Samplaikinių priebalsių „kietumo : minkštumo“ priešpriešos nykimas Pelesos šnektoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Edmundas TRUMPA SAMPLAIKINIŲ PRIEBALSIŲ KIETUMO : : MINKŠTUMO PRIEŠPRIEŠOS NYKIMAS PELESOS ŠNEKTOJE Pelesos (Varanavo raj., Baltarusija) šnekta, kaip ir kitos lietuvių kalbos pe- riferinės šnektos, pasižymi įdomiu fonologiniu reiškiniu — priebalsių grupės, esančios prieš priešakinės eilės arba supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius (t.y. [GC kairieji nariai dažnai nepaklūsta minkštumo asimiliacijos dėsniui, pvz.: nuzgon.di.s ‘misigandes slept i.n'ū. ‘septyniy’, skiie.s ‘skylés’, glesm a. Ss ‘giesmes’, viizgi ‘visgl, tri-ndu ‘tryniaw’, m4.zsk'inus ‘marskinius’, šašči ‘esti’, girgé-t ‘girdét(iy, garzi ‘gardi’. Šį bendrinės kalbos taisyklių neatitinkantį tarmių reiškinį yra pastebėję ir aprašę nemaža kalbininkų (plg. Zinkevičius 1966: 157, 163; Sudnik 1975: 65; Grumadienė 1988: 132). Paprastai tokius re- gresyvinio palatalizavimo atvejus linkstama aiškinti samplaikos narių funkcinio minkštumo neturėjimu arba svetimų kalbų fonologinių sistemų įtaka (Pelesos lietuviai ir gudai priebalsius r, $, Z ¢ dž taria kietai, nors samplaikose jie gali būti ir minkšti). Bandoma reiškinį modeliuoti ir pagal fonotaktikos taisykles, kai nepalatalizuotos samplaikos signalizuoja atvirąją sandūrą (Strimaitienė, Girdenis 1978: 61; Girdenis 1995: 40). Aptariant šį reiškinį ypač paranku remtis Pelesos šnektos medžiaga, nes daugelis šios šnektos žodžių, turinčių minėtų samplaikų, yra dažni. Samplaikos lengvai išgirstamos, „negožiamos“ specifinių tarmės ypatybių, todėl minkštuo- sius ir kietuosius jų narius nesunku skirti net neįgudusia ausimi. Juolab įdo- miau, kad šios samplaikos neretai turi variantų, liudijančių proceso buvimą ir leidžiančių daryti prielaidą, jog nepalatalizuotų samplaikų gausėjimas nėra chaotiškas. Medžiaga rinkta 1994 metais Pelesos apylinkių kaimuose: Pavalakėjė, Leliūšiuose, Dubiniuose, Piliūnuose, Paditvyjė, ir pačioje Pelesojė. Apylinkėje, kuri traktuojama kaip lietuvių ir gudų bilingvizmo sala, tarsi atsispindi kelios nevienodai pakitusios kalbinės situacijos stadijos: nuo kone visiško lietuvių kalbos užgesimo (Leliūšiuose), kai lietuvių kalbą, taigi ir dvikalbiškumą, išlai- kė tik patys senieji gyventojai (1994 m. išlikę tik keli gyvi), per dvikalbiškumo pusiausvyrą (Pelesa, Piliūnai, Dubiniai, Paditvys) iki tikro, nedaug paliesto lie- tuvių kalbos vyravimo (Pavalakė) (Sudnik 1980: 181; Vidugiris, 1988: 24). Še- 214 šiose magnetofono kasetėse, saugomose Lietuvių kalbos instituto Kalbos isto- rijos ir dialektologijos skyriuje (registracijos Nr. 353-355, 360-362) užfiksuota 17-os pateikėjų rišli šneka (pasakojimas arba pokalbis). Pagal sociolingvistinę anketą visi pateikėjai, gimę 1909 — 1936 metais, — lietuviai, nuo mažens na- muose ir su savo kartos žmonėmis kalbėję lietuviškai (išskyrus vieną, gimusią 1941 m., turėjusią motiną