J. Balčikonio nustatyti „Lietuvių kalbos žodyno“ svarbiausi principai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS . Vytautas VITKAUSKAS J. BALČIKONIO NUSTATYTI “LIETUVIŲ KALBOS ZODYNO” SVARBIAUSI PRINCIPAI Kalbininkas J. Balčikonis didžiojo “Lietuvių kalbos žodyno" redaguoti, jam vadovauti atėjo neatsitiktinai. Jau nuo veiklos Peterburgo universiteto litvanologijos būrelyje, kai vyko rinkti tautosakos ir kalbos duomenų į Kėdainių apylinkes, tada dar studentą jau buvo apėmusi idėja domėtis lietuvių šnekamąja kalba, tautos menine kūryba. Pedagogiką laikęs savo svarbiausiu darbu, J. Balčikonis visą laiką domėjosi žodynais. Prisiminkime jo laiškus-raginimus K. Būgai atsidėti rengti “Lietuvių kalbos Zodyng” (Balčikonis II 256-257), netgi parodytą ypatingą apsukrumą — susitarimą su finansininkais skirti specialių lėšų žodyno darbui atlyginti (Balčikonis, ten pat). Mirus K. Būgai, LKŽ darbai sustojo. Po ilgų ginčų, tarimosi 1930 metais sudaroma nauja redakcija, jai vadovauti imasi iš Panevėžio mokytojų seminarijos atšauktas ir vos ne viso miesto apraudotas direktorius J. Balčikonis. Redaguoti žodyno naujasis redaktorius atėjo su tam tikru minčių bagažu. Jo siekimas susipažinus su K. Būgos paliktąja kartoteka buvo toks: 1. nurašyti visus žinomus senuosius raštus; 2. kiek galima išsamiau užrašyti gyvosios kalbos, kaip jis vadino tarmes ir šnektas, leksiką. Tai buvo svarbiausi LKŽ principai, iš kurių išsirutuliojo ir kiti: kiekvieno žodžio istorijos pateikimas, visų leksikos vienetų geografijos nurodymas. Pagal tuometinės mūsų inteligentijos filologinį pasirengimą, visus tarmių pavyzdžius buvo nutarta perrašyti bendrinės, Profesoriaus sakymu, rašomosios kalbos atitikmenimis (plg. LKŽ I, psl. VI; Balčikonis I 179). Šie visi dalykai kaip tik i ir padarė LKŽ svarbų lietuvių filologijos veikalą, nes įvairiems tyrinėtojams kaip tik lietuvių kalbos žodžių istorijos ir tarmių leksikos, ypač jos geografijos, labiausiai ir reikėjo. Tai suprato ir Lietuvos Respublikos tuometinė vyriausybė, skyrusi LKŽ tiek lėšų, kiek tada reikėjo nurašyti visą spausdintą literatūrą (1547-1930), žinomus rankraščius, užrašinėti tarmių leksiką visame lietuvių kalbos plote, t.y. Lietuvos Respublikoje, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, Latvijos lietuvių kaimuose, Rytų Prūsijoje ir t.t. Kaip yra pasakojęs Profesorius 1953-1954 m. specialaus leksikologijos kurso paskaitose, LKŽ redakcija darbuotojus rinkosi gerai mokančius savo tarmę iš įvairių Lietuvos vietų, kreipėsi asmeniškai į daugelį mokytojų vos ne kiekviename valsčiuje, kad leksikos duomenys būtų renkami tolygiai. Į šį darbą ypač aktyviai buvo įsitraukę Kauno (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto studentai, kuriuos mokė žodžius užrašinėti per paskaitas pats Profesorius (jie paminėti LKZ I, IV-V psl. prakalboje; ten taip pat aprašyta visa LKŽ medžiagos rinkimo istorija iki 1941 m., nors ir vėliau beveik niekas nepakito — tarmių leksikai visada buvo skiriama daug dėmesio). Lietuvos dialektologai irgi dirbo, jie pateikė LKŽ kartotekai apie milijoną lapelių. 