Mįslių žodžių-kodų semantikos ypatumai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Jolanta ZABARSKAITĖ Jurgita PAULAUSKAITE MISLIU ŽODŽIŲ-KODŲ SEMANTIKOS YPATUMAI Kai Tėbų sfinksas klastingai klausdavo: “Kas rytą vaikščioja keturiomis kojomis, per pietus dviem, o vakare — trimis kojomis, “ — jis nesitikėjo, kad Edipas mįslę įmins. Galbūt po to, kai sfinksas puolė nuo uolos ir užsimušė, atsirado mįslių Žodžiai-kodai, t.y. šnekamojoje kalboje neegzistuojančios lek- semos, pvz. : styplys “aguonos stiebas", vingurgalvis “upelis”, Šiužeika “Su- kos”, tilindis “véjas”, vaituoklė “kiaule”, kabalas “žirnio ankštis", takutis “vilkas” ir t.t. Tai, žinoma, juokais. O rimtai — mjslése vartojamos leksemos įvairiais būdais koduoja žodį, kurį reikia įspėti. Ši leksikos grupė yra visiškas leksinės sistemos periferijos pakraštys, todėl jame lengvai regimi universalūs leksinės ir semanti- nės raidos ypatumai, nes mįslių Žodžių-kodų sistema yra labai nesudėtinga (ne- lyginant leksinė ameba, kurios ląstelės sandara matoma net pro mokyklinį mik- roskopą). Leksinėje sistemoje mįslių žodžiams-kodams (toliau trumpumo dėlei juos vadinsime tiesiog žodžiais-kodais) artimiausi yra eufemizmai ir tabu. Nei viena, nei kita leksikos grupė lietuvių kalbotyroje tyrinėta nebuvo. “Lietuvių kalbos žodynas" (LKŽ 1-11, LKZ 1-11, LKZ III-XVII) atskira santrumpa žymi eu- femizmus. Atrodo, kad tabu lietuvių kalbotyra net nebuvo apibudinusi, nors, manome, kad tam pamato tikrai duotų bent kiek atidesnis žvilgsnis, pavyzdžiui, į besilaukiančios moters ir jos artimųjų elgesio papročius, o gal tiesiog įžvalgiau tyrinėjamos stebuklinės pasakos. Semantinis mįslių leksikos aspektas domina paremiologiją tyrinėjančius se- miotikus, etnografus, etc. (Kaip pavyzdį minėtume paremiologijos tyrinėtojo J. Levino straipsnį “Mįslės struktūros semantika" (Levin 1978: 283-314).) Tačiau mįslių leksikos (žinoma, ir žodžių-kodų) išsamesnio lingvistinio nagrinėjimo ne- pavyko aptikti. Žodžių-kodų pagrindinis bruožas — jie yra ženklų ženklai. Žodis, žinia, yra dvipusis specifinis ženklas. Mįslės žodis-kodas ne tik “slepia” reikiamą atspėti sąvoką, bet ir vienu ar kitu būdu ją signalizuoja. Kaip ženklas jis ne toks sudė- tingas lyginant su leksinės sistemos centru. Būdamas pačioje leksikos periferi- joje, žodis-kodas artėja į kvazileksikos sritį, kaip leksinis ženklas prarasdamas savo specifiškumą. Jis linksta būti vienpusiu žymikliu (tačiau be išlygų juo tapti negali, nes, kaip buvo minėta, vis dėlto priklauso leksikos periferijai, o ne kva- 101 zileksikos sričiai). Taigi jis labiau žymi sąvoką. Aiškiausiai tai rodo schema: LEKSINĖS SISTEMOS CENTRAS — LEKSIKOS PERIFERIJA — KVAZILEKSIKA ŽODIS ŽODIS-KODAS NE-ŽODIS ŽYMIKLIS ŽYMINYS SĄVOKA 1.1.Semantinis kodavimas. Žodis, kurį reikia įspėti, “paslepiamas” po me- taforos arba metonimijos “kauke”. Semantinio kodavimo mechanizmas turi ke- letg sudedamųjų dalių. Proceso, kurio poliai yra Zodis-kodas ir koduojamasis žodis, tarpinė grandis yra žodis-raktas. Pavyzdžiui, mįslės žodis-kodas yra bar- bočius (Atėjo barbočius pas spingočių ir sako: “Einam karčemėlėn midaus gert". Spingočius sako: “AS bijau vingočiaus“". Barbočius sako: “Neisim pro vingočių, eisim pro girdę ir pro krungo vartus”.) Koduojamasis žodis yra varmas. Kodėl varmas pavadintas barbocium? Atsakymas