Enklitinių veiksmažodžių formų „mi“, „ti“ vartojimas kai kuriose pietų žemaičių šnektose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Adelė JUDEIKIENĖ ENKLITINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ FORMŲ mi, ti VARTOJIMAS KAI KURIOSE PIETŲ ŽEMAIČIŲ ŠNEKTOSE* Šio straipsnio tikslas – bent trumpai sustoti ties labai senu ir įdomiu kalbos reiškiniu – veiksmažodžių enklitinių formų mi, ti, vartojimu. Tą reiškinį jau yra analizavę savo tarminiuose darbuose prof. V. Grinaveckis (Grinaveckis 1960: 41–110), A. Salys (Salys, 1992: 337) ir prof. Z. Zinkevičius (Zinkevičius 1966). Nemaža tokių pavyzdžių, paimtų iš K. Sirvydo, M. Daukšos, J. Bretkūno bei kitų mūsų senųjų raštų autorių, pateikta ir LKŽ tomuose. Šiuo senu mūsų kalbos reiškiniu taip pat domėjosi ir kitų šalių kalbininkai – vokiečių S. Hermanas (Hermann 1926: 15) bei norvegas Ch. S. Stangas (Stang 1966: 253–254). Buvo manoma, kad veiksmažodžių enklitinės formos dabar jau visiškai išnykusios. Tam reikia paprieštarauti: jas dar vartoja senieji pietų žemaičių (dūnininkų) tarmės atstovai. Tiesa, jaunesnieji, nors ir gerai mokantys savo tarmę, tų formų jau visiškai nežino. Norima dar bent kiek įsigilinti į senuosiuose raštuose pateiktus arba Žodyno kartotekoje užrašytus bei tarmėse išgirstus pasakymus su šiomis išlikusiomis enklitikų formomis. Manoma, kad enklitinės formos atsiradusios iš veiksmažodžio + asmeninio įvardžio. Kadangi tas įvardis, prisišliejęs prie kirčiuoto veiksmažodžio, buvo nekirčiuotas, tai jis trumpėdamas keitėsi: iš mun atsirado mi, iš tau – ti. Tai taip pat galėtų įrodyti ir pavyzdžiai iš senųjų raštų: dokly duomi SD 72 “duoklę duomi”, afch iemus dūmi ambina giwenima BP II 83 “Aš jiemus duomi amžiną gyvenimą”, galwa sawa dūmi ūbu awis mana BP II 74 “Galvą savo duomi užu avis mano”, dūkem nauie tikra Dwaje BP II 301 “Duokem (duok mi) naują tikrą dvasią”, padūmi ing twirtas rakas tawos βweczeusios meiles DK 180–181 “Paduomi į tvirtas rankas tavos švenčiausios meilės”. Tokiu pavyzdžių rasime ir mūsų kalbininkų darbuose. Nemažai jų esama ir J.Jablonskio raštuose: duokiam (duokia + mi, t.y. duokiam) duonos kasnelį Ky (J. Jabl), tylėk, vaikeli, tuoj duonelės duosiut (duosiu tau) (J.Jabl 1957: 256), paskum ir savo veidą pamirodė (parodė man), dantį svembiam, dantį geliam * Nuשirdžiai dėkoju doc. dr. V.Vitkauskui už pasiūlytą temą bei pagalbą rašant straipsnelį (žemėlapio sudarymą ir transkripcijos sutvarkymą). 201 (svembia man, gelia man) (J. Jabl 1957: 255–256). Profesoriaus Z. Zinkevičiaus teigimu (Zinkevičius 1966: 300), keletas panašių pavyzdžių yra pateikta K. Jauniaus Lietuvių kalbos gramatikoje. Galima būtų paminėti tokius sakinius: suspauskiam (= suspauskim) galvelę “сожми мне головушку”, dantį skaudam “у меня болит зуб”, ar dantį skaudat? (= skauda tau) “болит у тебя зуб?”, tylėk, ryškė paimsiuot (= paimsiu tau) “молчи, возьму тебе розгу”(Zinkevičius 1966: 300–301). F. Kuršaičio manymu (KGr 1876: 299), tokios formos Prūsų lietuviams buvo žinomos iš senųjų giesmynų, o gyvojoje kalboje beveik nebevartojamos. Vis dėlto pietų žemaičiai varniškiai, laukuv iškiai, kvėdarniškiai, švėkšniškiai, žvingiškiai, pajūriškiai ir kiti seni tų kraštų žmonės dar kartais pasako būsimojo laiko I asmens