Ypatybės stiprinimo vediniai su priesaga „-itkas“, „-ickas“ pietrytinėse lietuvių kalbos šnektose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Aloyzas VIDUGIRIS YPATYBĖS STIPRINIMO VEDINIAI SU PRIESAGTA -itkas, -ickas PIETRYTINESE LIETUVIŲ KALBOS SNEKTOSE Pietrytinio lietuvių kalbos pakraščio šnektose gana dažnai vartojami būdvar- džiai su priesaga -itkas arba -ickas. Šios priesagos vediniai daugelį tyrėjų intri- guoja ne tik savo forma (raiška), bet ir reikšme. Čia norima kiek plačiau panag- rinėti tų vedinių darybą ir vartoseną. Juo labiau, kad tam atsirado gera proga — prisimenant vieną didžiausių lietuvių kalbos žodžių darybos specialistų kalbi- ninką Praną Skardžių. P. Skardžius yra tvirtai įėjęs į žymiausių lietuvių kalbininkų gretas šalia savo mokytojų J. Jablonskio, K. Būgos, J. Balčikonio, moksladraugio A. Salio ir kt. Parašęs pagarsėjusią trilogiją (daktaro disertaciją „Die slavischen Lenhnworter im Altlitauischen“ 1931m., habilitacinį darbą „Daukšos akcentologija“ 1935 m. ir fundamentalų veikalą „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ 1941 m.) P. Skarddžius, dar jaunas būdamas, jau tapo lietuvių kalbotyros klasiku. Su šio, kaip ir kitų mums brangių kalbininkų vardais ir darbais, mes, lituanistai, kiekvienas esame vis kitaip susipažinę ar susiję. Likimas taip lėmė, kad Skardžių pavardę teko girdėti nuo pat mažens. Tačiau apie Skardžių, kaip kalbininką, mokslininką, sužinojau tik baigiantis karui 1944 m., kai iš Panevežio gimnazijos persikėliau mokytis į priaugančią Subačiaus progimnaziją. Ne kartą, eidami pro šalį, grožėjomės prie pagrindinės Subačiaus miestelio gatvės gražiu gelto- nai dažyti namu, kuriame gyveno vyresnysis Prano brolis Antanas Skardžius (g. 1896 m.). 1958 m. pagal „Lietuvių kalbos atlaso“ programą su Antanu Balašaičiu tirdami Subačiaus tarmę ir kalbindami gražiai subatėnuojantį (rotininkuojantį) A. Skardžių, patyrėme, kad jie abu su bro- liu Pranu buvo gimę atokiau nuo gatvės senojoje sodyboje, įsikūrusioje gražiame kairiajame Viešintos upės skardyje. O už kokių 200-300 m. dešiniajame Viešintos skardyje stovėjo labai tvarkinga, tiesiog etnografinė kito mūsų kalbininko leksikografo Domo Lukšio (1912-1979) gim- toji sodyba, kur tuomet dar gyveno abu jo tėvai. Tuo metu buvo politinio kilmato „atodrėkis“. P. Skardžius, pagal brolio Antano pasakojimą, rašęs, jog deda nemaža vilčių sutikti Amerikoje besilankantį to meto Lietuvos mokslų akademi- jos prezidentą Juozą Matulį ir tikįsis sugrįžti į Lietuvą. To ir mes ne mažiau laukėme. Deja, veltui. Vediniai su priesaga -itkas arba -ickas daugiausia vartojami pačiais pietryti- niais lietuvių kalbos ploto pakraščiais, tiek šiapus dabartinių Lietuvos sienų, tiek ir už jų. Tai daugiausia pabrėžiamosios (deminutyvinės, mažybinės, malo- ninės, kartais