Ypatybės stiprinimo vediniai su priesaga „-itkas“, „-ickas“ pietrytinėse lietuvių kalbos šnektose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Aloyzas VIDUGIRIS YPATYBĖS STIPRINIMO VEDINIAI SU PRIESAGA -itkas, -ickas PIETRYTINĖSE LIETUVIŲ KALBOS ŠNEKTOSE Pietrytinio lietuvių kalbos pakraščio šnektose gana dažnai vartojami būdvardžiai su priesaga -itkas arba -ickas. Šios priesagos vediniai daugelį tyrėjų intriguoja ne tik savo forma (raiška), bet ir reikšme. Čia norima kiek plačiau panagrinėti tų vedinių darybą ir vartoseną. Juo labiau, kad tam atsirado gera proga – prisimenant vieną didžiausių lietuvių kalbos žodžių darybos specialistų kalbininką Praną Skardžių. P. Skardžius yra tvirtai įėjęs į žymiausių lietuvių kalbininkų gretas šalia savo mokytojų J. Jablonskio, K. Būgos, J. Balčikonio, moksladraugio A. Salio ir kt. Parašęs pagarsėjusią trilogiją (daktaro disertaciją „Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen“ 1931m., habilitacinį darbą „Daukšos akcentologija“ 1935 m. ir fundamentalų veikalą „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ 1941 m.) P. Skardžius, dar jaunas būdamas, jau tapo lietuvių kalbotyros klasiku. Su šio, kaip ir kitų mums brangių kalbininkų vardais ir darbais, mes, lituanistai, kiekvienas esame vis kitaip susipažinę ar susiję. Likimas taip lėmė, kad Skardžių pavardę teko girdėti nuo pat mažens. Tačiau apie Skardžių, kaip kalbininką, mokslininką, sužinojau tik baigiantį karui 1944 m., kai iš Panevėžio gimnazijos persikėliau mokytis į priaugančią Subačiaus progimnaziją. Ne kartą, eidami pro šalį, grožėjomės prie pagrindinės Subačiaus miestelio gatvės gražiai geltonai dažyti namu, kuriame gyveno vyresnysis Prano brolis Antanas Skardžius (g. 1896 m.). 1958 m. pagal „Lietuvių kalbos atlaso“ programą su Antanu Balašaičiu tirdami Subačiaus tarmę ir kalbindami gražiai subatėnuojantį (rotininkuojantį) A. Skardžių, patyrėme, kad jie abu su broliu Pranu buvo gimę atokiau nuo gatvės senojoje sodyboje, įsikūrusioje gražiame kairiajame Viešintos upės skardyje. O už kokių 200–300 m. dešiniajame Viešintos skardyje stovėjo labai tvarkinga, tiesiog etnografinė kito mūsų kalbininko leksikografo Domo Lukšio (1912–1979) gimtoji sodyba, kur tuomet dar gyveno abu jo tėvai. Tuo metu buvo politinio klimato „atodrėkis“. P. Skardžius, pagal brolio Antano pasakojimą, rašęs, jog deda nemažą vilčių susitikti Amerikoje besilankantį to meto Lietuvos mokslų akademijos prezidentą Juozą Matulį ir tikisi sugrįžti į Lietuvą. To ir mes ne mažiau laukėme. Deja, veltui. Vediniai su priesaga -itkas arba -ickas daugiausia vartojami pačiais pietrytiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais, tiek šiapus dabartinių Lietuvos sienų, tiek ir už jų. Tai daugiausia pabrėžiamosios (deminutyvinės, mažybinės, maloninės, kartais menkinamosios) reikšmės būdvardžiai ir prieveiksmiai, pvz.: ašt-ritkas, -à ar aštrickas, -à ‘labai aštrus, aštrutėlis’: aštras, -à, aštrùs, -ì; aštrìkai ar aštrickai, aštrickai ‘labai aštriai, aštrutėliai’; aštriai; gražìtkas, -à, gražìtkai ar gražickas, -à, gražickai: gražùs, -ì, gražiài; márgitkas -à, margitkai ar márgickas, -à, margickai: márgas, -à, margai. Pagrindinė tos priesagos forma laikytina -itk-. Ją turi Zietelos lietuvių šnekta, išlaikiusi archa jiškesnę garsų sistemą. O priesaga -ick-, daugiausia paplitusi 207 pietų aukštaičių tarmės pakraščiais, veikiausiai yra antrinis, dzūkiškas pirmosios priesagos variantas. Vediniai su priesaga -ickas dažniausiai vartojami apie Armóniškes, Benekáinis, Dievėniškes, Lazūnus, Nóčią, Pelėsą, Ródūnią, Varenávą (Bálatną), rečiau apie Butrimónis, Eišiškes, Kalesninkus, Rūdnią ir kitur. Kitaip sakant, Zietela su kitomis lietuvių kalbos pietrytinio kampo šnektomis yra svarbiausi tos priesagos vartojimo židiniai. Toliau į šiaurės vakarus, t.y. gilyn į pagrindines lietuvių kalbos tarmes, tos priesagos vedinių vartojimo atvejų mažėja. Šių vedinių aktyvaus vartojimo riba siekia Gervėčius, Šalčininkėlius, Merkinę, Rudaminą (Lazdijų raj.). Tačiau panašių vedinių su priesaga sudarančiais priebalsių -ck- ar -čk- junginiais pasitaiko ir gerokai toliau už tos ribos, pvz.: dvynickas, -à ‘kas gimęs kartu su kitu’ (LKŽ II: 980), pagìrckas, -à ‘kas mėgsta girtis’ Krs, Sb, plikùckas, -à ‘kas nuplikęs arba plikai nukirptas’ Pg, NdŽ, pri-déckas ‘priedas’ Jns, Jrb, Krs, KzR, Vdk (LKŽ X: 236, 611). Priesagos -itkas, -ickas (-itskas) kilmę ne visi kalbininkai vienodai aiškina. E. Fraenkelis, pirmasis apžvelgęs pietrytinių lietuvių šnektų priesaginių vedinių darybą, priesagą -itkas arba -itskas, laiko svetima, skolinta iš slavų kalbų. Deminutyvinius lenkų, gudų vedinius maciutki/malutki ‘visai mažas’, milutki ‘labai mielas, mielasis’, raniutko ‘labai anksti’, niziutko ‘labai žemai’ jis gretina su šio krašto lietuvių šnektų atitinkamais deminutyvais mācìtkas, mýlitkas (mýletkas), ankstìtkai Zt, žemetskài Dv. Pastarojo vedinio priebalsis s galįs būti įspraustas pagal slavų nizko pavyzdį (Fraenkel 1936: 55–56). P. Skardžiaus nuomone, vediniai su priesaga -itka-, -icka- yra nevienodos kilmės. „Būdvardžiai su priesaga -icka- gali būti sudaryti ne tik pagal slaviškus skolinius su icka- (pvz., katalickas ‘katalìškas’ ir kt.), bet ir pagal tokius perdirbinius, kaip Zietelos grāžìtkas ‘visai gražus’, mýlitkas ‘labai meilus, meilingas’ ir kt., kurie, įspraudus priebalsį s tarp t ir k, ilgainiui galėjo duoti atitrauktinę priesagą -icka-“ (Skardžius 1941: 123). J. Otrębmskiui priesaga -itkas (ir jos variantai -ickas, -uckas) yra sudėtinė, kurios pirmasis dėmuo -it- grynai