scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Enklitinių veiksmažodžių formų „mi“, „ti“ vartojimas kai kuriose pietų žemaičių šnektose

Adelė Judeikienė

Full text

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Adelė JUDEIKIENĖ USO DE FORMAS VERBALES ENCLÍTICAS mi, ti EN ALGUNAS HABLAS SAMOGITIAS MERIDIONALES* El objetivo de este artículo es detenerse, aunque sea brevemente, en un fenómeno lingüístico muy antiguo e interesante: el uso de las formas enclíticas de los verbos mi, ti. Este fenómeno ya ha sido analizado en sus estudios dialectales por el profesor V. Grinaveckis (Grinaveckis 1960: 41–110), A. Salys (Salys, 1992: 337) y el profesor Z. Zinkevičius (Zinkevičius 1966). En los tomos del LKŽ también se ofrecen numerosos ejemplos de este tipo, tomados de K. Sirvydas, M. Daukša, J. Bretkūnas y otros autores de nuestros escritos antiguos. También se interesaron por este antiguo fenómeno de nuestra lengua lingüistas de otros países: el alemán S. Hermanas (Hermann 1926: 15) y el noruego Ch. S. Stangas (Stang 1966: 253–254). Se creía que las formas verbales enclíticas habían desaparecido por completo. Hay que objetar a esto: todavía las usan los hablantes mayores del dialecto samogitio meridional (dūnininkai). Es cierto que los más jóvenes, aunque conocen bien su dialecto, ya desconocen por completo esas formas. Se pretende profundizar un poco más en las expresiones con estas formas enclíticas conservadas, que aparecen en escritos antiguos, están registradas en el fichero del Diccionario o se han oído en los dialectos. Se considera que las formas enclíticas surgieron de la combinación de un verbo + un pronombre personal. Como ese pronombre, al adherirse al verbo acentuado, quedaba átono, fue cambiando al acortarse: de mun surgió mi, y de tau, ti. También podrían demostrarlo los ejemplos de los escritos antiguos: dokly duomi SD 72 “te doy el tributo”, afch iemus dūmi ambina giwenima BP II 83 “Les doy vida eterna”, galwa sawa dūmi ūbu awis mana BP II 74 “Doy mi cabeza por mis ovejas”, dūkem nauie tikra Dwaje BP II 301 “Dame (da mi) un espíritu nuevo y verdadero”, padūmi ing twirtas rakas tawos βweczeusios meiles DK 180–181 “Me pongo en las firmes manos de tu amor santísimo”. También encontraremos ejemplos de este tipo en los trabajos de nuestros lingüistas. Hay bastantes en los escritos de J. Jablonskis: duokiam (duokia + mi, es decir, duokiam) un trozo de pan Ky (J. Jabl), calla, niño, enseguida te daré pan (te daré) (J.Jabl 1957: 256), después también me mostró su rostro (me mostró), me duelen los dientes, me duelen los dientes * Agradezco sinceramente al profesor asociado, doctor V. Vitkauskas, el tema propuesto y la ayuda prestada para escribir este breve artículo (la elaboración del mapa y la normalización de la transcripción). 201 (me duele, me pica) (J. Jabl 1957: 255–256). Profesoriaus Z. Zinkevičiaus teigimu (Zinkevičius 1966: 300), keletas panašių pavyzdžių yra pateikta K. Jauniaus Lietuvių kalbos gramatikoje. Galima būtų paminėti tokius sakinius: suspauskiam (= suspauskim) galvelę “сожми мне головушку”, dantį skaudam “у меня болит зуб”, ar dantį skaudat? (= skauda tau) “болит у тебя зуб?”, tylėk, ryškė paimsiuot (= paimsiu tau) “молчи, возьму тебе розгу”(Zinkevičius 1966: 300–301). F. Kuršaičio manymu (KGr 1876: 299), tokios formos Prūsų lietuviams buvo žinomos iš senųjų giesmynų, o gyvojoje kalboje beveik nebevartojamos. Vis dėlto pietų žemaičiai varniškiai, laukuv iškiai, kvėdarniškiai, švėkšniškiai, žvingiškiai, pajūriškiai ir kiti seni tų kraštų žmonės dar kartais pasako