Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Jonas KLIMAVIČIUS KAS YRA BENDRINĖS KALBOS LEKSIKA? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos Čia tėra skatinimas ir kuklus bandymas atsakyti į šį klausimą, ypač į jo at- virkščiąją pusę — kas tikrai nėra, kas negalėtų būti ir veikiausiai nebus bendrinės kalbos leksika. Atsakymo ieškoma skrodžiant šio šimtmečio bendrinės kalbos kūrimo ir plėtojimo nuostatas bei manifestus, ypač stengiantis išsklaidyti gajas paviršutiniškas nuomones ir prietarus, akistata sustatyti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" teoriją ir praktiką, recenzijas (ir to paties recenzento), bendri- nės kalbos vartojimo reikmes ir problemas. Klausimas, kas yra ar galėtų būti bendrinės kalbos leksika, kilo jau Jonui Jablonskiui pirmojoje norminėje gramatikoje 1901 m. Atsakymai — teoriniai ir praktiniai — beveik per šimtmetį kito, plėtojosi ir įvairavo, niekada nebuvo visai aiškių, būta net labai klaidingų nuomonių, nepateisinamai opti- mistinių. Dabar irgi yra skirtingų sampratų, bet gal jau esame tunelio gale. Tai priklausė ir priklauso: 1) Nuo bendrinės kalbos leksikos pavėluoto ir sunkaus darymosi nepalan- kiomis istorinėmis, tautos telkimosi, valstybės atsikūrimo, kultūrinio gyvenimo ir švietimo sąlygomis; nuo bendrinės kalbos leksikos netolygios, kartais priešta- ringos raidos, kurios tam tikrus tarpsnius žymėjo ir tautos istorijos, ir pačios kalbos tarpsniai, net pakopos, įvardyti skirtingais ir tikrai nevienareikšmiais terminais — rašomoji, bendrinė, literatūrinė ir vėl bendrinė; įvardyti skirtingais konstituciniais statusais — valstybinė, okupantų rusų kalbos stelbiama ir gadina- ma, dabar vėl valstybinė; nuo pačios leksikos prigimties — ji keleriopai judresnė, kaitesnė, atviresnė tarmėms ir skoliniams negu gramatika, ypač bendrinės kal- bos užuomazgos ir pradinių tarpsnių labai smarkaus augimo laikotarpiu; nuo mūsų nedidelės, bet įvairiatarmės (daugybė šnektų, didžiuliai skirtumai) ir įvai- rių dvikalbysčių (per tarmes ir tiesiogiai per bendrinę kalbą) paliestos tautos — tarptarminės ir tarpkalbinės, tarmių ir bendrinės kalbos kolizijos, tokios aiškios Ferdinandui de Saussure'ui (Saussure 1977: 60, 231), mūsų kai kurių kalbinin- kų yra pražiūrėtos arba atkakliai nepaisomos: atseit tarmės tik turtina, kiek ir kada nori turtina, vos ne automatiškai — beatodairiškai drąsiai formuluojama: žodyno sistema laisva, leksika iš tarmių lengvai įtraukiama į bendrinę kalbą. 2) Nuo bendrinės kalbos leksikos raidos ir jos tarpsnių leksikografiniy rezul- tatų — nuo jų atsispindėjimo ir įtvirtinimo kaip atramos kitai pakopai arba nuo 20 nespėjimo ar vėlavimo (gal net lemtingo) tai padaryti. Juk jau pasiekę bendri- nės (nebe rašomosios) valstybinės kalbos pakopą neturėjome jos žodyno (ap- skritai jokio visuomenei tinkamesnio, net dvikalbių vos vieną kitą), įtvirtinan- čio jos normas, tenkinančio reikmes. Žodynų ir žodynininkų tauta neįstengė? Deja, taip, nes buvo nauji, kokybiškai kiti reikalavimai — bendrinės kalbos žody- no. Jo reikalas buvo suprastas, buvo sumanymų ir pasirengimų (atskira tema). Būta ir subjektyvių nepalankių aplinkybių — K.Būgos ankstyva netektis, J.Jab- lonskio krūvis ne pagal amžių ir sveikatą, naujų jėgų negausa, leksikografinių institucijų silpnumas, jaunumas. Objektyviai bendrinės kalbos teorija mezgėsi nuo gramatikos, sinchroninė kalbotyra buvo siauresnė ir mažiau vertinama už istorinę. Tik nepalankiaisiais 1954 m. išėjo “Dabartinės lietuvių kalbos žody- nas” — dabartinės, o ne bendrinės: skirtumas čia ne vien formalus, bet ir fakti- nis. Ar nėra būdingas ir bendrinei kalbai net lemtingas dalykas, kad pirmiau — 1951 m. išėjo “ Tarptautinių žodžių žodynas" — verstinis, nenorminis, neturintis pažymos ntk. (neteiktinas), kuri vartojama, nors dar nenuosekliai, nepakanka- mai, tik 1985 m. “Tarptautinių žodžių žodyne". Didžiulis nenorminis “Tarptau- tinių žodžių žodynas" išleistas jau 1936 m., mažesnių būta dar anksčiau. Ar tai nėra viena iš nemenkų priežasčių, kad bendrinė kalba taip apnikta tarptautinių žodžių, kad daugelyje sričių plačiu frontu keletas dešimtmečių jie smarkiai stu- mia lietuviškus žodžius? Dabar apie viską iš eilės plačiau. 1."Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; <...