lietuviškas, plg. baltìtelỹs, mažìtelỹs (dažni Daukšos Postilės žodžiai), mažutėlis, o antrasis -kas vėliau pasiskolintas iš slavų (gudų ar lenkų) kalbų, jau „išnykus ierams“, plg. lenkų maleńki < *mal-en-bkъ, dobrutki < *dobr-ut-bkъ. Priesagos ickas (plg. núogickas, plikùckas) variantas atsirado priebalsių junginiui -tk- išvirtus į -ck- dėl dzūkavimo (Otrębskì 1965: 273). Nesigilinant toliau, kokia buvo šios priesagos formavimosi eiga, neabejotina, kad jos atsiradimą lėmė pietrytinių lietuvių šnektų glaudūs ir seni kontaktai su slavų kalbomis. Dabar vedinių su tos priesagos variantais paplitimą čia skatina gana dažnai vartojami gudų kalbos atitinkamos reikšmės būdvardžių ir prieveiksmių deminutyvai, pvz.: bélɛn’ki ‘baltutis, baltutėlis’, blízen’ka/blizútka ‘artutėliai’, dóbran’ki ‘gerutėlis’, čórnen’ki ‘juodutėlis’, mílen’ki ‘mielutėlis, mielasis’, nìzen’ki ‘žemutėlis’, tónen’ki ‘plonutėlis’ (plg. zieteliškių báltìtkas, -à, artìtkai, gérìtkas, -à, júodìtkas, -à, mӣelìtkas, -à, plónìtkas, -à, žémìtkas, -à) ir kt. 208 Vedinių su priesaga -itkas ar ickas pietinėms tarmėms iš šalies žiūrint teikia tam tikro egzotiškumo, nors tų šnektų požiūriu yra įprastas reiškinys. Ši priesaga paprastai sustiprina pagrindiniu žodžiu reiškiamą ypatybę, pvz.: Aštricka, plonickà, alnė (vos ne) visų svietų díngia (ms. ãdata) Lz: plg. ãštras, -à, plónas, -à. O aghė aukšticka buvo Lz: aukštas, -à. Ak, Dievèli, aũlkštitkas, kas gi táu pasakė Zt: aukštas, -à ‘svarbus, garbingas’. Dróbe balticka kap sniegas Rod: bãltas, -à. Krivãunẏkas (kraujãžolė) žalickas, o jo gėláite (žiedelis) bacicka Lz: žãlias, -à. Reikia rassiaut bãsitkas Zt: bãsas, -à. Gėrickos abì dukterys Vrnv: gėras, -à. Atãj juódzickas nug dárbo Dv: júodas, -à. Vaikėli tu mãno, kokiós távo akėlės gražickos Lz: gražùs, -ì. Papraũstai kojykas (kojytės), būtų langvitka Zt: lengvas, -à. Macitkų ridikūtų reikėtų pasėt Zt: mãckas, -à ‘mažas, mažytis’. Da aš mãzickas buvau, šìli óžkas ganiau Grv: mãzkas, -à ‘mažas, -à’. Pìlnickas kap akis Rod: pìlnas, -à. Visì maišūkai šlapicki Nč: šlapias, -ià. Giesmelãs trumpickàs gieda Dv: trumpas, -à. Paprastai vedinių kamienas nederinamas su pamatinių žodžių kamienu: vyriškos giminės formos yra ō kamieno, o moteriškosios – ā kamieno. Tačiau kartais pasitaiko ir išimčių. Zietelos lietuvių šnektoje prie pamatinio žodžio pasitaiko priderintas vedinių su priesaga -itkas kamienas, pvz.: Gražitkùs nãto vaikūtas bìt (buvo) Zt. Bìt gražitkì tój mergýtė Zt: gražùs, -ì. Kartais vartojama ir bevardės (niekatrosios) giminės forma, pvz.: Tai jiemì visa gražitkù čia Zt: gražù. Šiaip daugiausia vyrauja ō ir ā kamieno formos, plg. Ach mãnas mielitkas, mãnas gražitkas Zt. Tokės gražitkõs mergýtės daugėst neragėjau Zt. Aš gražitkái sa jáis apsėdinėju (elgiuosi) Zt. Vedinių