К проблеме дериватов в исторических и этимологических словарях балтийских и славянских языков

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Anatolijus NEPOKUPNAS DĖL DERIVATŲ BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ ISTORINIUOSE IR ETIMOLOGINIUOSE ŽODYNUOSE PROBLEMOS 0.1. Pagrindinis XX amžiaus lietuvių leksikografijos veikalas – daugiatomis „Lietuvių kalbos žodynas“ – yra savotiška daugybės kelių sankryža ne tik filologijoje, bet ir plačiau – Lietuvos istorijoje bei kultūroje Europos kontekste. Todėl vargu ar būtų korektiška iš karto atsiversti vieną ar kitą jo tomą bet kuriame puslapyje, prieš tai bent trumpai nepažvelgus į retrospektyvą, kaip klostėsi šio lietuvių kalbos tezaurą sudarančio veikalo likimas. Tai atrodo juo būtina, nes visa pirmoji amžiaus pusė fundamentalaus leidinio, pavadinto „Lietuvių kalbos žodynu“, istorijoje buvo daugiausia susijusi su dviejų jo fundatorių ir kūrėjų – K. Būgos ir J. Balčikonio – vardais. Mūsų manymu, medžiagą iš diskusijos dėl „Lietuvių kalbos žodyno“, vykusios 1952–1953 m., dabar reikėtų perskaityti iš naujo, kad geriau suprastume kriterijus, kuriais vadovavosi antrosios mūsų amžiaus pusės leksikografai, ir neieškotume daugiatomiame veikale to, kas jame nebuvo numatyta. Pavyzdžiui, 1953 m. parašytame ir 1957 m. papildytame straipsnyje B. A. Larinas, viena vertus, aukštai įvertino K. Būgos palikimą [„reikėtų skirti ypatingą monografiją... K. Būgos žodynų darbams...“ (Larin, 1957: 138)], o kita vertus, postulavo atsitraukimą nuo istorizmo principo lietuvių tezaure. Kalbėdamas apie jo vadovaujamas naujos instrukcijos rengimo darbus, pagal kurią „buvo perdirbtas III žodyno tomas“, mokslininkas padarė tokią išvadą: „seniausių šaltinių medžiaga nustumta į antrą vietą kaip priemonė istoriniam fonui žodyne kurti, nes akademinis šiuolaikinės lietuvių kalbos žodynas negali būti sudarytas kaip istorinis, pagal paprasčiausią chronologinę schemą, – jame pirmiausia pateikiamos pagrindinės žodžių reikšmės, vartojamos m ū s ų l a i k a i s, šiuolaikinėje grožinėje, politinėje, mokslinėje literatūroje ir išsilavinusių žmonių kalboje“ (Ten pat: 143). Kalbant apie kitą diskusijos pusę, joje atkreipia dėmesį J. Balčikonio pozicija: pirma, jis pasisakė prieš skirstymą „į tarsi reikalingus ir nereikalingus žodžius“: „... jei įdedamas koks nors nereikalingas žodis, nuo to žodynas labai nenukentės. Žodis gali pasirodyti reikalingas“ 11 (Balčikonis I 213), ir, antra, remdamasis tuo, kad „visas leksikografinis darbas neturi nustatytų galutinių principų“ (Ibidem: 214), prieštaravo skubotam kolektyvinio veikalo naujo leidimo rengimui: „Dabar mums nėra jokios prasmės skubėti perdirbti savo žodyno“ (Ibidem: 215). Vis dėlto J. Balčikonis buvo priverstas pasitraukti iš „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcinės kolegijos. Taigi „Lietuvių kalbos žodynas“ parengtas orientuojantis į dabartį, įtraukiant net tokį subjektyvų kriterijų kaip žodžio reikalingumo ar nereikalingumo vertinimas. Į tai ir reikia atsižvelgti į šį veikalą žvelgiant kaip į informacijos šaltinį tiek plačiais, tiek siauresniais lietuvių leksikologijos klausimais. Tai, be kita ko, taikytina ir derivatų problemai. 