Keletas tarminių aspektinių žodynų sudarymo problemų

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Agris TIMUSKA KELETAS TARMINIŲ ASPEKTINIŲ ŽODYNŲ SUDARYMO PROBLEMŲ Gerai žinoma, kad praktiniame leksikografo darbe ypač reikalingas kuo iš- samesnis bendrinės kalbos bei tarminių žodynų kompleksas, apimantis tiek aiš- kinamuosius, tiek tematinius arba ideografinius ir, be abejo, aspektinius žody- nus. Kaip bendrinės kalbos leksikografijoje, taip ir tarp įvairių galimų tarminių žodynų svarbią vietą užima būtent aspektiniai žodynai. Tarminiuose aspektiniuose žodynuose leksikografiškai išdėstomi vienai kuriai nors šnektai, patarmei ar tarmei būdingi kalbos reiškiniai. Gramatiniu aspektu šie žodynai paprastai apima, pvz., atskiras kalbos dalis, morfologiniu aspektu — žodžių da- rybos būdus, fonetiniu aspektu — žodžių garsinį apipavidalinimą, o leksikologi- joje — tarminius frazeologizmus, palyginimus, tam tikrų socialinių grupių profe- sinę leksiką ir kt. tematinio tarminius žodžių fondo sluoksnius. Tokio žodyno autorius (autorių kolektyvas), numatęs konkrečius tikslus, pasirenka tinkamiau- sią žodyno tipą. Vis dėlto yra ir keletas tokių dalykų, į kuriuos atsižvelgiama, sudarant jeigu ne visus, tai bent daugumą šio tipo žodynų. Rengiant tarminius aspektinius žodynus, jų tipo ir leksikografinės realizaci- jos modelio pasirinkimą daugiausia lemia autoriaus (autorių kolektyvo) turimų ir pateikiamų duomenų kiekis. Be abejonės, bus nelengva sudaryti, pvz., žodžių darybos arba frazeologizmų žodyną, jeigu bus naudojamasi tik nedideliu vienos tam tikros tarmės leksikos rinkiniu. Tokiems tikslams vertingesnės specialios teminės kartotekos, t.y. veiksmažodžių, daiktavardžių, sudurtinių žodžių, fraze- ologizmų, palyginimų ir pan. kartotekos bei specialūs leksikografiniai ir geo- lingvistiniai šaltiniai, pvz., tarminių atlasų duomenys. Su medžiagos apimties problema glaudžiai siejasi klausimas dėl jos išsamu- mo tokiais atvejais, kai autoriui neprieinami specialūs teminiai rinkiniai. Tada leksikografiniams tikslams, be abejo, labiau tiks duomenys, pakankamai gerai rodantys atitinkamą kalbos reiškinį; priešingu atveju renkant duomenis ypač svarbus autoriaus subjektyvus požiūris. Būtent šiame etape reikia atsižvelgti į daugelį įvairių faktorių — net ir į tokį ne visada svarbiu laikomą kalbos reiškinį kaip medžiagos tarpsluoksniai (tiek tradiciniai, tiek okazionalūs), nes jie kar- tais gali suteikti reikšmingą informaciją apie sisteminius santykius, egzistuojan- čius: 1) tarp atspindimojo kalbos reiškinio ir jį ribojančių grupių, 2) pačioje kalboje, kur šie kalbos reiškiniai yra tarp savęs susiję. Taigi į sąlygiškai išsamius žodynus būtinai įtrauktini tiek įvairūs desemantizuotų frazeologizmų sluoks- 146 niai, turintys rodyti kitoms leksemoms būdingas ypatybes, tiek ypatingos lygina- mosios konstrukcijos, vadinamos kvazipalyginimais (autoriaus terminas). Sudarant naujus žodynus, ne mažiau svarbu kuo optimaliau apibendrinti pa- teikiamą informaciją. Diferenciniame žodyne galima pateikti ir