būsimojo laiko I asmens formas su priaugusiu t (< ti) arba gretutines (esam. I asm.) formas, net prie veik. rūšies dalyvio prideda tą -t (< ti) (bovâu os'ek'ėšos'ít “buvau užsikišusi”, bova žad'iejøs'it “buvai žadėjusi”). Tai netekęs reikšmės datyvas. El prof. V. Grinaveckis afirma que en su dialecto (en la zona de Laukuva) los verbos de futuro del modo indicativo suelen pronunciarse con t al final de las terminaciones de primera y segunda persona, y presenta las siguientes oraciones: d'ėrpsūt špuok'ė.n'ę ~ dirbsuot špok inę «construiré una caja para pájaros»; asût nòmin ~ eisuot numien «iré a casa»; važ'úsūt i š'el'al'ę ~ važiuosuot («iré») a Šilalė; v'ėrsūt v'ėč'er'ė pōtra ~ virsuot («cocinaré») gachas para la cena; ar ės'it' i jėž'era «¿o irás al lago?»; a dūs'it mon p'itos ~ ar duosyt («darás») mun pietus; je jės'it, gàus'it ~ jei esyt («eres»), gausyt («obtendrás») (Grinaveckis 1960: 109). La primera persona del futuro con la terminación t se usa con más frecuencia que la segunda. A veces t también se pronuncia al final de otras formas verbales, por ejemplo: ož'b'l'õskas bov'âu os'ę k'ėšos'ít ~ detrás de la blusa («blusita») me había metido ⟦nosinę⟧ («el pañuelo nasal») (Grinaveckis 1960: 109). Se supone que las terminaciones t de los verbos mencionados son un vestigio del dativo del pronombre enclítico ti («a ti»). Al perder su significado, ti se fusionó con la primera persona del verbo y pasó a considerarse una terminación. Más adelante, por analogía con la primera persona, t empezó a añadirse también a las terminaciones verbales de segunda persona. A veces, según los datos de que dispongo, también se añade a otras formas verbales. A menudo se ha fusionado con la terminación verbal de la primera persona del presente; en ocasiones incluso se ha incorporado a las terminaciones de los participios. Todo ello podría quedar demostrado también por los ejemplos que he recogido y por otros anotados en dialectos vecinos de los samogitios; algunos proceden del fichero del LKŽ y otros fueron anotados por el dr. V. Vitkauskas. He aquí los ejemplos: būsūt naž'ėnos nuv'erc'au jūkās Pj (LKŽ K) «būsuot sin saberlo: lo derribé en broma»; kon dar'īs'it Šv «¿qué harás?»; kon p'ėrks'it torgū Šv «¿qué comprarás en el mercado?»; mos'iet tor'ies'it t'ik p'ėn'ingu, ka tūok'os dal'ik'os p'ėrkal'ūoje Šv (LKŽ K) «seguramente tendrás tanto dinero para comprar cosas así»; ka to l'ie ks'it pro dor'ės Grdm «que salgas disparado por la puerta»; kaž'ė ar aš tau it'ėksūt Šv «¿quién sabe si te gustaré?»; dā nū galvùos tabl'ieč'o tòruūt Kv (LKŽ K) «todavía tendré pastillas para el dolor de cabeza»; làukūt làukūt, vọ ànūo jau nàb'ie (muerto) Šv «esperar, esperar» 202 Mapa de la distribución de las formas verbales mi, ti en los samogitios meridionales (dūnininkai) Lista de localidades de las que se recopiló material 286 – Judrėnai (distrito de Klaipėda) 288 – Kvėdarna (distrito de Šilalė) 254 – Laukuva (distrito de Šilalė) 322 – Pajūris (distrito de Šilalė) 289 – Šiauduva (distrito de Šilalė) 323 – Šilalė 285 – Švėkšna (distrito de Šilalė) 321 – Tenэнiai (distrito de Šilalė) 356 – Vainutas (distrito de Šilalė) 357 – Žvingiai (distrito de Šilalė) 203 «… arar, y aquel ya no está»; išp’ėrso, ę žęnuosit Jdr (LKŽ K) «desollaré (la piel), y lo sabréis»; tòriūt m’iž’o, kv’ičiū Šv «tener cebada, trigo»; važ’usūt i t’orgo Šv «iré al mercado»; ašūt pas raibę Šv «iré a casa de Raibis»; tujau b’ėnksūt s’ūt’ę Grdm «enseguida empezaré a coser»; at’ędūk, k’on bovà žad’ėjosiŧ Lkv (LKŽ K) «devuelve lo que habías prometido»; aš in’ėšūt Žv (LKŽ K) «yo lo