0.2. Derivatų, kaip atskirų ne tik formų, bet jau ir žodžių, turinčių naują savarankišką reikšmę, identifikavimo problema leksikografijai yra labai svarbi. Juk žodynų rengimo praktikoje neretai susidaro situacija, kai faktiškai naujas žodis vis dar laikomas tik žinomo vieno ar kito daikto arba reiškinio pavadinimo žodžių darybos variantu. Pavyzdžiui, straipsnyje po žodžiu knūgos pateikta ir forma knygelės iš M. Mažvydo „Katekizmo“ (LKŽ VI 242). Tačiau, kaip mums pavyko įrodyti, čia kalbama apie naują pedagoginį terminą knygelės, kurio reikšmė jau ne „knygelė“, o „vadovėlis“ (Nepokupnas 1994: 76). Vadinasi, nurodytas žodis nusipelno to, kad tolesniuose leksikografijos darbuose jis būtų pateikiamas kaip savarankiškas žodyno vienetas. „Lietuvių kalbos žodyne“ iš dalies esama ir istorinio, ir etimologinio žodyno elementų. Todėl kai kuriuos jo straipsnius visiškai pagrįstai galima gretinti su atitinkamais tyrinėjimais, pateiktais jau ne bendruosiuose, o specialiuose baltų ir slavų kalbotyros leksikografijos veikaluose – istoriniuose ir etimologiniuose leksikonuose. Toliau tyrėjams pateikiami du etiudai, kuriuose pradinis šaltinis yra medžiaga, paimta iš „Lietuvių kalbos žodyno“. Pirmajame nagrinėjami vediniai, sudaryti su bendru germaniškuoju-baltų-slavų sufiksu iš baltų-germanų ir slavų vaiko pavadinimo, o antrajame analizuojamas lygiagrečios semantinės žodžių darybos atvejis – baltų ir baltų-slavų iškilusio reljefo pavadinimo perėjimas į meteorologijos terminologijos sritį. 1.0. Jei mėgintume trumpai apibrėžti vieną iš pagrindinių kategorijų, kurios raiška žodžių daryboje yra, taip sakant, „profilinė“ giminystės terminologijoje, tai būtų posesyvumo (priklausomybės, savasties) kategorija, susijusi su įvardijamo dalyko kilme. Kaip rašė O. N. Trubačiovas, „reikšmės raida nuo otsy slavų kalboje „tėvo“ > „tėvas“ – pavyzdys pasitaikančios vedinių su priklausomybės sufiksu detimologizacijos; tuo metu vedinys vėl įgyja nesavarankiško kamieno reikšmę – „tėvas“. 12 Plg. vok. Mensch „žmogus“ < sen. aukšt. vok. mennisco „der von Mannus Stammende“ su sufiksu – isco “ (Trubačiovas 1959: 26). Vok. Mensch pavyzdys (su nuoroda į veikalą: F. Kluge. Nominale Stammbildungslehre der altgermanischen Dialekte. 2. Aufl. Halle, 1899, S.10) šiuo atveju mums ypač svarbus, nes su tuo pačiu sufiksu – isco vartojami ne tik germanų, bet ir baltų bei slavų vediniai iš vaiko pavadinimo, apie kuriuos toliau ir kalbama. 1.1. Specialioje studijoje „Liet. bérnas reikšmė: latv. bērns ir jų vediniai“ R. Bertulis įtikinamai parodė, kad pirminė nurodyto rytų baltų leksikos vieneto reikšmė „vaikas; kūdikis“ išlikusi tik dabartinėje latvių bendrinėje kalboje, o lietuvių kalboje atskleidžia visą semantinių perėjimų grandinę, rekonstruojamą taip: „vaikas“→„berniukas“→„vaikinas“→„samdinys“, taip pat „vyras“ (Bertulis 1972: 32). Taigi, jei „Lietuvių kalbos žodynas“, kaip tezaurinio tipo žodynas, reikšmes pateiktų jų istorinės raidos tvarka, tik paminkluose