lenkę ir dabar laikančią save lenke). Informantai gu- diškai bendrauja su kitakalbiais kaimynais, kai kurie — su gudėmis žmonomis, su nemokančiais lietuviškai kalbėti vaikais ir vaikaičiais. Dėl to, matyt, skyrėsi pateikėjų šnekos turtingumas, įvairavo žodžių su samplaikinėmis priebalsių konstrukcijomis gausa. Domino trejopos priebalsių samplaikos: ištisai palatalizuotos ((C1C2377 D, Vi. ve ]), ir samplaikos, kurių ištisai nepaveikė asimiliacinis minkStinimas ([C,C ištisai kietos (CC: ]) samplaikos (plačiau žr. Trumpa 1994: 23). Jas suda- ro du vienas šalia kito esantys priebalsiai, sąlygiškai išskirti iš dvinarės, trinarės ar keturnarės grupės (pavyzdžiui, žodyje apksc? ‘anksti’ iškeltos pk, ks, sc’ samplaikos) (plg. Sudnik 1972: 15). Proporcingai įrašytam kiekvieno pateikėjo teksto kiekiui išrinkta po 30, 50 ar 60 priebalsinių grupių. Bendras surastų pa- vyzdžių skaičius 923. Jie pasiskirsto taip: a) ([C1C' (...) ]) - 92 samplaikos (437 vartojimo atvejai); b) ([C1C'> (...) ]) — 82 samplaikos (313 vartojimo atvejų); c) ([CiC; (...) J) — 46 samplaikos (183 vartojimo atvejai). Kadangi sociolingvistiniai pateikėjų duomenys nėra labai skirtingi, kalbant apie variantiškų sandarų vartoseną tikslinga remtis amžiaus kriterijumi. Paste- bėta, kad maždaug 1909 — 1920 m. gimę pateikėjai minkštuosius priebalsių sandūros koreliatus išlaikę apytikriu santykiu 2 : 1, gimę 1920 — 1925 m. šį san- tykį išlaiko maždaug 1.5 : 1, o jaunesniosios kartos atstovų, gimusių 1925 — 1941 m., išlaikytas santykis 1 :1. Priežasčių, lemiančių minkštųjų koreliatų nykimą, tarsi būtų galima paieš- koti vietinėse gudų šnektose ir aiškinti bilingvizmo poveikiu, tačiau šitokio po- žiūrio reikėtų laikytis atsargiai, kadangi, anot M.Lekomcevos, „lietuvių, lenkų, gudų tarmių sąveika yra kalbų kontaktų, prasidėjusių Vilnijoje dar XIII — XIV a., tęsinys.“ (Lekomceva 1972: 127). Priebalsių samplaikų minkštųjų — kietųjų koreliaty variantai įmanomi ir gudų šnektoje: sp'avAi / sp'avai ‘dainuok’, zm'él'im | zm 'élim ‘sumalsime’; arba: lietuvišku substratu aiškinamas minkšto- jo r' varianto, einančio dažniausiai minkštųjų priebalsių grupėje, vartojimas: barvona | bar'v'ona ‘rastai’, pars't'onik | p'ar's't'Oonik ‘Ziedelis’ ir pan. (Lekom- ceva 1972: 126, 127). 215 Taigi negalima neigti lenkų kalbos ir gudų šnektos, turinčių sudėtingą kon- sonantizmą, poveikio, tačiau būtina ieškoti pokyčio prielaidų ir pačioje Pelesos lietuvių šnektos fonologinėje sistemoje. "T.Sudnik, 8-ajame dešimtmetyje Lazūnuose tyrinėjusi lietuvių, gudų, lenkų šnektas, nustatė šių šnektų fonemų distribucijos laukus ir sudarė išsamias gali- mų fonemų samplaikų lenteles (Sudnik 1972: 10, 22, 31 lentelės). Pelesos ir Lazūnų šnektų fonologinės sistemos mažai skiriasi, todėl įmanomas atsargus duomenų gretinimas, leidžiantis daryti kai kurias teorines prielaidas. V Į šiuo atveju atrastų r. T'—] tipo sandūrų lentelę galima perkelti pažy- R'" V mas iš T.Sudnik