XVIII a. lietuvių rašyba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Jonas PALIONIS XVIII a. LIETUVIŲ RAŠYBA 1. Bendrosios pastabos. XVIII a. lietuvių rašyba (t.y. grafika ir or- tografija) rėmėsi jau XVII a. nusistovėjusiais pagrindais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau — LDK) apskritai imant, buvo laikomasi sirvydinės, o Rytų Prūsijoje (toliau RP) — kleiniškosios rašybos sistemos". Kadangi tarp šių sistemų būta tam tikrų tiek grafikos, tiek ortografijos skirtumų, tad jie išliko ir XVIII a. lietuvių rašyboje. Be to, šiame amžiuje todvi sistemos ypač nutolo viena nuo antros dėl to, kad LDK buvo pereita prie lotyniškosios anti- kvos rašmenų, o RP spaudiniuose laikytasi tradicinės gotikinės (fraktūrinės) grafikos. Toliau čia, apžvelgiant XVIII a. lietuvių literatūrinės kalbos rašybą ir jos raidą, metodiniais sumetimais skyrium bus kalbama apie grafiką (rašmenų sistemą, raidyną) ir skyrium apie ortografiją (rašybos principus, taisykles). Be to, tais pačiais sumetimais pirma bus apibūdinamas raidyno plėtojimasis RP, o paskiau — LDK. 2. Kleiniškojo raidyno įsigalėjimas XVIII a. RP raštuose. Kaip žinoma, D. Kleino gramatikose buvo pateiktas toks lietuviškas rai- dynas: d, a, 4, 4, 0, ¢,¢, ca, d, é,¢,¢, 65 (1), 9, (0), 1, 9,5 8 LLmmn of 2,70 % 58, Luu, uy (x), 3. 32 Jis be didesnių pakeitimų buvo perimtas ne tiktai XVII a. antrosios pusės, bet ir XVIII a. RP lietuviškų raštų autorių“. | Tai rodo konkreti žymesniųjų ano meto RP raštų grafikos analizė. Antai 1701 m. Samuelio Bitnerio "Naujame Testamente", kuris buvo išleistas Karaliaučiuje bendromis RP ir LDK reformatų pastangomis, kleiniš- kojo raidyno įtaką rodo tokie faktai: 1) ė vartojimas siaurajam [ė] žymėti: n.sg. tam/[įjbė Ap.d. 13,11, praet. 3 genėjo Mat.21,8, Bokteréjo Luk.1,41 (bet ir:1.sg.f.laiweje Mat.4.21 n.sg.f. Dailide Mork.6,3...)*; 2) č vartojimas (dažniausiai minkštajai afrikatai žymėti): cond.l buéia Mat.3,14, turėčia t.p.19,16, g.pl. giminieéiu Mork.6,4, g.sg. Palčio Ap.d.28,2, i 1 Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., V.: Mintis, 1967, 02 95—9 3PalionislJ. Ten pat. 32. D. Kleinas buvo linkęs ė vartoti tiktai kiréiuotam siaurajam [ė] žymėti, tačiau GL prieš jo norą (žr. Praefatio ad lectorem) kai kur šis rašmuo išliko ir nekirčiuotoje pozicijoje. , g rmoji lietuvių kalbos gramatika, V.: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1957, 30 a.pl. genčius I Pov.l. 9,3... (bet ir: adv. pakarcžuy I Kor.14,27, g.pl. žemcezugū Mat.7,6, a.sg.f. atencje Mork.9,1...); 3) B vartojimas vietoj ikikleiniškų laikų /ch: a.sg.f. karfting (drugį) Mat.8,14, i.sg.mc. geftėlu Mork.4,32, adv, 4Bkey Jon. 7,13... | 4) 4, ų vartojimas nosiniams balsiams žymėti: n.sg. galįs Ap.d.18,24,a.sg. mc. duglį "augimą" I Kor.3,6, karoblį Pov.1.ž. II,7, wirBų Ap.d. 19,20, popierų II Jon.7,12... (ligi D.Kleino šie rašmenys RP nebuvo vartojami). Bene vienintelė ryškesnė 1701 m. Testamento raidyno skirtybė — digrafas jilgajam [i:] žymėti: g.sg. alijuwos Luk.10,34, gyditojo Luk.5,31, 1.pl. knggopfe Jon.20,20, praes.3 myl Mat.10,37, inf. paftatyt Luk.14,28... D.Kleino grama- tikose, kaip ir vėlesniuose RP lietuviškuose raštuose, šis balsis buvo žymimas ygreku (y). Kleiniškasis raidynas su čia suminėtomis jo inovacijomis randamas tiek daugelyje XVIII a. RP religinių, tiek kanceliarinių, tiek ir beletristinių raštų. Tačiau negalima tvirtinti, kad visi šio krašto lietuviškų raštų autoriai laikėsi kleiniškojo raidyno. Jau G. Ostermejeris yra pastebėjęs, kad K. Donelaitis - negalėjęs pakęsti č raidės ir rašęs jos vietoj ¢3°. Ir iš tikrųjų išlikusiuose šio žy- miojo lietuvių liaudies dainiaus rankraščiuose tiek kietajam, tiek minkštajam [č] žymėti vartojamas dviženklis ¢% (su pailginta ir horinzontaliu bruksne- liu perbraukta antraja grafema), pvz.: adv. cze "čia" DR 4,23, praes.2sg. c#dufzki "čiauški" t.p. 5,22, a.pl.mc. Pauk[zczus t.p.6,23, Czefus t.p. 6,30... Neprigijo tvirčiau XVIII a. RP raštuose ir lenkiškasis diakritinis ¢ kurį D. Kleinas buvo įtraukęs į savo gramatikose pateiktus lietuviškų raidžių sąrašus = - ir vartojo atskiruose žodžiuose (tokiuose, kaip praes.lsg. gulu Comp.8, n.sg. tlofka GL 10, matone t.p.6,10,15). 1701 m. Testamente, verstame Lietuvos re- formatų atstovo, šio rašmens dažnas vartojimas, be abejonės, buvo nulemtas LDK tradicijos, ypač XVI-XVII a. kalvinistų raštų praktikos. Iš D. Kleino gramatikose pateiktų raidžių sarašų lenkiškasis ! (turbūt au- tomatiškai) buvo perkeltas ir į F. Hako, Pov. Ruigio ir net K. Milkaus gra- matikas. Tiktai G. Ostermejerio gramatikoje jis nebuvo įtrauktas į lietuviškų raidžių sąrašą (matyt, šios gramatikos autoriaus labiau atsižvelgta jau ir į XVIII a. RP lietuvių rašomosios kalbos vartoseną, kurioje ! retai bepasitai- kydavo. 3. D.Kleino raidyno modifikacija XVIII a. RP gramatikose Koks buvo D. Kleino raidyno santykis su XVIII a. RP pasirodžiusiose lie- tuvių kalbos gramatikose pateiktais raidžių sąrašais, akivaizdžiausiai matyti iš šios palyginamosios lentelės: Osterme y er G. Neue Littauische Grammatik. Koenigsberg, 1791, 188. 31 D. Kleino F. Hako Pov. Ruigio G. Oster- K. Milkaus gramatikos gramatika gramatika mejerio gra- gramatika (1653, 1654) (1730) (1747) matika (1800) (1791) dada dada adaqgad a aaqa b b b b b ¢:éc3 ¢. 6c) cc) céc} eg d d d d d ece eee ele tie ee eecée (f) i - f 5 g g g 9 g (h) - - - - iy iy ittty ijy 15279] k k k k k Lt [t Lt l Lt m m m | m m n n n n n o 0 006 o 000 p p p p p T T r T r s $B ssp I IIs £ R [Is £ t t t t SE u Y % UY, UU Ys u u wh Yuu w w w w w (2) = = 5 - Iš lentelės matyti, kad XVIII a. lietuvių kalbos gramatikose pateiktieji raidžių sąrašai palyginti nedaug kuo skiriasi vienas nuo kito ir nuo D. Kleino gramatikų raidyno. Ypač tai pasakytina apie Frydricho Hako (Haack) grama- tiką "Anhang einer kurtzgefassten Littauischen Grammatik" (1730), kurios raidynas bemaž visiškai toks pat kaip D. Kleino. Skirtumas čia tik tas, kad F. Hako neįtrauktos į sąrašą raidės f, h, z, kurios D. Kleino gramatikose pateiktos lemktiniuose skliaustuose kaip nerekomenduotinos vartoti. Iš pirmo žvilgsnio gali rodytis, kad nuo D. Kleino rašmenų sistemos gerokai skiriasi Pov. Ruigio gramatikoje "Anfangsgrūnde einer Littauischen Gram- 32 matik" (1747) randamas raidynas. Šios gramatikos lietuviškų raidžių sąraše, iš vienos pusės, yra daugiau raidžių su kirčio bei priegaidės ženklais (a, a, ė, é, 1, 4, 6, 6, ū, ū, ū),o iš antros — kai kurios D. Kleino raidės (a, š, taip pat f, h, z) į ją visai neįtrauktos. Tačiau iš esmės, t.y. grafemų“ skaičiaus atžvilgiu, D. Kleino (resp. F. Hako) ir Pov. Ruigio raidynai yra identiški: turi po 23 grafemas, neskaitant f, h, x. Didelį šių gramatikų raidynų identiskuma, be kita ko, rodo jau tai, kad Pov. Ruigys (kaip ir F. Hakas) į savo rašmenų sąrašus neįtraukė grafemos 7, kurią kažkodėl buvo išleidęs ir D. Kleinas, nors šiaip ją gana reguliariai vartojo palataliniam priebalsiui žymėti“. i Pov. Ruigio raidžių sąrašas buvo perkeltas ir į Kristijono Milkaus pa- rengtą gramatiką " Anfangsgriinde einer Littauischen Sprach=Lehre” (1800), kuri, kaip Zinoma, buvo naujas, kiek praplestas bei pakoreguotas Pov. Ruigio gramatikos leidimas. Tačiau K. Milkus tame saraše vis dėlto šį ta ir pakeitė: įtraukė į ją savo pirmtako praleistą grafema j, bet neįtraukė kai kurių raidžių su diakritiniais (prozodiniais) ženklais (d, a, é). Iš viso K. Milkaus raidyne yra 24 grafemos. ; | Nesunku pastebėti, kad labiausiai skiriasi nuo kleiniskojo Gotfrydo Os- termejerio gramatikos "Neue Littauische Grammatik" (1791) raidynas. Jos pradžioje įdėtame skyrelyje "Von der Orthographie" pažymėta, kad lietuvių kalbos gramatikų autoriai dėl raidžių skaičiaus nesą vieningi“, ir pateiktas 26 grafemų sarašas. Į