apibendrinan- čias nuorodas (tiek gramatines, tiek etimologines ar semantines, arealines ir pan.), o išsamiame nediferenciniame žodyne nuorodų sistema turėtų būti labai konkreti. Tik kai kuriais atvejais, matyt, priimtinos labiau apibendrinančios nuo- rodos, jeigu tai numato konkretaus skirsnio tipas. Tokiais principais grindžia- mas ir neseniai sudarytas švedų tarmių žodynas (OOSD), ir danų tarmių žody- no projektas (Ejskjaer 1993). Zodyno pasirinkto modelio leksikografinę realizaciją, t.y. leksikografinės in- formacijos pateikimą žodyne galima optimizuoti įvairiais būdais: tiek pasiren- kant maksimaliai atitinkamą žodyninio straipsnio tipą bei sandaros schemą, tiek panaudojant daugelį įvairių nuorodų. Šią tezę būtų galima pailiustruoti vieno naujo latvių tarminės aspektinės leksikografijos veikalo pavyzdžiu — M. Putni- nios, A. Timuškos “Sinuolés tarmės palyginimų žodynu" (SISV)", nes “bet kuri leksikografijos teorija yra abejotina, jeigu jos neparemia gausi medžiaga?“ „Žo- dyno atsiradimą paskatino lietuvių aspektinės leksikografijos darbai — K. Vosylytės “Lietuvių kalbos palyginimų žodynas" (LKPŽ) ir J. Lipskienės “Lie- tuvių kalbos somatiniai posakiai" (LKSP). SISV svarbiausias tikslas ir kartu uždavinys — atspindėti šioje šiaurės rytų Vidžemės tarmėje užrašytų komparaty- vinių konstrukcijų originalumą, neįprastą vartojimą ir tradiciškumą. Į žodyną įtrauktų palyginimų diapazonas gana platus: 1) nuo specifinių, tik šiai tarmei būdingų palyginimų iki bendrų, vartojamų visoje latvių kalboje; 2) nuo frazeo- loginių komparatyvinių konstrukcijų iki sąlygiškai laisvų žodžių junginių. SISV grindžiamas straipsnių sistema; antraštiniai žodžiai — palyginimų kom- ponentai žodyne pateikiami pagal abėcėlę. Kai kuriais atvejais žodžiai jungiami į lizdus: 1) žodžių fonetiniai ir morfologiniai variantai, pvz.: grabeklis; grablis; grabslis ... lub sms, lu6Smaks ... ir pan.; 2) vyriškosios ir moteriškosios giminės asmenų pavadinimai, pvz.: maiseklis; maisekle ... pats; pati ... ir t.t. Homonimai SISV pateikiami kaip atskiri antraštiniai žodžiai, užrašant eilės numerį: ikstis“ s ‘ikskis’ ... "Sinoles izloksnes salidzinajumu vardnica. Žodyno pagrindas — filologės M.Putninios 1930-1980 metais kruopščiai surinkta Sinuolės tarmės kalbinė medžiaga (400 psl. rankraštis, apimtis apie 2500 straipsnių); sanda- ros principai ir antraštinių žodžių leksikografinis išdėstymas bei semantinė analizė —“*:* "PV kos. “Cia perimta J.Apresjano mintis, taikoma semantikai (Apresjan 1974). 147 ikstis? s (1io-c.) ‘niere, iksts’ ... Palyginimai leksikologiškai ir leksikografiškai analizuojami žodyniniame straipsnyje. Straipsnį sudaro šios dalys: 1) palyginimo centrinis komponentas, iškeltas kaip straipsnio antraštė; 2) gramatinė charakteristika; 3) antraštinio žodžio reikšmės aiškinimas (tarmybėms); 4) papildoma informacija apie žo- džio reikšmę ir paplitimą iš K.Mūhlenbacho ir J. Endzelyno “Latvių kalbos žodyno" (ME) ir jo papildymų (EH) leksemoms, kurios kartotekoje nepakankamai paaiškintos ar iš viso neaiškintos; 