parengtos lentelės (simboliu „P“ pažymint Pelesos lietuvių šnektoje atrastas samplaikas, „L“ — Lazūnų lietuvių šnektoje galimas samplai- kas, „G“ — Lazūnų gudų šnektoje galimas samplaikas): p b' t' d' k' g cg č'<c 3 m PLG G P P LG LG PLG PG m, PLG LG L L LG LG LG LG n PG G P P PG PG p P n' LG LG PL PL PLG PLG PLG LG / G PG PG G G G I LG LG PL PL PLG PLG PLG PLG T PLG PLG PL PL PLG PLG PLG PLG PLG I, P P P P P p P P į Minkštojo m buvimas šio tipo samplaikose yra gana problemiškas; patikrinti jo palatališku- mą derėtų laboratorijos sąlygomis. > Lazūnai yra į pietus nuo ribos, už kurios r neturi pozicinio ir funkcinio minkštumo, (plg. Urbanavičiūtė 1970: 78), tuo tarpu Pelesojė r' tam tikrais retais atvejais (pvz., samplaikose) minkštumą išlaikė. Sugretinus duomenis rasime keliolika samplaikų, iš kurių: 1) m3'(pasamąi'eli ‘pasamdyti’), np'(bMū.pii.T'e-m ‘ipylém(e)’), nk’ (lank ala ‘lankel¢’), ng’ (lagg'vdd. ‘lengviaw’), Ib’ (Zukodb'é-c'“uzkalbét(i)’), Ik' (Saka. lke. “vieta, kur malkas kapoja’) — teoriškai įmanoma paaiškinti kaip atsiradusias del gudų priebalsių fonotaktikos poveikio; 2) mt' (kramticis ‘kramtytis’), md’ (pasamdaū. ‘pasamdziau’), nt (své.nt'ing.), nd' (dund'a-klis ‘Dundeklis’), nc’ (pasvia.nciio. ‘pasventijo’), nj’ (n'esuzbIng-3ing'in‘e;jo. ‘nesuzinodindinéjo’), taip pat rp’ (&f7rp’c’ ‘dirbt(i)’), r'd’ (abdirb'd'in¢jo. ‘apdirbdin€jo’), rt’ (dabar.te.s ‘dabartes’), rd’ (gar'dinfi ‘Gardine’), rk’ (prersp'ir.k'i. ‘prisipirke’), rg’ (pask'erge. ‘pasker- dé’), rec’ (arcda. ‘ardiaw’), r’s' (gir’su “girdžiu (girdau)’) — gudų fonologinémis taisyklėmis nepaaiškinamos. Taigi samplaiky neįmanoma apibūdinti vien kaip kalbų sąveikos rezultato — reiškinys daug platesnis ir, ko gero, turintis savo vi- dinius dėsnius. , 216 Todėl atsižvelgtina į samplaikų užimamą vietą žodyje, taip pat į tai, kokia tų samlpaikų struktūra ir kokių savybių turi jas sudarantys priebalsiai. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys tai, kad minėtų samplaikų nariai priklauso skirtingiems fonologiniams skiemenims (0 neretai — ir skirtingoms morfemoms, kurių ribos sutampa su skiemenų ribomis), plg. p‘enk? ‘penki’, vienk'e.m'ei ‘vienkiemiar’, nurbmgditt' ‘nurinkdyt(i)’, nuzgad.dis ‘nusigandes’, turtingi ‘turtingi’, skurd''ei. ‘skurdziai’, pirka-le.j ‘pirkeléj(e)’, vierpam ‘verpiam(e), 4rc (< arch) ‘art(i)’, da-semmc’'(< d'a-semc’s) ‘deSimt’, Seirzia. ‘Sirdin’. RT priebalsių sandūros tipas (kaip ir RS, TS, TT, RR, SS tipai) turi poten- cialig galimybę depalatalizuoti pirmąjį sandūros narį. Šio tipo sandūra reiškia tam tikrą takoskyrą tarp implozinės (pirmasis narys) ir eksplozinės (antrasis narys) grupių, ir šios takoskyros minkštinimo asimiliacija neretai negali įveikti: ma.rskinus “marškinius', /4.pkiska “lenkiška', [email protected]’ ‘isigert(i)’, insiklepdk ‘isiklepok (įsižiūrėk)', pen.siro.s ‘pensijos’, képc’ (<képci) ‘kept(i)’, barn'v.kas ‘berniukas’, kd.rve.s ‘karves’, kirme.lé- ‘kirméle’, puss