su priesaga -itkas, -ickas gali būti sudaromi tiek iš lietuviškų pamatinių žodžių, tiek iš skolinių be jokio skirtumo, pvz.: Ánas savisù (visai) biėdnitkas bìt Zt: biėdnas, -à ‘vargšas, neturtingas’. Drabnickų litaru (raidžių) nèragių Lz: drãbnas, -à ‘smulkus’. Mãnas gãdnitkas, kap tū suradai manè Zt: gãdnas, -à ‘geras’. Mergėlė krùlickà, gražickà, raudonickà, kap un jós pažūri, vėrkce noris (ms. cibulià ‘svogūnas’) Lz: krù/gllas, -à ‘apskritas’. Kiekvienas tos priesagos vedinys – būdvardis – paprastai turi ir prieveiksmį, pvz.: Kap mãn mergėlai aukštickai nėšókce, keciño manì bocìa (tėvas) ažù jáu no dúoce (d.) Lz: aukštickas, -à. Būsta biėdnitkai, savisù biėdnitkai Zt: biėdnitkas, -à. Jau gerickai (gerokai)pritemė Vrnv: gėrickas, -à. Gražickai (visai) nusigyveno iki tarbos (elgetos krepšys, maišelis) Mrk: gražickas, -à. Jau senickai žmogùs (vyras, šeimininkas) pãmirė Dv: šėnickas, -à ir kt. Yra tos priesagos prieveiksmių ir neturinčių tose šnektose atitinkamų būdvardžių, lygiai kaip nebeturi jų ir pamatiniai prieveiksmiai, pvz.: Kap prisikéliau ankščickai, tai vis darbì ir darbì ik pačiai vėlùmai Asv. Gyvì (galvijus) vãrom un gãniavos unscickai, dábar (dar) saulė netekėjì Lz: anksti. Kám artìkai, tai nebėdà, o kam tolì, tai blogai Zt: artì. Lydón mùmi toulìkai (labai toli) Zt: toulì/tolì. Vedinių su priesaga -itkas arba ickas paprastai sudaromi iš pirminių būd- 209 vardžių, tačiau pasitaiko vedinių, padarytų iš antrinių, t.y. iš priesaginių būdvardžių, pvz.: Macintulnikas dar bit anas Zt. Macintulniką dviejų nedėnių (savaičių) pãmetė (pliko) berniuką Zt: macintulis, -ė, plg. Dar anà neütarino (ne-kalbėjo) nieko, macintulė bit Zt. Iškasė sáu sožaukėlą (kūdelę, tvenkinėlį) nedidelitką Zt: nedidelis, -ė. Šių kaip ir kitų būdvardžių (pvz.: geltonas, raudónas) priesaginė daryba kalbančiųjų dar kartais skiriama, plg.: Gelatės maškos medži tokios geltonickos Lz, greta Ruduškos (tokie grybai, voveraitės) gelcickos Lz: geltas, -à ‘geltonas’. Panašiai iš sudurtinio žodžio (dūrinio) yra atsiradęs ir tos priesagos vedinys artipilnickas, pvz.: Pridariau artipilnickų bliūdų (dubeni) smetuonos (grietinės) Arm. Įnvertė artipilnickų sėtuvių rugių Arm: artipilinis, -ė. Kartais priesaga -ickas pakeičiama į -uckas, pvz.: Pãmetė vaikus mažučkus kap mešlūs Dv. Taip veikiausiai padaryta pagal vedinius mažutis, mažutėlis. Priesaga -itkas arba -ickas gali būti dedama ne tik prie nelyginamojo, bet ir prie aukštesniojo laipsnio būdvardžių formų, pvz.: Da mánas vyrãlis, da mánas gražãsnickas, da mánas mėlasai, kám tu nùmirei (rauda) Lz. Mažãsnickámp bernáicip duntáicei radõs Lz. Kartais šią priesagą turi ir aukštesniojo laipsnio prieveiksmis viekikčiau < viekiau ‘veikiau, kuo veikiau, greičiau’, pvz.: Vi(e)titkiau nùmire Zt. Ánas v(i)ekitkiau