5) palyginimas (kartu su ap- linkos žodžiais); 6) palyginimo aiškinimas; 7) iliustracinė medžiaga; 8) stilis- tinės, ekspresijos ir žanro nuorodos (jeigu tai būtina). Analizuojamas, aiškinamas ir iliustruojamas tik vienas palyginimo kompo- nentas (antraštinis žodis), sudarantis tam tikro palyginimo gramatinį centrą, tačiau ne visada laikomas palyginimo semantiniu branduoliu. Prie visų kitų su- dedamųjų dalių pateikiamos nuorodos, susisiejančios su antraštiniu žodžiu, kur jau yra informacija apie palyginimo vartojimą ir reikšmę, pvz.: 3. ka kazas [ipa sk. lipa. Nuorodų nėra prie pagalbinių žodžių (prielinksnių, jungtukų), jie žodyninių SISV straipsnių nesudaro. Antraštinis žodis žodyne pateikiamas perkeltine forma, vadinamąja morfo- logine ir fonemine ortografija (literatūrinės kalbos ortografijos elementai + priegaidės + uo, ė), bet straipsnyje pateikiami palyginimai ir iliustracinis teks- tas rašomi latvių tradicine fonetine transkripcija. Antraštiniai žodžiai — varda- žodžiai pateikiami vienaskaitos vardininku (daugiskaitiniai — daugiskaitos var- dininku), veiksmažodžiai — bendratimi, dalyviai ir būdvardžiai apibendrinami vyriškosios giminės forma; išimtis — nekaitomi žodžiai, kurie pateikiami tokie, kokie buvo užfiksuoti konkrečiame palyginime (puskūoka ...; septinjūdžu ...). Reikšmių aiškinimai. Palyginimų reikšmės žodyne atspindimos dvejopai: 1) palyginimo reikšmę rodo antraštinis žodis — aiškinama palyginimo kompo- nento reikšmė ir 2) aiškinama paties palyginimo reikšmė ir vartojimas. Aiškinama tik tarmybių, bendrinės kalbos žodžių fonetinių ir morfologinių variantų bei netarminių, nebendrinės kalbos žodžių reikšmė, jei jie eina antra- štiniais žodžiais. Reikšmė neaiškinama tokių bendrų tarmės ir bendrinės kalbos antraštinių žodžių, kurių semantika tarmėje sutampa su atitinkamo latvių ben- drinės kalbos žodžio semantika, pvz.: kdudze, kaza, kazas ir kt. Tarmybių ir kitų nebendrinės kalbos žodžių reikšmės aiškinamos tradicinės tarmių leksikografijos priimtais reikšmės aiškinimo būdais: a) semantiškai ly- giareikšmiais bendrinės kalbos žodžiais ir sinonimais, b) aprašomuoju aiškini- 3 Tokį terminą šnekamosios kalbos žodžiams, barbarizmams ir pan. „nepageidaujamai“ leksikai žymėti jve- dė latvių kalbininkas O.Bušas. 148 mu, ¢) nuorodomis, išnašomis, siunčiančiomis į kitus antraštinius žodžius, d) informuojama apie tam tikrą žodį, gautą iš kitų leksikografinių šaltinių. Daugiareikšmių antraštinių žodžių reikšmės viena nuo kitos skiriamos kab- liataškiais; tačiau kartais pateikiamos ne visos tarminio daugiareikšmio žodžio reikšmės, bet tik tos, kurios yra palyginime (palyginimuose) bei jų perkeltinės reikšmės, kurios siejasi su visu šiuo palyginimu. Be to, daugeliu atvejų neįma- noma tiksliai apibrėžti, būtent kuria reikšme ar kuriuo reikšmės atspalviu grin- džiamas vienas ar kitas palyginimas, pvz., straipsnyje kladzens ... Žodis, žodyninio straipsnio antraštėje pateikiamas kuria nors kita gramati- ne forma, paprastai nurodomas į pagrindinę jo formą (ar reikšmės aiškinimą, jeigu tai