.) Kalupės šnektos žodynas (įteiktas Latgalės kultūros centro leidyklai); 4) tarmiškų elementų panaudojimas grožinėje literatūroje (kelios publikacijos dėl Goethe’s „Fausto“ vertime pasitaikančių tarmybių). Recenzentai kartu labai teigiamai įvertino A. Rekenos dialektologijos, kalbų kontaktų tyrimus apskritai bei jos ilgametį vaisingą pedagoginį darbą. 1993 m. rugsėjo 21 d. habilituotos daktarės laipsnis už 1992 m. Rygoje išleistą monografiją „Semantiskie dialektismi Ziemeļrietumvidzemes izloksnēs“ („Semantiniai dialektizmai šiaurės vakarų Vidžemės šnektose“) suteiktas latvių kalbos instituto vadovaujančiai mokslinei bendradarbei Elgai Kagainei. Oficialiosios recenzentės: prof. habil. dr. M. Rudzytė, prof. habil. dr. A. Rekena, prof. habil. dr. A. Blinkenė; atsiliepimai raštu gauti V. Vitkausko (LKI), Z. Zinkevičiaus (VU), L. Vabos (Estų kalbos institutas). Monografijoje latvių bendrinės kalbos fone ištirta šiaurės vakarų Vidžemės šnektų semantika (medžiaga rinkta iš 21 šnektos), bandoma išsiaiškinti semantinių skirtumų atsiradimo tarmėse procesus, priežastis ir vietą bendrojoje leksinės semantikos sistemoje, įvairių lingvistinių ir ekstralingvistinių faktorių kontekste. Darbe išryškintos ir semantikos raidos tendencijos, atkreiptas dėmesys į tipologines paraleles ir semantinius skolinius. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys parodytas toms semantinėms paralelėms, kurios galėtų būti atsiradusios Pabaltijo finų kalbų įtakoje (būtent šių kalbų įtaka sąlygoja nagrinėtojo arealo geografinė padėtis). Smulkiau analizuotos trys semantinių paralelių grupės: 1) semantiškai gramatinės paralelės (ypač konstrukcijų veiksmažodis + prieveiksmis vartojimas); 2) su žodžių galva, koja, roka, mugura vietininko formų specifinėmis reikšmėmis susijusios semantinės paralelės; 3) atskirų žodžių (pvz., veiksmažodžio likt) specifinių reikšmių semantinės paralelės. Ši monografija pripažinta labai reikšmingu ir vertingu indėliu į latvių kalbotyrą, ypač palyginti mažai tyrinėtą semantikos sritį. 1993 m. spalio 12 d. habilituoto daktaro laipsnis už darbų visumą tema „Latviešu terminoloģijas izstrādes principi“ („Latvių terminologijos ugdymo principai“) gavo Latvių kalbos instituto Terminologijos skyriaus vedėja Valentīnia Skujiņa (Skujiņą). Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. A. Blinkenė, habil. dr. K. Karulis, prof. habil. dr. J. Rozenbergas. 225 V. Skūjinia 30 metų yra praktiškai dirbusi latvių terminologijos srityje ir parašiusi 20 terminologijos teorijos ir praktikos klausimams skirtų straipsnių bei monografiją ”Latviešu terminoloģijas izstrādes principi”. Šiuose darbuose išdėstyti latvių terminologijos teoriniai pagrindai, konkretinama bendroji termino sąvoka, patikslinama jo specifika, būdingesnieji požymiai ir vieta leksikos sistemoje. Remiantis labai gausia medžiaga ir jos analizės procese padarytomis išvadomis, apibūdinti intra-, inter-, ekstralingvistiniai ir kiti terminologinio darbo principai, nustatyti produktyvesnieji latvių terminų sudarymo modeliai. Atkreiptas dėmesys į labai aktualų klausimą dėl nacionalinių ir internacionalinių skolinių, t.y. griežtų terminų skolinimosi kriterijų nustatymą, latviškų pavadinimų vietoj nereikalingų skolinių parinkimą. Todėl V. Skūjinijos darbai ypač aktualūs latvių kalbos praktikai, o jos monografija leidžia kalbėti apie terminologiją kaip savarankišką Latvijos mokslo sritį. 