jį neįtraukti rašmenys su kirčio ir priegaidės ženklais, jame nėra lenkiškojo 1, vad. "nosinių" raidžių, bet įtrauktas f kaip lygiateisis su kitais rašmenimis. Įdomu tai, kad tiek D. Kleinas, tiek jo pasekėjai — XVIII a. RP lietuvių kalbos gramatikų autoriai atskira raide laikė ne kiekvieną formos atžvilgiu kuo nors besiskiriantį garso žymimąjį ženklą, bet ženklą, reprezentuojanti tam tikrą garsų tipą (dabar sakytume — fonemą). Todėl, pavyzdžiui, D. Kleinas savo raidžių sąraše priskaičiavo tik 22 raides, F. Hakas, Pov. Ruigys ir K. Milkus — po 19, o G. Ostermejeris — 26. Sekdami D. Kleinu, šie grama- tikų autoriai, išskyrus iš dalies G. Ostermejerį, atskiromis raidėmis nelaikė tiktai ženklų, žyminčių fonemas /č/, /ė/, /š/, /ž/, [z/, |i/- Šiuo atžvilgiu labiausiai priartėjo prie dabartinio raidės (tiksliau — grafemos) supratimo G. Ostermejeris, kuris ir ką tik suminėtų fonemų grafinius reprezentantus laikė atskiromis raidėmis. Pažymetina dar, kad XVIII a. RP lietuvių kalbos gramatikų autoriai, taip kaip ir D. Kleinas, į savo raidžių sarašus nėra įtraukę dviaukščio rašmens 1, reguliariai vartoto to krašto raštuose jau nuo M. Mažvydo laikų“. Tačiau "Gramatica Litvanica” pirmosios dalies pradžioje, aiškindamas atskirų lietu- 6 "Grafema" čia suprantama fonemos reprezentante grafikos lygmenyje. Todėl, pavyzdžiui, € laikome atskira grafema, o e, ¢ — grafemos € variantais (alografais). | jitraukta į raidžių sąrašą K. Sapūno — T. Šulco 1673 m. gramatikoje * Com- pendium Gramaticae Lithvanicae” (zr. ¢.1). 80O0sterme y er G. Neue Littauische Grammatik, 2. 18 Žr. Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, V.: Mokslas, 1979, 33 viškų raidžių tarimą, D. Kleinas vis dėlto neišleido iš akių ir 4: lygino su hebrajų tarimu, sakė, kad tokią raidę turį čekai!". Neįtraukė jis šios raidės į savo gramatikų raidžių sąrašus veikiausiai tiktai del to, kad ji žymėjo ne atski- rą balsį, bet dviejų balsių junginį (jos įtraukimas būtų prieštaravęs bendram raidyno, kaip atskirus garsus žyminčių grafinių ženklų sistemos, supratimui). 4. Perėjimas prie lotyniškosios antikvos LDK Vienas iš būdingiausių XVIII a. lietuvių raidyno plėtojimosi LDK bruožų, kaip minėta (1), buvo perėjimas nuo gotikinio stiliaus rašmenų prie lotyniš- kosios antikvos. Tas perėjimas buvo prasidėjęs jau XVII a., ir jis ypač ryškiai atsispindėjo 1646 m. Saliamono Slavočinskio giesmyne, kur lotyniškoji antik- va (pakaitomis su fraktūra) buvo išspausdinta nemaža dalis giesmių. Tačiau bemaž visuotinai lotyniškoji antikva spaudiniuose ėmė įsigalėti LDK. terito- rijoje tiktai nuo XVIII a. pradžios. Nėra abejonės, kad lotyniškosios antikvos įsigalėjimą čia daugiausia lėmė lenkų įtaka.. Mat Lenkijoje taip pat jau XVII a. antroje pusėje eme gausėti leidinių, išspausdintų antikviniais rašmenimis, o XVIII a. pereita prie jų vi- suotinio vartojimo'!. Kas kita rankraščiuose: jie gana anksti pradėti rašyti lotyniškąja antikva. A. Brūknerio tvirtinimu, gotikiniai rašmenys lenkiškuose rankraščiuose laikėsi ligi XVI a. ketvirtojo dešimtmečio ("Po r.1530 prėžno byš szukal gotyku w rękopisach: Niemiec, Czech drukowali i pisali gotykiem, Polak drukowal gotykiem, pisal italiką)!*. LDK lietuviškuose rankraščiuose, reikia manyti, prie lotyniškosios antikvos taip pat galėjo būti pereita apie XVI a. vidurį, nors neturint išlikusių to meto rankraščių, tiksliau chronolo- gizuoti tą perėjimą sunku (šią hipotezę kiek remia analogiški RP faktai: kaip žinoma, antikviniais rašmenimis buvo parašytas J. Bretkūno biblijos vertimo tekstas 1579—1590 m.m.; taigi jeigu ten, kur gotikinio rašto tradicijos buvo stipresnės, jau XVI a. antroje pusėje pereita prie antikvos, tad kodėl prie jos negalėjo būti pereita ir LDK, kur tos tradicijos buvo silpnesnės ir kur labiau sekta lenkų pavyzdžiu?). Nors lotyniškoji antikva LDK spaudiniuose visuotiniau ėmė įsigalėti nuo XVIII a. pradžios, tačiau negalima sakyti, kad absoliučiai visi šio amžiaus raštai čia būtų buvę išleisti antikviniais rašmenimis. Fraktūriniu šriftu dar ilgą laiką (ligi 1767 m.) buvo spausdinami lietuviški evangėlijų tekstai * Ewan- gelie polskie y litewskie“ leidinyje, nors jų lenkiški originalai jau nuo 1705 m. šiame leidinyje buvo pateikiami antikviniu kursyvu. Per visą kalbamąjį amžių - LDK spausdiniuose kaip gotikinės grafikos reliktas laikėsi ir vokiškasis ilgasis rašmuo [, kuris čia galutinai eliminuotas iš lietuvių raidyno tiktai pirmoje XIX a. pusėje. | 10:9, Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 14. 3 Zr. Bra ck ner A. Dzieje jezyka polskiego. Wroclaw — Krakow: Zakl. narod. inm Ossolinskich, 1960, 180; L o s J. Krétka gramatyka historyczna jezyka polskiego. Lwow. 1027 $11. 5142 my, pat. 34 5. Sirvydinio raidyno įsitvirtinimas XVIII a. LDK raštuose Tuo metu, kai po D. Kleino gramatikų pasirodymo prūsinėje lietuvių ra- šomosios kalbos atšakoje eme įsigalėti šiose gramatikose pateiktas raidynas, LDK raštuose labiau paplito K. Sirvydo vartoti rašmenys [a, d, b, c, ¢, d, e, "bot uy 4 ll am, mye, pi 7, 808, Bit uy uw 2,05, 3]. Sttokie 'ras- menys (dažniausiai turintys jau antikvine forma) randami daugelyje XVIII a. LDK leidinių, ypač katalikiskuju, pvz. 1725 m. ”Pamoksle krikščioniškame", 1726 m. ”Balse širdies", 1750 m. "Pėdely miros”, 1753 m. ”Bromoje”, 1759 m. "Žyvate" ir kituose. Iš esmės sirvydinis raidynas buvo užfiksuotas ir 1737 m. anoniminėje lietuvių kalbos gramatikoje "Universitas Lingvarum Litvaniae”. Jos įžangi- niame skyrelyje (”Praenotatio de Dialectis Literis et accentu”) pateiktas 28 rašmenų raidynas, (neskaitant didžiosios A): A, a, b, c, d, e, f, g, h, i, k, ml, tL, m,n, 0, p,q T, B st u w x, y, 2 £, z Tačiau gramatikos lietuviškose lytyse esama ir neitraukty į šį sąrašą raidžių, būtent: ¢ (n.sg. mc. Kašrtis 9, n.pl.mc. kalbą 30...), ę (n.sg. Gietis 7, praes. sg. kieczu 31,39, fut.1 kiefiu...), j (g.sg.f. jos 19, g.pl. ji 19, praet.3 kalbėjo 30...), 8 (inf. gaypti, grifti 50, n.sg.mc. trokfitas 50...). Todėl įtraukus pastarąsias į gramatikos sąrašą, jos raidynas jau beveik visiškai nesiskirtų nuo sirvydinio. Bene ryškiausia anoniminės gramatikos raidyno skirtybė — rašmuo $, ku- riuo K. Sirvydas gana dažnai žymėjo tiek minkstaji [s], tiek minkstaji [š] ir kurio nėra nei šios gramatikos raidžių sąraše, nei jos lietuviškose lytyse (iš- skyrus, rodos, tiktai du pavyzdžius: minėtąjį Kašrtis 9 ir Kriszcionis 8; pas- tarajame $ galėjo atsirasti dėl Deis kaltes ar del lenkisko Chrzeséianin įtakos). Nors $1737 m. anonimindle gramatikoje nebuvo plačiau vartojamas ir jo- je minkštasis [š] buvo žymimas digrafu [z bei jo ligatūriniu variantu f (n.sg. Kiawf[zinis 8, Pufzis 12, n.pl.mc. Pefieri 54, part.ind. rafant 55)!'*, tačiau kituose XVIII a. LDK raštuose tas diakritinis rasmuo gana dažnai pasitai- kydavo, pvz.: g.sg.mc. éidéiaus Br.52,24, adv. $éiray t.p.,19,29, g.sg.mc. $wiento PKr. 2,7, comp. swiefiaws t.p. 2,1, n.sg.f. swiesibe BS 4, 3, piescia "pėsčia" Z 18, 20, Jiešy "šeši" t.p.19,4... Yra pagrindo manyti, kad gramati- kos autorius neįtraukė į savo raidyną diakritinio § dėl to, jog buvo isistikines nesant lietuvių kalboje labai minkšto [s], tokio kaip lenkų žodyje šila'*. žymėti šiuo rašmeniu minkštąjį [3] jis, galimas daiktas, nenorėjo raidyno pa- prastumo sumetimais (nenorėjo didinti rašmenų skaičiaus). Tačiau eliminuoti diakritinį § Universito autoriui vis dėlto nepavyko: šis senas tradicijas (sie- kiančias net M. Daukšos laikus)!“ turintis rašmuo XVIII a. LDK leidiniuose buvo plačiai vartojamas: Į anoniminės gramatikos raidžių sąrašą neįtraukti ir kai kurie kiti sirvy- diniai rašmenys: č, v, j. Diakritinis ¢ veikiausiai dėl to, kad afrikatos [ts], 13 į Ligatuūrinis variantas pasitaiko kursyvu išspausdintuose pavyzdžiuose. 