Ciskodo lietuvininkų apylinkių šnekta

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Kazimieras GARŠVA CISKODO LIETUVININKŲ APYLINKIŲ ŠNEKTA I. Istorinės pastabos Formaliai (ne pagal sandarą) Ciskodo apylinkių lietuvininkų1 šnekta turi panašumų su Žietelos šnekta, esančia kitame lietuvių kalbos ploto pakraštyje. Abi jos — tolimiausios izoliuotos lietuvių kalbos salos: Ciskodas nuo Lietuvos Respublikos sienos tiesia linija nutolęs į šiaurę per 100 kilometrų, Zietela už tiek pat kilometrų yra į pietus. Abi greičiausiai yra ne senbuvių lietuvių gyvenvietės, o iš senų laikų išlikusios kolonijos. Abi šnektos yra beveik išnykusios, bet užfiksuotos mokslui (Ciskodo šnekta — mažiau). Skirtingai nuo Žietelos Ciskodo šnekta pritampa prie artimiausios pagrindinio lietuvių kalbos ploto tarmės (vilniškių), taigi galėtų būti ir jos tęsinys (šiaurėje vilniškių tarmės riba nebeina ta pačia kryptimi, bet Latvijoje ties Mėdumu, Grendža staigiai sukteli į vakarus). 1911 m. spalio 22—24 d. (tris dienas) Ciskodo šnektą tyrė K. Būga, 1977 m. birželio mėn. (irgi kelias dienas) — šio straipsnio autorius, iš raštų 4 pateikėjų stengėsi įrašyti kuo daugiau tekstų į magnetofono juostą. Tekstų šiuokart įrašyta keleriopai daugiau, bet nepakankamai. Trūksta rišlių tradicinės (mažiau paveiktos latvių, rusų, lenkų, baltarusių kalbų) šnektos tekstų. K. Būga tokių tekstų be magnetofono negalėjo įrašyti, o po 66 metų (iš tikro jau po 50) lietuvių šnekta buvo nustota vartoti. K. Būgos užrašai pieštuku — ”Ciskodo parapijos lietuvių šnekta” — saugomi Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje (D 490; 24 sąsiuvinio puslapiuose — mašinraščio būtų 12 psl. — užrašyti daugiausia atskiri žodžiai). Mūsų šifruotų tekstų yra 24 mašinraščio puslapiai. Archyvuose iki šiol, deja, nerandama P. Būteno 1925 m. ”Lietuvos” laikraščiui įteikto apie šią šnektą straipsnio, kurio redakcija nespausdino ir negrąžino. Aiškesnių istorinių duomenų, kada lietuviai apsigyveno Ciskodo apylinkėse, nėra. Yra tik gana abstrakčios žinios, jog Livonijos ordinas XV—XVI a. pietų Latgaloje apgyvendino lietuvių belaisvių (plg. Брейдак 1987, 19—29), kad, 1561—1772 m. Latgalai atitekus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, į čia (naują valstybės paribį) kelti lietuviai. Yra dar straipsnio autoriaus užra- 1 Lietuv(i)ininkais vadinosi dviejų pakraštinių lietuvių kalbos tarmių atstovai: pietvakariuose — Mažosios Lietuvos lietuvi(n)inkai, o šiaurės rytuose — Ciskodo lietuvi(n)inkai, šnektos gyvavimo pabaigoje tarę lietuvi(n)inkai. 138 šytas Girnakalių kaimo senbuvio J. Noviko liudijimas apie Ciskodo lietuvių kaimų ”gaspadorių” atkėlimą baudžiavos laikais prieš 300 metų (ten dirbusiam kunigui Urbeliui taip sakęs profesorius iš Vilniaus, turėjęs istorinius dokumentus — panašiausia būtų į P. Būteną). 1851 m. žiniomis (Manteuffel 1879) lietuviai 7—9 kaimuose gyvenę jau nuo neatmenamų laikų, taigi jų istorija n e a b e j o t i n a i s i e k i a m a- ž i a u s i a i XVII a. Tai patvirtina ir lietuvių gyventų kaimų, įkurtų ne vėliau kaip tame amžiuje, pavadinimai: Girnakaliai(34b) (caro laikais oficiali forma — Гирнокали, dabar išversta į latvių kalbą — Džērkali), Būodžiai (1), Kukučiai (2), Kurtinai (3), Pilveliai (2) (vėliau — Jaskūnai). Lietuviškus pavadinimus turi ir kitos vietovės, kuriose dabar gyvena sentikiai rusai, latgaliai: Deneliški (Dieneliškes, Ciskodo apyl.), Švedėliai (2) (Vilianų apyl.), dar plg. išnykusį Možowajki (Mažavaiškiai (2) ir t.t.). Tai rodo ir XVIII