Kiprijono Nezabitausko žodyno autorius

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos Opinions. Reviews. Observations Überblicke. Rezensionen. Anmerkungen Giedrius SUBAČIUS KIPRIJONO NEZABITAUSKO ŽODYNO AUTORIUS Dar nuo XIX a. tęsiasi tradicija Kajetoną Nezabitauską laikyti rankraštinio žodyno, sudegusio Varšuvoje per II-ąjį pasaulinį karą, ”Žodinikas // Letuwiszkaj—Žemaitiszkas // yr // Lenkiszkaj yszrozitas [...] tom I-szy // od Lit. A do I wlasznie — // przez // Kajetana Niezabitowskiego // Żmuidina” autoriumi (pavadinimas pagal Vincą Maciūną, Mūsų senovė, 1940, t. 3, Nr. 1(10), p. 142). 1963 ir 1967 m. A. Kaupuž Literatūros t. 6 ir t. 10 paskelbė daug Ivano Loboikos, kanclerio grafo Nikolajaus Rumiancevo ir Kiprijono Nezabitausko laiškų, iš kurių neabejotinai matyti, kad ”tikrasis žodyno autorius buvo Kiprijonas Nezabitauskis”, vyresnysis Kajetono brolis*. Tačiau dar ir šiandien neretai abejojama, ar tą žodyną rašė ne Kajetonas (plg. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. V., 1990. T. 4. P. 128; Žukas V. Nezabitauskis—Zabitis Kajetonas Rokas. — Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1987. T. 3. P. 212 ir kt.). Nekartojant akivaizdžių A. Kaupuž argumentų dėl Kiprijono autorystės, reikia pasverti argumentus, kodėl autoriumi tebelaikomas Kajetonas. 1. Antraštėje įrašyta Kajetono autorystė. Iš karto pasakytina, kad titulnis puslapis turėjo būti užrašytas gerokai vėliau nei pats žodyno tekstas (dvibalsiai aj, ej, uj antraštėje parašyti su j, o taip imta plačiau rašyti tik ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje, tačiau pačiame tekste jie, rodos, žymėti su y — Atkakbintgirey, kaip kad ir galėjo būti parašyta 1823 m.). Kai brolis Kiprijonas po 1831 m. sukilimo emigravo į Paryžių ir už akių buvo nut eistas mirti, Kajetonas jau be baimės galėjo užrašyti savo pavardę tituliniame brolio žodyno lape. 2. Kiti XIX a. šaltiniai mini Kajetoną (pa-)rašiusių lietuvių kalbos žodyną (Kurjer Polski, 1830, Nr. 64; Dykcyonarz Biograficzny powszechny. Warszawa, 1851). Tačiau tie leidiniai informacijos turbūt sėmėsi iš paties Kajetono, tada dirbusio Varšuvos cenzūros komitete. Taip pat pats Kajetonas laiškuo- * Žr.: K a u p u ž A. Kai kurios papildomos žinios apie Lietuvos kultūros veikėjus XIX amž. pradžioje Vilniaus Universiteto prof. I. N. Loboiko laiškuose. Literatūra 6, 1963, p. 207—222; K a u p u ž a A. XIX a. pradžios Lietuvos kultūros veikėjai pagal prof. I. N. Loboikos susirašinėjimą su N. P. Rumiancevu, muziejaus steigėju. — Literatūra 10, 1967, p. 165—199. (red. p.) 212 se Krokuvos profesoriui Wiszniewskiui bei Simonui Daukantui sakė parašęs žemaičių—lietuvių kalbos žodyną. Bet tuose laiškuose esama netiesos. Wiszniewskiui Kajetonas giriasi, kad pats parengė knygelę apie bites (1823 m.), tik brolio Kiprijono vardu (nors kalbos analizė patvirtina Kiprijono, ne Kajetono autorystę), kad kancleris N. Rumiancevas dėkojo jam už tą vertimą (iš tikrųjų dėkojo Kiprijonui), kad išspausdino knygelę Rozmyślania wieśniaka rolnika (bet nutylėjo jos autorių Dionizą Pošką), kad Dziennik Wileński paskelbė jo kelionės po Žemaitiją aprašą (nors ten aprašytas tik Poškos Baublys), — du pastaruosius atvejus pastebėjo jau V. Maciūnas. Laiške S. Daukantui Kajetonas, vardydamas savo nuopelnus, nebeminėjo nei knygelės apie bites vertimo, nei Rozmyślania wieśniaka rolnika — jis bus jautęs, kad Daukantas galėjo žinoti tikruosius jų autorius. Taip pat abiejuose laiškuose Kajetonas sako pabaigęs savo žodyną, nors sudegęs rankraštis tebuvo parašytas tik iki K raidės pradžios (V. Maciūnas). O, kaip matyti iš I. Loboikos laiškų, tik iki K raidės žodyną buvo parašęs Kiprijonas. Tad sunku paneigti Kajetoną mėgus girtis ir kitų sukurtais darbais. Be to, svarbu, kad Kajetonas buvo D. Poškos bendramintis ir kartu Kiprijono konkurentas. Poška rašė: „nemačiau geresnės ortografijos, kaip [...] Kajetono Nezabitausko elementorijoje”. Antra vertus, Kiprijonui dar tebedirbant prie savo žodyno (1825 m. kovo mėn.) Poška irgi ėmė rašyti konkurencinį žodyną, t.y. konkuruoti su Kiprijonu dėl rašomosios žemaičių—lietuvių kalbos kūrimo ir diegimo. Jei autorius būtų buvęs Kajetonas, vargu ar bičiulis Poška nebūtų pritaręs jo darbui ir būtų ryžęsis su juo rungtyniauti, o ne padėti. Vadinasi, net rankraščių ir neišlikus, daug argumentų rodo, jog Kajetonas, mėgęs girtis ir save liaupsinti, taip pat norėjo pasisavinti brolio Kiprijono nebaigtą rašyti lietuvių kalbos žodyną. Tad, kaip jau yra nurodžiusi A. Kaupuž, to žodyno autoriumi laikytinas Kiprijonas Nezabitauskas. KNYGA APIE BALTŲ KALBAS Senas baltų kalbų tyrinėjimo tradicijas turinčioje Vokietijoje pastaraisiais metais pasirodė naujų baltistikai reikšmingų darbų. Vienas iš jų — 1994 m. iš spaudos išėjusi trijų kalbininkų vokiečių kalba parašyta knyga ”Baltų kalbos. Įvadas”.1 Gražiai poligrafiškai išleistą 416 puslapių knygą sudaro keturi pagrindiniai skyriai. Gana plataus (p. 15—70) įžanginio skyriaus autorius — daug baltų kalbotyrai ir jos popularinimui nusipelnęs kalbininkas Raineris Eckertas. Jis labai glaustai, galima sakyti enciklopediskai, pateikia svarbiausių žinių apie visas baltų kalbas ir tautas, jų vardus, istoriją, aptaria išnykusius, kitų tautų asimiliuotus prūsus, sūduvius, jotvingius, kuršius, žemgalius, sėlius. Suprantama, daugiausia vietos čia skiriama dviejų gyvųjų baltų tautų — lietuvių ir latvių. — istorijai: paminimi lemtingiausieji įvykiai, lydėję šias tautas nuo 1 E c k e r t R., B u k e v i č i ū t ė E.-J., H i n z e F. Die baltischen Sprachen. Eine Einführung. Langenscheidt. Verlag Enzyklopädie. Leipzig, Berlin, München, 1994. 213