1993 m. lapkričio 2 d. habilituoto daktaro laipsnis už darbų visumą tema ”Romānų cilmes aizguvumi latviešu valodā” (”Romanų kilmės skoliniai latvių kalboje”) suteiktas Latvijos universiteto Užsienio kalbų fakulteto docentui Andrejui Bankavui. Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. A. Blinkena, prof. habil. dr. J. Rozenbergs, prof. habil. dr. A. Veisbergas. Gynimui pateiktų darbų visumą sudaro daugiau negu 30 mokslinių straipsnių tema, kurios svarbumas latvių kalbotyroje iki šiol nebuvo gerai suvoktas. A. Bankavo tyrinėjimai, besiremiantys labai gausia medžiaga, rodo, kad daugybė skolinių (apie 3 tūkstančiai) latvių kalboje yra iš romanų kalbų. Be to, autoriaus publikacijose skirti tiesioginiai ir netiesioginiai skoliniai, t.y. nurodoma, kurie skoliniai atėjo tiesiog iš romanų kalbų ir kurie per kitas (tarpininkes) kalbas. Duota ir romanizmų skolinimosi istorinė periodizacija — skiriamos trys šių skolinių atėjimo į latvių kalbą pakopos. Dėmesys taip pat atkreiptas į skolinių temines grupes bei šių žodžių semantinius santykius: jų reikšmes latvių kalboje ir toje kalboje, iš kurios jie skolinti. Recenzentai pabrėžė A. Bankavo darbų naujoviškumą ir reikšmę, užpildant didelės latvių kalbotyros spragą. Išreikšti pageidavimai, kad atlikto darbo rezultatai būtų apibendrinti monografijoje arba skolinių žodyne, nes jie turėtų būti lengviau prieinami ir panaudojami kitų tyrinėtojų darbuose. 1993 m. gruodžio 14 d. habilituotos daktarės laipsnį už darbų visumą tema ”Latviešu jūras zvejas leksikas analīze (reljefs, jūra, flora, fauna)” (”Latvių jūros žvej os leksikos analizė (reljefas, jūra, augalija, gyvūnija)”) gavo Literatūros, tautosakos ir meno instituto vadovaujanti tyrinėtoja Benita Laumanė. Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. M. Rudzytė, prof. habil. dr. A. Rekena, habil. dr. A. Sabaliauskas. Habilitantės moksliniai interesai daugiausia yra susiję su arealine lingvistika bei žvejybos leksikos tyrimu. Gynimui pateiktą darbų visumą sudaro 1987 m. Rygoje išleista monografija ”Zvejvietu nosaukumi Latvijas PSR piekrastē” (”Žvejos vietų pavadinimai Latvijos TSR pakrantėje”) ir nemažai paskelbtų straipsnių, kuriuose nagrinėti pakrantės reljefo terminai, jūros augalijos ir gyvūnijos pavadinimai. Ir monografija, ir straipsniai pagrįsti gausia faktine medžiaga, kurią autorė yra rinkusi nuo šešiasdešimtųjų metų. Publikacijose leksinė medžiaga nagrinėta visapusiškai: stengtasi išaiškinti įvairių terminų ir pavadinimų istoriją, kilmę, paplitimą latvių šnektose bei vartojimą 226 rašytiniuose šaltiniuose; analizuojama pavadinimų struktūra bei semantika, aiškinami jų sudarymo būdai. Be to, B. Laumanė yra parašiusi ir įteikusi spaudai 18 autorinių lankų monografiją ”Žemė, jūra, žvejetas” (”Žemė, jūra, žvejos vietos”). 1993 m. gruodžio 14 d. habilituoto daktaro laipsnis už monografiją ”Valodas kultūra teorētiskā skatījumā” (”Kalbos kultūra teoriniu požiūriu”) suteiktas Latvijos universiteto Filologijos fakulteto docentei Intai Freimanei. Oficialiosios recenzentės: prof. habil. dr. M. Rudzytė, prof. habil. dr. A. Blinkena, habil. dr. V. Skujimia. Remdamasi labai gausia kalbos medžiaga (apie 150 tūkstančių vienetų) bei kitų kalbos tyrinėtojų (ypač rusų ir čekų kalbininkų) išvadomis, I. Freimanė yra sudariusi savo kalbos kultūros, literatūrinės normos koncepciją. Darbo užduotimis autorė iškėlusi: 1) kalbos teorinio pagrindo sukūrimą; 2) kalbos medžiagos kaupimą; 3) analizės metodų ir priemonių pasirinkimą bei aprašymą. Atsižvelgdama į šias užduotis, autorė sudariusi ir monografijos skyrius: 1) ”Kalbos kultūra kaip mokslo sritis” (nagrinėjamos