>; jei rašyto- juiyra Žinoma, kadjo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus supran- tamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prieskaitytojų ir visada rūpin- tis, kad ji suprastų daugumas” (Jablonskis 1901:60; čia ir kitur citatose išreti- nimai mano — J.K.). Įžvalgi programa! Nors ne visai viskas mums įžvelgiama: ar rašytojui turi būti žinoma, kad jo žodį gal kitaip supras? Turbūt. Jablonskis net nekalba, kas bus, jei žodis bus visai nežinomas: jam dalykas, kad kitaip, klaidingai supras, yra daug svarbesnis. Praktika parodė Jablonskio įžvalgumą. Kas yra atsidėję nagrinėję, kaip ši programa sekėsi, kaip jos laikytasi rašyto- jų, įskaitant Jablonskį kaip autorių, vertėją (atskira kalba — kaip žodynininką)? Tyrinėta, bet spragų yra, sintezės tikrai nėra — vyrauja pasidžiūgavimai, kad kas pavyko, bet labai trūksta antitezės — kas ir ko d € 1 nepavyko. Įkyri begaliniai apmaudavimai, kad kas nepavyko ar nepavyksta, nemąstant — kodėl. Kiek gai- lauta, dejuota dėl žodžių tillas, tamsta; vėdinas; abūojas, -a! Bet čia visai tas pat, kas iš srauraus vėjo Ziemiy krašto dainose ateivėse pasidaręs srauras vėjas (Vit- kauskas 1975 : 64), taip pat siiras, siūrus, šiūrus, sraujas (nors LKŽ XIII aiški- nama: 2. “smarkus”), sveras vėjas, tik čia žodis (su dainomis) iš tarmės į tarmę atėjęs, ten — į bendrinę kalbą. O kliūta už to paties kelmo “nesuprantama — kitaip suprantama", todėl iškraipyta, tik tarmėje žodis, o bendrinėje kalboje — reikšmė. Žodžių šiaurė, siaurus Žiemių kraštas nesiskolino, nes turi savo, sveti- 21 mo net nesupranta. Tik dabar lyg ima švisti akys, kad bendrinei kalbai ZūJas, tamsta, vedinas, abuojas nebuvo verktinai būtini. Bet taisant vis mokoma, ką tie žodžiai iš tikrųjų reiškia. O yra ir kitas, gal tikresnis pamokymas: neturi to žo- džio savo tarmėje, gerai nepažįsti — nevartok, tarmių žmonių nejuokink! “Lietuva, rodzias, tik maišelis (maža), o kas namas, tai šneka" (Krūonis, LKŽ XI 793). Tarmės, šnektos — turtas, žmonės — žodingi, žodynas — turtingas. Bet jei vargas dėl proto (tarp mažapročių), tai štai vargo yra ir dėl žodžių turto. Kartais tarptarminės (arba platesnės, net visuotinės) reikšmių kolizijos pastebi- mos, sąmojingai pasiaiškinamos, pvz.: — Jonai, tevas nukrito nuo stogo. — Ar sveikas liko? — Sveikas tai sveikas, ale nebgyvas Klp (LKŽ VII 498). O žodžio aplamasvreikšmė “paviršutiniškas; neapdairus, Zioplas” DZ, tiesiog uzjuoke reiks- me 1. “bendras, visas” DZ. DZ, Laikas rimtai pakalbėti apie perteklinj kalbos turtą, kuris neretai yra bendrinėje kalboje stringantis perteklius. Kartais vieno žodžio tarminės rčikšmės bendrinėje kalboje pjaunasi kaip ka- tės maiše. Štai doras DZ, 1.” <...> moralus" ir 2. “tinkamas, geras": Doro valgio dianetriksta. Neturiu doros sveikatos. Ne prieš dora tarp šėlsta. Aš dorai (gerai) nežinau; ir dora 2. “tikimas, gerumas": Nebus doros ir rytoj (oras nepasitaisys). Kažin ar bus dora su tuo ligoniu (ar pasveiks). Į dorą eiti (riebėti). Tarmėse doras (ir dora sub.) šitaip labai plačiai vartojami žemaičių, dalies (šiaurės) rytų aukštaičių, net taip: Nebėr doros nei už tvoros Pn. Mano kiaulės neina doron, ir gana Ut. Malkų doriškai parsivežt negaliPc. Tačiau reikšme “moralus” dorastarmėse sunykęs (Sb, Sim, Dkš; JR28, S. Dauk, M. Valanč; dora — SD, Grk, Uzv), išstumtas barbarizmų (Š)čyras, cys- tas,cnatlyvas, zgadnas, cekavas, o nedoras— ir šelmis, laidokas (ledokas), kurva, be to, žodžio doras semantikos dalį pasiima nekaltas, skaistus, tyras, grynas, žodžio nedoras — ištvirkęs, pasileidęs. Todėl reikšmės tarmėse ir nesipjauna. Argi šito nereikia matyti, ar tai sunku įžvelgti? Panašiai reikėtų vertinti žodžius blogas DZ, 3. tarm. “liesas, menkas", tarm. “silpnas (apie ligonį)" (DZ, DZ, - ne tarm.); pykinti 2. “versti mi on 3. prk. “tuščias, neduodantis rezultatų"; gauti 2. “turėti, privalė- i":Gausi važiuoti į mišką. Gavo daktarą kviesti, pagauti “pradėti, suskasti”: Visi pagavo bėgti [betgi ir juos pagavo]. Ar mums nieko nesako, kad Žemai- tė pati yra rašiusi: Perfave gavau (turėjau) pats nešti taip toli? Čia yra didelė tema, bet jau galima daryti išvadą, kad Jablonskio priesako gana nuosekliai nesilaikyta. Jei šiandien šie žodžiaijau ne kitaip suprantami, tai bent ne visai, ne lengvai, ne visiems suprantami, glumina, trik- do; arba žmonėms nesuprantama, kodėl jie vartojami: kodėl nieko doro, o ne nieko gero, kodėl blogas, o ne liesas, kodėl pykina, o ne sleikstu, kodėl bergž- džias, o ne tuščias darbas, kodėl gavo bėgti, o ne turėjo begti, kodėl pagavo bėgti, o ne ėmė, soko begti. Tos tarminės rčikšmės raštuose padažnėjusios, žmonės klausia: kodėl? ar tik taip jau vartotina? Žiūrėk, ims kas jau ir pataisys nieko gero, nieko doro ... Žinoma, tos tarminės réik§més vieną koją į bendrinę 22 kalbą įkėlusios, bet yra joje daugiausia knyginės. Šitai dar nėra aptarta, net nėra liesta, todėl tikrai daug kam atrodys paradoksiška, kad tarmybė bendrinėje kal- boje virsta knyginio stiliaus faktu. Betgi iš tikrųjų vartojimo statusas iš esmės pasikeičia. Bendrinės kalbos žodyne šitokioms jos “tarmybėms" tikrai geriau tiktų ir tiksliau vartotoją (ypač betarmį) orientuotų pažyma £nyg., o ne farm. Ir nereikėtų tokių reikšmių paskubomis, beatodairiškai dauginti — jei tarmėse kur yra padėvėtas traktoriukas, tai šitai yra tik tarmybė, o bendrinėje kalboje — (pa)važinėtas. Bendrinės kalbos žodyne tik etnografizmų tokias rėikšmes pravartu dėti, pvz.: marška etnogr. 