būtina), pvz.: kaūnams divd no kaūt ... Kai kuriais atvejais antraštinio žodžio aiškinimui naudojama ir kitų žodynų informacija (visų pirma iš ME ir EH). Aiškinimai (resp. vokiečių kalba patei- kiamų aiškinimų vertimai į latvių kalbą) ir geografinės nuorodos iš ME bei EH pateikiamos prie žodžių, kartotekoje neturinčių jokio aiškinimo ar aiškinamų nepakankamai, deramai neparodančių palyginimo reikšmės ir vartojimo ypatu- mų, pvz.: klamasts, klamsteris ... Atskirais žodyniniais straipsniais pateikiami ir palyginimų struktūroje varto- jami asmenvardžiai, pravardės, gyvulių vardai ir vietovardžiai. Aiškinant šiuos žodžius, pateikiama atitinkama nuoroda (asmenvardis ar vietovardis) ir apibū- dinamas paminėtas geografinis objektas, pvz.: Kėncis personv “personažas brolių Kaudzyčių romane “Matininkų laikai“... Pilava vietv ‘eZeras Sinuolės valsčiuje" ir kt. Palyginimy reikšmių aiškinimai. Palyginimy reikšmės atskirai neaiskinamos tokiais atvejais, kai antraštinio žodžio aiškinime pateikiama informacija pakan- kamai atskleidžia šio palyginimo reikšmę bei vartojimo ypatumus, pvz.: kduka; kaukūona ... , klaksis ... Vis dėlto daugeliu atvejų palyginimų reikšmių aiškinimai pateikiami nepri- klausomai nuo to, ar antraštinis žodis yra bendrinis žodis ar tarmybė. Žodyne vartojami 3 reikšmių aiškinimo tipai: a) atributinis — pvz., straipsniuose kžts, klabata, klaips, b) situacinis — pvz., straipsnyje Liéts s ‘lietus’ O 1. périens ka liéts — saka, ja kadam draud périens, sods, paredzamas nepatikSanas ...; c) semantinis atitikmuo — pvz., straipsniuose kdudze, kazas, kildjiens. Palyginimų aplinka. Palyginimo reikšmė paprastai realizuojama junginyje su atitinkamos semantinės mikrogrupės žodžiais. Todėl tokie žodžiai, kurie tam tikroje semantinėje grupėje gali varijuoti, neįtraukiami į būtinų palyginimo kom- ponentų skaičių. Jie rašomi skliaustuose kaip aplinkos žodžiai, rodantys atitin- kamo palyginimo vartojimo sferą, pvz.: kaūnams..., klabans... Kvazipalyginimai. Viena iš Sinuolės tarmės ypatybių yra gana dažni kvazipa- lyginimai — tai tokios lyginamosios konstrukcijos, kurių vartojimas tam tikroje situacijoje ir kalbos kontekste ne tik nėra būtinas, bet gali netgi sudaryti seman- 149 tinį kontrastą, jeigu viso palyginimo reikšmė iš esmės nesiskiria nuo antraštinio žodžio (jo lizde esančio frazeologizmo) reikšmės. Tokiais atvejais žodyninio straipsnio sandara vis dėlto formaliai išlaikoma, ypač neišskiriant palyginimo dalelytės k4 vartojimo fakultatyvinio pobūdžio, pvz.: lécéjs s O ka puskūoka lėcėjs niev. — saka par cilvėku, kas neveic vai nespėj veikt to, ko uznémies, gribėjis, ari par cilvėku, kurš nav gluži tas, kas vinš vėlėtos bit ... Tačiau kvazipalyginimai dažniausiai laikomi ypatinga palyginimų rūšimi, ku- rioje reiškiasi palyginimą grindžiančios ypatybės ar veiksmo intensyvumo laips- niavimas, pvz.: Jillats adj ‘violets’ (0 ka Jillats ... Nuorodos. Žodyne dažniausiai vartojamos šios pažymos: 1) gramatinės — kalbos dalių nuorodos rašomos po antraštinio žodžio (s — daiktavardis, adj — būdvardis, adv — prieveiksmis, pron — įvardis, v — veiksmažodis ...), formų nuo- rodos (demin. — deminutyvas, dsk — daugiskaita, nelok — nekaitomas ...); 2) stilistinės ir ekspresinės nuorodos (poét. — poetiškai, iron. — ironiškai, niev. — menkinamai, vienk. — šnekamoji kalba, vulg. — vulgarizmas, lamuv. — keiksma- žodis ...), be to, tarmės atstovų kalboje užfiksuota ekspresija gali iš esmės skirtis nuo atitinkamų bendrinės kalbos palyginimų ekspresijos; 3) pažyma folkl. ski- riama nurodyti visiems tautosakos žanrams — patarlėms, priežodžiams, dainų, eilėraščių fragmentams ir pan., jeigu juose yra palyginimų, pvz.: abéle s ‘abele’ O folkl.: k“i ‘abele nuoziédeju tautu golda galina. krasss (i-c.) ‘krasns’ O folkl.: skaista sieviete esuot k“ korsta kr°as ziemas laika, pie kuras kotris lop“ pret gribuot pakavetiés. Grafinis apipavidalinimas. Beveik viskas šioje srityje priklauso nuo perspek- tyvinės žodyno maketavimo technikos, tačiau, kad būtų lengviau vizualiai su- vokti žodyninių straipsnių antraštes bei iliustracinį tekstą, žodyne nurodomas tik latvių tarminei leksikografijai įprastas priegaidžių (tęstinės ir krintančio- sios) sutapimas be skaitmens 2 po žodžio, kirčiuojamo graviu (V). M.Putninia, A.Timuška. Sinuolės tarmės palyginimų žodynas (Rankraščio fragmentas) katss O 1. demin. ka sl/udtas (/| susekla) katinš (ari kats) — saka par loti tievu, kalsnu, novajéjusu cilvėku: [vecitis] fičus k°4 sludtas katins. / tas [cilveks] v“aįs k*a skols, k°4 sludtas katinš. / pūika tiéus k sluotas k°4c. / tas [cilvéks] jou tc k*i susekla katins — siks, tiévips, tiévins. / izdilis k°4 susekla katinš. 2. ka cira kts — saka par ko saméra apjomigu, resnu: saru egles ir tumsas, tam zori k% cira kati. 3. (salicis, saliecies u.tml.) ka pipes kts — saka par loti saliku$u, sakumpusu cilvéku: kuo ta tu t°4 k% pipes k'ūc salieciés? 150 kaudzes O 1. (sagrabt, sanemt u.tml.) kd siena kaudzi ‘atri, veikli (sagrabt, sanemt; ari paveikt (ko))': vor fa nu visu [lielaku darbu] uz réizi sagr“apsi ka siena kau3i? 2. ka suns pie salmu kaudzes sk. suns. kauka; kaukūonas ‘tas, kas kauc; rauduligs cilvėks; EH I 593: kaūka ‘neap- mierinats cilvėks, kas bieži raud un sūdzas' Vecpiebalga; ME II 174: kaukuona ‘brékulis, blauris' Dzėrbenė' ka kduka// kaukūona: kūo te nu kauc k“a kauka? navar vair apklausitiės — t°4 uz supa saka, i uz barniem. barniem ar t“ada mūode — ta kauc, kauc. / kūo te kauc k“a kaukūona? kaulss 1. (ciets) ka (viéns) kauls— saka par ko loti cietu, stingru, ari pilnigi sausu: zirni sakaltuši ciéti k“a kauli. / aitu tauki ciéti k°4 viéns kauls. / kas ta ar varė izberst [beržot izmazgat)] aūstas drėbes! rūokas laūze vor “ira, kamėr tu vinu nūogriez ka kaulu. 2. ka bez kauliem ‘loti lunkans, lokans’: Japkanu tio ar sauc, kas ir k° bez kauliem, var visadi izlūocitiės. 3. O ka kaulu kambaris || kamberis sk. kambaris; kamberis. 