svarbiausios kalbos funkcijos); 2) ”Kalbos kultūros teorijos pagrindiniai klausimai” (kalba nagrinėjama kaip struktūriškai funkcinė sistema); 3) ”Funkciniai latvių literatūrinės kalbos normų pažeidimai teoriniu požiūriu” (šiame didžiausiame skyriuje smulkiai analizuojamos ir klasifikuojamos pačių įvairiausių lygių kalbos klaidos bei aptariama tarptautinių žodžių adaptacija latvių kalboje); 4) ”Kalbos priemonių funkcinis panaudojimas”. Nors recenzentės ir pabrėžė, kad kai kurie teoriniai kalbos klausimai gali būti diskutuojami (pvz., dėl kalbos kultūros sampratos definicijų, dėl konkrečių pavyzdžių traktavimo ar įtraukimo į tam tikrą kalbos sistemos pogrupį ir kt.), monografija pripažinta reikšmingu darbu ne tik latvių literatūrinės kalbos teorijai, bet ir kalbos praktikai. Autorė patarta, remiantis monografijos trečiojo skyriaus medžiaga, sudaryti praktinį kalbos kultūros vadovą. 1993 m. lapkričio 30 d. habilituoto daktaro laipsnį už 1989 m. Rygoje išleistą monografiją ”Nycas izloksne” (”Nycos šnekta”) gavo Latvių kalbos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė Brigita Bušmanė. Oficialiosios recenzentės. — prof. habil. dr. A. Blinkena, prof. habil. dr. M. Rudzytė, habil. dr. E. Kagainė. Ši monografija yra vienas iš platesnių pastaraisiais dešimtmečiais parengtų latvių kalbos šnektų aprašymų. Joje šnekamosios kalbos ir liaudies dainų lyginimo pagrindu išnagrinėti Nycos šnektos fonetiniai ir morfologiniai reiškiniai, kurie skiriasi nuo bendrinės latvių kalbos ir nepaplitę kitose šnektose. Plačiai aprašomi Nycoje užrašytų liaudies dainų leksiniai ir semantiniai dialektizmai. Aptariant būdingesnes fonetines ir morfologines ypatybes, išaiškinama, kurie iš dainose užfiksuotų požymių jau neaptinkami šnekamojoje kalboje. Liaudies dainų tarmybės papildytos pastaraisiais dešimtmečiais šnektoje užrašyta medžiaga ir iš dalies apibūdintos jų kilmės aspektu. Už monografiją 1990 m. autorei paskirta J. Endzelyno premija ir A. Abelės atminimo prizas. 1994 m. sausio 20 d. Vilniaus universitete habilituoto daktaro disertaciją ”Latviešu augšzemnieku izloksņu zilbes prosodija: Eksperimentāls pētījums” 227 (”Latvių aukšzemniekų šnektų skiemens prozodija: Eksperimentinis tyrimas”) apgynė Latvijos universiteto Pedagoginio fakulteto Latvių kalbos ir literatūros katedros vedėja Dacė Markus. Oficialieji oponentai: habil. dr. E. Kagainė, habil. dr. S. Karaliūnas; atsiliepimai raštu — Latvijos universiteto Filologijos fakulteto Baltų kalbų katedros (prof. habil. dr. M. Rudzytė, dėst. J. Kuškis) bei Latvių kalbos instituto (dr. J. Valdmanis). Disertacijoje eksperimentiniu metodu tirta 18 šnektų (16 iš jų pagal pilną skiemens prozodijos patikrinimo programą). Didesnė darbo dalis atlikta Vilniaus universiteto Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje ir Skaičiavimo centre, naudojantis prof. A. Girdenio kompiuterinėmis programomis. Pirmą kartą latvių kalbotyroje fonologiniu aspektu ir sistemingai analizuotos vienos tarmės šnektų skiemens intonacijos, išaiškinti jų variantai ir pakitimai, eksperimentiniu metodu patikrintos išvados apie dominuojančius diferenci­nius rodiklius sėliškųjų ir nesėliškųjų šnektų priegaidžių sistemose, apie fonologines opozicijas, priegaidžių modelius bei fonemų neutralizaciją. Tokiu būdu D. Markus atliktas aukšzemniekų tarmės sėliškųjų ir nesėliškųjų šnektų prozodinės sistemos aprašymas yra eksperimentiškai patikrintas (darbą papildo 137 oscilogramos ir spektrogramos), matematiškai įrodytas bei kalbotyros požiūriu pagrįstas. Recenzentai pabrėžė D. Markus išvadų reikšmingumą latvių fonologijai, jų svarbą latvių eksperimentinės fonetikos ir fonologijos atnaujinimui bei kūrimui, tolesnei latvių dialektologijos raidai. 