4 Žr. Universitas Lingvarum Litvaniae, V.: Mokslas, 1981, 61. 36 15 Žr. PalionisJ. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, V.: Mokslas, 1979, 35 panašiai kaip ir [š], gramatikos autorius nenorėjo dvejopai žymėti — tiek minkštąją, tiek kietaja buvo linkęs grafiškai vienodai reikšti (digrafu cz). Gal tokiais pat sumetimais anoniminės gramatikos raidžių sąraše nefigūruoja ir viengubine w, kuri iš ankstesnės tradicijos gana reguliariai K. Sirvydo buvo vartojama žodžio pradžios trumpajam balsiui [u] žymėti (pvz.: n.sg. vgnis PS I 79,28, praep. vnt t.p.84,11, praes. 3 vįž/eta t.p.285,14...). Įtraukūs į sąrašą raidę u, nebuvo reikalo tam pačiam balsiui grafiškai reikšti vartoti dar kitą ženklą. į Jau daug sunkiau paaiškinti, kodel į 1737 m. gramatikos raidžių sarašą nepateko 7, juoba, kad jos lietuviškuose pavyzdžiuose šis rašmuo dažnai var- tojamas palataliniam priebalsiui reikšti, pvz.: n.sg. Giaradéja 6, Artojis 8, n.pl. 76s 19, g.pl. jū 19, praes. 1 sg. judinu 40, [pjawnu 47 ir kt. Jeigu tai nėra paprastas neapsižiūrėjimas, tad gal šis palyginti neseniai atsiradęs raš- muo buvo autoriaus traktuojamas kaip ¢ variantas? (plg. analogiškus atvejus D. Kleino, F. Hako ir Pov. Ruigio gramatikose!). Iš tų trijų neįtrauktų į 1737 m. gramatikos raidžių sąrašą rašmenų (¢, v, j) vėlesniuose, po šios gramatikos pasirodžiusiuose XVIII a. LDK ras- tuose tiktai v nebuvo plačiau vartojamas nei trumpajam [u], nei [v] žymėti. Tuo tarpu čir j — dažni rašmenys daugelyje to amžiaus vidurio bei antro- sios pusės spaudinių, pvz.: cond. buéio Sp. 3,14, galeéio t.p.14,8, prajuščia Pėd.6,19, turečia t.p.2,18, inf. bučiuoti Br.12,8, praes. 3 pažičije t.p.18,1I, i.sg.mc. ploščiumi Pėd.7,25, g.pl. Melničiu 7.27.8, praet.3 žwejoje t.p.59,25, a.pl. miegtančius t.p.160,13, g.sg. Jaučio Sp.12,5, Bazniéies Pav.45,8... Kaip matyti i$ šių ir ankstesnių pavyzdžių, vienženklį ¢ anuomet ypač buvo links- tama vartoti junginyje su Šš. Taigi ne visos 1737 m. gramatikos raidyno inovacijos buvo priimtos vėles- niųjų LDK raštų autorių. Šio krašto lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje, išskyrus vieną kitą mažmožį, labiau laikytasi sirvydinės rašmenų sistemos. 6. Mėginimai teoriškai formuluoti rašybos principus RP Visais laikais tam tikrų rašybos taisyklių, principų formulavimas būna sudėtingesnis dalykas negu kokios nors rašmenų sistemos susidarymas. Mat rašmenis galima nusižiūrėti iš kitų tautų vartojamų raidynų, ir čia didelio ku- rybiškumo neparodysi. Tuo tarpu nustatyti rašmenų vartojimo dėsningumus — uždavinys, reikalaujantis jau ir tam tikro lingvistinio išprusimo, didesnio kalbos struktūros pažinimo, teorinio mąstymo išgalių.. Todėl ir suprantama, kad ortografijos klausimai paprastai keliami ir svarstomi gramatikų ir apskrį- tai kalbinių darbų autorių, t.y. tų žmonių, kurie būna geriau susipažinę su kalbos mechanizmu ir sugeba teoriškai apibendrinti to mechanizmo elemen- tus. i : Nemažai įvairių lietuvių rašybos taisyklių RP buvo formuluota jau XVII a., ypač D. Kleino gramatikose. Daugelis jų paskui buvo perkelta ir į XVIII a. tame krašte pasirodžiusias lietuvių kalbos gramatikas. Tačiau kai kuriose iš šio amžiaus gramatikų ne tik buvo perimtos anktesnės rašybos taisyklės, bet ir meginta kritiškai vertinti ligtolonę RP lietuviškų raštų rašybą, nustatyti tam tikrus ortografijos principus. 36 | Kritinę XVIII a. RP spausdintų knygų rašybos analizę savo gramati- koje yra davęs G. Ostermejeris (skyriuje "Anhang von der Orthographie”. p.187—194). Čia jis iš pradžios konstatavo ano meto rašybos nevienodumą (esą rašoma: Pėwa ir Piewa, didyfis ir didifis, gražią ir gražę, wažūju ir wažoju ir t4: 8, o toliau rašė apie atskirus rašybos atvejus, neretai šį bei ta prikišdamas autoriams dėl vieno ar kito rašybos dalyko (kartais, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, neskirdamas rašybos nuo fonetikos). Ypač plačiai paliesta minėtame gramatikos skyriuje priebalsinių rašmenų dvigubinimo problema. Šioje srityje, autoriaus nuomone, esanti didžiausia nevienodybė ("Uneinigkeit"): Donelaitis beveik visiškai atmetęs dvigubini- mą, Pilgrimas!" — priešingai, prieinas prie nesaikingumo, o Pil. Ruigys čia einąs vidurio keliu**. Dvigubinimo priešai esą lenkai, paskui juos žengią J. Bretkūnas, L. Zengstokas, S. Vaišnoras. D. Kleinas savo giesmyne dažniau dvigubinas, bet mažiau negu tai darom Biblijoje ir J. Berento giesmyne!?. Tokiomis aplinkybėmis G. Ostermejeris mėgina nustatyti taisykles, ku- riomis dvigubintini priebalsiniai rašmenys, būtent: 1) m daiktavardžiuose su priesagomis -tmmas, -ummas, Jeigu jie esą paroksitonai, 2) n daiktavardžiuose ir būdvardžiuose su priesagomis -innis, -innė 3) s sangraziniuose veiksmazo- džiuose su priešdėliais is-, už- (iffilaikau, u[figeidžiu, užžengiu, ujjadu...) ir įvardžiuotinėse būdvardžiuose bei įvardžiuose (geraf[is, [alduf[is, ji[ Jai, taf[ai...), jeigu jie esą paroksitonai. Niekuomet nedvigubintinos priebalsės c, j, wir § (išskyrus nurodytą atvejį), nes jos jau pačios esančios "dvigubos" (duplices)*?. Kiek šitomis taisyklėmis buvo vadovaujamasi ar nesivadovaujama lietuvių rašomosios kalbos praktikoje XVIII a. gale ir XIX a., specialiai to nepaty- rinėjus, sunku pasakyti. Viena tiktai tėra aišku, kad jos (kaip tai matyti iš ankstesniųjų, prieš G. Ostermejerio gramatiką pasirodžiusių leidinių) toli gražu neapėmė visų priebalsių dvigubinimo atvejų, būdingų XVIII a. RP raštams. Savo gramatikoje G. Ostermejeris atkreipė dėmesį ir į priebalsių k, g, s, 2 rašymo įvairavimą asimiliacijos atvejais: vieni rasa užmigs, užmigti, tuzgenu, weždinu..., kiti — užmiks, užmikti, tusgenu, we[dinu..?*. Gramatikos auto- rius tokiais atvejais rekomendavo atsižvelgti į derivaciją, t.y. rašyti ujmigs (su g), nes Miégas. miegmi turį g. O tada, kai derivacija nepadedanti (pvz. tuzgenti atveju), reikią atsižvelgti | tarimą“*. Taigi čia G. Ostermejerio pirma- syk buvo iškeltas ir formuluotas morfologinis (jo terminu, derivacinis) priebal- sių rašybos principas, kurio daugiau ar mažiau laikytasi jau ir ankstesniuose 16 Zr. Osterme yer G. Cid. veik., 187. : 17 Čia turimas galvoje Adomas Pilgrimas (1702—1757), koregavęs 1735 m. Bib- liją ir išvertęs biblines istorijas, išleistas 1742 m. 18 Žr Osterme yer G. Cid. veik., 188. 19 Ten pat, 192. 20 Ten pat, 191—192. 2 Ten pat, 188. 22 Ten pat, 194. 37 RP lietuviškuose raštuose. Apskritai G. Ostermejeris buvo pirmasis, specialiai rašęs ortografijos klau- simais, pirmasis teoriškai formulavęs tam tikrus rašybos principus. Tačiau turint galvoje tai, kad tie principai buvo paskelbti XVIII a. pabaigoje, apie jų didesnę įtaką šio amžiaus lietuvių rašybos raidai negalima kalbėti. Be to, taip pat neužmirština, kad G. Ostermejerio gramatika dėl priešiško brolių Milkų nusistatymo jos (kaip ir kitų šio autoriaus darbų) atžvilgiu nebuvo labiau ir paplitusi: daugelis jos egzempliorių buvo perduota makulatūrai“*. Todėl platesniems rašančiųjų sluoksniams G. Ostermejerio formuluotieji ra- šybos principai galėjo būti ir nežinomi. LDK, priešingai negu RP, teoriškai rašybos principai XVIII a. nebuvo nei keliami, nei svarstomi (bent neturime apie tai jokių duomenų). Vienintelėje žinomoje to meto šio krašto lietuvių kalbos gramatikoje (1737 m. Universi- te) netgi neaiškinamas atskirų raidžių tarimas, kaip tai buvo daroma visose ‘anuometinése RP lietuvių kalbos gramatikose. Todėl LDK rašomosios kalbos praktikoje, vartosenoje, kaip toliau matysime, yra žymiai daugiau negu RP visokio ortografinio įvairavimo, rašybinio chaoso. T. Foneminio — fonetinio principo taikymas Nors teoriškai formuluoti tam tikrus rašybos principus mėginta tik XVIII a. pabaigoje ir tiktai RP, bet tai dar nereiškia, kad ligi tol lietuvių rašomosios kalbos