Dėl kai kurių žodžių naujojo kirčiavimo vertės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Vilija LAZAUSKAITĖ DĖL KAI KURIŲ ŽODŽIŲ NAUJOJO KIRČIAVIMO VERTĖS* Recenzuodamas 1920 m. pasirodžiusį “Zoologijos sistematikos terminų žodynėlį”, K.Būga teigė, kad žodynuose būtinai reikia žymėti kirtį ir priegaidę, nes iš raštų paplitusius kalboje “žodžius mūsų inteligentai taria nežmoniškai, t.y. kirtį deda ten, kur jo liaudies kalba neturi. Ir taip žodžius iškraipo” (Būga 1961:785). K.Būga nurodo, kad pastovaus kirčiavimo žodžius áudra, ýda, óda, próga, rūšìs, šiẽla inteligentai žino tiktai iš raštų, todėl daug jų taria audrà, ydà, odà, progà, rūšìs. Vėliau tą patį teigė J.Balčikonis, kaip ir K.Būga, pastebėjęs, kad inteligentai linkę pakeisti nežinomo žodžio priegaidę ir netgi kirčio vietą (Balčikonis 1978: 95). Autentiškų (t.y. paveldėtojo kirčiavimo) variantų nepaisymas buvo ir yra traktuojamas kaip bendrinės kalbos normos pažeidimas. Literatūroje paplitusį teiginį, kad lietuvių kalboje įsigalįs galūninis vardažodžių kirčiavimas, B.Stundžia paremia konkrečių faktų analize, t.y. pateikia statistinių duomenų apie dviskiemenių daiktavardžių akcentinius variantus (Stundžia 1984: 88). Autorius teigia, kad dominuoja šakninio-galūninio kirčiavimo variantai (285 žodžiai, arba 86%), iš kurių produktyvumu ryškiai skiriasi 2/4 akcentinės paradigmos gretybių (50, 2% visų variantų), pavyzdžiui, balà (2) / balá (4), lėkštė (2) / lėkštė (4). Maždaug vienodai 1/3 (18,2%) ir 1/4 (16,7%) akcentinių paradigmų gretybių, pavyzdžiui: béržas (1,3), káinà (1) / kainà (4). B.Stundžios duomenimis, į galūninį kirčiavimą statistiškai reikšmingai linkę prie-balsinio, i ir o kamienų daiktavardžiai, į šakninį – e kamieno žodžiai (pvz., káu-gė (1) / kaũgė (2) (Stundžia 1984: 88). Vadinasi, kirčiavimo varianto pasirinkimą būtų galima sieti su morfonologiniais faktoriais. Dviskiemenių pirminių daiktavardžių kamienų akcentinei galiai ypač svarbus morfologinis veiksnys (Stundžia 1995: 33). Galūninio kirčiavimo variantų atsiradimą D.Mikulėnienė sieja su šnekamosios kalbos tendencija apskritai prastinti linksniuojamųjų žodžių kirčiavimą. Dėl to, jos nuomone, miesto gyventojų kalboje apibendrinami du kirčiavimo tipai: 1-oji ir 2-oji kirčiuotės – kaip pastovaus kamieninio kirčiavimo paradigma, o 3-oji ir 4-oji – kaip kilnojamojo kirčio paradigma. Susidaranti naujoji linksniuo- * Nuoširdžiai dėkoju doc. dr. V.Vitkauskui už pasiūlytą pranešimo (ir šio straipsnio) temą. 111 jamų žodžių kirčiavimo sistema rodo svarbų dalyką – tolydžio silpstantį ryšį tarp žodžio kirčio vietos ir priešpaskutinio skiemens priegaidės. Šios sąsajos nykimą autorė linkusi aiškinti slavų kalbų (pirmiausia rusų) kirčiavimo sistemos poveikiu (Mikulienienė 1993: 78). Galūninis kirčiavimas šalia senovinio šakninio kirčiavimo pastebimas ir tarmėse, pavyzdžiui, óda (1) Kv / odà (4) Gs (nj.), Plv (nj.), Skr (nj.) (LKŽ VIII 993); próga (1) Klvr, Mrc, Rdn, Rm, Ukm / progà (4) Krž (nj.), Pv (nj.), Škn (nj.) (LKŽ X 785); rūšis (1) Kl, Rt, Sg, Šr, Trk / rūšìs (3) Jrb, Sb (nj.), Žln (nj.) (LKŽ XI 1030); siẽla (1) Rtr, Š / sielà (4) Slk (nj.) (LKŽ XII 