as 'ersls ‘pusseseres’. Bendras RT, RS, TS, RR, TT, SS tipo sandūrų skai- čius sudaro daugiau kaip pusę (189 iš 313) vieno priebalsio neminkštinimo at- vejų. 112 yra homomorfeminės samplaikos, kurias galima paaiškinti narių pri- klausomybe skirtingiems fonologiniams skiemenims, ir 77 — heteromorfeminės samplaikos, kurias galima traktuoti kaip atvirosios sandūros realizaciją. Lyginant iš dalies minkštumo asimiliacijos paveiktus (C;,C'>) ir minkštuosius (CC) RT, RS, TS, TT, RR, SS tipo koreliatus minkštųjų išlaikyta šiek tiek daugiau (vartosenos santykis 1.89 : 2.05). Šiuos, kaip minėta, dažniau vartoja vyresnio amžiaus pateikėjai. Tačiau kaip galima būtų paaiškinti likusius 124 pusiau minkštų samplaikų atvejus? Tai ST, SR, TR tipo sandūros, neskaidomos į fonologinius skiemenis ir tik sporadiškai priklausančios skirtingoms morfemoms (39 vartosenos atve- jai): spliėc'as ‘spietias(i)’, sk'ietas ‘skietas’, drūsk'in'i.kuosa "Druskininkuose", rakščė.s “rakšties (karsto)', mo-rk'e.I'išk'e. “Morkeliškė', dukstés'ne.s ‘aukstes- nés’, misk’7 ‘miske’, šašči ‘Sesti’, bažn'i*ča "bažnyčia', šn'a-ka ‘Sneka’, g'esma.s ‘giesmes’, paslap'e. ‘paslépe’, tris ‘trys’, litv'g-kai ‘litviokai (lietuviai)’ p/ik'es ‘Plikiai’, (7)isplé-s¢’ (< (Iišplė:šči) “išplėšt(i), brfnu. ‘blyny’ ir t.t. Čia pirmojo samplaikos nario neminkštinimo priežasčių galima ieškoti artikuliacinėje Pelesos šnektos bazėje. Žinoma, kad šioje šnektoje $ Ž, (5) ir ypač ryra prara- dę pozicinį ir iš dalies funkcinį minkštumą. Tuo atsargiai paaiškintinas pirmųjų samplaiky narių kietinimas, plg. Sasér ‘SeSi’/ sm'aka ‘Smeka’, ŽūrgreI “Žiūri'/ seseZd'a-sermc’ 'šešiasdešimt', s¢-37 ‘sédi’(nors kietasis s prieš e, ė labai retas)/ smiielis“smėlis'. Gali būti, kad priebalsių £, d, p, b (kaip ir m, v) depalatalizaci- ja tebėra dar pradinėje stadijoje (Urbanavičiūtė 1978: 76). Vykstantį procesą liudija T"R* tipo variantai: £irff“s ‘trys’/ tri-n‘’du ‘tryniau’/ trėrs ‘tris’. , 217 Pusiau minkštos ST, SR, TR tipo sandūros, lyginant su ištisai minkštais jų variantais, jau nėra taip plačiai vartojamos, matyt, dėl to, kad atsiranda šiokių tokių artikuliacijos sunkumų (pirmojo ir antrojo samplaikos nario neatriboja natūralus fonologinio skiemens barjeras). Todėl, nepaisant r, $, ž (tam tikrose pozicijose ir s, £, d, p, b) gana dėsningo kietinimo, samplaikose šie priebalsiai dažniau tariami minkštai. Minėto ST, SR, TR tipo iš dalies minkštų ir ištisai minkštų (t.y. (C,C,) ir (C1C')) koreliatų vartojimo santykis 1,2 : 2,4. Be to, šio tipo samplaikas dažniau linkstama tarti ištisai kietas (108 iš 183 atvejų). Maty- ti, kad vieno skiemens ribose skirtingo minkštumo samplaikų nariai nėra „pa- geidaujami“. Bendras iš dalies depalatalizuotų samplaikų, kurių nariai priklauso skirtin- giems fonologiniams skiemenims, ir tam pačiam skiemeniui priklausančių priebalsių grupių santykis 1,89 : 1,22. Todėl į A. Girdenio klausimą „Fonologi- nio skiemens riba: konstruktas ar realybė?..