ir Pelyšos tarmėje užfiksuota reikšmė „vaikas, kūdikis“ turėtų būti ne antroje (LKŽ I2, 767), o pirmoje vietoje. Kalbėdamas apie vedinius, R. Bertulis atkreipė dėmesį, be kita ko, į tai, kad pirminę pagrindinio žodžio reikšmę išsaugantis vedinys berniškė „vaikystė, jaunystė“ (Ibidem: 770) aptinkamas tik senuosiuose paminkluose (Bertulis 1972: 21); patikslinsime – tik M. Daukšos „Postilėje“, kur ši forma pažymėta tris kartus. Čia norėtume nurodyti ir šio vedinio pateikimo „Žodyne“ mokslinę reikšmę lyginamajai istorinei kalbotyrai. Mat gotų kalbos paminklai išsaugojo ne tik daiktavardį barn (niekatrosios g.) su vienintele reikšme „kūdikis“, taip pat iš jo sudarytą būdvardį barnisks „vaikiškas“, bet ir iš pastarojo padarytą vedinį barniski (niekatrosios g.) „vaikystė“ (Wright 1910/1981: 170,178,310). Antai „Šventojo apaštalo Pauliaus antrojo laiško Timotiejui“ III skyriaus 15 eilutėje randame: jah batei us barniskja weihōs bōkōs kunþēs... (Ibidem: 290), t. y. „Ir tu nuo vaikystės Šventąjį Raštą žinai“... Taigi tarp gotų Biblijos vertėjo, vyskupo Ulfilaus (apie 311 – apie 383 m.), iš vienos pusės, ir lietuvių „Postilės“ vertėjo (1599 m.), kanauninko M. Daukšos, iš kitos pusės, driekiasi bendra gotų-lietuvių leksikos ir žodžių darybos paralelė: got. barniski (niekatrosios g.) „vaikystė“ – liet. berniškė (moteriškosios g.) „tas pats“. Pateiktas pavyzdys liudija didelę „Lietuvių kalbos žodyne“ esančių vedinių mokslinę vertę, tačiau kartu įtikina, kad būsimame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne, regis, jau nepakaktų apsiriboti tik trumpu straipsniu apie pirminį bė́rnas (plg. Fraenkel 1962: 40). 1.2. „Laurentijaus metraštyje“ – 1305 m. metraščių sąvado kopijoje, sudarytoje 1377 m. – po 945 m. randamas įrašas: Волга же бяше в Киевѣ съ [ы]н[о]мъ своимъ съ дѣтьскомъ [св]ятославом (55), kurį rusų kalbos istorinio žodyno sudarytojai pateikia kaip 13 iliustraciją straipsnyje prie žodžio дѣтский (būdvardis, reiškiantis „mažametis, vaikystės amžiaus“) (СлРЯ XI–XVII вв. IV 239). Tačiau akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama ne apie būdvardį дѣтский, o apie iš jo padarytą, jau daiktavardį дѣтьско (niekatrosios g.) „kūdikis, vaikas“, kuriam cituojamame žodyne reikėjo skirti atskirą straipsnį. Ta pati klaida kartojasi ir ukrainiečių kalbos istorinės leksikologijos tyrime. Pavyzdžiui, tarp „pavadinimų, susijusių su žmogumi ir jo amžiaus ypatybėmis“ išskirta forma „Дѣтьскъ (substantyvuotas būdvardis) < dětьskъ „kūdikis“, iliustruota 1206 m. Galicijos-Voluinės metraščio pavyzdžiu: король же Андрѣи... хотѧще дати д[ъ]щерѣ свою за кнѧзѧ Данила объѣ-има дѣтьскома бывшима (ИУМ ЛР 31). Tačiau dvigarsio skaičiaus naudininko–įnagininko linksnių formas su -ома (plg. дѣтьскома) turi ne tik vyriškosios, bet ir niekatrosios giminės daiktavardžiai. Todėl vietoj autoriaus pasiūlyto neegzistuojančio leksikos vieneto varianto дѣтьскъ reikia rekonstruoti niekatrosios giminės formą дѣтьско „kūdikis“. Kalbant apie tokio pavadinimo semantinį adekvatumą, priminsime, kad kunigaikščiui Danieliui Haličiečiui (1201–1264) 1206 metais, kai šis įrašas buvo padarytas metraštyje, buvo vos penkeri. Taigi, remiantis dviem metraščių įrašais: 1) 945 m. – apie Kijevo kunigaikštį Sviatoslavą (?