518). Pirmajame LKŽ leidime pateikiamas tik variantas áudra (1) (LKŽ I 375). Antrajame leidime audrà (4) (LKŽ I₂ 458) duota tik iš DŽ. V. Vitkausko nuomone, “tai yra visai teisinga (šnektų šneka daug kur iš bk. jau turi galūninį kirčiavimą, tai visi žinom, bet istoriniams tyrinėjimams kažin ar svarbu – tai sociologijai, akcentologijos ateičiai būtinai žinotinas dalykas)” (Vitkauskas 1987: 16). “Lietuvių kalbos žodyno” papildymų kartotekoje randami abu kirčiavimo variantai: áudra (1) End, Klp, Krš, Ms, Plšk, Prk, Trk / audrà (4) End, Grnk, Kpr, Snt. “Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodyne” pateikiami tik žodžio rūšis variantai su pakitusiu kamienu: rūšè (1) ir rūšẽ (3). Daiktavardžiai áudra (1) ir próga (1) nurodomi kaip pastovaus kirčiavimo, kiti straipsnyje aptariami žodžiai (oda, siela) neminimi. Lazūnų ir Druskininkų šnektose žodžiai audra, oda, proga, rūšis, siela nėra paveldėti, todėl LžŽ, DrskŽ iš viso neminimi. Taigi kad ir iš negausių surinktų faktų matyti, jog aptariamų žodžių kirčiavimas įvairuoja net tarmėse. Priežastis, kodėl įsigali galūninis vardažodžių kirčiavimas, bandė išsiaiškinti A.Girdenis. Viena iš prielaidų – nepageidautinas linksnių formų sutapimas. Pavyzdžiui, vns. kilm. šakós ir dgs. vard. šakos. A.Girdenio nuomone, “bendrinėje kalboje “šakninis” tokių žodžių, kaip yda, oda, proga ir kt., kirčiavimas neprigyja todėl, kad jį galėjo nulemti skirtingų linksnių diferenciavimo poreikis” (Girdenis 1967: 6). Autorius mano, kad ši hipotezė pasitvirtintų, jeigu paaiškėtų, kad perėjimas į galūninį kirčiavimą yra labiausiai paplitęs tose šnektose, kuriose nekirčiuotų galūnių sutapimas didžiausias (sakysim, šiaurės vakarų aukštaičių). Matyt, todėl J.Balčikonis rašė, kad “remtis vien tuo, kas dabar yra tarmėse, ne visados galima, nes daug ką randame ten sugadinta” (Balčikonis 1978: 95). Vadinasi, jis pastebėjo, kad ši problema susijusi ne vien su inteligentų kalba, bet ir su tarmėmis. Kaip pavyzdį autorius pateikė žodžius óda, próga, rūšìs, sakydamas, kad jie gyvojoje kalboje tariami su klaidingai į galūnę nukeltu kirčiu – odà, progà, rūšìs. Kodėl pakinta minėtų daiktavardžių kirčio vieta, J.Balčikonis neaiškino, tik apibūdino, kad “mūsų kalbos tarmės, kurios išlaikė kirtį gale, turi palinkimą dėl nežinomos priežasties iš kitur atėjusiam žodžiui kelti kirtį į galą” (Balčikonis 1978: 95). Plg. bendrinės kalbos váistai ir pietų aukštaičių vaistai, 112 bendrinės kalbos móteris ir vakarų aukštaičių moterà (K). Todėl K.Būga, J.Balčikonis, o vėliau ir jų mokiniai, griežtai skyrė autentiškus tarmių faktus nuo naujai atsiradusių reiškinių, reikalavo atsižvelgti į paveldėtąjį žodžių kirčiavimą ir jų vartoseną tarmėse (plg. Vitkauskas 1988: 99, 103). Kol kalbininkai svarsto pastovaus kirčiavimo žodžių perėjimo į galūninį tipą prielaidas, kalbos kultūros ir žodyno specialistams svarbu nustatyti šakninio ir galūninio kirčiavimo variantų (áudra / audrà) vartojimo tikslingumą. V. Vitkauskas teigia, kad kalbos istorijos tyrinėjimams, “mokslo reikalams tinka tik paveldėtieji faktai, istoriškai paliudyti dalykai”, bet negalima nepaisyti ir šnekamosios kalbos duomenų, reikia