a. inventorių Rėzeknės seniūnijos pavardės: Gražul (Gražulis), Matulunas (Matulūnas), Žwirblis (Žvirblis); dar plg. iki šiol Ciskodo apyl. paplitusią pavardę Guds (Gūdas) ir t.t. Oikonimas Švedėliai galėjo kilti po 1601 ar 1625 metų, kai Rėzeknę užėmė švedai (latgaliai kaimą būtų pavadinę *Zveidreni). Rašytiniuose šaltiniuose Ciskodo valsčius minimas nuo 1590 m. (pogost Čiskaden). K. Būgos (1961, 570—573) nuomone, Ciskodo apylinkėse lietuviai turėjo gyventi jau 1 4 7 8 — 1 5 1 9 m e t a i s, kai Rėzeknės ir Daugpilio apylinkių latgaliai ilgąjį balsį u· išvertė dvibalsiu ou (ir i· — ei). Tai rodo lietuvininkų iš latgalių pasiskolinti žodžiai Re.zi't'a. / Ra.zi't'a. ~ Režytė ”Rėzeknė”, cýruļis ”vieversys” ir li.kstã. ~ lykstē ”lingė” dar tada, kai latgaliai šiandienykščius žodžius R'eizekne, c'ēiruļs', l'ēikst'e dar tardavo Rēži'te, cīruļis, likste (su ta pačia kirčio vieta ir priegaide). 1753 m. ilgasis i· rašytas ei: greičiausiai jis išverstas prieš 1519 m., nes balsis u· verčiamas ou kartu su i· > ei. Tai patvirtintų ir mūsų aptiktas skolinys sturys ”kampas”, latgalių dabar tariamas styur's' (radęs tikslesnę u· > ou virtimo datą, lietuvininkų skolinio su šiuo garsų K. Būga neturėjo). Tą nuomonę palaikytų ir seni lietuviškos kilmės Latgalos hidronimai Subinaite (Rėzeknės raj.), Gintuve. Greičiausiai teisus K. Būga, kad n e t i k N a u j i n i o (D a u g- p i l i o), b e t i r R ė z y t ė s (R ė z e k n ė s) a p y l i n k ė s e l i e- t u v i n i n k a i g y v e n o j a u XII a m ž i u j e: prieš 1200 metus jų pasiskolintas Kėsy (vns. vard. Kēs ys, la. Cēsis) vardas 1254 m. ir vėliau tebeuvo nepakitęs (1285 m. vokiečiai Rėzytės pilį vadino Rossiten). Labai abejotina tik K. Būgos (1961, 573—574) hipotezė, kad XII—XIII a. Naugardo ir Pskovo žemės lietuviai puolė taip pat ne nuo Kernavės-Trakų-Vilniaus, o iš Naujinio ir Rėzytės pilių, nes apie jų didesnes pajėgas nėra žinių. Apie XIII—XIX a. Ciskodo apylinkių šnektą daugiau duomenų neturime. Per 6 amžius kažin ar ji būtų išlikusi izoliuota. Greičiausiai ji siejosi su kitomis lietuvių kalbos salomis tarp Subačiaus ir Indricos, kurių centras buvo Daugpilis. Palyginus K. Būgos ir mūsų tekstus, nežymūs fonetikos skirtumai grei- 139 čiausiai atsirado dėl to, kad K. Būga daugiau dėmesio kreipė ne į fonetiką: po 66 metų atsiranda kirčiuoti ė, o (greta e·, a·) ir dingsta nekirčiuotas ė (galūnėje dažnai žymėtas netarmiškai), išlaikomas senųjų trumpųjų kirčiuotų a, e trumpumas, dėl latvių kalbos įtakos labiau atitraukiamas kirtis, perimama daugiau skolinių (žr. toliau). II. Fonetika 1. Balsių kokybė Šnektos balsių sistema yra tokia (skliaustuose — fonemų variantai): i· (ы·) u· i (ы) u (ie uo e·ę·o·) (e ɛ ɔ) e· (a·) a· e (ă) a Pavyzdžiai: septì·n'd·s ”septynios”, palaĩžì· kit ”palažykit”, lietuv'l'·; miė-žė ”miežiai”, aštuoni ”aštuoni”, tėva tėva tėvs ”prosenelis”, kalbė·ja ”kalbė-jo”, kó·šas ”košės”, išėja ”išėjo”, kalbā·t ”kalbėti”, žmā·nas ”žmonės”, visi ”visi”, čužī·la ~ čižyle, Kūkučiuos ”Kukučiuose”, tę pat ”ten pat”, galvė· ”galva”, škū·lu ”mokyklą”, žemī ”žemę”, gyvànam ”gyvenome”, kàs, galia ~ gãlia ”gali”. Balsių variantai b·: u ɛ· ɛ būna po sukietėjusių priebalsių, o ɛ, ɔ — daugiausia svetimžodžiuose, į a·; a paplatėjęs balsis e — prieš kietuosius (a· — kartais ir prieš minkštuosius) priebalsius. Įprastas balsio e variantas yra paplatintas, tariamas ir ir absoliutiname žodžio gale, pvz., švìnt'ėa (balsis platėja į pabaigą — švìnt'ėa) ”šventė”. Pagal kirčiuotų (ir nekirčiuotų) ilgųjų senovinių balsių e·; a· išlaikymą šnekta priklauso žadininkams: gražiai sakyta tė·vas ”tėvas”, brā·lis ”brolis”. Bet kirčiuotame skiemenyje balsis e· gali būti tariamas ir ie, net e· (ę·), e· (po kietųjų priebalsių — dažniausiai a·), o kirčiuotas balsis a· — ir o (ɔ·), uo: girdėjau, ma(uo)kiet, vain'ul(ę)kūeli, važi(b)nieja.