praktikoje, vartosenoje vyravęs chaosas, kad nebuvo laikomasi jokių rašybos principų. Kaip rodo XVI-XVII a. lietuviškų raštų analizė, jau ir tuo seniausiu periodu ypač RP autoriai (kad ir su nevienodu nuoseklumu) remesi vienokiais ar kitokiais rašybos principais bei iš tų principų išeinančio- mis taisyklėmis**. Tiktai ligi pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų pasirodymo niekas jų nebuvo teoriškai formulavęs, kitaip sakant, jos implicitiškai glūdėjo rašančiųjų sąmonėje ir atsispindėjo raštuose. Vienas iš pagrindinių principų, taikytų tiek XVI-XVII, tiek ir XVIII a. lietuvių rašyboje, — foneminis bei fonetinis. Teoriškai foneminis ir fonetinis principai gali būti traktuojami kaip atskiri, savarankiški, susiję su skirtingais lygmenimis. Tačiau, aprašant šių principų taikymą praktikoje, jų griežčiau atriboti neįmanoma, nes rašyba yra tokia sritis, kurioje fonologijos ir fone- tikos reiškinių sąsaja yra ypač glaudi: tam tikra grafema dažnu atveju gali žymėti ir atitinkamą fonema, ir tos fonemos garsinę realizacija. Todel toliau čia, apibūdinant XVIII a. lietuvių rašybos principus ir jų taikymą, tiedu principai bus jungiami į vieną foneminį — fonetinį principą. Šiuo principu tiek RP, tiek LDK XVIII a. buvo remiama daugeliu atve- jų ir balsių, ir dvibalsių, ir priebalsių rašyba, ypač tuomet, kai jų tarimas autoriui buvo aiškus iš jo gimtosios ar gyvenamosios vietos tarmes. Tačiau tada, kai dėl kokios nors fonemos tarimo autoriui kildavo abejonių arba kai ją realizuojančio garso rašymas dėl nusistovėjusios tradicijos buvo remiamas ki- 103 2 Biržiška Vac. Aleksandrynas II. Čikaga: JAV LB kult. fondas, 1963, 24 Plačiaužr. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a. V.: Mintis, 1967, 42—49. 38 tais principais, foneminis — fonologinis principas nebuvo taikomas arba buvo taikomas nenuosekliai. Be to, foneminio — fonetinio principo daugiau buvo laikomasi LDK, mažiau RP, kur iš seniau rašyboje buvo labiau įsitvirtinę ir kiti principai (morfologinis, etimologinis, diferencinis). — Nesileidziant į detalią visu foneminio — fonetinio principo taikymo atvejų analizę (tai būtų jau specialios grafologinės studijos uždavinys), galima kon- statuoti, kad šiuo principu tiek RP, tiek ir LDK buvo rašomi trumpieji balsiai [i], [e], [u], iš dalies ir [a] (ne po minkštojo priebalsio), dvibalsiai [ie] ir [uo] ir bemaž visi priebalsiai (išskyrus [f], [h], [x] ir skardžiųjų/ dusliųjų sandūros atvejus). Kaip ir ankstesniais amžiais““, kalbamuoju metu nenuosekliausiai fonemi- nis — fonetinis principas buvo taikomas balsio [a, a] rašyme po minkštojo priebalsio. Nereta atvejų, ypač LDK raštuose, kai šioje pozicijoje tas balsis būdavo parašomas ir fonetiškai, t.y. e (te), ir morfologiškai, t.y. a (ia), plg.: praes,]1 pl. duk[aujeme Sp.21,16 ir praes.3 dufauja Péd.61, 31, praes.l pl. payniojemos 7.90.9 ir kloniojamos Péd.34,24, l.sg.m. Jemme PVG 199, 25,25 ir Jame RG 46, praes.3 raike KNT Mat.3,14 ir reikia B! t.p., adv. cje B! Mat.5,23 ir čia KNT Mat.6,21, a.sg.f. ateinance B! / Ap.d.IL5 ir ateinančią KNT'!t.p.... Fi] Panašiai ivairuota ir dvibalsio [ai] rašyme po minkštojo priebalsio, plg.: n.pl.m. akmeney Br.253,27, welney Sp.122.4, senoley Br.218,17, Mokitojey PKr.2,6 ir er[zkiečiay Ped.69,27, pauk[zéiay PKr.4,9, Galwijai DR 24.4, adv. drgfey M5.67,23, Pav.74,7, katrey PKr.31,5, [eney Z 52,Ilir Saldziay Pėd.81,4, d.sg.f. jei KNT Jon II 23. Tačiau tiek RP, tiek LDK raštuose dažniausiai vis dėlto būdavo rašomas balsis [a, a“] fonetiškai (ir tuo atveju, kai neidavo dvibalsio [ai] komponentu). Prūsinėje lietuvių rašomosios kalbos atšakoje galima įžvelgti net tam tikrus tokio rašymo desningumus, būtent: fonetiškai būdavo rašomas po minkštųjų [b'], 1, [dž], Ig']. Gl 1) IV]. 0 [p']. Ir'], (5, Iš'], [v'], (FF, išskyrus a) ia- kamienių veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko kamiengalį ir b) 1a- kamienių vyr. gimines būdvardžių, veikiam. rūšies dalyvių ir įvardžių jis, pats, §is vnsk. naudininka ir inesyvą (įskaitant ir tą atvejį, kai jis eina įvar- džiuotinio būdvardžio komponentu), kurių rašymas rėmėsi jau morfologiniu principu (žr. 8). LDK, kur nebuvo iš seniau susidariusių tvirtesnių rašybos kodifikacijos tradicijų, įžvelgti kokį didesnį dėsningumą balsio [a, a‘] rašyme po-minkstojo priebalsio yra sunkiau. Tačiau ir čia šis balsis buvo fonetiškai rašomas bemaž visais tais atvejais kaip ir RP, tiktai čia jo rašymas labiau įvairavo. Kaip matyti jau ir iš anksčiau pateiktų pavyzdžių, kai kuriuose XVIIIa. LDK ras- tuose (Pėd., Sp, Ž, be to, dar Br, AA, Pav, PKr) fonetiškai būdavo parašomas kartais ir -oft, -yti, -€ti tipo veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko 25 Žr. Palionis J. Cit. veik., 42—43. 26 Pavyzdžių pozicijoje po [m’], iz ’] nepastebėta. 39 kamiengalis -ia: praes.2 pl. Įfprečiojeties Pav.48,23, zičijet t.p.48.25, pra- et.2 sg. abeiotey Pav.47.1, noriejey AA 25.6, Zinojey PKr.2,2, praet.3 kietieje Pav.64,16, [luzije AA 20,19, Zwejoje Ž 59.25... Kaip anksčiau, taip ir XVIII a. foneminiu — fonetiniu principu nebuvo rašomas dvibalsis [au] po minkštojo priebalsio, plg.: adv.comp. Daugiaus HG 324, Didžiaus RG 45, pikczaus OA 22,12. n. sg.f. brangidufi DRr 21,13, i.pl.me. BaudZauninkais t.p.24.32. d. pl. kiaulėms B! Mat.8,30, g.sg. pakaiaus Pav.13.23. praet.I sg. nufidejau Ped 5.16. Kalbejaw U 28. [akiau KNT Mat.24.25... RP šiuo atveju turėjo įtakos kleiniskoji tradicija, įtvirtinta F. Hako ir Pov. Ruigio gramatikų, o LDK — ligtolinė vartosena, kurioje nuo K. Sirvydo laikų buvo įsigalėjęs morfologinis rašymas, užfiksuotas ir 1737 m. anoniminėje gramatikoje. Probleminis dalykas — tai, kiek foneminis — fonetinis principas buvo tai- komas nosinių balsių [a], [e], [i]. [u] rašyboje. Probleminis dėl to, kad jau XVIII a. pirmoje pusėje buvo labai suintensyvėjęs, o gal ir pasibaigęs, šių balsių denazalizacijos procesas®’ ir "nosinės" raidės ne visuomet galėjo žy- meti nosinį balsį: "nosinių" raidžių vartojimas ne vienu atveju tada galėjo kuriose XVIII a. lietuvių kalbos gramatikose randamų pastabų ir didesnio tam tikrų lyčių su "nosinėmis" raidėmis vartosenos reguliarumo, vis dėlto yra pagrindo manyti nosinių balsių rašyba buvus paremtą foneminiu — fonetiniu principu tokiais atvejais: a) žodžio viduryje prieš [s], [š], [ž]: adv. drgfey Mš.67,28, i.sg.m. [Bga,[éin KNT, B!, B? Luk.2,9, a.sg.m. Kąfnį t.p. Jon. 13,26, Rąl/tą t.p., Pov.l.tes. 7,5, n.pl.m. Ząflay AA 903, praes.2 sg. [ugrazini Mš.30,25..., inf. kiefti BS 73,14, Bwe[fti KNT,B*', B? Ap. d.18,21,Br.149,2, g.pl. [kig[tanciu NA 40.9, a.sg.m. Patrefima KNT, B',B* II Pov.l.kor.10,11, inf. ap [ky [ti KNT,B!, B? Luk.23,2, Ap,d.24.2, [ig [ti t.p.1 Pov.1. tes.10,34; b) uždaroje žodžio galūnėje (ypač tam tikrų ivardziy ir veik. rūšies da- lyvių, įskiriant ir įvardžiuotinių pirmąjį komponentą): g.sg. mannęs KNT Mat.16,25, fawes BS 13,6, tawes t.p.13.5, al.sg. [awe [pi KNT, B", B? Mat.11, 12, tawesp BS 137,22... praes.n.sg. [éjas KNT,B*, B® Mat.13.12, [ergas KAB 23,2, turrys PVG 148.7, ateing [is KNT Pov.1.tes.3,11, efq [is t.p. Pov.l.rym. 8,38, praes.n.pl. alkftgjie KNT 5.6, trokfigjic t.p., praet.n.sg. atfidawes Br.21.1, pabaigęs DRr 4.41, fut.n.sg. gydy[es KNT.B!, Mork.3.2...; c) atviroje žodžių galunéje (vardažodžių ir įvardžių vnsk. galininke, taip pat veik.rūšies dalyvių dgsk. vardininke): a.sg.m. butą C 111,25, kartą Br.78, 27, Pwentą C 19.4, wieną KNT Mat.18,6, ką Ž 7,3, tą t.p.7.4, a.sg.f. Tėwifkę PVG 208,4, šdgrę t.p. 254,6, ateinanczę KNT,B*, B? Mat.3,16, a.sg. manne KNT Jon.2,17, tawe t.p. 1,50, [awe PKr 3.25, a.sg.f. Ak; KNT Mat.5.38, a.sg.m. bufenty t.p. 3.7, Jj t.p.17,13, Suny t.p.16,13.... n.pl.m. dirbę DR 27 T Buch mane, kad vakarų aukštaičių tarmeje denazalizacijos procesas pa- sibaiges apie 1700 m., zr. B u ¢c h T. Przyczynek do rozwoju RAR Języka litewskiego — Symbolae linguisticae in honorem Georgi Ku ry to wi cz. Wroclaw — Warszawa — Krakėw: Žali narod. im. Ossolinskich, 1965. 