Afrikatų „č“, „dž“ raida kaltinėniškių šnektoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Sigita JANKAUSKAITĖ AFRIKATŲ č, dž RAIDA KALTINĖNIŠKIŲ ŠNEKTOJE Bendrinės kalbos afrikatos č, dž daugelyje žemaičių šnektų prieš galūnę atliepiamos t<*tja, d<*dja. Toks tarimas įsigalėjęs prieš *ā. Tą trumpąjį a po joto žemaičiai suprešakino ir pavertė e dar prieš afrikatų atsiradimą (Zinkevičius 1966: 141). D. Poškos “Raštuose” afrikatų nėra prieš ā, *ā, *ān, *ān, pvz., pauksztey, meldenos, norintem, szirde, pate. Vadinasi, XIX a. pradžioje, kai dar nebuvo bendrinės kalbos įtakos t>*tj, d<*dj vartojimas pietryčių dünininkų patarmėje, matyt, buvo desningesnis (Grinaveckis 1973: 291). V. Grinaveckis yra nustatęs, jog S. Stanevičiaus dainose (Viduklė), S. M. Slavocinškio (Nemakščiai), S. Valiūno (Raseiniai) raštuose afrikatos nevartojamos tik prieš galūnės trumpąjį -a (Grinaveckis 1973: 291). Pagal V. Grinaveckį, pietų žemaičių vakarinės šnektos neturi afrikatų prieš ā ir *a, *ān, *ān, taip pat ir vidurio žemaičiai (Telšiai, Žarėnai, Nevarėnai, Luokė, Rietavas, Tverai, Varniai, Pavandenė, Laukuva, Kaltinėnai, Šilalė, Kvedarna, Švėkšna, Gardumas), pvz., m’ē·d’ē·<*m e-djā (~mēdžio), s o p ā t’ē<*p a t’ā (~su pačia) ir t.t. E. Vitkauskas, tyrinėjęs S. Stanevičiaus raštų kalbą, užrašytą vidukliškių šnektą, užfiksavo afrikatų č, dž nebuvimą prieš e, ei (<*ia, *iai): p a n t e y (~pánčiai), r u p e s t e i (~rūpesčiai), Ž e m a y t e y (~žemaičiai), p a u k s z t ę m s (~paúkščiams), d i d e m (~didžiám), s t a t s (~stačias), n u p u t (~nūpučia), p r a l e i d (~pralėidžia) ir t.t. (Vitkauskas 1992: 55). Vadinasi, XIX a. antrojoje pusėje Viduklės-Nemakščių šnektoje afrikatų č, dž atliepimas t, d dar buvo nepakitęs, o dabar, V. Vitkausko teigimu, šis dėsnis labai apnykęs, nes užfiksuotas toks tarimas: p ā.ū. k š’ č’ e i, g a i d ž’ē.; s p ā. u d ž’ (Vitkauskas 1992: 59). P. Jonikas pastebėjo ir pavyzdžiais įrodė, jog jau XX a. pradžioje Pagramančio šnektos plote junginių *dj, *tj atliepimas buvo gerokai apmišęs, pvz., s u d’ i-d’ ž’ ē n’ j e // d’ i d’ ē. n’ j e “su didžiąja”, k a r’ t’ š’ ē. n’ s’ e s // k a r t’ ē n’ s’ e s “karčiąsias” (Jonikas 1939: 24). Kaltinėniškių šnektoje afrikatų č, dž atliepimas t, d prieš galūnę senųjų žmonių dar dažnai yra išlaikomas. Šioje šnektoje daiktavardžių daugiskaitos vardininko, naudininko ir įnagininko formose dažnai afrikatų nebūna, pvz., j á. u t’ e, j á. u t e m s, j á. u t’ e. s (~jaučiai, jaučiams, jaučiais), g a i d’ ē., g a i d’ ē. m s, g a i d’ ē. s (~gaidžiai, gaidžiams, gaidžiais), m’ ē. d’ e. (~medžiai), m’ ē. d’ e m’ s (~medžiams), m’ ē. d’ e. s (~medžiais), p ā. ū. k š’ t’ e. (~paukščiai), p ā. ū. k š’ t’ e m s (~paukščiams), p ā. ū. k š’ t’ e s (~paukščiais). Jaunesniosios kartos atstovai šalia minėtųjų pavyzdžių dėl bendrinės kalbos įtakos neretai pasako analogiškus žodžius su afrikatomis, pvz., j á. u č’ e m s (~jaučiams), m’ ē. d’ ž’ e m s (~medžiams), g a i d’ ž’ ē. s (~gaidžiais). 206 Be afrikatos č kaltinėniškiai taria jó- kamieno žodžių su galūne -ias vienaskaitos vardininką, pvz., t’r’èc (~trėčias), stāč (~stãčias), p’íesc (~pėščias). Dėsningai t, d vietoj bendrinės kalbos afrikatų č, dž kaltinėniškiai vartoja ir būdvardiniuose prieveiksmiuose, pvz., stāt’t’e· (~stãčiai), skrād’d’e· (~skradžiai), grā.ū. d’e· (~graūdžiai). Kaltinėniškių šnektoje, kaip ir didesnėje žemaičių tarmės dalyje, jó-kamieno veiksmažodžiai perėję į ō-kamieną, pvz., áud (~áudžia), gā.