1. “drobulė pašarui, skiedroms ar šiaip biriems daik- tams nešti; ja nešamas kiekis", 2. dz., ryt. “paklodė", 3. ryt., dz. “lovatiesė", 4. dz., ryt. “austinis paklotas", 5. ryt., dz. “staltiese”, 6. žem. “rankšluostis", 7. vak. “nedidelis, dviejų traukiamas tinklas be įgerklio, dvibradis"; skara 1. “skraistė moterims galvai, pečiams gaubtis”, 2. žem. “skuduras (ppr. prastas), skarma- las”, 3. žem. “vystyklas”, 4. kuop. žem. “pluostas”: Siemet linų gera skara, ske- peta 1. “nešiojama skara” [štai kaip net aiSkinime reikalingas pažyminys — ne- siojamal], 2. ryt. “audeklo skiautė, skuduras (ppr. prastas), mazgotė, paSluos- te” (skaréle “mažesnė skara galvai, kaklui apsiriSti”, skepetdite “skarele”, o skepetélé 1. “skarelé”, 2. tarm. “audeklo skiautė; nosinė"); butas 1. “namo da- lis iš vieno ar kelių kambarių ir virtuvės", 2. tarm. “gyvenamasis namas, troba, pirkia", 3. žem. “bet koks pastatas, trobesys”; spršgilas 1. etnogr. “įrankis ja- vams kulti — prie koto pririšta buožė", 2. ryt. “to įrankio buožė", 3.<...>; spragilinė 1. dz. “spragilo kotas", 2. ryt. “spragilo buožė"; siaustuvė 1. ryt. “spragilo kotas", 2. žem. žr. Vystyklas, Šitaip yra DZ, Tačiau i ir “Lietuvių ben- drinės kalbos žodynas", bent kol bendrinė kalba sutvirtės, jos leksika nusisto- vės, dar galėtų turėti nors kokių tarminių žymių. Be etnografizmų, gal nereikė- tų vengti ir ryškiausių chrestomatinių pavyzdžių: skuja 1. "Pušies ar eglės spyg- lys”, 2. tarm. “pušies šakelė", 3. tarm. “kankorėžis“" [DZ, 2. žr. kankorėžis), 4. ryt. “Žuvies žvynas" [DŽ, 3. žr. žvynas, sriegas (Zuvies)] DZ, [o DŽ, — be tarmių pažymų]; grobas 1. aukšt. “Sonkaulis”, 2. žem."žarna" DZ, [DZ ir DZ, 1. “Son- kaulis”, 2. žem. “Zarna”; bet ar grobas biity bendrinés kalbos žodis?); sėti 3. tarm. “sodinti (bulves)” DZ, [iš esmės taip ir DŽ, ; DZ); Sirdingas 3. tarm. “piktas, staigus” DZ, [DŽ,, DŽ,- — ryt.]; smagūs 5. žem. “sunkus” [ir DZ; DZ, —6.]. Ir betarmiam bendrinés kalbos vartotojui, be tam tikros praktinės naudos, tai būtų priminimas, kad bendrinė kalba dygusi ne iš akmens... 2. “Paprastai sakoma, kad tik didieji rašytojai sukurią rašomąją kalbą, ją sukultūriną, išdailiną. Čia daug tiesos. Bet šių dienų gyvenimo tempas nelaukia lėtos nors ir gero rašytojo įtakos. Reikia kalbos kultūros iš šalies, sąmoningos kultūros“, — sakoma pirmajame “Gimtosios kalbos" (GK 1933 1 ) manifeste “Darbą pradedant": Anaiptol neatsitiktinis čia yra“ ka/bos kultūros terminas, nors ir neeksplikuotas. Faktas yra pastebėtas, minimas, bet nėra išsamiau ap- tartas ir vertintas. Aiškiai matant šio termino šaknis kaimyninėse tautose, pra- 23 vartu būtų jį sieti ir su jau minėta Saussure'o bendrinės kalbos kaip ku | t ū- ros produkto irtarmių kaip natūros sferos kolizija (Saussure 1977: 60). “Gimtoji kalba” todėl pabrėžia nesitenkinanti klaidų taisy mu: “Mums nepakanka kapos kalbos taisytojų, bet reikia pačią visuomenę kalbos išmokyti" (GK 1933 1). Todėl manifeste daugiau ir kalbama apie kultūrinės kal- bos išsiugdymaą: “Į kalbą mes žiūrime sociologiškai. Kalba, kaip ir kiti bendrinio gyvenimo reiškiniai, veikiama tų pačių socialinių dėsnių. Dėl to liau- dies kalba mums nėra absoliutinis kalbos kultūros mastas [t.y. matas]; iš jos, mūsų nuomone, kultūrinę kalbą galime tik išsiugdyti. Taigi, “Gimtajai kalbai" rūpės ne tik bendrinės kalbos žmoniškumas [t.y. liaudiškumas?], bet ir kultūri- nis jos pažangumas. Kartais visiškai lieko [t.y. atliekamo] kalbos lytingumo [t.y. formų gausumo; o ne seksualumo...] ir žodingumo (gandro vardų!) mes ne- branginame” (GK 1933 2). Gandroistorija bendrinėje kalboje yra ne be ambici- ju ir su nelengva grynumo problematika. Pavyzdys be jokių šešėlių — pačios kal- bos neproblematiškai išspręstas s kolinio grybas kodifikavimo dalykas į perteklinį turtą nuskiriant veldinius kremblys ir budis (išradingam mėginimui išgelbėti bendrinei kalbai žodį budis specialesne reikšme “koks nors lakštabu- dinis grybas" DZ; nepakanka tarminio pamato — reikia dar ir bendrinės kalbos bent kiek platesnės vartosenos). "Gal pritiktų duoti nors vieną kultūrinės kalbos ugdymosi pavyzdį. Vienas ryškesnių, kai liaudies kalbos žodis ne paprastai perkeliamas į bendrinės kalbos sistemą, 0 iš jo išsiugdomas reikalingas raiškos vienetas, būtų šis: “Bet, rasi, kas pasakys: kamsa neatitinka tiksliai būnos sąvokos. Tokį galima atklausti: o pirmi- kalbėdavo apie pjaunamo baro ar dvaro kumečių pirmininką ir piemenų virši- ninką. Pasakoja, kad panevėžiškiai net per abu ūsus šyptelėję, kai jiems paskyrę pirmąjį apskrities viršininką. Tariamo netikslumo nėra ko baidytis. Žodis, ėmus vartoti, savaime sutiksléja” (A.S. — GK 1938 26-27). Čia galima tik pridurti: pirma, pirmininko reikšmių tarmėse daug daugiau — 2. “<...>, prievaizdas", 3. “<...>, pirmiinas”, 4.<...>; barvedys”, 5. “piemuo, esantis bandos priekyje“ || “piemuo”, 6. “kas geriausios, pirmos rusies” || “pirmo leidimo, geresnis alus" LKŽ X; antra, pirmininkas ir viršininkas vartoti mažesnėje Lietuvos dalyje, to- dėl šyptelėti ne visiems buvę progos; trečia, bendrinėje kalboje reikšmių kolizi- jos jokios nėra, nes jie Čia yra vienareikšmiai (DZ, pirmininkas?. ir 3. yra tarm.). Sėkmingai pradėtą bendrinės kalbos kultūros tarpsnį nutraukė okupacija ir genocidas. 