², pažiūrėkit, tė·vas / tėnas; galā·ja ”galėjo”, kalbā·t', p'alāda; pīlē ~ pylą (sl.). ”pjūklas” (ir ža·lē ”žolė”, pelā — Būga 1911); gaspādā·ris ~ gaspadoris (-ius), mā·ka., mā·teris, maskā·lis, pā·nas, pā·ter'us, pjā·vam, parā·disu, sijā·ja, šmā·tu, žmā·gus, žmā·ne.s, varstā·tas; bac'ānas / bacōnas, brā·lis / brō·lis, dārba. / dōrba, kā·jam / kō·jam ”kojomis”, nežinā·ja / nežinō·ja, sā·pa / sō·pa, sā·kt / šō·kt, g'adūoja ”giedojo”. Balsis e· (a·) turimuose pavyzdžiuose yra po priebalsių b l c j, garsas ie — po d k n r t, balsis a· — po d k l m r p š t v, balsis o — po d k n r p s š (po d — ir uo). Balsis o < a ir tuo labiau uo < o < a: fakultatyviai atsirado ne natūralia raida, o dėl latgalių tarmės įtakos (plg. jų dōrba ”darbo”, spuōrni ”sparnai”). Todėl yra ir ”hipernormalizmų”, plg. pó·saku ”pasakų” (bendrinės lietuvių kalbos įtakos negalėjo būti). Balsis o šnektoje visiškai naujas, atsiradęs tik paskutinėje tarmės atstovų kartoje. K. Būga (1961, 571) balsio o neužrašė nė viename žodyje ir netie- 2 Skliaustuose žymime naujesnį tarties variantą, plg. makiét / maokiét ir t.t. 140 siogiai neigė jo buvimą: ”rašomosios kalbos balsį o visuomet atstoja ā: lābas ”labas, la. leja”, tvārā ”tvora”, pirtīēs krāsnis ”krosnis”. Garsą ie (iė) < e K. Būga savo užrašuose paliko daug kur: gierās, girdėjų, kalīēdas, likstīē ”lingė”, makiētū, nėr, niēsam, rūdiē, tiēvū. K. Būga šnektos e: kai kuriuose pavyzdžiuose atstatydavo į bendrinę kalbą (mėziā, lyžėles, mindrės, rāgūtes, dēvė, skrāgždė ir t.t.). Poroje žodžių vietoj bk. a ciskodiškiai šaknyje turėjo e: dē.ve. ”davė”, delge. ~ dalgė ”dalgis” (Būga 1911). Latgalių tarmės pavyzdžiu (plg. Dzierkaļi ”Dzerkali”, viešture ”vėsture”) mums jau ištarta ir diēlgā., didēli ”dideli”. Absoliutinėje žodžio pradžioje tarta ir e, ir a (< e): ēlkšnis, ēpušė, bet ažaruās (Būga 1911). Čia, galbūt, kiek veikė ir progresyvinė balsių asimiliacija (dar žr. priebalsių kietinimą). Nekirčiuotas prieškirčinis že šnektoje dažnai (bet ne visada) vienbalsintas: d'enī'kas ”dienininkas” (t vārtas)”, n'ekā'c'a ”niekočia (gelda)”, rešutī'nas ”riešutynas” (Būga 1961, 571), pre.menīs ~ priemenis, l'atū.ve. ”lietuve”, l'atū.viškėi(-u) ”lietuviškai”, bet kieminē'ties, lietū.vis. Žodis ū'žalas ”ąžuolas” galėtų liudyti ir apie nekirčiuoto uo galimą rytietišką vienbalsinimą išimtiniais atvejais. Šnektoje dėsningai buvo ”puntininkuojama”: tināi ~ tēnai, gi.vīn.su ”gyvensiu”, li.nkiški ”lenkiški (kunigai)”, mindrė. ”nendrė”, pinki ”penki”, ži.n-tas ”žentas”, pagalā st ”pagalašti”, trū.ša.s ”trąšos”, sū.matas ”sąmatas”, kā.nigu. ”kunigą”, dangaūs ”dangaus”, dunīm, krunkli.s, kunkl'āi, neskum-bē.tu, rūnda, unksti, ū.ntis, žū.ndas (Būga 1911) ir t.t. 2. Balsių kiekybė a. Ilgieji balsiai. K. Būga (1961, 571) savo Čiskodo šnektos tyrinėjimą išdėstė aiškiai ir atvirai, neslėpdamas, nelygindamas neištudijuotų dalykų: ”ilgieji, neturėdami kirčio, rodosi, tapo pusilgiai. Bet mano ausis nėra visuomet ir visur nugirdusi balsių pusilgumo. Režytės [...] varde balsio e pusilgumo mano ausis dėl trumpo viešėjimo nėra nugirdusi. Taipaja mano ausis, dėl laiko trumpumo nespėjusi dar apsiprasti su ciskodiškių šnektos fonetika, anuomet