paprastas — leksinės sistemos centre randamas žodis-raktas. LKZ žodžio barbėti antroji reikšmė yra “įkyriai kalbėti, bambėti". Taigi akivaizdu, kad žodis koduojamas pasitelkus metaforą. Šiuo at- veju kodo pobūdis — įspūdžio panašumas. (Šiuo atveju — įkyrumas.) Kitas pavyzdys: žodis-kodas pirdonas. (Dešimt vyrų lelijonų traukia tinklą ant pirdono.) Koduojamasis žodis — užpakalis. Žodis-raktas — persti “gadinti org”. Koduojama metonimija. Kodo pobūdis — savybė vietoj objekto. Semantinio kodavimo metaforų ir metonimijų variantus aptarsime atskirai. 1.2. Žodžiai-kodai metaforos. Aptarsime keturis. Tai įspūdžio panašumas, spalvos panašumas, garso panašumas, išvaizdos arba formos panašumas. 1.2.1. Kodas — įspūdžio panašumas. Tokio tipo žodžių kodų yra daug. Pato- gumo dėlei juos pateiksime 1 lentelėje. 1 lentelė Žodis-kodas | Koduojamasis | Žodis-raktas Įspūdis Mislė žodis bliuvonas kunigas bliuvoti “smarkiai garsus, Pilnas tvartas šūkauti, rėkti" griausmingas avelių, vienas balsas baronas ir tas bliuvonas čižyliukas žirnis čižyliukas “čižylų mažumas, Tėvas sieksni- (zylių) jauniklis“ apvalumas ninkas, močia sprindininkė, vaikai kaip či- žyliukai. kemža ližė kemža “sunykęs, plokštumas Žibur žėbso, ka- suskurdęs žmogus, tė vėpso, kem- neūžauga“ ža kerus nešioja. kypštakojis | kiškis kypšnoti “eiti dide- | didelė judėjimo Kypštakojis 102 1 lentelės tęsinys kirpšė pieva liais žingsniais" kirpšė “kas trumpai nukirptais plaukais“ trajektorija styrojimas pagiry, atbulai- nis vandeny. — Kur tu eini pumpurenge? — Kas tau darbo kirpše. 1.2.2. Išvaizdos bei formos panašumas. Antroji pagal gausumą metaforinio kodavimo grupė tai žodžiai-kodai, sudaryti remiantis išvaizdos arba formos pa- našumu. Ji pateikta 2 lentelėje. raitytis” 2 lentelė Zodis-kodas | Koduojamasis Zodis-raktas Įspūdis Miįslė žodis kriūkas ragas kriūkas “kablys" lenkta forma Du kriūkai, du lapūkai, keturi ilgiai ir kabal- dūnas. repetys šepetys repeta “kas vaikš- išsišakojimas Šepetukas čioja susirietęs, repetukas patvo- repeckomis” riais slankioja. staciukas ragas status “tiesiai statumas Du staciukai, du aukštyn kylantis" klapčiukai, ke- turi Adomėliai. styplys aguonos stiebas| stypla “išstypėlis, ilgumas, plonumas| Tėvas styplys, ilgakojis” motina pamlpa, vaikučiai Ciuciu- riukai. stukuciai girnų akmenys | stukas “gabalas, lui- | dydis Du stukudiai, du tas” mukuciai, vienas matarlokas. dvinagé kregzde dvinagė “kuri su lenkta forma Šakė dvinagė, šakė dviem nagais“ vokiški rūbai, adverniškai šneka. vingurgalvis | upelis vinguriuoti “vingiais |vingiavimas —Vingurgurkli, kur vingiuoji? — Skusta brasta, kas tau darbo? 1.2.3. Zodziai-kodai pagal garso panašumą. Sio tipo Zodziy-kody yra ma- Ziau. Gerai matoma jy onomatopėjinė prigimtis. Jie pateikti 3 lentelėje: 103 3 lentelė Žodis-kodas |Koduojamasis Žodis-raktas Įspūdis Mislė žodis čerškutis šaukštas čerškutis “kuris girdimas Čerškučiai barškutis čerškus, tarSka”, bar- | judinant objektą | barškučiai eina į škutis “kuris barška" ežerą vandenio gerti. čyrukas vyturys čyru vyru “vieversio |subjekto balsas Čyrukas vyrukas, éirenimas” ore pasikabings, verkia. gagonas Zasinas gagonas “kas gagena” | subjekto balsas Žiūri Ziironas per tvora, eit ga- gonas per kiema. kryku bildu | perkiinija krykti “klykti, rėkti | garsas dėl objekto | Kryku