1994 m. rugsėjo 20 d. habilituoto daktaro laipsnį už darbų visumą ”Latviešu valodas leksikas cilme, vēsture un mūsdienu lietojums” (”Latvių kalbos leksikos kilmė, istorija ir dabartinis vartojimas”) gavo Latvijų kalbos instituto vadovaujantis tyrinėtojas Ojaras Bušas (Bušs). Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. J. Rozenbergas, prof. habil. dr. A. Veisbergas, habil. dr. E. Kagainė. Gynimui pateiktas publikuotų po 1980 m. 50 mokslinių straipsnių rinkinys. Autorius savo darbus sugrupavęs į penkis skyrius: 1) leksikologijos teorijos klausimai (dėl kodifikuotų, bendrinės ir šnekamosios kalbos bei tarmės normų, dėl vadinamųjų leksinių internacionalizmų, dėl tikrinių daiktavardžių reikšmių bei formų semantikos ir t.t.); 2) keli latvių kalbos apeliatyvinės leksikos istorijos aspektai (dėl skolinių iš germanų ir kuršių kalbų, dėl baltų ir Pabaltijo finų kalbų žodžių semantinės struktūros paralelių ir kt.); 3) Latvijos toponimikų kilmės ypatybės (dėl kuršių ir kai kurių kitų hidronimų, pvz., sinchroninės latvių kalbotyros problemas pripažino kaip vieną iš būdingesnių O. Bušo mokslinės veiklos ypatybių. Kartu pageidauta daugiau atsidėti ir vienai tyrimų krypčiai, kad ateityje būtų sulaukta ir Latvijos vietovardžių tolesnio leidimo, ir naujos monografijos apie kuršius. 1993 m. birželio 18 d. daktaro disertaciją ”Nomenu sakņu fonotaktiskā struktūra mūsdienu latviešu valodā (salīdzinājumā ar mūsdienu lietuviešu valodu)” (”Vardazodžių šaknų fonotaktinė struktūra dabartinėje latvių kalboje (lyginant su dabartine lietuvių kalba)”) apgynė Liepojos pedagoginės aukštosios mokyklos Latvų kalbos ir literatūros katedros vedėja Dzintra Šulcė. Disertacijos moksliniai vadovai: habil. dr. L. Ceplytis (Ceplitis), prof. habil. dr. A. Girdenis, oficialieji oponentai: habil. dr. A. Sabaliauskas, doc. dr. D. Markus. Disertacijoje fonotaktiniu aspektu nagrinėtos paprastųjų vardazodžių šaknų morfemos, nustatant jų fonotaktinę struktūrą ir fonemų junginius šiose šaknyse, analizuojant priebalsių fonemų junginius įvairiose pozicijose (šaknies pradžioje, viduryje ir pabaigoje), tyrinėjant balsių junginius su priebalsiais ir jų vartojimo dažnumą šaknyse (atskirai nagrinėtos šaknys su vienu balsiu — I darbo skyriuje; su dviem balsiais — II darbo skyriuje). Nustatytas ir šaknų fonotaktinės struktūros produktyvumas bei palyginta latvių ir lietuvių kalbų vardazodžių fonotaktinė struktūra (remiantis V. Karosienės disertacija ”Vardazodžių šaknų fonotaktinė struktūra dabartinėje lietuvių kalboje”). Daroma išvada, kad abiejų kalbų fonotaktinė struktūra yra artima indoeuropiečių modeliui, o pagrindiniai struktūriniai tipai visiškai sutampa. Recenzentai pabrėžė šios disertacijos naujoviškumą ir didelę reikšmę ne tik latvių kalbotyrai (ypač morfonologinės sistemos teorinių ir empirinių pagrindų padėjimui), bet ir baltistikai bei indoeuropeistikai. Be to, šis darbas gali būti panaudotas ir kalbų mokymo procese bei logopedijoje (disertacijos priede yra ir latvių kalbos ”Abėcėlės” fonotaktinė analizė). Akcentuotas ir disertantės kruopštumas, savarankiškumas, išreikšti pageidavimai, kad darbas būtų tęsiamas nagrinėjant kitų kalbos dalių bei kitų kalbų duomenis. 