izdėj (uždėjo) an jós ražõnčį (rožinį) Zt. Apskritai priesagos -itkas/-ickas vediniai pagal vartoseną bemaž niekuo nesiskiria nuo paprastųjų būdvardžių. Atskirose šnektose ne vienas tų vedinių gali turėti ir įvardžiuotines formas, pvz.: Maną tu duktaite gražickój, maną tu mielickój Lz. Jáuickasai bernėliau, aik manis(p) Lz. Ko, mergėla, ko, jaunickóji, staláliop priguldinėji (virkauji) Lz. Paduõj (paduok) paduškėh (pagalvėlę) mažickuju Dv. Kó gegužėlė, ko, mėlynickóji, sesėhes(p) padbėgdinėji Lz. Mūsi (gal), gegužėlė, mūsi, mėlynickóji, blógu anytų pajausdinėji Lz. Kòč’ (nors, gal) blógu, kòč’ neblógu, nebūs momùlė, nebūs radnickóji (tikroji) Lz. Sausickóji pieva Lz. Nebūs [žemelė] šilcickóji, nebūs šviesickóji (rauda) Lz. Tie vediniai, kaip ir paprastieji būdvardžiai įvardžiuotines formas turi tik tam tikruose linksniuose. Dažniausiai yra vienaskaitos vardininkas, slavų kalbų pavyzdžiu dažnai pavaduojantis ir šauksmininką, rečiau vienaskaitos galininkas, įnagininkas ir kt. Šie antriniai vediniai paprastai išlaiko pamatinių būdvardžių leksinę reikšmę, pvz.: aštritkas, -à / aštrickas, -à adj. (³ᵇ) 1. ‘labai gerai išgaląstas, aštrus’: Náta aštritkas peilùkas Zt. aštritkai/aštrickai adv.: Aštritkai pagelāsk peilį Zt. Aštrickai išgáląsdin peilį Lz. 2. ‘labai smailus’: Nosùkas [ežio] yr tokis aštrickas Zt. Aštrickà plonickà, alne visų svietų dîngia (ms. ádata) Lz. 3. prk. ‘labai karštas, staigus’: Kumelýka bit žìki (vikri), labãi aštritkà Zt. màcitkas, -à / màzickas, -à adj. (³ᵇ) 1. ‘labai mažas, nedidelių matmenų’: Lėkė macitkà bitėlė Zt. Sãvą peilùką macitkà mūmi pãmetė (paliko) Zt. Ános pìna macitkùs vainikùs Zt. Krùlickà (apvalutė), maskickà visų svietų dîngia (ms. ádata) Lz. Vìre momà košėh maskickai puodėly Lz. 2. ‘neužaugęs, mažytis’: Dù paršukù pìko macitkù Zt. Bit macitkà mergýtė ir macitkas vaikùtas Zt. O tai macitkái mergýteip 210 gėras bōčis bit Zt. 3. ‘labai negausus’: Satėmo ir mačitkas lytūkas nuvėj Zt. 4. ‘labai trumpas’: Vāsarai dienā didelė, naktis mačitkā Zt. 5. ‘meilus, mielasis“: Vaikūtas tu mānas, māčitkas tu mānas Zt. Kartais priesaga -itkas /-ickas pridedama net prie kitų kalbos dalių, kaip antai: a/ prie pažymimojo įvardžio niekas, pvz.: 1 niekickas sm. (1) ‘menkniekis’: A tai niekickas, nėr kō ir atsiprašinēć Grv. 2 niekickas/niekitkas pron. def. (1) ‘ničniekas’: Iš savų niekicko nėra Dv. Nėra nė kunōdos (bulvės), nė dūonos, nėkitko, visa nuplūko Zt. Nėko niekicko (visai nieko) nėra Rod. Ānas tokis, kad nenorėjo pasōgos (kraićio) nėkitko Zt. b/ prie atskirų daiktavardžių (ar suprieveiksmėjusių jų formų), pvz.: krūpitką ‘trupinėlį’: Saldienis krūpitka rūlg|štūs Zt. skūlāćitka (votelė, spuogelis): Pazdāro vo tokiā mačitkā skūlāćitka, mačitkà tokiā, kaip kokis grūdūkas Zt. vaikitkas ‘vargsas