meteré»; kan aš ęš juo išv’ėrsūt (de esa bebida), aš paval’g’os’ę ęso Tn (LKŽ K) «qué voy a sacar de él, si ya he comido»; ànà mòn bòva s’èn’ė žad’ėjosiŧ Lkv (LKŽ K) «ella me lo había prometido hace mucho»; je nežad’insūt, m’on’ę k’ėks Vn (LKŽ K) «si no la despierto, me maldecirá»; buoc’parnašos’it iš sošiedo (el tubo) Šv «lo habría traído de los vecinos»; gal nabràšūt – važ’ūjo i l’ęgūon’ęn’ę Kv «quizá no lo llevaré; voy al hospital»; lišk lišk, kol uodega įkišyt Šv (LKŽ XVII 469). Como muestran los ejemplos, la terminación enclítica se usa no solo con verbos en futuro. Formas verbales como tòriūt, l’àukūt y otras semejantes muestran que los verbos en presente, e incluso los participios, llevan terminaciones enclíticas. Se supone que los enclíticos mi, ti, tras perder su significado original, comenzaron a añadirse a otras formas verbales. A partir de los datos lingüísticos disponibles, puede concluirse que se trata de un fenómeno lingüístico muy antiguo y en vías de desaparición, aunque ciertamente importante para la lingüística y que todavía pervive en el habla de los ancianos. Basándose en los ejemplos presentados, el mapa muestra los límites del uso de este fenómeno: al oeste, pasan por Ramučiai - Inkakliai y por el borde occidental de Skomantai; al norte, por Pežaičiai - Petraitiai - Judrėnai y el borde meridional de Šiūraičiai; al este, por Požerė y los bordes oriental y meridional de Šilalė; y al sur, por Žvingiai - Bikavėnai - Gorainiai, hasta volver a Ramučiai. BIBLIOGRAFÍA Y FUENTES BP II – Postilla tatái esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Evangelin... Per J a n a B r e t-k u n a... Karaliaucziuie... 1591. Partes I y II. DK – Catecismo o doctrina obligatoria para todo cristiano. Escrito por D. Iakvba Ledesma, teólogo de la Compañía de Jesús. Traducido del polaco al lituano por el canónigo de Žemaitija M i k a ł o j u D a u g s z a. Impreso en Vilna... 1595. G r i n a v e c k i s V. 1960: Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida. – VVPI Mokslo darbai, Lietuvių kalba ir literatūra 11, 41–110. G r i n a v e c k i s V. 1957: Šiaurės vakarų dünininkų tarmių vokalizmas. Balsiai a, e. – VVPI Mokslo darbai 3, 161–174. H e r m a n n S. 1926: Litauische Studien, Berlín. J.Jabl – J a b l o n s k i s J. Rinktiniai raštai 1, Vilna: Editorial Estatal de Literatura Política y Científica, 1957. J o n i k a s P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. KGr – Gramática de la lengua lituana de F r i e d r i c h K u r s c h a t, Halle a. S., 1876. LKŽ I–II – Diccionario de la lengua lituana 1, Vilna, 1941; 2, Kaunas: Editorial Estatal de Enciclopedias, Diccionarios y Literatura Científica, 1947. LKŽ XVII – Diccionario de la lengua lituana 17, Vilna: Editorial de Ciencia y Enciclopedias, 1996. 204 LKŽ K – fichero del «Diccionario de la lengua lituana». Salvys A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. SD – Sirvydas K. 1713: Dictionarium trium linguarum, In usum Studiosae Iuventutis. Avctore... Constantino Szyrw id... Qwinta editio... Vilnae... M DCC XIII... (žodyno penktasis leidimas). Stang Ch. S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo [ir kt.]. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. USO DE LAS FORMAS VERBALES ENCLÍTICAS mi, ti EN ALGUNOS DIALECTOS DEL SAMOGITIO MERIDIONAL Resumen El artículo analiza un fenómeno muy antiguo de la lengua lituana: las formas verbales enclíticas mi, ti y su uso en escritos antiguos y en el dialecto samogitio meridional (dūnininkai). Se adjunta un mapa que indica la distribución de estas formas. 205