bildu de- (apie paukscius)”, ypatybės besy, kikimėža bildu “kartojant nusa- vandeny, o se- komas bildéjimas” butis pelene. skalatauskas |šuo skalatyti “skalyti, loti” | subjekto balsas Atbéges trikulas klausė skalataus- ko, kur vaituoklé birby¢iuose. Siuzeika Sukos šiušinti “šiaušti, šla- | garsas dėl objekto | SiuZeika marčią minti" funkcijos veža. teršketas nendrės terškėti “tarškėti" girdimas judinant | Danguj žiba, objektą miške kliba, ežere teršketas. tilindis vėjas tilindžiuoti “plonai | garsas dėl objekto | Tilindis tilindis skambėti" ypatybės be rakto klėtin įlindęs. vaituoklė kiaulė vaituoklis “kas vaito- | subjekto balsas Atbėgęs trikulas ja, dejuoja" klausė skalataus- ko, kur vaituoklė birbyčiuose. 1.2.4. Žodžiai-kodai pagal spalvos panašumą. Tai mažiausia teminė misliy metaforinio kodavimo grupė. Vienas aiškus pavyzdys, kai morka vadinama ru- du rudenėle, gan poetiškai jungiant morkos spalvos ir užaugimo laiko įspūdį. (“Rudu rudu rudenéle, žalia tavo kepurele”.) 1.3. Misliy Zodziai-metonimijos. Mįslių žodžiai-metonimijos yra gana daz- nas leksemos kodavimo atvejis. Semasiologijos požiūriu — tai antroji referenci- jos pakopa, pasidaranti iš empirinės sąvokos figliratyviniy daiktiniy semy sa- moningai pertvarkytos kombinacijos. Tai paprastesnis semantinės derivacijos atvejis lyginant su metaforinio tipo mįslių žodžių sudarymu. Metoniminio ko- davimo būdus lengviausia nustatyti pagal tai, kurią koduojamojo žodžio semą 104 “įkūnija' žodis-kodas. Tai gali būti kodu paversta funkcija, pavyzdžiui, girdė “ausys”, matė “akys” (Atėjo barbočius pas spingočių ir sako: “Einam karčemė- lėn midaus gert". Spingočius sako: “AS bijau vingočiaus." Barbočius sako: “Nei- sim pro vingočių. Eisim pro matę, pro girdę ir pro krungo vartus"). Gana daž- nas kodas — koduojamojo denotato forma, pavyzdžiui, draikalas “Zirnio anks- tis” (Tėvas draikalas, motina kabalas, vaikai pabiručiai), pamp/ė “žirnio anks- tis” (Tėvas tutulis, motina kabalas, vaikai pabiručiai), tysutis “kartis” (Tįsta tysutis, girgzda girgzdutis, ant galo kukulis), #slys “žirnio ankštis" (Tėvas #slys, močia pūslė, vaikai — binbir, binbir binbiriukai). Mįslėse galima koduoti, nau- dojantis koduojamojo žodžio denotato padėties ypatumais, pavyzdžiui, sfatikas “dubuo” (Pabėrė bėrikus, pastatė sfatikus, sušaukė kukuočius), kabikas “lop- Sys” (Kaba kabikas, guli čiurikas, — keturios kojos ir kabaldūnas), karikas “laši- niai“, tupikas “katinas” (Tupi fupikas, karo karikas, prašo Dievo tupikas, kad nupulty karikas), kabutis “obuolys” (Tyko tykutis, kabo kabutis, kai kabutis nu- krito, tykutis pagavo), tysokas“ gulintis žmogus" (Juodtakis, ant juodtakio med- takis, ant medtakio šnabžtakis, ant šnabžtakio baltakis, ant baltakio — tysoks). Gana retas kodavimo būdas — netiesioginio požymio suteikimas užmintam ob- jektui arba subjektui, pavyzdžiui, Zibas “vilkas” (Tamsi naktis. Ateina Zibs, klau- sia tulytės, kur gul kniusa: “Gale kūtės, birbynuose".). Šis atvejis yra sudėtin- gas, nes saistomas konteksto ryšiais, todėl reikalauja tikslinančio kodavimo — vilkas ateina ne bet kada, o naktį. Pagrindinis metoniminio kodavimo bruožas — žodis-raktas yra visiškai skaid- rus, nereikalaujantis komentavimo. Tai rodo, kad kuriant mįslę svarbus yra ko- munikavimo kriterijus, nors tiltas, jungiantis universalią “klausimo-atsakymo” (tiek lingvistiniu, tiek ir kitokiu požiūriu) kategoriją, yra užmaskuotas. Tačiau čia galima padaryti įdomią išvadą (tikimės, bendresnio pobūdžio negu mįslių leksikos problematika). Metoniminis kodavimas siekia aiškiau ir suprantamiau suponuoti atsakymą, t.y. užkoduotą žodį. Šis siekis remiasi nenutrauktais vidi- niais kodo ir koduojamojo žodžio semantiniais bei konceptualiais ryšiais, Zo- džio-rakto semantiniu ir leksiniu skaidrumu. Metaforinis kodavimas labiau “slepia” klausimo-atsakymo tiltą, kodas yra komplikuotos semantikos, o Zodis- raktas toli gražu ne iš karto atsiskleidžia. Tačiau — paradoksas — metoniminio kodavimo būdas mįslių leksikos sistemoje sukelia daugiau homoniminės pai- niavos ir komunikacinio nesusipratimo. (Tą nesunku pastebėti iš mūsų jau ko- mentuotų pavyzdžių.) Peršasi išvada, kad semantiniu požiūriu paprastesnė struk- tūra nebūtinai yra aiškesnė, o naujoji leksinė struktūra, atsiradusi iš sudėtinges- nio proceso, turi didesnę semantinę vertę. (Įdomu būtų patyrinėti, kaip šis pro- cesas veikia poetinės kalbos dėsnius.) Dažniausios metoniminio kodavimo leksikos grupės yra dvi: koduojamojo objekto ypatybė ir koduojamojo objekto savybė. Patikslindami šias sąvokas tu- rime paaiškinti, kad ypatybe laikome nuolatinį, diferencinį objekto bruožą. Jis 105 gali būti ir pagrindinis, ir šalutinis. Objekto savybė — nenuolatinė, kontekstinė, determinuota ir denotatinė laikysena. Kitaip tariant, ypatybė — objekto būsena, savybė — laikysena. Šias metoniminio kodavimo grupes pateiksime lentelėse. Žodis-raktas čia yra akivaizdus, todėl jo nerašysime. 1.3.1. Objektas-ypatybė. Šio tipo metonimijas rodo 4 lentelė. 4 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Mislė atbulainis vėžys: vaikšto atbulas Trinugarė danguje, barborėlė pelene, kypštakojis pagiry, atbulainis vandeny. kabaldūnas kūdikio galva: kabalduoja | Kabo kabikas, guli čiurikas — keturios kojos ir kabaldūnas. kniustas kiaulė: knisa Atbėgo takutis, paklausė sargučio: “Kur kniustas guli?” pirdokas užpakalis: perdžia Dešimt dešimt dešimtokų traukia tinklą ant pirdokų. troškutis žuvis: be vandens trokšta | Ant dangaus šypla, miške vypla, ežere troškutis. 1.3.2. Objektas-savybė. Tai šiek tiek gausesnė metoniminio kodavimo grupė. Ją rodo 5 lentelė. 5 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Mislė bizdonė girdėlius tupikas žiūronis žiūrikas kiaulė: nuolat bezda šuo: gerai girdi katinas: atkakliai tupi šuo: gerai mato katinas: atkakliai žiūri Žiūri žiūrons per tvorą, eit gagons per kiemą: “Gagone, eik, gagone, atsiųsk man bizdonę." “Sveika, knerpe.” “Sveiks, dzieliau.” “Kur gul ūdra?" “Namo gale”. “O gir- delius?” “ Po klécia”. Tupi tupikas, karo karikas. Prašo Dievo tupikas, kad nupulty karikas. per tvorą: “O tu, mielas bezdZionéli, pabaidyk man tą Siusj.” Kabo kabikas, žiūri žiūrikas, kad kabikas nekabéty, žiūrikas nežiūrėtų. Savybės kaip kodo vietoj objekto pateikimas ypač akivaizdžiai rodo metoni- minio kodavimo netobulumą. 106 Iš lentelėse pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodžio-kodo susidarymo princi- pas lygiai toks pat, kaip leksikos centre vykstančių semantinės derivacijos pro- cesų. Tai gana sudėtingas reiškinys, kurį semasiologai (tiksliau — onomasiolo- gai) vadina netiesioginės referencijos pakopa, atsirandančia iš koduojamojo žo- džio žyminio struktūros jungčių ir žodžio-kodo analogijos. Tokia analogija yra laisva ir nevaržoma objekto. Todėl tradiciškai skiriamos metaforos pagal garsą ir pagal spalvą atidžiau pažvelgus atrodo linkstančios būti metonimijos ir meta- foros tarpiniais variantais. 