dar negalėjo atskirti, ar nekirčiuotieji šių žodžių balsiai yra trumpi ar pusilgiai: ūžalas ”ąžuolas”, rešutynas ”riešutynas”, stajākai ”stojokai”, tūla (randu parašyta ir: tūla, tūlē = Ciskodo latvių t'ūle ”tuolė”) kārve ”be ragų”, denykas ”dienininkas (tvartas)”, n'ekācia ”niekočia (gelda)”. Taigi jau K. Būgos laikais nekirčiuoti ciskodiškių ilgieji balsiai buvo sutrumpėję iki trumpųjų arba (kaip jam specialiai stebint atrodė) geriausiu atveju iki pusilgų. Nekirčiuotų balsių ilgumas — trumpumas (tuo labiau pusilgumas, turėjęs atstoti ilgumą) nebebuvo balsinių fonemų skiriamoji (diferencinė) priemonė, todėl fonetiškai, be reikšmės skirtumo, buvo galima ištarti ir taip, ir taip. Ciskodiškių nekirčiuoti ilgieji balsiai dažniausiai yra trumpi, bet retsyk-čiais (fakultatyviai) gali būti pusilgiai ar ilgi, pvz.: dārba ”darbo”, di.dzeli 141 ”dideli”, kū·lam ”kūleme”, virala ”viralo”, žā·lu ~ žoḷa ”žoḷe”, diel'g·a. ~ delgē ”dalgis”, tievu. ”tėvą”, numi·ra.s / i.žmira·, kalb'aja / kalbieā·ja, lietù.vniṙku / lietù.vniṙku. / lietù.vniṙku·. Nekirčiuotų balsių trukmės ”laisvę” galima pademonstruoti ir to paties pateikėjo sakiniais: ”Gù.da duktiė at'veda s'ānu vi·ru / i prisā·k'a tāip [kunigas Urbelis apie 1920 m.]: kā vāika. žanijas, ka l'atù.vi· žānitus / su l'atù.vi, žmā·nu l'atù.vi imtu, a n'a latvieti”. Prieškirti̇niams balsiams išlikti ilgiems padeda ir antrinis kirtis (žr. toliau). Pokirtinius balsius ilgus tie patys žmonės ištaria, kalbėdami latgališkai: Ciskadu·s, dzerevne·s'. b. T r u m p i e j i b a l s i a i. Kirčiuoti trumpieji balsiai šnektoje būna trumpi arba pusilgiai (ribą tarp jų sunku ir nustatyti). Galiniame kirčiuotame žodžio skiemenyje balsiai kiek trumpesni, o negaliniame — ilgesni, kartais net ilgesni už tipiškus pusilgius, pvz.: pū·nis ”daržinė”, linù.s / linùs, šna·tù, visi / visi·, akiec'ā, juodā, mi·na, ži·na, bū·va, di·d'ali, gi·mene, kadṙbili, l'atù.vni·kas. K. Būga (1911), greičiausiai į šiuos subtilius niuansėlius nesigilindamas, čia žymėjo trumpą balsį: paukštis, grīkiai, kelminiai (grybai), kiškis, šilas, vinkšna; alùs, šermūkšnis, pūšagrybiai; guobà, girà, meškà, skarà. Šnektoje trumpieji kirčiuoti balsiai a, e dažnai (bet ne visada) nepailginti: àkis ”akis”, àparam ”apariame”, dàra ”daro”, giv'ànam ”gyvenome”, màla ”mėlė”, m'ātu ”metų”, skrāgžd'a / skrāgžd'a ”kregždė”, stàlas ”stãlas”, stràzdas ”strãzdas”, šā·k'a·m ”šakėmis”, žėmi ”žemė”, žāmies ”žemės”, vānas ”vānagas” ir t.t. Šie balsiai trumpi gali būti ir dvigarsiuose, plg: kàrve.s / kàrvas ”karvės”, tvàrtan ”į tvartą”, vàrda / vėrda ”vārdo”, vèrla ”varlė”, vèrna ”vārna”, bet šārka ir t.t. Balsių a, e trumpinimą (plg. galā·jau / galājau ”galėjau”) skatina dažniau vartota latgalių šnekta (plg. jos prāsa·t ”prašote” ir t.t.). K. Būga (1911) šiais atvejais žymėjo ilgus balsius: kātinas, nēkalba, prāšam. Išlaikant trumpumą kirčiuotame skiemenyje, absoliutinio žodžio galo balsis a po priebalsių d b g k t l v tariamas su garso i atspalviu arba visai kaip ė: grindė a ~ grindā ”lubos, grindys”, galvė ”galva”, lintē ”lentà”, pīlē ~ pylā (sl.) ”pjūklas”, šakē / šakā ir t.t., bet lintās, Lietuvās ir t.t. Kaip daugelio rytiečių, tvirtagališkai kirčiuotame dvigarsyje ai pirmasis komponentas buvo susiaurintas ei, vėliau ir kirtis (priegaidė) į jį atitraukta, plg.: labēi, pavalkēi, naragēi ”noragai”, bet g'arāi. 3. Priebalsiai a. D z ū k a v i m a s. Šnektoje bk. priebalsius č dž prieš supriešakė- jusius a i u beveik visada atitinka c dz, o t d prieš i