ū.d (~gaūdžia), k ē.n. tam (~kenčiam), s’ūñtam (~siunčiam), l’é·idat (~lėidžiat), sná·udat (~snaūdžiat). Z. Zinkevičius teigia, jog netekę nekirčiuotos III asmens galūnės trumpojo balsio, žemaičiai ia- ir a- kamienų formas suplakė, plg. á.ud (“áudžia”) ir v’é.rd (~vérda). “Dėl to ilgainiui jie perdirbo visą ia kamieno asmenavimą, įsivesdami ā kamieno galūnes” (Zinkevičius 1966: 142). Kaltinėniškių šnektoje t, d vietoj bendrinės kalbos č, dž -jó-kamieno vard žodžių vienaskaitos kilmininke ir ia- kamieno vardažodžių daugiskaitos vardininke, pvz., já.ut’į (~jaučio), pā.u.kš’t’i (~paukščio), ā.ū.kš’t’i (~aukščio), mē·d’i (~medžio), gā.i.d’i (~gaidžio), pā·t’es (~pačios), mā.r’.t’es (~marčios), skā.u.d’es (~skaudžios). Vis dėlto atrodo, jog su afrikatomis č, dž labiau linkstamas vartoti jā-kamieno žodžių daugiskaitos vardininkas, nes šalia minėtų formų pā·t’e·s, mā.r’.t’es, skā.u.d’es dažniau pasitaiko formos su afrikatomis: pā·č’e·s, mā.r’.č’e·s, skā.u.d’ž’e·s. Kaltinėniškių šnektoje afrikatas visada išlaiko skoliniai, pvz., bažn’í·č’e (~bažnyčia), česnāks (~česnãkas). Afrikatos visada tariamos ju-kamieno daiktavardžiuose, pvz., sùkč’ùs (~sùkčius), rā·č’ùs (~rāčius), pē·č’ùs (~pėčius), taip pat priesaginiuose daiktavardžiuose, pvz., barzdù.ō.č’ùs (~barzdõčius), kar’š’ī.n.č’ùs (~karšínčius). Žodžiuose, kuriuose afrikatos eina ne prieš galūnę, jos taipogi išlaikomos, pvz., d’ž’a.ū.k.smas (~džiaugsmas), pā·n’č’uot’į (~pánčioti). Garsiažodžiuose kaltinėniškiai irgi taria afrikatas, pvz., č’ā.ud’ie’t’į (~čiūdėti), č’i.r’.škals (~čiirškalas), čā.iž’įt’į (~čaižyti), d’ž’e.r’.kš’t’į (~džeržkti). Taigi kaltinėniškių šnektoje t<*tj, d<*dj vietoj bendrinės kalbos afrikatų č, dž prieš žodžio galo *ā ir *ā dar gana sistemingai išlaikoma, ypač senosios kartos atstovų šnektoje. Jaunesnioji karta minėtoje pozicijoje jau dažniau taria afrikatas č, dž. Vadinasi, kaltinėniškių šnektoje, kaip ir daugumoje paribio šnektų, minėtasis afrikatų dėsnis yra nykstantis. LITERATŪRA G r i n a v e c k i s V. 1986: Pietų žemaičių tekstai 2, Varniškiai, Vilnius. G r i n a v e c k i s V. 1973: Žemaičių tarmių istorija (fonetika), Vilnius: Mintis. J o n i k a s P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas. LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982. V i t k a u s k a s V. 1992: Simono Stanevičiaus raštų kalba ir vidukliškių praradimai. – Aitvarai 3, 55–59. 207 Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. EVOLUTION OF THE AFRICATES č, dž IN THE DIALECT OF THE KALTINĖNAI REGION Summary The africates č, dž in standard Lithuanian are pronounced as t<*tja, d<*dja before the endings *a, *a in a number of the Samogitian dialects. The famous modern scientists V. Grinaveckis, P. Jonikas, V. Vitkauskas, Z. Zinkevičius and others have described the existence of this law within the nineteenth and the twentieth centuries. It has been observed that at the beginning of the twentieth century the above law of affricates started losing its stingency. Only the representatives of older generation speaking the dialect of the Kaltin enai region pronounce t<*t′jā, *t′jā, d<*djā, *djā before the endings *a, *a instead of the general language affricates č, dž while representatives of younger generation quite often pronounce the affricates č, dž in the same position. Consequently, the above law of affricates in the dialect of the Kaltin enai region as well as in the majority of marginal dialects has become more flexible. 208