1993 m. rugsėjo 21 d. daktaro disertaciją ”Darbības vārds Krāslavas, Aulejas, Skaistas un Izvaltas izloksnē” (”Krāslavas, Aulejas, Skaistas ir Izvaltas šnektų veiksmažodis”) apgynė Latvijos universiteto Filologijos fakulteto Baltų kalbų katedros dėstytoja Lidija Leikuma. Disertacijos mokslinė vadovė prof. habil. dr. M. Rudzīte, oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. A. Rēkena, prof. habil. dr. A. Breidakass, dr. A. Stafecka. Gintoji disertacija — pirmasis specialiai latvių kalbos šnektų veiksmažodžiui skirtas tyrinėjimas. Kaip nurodo autorė, keturių nagrinėtųjų pietų Latgalės šnektų veiksmažodžio sistema yra įdomi dėl archaijiškų formų ir inovacijų persipynimo, dėl kai kurių labai retų formų. Veiksmažodžio ir jo formų sistema nagrinėta, lyginant ją su bendrine latvių kalba, kitomis šnektomis, lietuvių ir slavų kalbomis (tiems klausimams skirti du darbo skyriai: II. Finit yvinės formos; III. Afinit yvinės formos). Darbe taip pat išaiškintas įvairių ekstralingvistinių faktorių vaidmuo nagrinėtųjų šnektų susidarymui (apie tai kalbama pirmajame darbo skyriuje), parodytos veiksmažodžio formų sistemos kintamumo ar patvarumo priežastys ir tendencijos. Disertacijos papildo veiksmažodžių, jų formų ir reikšmių sąrašas, lentelės bei žemėlapiai, kuriuose 229 parodytas aptartų formų paplitimas nagrinėtose šnektose. 1993 m. spalio 12 d. daktaro laipsnis už darbų visumą tema ”Galvenās leksikogrāfijas problēmas” (”Svarbiausios leksikografijos problemos”) suteiktas Latvijos universiteto Užsienio kalbų fakulteto docentui Janiui Raškevičiui (Raškevičs). Oficialieji recenzentai — prof. habil. dr. V. Agamdzanova, dr. M. Stengrevica, dr. J. Sylis (Silis). Kaip pažymėjo recenzentai, J. Raškevičius labai vaisingai dirba praktinės leksikografijos srityje: yra vienas iš kelis kartus išleistų latvių—anglų ir anglų—latvių žodynų, vienas 1993 m. iš spaudos išėjusios ”Angļu—latviešu frazeoloģiskās vārdnīcas” (”Anglų—latvių frazeologijos žodyno”) autorių, dviejų leidimų sulaukusios ”Latviešu—angļu sarunvārdnīcas” (”Latvių—anglų pasikalbėjimų žodynas”) bei ”Dictionary of verb—adverb nouns” (Veiksmažodinių ir prieveiksminių vardažodžių žodynas: Rīga, 1971) sudarytojas. J. Raškevičius yra paskelbęs ir leksikografijos problemoms skirtų straipsnių. 1993 m. lapkričio 2 d. daktaro disertaciją ”Baltijas jūras somu geografiskie apelatīvi un to relikti Latvijas vietvārdos” (”Pabaltijo suomių geografiniai apelatyvai ir jų reliktai Latvijos vietovardžiuose”) apgynė Latvijų kalbos instituto mokslinė bendradarbė Kersti Boiko. Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. M. Rudzytė, dr. L. Vaba, dr. O. Bušas. Disertacijoje nagrinėti Latvijos vietovardžiai, turintys Pabaltijo suomių kilmės geografinius apelatyvus ir jų reliktus. Geografiniai apelatyvai dažnai gali nurodyti nacionalinio minoriteto substratą (rečiau — skolinius) ir gali būti suvokiami kaip neverčiami žodžiai, be ekvivalento. Kadangi geografiniai apelatyvai labai dažnai naudojami vietovardžių daryboje, nagrinėtieji toponimai sudaro reikšmingą visų Pabaltijo suomių vietovardžių Latvijoje dalį. Kaip nurodė recenzentai, darbo tikslai — pasiūlyti naujas vietovardžių etimologijas ir sisteminti esančias; nustatyti Pabaltijo suomių geografinių apelatyvų paplitimo arealus, Latvijos vietovardžių arealinius ryšius su estų kalbos dialektais — ne tik pasiekti, bet net viršyti, nes disertantė duoda ir rimtus estų ir lybių gyventų teritorijų, galimų migracijų patikslinimus. Dar pažymėtina, kad ši disertacija — pirmas Rygoje apgintas grynai finougrų kalboms skirtas tyrinėjimas. Todėl pasiūlyta autorei suteikti ir finougristikos daktaro laipsnį. 