3. 1953 03 18 duota rinkti DŽ, — Stalinas jau ne Kremliuje, bet gal dar ne Mauzoliejuje. Pasirašyta spaudai 1954 05 13. 1990 01 30 data St.Keinys pažymė- jo savo “Pratarmę" DZ, (aš savo maždaug 3 metų darbą baigiau 1988 m. iki atostogų). Nors paskui dar 1992 05 19, 06 17 ir 22 vyko baigiamieji posėdžiai dėl kai kurių semasiologinių žodžių (kurių semantikai svarbi pragmatika). Pasinau- dokim būtovės profesoriaus Edvardo Gudavičiaus leidimu kelti klausimą “kas 24 būtų, jei būtų". Sakysim, jei šią DŽ kroniką būtų galima pradėti bent 1933 m. (dar ankstesni gal per daug gluminty). Gal tokį 1933 m. DZ būtų ištikęs LKŽ I, ir II, likimas, bet jau būtų buvęs bendrinės kalbos žodyno ir faktas, ir mitas — dingstis i ir gerai, ir piktai (destis kam) kalbėti. Tiek tos DŽ kronikos pragmati- kos požiūriu. Leksikografinė padėtis 1954 m. tokia: išleisti tik 2 didžiojo LKŽ tomai, nors ir pašalinti iš visuomenės filologinio akiračio; iš specialiosios leksikografijos po karo buvo tik 1949 m. išleistas A.Novodvorskio “ Techninis žodynas", o prieška- rio terminų žodynai buvo tik LKŽ redakcijos parankinėje bibliotekoje. DZ, ne- turėjo s avo kartotekos, parengtas iš didžiojo žodyno kartotekos — rengėjų Heraklio žygdarbis, bet ir rengimo esminis trūkumas, nepašalintas iki šiol. DŽ, Įvado $1 (skyrius “Žodyno paskirtis ir apimtis") skelbia: “<...> be raš- tų kalbos, plačiai naudotasiir šnekamosios kalbos leksika bei frazeologi- ja. Žodynas <...> turi padėti įsisavinti literatūrinę kalbą, <...> “. $3: “Sutinka- mai su praktiniu, norminamuoju Žodyno pobūdžiu, į šį Zodyna įeina: 1) politi- nės, grožinės ir mokslinės literatūros žodžiai, jei jie nėra perdaug specialūs ir jei tai nėra retos, individualios vartosenos žodžiai, 2) liaudies kalbos bei jvairiy ta r- mių žodžiai, plačiau užtinkami literatūroje arba reikalingi kai kurioms sąvokoms reikšti, pvz. buklus, skubrus, namiegas [Žodyno tekste: skubrūs žr. skubus, o DZ, ir DZ, rodo, kad reikšmės skiriasi!]. §4: “Į Zodyna nejeina: 1) siaurai vartojami ir mažai tereikalingi literatūrinei kalbai tarminiai žodžiai, pvz. Sutrus “karStas” [nors sutra įdėta, sutnus įdėta), klūkti “labai pra- $yti” [nors Žodyno tekste... yra: k/ūkti žem. 1. “po ledu žvejoti, žuvis trankyti”, 2. “labai prašyti, kaulyti” (iš tikrųjų tai ne 2 reikšmės, o homonimai!)]. Taigi DŽ, tarmybių dėjimo principas — geriau daugiau, tegu pretenduoja į bendrinę kalbą, tegu tarp savęs konkuruoja, laiko egzaminą — kurie “reikalingi”, kurie “mažai tereikalingi”. O “retos, individualios vartosenos žodžiai“, matyt, nėra tokie tarmėse, o tik raštuose. Didžiojo žodyno kartotekos įtaiga akivaizdi. DŽ, ne fiksuoja bendrinės kalbos vartoseną, o kuria ją, parūpina jai iš tarmių žodžių net su atsarga, pertekliumi. Pirmieji DZ, recenzentai irgi €jo DZ, keliu. Bandė žengti ir dar toliau: “Mums rodos, kad aiškinamajame žodyne turėtų rasti vietos ir retesni dialektizmai, jei- gu jie sutinkami grožinės literatūros klasikų kūriniuose. Tuo tarpu Žodyne ne- ras skaitytojas nei žodžių /uinas, pyle, repukas ... (Donelaitis), nei (iS) drežėti, snopis... (Žemaitė), nei atvalka, kraiguoti, (nu)piepti, šušėti... (P.Cvirka), nei ydas, pakinys, panuovalis, tunkčiai... (A.Vienuolis), nei plaitytis, priebega, slam- byti, Žiubis... (1.Simonaityte), nei daugelio kitų liaudies kalbos žodžių, randamų įžymiųjų lietuvių rašytojų veikaluose“ (Grinaveckis 1955: 3). Iš tikrųjų kur nors tuos žodžius klasikų ir įžymiųjų rašytojų skaitytojas turi rasti. Bet ar bendrinės kalbos žodyne, jei tai nėra bendrinės kalbos žodžiai? Argiį dabartinės kalbos žodyną tinka dėti Donelaičio, Žemaitės žodžius? Greitai įsisiūbavusi kla- sikų raštų tiek akademinė, tiek mokyklinė, tiek masinė leidyba rado gerą išeitį — 25 pridedamus žodynėlius, į kuriuos vienodai gerai tinka ir tarmybės, ir senžo- džiai, ir naujadarai, ir svetimybės. Tačiau ir po keliolikos metų DZ, (paskui ir DZ, atsak. redaktorius svarsto: “Galima duoti tik tuos [tarminius žodžius], kurie plačiau vartojami grožinėje literatūroje ir šnekamojoje kalboje arba kuriems nėra kitų pakaitalų literatūri- nėje kalboje" (Kruopas 1968: 3). Ką reiškia “plačiau vartojami grožinėje litera- tūroje"? Bent dviejų rašytojų — /uinas “be ragų, bauzas”, pylė “antis”, tunciai “tvarsčiai kojoms apsukti”, s/ambyti “vaikštinėti be darbo, trainiotis” — “yra pagrindo dėti", o vieno rašytojo snopis “vėpla, išsižiojėlis“" (Žemaitė), pakinys “papievis, pabalys” (A.Vienuolis), Ziubis “laimikis” (I.Simonaityte) — “būtų per didelis jo [t.y. Zodyno] perkrovimas". Ir šitokia nuostata apibūdinama kaip is- vada: “dialektizmai į LZ [t.y. literatūrinės kalbos žodyną] dėtini ribotai"! Tai priklauso nuo bendrosios žodžių atrankos sampratos, kurią lemia ne tik bendri- nės kalbos vartosena, bet ir idealas: “Juk literatūrinė kalba, realiai imant, yra visuomenės, kultūros, mokslo ir kitiems reikalams skiriamos bendros kalbos idealas. <...