paprastai išlaikomi, pvz.: akiec'ā, c'ānāi, Kukūc'ai, Ku·c'ā, kviec'āi, nieka·c'ā, svec'āi, trù.puc'a, tic'u. darž·lis ”tičių darželis”, tū·kstunc'u., dz'avēna, bet dunkstis ”stogas”, marti, kārtis (vežimui priveržti), kātinas, Kuṙtin'uos, pati, pirtis, septi·n'asdešimt, slinkstì·s, svetimi, tī·ltas, (s)tū·kstuntis, unksti. Kol kas daugiausia tik dėl šios atsitiktinės ypatybės Ciskodas įėjo į lietuvių kalbotyros istoriją (Būga 142 1961, 571; Zinkevičius 1966, 139; Zinkevičius 1978, 81; Grinaveckienė 1980, 226, 238). Mat, yra išimčių, nors ir nežymių. Dar K. Būga (1911, 10) žodį žilvìcis užrašuose ištaisė į žilvìtis (apsiriko ar neaiškiai girdėjo?). Šio straipsnio autorius iš J. Kovalevskio į magnetofono juostą įrašė trù.puci ir trù.puti. Nors ši išimtis galėjo būti ir kiek atsitiktinė, nauja (analogija su trùpuc'ā., slavų kalbų įtaka), bet jų greičiausiai buvo ir Ciskodo apylinkėse, kaip Daugpilio ir kitose šnektose. Dėl č, dž yra daugiau ir neabejotinų pavyzdžių: c'а / č'а (J. Novikas), unkšč'ãu, Búodžai (Būga 1911), Búodžuos (oikonime šis dž tarpinis tarp dž ir dz). b. P r i e b a l s i ų k i e t i n i m a s. Šnektoje beveik visada kietintas priebalsis l, dažnai — ž r s š, retai — č m n p t v. Pagal poziciją, t.y. pagal balsius, prieš kuriuos turimuose pavyzdžiuose priebalsiai sukietėję, juos galima pavaizduoti taip: ž i· i ė·(e·) e ū à r i ė·(e·) e ū à č i e ū à s i e ū š i ė e l i ė e m i ė e n ė e à t ė e p e v e Pavyzdžiai: čbžb·la, palaižb·kit, važūnìet, žù.rkla·s, me·žá·ja, daržà·lis, ažari, ažaruos, pažamù, žàmies, žànijas, pažùriekit, važūoju, važūosu (-im), važāva, bet nežinòja, žibintìejus, žìedas, žèmi, grùncà, narāja, numi·ra·s, raṅka, gierālis, skrà·gžda, nèturu, geraũ, grāudz·a, graũsmas, bet drignis, keturi, māteris, nenāri, susirìṅka, trī·lika, trī·s, žāgrè, regì / raġì, reġet; Čèpul'ai, vinčùties, grùncà, bet bažnì·č'ai; vì·rsu, sagtà, sasì·te, sā·sari·s, sasuo, aisu, paràdisu, važūosu, bet jùok'asi, namùosi, visì, septì·ni, negi·vì·ns'u (Būga 1911) / negi·vi·nsu; s'ašbi, kóśas, dèšara, šaivà, sél'mas, bet k'áušinis, pušis, raš'i·t, šilkinè, širdijas, širdingas; dìd'alb., galājau, p'alāda, pì·lė; kum'āla, ža.lē, p'alā (Būga 1911), gelazìnie, nelāiskit, bet nakt'āli (1.d.), pal'ākas (sl.); nù·mbura, prigì·ma, maitelis; giminà, ménasi·, septì·nas; té·us, pātar'us; pādas “pėdas”, kapaikù, la.patà, paìlis; nevārta, privvaikè, svaikas. Po vieną pavyzdį užrašyta dar su sukietėjusiais d, c: dāglas (plg. oikonimą Daglėnai net Pasvalio raj., todėl tarp rytiečių šaknis dagl- plačiai žinoma), bac'ānas / bacānas (sl.). Palyginus su amžiaus pradžia, 1977 m. priebalsiai buvo kietinami kiek dažniau. Pagal turimus pavyzdžius priebalsis š kietintas mažiau negu ž, r, s. Paskutinieji (r, s) prieš i taip pat dažniausiai nekietinti. Prieš skiemenis su užpakalinės eilės balsiais (plg. drignis — grùncà) kietinta taip pat kiek 143 dažniau. Žodyje pilk (Būga 1911) l neminkštintas. Dar plg. šāk / š'āk / šāki. c. Kitos priebalsių ypatybės. Kai kurie pateikėjai (J. Novikas iš Girnakalių) dažnokai minkštino galinius priebalsius po priešakinės eilės balsių (kaip panevėžiškiai): mazgātis', pirti.s', žilvītis / žulvī.tis', net puššs'. Žodžio pradžioje prieš uo priebalsis v gali būti ir pridedamas, ir nepridedamas (ir tame pačiame žodyje — kaip kitose rytiečių tarmėse): vuošūs, -ė / uošūs, vuodai / uodė, dar plg. vōgl'us ”ėglius”. Ir kitoms tarmėms žinomoje poroje žodžių yra pridėtas s (skrāgždė, tī-kstuntis / stū-kstuntis (Būga 1911), išpraustas t: auštrinė, apūnastris. Kaip ir Uodegėnų šnektoje, dėl latgalių tarmės įtakos kai kuriuose žodžiuose vietoj š čia tariama s ir vietoj s — š: sašī ”šeši”, šāukstas ”šaukštas”, vesta ”vežta”, gi.vi.nšu, mu.sa ”musė”, šakī.t, dar plg. pļauna (p'ļauna) ”pjauna”. Tik viename žodyje vietoj ž tariama z: zu.sis (Būga 1911)/ žuosis ”žąsis”. 