4. O ka suns kaula; ka suns ar kaulu sk. sons. kaūnams divd no kaūt (kliedz, bréc u.tml.) ka kaūnams (Tūops) ‘loti skali, bailu parveérsta balsi (kliedz, bréc)’: klie3 k% kaūnams. / vins klie3 k% kaūnams luops. kaupmanis s ‘tirgotajs’ O ka blusu kdupmanis iron.: mūsu taus sauce m “ati par blusu kaupmani, ka mite blusas kave: k°d blusu kaupmans, ei tok pie dor - ba! blusas ni-viéna nau nuokuddusas. kaiisliss ka kaiislis niev.: prosc, kdviks sit zirgu k°4 kaislis. / kūo tu viénu- “mer sit k°4 sislis, k°d kaūslis dotram? / k 4 kaiislis iét katidamiés, visus vinš issit un sasit. kaza s 1. dat. (seja, mute u.tml.) ka kazai — saka par notraipitu, netiru seju: ar kūo ta nu muti ndozviekeyi natiru? nu ir [seja] stripaina ka kozai, 2.0 (kars) kd kaza uz mizeliem ‘loti, parak (kars)’: 34raji tik k°ri uz branda- vipa kd koza uz mizeliem. 3. ka kazas [ipa sk. lipa. 4. ka kazu valgs sk. valgs. į kazass dsk 0 1. (dzivot) ka pa kazam ‘loti labi, particigi (dzivot)': Jivūo k% pa k'azam. k“azas tok ir labi: pienas gotavu, un tik éd in 3ėr. / tie 3ivūo k°4 pa k*azam: vis labi iét, visa diezgon. 2. ka uz kazam ‘loti daudz; liela vairuma’: piecapc maizes k% uz k°izam. 3. lok. (paést, pieésties u.tml.) ka kalpa kazas “labi, satigi (paést, pieésties)’: nu gon pa-asc ka kolpa k“azas. kazmieris s ‘vilnas, pusvilnas vai kokvilnas audums; kasmirs’ (biezs) k4 kazmieris: vipa [saga] bij tada bieza k°% kazmiers. kazmiera drėbes t°idas biezas, zala kr'asa bi. / tas [audums] ir bles k°4 kazmieris — Zidi sacija. kažūokss O lok. ka uts kažūoka sk. uts. 151 klabanss ‘nolietojies, klabošs priekšmets, darbariks; ME II 206: k/abas'kaut kas klabošs (piem., par vecam mistiklam, dzirnavam)' Lubeja' (klab, klaudz u.tml.) ka klabans: stėlies klab k“a nalobie, k*a klabani. / lubks t%c k°4 klabans, navar attaisit vala. klabatas (klaudz, klab u.tml.) ka klabata — saka par loti runigu, plapigu cilvéku: [plapa] k/au3 ka klobata. klobata — lomu v‘arc, ka ta runa nalobu par uotru. kladzens s ‘tas, kas kladzina; plapigs cilvéks; ME II 208: k/adzene ‘perétaja vista; klukste’ Smiltenė, ‘plapiga sieviete; plapa'“ (kladzina) ka kladz¢ns niev.: kuo ei, kla3inadama visu pa pagostu, k“ kla3ans? klaiga s ‘kliegSana; kliedz€js, blauris’ (kliedz, blauj u.tml.) ka k/aiga niev.: es teu klaigasu viénu *mér k°4 klaiga! klaips s O ka maizes klaips — saka par ko saméra lielu, ieapalu: /ini k°4 mai- zes klaipi. klaists; kleists s ‘klaidonis, slaists’ KA klaists /| kleists niev.: k° klaisc, k° klaidūonis, ni vipam I'aga vietas ir, ni vinš 1%g4 str°ada. / tas t%c klaidions vin ir k% kleisc! k% kleisc apk°ar klejūo. / tas gon ir k° kleisc, apk“ar vin staiga, ni-moz nastau pie dor ba. kldjiens s ka (viéns) klajiens ‘liela daudzuma; vienlaidus, izklata veida": [gultas maiss] Zieliski isplisis, kor t° skira, rituds, ka celiés, pie gultas piebiris solmu kG ki'ajiens. / k“apėc tik dau3 solmu vajag pieškūorėt lūopiem prieska? nu ir vis zam k'“ėjam k°4 kl4jiens. / zūosas, piles, vistas nūotaisa labibas lauku t°4, ka būtu nūorūllac. nu ir vis zemé k°4 ki'ajiens. / aitas sapleksina sienu, izvalk zemé un g'astas [pašas] virs, vis ir k“ ki“ajiens. / klova lopas ta ta nio- birst péc solnas k° viéns kl‘djiens zam kūoka./ [noplautie] ru3i