1. J. Balčikonis rūpinosi “Lietuvių kalbos žodyne" išsamiai pateikti kiekvieno žodžio istoriją ir kiek įmanoma tikslesnę geografiją. Principas buvo toks: “Į žodyną imamigyvosios [retinta V.V] ir raštų kalbos žodžiai, vis tiek ar jie lietuviškos kilmės, ar barbarizmai, jei tie barbarizmai tik seniau yra įėję į mūsų kalbą ir kiek plačiau žinomi" (LKŽ I, psl. V; Balčikonis I 178). Žodyno redaktorius aiškiai yra pajutęs mokslininkų indoeuropeistų ir kitų tyrinėtojų domėjimąsi paveldėtąja leksika, todėl jai ir skyrė daugiausia dėmesio (Vitkauskas 1987: 13-18). Plg. dar pastabą: “Vadinamieji tarptautiniai žodžiai (pažįstami tik iš raštų) į žodyną nededami” (LKZ I, psl. V). Paveldėtosios iš gyvosios kalbos ir senųjų raštų leksikos atidaus pateikimo tradicija ėjo per visus spausdintus ir rengiamus tomus. Nuo LKŽ trečiojo tomo po 1952 metų įvairių svarstymų (Larin 1957: 119-144) padaugėjo tų vadinamųjų tarptautinių žodžių, dažnai atsitiktinių ir visai nesenų, atskirų mokslų specialistų vartojamų: gazogeneratorius LKŽ III 191, generalitėtas LK Ž III 234, geomėtras, -ė LKZ III 240, glauberitas LKZ III 397, gondoljéras LKZ III 482, grafologas, -6LKZ III 497, granatinis, -¢ KZ III 515 (granatiniai obuoliai), granitéti LKZ III 519, gravitacija LKŽ III 535, harpūnas LKŽ III 787, hektogramas LKŽ III 787, heroldas LKŽ III 788, hipokrizija LKŽ III 790, Aimusas LKŽ III 791, ibis LKŽ IV 6, iksija LKŽ IV 34, induktyvūs, -i LKŽ IV 108, insiniūoti LKŽ IV 120, intensifikūoti LKŽ IV 124, jodoformas LKŽ IV 351, kablograma LKŽ V 25, kandeliūbras LKŽ V 201, kanoniėrė LKŽ V 218, kaolinas LKŽ V 225 ir t.t. Specialiųjų mokslų terminų tolesniuose tomuose yra kiek mažėję, bet neturint tvirtesnių principų leksikos retybių, dažnai atėjusių tik į įvairiakalbių mokslininkų kabinetus ir neturinčių paveldėjimo požymių, yra daug. Tai, be abejo, yra bendrinės kalbos, terminų žodynų principas, įteigtas LKŽ autoriams per tas smarkias 1950-1952 metų leksikografines diskusijas. 2. Istorinio mokslinio žodyno principai J. Balčikonio buvo taikyti ir žodžių reikšmių eilei nustatyti. Apie tai jau buvo specialiai rašyta (Vitkauskas 1995: 349-354), parodyta, kad po tų leksikografijos dalykų nagrinėjimų 1952 m., ypač po B. Larino stojimo prieš istorinį žodyno tipą (Larin 1957: 143) buvo irgi pritaikyti bendrinės (dabartinės) kalbos žodynų principai reikšmių eilei nustatyti. Tie naujieji principai tiek yra įskiepyti daugeliui LKŽ darbuotojų, kad ir po akivaizdžių istoriškam žodynui netinkamų teorijų vis tiek tarpais laikomasi kito tipo žodynų metodo, todėl ne tiktai bérnas pirmą reikšmę turi “vaikinas”, o paskui“vaikas”, bet ir va/anda — pirmiau 60 min., o paskui “neapibrėžtas laiko tarpas“. Taip pat neistoriškai išdėstytos žodžio trąša reikšmės. Pirmiausia pateikta reikšmė “medžiagos, kuriomis tręšiama" (t.y. mineralinės, fabrikinės trąšos), o paskiau jau nuo amžių buvęs ir specialiai naudotas més/as, toliau išmatos (LKŽ XVI 582-583), plg. ir išvestinį žodį trąšinis, -€ su tokia pat naujų laikų, bendrinės kalbos žodyno reikšmių eile (LKŽ XVI 584). Panašiai semantiškai pateiktas ir veiksmažodis tiékti (LKŽ XVI 178). Reikšmės dėstomos taip: 1. aprūpinti kuo, duoti, teikti. ... darbinis garas tiekiamas į turbinas. Intendantūra kariuomenei tiekia aprangą ir kt. 2. ruošti, gaminti, daryti, taisyti. Eita kiaulėms lapų tiėkti. Padargus iš medžio tiekdavosi. 3. farsyti, siūtr. Ana tiekė sau drabužius par žiemą. Mama mun kailinius ti€ka. 4. ruošti (kraitį), kaupti, krauti. Savo dukterie kraitį tiekiau. 