2.1. Fonosemantinis žodžių-kodų kūrimas. Ne visada galima rasti žodį-rak- tą, kad nusakytume kodo tipą. Priežastys galėtų būti dvi: žodis-raktas yra visiš- kai neskaidrios semantinės struktūros, nelyginant nuo laiko aprūkęs stiklas, pro kurį nebesimato nei “iSorés” — koduojamojo žodžio, nei “vidaus” — kodo. Kita priežastis — mįslės žodis kuriamas kitomis, ne semantinėmis priemonėmis. Mū- sy jau minėta: nors mįslės maskuoja “klausimo-atsakymo” komunikacinį tiltą, bet klausimas turi turėti signalų, kad atsakymas būtų galimas. Tokios semanti- nio žaidimo taisyklės. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai nemotyvuoti mįslių žo- džiai, pavyzdžiui, vr/ardė laide “dalgis”, tuturs kepers “akėčios" nėra (ir negali būti) vien leksinė avantiūra, nes ir kvazileksiniame paribyje slypi universalusis imperatyvas, kad tu būtum suprastas. Kalboje egzistuoja fonosemantikos reiškinys (Jakobson, Waught 1979: 177— 188). Garsų savybė sukelti vieną ar kitą pojūtį yra ir žodžių kodavimo galimybė bei potencialumas. Garsai konotuojami daugelyje periferinių komunikacijos sri- čių, pavyzdžiui, mitopoetinėje kalboje (Jakobson, Waught 1979: 204-209). Da- roma labai pagrįsta prielaida, kad stengiantis užkoduoti žodį, kurį reikia įminti, ir laikantis semantinio žaidimo taisyklių, pasitelkiamas potencialus garsų kono- tatyvumas (Zabarskaitė 1995: 187—204)). Keletas fonosemantikos dėsningumų iš tiesų gana įdomūs. 2.2. Kuo skiriasi dalgis ir akėčios arba /// ir /r/ opozicija. Vieni labiausiai konotuoty lietuvių kalbos garsų yra /// ir /r/ (Zabarskaitė 1995 : 194-197). Tiek ekspresyvioji leksika, tiek poetinė kalba rodo šių garsų opoziciją, nors priklau- sydami tai pačiai garsų klasei jie turi ir bendrų konotacinių reikšmių. Garsas /// turi akivaizdžią lingavimo pirmyn-atgal konotaciją (Zabarskaitė 1995: 195). Dar- bo įrankiai, kuriais dirbama mosuojant pirmyn-atgal ir kuriuos reikia įspėti — koduojami, raktu pasirenkant sonantą ///: vilaide laidė “ dalgis" ( Vilaide laidė žolę baidė, namo parėjo, ant vartų pasikorė), /idi /idi Jaide “Saudykle” (Lidi lidi laidė po šilą skraidė, žarnas paliko, namo parskrido), fa/alojus “mintuvai” (Už beržyno talalojus loja). Darbo įrankiai (ar įnagiai), su kuriais dirbant lingavimo pirmyn-atgal jude- sys nėra ryškus, “paslepiami” po semantinėmis struktūromis, kur garsas-rak- tas /7/. Jis ypač dažnas koduojant “akécias”. Jy funkcija plėšti žemę pabrėžiama energingiau, dar Platono apibūdintu, garsu r. Jos vadinamos kevarža varža (Ke- varža varža per lauką varžo — nei šunys neloja), tuturs kepers ( Tuturs kepers, nebėk — pavysiu). Taigi universalioji fonosemantinė sonantų opozicija ///:/r/ 107 galima ir mįslėse. 