–972) ir 2) 1206 m. – apie Haličo-Voluinės kunigaikštį Danielių, ukrainiečių kalbos istorijai atkuriamas žodis дѣтьско kaip vienas iš vaiko pavadinimų. Remiantis šia rekonstrukcija, reikėtų pažvelgti į atitinkamo vedinio vietą abiejuose Rusijoje ir Lenkijoje lygiagrečiai leidžiamuose praslavų kalbos žodynuose. Pirmajame lenkų kalbos formos, pavyzdžiui, dziecko „kūdikis“, nagrinėjamos bendrame straipsnyje prie žodžio dětiьskъ(jь) (ЭССЯ V 17), o antrajame būdvardžio niekatrosios giminės substantyvuota forma dětьsko, su pažyma apie jos vakarų slavų pobūdį, išskirta į atskirą straipsnį (SP III 174–175). Mūsų surinkta medžiaga patvirtina atskiro aptariamo vedinio tyrimo tikslingumą. Kartu jau dabar būtina atsisakyti šio darinio apibūdinimo kaip vakarų slavų pagal jo paplitimą. Be jau pateiktų naujų faktų, plg. ir ieškomos formos fiksaciją pietų slavų areale. Pavyzdžiui, slovėnų kalboje žinomas ekspresyvus žodis děčko (taip, be kita ko, sakoma apie tvirtą vaikiną), užrašytas (dezhko) apie 1800 m. (Bez laj 1977: 98). Taigi tiek pagal chronologiją, tiek pagal geografinį fiksavimo arealą vedinys dětьsko „kūdikis“ neabejotinai priskirtinas praslavų laikotarpio dariniams ir kaip toks turėtų rasti vietą būsimuose praslavų kalbos žodyno papildymuose. 2.0. Tinkamo istorinių ir tarmių leksikos pateikimo „Lietuvių kalbos žodyne“ sudėtingumas kyla iš to, kad šioje leksikos fondo dalyje neretai pasitaiko tokios žodžių formos ir jų reikšmės, kurios dar neturi kiek labiau susiformavusios ne tik leksikografinės, bet net ir leksikologinės 14 interpretacijos tradicijos. Tai, be kita ko, taikytina ir tai vedinių daliai, kurioje derivacija vyksta nekeičiant struktūrinės žodžio formos – išimtinai semantiniu lygmeniu, kai leksikografui kyla būtinybė apsispręsti, su kuo jis turi reikalą: taip sakant, su „vienkartiniu“ nukrypimu nuo plačiai žinomos senosios reikšmės ar su nauja reikšme? Šiuo atveju bus kalbama apie semantinę derivaciją, stebimą viename iš lietuviškų iškilumos pavadinimų (gaubrỹs, gū̃brys ir kt.); medžiaga apie jį – pagrindine reikšme – pateikta „Lietuvių kalbos atlaso“ komentare Nr. 80 (LKA I 180). 2.1. Straipsnyje prie žodžio gūburas (gùburas) „Lietuvių kalbos žodyne“ minimi tik du tarmių šaltiniai – Lėno ir Dusetų šnektos: pirmoji nurodant reikšmę „kauburys, kurpstas, kelmas, kalva“, antroji – iliustracijos metrikacijoje: Šiandiej ant dangaus daug gūburų (panašių į kelmus debesų) – reikia bul’vos sodint – gerai augs (LKŽ III 691), t. y. „Šiandien danguje daug „kauburų“ (į kelmus panašių debesų) – reikia sodinti bulves – gerai augs“. Cituojamame straipsnyje dėmesį atkreipia tai, kad jo sudarytojas (ar redaktorius) iš keturių galimų tarmės pavyzdžio interpretacijos variantų pasirinko panašumą į kelmus. Tačiau iškalbinga tai, kad toje pačioje Dusetų šnektoje užfiksuotas ir būdvardis guburiuotas: Šiandiej guburiuotas dangus, gera sėmenija (LKŽ III 692), t. y. „Šiandien (išverskime) „kauburiuotas“ dangus, geras metas sėjai“. Ir tai, kad toks būdvardis nėra atsitiktinis, iškalbingai liudija dar trys lietuvių spaudos iki 1940 m. pavyzdžiai: 1) gauburiuotas: Du žalsvi garlai viai nuplaukė į šiaurę, kur renkasi gauburiuoti debesys (LKŽ III 161); 2) gūbriuotas: Padangė šliaužiojo sunkūs, gūbriuoti debesys (LKŽ III 690); 3) guburiuotas: Tolumoje juoduoja guburiuoti debesys (LKŽ III 692), t. y. 1) „Du žalsvi garlaiviai nuplaukė į šiaurę, kur renkasi „kauburiuoti“ debesys“; 2) „Padangėje slinko sunkūs, „kauburiuoti“ debesys“; 3) „Tolumoje juoduoja „kauburiuoti“ debesys“. Visuose pirmiau pateiktuose iliustraciniuose pavyzdžiuose pažodiniam vertimui pasirinkome debesų panašumą ne į kelmą, kaip siūloma „Lietuvių kalbos žodyne“, o į kauburį, ką įpareigoja artimiausia slavų perspektyva. 2.2. Abiejų praslavų žodynų paskelbti straipsniai apie rytų slavų regionizmą – iškilumos pavadinimą вцгът (SP I 436, ЭССЯ III 79) – šiuo metu jau gali būti papildyti nauja medžiaga. Taigi iš baltų pusės čia labai vertingu liudijimu laikytinas liet. vįgur̃s „mažas pakilimas“, t. y. „nedidelė iškiluma“, užfiksuotas V. Maurčiujai Prienų r. medžiagos rinkėjų „Lietuvių kalbos atlasui“ (LKA I 180): iki šiol baltų atitikmuo buvo žinomas tik latvių kalboje. 15 O nauji dialektologijos liudijimai iš jau tikrai slavų pusės pasirodo esą ne mažiau svarbūs ir aiškinant tos pačios baltų žodyno leksikos-semantinės grupės paraleles. Savo „Papildymuose prie leksinės medžiagos“ minėto Rusijos etimologų žodyno A. F. Žuravliovas, be kita ko, pateikė anksčiau neįtrauktus baltarusių tarmių leksikografijos liudijimus: бургы „kamuoliniai debesys“ ir mažybinį бугарок „debesėlis“ (Журавлев 1990: I, 36). Pirmasis pavyzdys (daugiskaita; meteorologijos terminas) užrašytas Ochremovcų kaime, Braslavo r., Vitebsko sr.: Як вязной буграми неба – садзіць гуркі трэба (СБГПЗБ I 232), t. y. „Kai pavasarį dangus kauburiuotas – reikia sodinti agurkus“. Antrasis užrašymas kilęs iš Loevo r., Gomelio sr. (Я н к о в а Т. С. Дыялекты слоўнік Лоеўшчыны, Мінск, 1982, 58; cituojama pagal A. F. Žuravliovo publikacijos tekstą). Taigi бугарок „debesėlis“ ir бургы „kamuoliniai debesys“ užfiksuoti diametraliai priešinguose Baltarusijos pakraščiuose, be to, Braslavo r. net ribojasi su Lietuvos Zarasų r., kurio teritorijoje (Dusetose) ir buvo užregistruota Šiandiej ant dangaus daug guburų … (žr. pirmiau), t. y. – jau tarmės lygmens vertime – „Šiandien danguje daug kauburių“. 2.1–2 Abu iškilusio reljefo terminai – liet. gūburas ir bltr. бугор – turėdami tą pačią semantinę-žodžių darybos struktūrą (abiem atvejais: baltų-slavų šaknis, reiškianti „lenkti, lankstyti“, + sufiksas -úras/-тьь = „iškiluma“), atskleidžia tą pačią tolesnės semantinės derivacijos kryptį „iškiluma“→„debesis“: debesuoto dangaus vaizdas suvokiamas per žemės paviršiaus reljefo prizmę. Matyt, šiuo ryšiu ne pro šalį būtų prisiminti ir pradinę A. S. Puškino eilėraščio eilutę „Редеет облаков летучая гряда...“. 