4. Kirtis ir priegaidės Vienos šnektos formos nuo bendrinės kalbos skiriasi tuo, jog kirčiuojamos galūnėje (lietuvi's, paukštis, slinkstī.s, šaudi.klė, atmen'ù ”atmenu”, dirbāu, nu.tākši), kitos — žodžio pradžioje — blākutė, lātakas, pėteliskė, rāgutės. Retkarčiais kirtis neatitraukiamas (n'akàlba ”nekalba”) arba tik iš dalies atitraukiamas į priešdėlį (nesūprūnta / nėšūprūnt ”nesupranta”). Dar plg. dvidešimt ”dvidešimt”, širdijas. Šiaurės rytinių šnektų ypatybė — retkarčiais šaknyje tariamas šalutinis kirtis (kai galūnė trumpa, šaknis — ilga), padedantis išlaikyti ir pabrėžiantis balsių ilgumą: pū'lė (sl.) ”pjūklas”, pū'nīs ”daržinė”, stālai. Dėl latgalių tarmės įtakos, kirčiavimo sistemos lyginimo, šalutinio kirčio vertimo pagrindiniu dalyje žodžių kirtis atitraukiamas į pirmąjį skiemenį: Čėpulis / Čėpulīs, Kukūč'ai / Kūkūči, Pāvel'lùos / Pīl'vel'ùos (oikonimų pirmoji forma — senesnė, užrašyta K. Būgos), jaūna pati, septi'ni, pi.nki, nėturū, suprunti. Žinoma, jog rytiečių priegaidės vienbalsiuose nėra aiškiai skiriamos. Ciskodo, Uodegėnų apylinkėse kirčiuotas tvirtagradis balsis á- neretai labai nutęsiamas, tariant jį kylančia tvirtagale intonacija (matyt, dėl latgalių tarmės įtakos). Jau K. Būga (1911), matyt, realiai girdėtą tvirtagalę priegaidę užrašuose pagal kalbotyros mokslą taisė į tvirtapradę žodžiuose blāgu.s, māllu, žlū.ge ir paliko netaisytą žodyje nevārta. Mes atviro balsio a· tvirtagalę priegaidę paliekame ten, kur ji taip girdima. Fonologiškai ją įmanoma žymėti ir kaip tvirtapradę, nes bent Uodegėnuose poros kā·šle — kā·šle ”koše — koše” tvirtagalis á visgi ilgesnis 7—10 ms, o visas žodis — 23—71 ms. Latvijos kalbininkas A. Breidakas, palydėjęs straipsnio autorių tirti Ciskodo šnektos, informavo apie lietuvininkų latgališką šnektą. Ciskodiškiai, kalbėdami latgališkai, neįstaria laužtinės priegaidės ir ilguosiuose skiemenyse 144 taria tik vieną priegaidę, tarpinę tarp latgalių krintančiosios ir viduriečių kylančiosios. Lietuviškai kalbėdami, galbūt jie taip pat taria vieną ir tą pačią priegaidę. Tai galėtų rodyti bent kirčiuoto balsio a· priegaidė. III. Gramatikos pastabos Šnektoje, kaip ir gretimų rytiečių, vartotas iliatyvas: párkelk árkli, k-i-tañ daiktan; lában nuo kalna, važiuoja; aik tvàrtan padabát; šun'la. neláiskit pirkėn (painiojant — ir aĩsu Lietuvõj pažurė·t); pateki.luosna (-un) aismā”j apgėlus eisme” (Būga 1911). Užfiksuotas ir siekinys (aĩnu nàma g ú. l t u), ilgesnė sangražinės bendraties galūnė -ies (radnà sāja kieminėtis, raĩk'a kéltiės, vinčùties), atematinė forma palieksta, trumpinimas dàu < dav ”davė”, pilnesnė liepiamoji nuosaka: š á k i š á-k i miergàit'a. Retesni daiktavardžių, būdvardžių kamienai, veiksmažodžių asmenuotės kaip ir gretimose vilniškių šnektose yra perėję į labiau paplitusius: sú·na ”sūnaus”; gùla ”guli”, negàl'a ”negali”, žì dź'a ”žydi”, dar plg. blágu.s ”blogi”, geltànu.s ”geltoni”, mãžu.s ”maži”. Įvardžiuotinio būdvardžio daugiskaitos naudininke turėta galūnė -jiem: nedùoda biednėjiem ”neturtingiems”. Kaip visų rytiečių, sakyta brūngas'ai, jáunasai, mãžasai, miẽlasai, šẽnsai. Tikslo aplinkybė vartota ne su veiksmažodžio bendratimi, o