40 4,19, trufinėję t.p., nuleidę KNT Ap.d.27,28, bufą t.p.Mat.26,58...; d) -inti tipo veiksmažodžių kamiengalyje (RP): inf. pabuddįt DRr 3,19, paniekiti PVG 248.5, pafikakit DRr4,23, [weikit’t.p.3,12, wargjt t.p.3,17 fut.3 nujfimįs KNT,B',B? Luk.21,25, cond.3 kaltjtu t.p. Jon.8,16, imper.2 sg. atfimik DRr 9,14, 2pl. atfimjkite PVG 248,5, part.cont.n.sg. fulygįdams t.p.204,2, n.pl. gatw;įdami DRr 3,5... Reguliariau šiose pozicijose "nosinės" raidės buvo vartojamos RP autorių (ypač K. Donelaičio), nereguliariai ir retokai, be to, dažnai ir tautosiliabi- niams dvibalsiams žymėti — LKD raštuose. Jeigu 1737 m. anonimineje gramatikoje nebūtų tokių pastabų, kaip * Vocales a.e.i.u. [i feguatur et cum eis jungatur n, proferuntur ut cancellatae pa/fim" (p.1), " Etiam in participio in eodem modo profertur qué in praefenti Jndicativi, [cilicet per i cancella- tum” (p.48), tuomet apskritai nebūtų pagrindo kalbėti nei apie nazalizuotų balsių buvimą. nei apie foneminio — fonetinio principo taikymą nosiniams balstams žymėti XVIII a. LDK rašomojoje kalboje. Tačiau pacituotos pa- stabos, taip pat dažnokai minėtose pozicijose vartojamos "nosines" raidės leidžia hipotetiškai suponuoti tam tikrą nosinio rezonanso atspindį ir XVIII a. pirmosios puses LDK raštuose, o drauge su juo ir foneminio — foneti- nio nosinių balsių rašymo apraiškas. Tuo tarpu šio amžiaus antroje puseje čia retkarčiais pasitaikančios "nosines" raidės veikiausiai buvo vartojamos iš ankstesnės tradicijos, o atskirais atvejais (ypač skolintiniuose žodžiuose) ir dėl lenkų rašybos įtakos (plg. praes.l sg. ląciju Br.28.25, a.sg. paftepka Ž 7,12, inf. wepiti t.p.22,21, adv. nędznay t.p.28,25). Kad XVIII a. pirmoje pusėje bei viduryje RP kai kuriose iš minėtų pozi- cijų taip pat dar galėjo buti išlikęs nosinis rezonansas ir galėjo būti taikomas ta rezonansą turintiems balsiams žymėti foneminis — fonetinis principas, tai rodo ne tik gana reguliarus (žymiai reguliaresnis negu LDK) "nosinių" raidžių vartojimas, bet ir Pov. Ruigio 1747 m. gramatikos pastaba: ”Ueberhaupt ein ausge [chlo [fenes, aber doch implicite noch vorhandenes n angezeiget. welches mehrentheils vor dem s wegfaellt. und alsdem in der Aus[prache nur etwas als durch die Nafe berithret wird, als: [dkgs fiir fakans"**. Tačiau XVIII a. pabaigoje denalizacijos procesas. matyt, jau buvo pasibaiges ir RP, nes 1791 m. G. Ostermejerio gramatikoje rašoma, kad raidžių q, ¢, 3. 4, bruksnelis rodas iskritusi n ir kad šis brūkšnelis neturįs jokios įtakos tarimui: ” Die Vo- cales a, e, i und u werden oft durchf[trichen, als a, e, i, ų, welcher Strich ein weggeworfenes n anjeigt. Alsdann werden fie, wenn ein Con fonans darauf folgt, es fey in Welcher Sylbe es wolle, etwas gedehnt; [tehen fie aber am Ende ohne folgenden Con fonans, fo hat der Strich in ihre Aus [prache keinen EinfluB, fie lauten fo, als wenn er gar nicht da wéire”??, Taigi foneminio — fonetinio principo taikymas nosiniams balsiams zZymeti XVIII a. tiek RP, tiek ypač LDK buvo labai ribotas ir gana problemiškas. 28 Anfangsgrunde ciner Littaui[chen Grammatik... von Paul Friedrich Ruhag... Konigsberg, 1747, 8. YW Osterme y e r G. Neue Littaursche Grammatik, 4. 41 Gal tik iš specialios visų rašybos atvejų analizės būtų galima bent kiek tiks- liau apibrėžti visus tuos atvejus, kuriais nosinių balsių rašyba buvo remiama foneminiu — fonetiniu ir kuriais jau tradiciniu principu. Labai ribotas XVIII a. buvo foneminio — fonetinio principo taikymas Ir nenosinių ilgųjų balsių rašyboje. LDK ilgieji balsiai tada. kaip ir'anksčiau, grafiškai apskritai nebuvo skiriami nuo trumpųjų, plg.: inf. atsiufty Ž 57.12, cond. 1 sg. bučio Sp.3.14, a. pl.f. krutis Sp.60,12, AA 33.5. prt.n.sg. nuludes Rog 118,8, n.sg.f. papuga Br.86,10. inf. [iuty 43.18.... inf. apfyrykty Mš.34.2, lyty Ž 69.2, n.sg. arklis Sp.621, AA 89.26. a.sg.f. gymyny 7 12.24. n.pl. mokitojey PKr.2.6... Todėl galima kalbėti apie šio principo taikymą tiktai prūsinėje rašomosios kalbos atšakoje. XVIII a. RP raštuose, sekant kleiniškaja tradicija, grafiškai buvo skiria- mas siaurasis [¢] nuo plačiojo [e, e-], taip pat ilgasis [i] nuo trumpojo [i], bet neskiriamas ilgasis [u-] nuo trumpojo [u]. tačiau negalima sakyti, kad tas fo- neminiu — fonetiniu principu paremtas skyrimas (vartojant tradicinius ė ir y rašmenis atitinkamiems ilgiesiems balsiams) ano meto RP rašomosios kalbos vartosenoje būtų buvęs visur nuosekliai išlaikytas. Kaip vėliau matysime, čia: būta nemaža Įįvairavimo Ir visokių nenuoseklumų. Priebalsių rašyboje foneminis — fonetinis principas, kaip jau minėta, bu- vo plačiau taikomas negu balsių: galima sakyti, kad bemaž visada, išsky- rus tik skardžiųjų/dusliųjų sandūros atskirus atvejus, priebalsiai buvo ra- šomi šiuo principu. Tačiau ir pastaraisiais atvejais, ypač LDK, fonemi- nis — fonetinis (tiksliau — fonetinis) principas buvo dažniau išlaikomas, plg.: part.cont.n.sg.m. atlayzdamas PKr.21.6, jauzdamas BS 18.4, melzdamas NA 13.3, wezdamas AA 47,21, n.sg.f. gieyzdama BS 54,19, inf. dirpti Br. 198,22, Sp81.3, pabiekti NA 83,7. ufzmilti Br.232, 28, uždekti Sp.60,30, praa es.3 miekfta BS 113, 13, [prok[fta Mš.63,2, pract.3 adgule Sp.75.9. drapfte Ž 178.17, cond. raščiau BS 158,25, n.sg. mc. knupščiast.p.T2,2, pacay Sp.19.10. warkdienis BS 259.4. wie[zpac 7 236.5... Tačiau kai kuriuose ir LDK raštuo- se čia kartais būdavo parašoma morfologiškai: inf. bęgty KAB 85.27, degty t.p.112,188 užbiegty t.p.6,20, n.pl. rekdami Sp.62,10 ir pan. RP raštuose foneminiu — fonetiniu principu buvo rašomas j (otas) ne tik po [p], [b], bet ir po [m], [v] : g. sg. Lobjo KNT Mat. 19,22, adv. labjaus DRr.23,21, praes.3 [rebja t.p.21,27, pjauja KNT Jon.4,37, praet.3 [pjaude t.p. Mat.26,67, n.sg. Pjutis t.p. Luk. 10,2..., n.pl.mc. Kurmjei DRr.18,16, g.pl. šemjū PVG 72,10. adv. pirmjaufey t.p.72,14, n.pl.mc. Ateiwjei KNT Ap.d.17,21, Liešuwjei t.p.2,3, g.pl.f. Awjū t.p. Mat.7,15, g.pl.mc. Bediewjū DR 23,32, pufgywjū t.p.23,30... Šitoks rašymas prūsinėje rašomosios kalbos atšakoje buvo įsigalėjęs Jau nuo D.Kleino laikų (jo 1653 m. GL buvo aiškiai pažymėtas [j] tarimas minėtose pozicijose)*?. 8. Morfologinis rašybos principas. Šis principas, kurio esmę sudaro vienodas tų pačių morfemų rašymas, XVIII a. lietuvių rašyboje nebuvo taip plačiai taikomas kaip fonologinis — fo- 30 Pirinoji lietuvių kalbos gramatika, 108. 42 netinis. Tai ir suprantama: nuoseklesnis morfologinio principo taikymas rei- kalauja jau daugiau susivaikyti morfeminėje žodžio sandaroje, didesnės ling- vistinės nuovokos, kurios stigo ypač LDK autoriams. ; Bene ryškiausiai atsiskleidžia morfologinis principas dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių sandūros atvejais. Tokiais atvejais šio principo kaip ir anksčiau, taip ir XVIII a. nuosekliau laikytasi RP autorių, kuriems čia nemaža įtakos turėjo kleiniškoji tradicija. D. Kleino gramatikose, neatsižvelgiant į poziciją, paprastai vienodai buvo rašomi priešdėliai ap-, at-, iš-, už-, taip pat žodžių šaknys. besibaigiančios skardžiaisiais priebalsiais [b], [g], išskyrus vieną kita išimtinį atvejį, pvz.: a) praes.l sg. apdull:ftu GL 97, apgalu t.p.140, apžaidžiu t.p. 169, atdarau t.p.170, atgražinu. atžaidžiu t.p., praet.] sg. išgalėjau t.p.68, n.sg. išguldimas t.p., adv. užpernay t.p.135, praes. 