1993 m. lapkričio 30 d. daktaro disertaciją ”Galvas un plecu segu nosaukumi latviešu valodas izlokšņēs”. (”Galvos ir pečių apdangalų pavadinimai latvių kalbos šnektose”) apgynė Latvijų kalbos instituto mokslinė bendradarbė Ilga Jansone. Oficialiosios recenzentės: prof. habil. dr. M. Rudzytė, habil. dr. E. Kagaine, dr. B. Reidzāne; atsiliepimas raštu gautas ir iš istorijos mokslų habil. dr. A. Alsupes. Darbas skirtas vienai latvių kalbos šnektų leksikos teminei grupei — nešiūtųjų galvos ir pečių apdangalų pavadinimams. Disertacijoje remtasi kaip kalbos (šnektų), taip ir etnografine medžiaga (nagrinėjamųjų realijų etnografinis apibūdinimas pateiktas pirmajame disertacijos skyriuje). Darbo tikslas: 1) pateikti detaliuota nagrinėtų realijų pavadinimų latvių kalbos šnektose visumą (II skyrius); 2) išaiškinti šių pavadinimų semantinės motyvacijos pagrindinius principus (III skyrius, kuriame smulkiai išanalizuoti pavadinimų 230 sudarymo metodai ir motyvavimo požymiai); 3) pateikti įmanomas etimologijas. Darbo pabaigoje duodami 7 žemėlapiai, rodantys nagrinėtųjų pavadinimų paplitimą šnektose. Visos disertacijos recenzentės pripažino, kad darbo autorė savo užsibrėžtus tikslus pasiekė. Pačios disertantės nuomone, kad būtų gautas pilnas vaizdas apie galvos ir pečių apdangalų pavadinimus latvių kalbos šnektose, reikalingas ir apibendrinantis siūlų galvos apdangalų pavadinimų tyrinėjimas. 1993 m. gruodžio 21 d. daktaro disertaciją „Žiemelvidzemes izlokšņu salīdzinājumi un to leksikogrāfiskā interpretācija” („Šiaurės Vidžemės šnektų palyginimai ir jų leksikografinė interpretacija”) apgynė Latvijų kalbos instituto mokslinis bendradarbis Agris Timuška. Oficialiosios recenzentės: prof. habil. dr. M. Rudzytė, habil. dr. E. Kagaine, prof. habil. dr. A. Blinkena; gautas atsiliepimas raštu iš Lietuvių kalbos instituto (K. Morkūnas). Disertacijoje nagrinėtas vienas iš tarminių žodynų tipų — aseptinis žodynas, leksikografiniu būdu atspindintis tam tikrą vieną kalbos reiškinį. Disertacijos pagrindą sudaro autoriaus kartu su filologe M. Putninia (Putniņa) parengtas (apie 20 aud. l.) ir 1991 m. leidyklai ”Zinātne” įteiktas žodynas — ”Sinoles izlokšnes salīdzinājumu vārdnīca” („Sinolės šnektos palyginimų žodynas”). Tai pirmas tokio tipo žodynas latvių tarminėje leksikografijoje. M. Putninia parengė tarmės žodyno medžiagą, o disertanto darbas — žodyno sandaros principų nustatymas, medžiagos leksikografinis apdorojimas, semantinė analizė. Šie klausimai aptariami ir disertacijoje. Jos įvadė pateiktos konspektyvios žinios ir apie ankstesnius palyginimų tyrimus (kaip pavyzdys minėto žodyno sudarymui panaudotas ir K. B. Vosylytes ”Lietuvių kalbos palyginimų žodynas”). Disertacijos pirmojoje analitinėje dalyje šnektų palyginimai apibūdinti gretinant juos su bendrinės kalbos atitikmenimis ir pagal jų tematiką bei semantiką, o antrojoje dalyje pateiktas palyginimų žodyno įvadas ir 313 antraštinių žodžių (žodyno straipsnių), prasidedančių a, b, ž raidėmis. Recenzijose teigiamai įvertintas žodyno naujoviškumas, akcentuotas jo aktualumas, disertanto įsigilinimas į leksikografinį darbą, mokėjimas aiškinti žodžių ir palyginimų reikšmes. Išreikšti pageidavimai, kad žodynas būtų greitai išleistas, o jo autorius tęstų pradėtą tarmių palyginimų tyrimą, atkreipdamas dėmesį ir į kitus palyginimų tipus, kurie šioje disertacijoje nenagrinėti. 