>. Ir šnekamojoje-tarminėje, ir grožinės literatūros, ir mokslinėje, ir publicistinėje, ir kitokioje kalboje mes susiduriame su tokiais žodžiais, kurie gali ir nepriklausyti bendrinei vartosenai, literatūrinei kalbai, bet kurie sudaro reikšmingą ir svarbią kalbos žodyninės sudėties dalį, kuri turi daugiau ar ma- žiau atsispindėti ir LŽ (ne tik didžiajame “Lietuvių kalbos Zodyne”)” (Kruopas 1968: 3). Čia minima ir “dalis į pasyvią atsargą perėjusių žodžių", ir dažnos raštų tarmybės. Orientuojamasi į Žodyno vartotojo pragmatinius poreikius: “Kal- bos leksinė sistema labai plati, sudėtinga ir griežtai neapibrėžta, tad ir literatū- rinės kalbos žodynas turi į tai atsižvelgti. Tiktai taip elgiantis, bus įmanoma, kiek DŽ apimtis leidžia, atspindėti dabartinio laikotarpio lietuvių kalbos leksi- nę sistemą, į kurią kaip pagrindas įeina ir literatūrinės kalbos leksika" (Kruo- pas 1968: 3). Taigi bendrinės kalbos leksika čia suprantama kaip gemalas visos kalbos leksikos sistemos įsčiose — nesavarankiškas, augantis, neatsiskyręs. Tačiau bendrinės kalbos leksikos atsiskyrimo ir atskyrimo nuo tarminės rei- kalas ima vis labiau aiškėti: “Žurnalistai, redaktoriai, vertėjai laukia nesulaukia didelio, išsamaus bendrinės lietuvių kalbos sinonimų žodyno. Noriu pabrėžti žodį bendrinės, nes prieš dešimt metų pasirodęs trumpas A.Lyberio žodynėlis, kad ir nedidelis, greta literatūrinės kalbos žodžių, teikia nemaža tar- mybiy. Sunku šiandien būtų įdiegti į bendrinę kalbą spagą, Žagą, stičą, geinyti, klūkti ir panašius sinonimus” (Kirvaitis 1971: 67). Žinoma, tiksliau reikėtų kal- bėti ne apie jų įdiegimo sunkumą, bet svarstyti, ar jie reikalingi bendrinei kal- bai, ar jiems rastųsi čia bent kokia niša. 4. DZ, — 1972 m. Kiti kalbos ir tautos gyvenimo metai — kiti ir leksikografijos lapai: LKŽ 8 tomai (VIII — 1970 m.), pagal abėcėlę — iki raidės O imtinai, tada atrodė pusė žodyno (dabar LKŽ XVII baigiasi žodžiu va/gus). DZ, Ivado lapai sandara panašūs į DZ, tik pavyzdžiai kiti, jy daug. Tačiau Žodyno tekste pusė pavyzdžių atrodo visai kitaip: vietoj ryt. — žem., vietoj dz. — 26 ryt.! Vietoj DZ, skyriaus “Zodyno paskirtis ir apimtis” DZ, — tik “Žodyno ap- imtis“ [šitaip ir DŽ ,], bet jau antru sakiniu sakoma ir paskirtis: “<...> tikslas — pateikti dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžius". Apie tarmybes kalba- ma plačiai §2: “Kadangi Žodynas yra praktinis, norminamasis, jame pateikiami šių kategorijų žodžiai: <...>; 2) dažniau vartojami [DZ, — plačiau užtinkami] grožinėje literatūroje, publicistikoje, spaudoje ir kitur liaudies šnekamosios kal- bos [DZ, tik — liaudies] bei tarmių žodžiai [DŽ, — stengiamasi pateikti <...> dažnesnius tarmių žodžius], pvz.: žemaičių tarmės — atvarsiai “vadelés” [Zody- no tekste — atvarsliai, šitas pavyzdys likes ir DŽ, Įvade), buklūs“ gudrus" [tekste — be jokios tarminės pažymos aiškinama “ ‘gabus, gudrus; klastingas”, DZ, = “gabus, gudrus", DZ, — 1. “gabus, gudrus, supratingas; klastingas“, 2. tarm.“ ‘greit pavargstantis, susergantis; silpnas, €kstus”; LKZ 1, tai yra homonimai — 1buk/us (SD, DP, MP, Mz, Vin, KN, B, RB; M.Valanc; Skr, Btg; taip pat buklas BsP; buklingas PK, K, P, buklystė R, Sch) ir 2buk/lūs1. “kurs bijo žiemos, šalčio, akių; silpnas, lepus, ékstus” Prl, Vrn, ZIn, Dsm — LKZ I, Sita reikSme perskirta į į dvi, o iš 2. “kurs uzsikerta kalbėdamas" padaryta homonimas 3buklūs), siltis “steng- tis” [tekste — 287ltis, -1asi, Sylési “stengtis, pa be tarminės pažymos; DŽ, > žem.], žarūbas “kampas, skvernas” [tekste — 1. “kampas, kerte”, 2. “skvernas” be tarminės pažymos; taip ir DZ]; rytų aukštaičių — kūtė “tvartas” [tekste — kūtė žr. tvartas; taip ir DZ; žodis vartojamas šiaurinių žem. ir ryt.], fausoti “gerbti; taupyti" [tekste — 1. “sergėti, 4 ek 2. “taupyti” be tarminių pažy- mų; DZ, - 1. “saikingai eikvoti, taupyti”, „sergėti, saugoti"), verdéne “šalti- nis” ltekstė= ryt. “trykštantis šaltinis, versme”; šitas pavyzdys likęs ir DZ, Įvade — verdenė “šaltinis, o tekste — ryt. žr. versmė 1], vilgsnas “drégnas” [tekste 3 vilgsnas, vilešnas žem. “kiek šlapias, drėgnas"; DŽ, — ik žem. “kiek šla- pias, drégnas”]; vakarų aukštaičių — blister “temti” [tekste — 1. “temti, niauktis”, 2. žem. “dilti, kiurti, skisti”; reikšme “temti, niauktis” iš why LKZ1, duomeni- mis, vartojamas KzR, daugiau ryt. — Ktk, Kit, Lkm, Svn¢, Dglš, DKGt, taip pat SD], dagoti “valyti derlių" [tekste —"imti, valyti derlių" be tarminės pažymos; DZ, — — irgi be tarminės pažymos; vartotas lietuvininkų], Saras “paSaras’ "Įvarto- tas Yak. pakraščiu, daugiau vakarų dz; DZ, — nėra]; dzūkų — dyréti “žiūrėti" [tekste — ryt. 1. “žiūrėti, ko nors laukiant, tykant; smaksoti”, 2. “lindėti, tūnoti, būti be darbo"; DZ, — taip pat, bet šnek.; iš tikrųjų yra ryt.], drengti nd [tekste — “Slapdraba lyti, snigti, darganoti” be tarminés pažymos; taip ir DZ; tikrųjų vartojamas dz. ir truputį vak., bet įėjęs į bendrinę kalba], dudénti fl. beti” [tekste — 4. dz. “kalbėti, šnekėti"; Sis pavyzdys likes ir DZ, Įvade), kusias “Zlibas” [tekste — dz. “aklas, žlibas, žabalas, spangas”; Dž, J tarm. “aklas, ne- primatantis”; už dz. ploto mažai išeina — siekia Klvr] ir kt.” Pirmieji DŽ, recenzentai entuziastingai pasitiko perteklinį bendrinės kalbos turtą: “Įteisinant tarmybes, turtinama literatūrinės kalbos leksika. <...