5. ruošti valgių, vaišių, virti, gaminti, taisyti. Senoji vakarienę ti€ke. Jovalą ti€kti ir t.t. Seniausia, be abejo, reikšmė būtų 2-oji ruošti, taisyti (mitalo), toliau logiškai eitų ruošti valgį, trečioji — taisyti, siūti, ketvirtoji — rengti (kraitį), tada naujų ar naujesnių laikų reiškinius apibūdinantys sakiniai su žodžiais .. darbinis garas tiekiamas į turbinas. Intendantūra kariuomenei tiekia aprangą ir pan. Taip pat logikos, istorijos požiūriu reikėjo tvarkyti, nustatyti tempti, tęsti ir kitų veiksmažodžių reikšmių eiles (pvz., tempti 1. traukiant daryti ilgesnį. 2. gaminti tęsiant. Vielą tempti... 3. suėmus traukti ką besispiriantį, tvirtai besilaikantį ... 4. vilkti, rengti, mauti... 5. sunkiai traukti ką paviršium... (LKŽ XVI 10-11) ir pan. Kažin ar pirminė reikšmė senovėje reiškė traukiant daryti ilgesnį, ar ne 3-ioji yra 1-oji, ar ne 2-oji bus buvusi senesnė penktoje vietoje atsidūrusi sunkų traukimą paviršiumi rodanti reikšmė ir pan. Tai labai subtilūs dalykai, mažai diskutuojami ir tvarkomi. (Ir kodėl šių eilučių autorius, vienas iš tų tomų redaktorių, tokių dalykų netaisė? Žinokite, riedančius ratus visada sunku taisyti: vieną reikšmę pataisysi, o kas ir kaip sulygins visų išvestinių žodžių reikšmes ir sąsajas?!) 3. Profesorius J. Balčikonis siekė, kad LKŽ būtų šakninis, atskirų žodžių, ne lizdinis žodynas. Išimtys buvo - ininkasir -inykas priesagų dariniai, būdvardiniai galūnių -(;)ai, -yn prieveiksmiai (bdltas — baltai, baltyn, drąsūs — drąsiai, drasyn ir t.t.). Priešdėlinius vardažodžių darinius stengtasi dėti atskirai, kad LKŽ vartotojams nereiktų ieškoti po kitų priešdėlių lizdus ir nebūtų kuriama gal ir nesamų formų. Pvz., až-, ažu-, ažuo- priešdėlių dariniai: ažačia, ažmiršuonis, ažūbalis, ažūdanga, ažūomarša, ažūožodis, ažvačia ir daug kitų (LKŽ, I 432- 440). Antrajame LKŽ I tomo leidime jų neliko — nukelti į XVII t. kartu su uz- užuo-, žu-(dz.). Kaip rodo priešdėlinių darinių nuo- (ir ni-2.), prie- (ir pry-ž.), pér-(ir par-) sudėjimas į vieną lizdą, yra prikurta ir visai nesančių kalboje | darinių, pvz.: nuoakiai tik iš nūakiai J (ž.) - LKZ VIII 904, nūoauga tik iš ž. nūaugos — LKŽ VIII 904, ntiobengos iš ž. nūbengos — LKŽ VIII 906, nuodraikulétas i iš vienų žemaičių nūdraikulėto — LKŽ VIII 917, nuogąstvūs, —-i iš ž. nūgastvus — LKŽ VIII 924, nūogybaiš ž. nūgybos— LKŽ VIII 924 (nepripratinus prie tarminių lyčių vartojimo ir tikslaus transponavimo, teko “Lituanisticoje” skaityti, kad nūgybayra priesagos -ybadarinys!) ir t.t. Aukštaičių pateikta pryaltoris, pryange, pryaukstis, prydaržė, prydėlis, pryduris, prykalbe, prykietis, prylapis, prymotere, prypuola, prystubé ir kt. (LKZ X 607-762), tas pats daryta ir su prys- dariniais iš aukštaičių šnektų ir raštų: prys, prysakiné, prysakys, prysgalis, prysirdis, pryštaryti, pryššventė (LKŽ X 763-765), bet tik ž. prybezdas atsidūręs nesamo priebezdolizde, ž. pryblandaiyra prieblandų (!) lizde, prybréksmiais “temstant” — priebrėkšmiais, prydévinis — priedėvinis, pryédis “privalgymas iki soties“ — prieédis, prygera “arbatpinigiai” — priegera, prygrindas “priekletis” — priegrindas, prykaboklis “priekabé” — priekaboklis, pryliptis — prieliptis, priepapis — prypapis, pryveiza — prieveiza ir t.t. (LKZ X 623-727). Panašiai yra ir su už- dariniais XVII t. Nežinia, kaip būtų elgęsis J. Balčikonis, bet až-, ažu-, ažuo-ir