“ galima pagrįstai atsakyti teigia- mai: „(...) fonologinio skiemens riba yra tam tikra psicholingvistinė realybė, intuityviai suvokiama kalbos vartotojų“ (Girdenis 1985: 5, 9). Nykstančioje Pelesos šnektoje fonologinio skiemens ribą signalizuoja prie- balsinės samplaikos narių priešprieša palatališkumo atžvilgiu. LITERATŪRA Girdenis A. 1985: Fonologinio skiemens riba: konstruktas ar realybė? — Kalbotyra 36 (1), Vilnius, 5 — 11. Girdenis A. 1995: Fonologija, Vilnius: Petro ofsetas. Grumadienė L. 1988: Sociolingvistinis vilniečių lietuvių kalbos tyrimas: konsonantizmas ir akcentuacija. — Lietuvių kalba ir bilingvizmas. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Vilnius, 132 - 149. Lekomceva M. 1972: O vzaimodeistvii fonologi¢eskich sistem v raione balto-slavjanskogo pogranicja. — Balto-slavjanskij sbornik, Moskva: Nauka, 116 — 134. Strimaitiené M. Girdenis A. 1978: Priebalsių junginių trukmė kaip atvirosios san- dūros indikatorius bendrinėje lietuvių kalboje.— Ka/botyra 29 (1), Vilnius, 61— 69. Sudnik T.M. 1972: Lazūnai. Litovskaja, belorusskaja i polskaja fonologičeskije sistemy. — Balto-slavjanskij sbornik, Moskva: Nauka, 15 — 115. Sudnik T.M. 1975: Dialekty litovsko-slavjanskogo pogranicja. Ocerki fonologiceskich sistem (Lazduny, Deveniski, Gervjaty, Zetela), Moskva: Nauka. Sudnik TM. 1980: K istorii jazykovoj situacii Peljasy. — Balto-slavjanskije etnojazykovyje kontakty, Moskva: Nauka, 181 — 191. Trumpa E. 1994: Kietumo : minkštumo priešpriešos defonologizacija priebalsių samplaikose (Pelesos šnektos duomenimis). — Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Konferencijos [P.Skardžiui paminėti] pranešimų tezės, Vilnius, 22 — 24. Urbanavičiūtė Ž. 1970: Priebalsiai /, r, s, (2?) prieš negalūninius č, en lietuvių kalbos tar- mėse. — Kalbotyra 21, Vilnius, 75 — 87. Urbanavičiūtė Ž. 1978: Priebalsių £, d, mir b, p, m, vkietinimas lietuvių kalbos tarmėse. — Kalbotyra 29, Vilnius, 69 — 78. Vidugiris A. 1988: Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse. — Lietuvių kalba ir bilingvizmas. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Vilnius, 21 — 36. 218 Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija (su 75 žemėl.), Vilnius: Mintis. DEPHONOLOGISIERUNG DER OPPOSITION VON NICHTPALATALEN : PALATALEN KONSONANTENGRUPPEN DER MUNDART VON PELESA Zusammenfassung Ziel dieses Artikels ist es, Ursachen fūr die nur partielle Palatalisationsassimilation bei V den Konsonantengruppen vom Typ [C," Cor] aufzuzeigen. Einige Konsonantengruppen bleiben hart. Bisher wurden die Fille der Depalatalisie- rung durch die einfliisse fremder Sprachen auf das phonologische System der litauischen Mun- darten sowie durch das Fehlen einer funktionellen und positionbedingten Palatalisierung in den litauischen Mundarten erklart. In der Mundart von Pelesa stimmen die Grenzen der Palatalisierung gewohnlich mit den phonologischen Silbengrenzen iiberein. 219