menkinamosios) reikšmės būdvardžiai ir prieveiksmiai, pvz.: 4st- ritkas, -a ar astrickas, -a ‘labai aštrus, aštrutėlis': astras, -a, aštrūs, -i; aštritkai ar astrickai, aštrickai “labai aštriai, aštrutėliai': aštriai; gražitkas, -a, gražitkai ar grazickas, -a, gražickai: gražūs, -i, gražiai; margitkas -a, margitkai ar margickas, -a, margickai: margas, -a, margai. Pagrindinė tos priesagos forma laikytina -rtk-. Ją turi Zietelos lietuvių šnek- ta, išlaikiusi archajiškesnę garsų sistemą. O priesaga -ick-, daugiausia paplitusi 207 pietų aukštaičių tarmės pakraščiais, veikiausiai yra antrinis, dzūkiškas pirmo- sios priesagos variantas. Vediniai su priesaga -Ickas dažniausiai vartojami apie Armoniškes, Benekainis, Dievėniškes, Lazūnus, Nėčią, Pelėsą, Rėdūnią, Vare- navą (Balatną), rečiau apie Butrimėnis, Eišiškes, Kalesninkūs, Rūdnią ir kitur. Kitaip sakant, Zietela su kitomis lietuvių kalbos pietrytinio kampo šnektomis yra svarbiausi tos priesagos vartojimo židiniai. Toliau į šiaurės vakarus, t.y. gilyn 1 pagrindines lietuviy kalbos tarmes, tos priesagos vediniy vartojimo atvejy ma- žėja. Šių vedinių aktyvaus vartojimo riba siekia Gervėčius, Šalčininkėliūs, Merki- nę, Rudaminą (Lazdijų raj.). Tačiau panašių vedinių su priesaga sudarančiais priebalsių -ck- ar -dk- junginiais pasitaiko ir gerokai toliau už tos ribos, pvz.: dvynickas, -a ‘kas gimęs kartu su kitu' (LKŽ II: 980), pagirckas, -a ‘kas mėgsta girtis' Krs, Sb, plikūckas, -a “kas nuplikęs arba plikai nukirptas’ Pg, NdZ, pri- déckas ‘priedas’ Ins, Jrb, Krs, KzR, Vdk (LKZ X: 236, 611). Priesagos -itkas, -ickas (-itskas) kilmę ne visi kalbininkai vienodai aiškina. E. Fraenkelis, pirmasis apžvelgęs pietrytinių lietuvių šnektų priesaginių vedinių darybą, priesagą -itkas arba -itskas, laiko svetima, skolinta iš slavų kalbų. Demi- nutyvinius lenkų, gudų vedinius maciutki/malutki ‘visai mazas’, milutki "labai mielas, mielasis’, ranrutko “labai anksti', niziutko ‘labai žemai' jis gretina su šio krašto lietuvių šnektų atitinkamais deminutyvais macitkas, mylitkas (myletkas), ankstitkai Zt, žemetskai Dv. Pastarojo vedinio priebalsis s galįs būti įspraustas pagal slavų nizko pavyzdį (Fraenkel 1936: 55-56). P. Skardžiaus nuomone, vediniai su priesaga -itka-, -icka- yra nevienodos kilmės. „Būdvardžiai su priesaga -icka- gali būti sudaryti ne tik pagal slaviškus skolinius su /cka- (pvz., katalickas ‘kataliSkas’ ir kt.), bet ir pagal tokius perdir- binius, kaip Zietelos gražitkas “visai grazus’, mylitkas "labai meilus, meilingas' ir kt., kurie, įspraudus priebalsį starp fir K, ilgainiui galėjo duoti atitrauktinę priesagą -icka-“ (Skardžius 1941: 123). J. Otrembskiui priesaga -itkas (ir jos variantai -ickas, -uckas) yra sudėtinė, kurios pirmasis dėmuo -ff- grynai lietuviškas, plg. baltitelys, mažitelys (dažni Daukšos Postilės žodžiai), mažutėlis, o antrasis -kas vėliau pasiskolintas iš sla- vy (gudų ar lenkų) kalbų, jau „išnykus ierams“, plg. lenkų ma/eriki < *mal-en- Bk, dobrutki < *dobr-ut-pks. Priesagos ickas (plg. nūogickas, plikūckas) va- riantas atsirado priebalsių junginiui -£fKk- išvirtus į -ck- dėl dzūkavimo (Otrębski 1965: 273). Nesigilinant toliau, kokia buvo šios priesagos formavimosi eiga, neabejoti- na, kad jos atsiradimą lėmė pietrytinių lietuvių šnektų glaudūs ir seni kontaktai su slavų kalbomis. Dabar vedinių su tos priesagos variantais paplitimą čia skati- na gana dažnai vartojami gudų kalbos atitinkamos reikšmės būdvardžių ir prie- veiksmių deminutyvai, pvz.: bė/en'ki'baltutis, baltutelis’, blizen'ka/bliziūtka ‘ar- tutėliai', dobran'ki ‘gerutélis’, cornen’ki ‘juodutelis’, milen’ki ‘mielutélis, miela- sis’, nizen'’ki ‘zemutélis’, tonen’ki ‘plonutélis’ (plg. zieteliskiy bd/titkas, -a, artit- kai, géritkas, -a, juoditkas, -a, mielitkas, -a, plonitkas, -a, Zémitkas, -a) ir kt. 208 Vediniai su priesaga -itkas ar ickas pietinėms tarmėms iš šalies žiūrint teikia tam tikro egzotiškumo, nors tų šnektų požiūriu yra įpratstas reiškinys. Ši priesa- ga paprastai sustiprina pagrindiniu žodžiu reiškiamą ypatybę, pvz.: Astricka, plonicka, alnė (vos ne) visų svietų dingia (ms. adata) Lz: plg. astras, -a, plo- nas, -a. O aglé auksticka būvo Lz: aukštas, -a. Ak, Dievėli, dufkjstitkas, kas gi tau pasakė Zt: Aukštas, -a ‘svarbus, garbingas’. Drobé balticka kap sniégas Rod: baltas, -a. Krivdunykas (kraujazole) Zalickas, o jo gelaite (žiedelis) bacicka Lz: žalias, -a. Reikia rassiait basitkas Zt. basas, -a. Gérickos abi dūkterys Vrnv: géras, -a. Ataj juodzickas nug darbo Dv: juodas, -a. Vaikéli tu mano, kokios tavo akéfés grazickos Lz: gražūs, -I. Papraistai kojykas (kojytes), būtų langvitka Zt: lengvas, -a. Macitkį ridikuty reikėtų pasét Zt: mackas, -a “mažas, mazytis’. Da aš mazickas buvaū, šili 6zkas ganiaū Grv: mazkas, -a ‘mazas, -a’. Pilnickas kap akis Rod: pilnas, -a. Visi maišūkai šlapicki Nč: šlapias, -ia. Giesmelas trumpic- kas gieda Dv: trumpas, -a. Paprastai vedinių kamienas nederinamas su pamatinių žodžių kamienu: vy- riškos giminės formos yra d kamieno, o moteriškosios — a kamieno. Tačiau kar- tais pasitaiko ir išimčių. Zietelos lietuvių šnektoje prie pamatinio žodžio pasi- taiko priderintas vedinių su priesaga -itkas kamienas, pvz.: Gražitkūs nato vai- kūtas bit (buvo) Zt. Bit gražitki to] mergytė Zt: gražūs, -i. Kartais vartojama ir bevardės (niekatrosios) giminės forma, pvz.: Tai jiemi visa gražitkū čia Zt: gra- žū. Šiaip daugiausia vyrauja O ir 4 kamieno formos, plg. Ach manas mielitkas, mūnas gražitkas Zt. Tokės grazitkos mergytes daugėst neragėjau Zt. Aš gražit- kai sa jais apseidinėju (elgiuosi) Zt. Vediniai su priesaga -itkas, -ickas gali būti sudaromi tiek iš lietuviškų pama- tinių žodžių, tiek iš skolinių be jokio skirtumo, pvz.: Anas savisū (visai) biédnit- kas bit Zt: biédnas, -a “vargšas, neturtingas'. Drabnickį litaru (raidžių) néragiu Lz: drabnas, -a ‘smulkus’. Manas gadnitkas, kap tu suradai manė Zt: gadnas, -a ‘geras’. Mergélé krulicka, gražicka, raudonicka, kap un jos paziri, verkce noris (ms. cibulia ‘svoginas’) Lz: krifg]las, -a ‘apskritas’. Kiekvienas tos priesagos vedinys — būdvardis — paprastai turi ir prieveiksmij, pvz.: Kap man mergėlai aukštickai nešokce, kecino mani bocia (tėvas) ažu jau- no dūoce (d.) Lz: aukštickas, -a. Būsta bičdnitkai, savisū biednitkai Zt: biėdnit- kas, -a. Jau gerickai (gerokai)pritemė Vrnv: gérickas, -a. Gražickai (visai) nusi- gyvečno iki tarbos (elgetos krepšys, maišelis) Mrk: gražickas, -a. Jau senickai Zmogus (vyras, šeiminikas) pamiré Dv: sénickas, -a ir kt. Yra tos priesagos prieveiksmiy ir neturinčių tose Snektose atitinkamų bud- vardziy, lygiai kaip nebeturi jy ir pamatiniai prieveiksmiai, pvz.: Kap prisiké- liau ankscickal, tai vis darbi ir darbi ik paciai vélumai Asv. Gyvy (galvijus) va- rom un ganiavos unscickai, dabar (dar) saulė netekéjj Lz: anksti. Kam artitkai, tai nebéda, o kam toli, tai blogai Zt: arti. Lydon mimi toulitkai (labai toli) Zt: touli/toli. Vediniai su priesaga -/fkas arba ickas paprastai sudaromi iš pirminių būd- 209 vardžių, tačiau pasitaiko vedinių, padarytų iš antrinių, t.y. iš priesaginių būdvar- džių, pvz.: Macintulitkas dar bit anas Zt. Macintulitką dviejų nedéliy (savai- čių) pametė (pliko) berniuka Zt: macintulis, -€, plg. Dar ana neutarino (ne- kalbéjo) niéko, macintulé bit Zt. Iskasé sau sožaukėlą (kudrele, tvenkinélj) nedidelitka Zt: nedidelis, -é. Šių kaip ir kitų būdvardžių (pvz.: geltonas, raudo- nas) priesagine daryba kalbančiųjų dar kartais skiriama, plg.: Gelafes maskos medzi tokios geltonickos Lz, greta Ruduskos (tokie grybai, voveraites) gelcic- kos Lz: geltas, -a ‘geltonas’. Panašiai iš sudurtinio žodžio (diirinio) yra atsiradęs ir tos priesagos vedinys artipilnickas, pvz.: Pridariai artipilnicky bliūdų (du- beni) smetuonos (grietinės) Arm. Invertė artipilnicky sétuvy rugiū Arm: ar- tipilnis, -€. Kartais priesaga -ickas pakeičiama į -uckas, pvz.: Pameté vaikus mazuckus kap mėšliūs Dv. Taip veikiausiai padaryta pagal vedinius mažutis, mažutėlis. Priesaga -itkas arba -ickas gali būti dedama ne tik prie nelyginanamojo, bet ir prie aukštesniojo laipsnio būdvardžių formų, pvz.: Da manas vyralis, da ma- nas gražasnickas, da manas mielasai, kam tu nūmirei (rauda) Lz. Mažasnickamp berndicip duntdicer rados Lz. Kartais šią priesagą turi ir aukšesniojo laipsnio prieveiksmis viekitkiai < viekiau‘veikiau, kuo veikiau, greičiau", pvz.: Vi(e)tit- kiaū nūmirė Zt. Anas