2.3. Avies drama arba klasikinis fonosemantikos pavyzdys. Gerai žinoma mįslė apie tai, kaip vilkas pagrobė avį ir buvo vejamas raitomis. Dažniausias mįslės variantas yra šis: “Atėjo kudubudu, paėmė kidibidi, duokit kamandakj, vysiu kudubudu, atimsiu kidibidi“". Kituose mįslės variantuose vilkas dar vadi- kubuldoku. Dabar nesigilinsime į į priebalsių kombinacijas. (Tai išsamesnio tyri. nėjimo ir gausesnės empirikos reikalaujantis objektas. Verta tik atkreipti dėme- sį, kad dominuoja T klasės priebalsiai, turintys veiksmo-judėjimo-kontakto uni- versaliąją konotaciją (Zabarskaitė 1995: 187-194).) Šioje mįslėje idealiai at- spindima pati universaliausia balsių konotacinė opozicija — /u/:/2/:/i/. Zemojo tono balsiai reiškia tamsumą, šiurkštumą, didumą, o aukštojo tono — šviesumą, švelnumą, mažumą. Triados centras — kompaktinis /a/ — yra neutralus (juk ar- klys avies dramoje nedalyvauja, tik paskutiniajame pavyzdyje yra tamsus ir di- delis kaip ir vilkas). Šis pagrindinis fonosemantikos dėsningumas plačiau ap- žvelgiamas anksčiau minėtame žymiųjų fonologų darbe (Jakobson, Waught 1979: 188-194). 2.4. Sis tas apie šiurkštumą ir šviesą arba S klasės priebalsių konotacija. Tarp S klasės priebalsių didžiausią fonosemantinj krūvį turi priebalsiai /$/ ir /Z. Garsas /$/ greičiausiai dėl savo artikuliaciniy bei akustinių ypatybių turi ryškią “nelygaus paviršiaus" konotaciją (Zabarskaitė 1995: 197-198). Tą pastebėjo ir mįslių kūrėjai. Vilna koduojama žodžiu Sesuols kemuols (Sešuols kemuols — šimtašakis belapis), o antklodė mislėje vadinama Sipkiliu tipkiliu (Šipkilys tip- kilys: “Lipk ant manęs"). Garso /Ž/ “šviesos, žibėjimo" konotacija (Zabarskaite 1995: 197 ) yra koduojamo žodžio ugnis raktas. Ugnis vadinama Zala Zalaiciuke (Žala žalaičiukė dangų laižo). Taigi kai negalime rasti koduojamojo žodžio leksinio arba semantinio rakto, galima pamėginti jo ieškoti garsinėje žodžio-kodo struktūroje. Mūsų aptarti pa- vyzdžiai rodo, kad šis kelias taip pat nėra bevaisis. Tereikia atidžiau panagrinėti fonosemantikos dėsningumus, universalijas ir svarbiausias konotacines opozi- cijas. 3. Paaiškinimai. Kadangi specialiojoje terminijoje esama šiokio tokio įvai- ravimo, ypač kai kalbama apie tokią netradicinę lietuvių kalbotyros sritį kaip fonosemantika, manome esant reikalą paaiškinti, kad semantikos kategorijos ir sąvokos vadinamos vartojant J. Lyons'o terminus (Lyons 1968), fonologinės kategorijos, simboliai ir klasifikacijos, būtinos aprašant fonosemantikos reiš- kinius, deramai paaiškintos Alekso Girdenio “Fonologijoje” (Girdenis 1981). Vieną kitą semiotinį terminą galima rasti Algirdo Juliaus Greimo darbuose (Greimas 1989). Mislés rinktos iš 5-ojo “Lietuvių tautosakos" tomo (LIs V), žodžių-raktų ieškota “Lietuvių kalbos žodyne" (LKŽ). 4. Išvados. Peršasi viena kita bendresnė praktinė išvada ir teorinis apiben- 108 drinimas. Mįslių leksika nėra kvazileksikos sritis, bet pagal nustatomus seman- tinius dėsnius egzistuojanti lietuvių kalbos leksikos periferija. Ištyrus jos gene- ralizacijos proceso dėsningumus, galima atskleisti mįslių žodžių semantinę struk- tūrą ir “nuskaidrinti" jų turinį. Išaiškėja, jog tokioje sudėtingoje ir daugiafunk- cinėje struktūroje kaip kalba negali būti atsitiktinių dalykų. Ir kalbos žaidimas (juk mįslių kūrimas yra kalbos-nominacijos-komunikacijos žaidimas) žaidžia- mas pagal semantikos taisykles. Semantinio ir fonosemantinio kodavimo dės- ningumai yra analogiški pagrindinio leksikos fondo nominacinės veiklos proce- sams. Metaforų ir metonimijų kūrimas mįslėse gali būti “bandomoji medzia- ga”, tiriant metaforines ir metonimines reikšmes, atsiradusias pagrindiniame