mažas vaikelis, vaikiščias’: Nēkap išsilāižė (išgijo) vaikitkas Zt. c/ prie stabarejančio skaitvardžio vienas, pvz.: Va, vienitka (atsiskyrusį vieną, vienintelį) satikțų an ūlyćios (gatvės) dōr (< do ir) prikūltų Zt. Priesagos -itkas/-ickas vediniai atskirose šnektose dar gali būti apaugę priesagomis ar formantais, kurie irgi teikia stiprinamosios reikšmės, pvz.: Ankstic-kutēlis rītas Rdm. Išāj ankstिकutēliai kārvių šērc’ Grv. Ankstickutēliai dār niēkur nei kūkšterē(jo), nei trikšterē(jo), išvažiavāu Rod. Šienpjoviāi ankstic-kutēliai suskēši pievas gūldo Rod. Mān rōdos, kad artickutēliai šāudo Nč. Liz-dūkas articcutūkai prie ārklio kūolo ir nesumindžiotas Rdm. Dar tamsickutē-liai būvo, kap aš paskēliau Nč. Šią priesagą gali turėti prieveiksmiai su priešdėliu pa-, pvz.: Nebēk, pamacit-kū (pamažu) aīk Zt. Pamacitkū būstam Zt. Rassidailēm (pasidalijom) mēs pa-macitkū, be žmonių, be nyko Zt. Padirbo kastili (ramența) ir vaikščioju be amo-rų (atramų, ramęntų) pamaskitū Zt. Ataik tu manīp pamaskickāi Lz. Aš Joskū-nuos vienā aimū pamazićkai Lz. Pōkōl neprigērė, sēdēj patyćhitku (tyliai, tylutėliai) Zt. Jiemi šieno šienāvo ir krōvē kūgīuosna patīesitkai (iš tiesų, iš tikrųjų) pasakyt Zt. Suprieveiksmėje tos priesagos vediniai kartais gali būti pavartojami ir kaip prielinksniai, pvz. Jau vilkas būvo artickēleliui (visai arti, artutėliai) manī Grv. Vilkas jau artickōs (labai arti) manī būvo, kaip aš jį užvydau Grv. Gudėdami dvikalbiai tų šnektų atstovai vietoj hibridinės priesagos -itkas/-ickas kartais pavartoja skolintą priesagą -enkas/-iankas, t.y. tarsi išverčia tik atitinkamos reikšmės gudiško būdvardžio šaknį, kaip antai: gervețiškių raudoniánkas (plg. g. krasnen’ki ‘raudonutėlis’): O kokiā raudoniánka visā žēmē; sauslánkas (g. suchen’ki ‘sausutelėlis’): Sausiánkas šienas; šlapiánkas (g. mok-ran’ki ‘šlaputėlis’): Kap anklōjo manī vyras, tai aš paskēliau šlapiánka. Kōlei atvažiavāu miestēlin, tai arklys šlapiánkas būvo Grv. Priesagos -itkas /-ickas vedinių įvairumas kartu rodo jų gajumą ir, matyt, nemažą vartojimo amžių. Ši priesaga neretai iš vartosenos stumia kitus demi- 211 nutyvinės ypatybės stiprinimo priesagas. Dėl to kur daugiau paplitę būdvardžiai su priesaga -itkas /-ickas, ten paprastai mažiau belikę deminutyvinių būdvardžių su grynai lietuviškomis priesagomis, pavyzdžiui, apie Lazūnus iš pastarųjų liko, rodos, tik atskiri vediniai (pvz.: mažūkas, -ė, mažūtis, -ė) arba pabrėžiamąją funkciją atliekančių įvardžiuotinių būdvardžių atskiros formos. Vedinių su priesaga -ickas /-itkas daugiausia paplitę pietrytiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais. Vienur jie vartojami dažniau, kitur – rečiau. Neretai tuos vediniu vienos šeimos yra pamėgusios labiau, kitos – mažiau. Vienakalbių (monolingvių) tarmių