esamojo laiko trečiuoju asmeniu: žagarũ mẽr kùr g á u n a. Vietoj įprastinio kilmininko vartotas vardininkas: nẽturu d v i·l i k a tú·kstanč'u. Vartoti rytiečių prielinksniai ažù ”už”, in ”į”, nuog ”nuo”, par ”per” su vienaskaitos galininku ir daugiskaitos įnagininku (naudininku — visi su abiem linksniais), taip pat slavų kalbų pavyzdžiu sudaryta konstrukcija su ant: bà·va ažù pastìka; atė́ja i n mù·m(s); atsìtràuki n u g manì; par pirkélàis mẽtais; par mẽnasi.; dienái (”dienoje”) raĩka makėt / n u (= ”an” ”ant”) dienàs makėt. IV. Leksika Istorijai ciskodiškiai paliko tarmybes: apin astris ”kamanos”, apžindelis ”atžindytas vaikas”, atsãsaja ”pavalkai”, atšlaimas (ačlàimas); auštrinė ”aušrinė (žvaigždė)”, dang(s)týs / dañgtis ”stogas”, dešimtis (dešìms) ”dešimt”, dienìkas ”diendaržis”, dilgùmės ”dilgėlės”, drignis ”vaivorykštė”, gėras (giė-ras, gierãlis) ”ėriukas”, griaūzmas (griaūzmas) ”griaustinis”, grinčia (grunčia) ”namas”, ryt. ”gryčia”, guõbas ”vartas”, kėltuva ”avis”, krikštakampė ”krikštas”, kukulýs ”kepalas”, lòbas ”loma”, lùmetas ”rykštė audeklė”, mėndrė ”nendrė”, meškeris ”meškerė”, mėšlas ”sąšlavos”, niekóčia ”gelda”, paklotuvė ”paklodė”, pavėnis ”paunksnis”, pirkia ”troba”, pušatrūbiai, račutės ”važis”, sarmatuotis ”gedintis”, senagalýs, sijà ”balkis”, skalai ”balanos”, stãklės ”stovai”, stabdã ”toks skąstis”, stojōkai ”pagaliai vaikams vaikščioti”, sujùkė ”susimaišė”, širdingas ”nuoširdus”, tùlė ”be ragų (karvė)”, uodėgiai (vuodėg'ai) ”skėtės”, vėlenas ”riestuvis”, viršutinės grindys ”lubos”, žagė ”noragas”, 145 žemė ”asla”, žýbinis ”griaustinis”, žibintiejus ”švietimo įrankis prieš žibalinę lempą (kur skalūs (balanas) spáusdava)” Šnektoje yra, žinoma, tradicinių bei naujesnių slavizmų ir latvybių: čėsas ”laikas”, lopetà ”kastuvas”, pakarānos ”laidotuvės”, radnià ”giminė”, sedlōti ”balnoti”, zoslānas ”suolas” ir t.t.; cýruļis ”vieversys”, gulbinai ”bulvės”, lykštė ”lingė”; magúona.s ”aguonos”, prāst ”suprasti”, stāstyti ”pasakoti”, vākara. žvaigžnė. ”vakarinė žvaigždė”. Visu šiaurinių lietuvių-latvių paribiu šaūkti (plg. rus. звать) yra ir ”vadinti”. Paminėtas paskuitinis ”paskutinis”, paskuigėlis ”staklių galas”, priesaga -uiti vartojama ir gretimose Uodegėnų, Breslaujos, Daugpilio šnektose: pi˙lū.it ”pjauti”, pilū.ja ”pjauna”, nunaimū.it. V. Santykis su gretimomis šnektomis K. Būga (1961, 571) yra parašęs sakinį, kad ”Ciskodo lietūvininkų šnekta beveik niekuo nesiskiria nuo Gryvōs, Kálkuonės (Kalkuhnen) ir Laukesos apylinkės šnektos”, kuriose jis, matyt, dar trumpiau tegalėjo būti. Tą žinią nekritiškai plėtojo E. Grinaveckienė (1980, 234). Tos pačios vilniškių tarmės šnektos, be abejo, turi panašumų. Ciskodo ir Daugpilio šnektose panašiai kartais redukuojami nekirčiuoti ie, uo, priebalsiai t, d prieš i (i˙, ie) beveik visada nebeverčiami, junginiai tj, dj retkarčiais tariami t', d', gali būti šalutinis kirtis, priesaga -áite (pvz. mergáite) kirčiuojama tvirtapradžiai, yra priesagos -ūiti, -énti, būdvardžiai daugiskaitos vardininke vietoj galūnės -i turi -ūs, iš seno vartojamas įliatyvas, atematiniai veiksmažodžiai, daug bendros leksikos (lietūvininkas ir lietūvininkas, dangstys ”stogas” ir dañotis, grinčia, skrėgždė ir t.t.), prielinksnis par ”pas” ir t.t. Bet daugelis šių ypatybių gyvuoja ir Uodegėnų šnektoje (išskyrus -áite), ir Breslaujos-Apso (ne visa leksika sutampa), ir kitose šiaurrytinese vilniškių šnektose. Šnektų skirstymo pagrindas — fonetika. O pagal bendrinės kalbos kirčiuotų balsių ė, o tarimą