leksikos fonde. Sudėtingesnės leksinės struktūros (metaforų) didesnė semanti- nė vertė (tikslumas, nesinonimiškumas, leksinės tautologijos vengimas) mįslėse galbūt koreliuoja ir kituose leksiniuose, teksto, o gal ir ne tiek sudėtingų kalbi- nių struktūrų sluoksniuose. Garsai-raktai rodo, kad tiriant leksikos periferiją, fonosemantikos dalykų nereikėtų ignoruoti. Jie gali šį tą paaiškinti, nes turi savų universalijų, kurių, kaip matėme, neigti nederėtų. Iš praktinių dalykų pa- sakytini du: iš pirmo žvilgsnio nepaskaitomą mįslės žodį galima “skaityti”, t.y. jis nėra beprasmis. Toks mįslės žodžio skaitymo būdas gali pagelbėti susidaryti metoniminių ir metaforinių reikšmių skyrimo kriterijus, kurie ne visada esti aiškūs, analizuojant metonimijas ir metaforas ir skiriant jas praktiškai. Ir pagaliau — mįslių leksika yra tikrų tikriausia prasmės tako sąmoninga imi- tacija, kurios tyrinėjimas išties įdomus. LITERATŪRA Girdenis A. 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. Greimas A.J. 1989: Semiotika, Vilnius: Mintis. Jakobson W, Waugh L. 1979: The Saund Shape of Language, Bloomington and London: Indiana University Press. LTs V — Lietuvių tautosaka 5, Vilnius: Mintis, 1968. Levin J. M. 1978: Semantičeskaja struktura zagadki. — Paremiologičeskij sbornik, Moskva: Nauka, 283 — 315. LKŽ I,-II, — Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941; 2, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žo- dynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LKŽ I,-II, — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968 — 1969. LKŽ III — XVII — Lietuvių kalbos žodynas3 — 6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės litera- tūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7 — 9 : Mintis, 1966, 1970, 1973; 10 — 15 : Moks- las, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16, 17: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1995, 1996. Lyons J. 1968 : Introduction to Theoretical Linguistics, Cambridge: G. B. Zabarskaite J. 1995: IStiktuky priebalsių fonosemantika (vienanariai priebalsių junginiai). — Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 187-204. 109 THE PECULIARITIES OF CODE - WORD SEMANTICS IN RIDDLES Summary Tthe paper investigates the ways the vocabulary of riddles is made up. It is created by coding words which are to be guessed. There are two ways of coding: semantic and phonosemantic. The semantic structure of coding has three componenets: the word under coding, the code- word, or the riddle word, and the key-word. The relation between the code-word and the word under coding be metonymic or methaporic. The coding process is different: in metonymic coding, the figurative semes of the word un- der coding change places, while metaphorisation is caused by the analogy between the free astructure of the signited and the semantics of the code word. The analogy is indicated by the key-word. The key to phonosemantic code is the connotation of the sound. In this kind of cod- ing the phonosemantic (I) : (r) opposition, the opposition of the high : low tone vowels are observed, the most frequent connotations of the consonants (s) : (Z) are realized. A conclusion can be made that the vocabulary of riddles is made up by consciously imitating the path of the meaning which is being generated. 110