2.3. Nustačius baltarusių-lietuvių izoglosą (бугор / gūburas) „iškiluma“→„debesis“, tikslinga grįžti prie vienos iš fundamentalaus veikalo „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai“ autorių tezių. Jie teigia, kad „reikšmių „kalnai“ ir „debesys“, „tamsūs debesys“ junginys viename žodyje... atspindi realų senųjų indoeuropiečių kraštovaizdį: prie „aukštų kalnų“ viršūnių telkiasi „tamsūs debesys“, todėl galima paaiškinti šių reikšmių semantinį ryšį, atsekamą senosiose indoeuropiečių tradicijose“ (Гамкрелидзе, Иванов 1984: 667–668). Tačiau semantinės derivacijos (perėjimo) „iškiluma“→„debesis“ įgyvendinimas Rytų Europos lygumos sąlygomis (lietuvių ir baltarusių kalbų areale) šiuo atveju gali būti kontrargumentas diskusijoje apie kalnuotą indoeuropiečių protėvynės pobūdį. Plg. amerikiečių komparatyvisto V. P. Lehmano požiūrį; vertindamas pirmiau cituotą veikalą, jis pažymėjo, kad „negalima sutikti su visomis jų (t. y. T. V. Gamkrelidzės ir Viač. Vs. Ivanovo – A. N.) išvadomis, ypač dėl indoeuropiečių protėvynės... teritorijos į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų atrodo labiau tikėtinos kaip protėvynės vieta, nes tokiu atveju lengviau paaiškinti nuoseklius prokalbės raidos etapus...“ (Леман 16 1991: 24–25). 1–2. Derivatų identifikavimas – tiek žodžių darybos, tiek grynai semantiniu lygmeniu – yra vienas svarbiausių šiuolaikinės baltų ir slavų leksikografijos uždavinių. Nuo kruopštaus požiūrio nustatant ryšį tarp pradinio darinio, viena vertus, ir iš jo kilusio vedinio, kita vertus, priklauso taisyklingas vienos ar kitos vedinio formos pateikimas ne tik dabartinėje kalboje. Kaip rodo kreipimosi į baltų ir slavų kalbų istorinius bei etimologinius žodynus patirtis, juos iš dalies reikia perskaityti iš naujo, nes dėl netikslaus ar net klaidingo juose esančių vedinių aiškinimo kartais nutinka taip, kad labai svarbūs liudijimai, reikšmingi ne tik konkrečiai kalbotyrai, bet ir visai indoeuropeistikai, tyrėjui tampa „užblokuoti“. Sukūrus daugiatomį „Lietuvių kalbos žodyną“, būsimojo „naujojo Frenkelio“ leksikos bazė taps nepalyginti turtingesnė už tą, kuria disponavo veikalo „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ autorius. Be to, neatmestina, kad pasikeis ir „Lietuvių kalbos etimologinio žodyno“ sudarytojų pozicija, kai, pavyzdžiui, informacija apie veiksmažodžio gaũbti vedinius bus pateikiama ne tik pastarojo straipsnyje, bet bent iš dalies bus išsklaidyta atitinkamuose vedinių straipsniuose. ЛИТЕРАТУРА Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. 1984: Индоевропейский язык и индоевропейцы. Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры, Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. Журавлев А. Ф. 1990: К уточнению представлений о славянских изоглоссах. Дополнения к лексическим материалам “Этимологического словаря славянских языков” 1, Москва: Институт русского языка. ІУМ ЛФ 1983: Історія української мови. Лексика і фразеологія, Київ: Наукова думка. Ларин Б. А. 1957: Краткий исторический обзор литовской лексикографии. – Лексикографический сборник 2, Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей, 119–144. Леман В. П. 1991: Новое в индоевропеистических