formas su priaugusiu t (< ti) arba gretutines (esam. I asm.) formas, net prie veik. rūšies dalyvio prideda tą -t (< ti) (bovâu os'ek'ėšos'ít “buvau užsikišusi”, bova žad'iejøs'it “buvai žadėjusi”). Tai netekęs reikšmės datyvas. Prof. V. Grinaveckis teigia, kad jo tarmėje (apie Laukuvą) tiesioginės nuosakos būsimojo laiko veiksmažodžiai I ir II asmenų galūnėse dažnai tariami su t gale, ir pateikiami tokie sakiniai: d'ėrpsūt špuok'ė.n'ę ~ dirbsuot špok inę “dirbsiu inkilą”; asût nòmin ~ eisuot numien “eisiu namo”; važ'úsūt i š'el'al'ę ~ važiuosuot (“važiuosiu”) į Šilalę; v'ėrsūt v'ėč'er'ė pōtra ~ virsuot (“virsiu”) večerei putra; ar ės'it' i jėž'era “ar eisyt (“eisi”) į ežerą”; a dūs'it mon p'itos ~ ar duosyt (“duosi”) mun pietus; je jės'it, gàus'it ~ jei esyt (“esi”), gausyt (“gausi”) (Grinaveckis 1960: 109). Pirmasis būsimojo laiko asmuo su galūne t vartojamas dažniau negu antrasis. Kartais t tariamas ir kitų veiksmažodžio formų gale, pvz.: ož'b'l'õskas bov'âu os'ę k'ėšos'ít ~ už bliuskos (“palaidinukės”) buvau užsikišusyt [nosinę] (Grinaveckis 1960: 109). Manoma, kad minėtų veiksmažodžių galūnės t yra enklitinio įvardžio ti (tau) naudininko liekana. Nustojęs savo reikšmės, ti suaugo su veiksmažodžio I asmeniu ir imtas laikyti galūne. Vėliau t pagal pirmojo asmens analogiją imta dėti ir prie antrojo asmens veiksmažodžių galūnių. Kartais, mano turimais duomenimis, jis pridedamas ir prie kitų veiksmažodžio formų. Dažnai jis būna suaugęs su esamojo laiko pirmojo asmens veiksmažodžių galūne, pasitaiko, kad būna priaugęs netgi prie dalyvių galūnių. Visa tai galėtų įrodyti ir mano bei iš kitų gretimų žemaičių tarmių užrašyti pavyzdžiai, (dalis jų paimta iš LKŽ kartotekos, kita dalis jų užrašyta dr. V.Vitkausko). Štai jie: būsūt naž'ėnos nuv'erc'au jūkās Pj (LKŽ K) “būsuot nežinąs – nuverčiau juokais”; kon dar'īs'it Šv “ką darysyt?”; kon p'ėrks'it torgū Šv “ką pirksyt turguo?”; mos'iet tor'ies'it t'ik p'ėn'ingu, ka tūok'os dal'ik'os p'ėrkal'ūoje Šv (LKŽ K) “turbūt turėsyti tiek pinigų, kad tokius dalykus pirklioji?”; ka to l'ie ks'it pro dor'ės Grdm “kad tu lėksyt pro duris”; kaž'ė ar aš tau it'ėksūt Šv “kažin ar aš tau įtiksuot?”; dā nū galvùos tabl'ieč'o tòruūt Kv (LKŽ K) “dar nuo galvos tablečių turuot”; làukūt làukūt, vọ ànūo jau nàb'ie (miręs) Šv “laukout 202 Veiksmažodžių formų mi, ti paplitimo žemėlapis pietų žemaičiuose (dūnininkai) Gyvenamųjų vietų, iš kurių rinkta medžiaga, sąrašas 286 – Judrėnai (Klaipėdos r.) 288 – Kvėdarna (Šilalės r.) 254 – Laukuva (Šilalės r.) 322 – Pajūris (Šilalės r.) 289 – Šiauduva (Šilalės r.) 323 – Šilalė 285 – Švėkšna (Šilalės r.) 321 – Tenэнiai (Šilalės r.) 356 – Vainutas (Šilalės r.) 357 – Žvingiai (Šilalės r.) 203 laukuot, o ano jau nebėra”; išp’ėrso, ę žęnuosit Jdr (LKŽ K) “išpersiu (kailį), ir žinosyt”; tòriūt m’iž’o, kv’ičiū Šv “turuot miežių, kviečių”; važ’usūt i t’orgo Šv “važiuosuot į turgų”; ašūt pas raibę Šv “eisuot pas Raibį”; tujau b’ėnksūt s’ūt’ę Grdm “tujau bengsuot siūti”; at’ędūk, k’on bovà žad’ėjosiŧ Lkv (LKŽ K) “atiduok, ką buvai žadėjusyt”; aš in’ėšūt Žv (LKŽ K) “aš įnešuot”; kan aš ęš juo išv’ėrsūt (iš to gėrimo), aš paval’g’os’ę ęso Tn (LKŽ K) “ką aš iš jo išversuot, aš pavalgiusi esu”; ànà mòn bòva s’èn’ė žad’ėjosiŧ Lkv (LKŽ K) “ana mun buvo seniai žadėjusyt”; je nežad’insūt, m’on’ę k’ėks Vn (LKŽ K) “jei nežadinsuot, muni keiks”; buoc’parnašos’it iš sošiedo (tūbelį) Šv “būčiau parnešusyt iš kaimynų”; gal nabràšūt – važ’ūjo i l’ęgūon’ęn’ę Kv “gal nebrasuot – važiuoju į ligoninę”; lišk lišk, kol uodega įkišyt Šv (LKŽ XVII 469). Kaip rodo pavyzdžiai, enklitinė galūnė vartojama ne tik su būsimojo laiko veiksmažodžiais. Veiksmažodžių formos tòriūt, l’àukūt ir kitos panašios rodo, kad enklitines galūnes turi esamojo laiko veiksmažodžiai, netgi dalyviai. Manoma, kad enklitikai mi, ti, nustoję savo pirmykštės reikšmės, pradėti dėlioti prie kitų veiksmažodžio formų. Iš turimų kalbos duomenų galima daryti išvadą, kad tai labai senas nykstantis kalbos reiškinys, tačiau tikrai svarbus kalbotyrai ir kol kas dar gyvas senųjų žmonių lūpose. Remiantis pateiktais pavyzdžiais, žemėlapyje parodomos šio reiškinio vartojimo ribos, kurios vakaruose eina per Ramučius - Inkaklius bei Skomantų vakariniu pakraščiu, šiaurėj – per Pežaičius - Petraičius - Judrėnus ir Šiuraičių pietiniu pakraščiu, rytuose – per Požerę - Šilalės rytiniu ir pietų pakraščiu, pietuose – per Žvingius - Bikavėnus - Gorainius ir vėl užsibaigia ties Ramučiais. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI BP II – Postilla tatái esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Evangelin... Per J a n a B r e t-k u n a... Karaliaucziuie... 1591. I ir II dalis. DK – Katechismas arba mokslas kiekvienam krikszioniui priwalws. Parasiztas per D. Iakvba Ledesma Theologa Societatis IESV. Ižgulditas iš Liežuwio Lankiszko ing Lietuwiszka per Kuniga M i k a ł o j u D a u g s z a Kąnonika Žemaicziu. Ižspáustas Wilniuie... 1595. G r i n a v e c k i s V. 1960: Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida. – VVPI Mokslo darbai, Lietuvių kalba ir literatūra 11, 41–110. G r i n a v e c k i s V. 1957: Šiaurės vakarų dünininkų tarmių vokalizmas. Balsiai a, e. – VVPI Mokslo darbai 3, 161–174. H e r m a n n S. 1926: Litauische Studien, Berlin. J.Jabl – J a b l o n s k i s J. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. J o n i k a s P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. KGr – Grammatik der littauischen Sprache von F r i e d r i c h K u r s c h a t, Halle a. S.,1876. LKŽ I–II – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941; 2, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LKŽ XVII – Lietuvių kalbos žodynas 17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 204 LKŽ K – “Lietuvių kalbos žodyno” kartoteka. Salvys A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. SD – Sirvydas K. 1713: Dictionarium trium linguarum, In usum Studiosae Iuventutis. Avctore... Constantino Szyrw id... Qwinta editio... Vilnae... M DCC XIII... (žodyno penktasis leidimas). Stang Ch. S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo [ir kt.]. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. THE USAGE OF THE ENCLITIC VERB FORMS mi, ti IN SOME DIALECTS OF SOUTHERN SAMOGITIAN Summary The paper analyses a very old phenomenon of the Lithuanian language - the enclitic verb forms mi, ti and their usage in old writings and the Southern Samogitian (dūnininkai) dialect. Appended is a map indicating the spread of these forms. 205