1 sg. užpūlineju t.p.129, inf. užfakyti t.p.173, bh) part.cont. dirbdams GL 132, fut.l sg. dirbfu Comp.62 (bet cond.l pl. dirptumbim. dirptume, cond.2 pl. dirptumbit Comp.55, fut.l sg. dirp[u GL 16, Comp.56), inf. augti Comp.109, džaugtis GL 87, n.sg. djaug[mas (ir dj auk[mas) t.p.12?', praes.1 sg. [prog[tu t.p.97. warg[tu t.p.101 ir kt. Nusiziureje į D. Kleina, morfologinio principo šiais atvejais daugiau ar mažiau laikėsi visi XVIII a. RP lietuviškų raštų autoriai. Be to, neretai tas principas būdavo taikomas ir kitiems dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių sandū- ros atvejams, plg.: | a) n.sg. mc. Apdangalas PVG 200,20, inf. apdengt' DR 18.22. ap [kelbti B21 Pov.1.Tit.1,6..., praet.3 atgijo BT Luk.15.24, n.sg.mc. Atgriekawimas OA 19.6...., adv. ifgytinai B'Ez.30.21, inf. ifguinoti t.p. IV Moz.21,49, ifwer#t DRr 28,38..., cond.3 ujdegtu KNT Luk.15.8, praet.3 uždėjo B! IV Moz.26.6, a.pl. uiftatus t.p. 1 Mak. 8.6..., b) adv. apf[ciey KNT Pov.1.Tit.3,6, n.pl. dugdami DRr 22.30, inf. baubti t.p.30,19, imper.2 sg. dirbk KNT Mat.21,28, inf. dZaugtis DRr 10.44, a.sg.mc. Dzaug[mg t.p.29,21, praes.3 gelbti PVG 246.20, g.sg. Gywafciio t.p.316.4, praes.l sg. mégftu KNT Mat.9.13, adv. Pdwyjdjui KNT 11 Jon.1.8.5, g.sg.mc. Walfczaus DRr 24,41, inf. wargt” DR 12,14..., ¢) adv. daug[yk DRr 12,30;27,22, n.sg. draugkalinys B! Pov.1.kol.4,10, draugtarnas t.p.4.7, adv. kasdien DRr 21,18, g.sg.mc. Rugpiučio PVG 439,10, rugpyvė B! Sal.p.25,20... Tendenciją plačiau taikyti morfologinį principą XVIII a. RP raštuose aki- vaizdžiai rodo retkarčiais juose (ypač biblijos vertimuose) pasitaikantis liepia- mosios nuosakos rašymas išlaikant šaknies galo priebalsį [g] prieš priesaginį [k]: imper.2. sg. bėgk KNT Mat.2,13, išwelgk OA 6,20, ne pabugk B'V Moz.1,21, ne wogh KNT Mat.19.18 (// Ne pérjenk t.p.), imper.2 pl. dugkite B! 1 Pov.l.kor. 15.58 (// dukite KNT t.p.), bėgkit t.p.9,24, Džaugkities KNT Mat. 5,12, wengkite t.p.1 Pov.1.kor.6,18 (// wenkite t.p.10,14). Be to, XVIII a. eigoje RP tolydžio vis stiprėjantį polinkį remtis dusliyju/skardziy- 31 Dėl šio daiktavardžio D. Kleinas svyravo: GL iš T atvejų 4 kartus jis parašytas sukio3 —sug. 43 jų sandūroje morfologiniu principu atspindi ankstesniuose bibliniuose teks- tuose fonemiškai — fonetiškai parašytų lyčių keitimas į morfologiškai pa- rašytas. Pavyzdžiui, 1727 m. Naujojo testamento leidime randame dar praes.3 mėkfta I Pov.l.kor.16,2, n.pl.mc. Priešžaftczei Pov.1.efez.1,1,-n.pl.mc. wark[tgje Mat.5..., imper.2 pl. Wenkit I Pov.l.tes., o 1735 ir 1755 leidimuose jau mėg/[ta, Prieša[cžei, warg[tą, wėngkit. Tačiau, antra vertus, negalima sakyti, kad to morfologinio principo vi- sais ligi šiol čia suminėtais dusliųjų/skardžiųjų priebalsių sandūros atvejais XVIII a. RP raštuose buvo griežčiau laikomasi. Kaip matyti jau ir iš pateiktų pavyzdžių, atskirų žodžių lyčių rašymas vis dėlto dar įvairavo. Antai, nors priešdėliai 4š- ir už- dažniau buvo rašomi morfologiniu principu, bet veiks- mažodžių sąngrąžinėse lytyse kartais būdavo parašomi ir fonetiškai: praes.3 if[igd[ta DRr 21,23, praet.3 if fipilde KNT Luk.2,21. if fireifke t.p. Ap.d.19,17, praes.2 sg. iffižoji DRr 16,29..., part. pass. neutr. uffiginta KNT Luk.12.9, part.act.n.sg.me. uffilaidawęs B' II Mak.12,25, imper.2 sg. uffimauk DR 9.27. Šitaip rašyti reikalavo savo 1791 m. gramatikoje ir G. Ostermejeris®?. LDK morfologinis principas XVIII a. buvo retai kada taikomas. Kiek dažniau šiuo principu būdavo parašomi tiktai priešdėliai ap-. at-. iš- ir už-. o kitais atvejais. kaip minėta, buvo rašoma paprastai fonetiškai. Kartais čia pasitaiko fonetiškai parašytų net tokių lyčių, kurias ir šiame krašte tuomet buvo įprasta rašyti morfologiniu principu, pvz.: adv. adzagarey "atbulai" BS 152,15, dauk t.p.53,19, part.cont. Apringdamas NA 57,11, nelaugdamas t.p. 106,22, imper.2 sg. Newog RAB 214,11, ne wog PKr.44,26. Apskritai į XVIII a. pabaigą LDK tolydžio vis labiau buvo nutolstama nuo ir šiaip čia retai taikyto morfologinio principo Ir pereinama prie fonetinės (resp. fonologinės) rašybos. Tai, be kita ko, rodo ir atskirų lyčių palyginimas įvairiuose EP lei- diniuose. Antai ligi 1779 m. evangelijų leidimo imtinai buvo rašoma: cond.l ifmegséia // ifzmmegščia (su g), o 1779, 1790, 1794, 1797 m. leidimuose jau :fzmekšcio (su k). 1794 m. balandžio 30 d. "Lietuvių tautos tarybos" (Rada Narodowa Litewska) atsišaukime taip pat rašoma: n.sg. f. abdinkta At.127,41, inf. acistot t.p.127,33, abznaiminty "paskelbti" t.p.128,51. 9. Diferencinis rašybos principas į Tai principas, pagal kurį grafiškai atskiriamos vienodai ar panašiai taria- mos žodžio formos, tam tikrų žodžių darybinės morfemos, tam tikrų žodžių junginių komponentai. Šis principas XVIII a., kaip ir anksčiau, tebuvo tai- komas tik RP. čia tam reikalui buvo vartojamas stogelio formos diakritinis ženklas, taip pat du įkypi brūkšneliai. Stogelio formos diakritinis ženklas (“) buvo gana reguliariai rašomas lins- niuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnėje, be to, (i)o- ir é- ka- mienių daiktavardžių, būdvardžių ir įvardžių vienaskaitos kilmininke, pvz.: a) g.pl. Begunū "bėglių" PVG 108,24, Burd t.p.61,8, DRr 5,40, dwtejū Bimti B! Jon.ev.21.8, jufū KNT Jon.ev.12.30, Koji t.p. Ap.d.2,35. biaurd Pafzaliū DRr 7,42, mufd B' Sal.ism.2,12, upjū t.p. 11 Moz.7,19, Walgiū 32 Jr. Osterme y er (i. Neue Littauische Grammatik, 191. 44 DR:3,37, wilfokiū B' Moz.8.21.... b) g.sg.f. Aflés DRr 8,5, Dūnės t.p.17,6, did36s B! V Moz.2,10, griefningos Sėklės DM 7.13, Waktés PVG 126,15..., c) g.sg.f. Dwafés KNT Pov.l.rym.8,23. laup[és B! 11 Moz.15,1. feny[tės t.p.1 Moz.48,10, tamfibés t.p.Job.10,21. Tewifkés C 41.24, Wertybės KNT Ap.D;9,1... : Ne visai aišku, ar diferenciniu principu stogelio formos ženklas būdavo rašomas daiktavardžių vienaskaitos kilmininko 1- kamienėje galūnėje. Nekir- čiuotoje galūnėje veikiausiai tas ženklas būdavo pavartojamas pagal (i)o- ir ė- kamienių analogija, bet kirčiuotoje galūnėje jis galėjo žymėti ir kirčio vietą. bei priegaidę, plg.: g.sg. amžiės BT 20.34, |lenk[tičs B! Kron.19,22, Smertiės KNT Ap.d.25,22, Waltiés t.p.27,22... ir akkiés B! V Moz. 32.10, naktiės t.p. 11 Moz.11,4, priefaftiést.p. Esr.10,9, Birdiés t.p. IV Moz.8,27... Sprendžiant iš D. Kleino gramatikų, kuriose nekirčiuotoje :- kamienėje galūnėje paprastai nebuvo rašomas stogelio formos ženklas ( [mérties GL 72, [merties t.p.48“), daugiau pagrindo yra manyti, kad XVIII a. RP raštuose tas ženklas šioje pozicijoje atsirasdavo dėl rašybinės analogijos, o kirčiuotoje galūnėje žymėjo kirtį bei priegaidę. Tiktai rašybine (grafine) analogija ar nesusivaikymu stogelio formos ženk- lo vartosenos taisyklėse galima paaiškinti ir kai kuriuose XVIII a. Prūsų val- džios įsakymuose bei "gromatose" randamas šitaip parašytas lytis: g.sg.m. Lapkritio PVG 70,20, Meto t.p.64,3, paukflėkio "rugpjūčio mėn." t.p.83,3, Jaufio t.p.T6,6, tuk[tanc;é [ekmé Bimto t.p.64,2—3. EE Dviem brūkšneliais (=) kai kuriuose XVIII a. RP raštuose retkarčiais būdavo atskiriamas priešdėlis, ypač jeigu po jo dar eidavo koks nors enkli- tikas ar proklitikas. pvz.: imper.2 sg. ne=mi=dūk DM 45,22, pri=mi=slok t.p.41,13, cond.3 ne=mi=žuddytu KIG* 183,21. Be to, tokiu pat būdu būdavo atskiriami (ypač dažnai to meto kanceliariniuose raštuose). tam tikrų nauja- darinių sudurtiniy žodžių ar atributiniy žodžių junginių komponentai, pPVZ.: a.sg.m. Baudj=Uki (Schaarwerks=Hof) PVG 410.6, Droftt=Peilį (Schnei- de=Me[fer) t.p.411,12, n.sg.f. Pritminimmo=Gromata (Annehmungs=Brief) t.p.414,18, a.sg.m. Ugniés= JPge[[innimo=Dawadq (Feuer=Loech=0rd- nung) t.p.413.26 ir pan. 2 Šitoks darybinių morfemų, sudurtinių žodžių ir atributinių žodžių jungi- nių grafinis skyrimas RP, vergiškai perimtas iš vokiečių rašybos jau anksčiau, XVIII a. turėjo tendenciją tolydžio vis labiau plisti. Tačiau kai kuriems šio amžiaus autoriams, tarp jų ir K. Donelaičiui. toks skyrimas nebuvo būdingas. 