1993 m. gruodžio 21 d. daktaro disertaciją ”Funkcionālie verbi veclatviešu rakstu valodā” (”Funkciniai veiksmažodžiai senųjų latvių raštų kalboje”) apgynė Latvijų kalbos instituto mokslinė bendradarbė Sarmytė Lagzdinia (Sarmīte Lagzdiņa). Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. A. Blinkena, habil. dr. K. Karulis, prof. habil. dr. J. Rozenbergas; atsiliepimai raštu — iš habil. dr. A. Bankavo (Latvijos universitetas) ir A. Paulauskienės, J. Balkevičiaus (Vilniaus universitetas). Terminu funkciniai veiksmažodžiai (FV) čia vadinami veiksmažodžiai analitiniame junginyje veiksmažodis + daiktavardis, reiškiančiame vieną verbinę sąvoką ir sakinio sintaksinėje struktūroje sudarančiame analitinį predikatą. Darbo tikslas — konstatuoti senuosiuose latvių rašytiniuose šaltiniuose tam tikrus minėtos struktūros veiksmažodinius junginius, sudarančius arba galin- 231 čius sudaryti analitinį predikatą, bei išaiškinti ir aprašyti jų ypatybes. Todėl, remiantis vokiečių kalbotyroje priimtąja teorine koncepcija bei FV grupių klasifikavimo sistema, disertantė yra sukūrusi tikslią aprašymo metodiką. FV pagal jų semantinį pobūdį analizuoti trijose grupėse, kurios atitinka tris disertacijos skyrius: 1) duratyviniai; 2) transformatyviniai ir 3) kauzatyviniai FV. Darbe aptarti FV grupių modeliai, kuriuos senųjų latvių raštų kalboje sudaro tam tikras funkciškai semantinis variantas, pateikti šių modelių ir jų komponentų sintaksiniai ir semantiniai apibūdinimai, nurodytos sakinio modelių komponentų morfosintaksinės realizacijos ypatybės bei semantinės funkcijos, išaiškinti predikatyvinio daiktavardžio pasirinkimo semantiniai apribojimai ir kt. Recenzentai pabrėžė šio darbo reikšmingumą bei aktualumą latvių kalbotyrai, nes sintaksė (ypač istorinė) iki šiol tyrinėta mažiau negu kitos kalbos sritys. 1993 m. gruodžio 29 d. Vilniaus universitete daktaro disertaciją „Latviešu valodas Augšzemes sēlisko izloksņu prosodija un vokālisms: Eksperimentālie pētījumi“ („Latvių kalbos Aukšzemes sėliškųjų šnektų prozodija ir vokalizmas: Eksperimentiniai tyrimai“) apgynė Latvijos Respublikos Ambasadorius Lietuvoje Albertas Sarkani. Disertacijos mokslinis vadovas prof. habil. dr. A. Girdenis, oficialieji oponentai: doc. dr. Ž. Markevičienė, prof. habil. dr. A. Breidakas. Atsiliepimai raštu gauti iš Latvijos universiteto Filologijos fakulteto Baltų kalbų bei Pedagoginio fakulteto Latvių kalbos ir literatūros katedrų. Disertacijoje eksperimentiniu būdu patikrintas iki šiol netyrinėtas sėliškųjų šnektų vokalizmas bei pirmą kartą atlikta psichofizinė analizė. Daugiau kalbama apie prozodinius reiškinius, analizuojama: balsių bei dvibalsių ilgumas, intensyvumas, pagrindinis tonas. Padaryta nauja ir įdomi išvada, kad priegaidės yra muzikinio tipo. Šis teiginys dar tyrinėtinas, nes tai gali būti labai archajiškas dalykas. Disertacijos gynimo metu išreikšta mintis dėl kompleksinio baltų (latvių ir lietuvių) kalbų prozodemų ir tonemų tyrimo, remiantis bendrais baltiškais žodžiais bei apskritai apie baltų filologų bendradarbiavimo reikalingumą. 1994 m. birželio 21 d. daktaro disertaciją „Lituānismi dažās Lietuvas pierobežas sēliskajās izloksnēs (Akniste, Gārsene, Laši, Prode)“ („Lituanizmai keliose Lietuvos pasienio sėliškosiose šnektose (Aknystė, Garsenė, Lašiai, Pruodė)“) apgynė Daugpilio pedagoginio universiteto Latvių kalbos katedros dėstytoja Vilma Šaudinia (Šaudiņa). Oficialieji recenzentai: prof. habil. dr. A. Breidakas, habil. dr. B. Laumane, dr. L. Baluode (Balode). Ši disertacija latvių kalbotyroje yra pirmas tokios apimties darbas, nagrinėjantis lituanizmus tam tikrame areale. Pagrindinis disertantės dėmesys atkreiptas į minėtųjų šnektų lituanizmų charakteristiką, jų adaptaciją (III darbo skyrius), amžiaus nustatymą ir teminę įvairovę (IV skyrius). Disertacijoje apibūdinta ir lingvistinė situacija nagrinėtose šnektose (I skyrius, kuriame gerai išanalizuotas ir J. Kulitano „Garseniškių šnektos žodyno“ rankraštis), aptarti lituanizmų nustatymo kriterijai ir išaiškinami jų skolinimosi motyvai (II skyrius). Disertacijos priedą sudaro lituanizmų žodynas, į kurį, deja, įtraukti tik nagrinėtosioms šnektoms būdingi lituanizmai (neįtraukti ir 232 bendrinėje latvių kalboje vartojami lituanizmai, pvz., gėmis, paģiras, nors ir pastarieji disertacijoje paminėti gana dažnai). Recenzentų nuomone, geriau būtų buvę į žodyną įtraukti visus lituanizmus, nes pati disertantė pripažįsta, kad apibendrinančio šių skolinių tyrinėjimo latvių kalbotyroje dar nėra. Be to, disertantė žodyne duoda ir nagrinėtųjų lituanizmų etimologijas, iš kurių daugiau negu ketvirtadalis yra jos pačios išaiškintos. Tiek autorė, tiek recenzentai pabrėžė ir disertacijos praktinę reikšmę — pagal disertantės sudaryto apklauso klausimus sukaupta medžiaga galima naudotis kaip sudarant latvių kalbos šnektų žodynus, taip ir seminaruose apie tarmių leksiką, kalbų kontaktus (Daugpilio pedagoginiame universitete tai jau daroma) bei kitur. 1995 m. birželio 20 d. Liepojos pedagoginėje aukštojoje mokykloje dak-taro disertaciją ”Vingrošanas termini latviešu valodā” (Gimnastikos terminai latvių kalboje”) apgynė šios aukštosios mokyklos dėstytoja Vilma Kalmė. Oficialieji disertacijos recenzentai: habil. dr. V. Skujinia, doc. dr. G. Smilt-niece, prof. habil. dr. J. Rozenbergas. Disertacijoje nagrinėta vienos sporto šakos — gimnastikos — leksika, analizuojami šios srities terminų pakitimai laikotarpyje nuo 19 a. septintojo dešimtmečio iki dabar bei duodami konkretūs patarimai, kaip tobulinti latvių kalbos gimnastikos terminus. V. Kalmės tyrinėjimo specifiką sąlygoja pasirinktosios nagrinėjimo srities — gimnastikos — specifika: čia kaip terminologiniai vienetai vartojami ne tik terminai, bet ir ištisos sintaksinės konstrukcijos. Dėl to išsiplečia paties pavadinimo terminas ribos. Deja, kaip nurodė recenzentai, ne visada aišku, kokiais kriterijais remiantis kai kurios sporto komandos laikomos komandterminais arba konstrukcijos, nurodančios tam tikrų elementų atlikimą (t.y., šių elementų aprašymai) — žodžių junginių terminais ar sakinio terminais. Tačiau, nepaisant šių neaiškumų, recenzentai įvertino didelę specifinę disertacijos reikšmę ne tik sporto terminologijai, bet ir viso latvių terminų mokslo raidai. Evija LIPARTĖ IN MEMORIAM VALIJA DAMBĖ (1912–1995) 1995 m. spalio 15 d. Rygoje mirė ir šio miesto Miško kapinėse baigė savo žemiškąją kelionę įžymi latvių kalbininkė Valija Dambė (Vallija Dambe). V. Dambė buvo viena iš nedaugelio latvių kalbininkų, kuri dabartinę latvių kalbotyrą siejo su prieškariu Latvijos universitetu, geriausiomis šio latvių kultūros židinio tradicijomis. V. Dambė gimė 1912 m. gegužės 26 d. Rygoje. 1941 m. baigė Latvijos universiteto Klasikinės filologijos skyrių. Šalia klasikinės filologijos universitete ji taip pat lankė ir baltų filologijos paskaitas. Nuo 1946 m. V. Dambė dirbo Latvijos Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institute. 1963 m. jai be specialios disertacijos už latvių toponimikos tyrinėjimus buvo suteiktas filologijos mokslų kandidato laipsnis. Iš šių jos tyrinėjimų ypač minėtina studija ”Blydienės vietovardžiai kaip 233