v(i)ekitkiaū iždėj (uždėjo) an jos razoncj (rožinį) Zt. Apskritai priesagos -itkas/-ickas vediniai pagal vartoseną bemaž niekuo ne- siskiria nuo paprastųjų būdvardžių. Atskirose šnektose ne vienas tų vedinių gali turėti ir įvardžiuotines formas, pvz.: Mana tu duktaite gražickoj, mana tu mie- lickoj Lz. Jauickasai bernéliau, aik manis(p) Lz. Ko, mergėla, ko, jaunickoji, stalaliop priguldinėji (virkauji) Lz. Padudj (paduok) paduškėtį (pagalvėlę) ma- zickyjų Dv. Ko gegužėtė, ko, mėlynickėji, sesėtės(p) padbėgdinėji Lz. Musi(gal), gegužėtė, musi, mėlynickoji, blogų anytų pajausdinėji Lz. Koc' (nors, gal) blo- gu, koc’ neblogy, nebūs momude, nebūs radnickoji (tikroji) Lz. Sausickoji pieva Lz. Nebus [zemele] šilcickoj, nebus sviesickdj (rauda) Lz. Tie vediniai, kaip ir paprastieji budvardziai jvardziuotines formas turi tik tam tikruose linksniuose. Dažniausi yra vienaskaitos vardininkas, slavų kalbų pavyzdžiu dažnai pavaduo- jantis ir šauksmininką, rečiau vienaskaitos galininkas, įnagininkas ir kt. Šie antriniai vediniai paprastai išlaiko pamatinių būdvardžių leksinę reikš- me, pvz.: aštritkas, -a / aštrickas, -a adj. (3?) 1. “labai gerai išgaląstas, aštrus': Nata aštritkas peilūkas Zt. aštritkai/aštrickai adv.: Ašstritkai pageldisk peilį Zt. Aštrickai išgalūsdin peilį Lz. 2. “labai smailus': Nosūkas [ežio] yr tokis astrickas Zt. Astricka plonicka, alne visų sviety dingia (ms. adata) Lz. 3. prk. “labai karš- tas, staigus': Kumelyka bit žitki (vikri), labai aštritka Zt. macitkas, -a / mazic- kas, -a adj. (3?) 1. “labai mažas, nedidelių matmenų': £éké macitka bitéfe Zt. Sava peilūką macitka mūmi pametė (paliko) Zt. Anos pina macitkūs vainikūs Zt. Krūlicka (apvalutė), maskicka visų svietų dingia (ms. adata) Lz. Virė moma košėtį maskickan puodély Lz. 2. ‘neuzauges, mažytis': Dū paršukū pirko macit- kū Zt. Bit macitka mergytė ir macitkas vaikūtas Zt. O tai macitkai mergyteip 210 gėras bocis bit Zt. 3. ‘labai negausus': Satėmo ir macitkas lytūkas nuvėj Zt. 4 labai trumpas': Vžsarai diena didefé, naktis macitka Zt. 5. “meilus, mielasis“: Vaikūtas tu manas, macitkas tu manas Zt. Kartais priesaga -itkas /-ickas pridedama net prie kitų kalbos dalių, kaip antai: a/ prie pažymimojo įvardžio niėkas, pvz.: 1 ničkickas sm. (1) ‘menkniekis’ : A tai niékickas, nėr ko ir atsiprasinéc’ Grv. 2 ni€kickas/niékitkas pron. def. (1) ‘ni¢niekas’ : I$ savą niékicko nėra Dv. Nėra nė kunodos (bulvės), nė dionos, niékitko, visa nupluko Zt. Niéko niékicko (visai nieko) nera Rod. Anas tokis, kad nenorėjo pasogos (kraičio) niékitko Zt. b/ prie atskirų daiktavardžių (ar suprieveiksméjusiy jy formų), pvz.: kripitka “trupinėlį': Sa/diénis krapitka rūfg]štūs Zt. skūlacitka (votele, spuogelis): Pazda- ro vo tokia macitka skūlacitka, macitka tokia, kaip kokis grūdūkas