10. Tradicinis rašybos principas : i Tai vienas iš universalesnių principų, būdingų daugelio tautų rašybai ve- lesniais kalbos raidos etapais. Be to, tai principas. nereikalaujantis nei di- desnio lingvistinio, nei apskritai filologinio išsilavinimo. nes jo esmę sudaro rašymas taip, kaip buvo rašoma anksčiau, neatsižvelgiant nei { fonetinę ar foneminę kalbos elementų struktūrą, nei į morfeminę žodžio sandarą, nei Į grafinę žodžio formų diferenciaciją. ; XVIII a. lietuvių rašomosios kalbos praktikoje tradicinis principas buvo gana plačiai taikomas, tačiau, kaip ir kiti principai, nevienodu mastu RP ir 45 LDK. Nesileidžiant į detalesnę šio principo taikymo analizę, čia bus paliecia- mi tiktai ryškesnieji juo pagrįstos rašybos atvejai. RP tradicinio rašybos principo taikymo masta XVIII a. daugiausia lėmė autoritetingos D. Kleino gramatikos, kuriose kodifikuotų pagrindinių ortogra- fijos normų to krašto autoriai stengėsi palyginti griežtai laikytis. Kiek labiau įvairuota čia tik tais atvejais, kai ir D. Kleino gramatikose nebūta dides- nio vienodumo. Pavyzdžiui, kaip minėta (1, išn.), D.Kleinas buvo linkęs é rašyti tiktai kirčiuotą, bet prieš jo norą GL (veikiausiai dėl aprobacinės ko- misijos kitokių pažiūrų) pasitaiko ta raidė ir nekirčiuotoje pozicijoje: n.sg.m. ėrytis 37, praet.3 [eké[i 128, inf. [érgétis 153... Tas nevienodumas neretai atsispindi ir XVIII a. RP lietuviškuose raštuose: juose taip pat, ypač pir- moje šio amžiaus pusėje, € dažniausiai rašomas tiktai kirčiuotoje pozicijoje: praet.3 Atėjo BT Mat.3,13, girdėjo B' I Moz.3,8, pradėjo DR 3,22, n.sg.m. Kalėjimas KNT Ap.d.5,1, tiréjas "tyrinėtojas" BT Pov.l.kor.1.20, n.pl.m. Meldėjai KNT Luk.4,23, Kudikėliai OA 13,19, a.pl. plėnis B! Nek.4,2, in.pl. žmonėjJa t.p.111 Moz.19,16..., bet: praet.3 aude B! JJ Moz:35,25, DR 3.13. dare B! I Moz.30,22, mate t.p. Kar.20,41, walde t.p.1 Sam.7.6, n.sg.f. Dailide BT Mork.6,3, galijbe t.p.Mat.6,13, Moterifke KNT Pov.1.rym.7,2, wertybe B' III Moz.27,16. a.pl.f. utteles t.p.11 Moz.8,16... Tačiau amžiaus viduryje bei antroje pusėje pastebima tendencija nesilaikyti D. Kleino dirbtinės taisyklės ir rašyti ė visur, kur jis yra siauras. Šitokia tendencija ypač ryški K. Donelai- čio raštuose, kur gana dėsningai tas rašmuo vartojamas tiek kirčiuotoje, tiek ir nekirčiuotoje pozicijoje, plg.: praet.3 gyrė DR 3.15, lope t.p.4,18, pafikéle t.p.3,33, walgė t.p.4,31, n.sg.f. Saulė t.p.35,38, n.pl.f. Muf[és t.p.3,16, Pelės t.p.3,15, Pramonės t.p.3.3... Is kleiniskosios tradicijos XVIII a. RP autorių buvo perimtas taip pat i tipo dvibalsių rašymas su ygreku (y) prieveiksmiy galuneje ir kai kuriuo- se jungtukuose: adv. abelnay KNT Mat.13.33, akylay t.p.Pov.l.efez.5.15. ap [tingay OA 48,11, baifey DR 31,29, diddey t.p.29,7, mandagey t.p.39,5. [tiprey PVG 101.1, todéley OA 26,10, tuleropay PVG 80/4..., conj. bey DR 3,20, Bl V Moz. 9,21, jey KNT Pov.1.gal.5,15; IV Moz.6,9, jeyb PVG 64.19, ney t.p.V Moz.12,32, OA 6,25; 51,10, kacjey "nors" OA 61,2. Šitoks prie- veiksmių rašymas D. Kleino GL motyvuotas tuo, kad daugelis jy turį kirtį paskutiniame skiemenyje, be to, noru atskirti juos nuo vardų, iš kurių jie esą išvesti"? (taigi vėl turėtas galvoje diferencinis principas). Nors šitokia moty- vacija neturėjo tvirto pagrindo. bet XVII a. RP autoriams ji, matyt, rodėsi „pakankama, todėl ir buvo laikomasi praktikoje kleiniškosios tradicijos. D. Kleino gramatikų įtaka akivaizdžiai matyti ir minkštųjų priebalsių ra- šyboje. Kaip šiose gramatikose, taip ir daugelyje XVIII a. RP raštų minkš- tumo ženklas 4 dažnai nebuvo vartojamas minkštajam priebalsiui žymėti ir prieš užpakalinius balsius [a], [o], [u], pvz.: a) a,sg.f. Baudjawg DR 24,41, n.pl.m. Baudžduninkai t.p.24,32, praes s sg. cįdaufiki t.p.5,22, inf. c3audit’ t.p.27,31, inf. keliauti B*' Kar.11,19, g.sg.m. kardlaus t.p.11 Sam.19,43, 33 Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 9. 46 Aka kiai kisė Aka aa = a.pl.m. niefežas B' Job.15,35..., b) g.sg.m. bufenczo DR 22,37, kélo t.p.V Moz.31,29, praet.3 nef[iléwe t.p.11 Kar.3,3, n.pl.m. jogai t.p.IV Moz.13,34; 28.,38...; c) g.pl. alkunū BT Mork.9,16, biežū B' I Sam.14,8, girru B! III Moz.16,22, karwū t.p.V Moz.7,13 (ir karwjū B* t.p.), Storkoc3žū DR 35,9, Žmėntū "žmonių" PVG 360,3, n.sg.m. dėdžus B' I Sam.10,14, lutas t.p.IV Moz.23,24, fut.3 dd fu B! V Moz. 15,16, eifut.p.2,28, mel[fūs BT Mork.14,32, praes.l sg. turru B* Job.20,2, imper.2 sg. atfdfk OA-53,10... Atskirais atvejais, ypač veiksmažodžių esamojo ir būsimojo laiko 1 asm. galūnėje, minkštinamojo ženklo 4 nevartojimas galėjo atspindėti ir kietą prie- - balsio tarimą, taigi galėjo būti paremtas fonetiniu principu. Tačiau daug daž- niau tas ženklas nebuvo rašomas laikantis D. Kleino gramatikų, kurioms buvo būdingas minkštinamojo ženklo nerašymas 1) po sonorinių [1], [r], [n] tokiose lytyse, kaip n.sg.m. Karalus GL 24, Karalaučius t.p.65, i.sg.m. Karalumi t.p. 160, kėlas t.p.22, i.sg.m. kelu t.p.157, peilu t.p.158..., comp. geraus t.p.26, n.sg.f. keturolika t.p.73, n.sg.m. ketweropas t.p. 75, praes.l sg. durru t.p.91 (bet turiu t.p.106)..., n.pl.f. dėwinos, n.sg.m. malondufis t.p.27, g.pl. moni "žmonių" t.p.52;150..., 2) po afrikatų [č], [dž] tokiose lytyse, kaip n.sg.m. c3artas GL 5, Karalaucjonis t.p.65, adv. cjonai t.p.5, praes.1 sg. [iuncju t.p.--+-- n.sg.m. djaug[mas arba džauk/mas GL 12, n.sg.f. didjaufia t.p.14..., 3) po pučiamųjų [s], [š] tokiose lytyse, kaip fut. 1 sg. bufu GL 122, dūJu t.p.118, eifut.p.122, jinn fu t.p.115, n.pl.f. teifos t.p.43, in.pl.f. teifofa t.p., a.pl.m. waifus t.p. 51, g.sg.m. [z0 79, n.pl.f. Bos t.p., fzefzos t.p.44, g.pl. [Įzūt.p.T9... Tiksliau pasakyti, kuriose iš šių pozicijų minkštinamasis ženklas D. Kleino nebuvo rašomas dėl kieto priebalsių tarimo, dabar nelengva. Tam reikia spe- cialų lingvistinių tyrinėjimų. Tačiau retrospektyvus žvilgsnis į prieškleiniškus RP raštus neteikia patikimų duomenų kietam priebalsių tarimui patvirtinti daugelyje iš čia suminėtų pozicijų. Pavyzdžiui, 1625 m. psalmyne ("P [alteras Dowido"), kurio parengėjas Jonas Rėza (jis, kaip ir D. Kleinas, buvo tilžė- nas), minkštinamasis ženklas i neretai buvo rašomas ir ten, kur D. Kleinas jo nerašė. plg.: fut.l sg. mutjifiu RPs LXXXIX, 24, mello [iu t.p.36, fakkyjfiu CXVI,13, tupifids t.p.XIII,3, uBumokefin t.p.CXVL13..., n.sg.m. Karalius t.p.XCV.3, Lsg.m. Karaliumi XCVIL1, g.pl. Sžmontū t.p.XLV,11. Todėl sunku patiketi, kad per kelias dešimtis metų, praėjusių po J. Rėzos psalmyno pasirodymo, būtų galėjusi įvykti tokiais atvejais priebalsių depalatalizacija. LDK, priešingai negu RP, iš ankstesnės tradicijos minkštumo ženklas 1 buvo rašomas ne tik prieš užpakalinius, bet neretai ir prieš priešakinius balsius, ypač po K, g, pvz.: imper.l pl. ekiem “eikime" Ž 106,18. gidok- iem BŠ 125,13, imper.2 pl. Eykiet KAB 153,7, giedokiet BŠ 46,7, a.sg.f. Kiepure Br.92,15, praes.3 kienéie t.p.105,28, fut.3 kielfes Pav.39,6—7, n.pl.m. Waykiele Br.1,3..., n.pl.f. gientis PKr.? 35,15. adv. gieray Pav.21,11, n.sg.m. Gieras KAB 5,16, i.pl.m. gielZineys BS 415,16, fut.1 pl. gier[ma t.p.306,13, g.sg.f. knigieles KAB 832...(plg. dar: g.sg.f. pigkiolikos Péd. 30,20, Ziemes Ž 16,24, praes.3 Zienklina BS 11,6—7, g.sg.m. Zodzie t.p.43,15...). Sitoks ra- Symas buvo priimtas ir anoniminéje 1737 m. gramatikoje (plg.: praes.l sg. 47 kieykiu 93, kigcziu 92, kiem [zu 94, gieru t.p., gieydziu 96, praet.l sg. regiejaws 107...), kurios normy laikési daugelis ano meto LDK autoriy. Tradiciniu principu buvo paremtas ir priebalsinių rašmenų dvejinimas (ge- minacija), ypač būdingas RP lietuviškiems raštams ir nusižiūrėtas į vokiečių rašybą. Kaip ir anksčiau, XVIII a. po trumpojo balsio čia buvo gana regu- liarial dvejinami b, d, g. p, t, k, I, m, n. r, s. pvz.: n.pl.m. Aebbejei Bl I Moz.9,14, i.pl.f. kabbemis t.p.11 Yo. 20.33. oe 3 atwedde t.p.1 Moz.2,19, adv. diddey DR 29.7, cond.3 reggėlu B! I Moz.2,19, n. pl. Rugge: DR 32,12. v.sg.f. leppunéle B", B? 12.46.1, g.pl. puppū t.p.Ez.4,9, n.sg.m. Bittins DR. n.pl.f. utteles B' T Mas: 8.16. praep. hls DM 24.22, inf. tikkieti C 57,20, i.pl.m. Szillais DR 3.7. 