kitų priešdėlinių vedinių (ant-, anc-, į-, in-) pateikimas LKZ 1-11, LKZ III-IV tomuose rodo visai priešingą polinkį negu dabartinių ar nesenų redaktorių, bet fakto tikrumo klausimai, žodžio suradimo problema leksikografijoje yra labai svarbūs. (Visi prisimename, kaip 17 tomų leidinio “Slovar' sovremennogo literaturnogo russkogo jazyka” sudarytojai pirmuosius tomus išleido lizdiniu būdu parengtus, o nuo trečiojo jau kiekvienas žodis, net prieveiksmis pateikiamas atskirai.) Atskirai buvo pateikiami ir tarminių priešdėlių anč-ir ant- dariniai: ancezys ir antežys, ančerauža ir antgrauZa, ančkala ir antkala, ančkrytis ir antkrytys, anckelis ir antkelis, ančrūgotas ir antrūgotas ir t.t. (LKŽ I, 107-142). Svyruota, kaip pateikti j- ir /z- darinius. Pvz., atskirai dedami įavūs it inavūs, įgerklis ir ingerklis, jgerklys ix ingerklys, Jalili i inkapiai, jkalas ir inkalas, fkaitasir inkaitas, jkalbair ifkalba ir t.t. Nekurta naujų darinių tarminéms formos: ingeidziai, ingeida, ingirklis, jgraztis, inkalas, inklodalas, inkravis, —i, iūlopšė, iAldpis, insagté, iAsiauris, inšlajus ir t.t. Buvo atskirais lizdais pateikiami ir šie daiktavardžiai bei būdvardžiai: aktainis ir aktainys, antakisir antakys, antežisir antežys, antvalnisir antvalnys, apdrungis ir apdrungys, apgirtisir apgirtys, arkliaganisir arkliaganys, atadrekisir atadrėkys, atsilsisir atsilsys, austinisir austinys, baltujis ir baltijis, barnis ir barnys, brolisir brolys, durys ir dires (LKZ II, 638), durklisir durklys, dūris ir dūrys, édmenys sm. ir édmens sf. ir daugybė kitų. Šiuo metu -isir -ys baigmeny 7a- kamieniai vardazodziai pateikiami viename lizde (išskyrus atvejus, kai skiriasi jy reikšmės, pvz., dūris ir dūrys pateikiami atskirai, nes dūrys turi tik vieną reikšmę, atitinkančią formos dūris 5-ąją (LKZ II, 902). Kai kada — édmenys ir édmens atveju — atskirą pateikimą bus lėmęs giminių skirtumas. Minėtieji in- kamieniai vardažodžiai su galūnėmis -is, -ys pateikti viename lizde buvo, matyt, dėl to, kad iš daugelio linksnių negalima nustatyti kirčiavimo paradigmos (kaip ir įvardžio zus, £0 “tas” dz. išsidiferencijavimo, todėl jis viename lizde su tas, ta). Žinoma, LKŽ vartotojams tai sudaro tam tikro nepatogumo ieškoti kokio žodžio reikalingo varianto (J. Balčikonio laikų redakcija stengdavosi tiksliau tai nustatyti). 4. J. Balčikoniui svarbiausia LKŽ medžiaga buvo iš gyvosios kalbos (iš paveldėtųjų šnektų). Pirmieji tomai tarmiškųjų žodžių, sakinių gausa, pirmavimu pasižymėjo ypač. Trečiojo tomo pastaba rodo tam tikrą posūkį dėl 1947 m. svarstymuose (Žinynas 1949 a: 298-299), 1952 m. konferencijoje ir spaudoje pareikštų priešingų minčių (Larin 1957: 142—144). Todėl buvo nutarta žodžio straipsnį rašyti taip: “Iliustraciniai sakiniai bei posakiai, kiek tai leidžia pati turimoji faktinė medžiaga, dėstomi šia eile: a) sakiniai bei posakiai iš tarybinės literatūros ir spaudos, susiję su šių dienų mūsų socialistinio gyvenimo tikrove; b) būdingesnieji liaudies šnekamosios kalbos pasakymai; c) iliustraciniai pavyzdžiai iš tautosakos; d) sakiniai bei posakiai iš senųjų lietuviškų raštų“ (LKŽ III psl. III, tai pakartota ir LKŽ I, psl.V). LKŽ politizavimas socializmo laikais buvo neišvengiamas. Tuo ypač pažymėti LKŽ IV ir V tomai. Vis dėlto politizuotų raštų, dažnai pomenkių (A. Guzevičiaus“, Kapsuko