исследованиях. – Вопросы языкознания 5, Москва: Наука, 5–26. СБГПЗБ I – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічных зямель 1, Мінск: Навука і тэхніка, 1979. СлРЯ XI–XVII вв. IV – Словарь русского языка XI–XVII вв. 4, Москва: Наука, 1977. Трубачев О. Н. 1959: История славянских терминов родства и некоторых древнейших терминов общественного строя, Москва: Издательство Академии Наук СССР. ЭССЯ III, V – Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд 3,5, Москва: Наука, 1976, 1978. Balčikonis J. J.: [Выступление на лексикологической, лексикографической и терминологической конференции 24 IV 1952 г.]. – Balčikonis J. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas, 1978, 212–216. Bertulis R. 1972: Liet. bėrnas latv. bērns un tā atvasinājumu semantika. – Baltistica I priedas, 17–32. Bezlaj F. 1977: Etimološki slovar slovenskega jezika 1, Ljubljana: Slovenska akademija znanosti in umetnosti. 17 Fraenkel E. 1962: Lituanisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg: Universitätsverlag. LKŽ I – Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ II – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Mintis, 1968. LKŽ III, VI – Lietuvių kalbos žodynas 3,6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1962. Nepokupnas A. 1994: M.Mažvydo “Kate kizmo” būlojančio vadovėlio (knygelių) vaizdas istorijos ir kultūros kontekste. – Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius: Apyausis, 70–77. SP I, III – Słownik prasłowiański 1,3, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1974, 1979. Wright J. 1910/1981: Grammar of the Gothic language, Oxford: At the University Press. DĖL VEDINIŲ ISTORINIUOSE BEI ETIMOLOGINIUOSE BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ ŽODYNUOSE Santrauka Pagrindinis XX a. lietuvių leksikografijos darbas – “Lietuvių kalbos žodynas” turi ir istorinio, ir etimologinio žodyno elementų. Norint nustatyti, kiek jis laikytinas lietuvių kalbos tezauru, būtina įsigilinti į 1952–1953 m. vykusios leksikografinės diskusijos priežastis ir padarinius, kai K. Būgos ir J. Balčikonio žodyno darbo kryptis buvo pakeista ir istorinę medžiagą imta pateikti “kaip foną”. Etimologinis leksikografinio pateikimo principas, kuriuo remiantis įvairios formos nurodomos į vieną pagrindinę formą, ne visuomet tinka. Mat vediniai neretai tampa savarankiškais žodžiais, turinčiais kitą reikšmę. Dėl šių procesų neįvertinimo lietuvių kalbos ir pedagogikos istorijoje nebuvo žinomas jau M. Mažvydo “Katekizme” vartotas terminas knygelės ‘vadovėlis’. Ukrainiečių kalbos istorijoje neatsižvelgta į vaiko pavadinimą Дѣтско, užfiksuotą 945 m. ir 1206 m. metraščiuose. Būsimajame “Etimologiniame lietuvių kalbos žodyne” reikia daugiau dėmesio skirti išvestiniams žodžiams: M. Daukšos “Postilėje” randamas liet. berniškė turi tikslų gotų kalbos atitikmenį barniski ‘vaikystė’. Lietuvių kalbos tarmių gūburas ir baltarusių tarmių бугор yra semantinės derivacijos ‘kalva’ → ‘debesis’ pavyzdys. Geografijos sąvoką reiškiantis žodis imamas vartoti meteorologijos sąvokai reikšti. Būtent šiuo