atstovų šnektoje jų pasitaiko retokai. Dažniausiai juos vartoja dvikalbiai ar daugiakalbiai tų šnektų atstovai. Todėl, reikia manyti, kad vedinių su priesaga -itkas arba -ickas gajumą ir vartojimą šiose šnektose palaiko slavų kalbų, ypač gudų kalbos, atitinkamos reikšmės ir darybos deminutyvai. LITERATŪRA F r a e n k e l E. 1936: Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen. – Baltico-slavica 2. Wilno. LKŽ I–XVI: Lietuvių kalbos žodynas 1–16. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla (3–6), Mintis (10–15); Mokslo ir enciklopedijų leidykla (16), 1956–1995. Po pavyzdžių duodami gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai yra tokie pat kaip LKŽ. O t r ę b s k i J. 1965: Gramatyka języka litewskiego 2. Nauka o budowie wyrazów, Warszawa: Panstwowe wydawnistwo naukowe. S k a r d ž i u s P. 1941: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius. ABLEITUNGEN MIT DEM SUFFIX -itkas, -ickas ZUM AUSDRUCK DER VERSTÄRKTEN EIGENSCHAFT IN DEN SÜDÖSTLICHEN LITAUISCHEN MUNDARTEN Zusammenfassung Die Ableitungen mit dem Suffix -itkas, -ickas sind besonders verbreitet in den südöstlichen Randgebieten des litauischen Sprachraumes diesseits der heutigen Grenzen Litauens (um Dieveniškės, Šalčininkai, Eišiškės, Dubičiai u.a.) wie auch jenseits (besonders in dem Belorußland angeschlossenen Bezirk Varenavas, im Bezirk Vija, in der Umgebung von Lazūnai, in der Umgebung von Zietela, oder Diatlov u.a.). Seinem Ursprung nach ist das Suffix -itkus (besonders gebräuchlich bei den Litauern aus Zietela) oder seine dzükische Variante -ickas – unter Einfluß der nahen Kontakte zwischen den litauischen südöstlichen Dialekten und den slavischen Sprachen (Belorussisch und Polnisch) entstanden. Mit ihm werden vorwiegend Adjektive und Adverbien gebildet. Dieses Suffix dient gewöhnlich dazu, die durch das Grundwort das ausgedrückte Eigenschaft als verstärkt zu bezeichnen, z. B.: ā́štritkas, -à /ā́štrickas, -à ‘sehr scharf, ziemlich scharf’: āštrūs, -ī; ā́u(k)štitkas, -à / ā́ukštickas, -à ‘sehr hoch, ziemlich hoch’: ā́u(k)štas, -à; mielitkas, -à / mielickas, -à ‘sehr lieb, ziemlich lieb’: mielas, -à; artitkai / artic kai ‘ziemlich nahe’; tolitkai / tulickai ‘sehr weit, ziemlich weit’. Diese Ableitungen verdrängen in vielen Gegenden Ableitungen von ähnlicher Bedeutung – gebildet mit anderen litauischen Suffixen – und verdrängen dabei pronominale Adjektivfor- 212 men, die dort nicht mehr gebraucht werden.Die Gebräuchlichkeit und Verbreitung der Ableitungen mit dem Suffix -itkas oder -ickas in den südöstlichen litauischen Dialekten fördern die Diminutiva entsprechender Bedeutung in den slawischen Sprachen, besonders im Belorussischen mit dem Suffix -en'ki (vgl.: bélen'ki, dóbran'ki, ćórnen'ki, blízen'ka / bliziútka) 213