58.111. Drafummg DM 20.23, n.sg.f. Gimminé DR 4,39, adv. [kanney B", pe I Moz.24.53. a. pl.m. winnis t.p.11 Moz.27.19. n.pl.f. durrys t.p.Ez.41,11, g.sg.m. wirralo t.p.Dan.1,12. n.pl.f. Mu[fes DR 3,16, n.sg.m. wiffoks BT Luk.3,5... LDK raštams priebalsinių rašmenų dve- jinimas nebuvo būdingas. Cia retkarčiais būdavo sudvejinamas s, o nelietu- viskos kilmės žodžiuose dar ir m, mn, f: a.sg.f. Effiby KAB 8,17, praes.2 sg. e[ fi Br.2,3 (E[[i BS 200,12), in.pl.f. affabojje KAB 133,25, g.sg.f. Proce] [ies t.p.24,12, n.sg.m. Affierawoimas Pėd.42,9, a.sg.m. a Pav.25,18, n.sg.f. Panna 7 177.24, n.pl.m. Kommumikantay Br.30.15.. : Didžiųjų raidžių rašymas taip pat daugiausia rėmėsi ankstesniąja tradici- ja. RP, kaip ir anksčiau**, sekant vokiečių pavyzdžiu, didžiosiomis raidėmis dažnai buvo rašomi ir bendriniai daiktavardžiai. ypač kanceliarinio stiliaus tekstuose, plg. ištrauką iš 1724 m. "Karaliskos gromatos™ dėl vyžų dėvėji- mo: "Kadda bettaig Pillės abba Edelmonū Padūnei / abba ir kittaip Kelmėnnū Tarnai bey Slujaninkai wyjomis ap fiw ilkę ing baudžiawą eina / ir taip ing Dwarą atteina / abba ing bažnyczią eina / tur Pillininkai / prieg tam ir Edelmonai bey kelmerai / kuriems tie žmones prieina / ujtattai rokunda di” 3° Iš šios ištraukos matyti, kad tuomet, t,v, XVIII a. pirmoje pusėje, dar ne visi daiktavardžiai būdavo rašomi RP didžiosiomis raidėmis. Tačiau į amžiaus vidurį ir ypač jo pabaigoje imta jau nuosekliai grafiškai skirti daiktavardžius nuo kitų kalbos dalių (gana nuosekliai didžiosiomis raidėmis daiktavardžiai rašomi K. Donelaičio “ Metų“ rankraštyje, taip pat daugelyje kanceliarinių ir bažnytinių raštų). Kas kita LDK, kur stipriau veikė lenkų rašybos įtaka: čia (taip pat iš ankstesnės tradicijos) bendriniai daiktavardžiai paprastai buvo rašomi ma- žosiomis raidėmis, išskyrus tam tikrus su religija susijusių sąvokų pavadini- | mus, gautovardžius; honoratyvus (pvz.: fu Aniolas Ž 165,16, g.pl. Apafztalu PKr.? 9, 1-2, g.sg.f. Dwasios Szwelos t.p. = 3, g.pl.m. Lek Z 1,7, g.sg.m. Francuza t. p. V.,, Ju Ponu Diewu Sp.76,4—5, a.sg. Tawi PKr.? 47,11). 34 ES alio nis J.:Lietuviy literatūrinė kalba XVI — XVIII a., 48—49. “ Prūsijos valdžiaigrezmnatos pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstie- crams, V.: Valst. polit. ir moksl. lit. i kla, 1960, 85. 48 Tradicinio rašybos principo , be abejonės, daugiau ar mažiau buvo laiko- masi lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje XVIII a. ir kitais atvejais. Ta- čiau ne visada tai lengva nustatyti, ypač tuomet, kai tas principas anksčiau nenuosekliai taikytas. Pavyzdžiui, dabar sunku pasakyti, kiek buvo remia- masi tradiciniu principu žodžių rašymo drauge ir skyrium atveju, nes čia jau XVI-XVII a. gerokai įvairuota tiek RP, tiek LDK*“. Tą įvairavimą akivaizdžiai iliustruoja neiginio ne rašymas su veiksma- žodžiais. D. Kleino gramatikose šis neiginys dažnai buvo rašomas drauge, bet kartais ir skyrium (plg.: praet.2 sg. negirdėjau GL 162, praet.3 nebuwo t.p.137, nežinnojo t.p.166, cond.3 nepafmdaugtu t.p.154... ir praes.l sg. ne apkenčiu t.p.20, imper.2 sg. ne užmušk t.p.167, ne woki t.p.). XVIII a. RP raštuose pastebimas priešingas reiškinys: ne su veiksmažodžiais dažniau rašomas skyrium, rečiau — drauge, pvz.: praes.3 ne eit BT Mat.18.38, ne galima B! I Moz.44,26, ne jefka OA 64,4, praet.3 ne atbėjo BT Mat.24 „39, ne norėjo DR 17,39, fut. 3 ne paliks BT Luk. 19,44, ne praeis t.p.Mat.5,18, imper.2 sg. ne arb OA 63,21, ne papyk B! 1 Moz. 3, 32..., bet ir: praes.l1 sg. negallu EE 148.8, praes.3 neliftengia DR 14,43, nepažyjių t.p.32,36, praet.2 pl. nenorėjot' t.p.34,13... Dažniau ne skyrium buvo rašomas tuomet ir LDK, kur, kaip anksčiau, tokį rašymą stimuliavo lenkų pavyzdys. Tačiau didesnio vienodumo čia taip pat nematyti: neretai tame pačiame leidinyje ta neiginį . galim arasti parašytą ir drauge; ir skyrium, plg.: ne kiečiami BS 3,13—14 ir NiepaZindamas t.p.28,11=12, ne waykscio AA 16,15 ir nepafifoten t.p.19,6, ne uwozoje Ž 62,3 ir nepraznawoie t.p.5,5, ne weyzieiey Pav.51,1 ir nefkaytey t.p.47,3—4. Taigi tokio įvairavimo atveju apskritai sunku įžvelgti kokį nors rašybos principą. SUTRUMPINIMAI AA — Auksa altorius... 1793 Ap.d. — Apaštalų darbai At. — 1794 m. atsišaukimas B! — Biblia, tai esti Wissa Szwentas Ra[ztas... 1735 B? — Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas... 1755 Br. — Broma Atwerta ing Wiecznasti... 1753 BS — Balsas sirdies... 1726 BT — S. Bitnerio Naujas Testamentas... 1701 C — Catechismus minor, Germanico — Polonico — Litvanico — Lati- nus... 1720 Comp. — Compendium Lituanico—Germanicum... 1654 DM ; — Dawadnas Mokslas apie duszios Iszganimą... 1729 DR — K. Donelaičio raštai, 1977 DRr — K. Donelaičio rankraščiai, 1955 efez. — efeziečiai EP — Ewangelie polskie] 1 litewskie... 1705 ir kt. Esr. — Esra (Esros knygos) ev. — evagelija Ez. = on (biblinis vardas). GL — D. Kleino 1653 m. ”Grammatica Litvanica” 36 jr. Palionis. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., 49. 49 HG — F. Hako 1730 m. " Anhang einer kurtzgefassten Littauischen Grammatik" Job. — Jobo knygos Jon. — Jono evangelija KAB — Knigiale apraszanti brotctwa... 1773 Kar. — Karalių knygos KIG3 — Naujos... pagerintos giesmiu knygos... 1705 KNT — J. Quandto 1727 m. Naujas Testamentas kor. — korintiečiai (Korinto gyventojai) Luk. — | Luko evagelija Mak. — Makabiejy knygos Mat. — Mato evangelija Mork. — Morkaus evagelija Ms. — Metai szweti arba jubileuszas didis... 1776 NA — Nowena szweta Antona... 1775 Neh. — Nehemijo knygos OA — G. Ostermejerio 1775 m. Agenda Pav. — Pawinastis krykscionyszkas... 1781 t Ped. —* Pedelis Miros... 1750 PKr. — Pamokslas Krikséioniszkas... 1726 PKr.? — Pamokslas Kriksciomszkas... 1743 PKr.? — Pamokslas Krikééioniszkas... 1762 Pov.1. — Povilo laiškas PS — K. Sirvydo ”Punkty kazan” (1—1629; 11 — 1644) PVG — Prūsijos valdžios gromatos... 1960 Rog — Rozancius szweciausios Maryos Pannos... 1726 RG — K. Donelaičio ” Rudens gėrybės" rym. — rymiecial (Rymo gyventojai) RPs — J. Rėzos 1625 " Psalteras Dawido" Sal.išm. — Saliamono 1Smin%es knygos Sam. — Samuelio knygos Sp. — Spasabas nabazenstwu... 1771 tes. — tesaliečiai (Tesalijos gyventojai) — Universitas Lingvarum Litvaniae... 1737 Ziwatas Pona yr Diewa musu... 1759 — zydai pec | DIE LITAUISCHE RECHTSCHREIBUNG IM XVIII Jh. Zusammenfassung Der Artikel behandelt das graphische und orthographische System des Litauis- chen im XVIII Jh. Auf Grund der Analyse der wichtigsten litauischen Sprash- denkmaler (Bibeliibersetzungen, Gesangbuicher, Grammatiken und belletristischer Texte) sind folgende Schlussfolg: angen gezogen: 1) in Ostpreussen wurde im Laufe des ganzen Jahrhunderts das in den Grammatiken von Daniel Klein befindliche (etwas modifizierte) Alphabet gebraucht; 2) in Grosslitauen hatte die weitere Ver- breitung in den Schriften von Konstantinas Sirvydas gebrauchtes Alphabet; 3) in den Grammatiken des Jahrhunderts (besonders in der Grammatik von Gotfried Os- termeyer) wurden manche graphische und orthographische Fragen auch theoretisch besprochen; 4) das Hauptprinzip der Orthographie war damals die phonologische- phonetische Schreibung, auflerdem fand Verwendung auch morphologische, tradi- tionelle und distinktive. Schreibung; 5) in Ostpreussen hatte Einfluss auf die litaui- sche Rechtschreibung die deutsche, in Grosslitauen — die polnische Orthographie. 50