ir kt.) didelis akcentavimas žodyno vertės per daug nesumažino, nes dominavo paveldėtoji leksika, jos reikėjo mokslo ir kultūros pasauliui. Kuo toliau, tuo labiau silpo trečiojo tomo instrukcijos parengėjų J. Kruopo, A. Kučinskaitės, B. Larino (Larin 1957: 143) mokymai. Dabar jie nusistūmę į šešėlį. Taigi LKŽ yra išlaikęs svarbiausius J. Balčikonio numatytus LKŽ mokslinius principus, skiriasi tik detalėmis (priešdėlinių veiksmažodžių ir veiksmažodinių daiktavardžių, ypač darinių su tarminiais prefiksais ir sufiksais pateikimu, ir dar šiuo bei tuo). Šnektoms nesugrąžinamai niveliuojantis, šis lietuvių kalbos leksikos išsamiausias rinkinys visada bus svarbus mūsų kalbos tyrinėtojams. LITERATŪRA Balčikonis J.I-II: Rinktiniai raštai, 1, Vilnius: Mokslas, 1978; 2, Vilnius: Mokslas, 1982. Larin B. A. 1957: Kratkij istoričeskij obraz litovskoj leksikografii. — Leksigraficeskij sbornik 11, 119-144. LKZ I-11, — Lietuvių kalbos Zodynas 1, Vilnius, 1941; 2, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LKŽ I-II, — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969. LKZ III-XVI — Lietuvių kalbos žodynas 3-6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7-9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10-15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1995. Vitkauskas V. 1995: Žodžio istorijos klausimai akademiniame “Lietuvių kalbos žodyne". — Lietuvių katalikų Mokslo akademijos suvažiavimo darbai 15, 349—354, * Kiek žinoma, jo romanų kalbą yra tvarkęs didelis gyvosios kalbos mokovas D. Urbas, tuo gal išvengęs represijų (iš pašnekesio su juo 1988.04.24). Vitkauskas V. 1987: J.Balčikonio pažiūros į paveldėtąją leksiką. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 26, 13-18. Žinynas 1949: Didžiojo ir bendrinės lietuvių kalbos žodynų redagavimo ir išleidimo apsvarstymas. — Lietuvių Mokslų Akademijos Žinynas 5, 301-305. Žinynas 1949 a: Didžiojo “Lietuvių kalbos žodyno" II-ojo tomo apsvarstymas LTSR MA. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Žinynas 5 298-299. THE MAIN PRINCIPLES OF “LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS" (THE DICTIONARY OF THE LITHUANIAN LANGUAGE) ESTABLISHED BY J. BALCIKONIS Summary The linguist Juozas Balčikonis prepared “Lietuvių kalbos žodynas*' as a more concise The- saurus. 1. The dictionary was to be a historical dictionary: its corpus was to contain all the words from written records and the live language (J. Bal¢ikonis’ term for dialects). 2. The meanings of the words were to be arranged historically, according to their formation (a historical dictionary principle). 3. “Lietuviy kalbos Zodynas” was to be a dictionary of separate words, forms and derivatives - not a dictionary of word families, the latter being rather inconvenient for its users when they have to find a language fact in it. 4. The most important for the editor were the dialectal data, which were abundant in the dictionary. From 1948-1952 ideological deviations from J. Baléikonis’ principles were observed (the principles of the historicity of meanings, the priority of dialectal material were ignored, many short-lived international words found their way into the corpus). With the wave of politicised criticism having abated, the main principles established by J. Balčikonis are being gradually reinstated. 10