Zt. vaikit- kas “vargšas mažas vaikelis, vaikiščias': Nékap issilaizé (iSgijo) vaikitkas Zt. c/ prie stabaréjancio skaitvardZio vienas, pvz.: Va, vienitka (atsiskyrusj vie- na, vienintelį) satikty an alycios (gatvės) dor (< do ir) prikūltų Zt. Priesagos -itkas/-ickas vediniai atskirose Snekotse dar gali būti apaugę prie- sagomis ar formantais, kurie irgi teikia stiprinamosios reikšmės, pvz.: Ankstic- kutélis rytas Rdm. Išaj ankstickutéliai karvių šėrc' Grv. Ankstickutéliai dir niékur nei kuksteré(jo), nei triksteré(jo), isvaziavai Rod. Sienpjovial ankstic- kutéliai suskélj pievas guido Rod. Man rodos, kad artickutéliai šaudo Nč. Liz- dukas artickutūkai prie arklio kūolo ir nesumindziotas Rdm. Dar tamsickuté- liai būvo, kap aš paskéliau Nč. Šią priesagą gali turėti prieveiksmiai su priešdėliu pa-, pvz.: Nebėk, pamacit- kū (pamažu) aik Zt. Pamacitkū būstam Zt. Rassidailėm (pasidalijom) més pa- macitku, be žmonių, be nyko Zt. Padirbo kastilį (vamentą) ir vdikscioju be amo- rū (atramų, ramentų) pamaskitū Zt. Ataik tu manip pamaskickai Lz. Aš Joskū- nuos viena aimū pamažickai Lz. Pokėl neprigėrė, sėdėj patychitku (tyliai, tylu- tėliai) Zt. Jiemi šiėno šienavo ir krovė kūgiūosna patiésitkai (iš tiesų, iš tikrųjų) pasakyt Zt. Suprieveiksmėję tos priesagos vediniai kartais gali būti pavartojami ir kaip prielinksniai, pvz. Jau vilkas būvo artickėleliui (visai arti, artutėliai) manų Grv. Vilkas jau artickos (labai arti) manį būvo, kaip aš jį užvydau Grv. Gudėdami dvikalbiai tų šnektų atstovai vietoj hibridinės priesagos -/tkas/ -ickas kartais pavartoja skolintą priesagą -enkas/-iankas, t.y. tarsi išverčia tik atitinkamos reikšmės gudiško būdvardžio šaknį, kaip antai gervėtiškių raudo- niankas (plg. g. krasnen'ki ‘raudonutélis’): O kokia raudonidnka visa Zéme; sausiankas (g. suchen'ki ‘sausutélis’): Sausiankas šienas; šlapiankas (g. mok- ran’ki ‘Slaputélis’): Kap anklojo mani' vyras, tai aš paskėliau šlapianka. Kolei atvažiavaū miestėlin, tai arklys slapiankas būvo Grv. Priesagos -itkas /-ickas vedinių įvairumas kartu rodo jų gajumą ir, matyt, nemažą vartojimo amžių. Ši priesaga neretai iš vartosenos stumia kitus demi- 211 nutyvines ypatybės stiprinimo priesagas. Dėl to kur daugiau paplitę būdvardžiai su priesaga -itkas /-ickas, ten paprastai mažiau belikę deminutyviniy būdvar- džių su grynai lietuviškomis priesagomis, pavyzdžiui, apie Lazūnus iš pastarųjų liko, rodos, tik atskiri vediniai (pvz.: mažūkas, -€¢, mažūtis, -€) arba pabrėžia- mąją funkciją atliekančių įvardžiuotinių būdvardžių atskiros formos. Vediniai su priesaga -ickas /-itkas daugiausia paplitę pietrytiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais. Vienur jie vartojami dažniau, kitur — rečiau. Neretai tuos vediniu vienos šeimos yra pamėgusios labiau, kitos — mažiau. Vienakalbių (monolingvių) tarmių atstovų šnektoje jų pasitaiko retokai. Dažniausiai juos vartoja dvikalbiai ar daugiakalbiai tų šnektų atstovai. Todėl, reikia manyti, kad vedinių su priesaga -/tkas arba -ickas gajumą ir vartojimą šiose šnektose palai- ko slavų kalbų, ypač gudų kalbos, atitinkamos reikšmės ir darybos deminutyvai. LITERATŪRA Fraenkel E. 1936: Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauis- chen. — Baltico-slavica 2. Wilno. LKŽ I-XVI: Lietuvių kalbos žodynas 1-16, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla (3-6), Mintis (10-15); Mokslo ir enciklopedijų leidykla (16), 1956-1995. Po pavyzdžių duodami gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai yra tokie pat kaip LKZ. Otrebski J. 1965: Gramatyka jezyka litewskiego 2. Nauka o budowie wyrazow, Warszawa: Panstwowe wydawnistwo naukowe. Skardžius P 1941: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius. ABLEITUNGEN MIT DEM SUFFIX -itkas, -ickas ZUM AUSDRUCK DER VERSTARKTEN EIGENSCHAFT IN DEN SUDOSTLICHEN LITAUISCHEN MUNDARTEN Zusammenfassung Die Ableitungen mit dem Suffix -itkas, -ickas sind besonders verbreitet in den siidostlichen Randgebieten des litauischen Sprachraumes diesseits der heutigen Grenzen Litauens (um Die- veniškės, Šalčininkai, Eišiškės, Dubičiai u.a.) wie auch jenseits (besonders in dem BeloruBland angeschlossenen Bezirk Varenavas, im Bezirk Vija, in der Umgebung von Lazunai, in der Um- gebung von Zietela, oder Diatlov u.a.). Seinem Ursprung nach ist das Suffix -izkus (besonders gebrauchlich bei den Litauern aus Zietela) oder seine dziikische Variante -ickas — unter EinfluB der nahen Kontakte zwischen den litauischen siidostlichen Dialekten und den slawischen Sprachen (Belorussisch und Polnisch) enstanden. Mit ihm werden vorwiegend Adjektive und Adverbien gebildet. Dieses Suffix dient gewohnlich dazu, die durch das Grundwort das ausgedriickte Eigenschaft als verstirkt zu be- zeichnen, z. B.: dstritkas, -a / astrickas, -a ‘sehr scharf, ziemlich scharf’: aštrūs, -i; du(k)stitkas, - a / dukstickas, -a: ‘sehr hoch, ziemlich hoch’: du(k)stas, -a; mielitkas, -a / mielickas, -a ‘sehr lieb, ziemlich lieb': mielas, -a; artitkai / artickar ‘ziemlich nahe’; tolitkai / tulickar ‘sehr weit, ziemlich weit’. Diese Ableitungen verdrangen in vielen Gegenden Ableitungen von dhnlicher Bedeutung — gebildet mit anderen litauischen Suffixen — und verdringen dabei pronominale Adjektivfor- 212 men, die dort nicht mehr gebraucht werden.Die Gebrauchlichkeit und Verbreitung der Ablei- tungen mit dem Suffix -itkas oder -ickas in den sūdėstlichen litauischen Dialekten fordern die Diminutiva entsprechender Bedeutung in den slawischen Sprachen, besonders im Belorussi- schen mit dem Suffix -en'ki (vgl.: bėlen'ki, dobran'ki, čornen'ki, blizen'ka / bliziūtka). 213