semantiniu ryšiu remiamasi įrodinėjant, kad indoeuropiečių protėvynė buvo kalnuotoje vietovėje. Tačiau tai, kad lietuvių ir baltarusių izoglosa atsirado Rytų Europos lygumoje, galima laikyti kontrargumentu diskutuojant šiuo klausimu. Formos ir semantikos vedinių problemos tyrimas istoriniuose bei etimologiniuose baltų ir slavų kalbų žodynuose yra labai svarbus. Jis suteikia daugiau galimybių įsigilinti ne tik į tam tikrų kalbų ar jų grupių, bet ir į indoeuropiečių kalbų šeimos žodžių išteklius. ZU DEN ABLEITUNGEN IN DEN HISTORISCHEN UND ETYMOLOGISCHEN WÖRTERBÜCHERN DER BALTISCHEN UND SLAWISCHEN SPRACHEN Zusammenfassung Eine grundlegende Arbeit der litauischen Lexikographie im 20. Jh. ist “Lietuvių kalbos žodynas” (“Wörterbuch der litauischen Sprache”), das sowohl historische als auch etymologische enthält. Um festzustellen, inwiefern es als Thesaurus des Litauischen betrachtet werden kann, 18 ist von Belang, auf die Gründe und Folgen der 1952/53 stattgefundenen lexikographischen Diskussion einzugehen, die dazu führte, daß die von K. Būga und J. Balčikonis in der Arbeit am Wörterbuch eingeschlagene Richtung geändert wurde und der historische Stoff nur als Hintergrund dargelegt wurde. Das etymologische Prinzip, das der lexikographischen Darstellung zugrunde liegen sollte und nach welchem verschiedene Formen aus einer Grundform abzuleiten sind, erwies sich nicht in allen Fällen als passend. Die Ableitungen verwandeln sich häufig in selbständige Wörter mit einer neuen Bedeutung. Da diese Wandlungsprozesse in der Geschichte der litauischen Sprache und Pädagogik nicht berücksichtigt wurden, blieb auch der im “Katechismus” von Mažvydas gebrauchte Terminus knygelės in der Bedeutung ‘Lehrbuch’ unbekannt. In der Geschichte der ukrainischen Sprache wurde auch die Bezeichnung für das Kind дѣтько, die 945 und darauf 1206 in den Chroniken vorliegt, nicht in Betracht gezogen. In dem künftigen “Etymologischen Wörterbuch der litauischen Sprache” sind Ableitungen gründlicher zu untersuchen: so entspricht die in der “Postille” von M. Daukša vorhandene Ableitung lit. berniškė genau dem got. barniški ‘Kindheit’. Das in den litauischen Dialekten vorliegende gūburas und in den weißrussischen бу́гор ist ein Beispiel der semantischen Derivation ‘Hügel’ → ‘Wolke’. Das einen geographischen Begriff bezeichnende Wort beginnt man für die Benennung eines meteorologischen Begriffs zu gebrauchen. Auf dieser semantischen Beziehung gründen die Beweise, daß die Urheimat der Indoeuropäer in einem bergigen Gebiet lag. Doch die Tatsache, daß die litauischen und weißrussischen Isoglossen auf der Osteuropäischen Ebene entstanden sind, wird als Gegenbeweis während Diskussionen verwendet. Das Problem der Ableitungen ihrer Form und Semantik nach verdient große Aufmerksamkeit in den für etymologische Wörterbücher der baltischen und slawischen Sprachen bestimmten Untersuchungen. Diese letzteren geben größere Möglichkeiten, sich nicht allein in den Wortschatz gewisser Sprachen bzw. Sprachgruppen zu vertiefen, sondern auch in den der indoeuropäischen Sprachfamilie.