j°asastapuo. VOI ta ta ‘pot atst'asi zemé k“a ki°djienu? klaksans s ‘EH I 608: ‘primitivas vazas’ Vecpiebalga’ (klaksk, klab u.tml.) ka klaksans— saka par loti runigu, plapigu cilvėku: kuo tu klaksi ka klaksans? / klaks k°4 klaksans, nasakarigu runu runa. klaksis s ‘blikskis, klakskis; plapigs cilvéks’ kd klaksis niev.: k°4 klaksis visūr vins iėt klaksddams — nu t%c pl°apiks cilvaks. klamasts; klamsteris s ‘lamuvarda noz. ‘slinks, paviršs cilvéks’; EH I 609: klamasteris ‘dikdienis, slaists’, k/lamesteris ‘klaidonis’ Saikava’ ka klamasts // klamsteris: tu gon esi k“a klomasc. k“apėc ta tu nastr‘ada [°aga? / tu jou esi k“a klomstérs, krietna dorba nadari, k¢ziés vin. LITERATURA Apresjan Ju 1974: Leksiceskaja semantika (sinonimiceskije sredstva jazyka), Moskva: Nauka. EHI-II-Endzelins J,Hauzenberga E. Papildindjumi un labojumi K Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai 1-2, Riga: Kultiras fonda izdevums, 1934 — 1946. Ejskjear I 1993: Danish Dialect Research, Kgbenhavn. 152 LKSP-Lipskienė J. Lietuvių kalbos somatiniai posakiai (su galvos dalių pavadinimais), Vilnius: Mokslas, 1979. ME I-IV-Mūlenbachs K. Zatviešu valodas vardnica. Redigéjis, papildinajis, turpinajis J.Endzelins 1-4, Riga: Kultūras fonda izdevums, 1923 — 1932. OOSD — Ordbok over Sveriges dialekter 1 (1), Uppsala: Almgvist & Wiksell, 1991. SISV-Putnina M, Timuška A. Sinoles izloksnes salidzingjumu vardnica (400 psl. rankrastis, 1991 m. jteiktas Rygos "Zinatnes" leidyklai). LKPZ — Lietuvių kalbos palyginimų žodynas. Sudarė K. B. Vosylytė, Vilnius: Mokslas, 1985. EINIGE PROBLEME DER ERSTELLUNG VON DIALEKTALEN ASPEKTWORTERBŪCHERN Zusammenfassung Im theoretischen Teil des Beitrages werden einige allgemeine Probleme der Erstellung von solchen Mundartworterbiichern umrissen, die einen bestimmten sprachlichen Aspekt resp. ci- ne sprachliche Erscheinung auf lexikographische Weise reflektieren. Die Hauptaufmerksam- keit gilt dabei folgenden Problemkreisen: 1) der Wahl des lexikographischen Realisierungsmo- dells fiir das kiinftige Worterbuch, in hohem MaBe durch den Materialumfang bedingt; 2) dem Sattigungsgrad des zu reflektierenden Materials, d.h., der Vorkommensfrequenz von sprachli- chen Erscheinungen; 3) der Verallgemeinerungsstufe der im Wérterbuch zu bietenden Infor- mation. Die erwiahnten Probleme lassen sich zumeist durch die Wahl sowohl des optimalen Artikel- typs als auch des nach Erachten des Autors / Autorenkollektivs meistgeeigneten Aufbausche- mas fiir jedes konkrete Worterbuchartikel 16sen; auBerdem kann ein iiberlegtes System ver- schiedener Angaben und Verweise die Aufgabe des Lexikographen wesentlich erleichtern. Dies wird im theoretisch-praktischen Teil des Beitrages anhand eines exemplarischen Beispieles der lettischen dialektalen Aspektlexikographie — des unlangst erstellten “Worterbuchs der Ver- gleiche aus der Mundart Sinole” von M.Putnina / A. TimuSka — veranschaulicht. Als Stichprobe werden im Anhang einige Musterartikel aus dem “Wérterbuch der Verglei- che aus der Mundart Sinole” geboten. 153