>. <...>. Pateikiant tarmiškus ir liaudies šnekamosios kalbos žodžius, žodyne atlikta mil- žiniška žodžių atranka, gerai įsiklausius į kasdienę literatūrinės kalbos vartose- 27 ną. Šia prasme žodynas teisingai sprendžia bene pačią sudėtingiau- sig mūsų laikų praktinę kalbos problemą — literatūrinės kalbos irtarmių sąveiką" (Grinaveckienė 1973: 5). Iš tikrųjų visai neaišku, kaip norminamasis žodynas gali tą sąveiką spręsti — jis gali tik to vyksmo rezultatus įtvirtinti. Kalbėdama konkrečiai recenzentė šia tema pasako ir teisingų pasta- bų: “<...> be didelio reikalo bus pakliuvę kai kurie dialektizmai ar šnekamo- sios kalbos žodžiai", tačiau į šį dalyką daugiau žiūri stilistikos ir žodyno grynu- mo požiūriu. “Svarbiausias Žodyno praturtėjimo šaltinis, be abejo, yra gyvoji liaudies kal- ba, jos tarmės. Visa tai, kas yra geriausia liaudies kalboje, liejasi į literatūrinę kalbą ir ją turtina naujais žodžiais, posakiais, naujomis išraiškos priemonėmis" (Lyberis 1973: 4). Pavardijus pavyzdžių, kurių dalis tikrai tėra “Saltiniai”, o ne bendrinės kalbos faktai — artas “padauža, nenuorama", aipti “lopti, paikti, iš- dykti”, apymauda “nereikalingas daiktas, kliuvinys”, aptvarus “iš visų pusių ap- tvertas”, vėl reiškiama viltis: “Gal būt, ne visi šie ir kiti Žodyne pateikiami liau- dies šnekamosios kalbos ar tarmių žodžiai jau yra įėję į literatūrinę kalbą, bet jie galės būti jai naudingi kaip kalbos turtinimo šaltinis" (Lyberis 1973: 4). Pasigirsta vėsesnė gaida: “Atrodo, dabartinės kalbos žodyne galima mažiau dėti pasenusių bei retų tarminiy žodžių, tokių kaip: blenkti, brotis, dul- sus, gabužas, gybti, grasmė, grikas, gūdnas, gvoja, iesmeė, kauras, kerslas, kivin- klis, kliesnas (= klienas?), kupurna ir pan." (Labutis 1973: 2). Jonas Paulauskas suskaičiavo apie 2000 DŽ, tarmybių —"396 su viršum visų žodžių" (Paulauskas 1974: 42). Jis vardija DZ, ’ tarmybes, kurios DZ, “tarmes pažymų neturi“ (Paulauskas 1974: 42) ir, priešingai, kurių DZ, jau visai nėra. “Daugiau yra tokių tarminių žodžių, kurių I leidime visi nebuvo, pavyzdžiui, vien prasidedančių raide d. deinauti, dygmuo, dykoji, dylatė, dilikas, dosai, dremžti, drepinti, dreZeti, driunyti, dūbla, dūkiniuoti, duogas, dvakinti, dveluo- tr’ (Paulauskas 1974: 43). J.Paulauskas ieško pagrindo, kodėl tarmybes būtų galima laikyti bendrinės kalbos žodžiais: “Daugelis žodžių su tarmiškomis pa- žymomis dėl savo specifinių reikšmių galėtų būti laikomi literatūrinės kalbos žodžiais: jie reiškia sąvokas, kurioms pavadinti nėra kitų tinkamų literatūrinės kalbos žodžių, pvz.: amalas“ žaibas be griaustinio" [ryt.], Čižas“ prie linų pluošto prilipę spaliai” [ryt.], guogis “vestuvėse neprašytas svečias“ [ryt.], goža “lūžtančių jūros bangų eile” [1. žem., 2. geogr.], rytagonė “gyvulių gany- mas nuo saulėtekio iki pusryčių" [ryt., dz.], samplėšinis “lininis dvinytas audek- las” Įžem.], paraižos “mėnulio dilimas, delčios pradžia“ [žem.], rūgpienis “rū- gusis pienas“ [vak.], vientulys “kas vienas, atsiskyręs gyvena, vienišas žmogus" [ryt.]” (Paulauskas 1974: 43). Laimingą pabaigą čia turi tik goZa — tarmybė, beje, jau DŽ, įtvirtinta ir kaip mokslo terminas: 2. geogr. “jūros bangų užlūži- mas (gožimas) ant seklumos ar pakrantėje", ir rūgpienis — skaidri formos tar- mybė, DŽ „jau įgijusi bendrinės kalbos žodžio statusą, kurį tik dabar tikrai patvirtina ir vartosena. DŽ, jį jau turi ir 2amalas, bet gal ne todėl, kad nėra 28 “kitų tinkamy” — bent jau “kity” yra: be amalo, amalą krečia (meta) yra ir rūdą (rūdį, rūdis) krečia (meta). Panašiai manytina ir apie ČiŽą (be čižtryra ir Zvigti). Tačiau ir DZ, vientulysyra ryt., o bendrinėje kalboje be dvireikSmio atsiskyrėlio jp “vienuolis, atsiskyręs nuo žmonių, asketas”, 2. prk. “žmogus, vengiantis vi- suomenės, visuomeninio gyvenimo, kas užsidaręs“ turi ir už dviprasmį vientulį (ir “viengungis"!) aiškesnį, skaidresnį žodį vienisius šnek. “kas yra vienas, atsi- skyrelis” DZ.. O guogisir DZ, yra ryt., nes vak. yra kriukininkas|[zem. ' styrinin- kas LKZ XIII). Visiškai pagrįsta tam tikros reikšmės tarmybes laikyti ir etno- grafizmais: sdmpl/ėšinis žem. etnogr. “dvinytas lininis, pašukomis ataustas au- deklas” DZ; rytagonė ryt., dz. etnogr. DZ, nors šio žodžio skaidrumas ir siste- miškumas (lg. naktigonė etnogr. DŽ,) lengvintų jo įėjimą į bendrinę kalbą. To negalima pasakyti apie žem. paraiZos, nes tik žemaičiams paraižos, paraiža, paraižai, pūaraižisyra motyvuota: Kad menuo paryžta, bus paraižos J (LKŽ IX); 'ryžti, -ta, -o“blankti prieš dylant (apie dangaus šviesulius, ypač mėnulį)": Beryžtąs mėnuo, kad su saule nesusieina, t.y. eina in tuštumą, dela, jau bilstėja J (LKŽ XI); paryžti “pradėti blankti, dilti (apie