juos stebėti ir vertinti (Vitkauskas 1988: 95). Taigi norminiai, ilgai teikti bk. šakninio kirčiavimo variantai (áudra, óda, próga, rūšis, siela) stumiami iš vartosenos įsigalinčių galūninio kirčiavimo daiktavardžių (audrà, odà, progà, rūšìs, siẽla). A.Girdenis ir A.Pupkis nurodo, kad toks kirčiavimas atskleidžia prieštaravimą “tarp kodifikacijos ir normos (plg. bendrinės kalbos kodifikuotą kirčiavimą próga, óda, rūšis ir realią statistinę normą progà, odà, rūšìs)” (Girdenis, Pupkis 1970: 66). Jį gilino ir pačių kalbininkų pakeista bendrinės kalbos norma (Pakerys 1994: 7). Minėti variantai nevienodai buvo pateikti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”. 1954 m. žodyno leidime teikiama tokia vartojimo norma: dviem variantais užrašyta áudra (1) / audrà (4), o óda (1), próga (1), rūšis (1), siẽla (1) – tik kaip pastovaus kirčiavimo žodžiai. Antrajame žodyno leidime nurodoma, kad “šalia senoviško kai kurių žodžių kirčiavimo atsiranda naujas, gajesnis kirčiavimas, kuris yra ne kas kita, kaip kalbos natūralios raidos rezultatas” (DŽ₂: III). Į pirmą vietą šiame žodyne dedamas bendrinėje kalboje įprastesnis kirčiavimo variantas, neatsižvelgiant į jo senumą. Todėl aptariamieji variantai šiame žodyne pateikiami ir kaip pastovaus, ir kaip kilnojamojo kirčiavimo žodžiai: audrà (4) / áudra (1), odà (4) / óda (1), progà (4) / próga (1), rūšìs (4) / rūšis (1), siẽla (4) / siẽla (1). Naujajame 1993 m. žodyno leidime jų išlikę tik du atvejai: áudra (1) / audrà (4), óda (1) / odà (4). Kiti žodžiai pateikiami tik pastovaus kirčiavimo: próga (1), rūšis (1), siẽla (1). Kirčiavimo variantų nevengta “Lietuvių kalbos tarties žodyne”: audrà (4) / áudra (1), óda (1) / odà (4), próga (1) / progà (4), rūšis (1) / rūšìs (4), siẽla (1) (LKTŽ). Taigi žodynų sudarytojai negalėjo ignoruoti realių kalbos vartosenos polinkių. Tačiau įteisinant kirčiavimo variantus, matyt, juos reikia vertinti ne tik normos, bet ir sistemiškumo požiūriu (Mikulėnienė 1995: 36), t.y. atsižvelgti į tai, kaip kirčiuojami šių daiktavardžių vediniai (plg. próga – próginis, rūšis – rūši-nis). Kadangi šalia progà dar nevartojamas būdvardis *próginis, šalia rūšìs – *rūšìnis, negalima šakninio ir galūninio kirčiavimo laikyti lygiaverčiais (Kuzavinis 1981: 7). Kitaip tariant, lygiavertis kirčiavimo variantas darybiniais ryšiais turi būti siejamas su kitomis formomis (Vitkauskas 1985: 11). 113 Taigi aptariamosios kirčiavimo gretybės nėra lygiavertės. Todėl žodynuose būtinai į pirmą vietą dėtini pastovaus (t.y. senojo šakninio) kirčiavimo variantai. Statistinė norma – galūninio kirčiavimo variantai – pateiktini tik su santrumpa šnek. Taip jie būtų atriboti nuo bendrinės kalbos oficialiojo stiliaus. Kita vertus, variantai su pažyma šnek. nelaikytini ir kalbos klaidomis. Žemesniajai bendrinės kalbos pakopai kalbininkai turėtų taikyti ne tiek normos, kiek sistemiškumo kriterijų. LITERATŪRA B a l č i k o n i s J. 1978: Netikusi publicistika. – Balčikonis J., Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas. B ū g a K. 1961: Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis. – Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DrskŽ – N a k t i n i e n ė G., P a u l a u s k i e n ė A., V i t k a u s k a s V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DŽ₁ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. DŽ₂ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DŽ₃ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DünŽ – V i t k a u s k a s V. Šiaurės rytų dzūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. G i r d e n i s A. 1967: Kodėl įsigali “galūninis” vardažodžių kirčiavimas. – Mokslinė aukštųjų mokyklų dėstytojų konferencija lietuvių kalbos klausimais. Programa ir pranešimų tezės, 6. G i r d e n i s A., P u p k i s A. 1970: Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija. – Kultūros barai 7, 65–67. K – Littauisch-deutsches Wörterbuch von F r i e d r i c h K u r s c h a t, Halle a. S: Verlag der Buchhand- lung des Waisenhauses, 1883. K u z a v i n i s K. 1981: Kirčiavimo gretybės ir normos stabilumas. – Mūsų kalba 5, 6–7. LKTŽ – Lietuvių kalbos tarmės žodynas. Sudarė V. V i t k a u s k a s, Vilnius: Mintis, 1985. LKŽ I – Lietuvių kalbos žodynas 1, Kaunas: Spindulys, 1941. LKŽ I₂ – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Mintis, 1968. LKŽ VIII – Lietuvių kalbos žodynas 8, Vilnius: Mintis, 1970. LKŽ X–XII – Lietuvių kalbos žodynas 10–12, Vilnius: Mokslas, 1976, 1978, 1981. LžŽ – P e t r a u s k a s J., V i d u g i r i s A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. M i k u l ė n i e n ė D. 1993: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo tendencijos. – Kalbos kultūra 63, 75–79. M i k u l ė n i e n ė D. 1995: Variantai normos ir sistemos požiūriu. – Kalbos kultūra 67, 36–39. P a k e r y s A. 1994: Akcentologija 1, Kaunas: Šviesa. Rtr – Lietuviškai-latviškas žodynas. Sudarė J. Ryteris, Ryga, 1929. S t u n d ž i a B. 1984: Lietuvių kalbos dvikskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai. – Kalbotyra 35, 86–92. S t u n d ž i a B. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius: Petro ofsetas. Š – Lietuvių ir rusų kalbų žodynas. Sudarė d-ras J. Š l a p e l i s, Vilnius, 1921. Taip pat jo užrašyti lapeliai, jei nenurodytas šaltinis. V i t k a u s k a s V. 1987: J. Balčikonio pažiūros į paveldėtąją leksiką. – Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 13–18. 114 Vitkauskas V. 1988: Ar sunkus lietuvių kirčiavimas, Vilnius: Mokslas. ZUR EINSCHÄTZUNG DER NEUEN BETONUNG EINIGER WÖRTER Zusammenfassung Es werden Substantive des Typs óda (1) / odà (4) untersucht, wobei festgestellt wird, daß diese Varianten nicht gleichwertig sind. Deshalb sollen die Varianten mot dem ständigen Akzent (d. h. der alten Wurzelakzentuierung) in den Wörterbüchern an der ersten Stelle sein. Die statistische Norm (Varianten mit betonter Endung) ist durch die Abkürzung śnek. (umgangssprachlich) zu kennzeichnen und dadurch von der Standardsprache zu trennen. Andererseits soll man die durch die Abkürzung śnek. (umgangssprachlich) gekennzeichneten Varianten nicht als Sprachfehler betrachten. Für die niedrigere Stufe der Gemeinsprache ist von den Sprachwissenschaftlern nicht das Kriterium der Norm, sondern das des Systems anzuwenden. 115