ciskodiškiai priklauso ”žadininkams” (tėvas ”tėvas”, žā.dis ”žodis”, ža.lē ”žolė”), o daugpiliškiai — ”žalininkams” (tėvas, žōdis, ža.lē). Tai yra esminė fonetikos ypatybė, kuri neleidžia teigti, jog minėtos šnektos ”beveik niekuo nesiskiria”. Be to, Ciskodo apylinkėse bendraties -tje niekada neredukuojamas į -t'a., mažiau kietinami priebalsiai ir t.t. Pagal kirčiuotų balsių ė, o tarimą Ciskodo apylinkės šnekta panašiausia yra į Uodegėnų ir Adutiškio šnektą. Fonet ikos ir ypač leksikos panašumus su Adutiškio šnekta 1911 m. užrašuose daugiausia nurodė ir K. Būga. Priebalsių kietinimu, dzūkavimu, žodžių galūnėmis ir t.t. Ciskodo šnekta kiek labiau panašesnė į Uodegėnų, o ne į Adutiškio šnektą. Jose panašiai kietinami priebalsiai (Uodegėnuose — labiau), yra ne tik priešdėliai atā-, ažū- (vartojami ir Daugpilio, Breslaujos šnektose), bet ir in- ”į”, žodžiai grindà ”grindys, lubos”, penėti ”valgydinti” ir t.t., siekinys. Vilniškių tarmeje nepavyko rasti šnektos, su kuria ciskodiškiai visiškai sutaptų ir iš kurių būtų galėję kilti. Daugiausia nuo lietuvių kalbos ploto juos, matyt, paskutiniaisiais amžiais atskyrė izoliuota raida. 146 LITERATŪRA Būga K. 1911 : Ciskodo parapijos lietovių šnekta. (VU MB D 490). Būga K. 1961 : Rinktiniai raštai 3, Vilnius. Garšva K. 1984 : Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (1). — Lietuvos Mokslų akademijos darbai. A ser. 3, 83—91. Garšva K. 1985 : Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (2). — Lietuvos Mokslų akademijos darbai. A ser. 1, 118—126. Grinaveckienė E. 1980 : Daugpilio apylinkių lietuvių šnektos fonetika. — Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 223—239. Manteuffel G. 1879 : Inflanty Polskie. — Poznań. Zinkevičius Z. 1966 : Lietuvių dialektologija, Vilnius. Zinkevičius Z. 1978 : Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius. Брейдак А. Б. 1987 : Фонетика латгальских говоров латышского языка: диахрония и синхрония (машинопись). — Даугавпилс. DIE MUNDART DER UMGEBUNG VON CISKODAS Zusammenfassung Ciskodas (lettisch Tiskādi) war die entferntste, alte litauische Insel in Latgale und überhaupt in Lettland. Er ist über 100 km von der Grenze Republik Litauen nach Norden und über 75 km von Daugavpils. In 7—9 Dörfern der Umgebung von Ciskodas wohnten die Litauer wenigstens seit dem 17. Jahrhundert. Nach der Meinung von K. Būga sollte man hier litauisch auch in den Jahren 1478—1519 sprechen, als die Latgalen den Laut u· in ou verwandelten. Die Mundart hat die wichtigsten Besonderheiten des angrenzenden Gebietes von Wilna (”Žādininkai”) erhalten. In der betonten Silbe kann der Vokal e wie ie ausgesprochen sein, sogar wie ę, ė; a·, der Vokal a· — auch ɔ·, uo, vgl. tė́vas ”Vater”, ša·ki ”springe” und so weiter. Die unbetonten langen Vokale verkürzten sich bis kurz oder halblang. So sind auch die betonten kurzen Vokale. Am Ende des absoluten Wortes wird der Vokal a nach den Konsonanten d, b, g, k, t, l, v mit der Schattierung des Lautes ɛ oder fast wie ę ausgesprochen. Die Konsonanten č, dž vor den Vordervokalen i, u entsprechen in der Mundart fast immer c, dz, aber t, d vor i bleiben gewöhnlich erhalten, z. B.: akiec’à ”Egge”, aber dunksti·s ”Dach”. Fast immer wird der Konsonant l hart, oft sind hart ž, r, s, š, selten č, m, n, p, t, v, z. B.: grunčà, čužu·la, ažarì usw. Wenn die Endung des Wortes kurz ist, die Wurzel aber lang, wird in den nordostlichen Mundarten von Wilna in der vorletzten Silbe die Nebenbetonung ausgesprochen, z. B. pū·niś ”Scheune”. 147