dangaus šviesulius)": Mėnesį paryžo, mėnesį paėmė delčia Kos 133 (LKŽ XI). Čia anaiptol ne viskas, ir šito gana. DZ, tikrai nenuoseklus — paraižos jau be žem., 0 *ryžti “virsti delčia, nyk- ti, dilti“ su žem. — įdėta vietoj DŽ , paryzti žem. J.Paulauskas liko prisiekes turtinimo riteris, tik labai susirūpinęs tarminiy variantų atranka: “Tuo tarpu tarminiai žodžiai buvo (ir tebėra) laikomi lietuvių kalbos turtu, papildančiu literatūrinės kalbos žodžių lobyną. Dauguma atvejų tai teisingas požiūris. Bet šitaip traktuojant tarmių leksiką, literatūrinėje kalboje atsirado daug variantų, kurie tik išplečia jos žodžių fondą, o leksikos reikšmių fondui nieko neduoda“ (Paulauskas 1979: 77). Tikrai reikš- minga išvada, bet bendrinės kalbos reikšmių fondo perteklių (ir trūkumą) rei- kėtų visais atžvilgiais, o ne tik variantų aspektu panagrinėti. 5. Galų gale 1983 m. Antano Lyberio straipsnyje gerai orientuotu pavadini- mu “Žodžių atrankos problema “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" trumpai ir aiškiai pasakyta tai, ko seniai reikėjo: “Svarbiausias DŽ žodžių atrankos krite- rijus- žodžių jsigalejimas, jy vartojimo: platumas literatūrinėje kalboje?" (Lyberis 1983: 147-148). Gausiai vardydamas DZ tar- mybes, plačiau neįsigalėjusias bendrinėje kalboje, A. Lyberis nurodo dvi to prie- žastis: “Žodyno sudarytojų pastangos tuos žodžius paskleisti literatūrinėje kal- boje nebuvo sėkmingos. Pagrindinė to priežastis — jų retumas, buvimas kalboje įprastesnių pakaitalų“ (Lyberis 1983: 149). Teisinga mintis, kad grožinėje litera- tūroje tarmybės tik kuria kaimo gyvenimo koloritą, o dalis jų bendrinėje varto- senoje atlieka etnografizmų funkcijas. Nelaimei, šitos blaivios, tikslios mintys nebuvo išgirstos kolegų DZ, rengėjų. Panašus buvo tik vienas neakademiškai formuluotas, utriruotas pareiškimas: “Pirmiausia iš DŽ reikėtų išmesti nemaža tarmybių ir šiaip retai vartojamų, pasenusių žodžių. Žodžių audrotie, bljsti, dagoti, keleivystė, laiškus, slasnos, 29 slaptė, šaras, tviega, vystas nesupras nė vienas gatvėje užklaustas žmogus" (Kirvaitis 1984: 55). 6. DZ, — 1993 m. Leksikografiné aplinka — LKZ 15 t., terminy, frazeologijos, sinonimų, antonimy žodynų yra. Atkurta valstybė ir valstybinė kalba gavo Zody- ną, rengtą nykiausiais sąstingio, dvikalbystės metais, redaguotą atgimimo me- tais. Tarmybių atranka, deja, nepakitusi, dar sustiprinta literatūros klasikų var- tosena ir žemaičių tarmės turtu: iš 2152 tarmybių — 698 šiaip tarm., 687 žem., 487 ryt., o kiti — 280 (už kompiuterinius skaičius ačiū dr. Vidai Žilinskienei). O pavyzdžiai Įvade labai pakeisti. DŽ, vyriausiasis redaktorius St.Keinys savo leksikografiniame credo, sin- chronizuotame su Žodyno baigimu, tarmybių pagausinimą teisina ir net slepia įtaigiais išlygavimais: “Tokių regioninių žodžių vartoja kiekvienas natū r a- liai gimtosios kalbos išmokęs žmogus, ypač tie, kurie augo gyvosios (visų pirma, tarminės) kalbos aplinkoje. <...>. Didžioji kalbos leksi- kos dalis nėra visų kalbos vartotojų pažįstama — <...> . <...>. DŽ yra atsiribota nuo siaurai vartojamų žodžių. Tad DZ pažymas dz. (dzūkų), ryt. (rytų aukštai- čių), tarm. (tarminis), vak. (vakarų aukštaičių), Zem. (žemaičių), taip pat trečia- jame leidime pridėtą pažymą aukšt. (aukštaičių), nereikėtų suprasti tiesmukiš- kai. Daug tikresnis rodosi tokių žodžių laikymas siaurėliau vartojamais literatū- rinės kalbos žodžiais (jie būdingi tam tikro literatūrinės kalbos vartojimo arealo ir to arealo išeivių kalbai)" (Keinys 1991: 95). Bendrinės kalbos arealai yra contradicto in se. Savo pažiūrą čia savaip pasakysiu iš DŽ, tarmybių sudarytu linkėjimu užsimestiir susibausti tatraip prūnyti — be niūkimo, pūpimo, ardos ir rarito, kad dorai pagynetumėt nesustumtą žodyną. Stipruokit dorai — gausit Ziti (žr. Žūti 3)! 7. Kas toliau? Literatūroje seniai žengti “Trys žingsniai į tautosaką“ (Vytau- to Kubiliaus straipsnio pavadinimas — "Pergalė", 1976, Nr. 10, p. 110-132). Ma- nytina, kad literatūroje žengti ir visi trys žingsniai į liaudies kalbą. Koks bus ketvirtasis norminamosios leksikografijos žingsnis? Semsimės iš bendrinės kal- bos leksikos vis platėjančios, gilėjančios srovės ir srautų ar vis dar iš intakų, šaltinių — tarmių? Ar bendrinės kalbos žodynas tikrai “ir toliau turi būti tvarko- mas kaip lietuvių kalbos žodynas" (Keinys 1991: 34), liaudies kalbos turtų aruo- das ar kaip bendrinės lietuvių kalbos žodynas, šviesuomenės, kultūros (ir tau- tos kultūros paveldo) kalbos žodynas? Ar užteks 50 tūkst. žodžių lizdų, ar siek- sim “bent 80-90 tūkst. žodžių" (Kirvaitis 1984: 54)? Ar nuo DZ, 5% terminy (Kirvaitis 1984: 55) pakile iki DZ, 8,35 % terminų (V.Zilinskienés skelbtas skai- čius) neturime siekti pasaulinio standarto — 20 96 terminų (Kirvaitis 1984: 55)? Iš kur imtume tuos tūkstančius ir procentus? Jie laukia savo įtvirtinimo normi- namajame žodyne kaip sutvirtinimo sakramento. Čia tik pritarti reikėtų ir Kei- nio minčiai: “Ypač svarbu sistemiškiau pateikti su Lietuvos istorija susijusią leksiką (...). Trečiajame DŽ leidime taip pat stengiamasi sistemiškiau pateikti Lietuvos augalų, gyvūnų vardus, žodžius, atspindinčius Lietuvos kraštovaizdį“ 30 (Keinys 1991: 95). Bendrinės kalbos žodynas iš tikrųjų tik tada irbus bendra sis (universalusis), kai visų sričių leksikos būtinąjį minimumą jame ras ne tiek tų sričių specialistai, kiek tokie vartotojai, kuriems reikia iš visur po nemažai — redaktoriai, žurnalistai, mokytojai. LITERATŪRA B — Lexicon Germanico-Lithvanicvm et Lithvanico-Germanicvm, darinnen...von Iacobo Brodowskij, Praecentore Trempensi. [XVIII amž. pradžios (1713-1744 m.) ran- kraštis.] BsP — Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko Dr. J.Basanavičius, I-IV dalis, Chicago, 1903-1905. S.Dauk- Simonas Daukantas (1793-1864), jo raštai. DP — Postilla Catholicka ... Per Kūnigą Mikaloiv Davksza.. iz lękiszko perguldita... Wilniui Drukarnioi Akadėmios... 1599. DZ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. DŽ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DZ, _ Dabartinės lietuvių kalbos Žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. GK - Gimtoji kalba, Kaunas, 1933-1941. Grinaveckienė E. 1973: Literatūrinės kalbos aruodas. — Literatūra ir menas 6, 5. Grinaveckis V, Palionis J., Urbutis V. 1955: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. — Tiesa 54, 3-4. J — Litovskij slovar' A.Juškeviča... 1(1), Sankt Peterburg, 1897; (2), Sankt Peterburg, 1904; (3) [2(1)], Petrograd, 1922. Jablonskis J. 1901: Lietuviškos kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Parašė Petras Kriaušaitis, Tilžėje 1901. — Jablonskis J. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valsty- binė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. JR — Svotbiné rėda...par Antaną Juškėvičę 1870 mėtūse, Kazan', 1880. K -— Littauisch-deutsches Worterbuchvon Friedrich Kurschat, Halle a. S., 1883. Keinys S. 1991: “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" ir kalbos normalizacija. — Lietuviy kalbotyros klausimai 29, 92-98. Kirvaitis G. 1971: Laukiame žodynų. — Ku/tūros barai 4, 67-68. Kirvaitis G. 1984: Kokį norėtume turėti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyną". — Kultūros barai 8, 54-57. KN —- Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos... antra karta perdrukavota Kiedaynise ... 1653. Kos — Litvanica ... przez... Ambrožego Kossarzewskiego. (Rankraštis. Autorius gyveno 1821-1880 m.) Kruopas J. 1968: Koks turėtų būti literatūrinės kalbos žodynas. — Literatūra ir menas 42, 3. Labutis V. 1973: Naujas “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas". — 7iesa 99, 2. Lyberis A. 1973: Antrasis žodyno leidimas. — Tarybinis mokytojas 19, 4. Lyberis A. 1983: Žodžių atrankos problema “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne". — Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 147-154. LKŽ I, —- Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941. LKZ I,- Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Mintis, 1968. LKŽ IX-XVI — Lietuvių kalbos žodynas 9, Vilnius: Mintis, 1973; 10-15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. MP — Postilla Lietvwiszka ... Wilnivy per Jokuba Morkun a... Metuose. ... 1600. Mz — Mažvydas, Kaunas, 1922. P- Jurgis Pabrėža (1771-1849), jo raštai. Paulauskas J. 1974: Aktualios leksikos norminimo problemos ir žodynas. — Kalbos kultūra 31 27, 40-49. Paulauskas J. 1979: Leksikos variantų norminimas. — Ka/bos kultūra 37, 77-80. PK — Polski z Litewskim Katechism ... Malchera Pietkiewicza... W Wilnie ... Roku 1598. R — Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon ...von Philipp Ruhig.. Konigsberg ... 1747. RB -L.J. Rhesa. Biblia, ... Tilzeje 1824. Saussure E 1977: Trudy po jazykoznaniju, Moskva: Progress. Sch — Litauisches Lesebuch und Glossarvon August Schleicher, Prag, 1857. SD — Dictionarium trium lingvarum, ... Avctore ... Constantino Szyrwid... Vilnae, apie 1620, 1642, 1713. Sim —- Simu ¢io patarlių rinkinys (iš visur). M.Valan¢ — Motiejus Valančius (1801-1875), jo raštai. Vitkauskas V. 1975: Iš kur siauras vėjas? — Mūsų kalba 3, 64. Vin- Bartholomaus Willen t's litauishe Uebersetzung des Luther'schen Erchiridions und der Episteln und Evangelien... Gottingen ... 1882. WAS IST UNTER DEM WORTSCHATZ DER GEMEINSPRACHE ZU VERSTEHEN Zusammenfassung Die Frage, was unter dem Wortschatz der Gemeinsprache zu rerstehen sei, wurde 1901 von dem Grundleger der litauischen Schriftsprache Jonas Jablonskis aufgeworfen. Eine Antwort suchten auch 1933 die Redaktoren der Zeitschrift “Gimtoji kalba” (“Muttersprache”), da sie sich mit den Problemen der Gemeinsprache befafiten. Doch erst 1954 erschien “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" (“Worterbuch der litauischen Gegenwartssprache”), dessen Neuaus- gaben 1972 und 1993 nachfolgten. Die Herausgeber, die Rezensenten, die Forscher schlugen sehr unterschiedliche bzw. widerspriichliche theoretische und praktische Losungen vor. 32